Administracinė byla Nr. eA-3363-575/2021
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00545-2021-2
Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2021 m. liepos 21 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų Y. S. (Y. S.), D. I. (D. I.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. gegužės 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų E. B. (E. B.), Y. S., D. I., skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiasis suinteresuotas asmuo uždaroji akcinė bendrovė „Konora“ dėl sprendimo panaikinimo.
Teisėjų kolegija
nustatė:
I.
1. Pareiškėjas E. B. kreipėsi į teismą su skundu ir prašė panaikinti Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2021 m. vasario 11 d. sprendimą Nr. (15/18-7) 50U-00696 „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo“ (toliau – ir Sprendimas Nr. 1), kuriuo buvo panaikintas jam 2020 m. gegužės 18 d. išduotas ir iki 2022 m. gegužės 19 d. galiojantis leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. (duomenys neskelbtini).
2. Pareiškėjas Y. S. kreipėsi į teismą su skundu ir prašė panaikinti Migracijos departamento 2021 m. vasario 11 d. sprendimą Nr. (15/18-7)50U-00685 „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo“ (toliau – ir Sprendimas Nr. 2), kuriuo buvo panaikintas jam išduotas ir iki 2022 m. spalio 12 d. galiojantis leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. (duomenys neskelbtini).
3. Pareiškėjas D. I. kreipėsi į teismą su skundu ir prašė panaikinti Migracijos departamento 2021 m. vasario 11 d. sprendimą Nr. (15/18-7)50U-00697 „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo“ (toliau – ir Sprendimas Nr. 3), kuriuo buvo panaikintas iki 2021 m. lapkričio 22 d. galiojantis leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. (duomenys neskelbtini).
4. Skunde nurodė, kad Sprendimas Nr. 1, Sprendimas Nr. 2 ir Sprendimas Nr. 3 (toliau kartu – ir Sprendimai) buvo priimti dėl to, kad UAB „Konora“ (toliau – ir darbdavys) Valstybinės darbo inspekcijos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus teritorinio skyriaus 2020 m. lapkričio 26 d. nutarimu buvo nubausta už Lietuvos Respublikos Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 2 punkto pažeidimą 1736,00 Eur bauda (bauda sumokėta 2020 m. lapkričio 26 d.), ir darbdavio direktoriui pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 95 straipsnio 1 dalį buvo paskirta 1000,00 Eur bauda (nutarimas įsiteisėjęs).
5. Teigė, kad Migracijos departamento sprendimai yra priimti neįvertinus reikšmingų individualių pareiškėjų aplinkybių, yra formalūs bei nemotyvuoti, t. y. neatitinkantys Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) reikalavimų, taikytinų administraciniams sprendimams.
6. Pagal Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. Įsakymu Nr. 1V-329 (toliau – ir Tvarkos aprašas), 130 punktą, atsakovas Sprendimus panaikinti leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje galėjo priimti tik per 14 dienų, skaičiuojant nuo Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunktyje numatyto leidimo panaikinimo pagrindo nustatymo momento. Tačiau Sprendimai buvo priimti pažeidus maksimalų Tvarkos apraše numatytą 14 dienų terminą ir negavus jokių pareiškėjų paaiškinimų, ar papildomų dokumentų, taip pat neįvertinus darbdaviui paskirtos nuobaudos skyrimo pagrindo ir ypatumų.
7. Paaiškino, kad pareiškėjas E. B. išduotą leidimą laikinai gyventi gavo pradėdamas dirbti UAB „Stratgera“, pareiškėjas D. I. išduotą leidimą laikinai gyventi gavo pradėdamas dirbti UAB „Eikos statyba“, kurioms jokių nuobaudų dėl nelegalaus darbo pareiškėjų žiniomis pritaikyta nebuvo, pats atsakovas leido pareiškėjams pakeisti darbdavį, pareiškėjas E. B. jau virš 8 mėnesių nuolat dirbo ir šiuo metu dirba Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas Y. S. jau kelis mėnesius nuolat dirbo ir šiuo metu dirba Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas D. I. jau virš 1 metų nuolat dirbo ir šiuo metu dirba Lietuvos Respublikoje, nuo pareiškėjų gaunamų pajamų yra mokami mokesčiai į Lietuvos Respublikos biudžetą ir niekada nebuvo nustatyta jokių nelegalaus pareiškėjų darbo faktų. Atsižvelgiant į tai akivaizdu, kad pačių pareiškėjų veiksmuose nebuvo jokių pažeidimų, kurie darytų įtaką skundžiamų sprendimų priėmimui.
8. Pareiškėjai teigė, kad Migracijos departamentas, priimdamas Sprendimus, visiškai neįvertino to, jog pačiam darbdaviui ir jų direktoriui paskirtos nuobaudos yra dėl kitų 2 darbuotojų, o ne dėl pareiškėjų, ir esant pastariesiems įdarbintiems pagal darbo sutartis bei užregistruotiems Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyboje (toliau – ir Sodra). Manė, kad iš Sprendimų visiškai neaišku, kokių teisėtų tikslų siekiama, kadangi jais baudžiami ne įmonė, ar jos vadovas, kurie buvo nubausti administracine tvarka teisės, bet būtent pareiškėjai, kurių veiksmai / neveikimas niekaip nedarė įtakos UAB „Konora“ padarytiems teisės normų pažeidimams. Pareiškėjų nuomone, Migracijos departamento priimti Sprendimai faktiškai pažeidžia ne darbdavio, bet būtent pareiškėjų teises bei teisėtus interesus. Pareiškėjai niekada nebuvo pažeidę Įstatymo nuostatų, neteikė klaidingos ar nepagrįstos informacijos Migracijos departamentui ir kitoms įstaigoms. Nagrinėjamu atveju, nors ir neatimama iš pareiškėjų teisė pakartotinai kreiptis dėl leidimo laikinai gyventi, tačiau pareiškėjams tai sukels reikšmingų tiek finansinių, tiek neturtinių neigiamų padarinių. Be to, pareiškėjų darbo užmokestis pas darbdavį yra vienintelis pareiškėjų ir jų šeimos pragyvenimo šaltinis, todėl esant tokiems nepagrįstiems atsakovo sprendimams kenčia pareiškėjų ir jų šeimos gerovė.
9. Pareiškėjai teigė, kad ginčijami Sprendimai nesuderinami nei su Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija), nei Lietuvos Respublikos Konstitucijos normomis, todėl kyla pagrįstų abejonių dėl Migracijos departamento sprendimuose taikomo Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto konstitucingumo.
10. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepimuose nurodė, kad su pareiškėjų skundais nesutinka ir prašė atmesti juos kaip nepagrįstus.
11. Paaiškino, kad Migracijos departamentas surinkęs duomenis nustatė, jog Valstybinės darbo inspekcijos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus teritoriniame skyriuje 2020 m. lapkričio 12 d. surašytas nutarimas, kuriuo uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Konora“ bausta administracine tvarka už nelegalų darbą bauda. Bauda sumokėta 2020 m. lapkričio 26 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. sausio 13 d. nutarimu UAB „Konora“ direktoriui K. H. (K. H.) už Įstatymo 57 straipsnio 1 dalies 4 punkto, 62 straipsnio 2 ir 2(2) dalių nuostatų pažeidimą, administracinio nusižengimo byloje pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimo kodekso 95 straipsnio 1 dalį (Nelegalus darbas) paskirta administracinė nuobauda – 1000 eurų bauda, teismo nutarimas įsiteisėjęs. UAB „Konora“ pripažinus pažeidus Užimtumo įstatymo nuostatas ir bendrovės direktorių patraukus administracinėn atsakomybėn už leidimą dirbti nelegalų darbą atsirado teisinis pagrindas panaikinti pareiškėjams leidimus laikinai gyventi. Todėl Migracijos departamentas, nustatęs šias aplinkybes, pagrįstai priėmė ginčijamus Sprendimus.
12. Migracijos departamentas teigė, kad pareiškėjai skunde nenurodo, kuo remiantis teigia, jog teisės aktai nenumato imperatyvaus reikalavimo naikinti asmeniui leidimą laikinai gyventi esant Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkte nustatytam pagrindui. Deklaratyvūs pareiškėjų skundų teiginiai, nesant jokių šiuos teiginius galinčių pagrįsti įrodymų, t. y. iš esmės vien pareiškėjų nesutikimas su priimtais sprendimais, nesudaro pagrindo pripažinti jų neteisėtais ar nepagrįstais. Įstatyme nėra nustatyta jokių išimčių dėl šių reikalavimų netaikymo, todėl Migracijos departamentas turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti užsieniečiui išduotą leidimą laikinai gyventi. Pareiškėjai nenurodo nei vienos priežasties ar išimties, kodėl jiems turėtų būti taikomos kitokios taisyklės nei visiems užsieniečiams, kuriems panaikinamas išduotas leidimas laikinai gyventi Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunkčio pagrindu.
13. Atsakovas nesutiko su pareiškėjų teigimu, kad Migracijos departamentas praleido 14 dienų terminą sprendimams priimti. Migracijos departamento duomenimis, 2020 m. lapkričio 26 d. buvo surašytas nutarimas, kuriuo UAB „Konora“ pripažinta pažeidusi Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas, o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. sausio 13 d. nutarimu UAB „Konora“ direktoriui K. H. paskirta administracinė nuobauda pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį (Nelegalus darbas). Todėl manė, kad Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkte a nustatytas vienerių metų terminas nėra suėjęs.
14. Nurodė, kad pareiškėjų šiuo atveju neteisėtų veiksmų nenustatyta, tačiau tam, kad būtų išduotas leidimas laikinai gyventi, yra įvertinami ne tik paties pareiškėjų duomenys (dokumentai), bet ir jų darbdavio UAB „Konora“ atitiktis Įstatymo reikalavimams. Nagrinėjamu atveju darbdavys pažeidė teisės aktų reikalavimus ir įvykdė administracinį nusižengimą, todėl Įstatymo nustatytu pagrindu neigiamos teisinės pasekmės pagrįstai bei teisėtai kilo ir pareiškėjams. Tai, kad UAB „Stratgera“, UAB „Eikos statyba”, kuriose pareiškėjai buvo dirbę, nebuvo baustos už nelegalų darbą neturi jokios teisinės reikšmės dėl ginčijamų Sprendimų, kadangi pareiškėjams leidimas laikinai gyventi buvo panaikintas 2021 m. vasario 11 d. dėl esamo darbdavio neteisėtų veiksmų. Sprendimai savaime neužkerta kelio pareiškėjams kreiptis dėl naujo leidimo laikinai gyventi išdavimo.
15. Pažymėjo, kad pareiškėjų argumentai, jog pažeidimas yra tik formalus, neturi teisinės reikšmės, nes administracinio nusižengimo padarymo aplinkybės nebuvo ir negalėjo būti iš naujo vertinamos, kadangi tai jau buvo padaryta administracinio nusižengimo protokolą surašiusios institucijos bei teismo. Ginčijami Sprendimai buvo priimti Įstatymo ir kitų teisės aktų pagrindu. Migracijos departamentas, priimdamas Sprendimus, veikė savo įgaliojimų ribose, laikėsi Įstatymo, VAĮ ir kitų teisės aktų numatytų reikalavimų bei, atsižvelgęs į nustatytas faktines aplinkybes, priėmė teisėtus ir pagrįstus Sprendimus. Sprendimai atitinka tiek VAĮ nuostatas, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus. Be to, Migracijos departamentas, prieš panaikindamas pareiškėjams leidimus laikinai gyventi, neturėjo pareigos nustatyti, ar sprendimai bus ekonomiškai naudingi pareiškėjams ar jų darbdaviui. Teisės aktų, kuriuose būtų nustatyta tokia pareiga Migracijos departamentui, pareiškėjai nenurodė. Be to, byloje nėra ginčo, kad UAB „Konora“ pripažinta pažeidus Užimtumo įstatymo nuostatas ir bendrovės direktorius buvo nubaustas pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį, todėl trečiasis suinteresuotas asmuo privalo prisiimti atsakomybę už savo neteisėtus veiksmus. Migracijos departamentas neginčija aplinkybių, jog pareiškėjai patyrė neigiamas pasekmes, kadangi panaikinus leidimus laikinai gyventi jie negali dirbti, patiria nepatogumus bei papildomas išlaidas, tačiau visa tai neturi teisinės reikšmės vertinant ginčijamų Sprendimų teisėtumą. Minėtos pasekmės pareiškėjams kilo dėl UAB „Konora“, o ne dėl Migracijos departamento neteisėtų veiksmų. Visgi, jeigu pareiškėjai patyrė žalą dėl neteisėtų UAB „Konora“ veiksmų, jie savo teises gali ginti teisės aktų nustatyta tvarka, tačiau neturi teisinio pagrindo prašyti teismo panaikinti Sprendimus, kurie priimti išimtinai laikantis imperatyvių įstatymo normų.
II.
17. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. gegužės 12 d. sprendimu pareiškėjų skundą atmetė.
18. Teismas nustatė, kad nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento Sprendimų, kuriais pareiškėjams E. B., Y. S., D. I. panaikinti leidimai laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, pagrįstumo ir teisėtumo.
19. Teismas nurodė, kad ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl užsieniečių teisinės padėties“. Leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo pagrindai reglamentuoti Įstatymo 50 straipsnyje.
20. Teismas vadovavosi Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punktu, Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalimi, 56 straipsnio 4 ir 5 dalimis. Pažymėjo, kad Užimtumo įstatymo 56 straipsnyje nurodyta bauda skiriama, jeigu padaryta veika neužtraukia atsakomybės fiziniam ar juridiniam asmeniui pagal ANK ar Lietuvos Respublikos baudžiamąjį kodeksą (Užimtumo įstatymo 56 str. 10 d.). ANK 2 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pagal ANK atsako fizinis asmuo, jeigu jo padaryta veika, už kurią šiame kodekse yra nustatyta tam tikra sankcija, buvo uždrausta tos veikos padarymo metu galiojusiame teisės akte. ANK 95 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta atsakomybė dėl nelegalaus darbo pažeidimo, kuris užtraukia baudą darbdaviams ar kitiems atsakingiems asmenims.
21. Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį į tai, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, analogiškose bylose aiškindamas Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 (a) punkto nuostatą, yra konstatavęs, jog leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiui gali būti panaikinamas, kai: 1) darbdavys ar jo atstovas (fizinis asmuo), kuris įgyvendina vienasmenio valdymo organo funkcijas (direktorius), susijusias su personalo valdymu, pažeidžia ANK 95 straipsnio nuostatas ir jam skiriama bauda; arba 2) darbdavys, kai personalo valdymą įgyvendina kolegialus valdymo organas (pvz. valdyba, dalyvių susirinkimas ar kita) ir jam skiriama bauda pagal Užimtumo įstatymo 56 straipsnio nuostatas (žr., pvz., 2019 m. spalio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-5394-1062/2019, 2019 m. spalio 23 d. nutartį Nr. eA-5343-624/2019, 2019 m. lapkričio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5344-556/2019).
22. Iš į bylą pateiktų duomenų teismas nustatė, kad pareiškėjai iki Sprendimų priėmimo (2021 m. vasario 11 d.) dirbo UAB „Konora“. Tačiau Migracijos departamentas, nustatęs, kad pareiškėjų darbdavys UAB „Konora“ 2020 m. lapkričio 12 d. buvo nubaustas už nelegalų darbą ir pareiškėjų darbdavio vadovas 2021 m. sausio 13 d. buvo nubaustas pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį, t. y. už nelegalų darbą, 2021 m. vasario 11 d. priėmė Sprendimą Nr. 1, Sprendimą Nr. 2, Sprendimą Nr. 3 panaikinti pareiškėjams išduotus leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.
23. Teismas pabrėžė, kad tiek įmonės, tiek jos vadovo nubaudimas už nelegalų darbą atitinka Įstatymo reikalavimus panaikinant leidimą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai palaiko tokį aiškinimą savo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. spalio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5379-662/2019, 2019 m. gruodžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5555-438/2019, 2019 m. gruodžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5556-756/2019). Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra akcentavęs, kad Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19(a) punkto nuostata turi būti aiškinama plačiai ir negali priklausyti nuo darbdavio, bausto dėl nelegalaus darbo, teisinės formos ar valdymo pobūdžio. Kitoks šios nuostatos aiškinimas nepagrįstai suteiktų išimtį užsieniečiams, kurių darbdavys baustas kaip fizinis asmuo dėl nelegalaus darbo administracine tvarka (Administracinių nusižengimų kodekso 95 straipsnio prasme), lyginant su tais užsieniečiais, kurių darbdavys baustas kaip ūkio subjektas pagal Užimtumo įstatymą (žr., pvz., 2019 m. spalio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5395-492/2019; 2020 m. balandžio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-3884-822/2020). Taigi, teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju yra nustatytas darbdavio nubaudimo faktas (Įstatymo 50 str. 1 d. 19(a) p. prasme), todėl taikytinas Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19(a) punkte įtvirtintas leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindas.
24. Teismas atmetė pareiškėjų argumentus, kad nelegaliai dirbo ne jie, o kiti, kad dėl pažeidimo nėra jų kaltės. Aplinkybė, kad pareiškėjų atžvilgiu nebuvo nustatytas nelegalaus darbo atvejis, kaip nurodė teismas, nepaneigia Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto nuostatos reikalavimo, jog leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiui panaikinamas, jeigu darbdavys, kuris įsipareigojo įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį, kai leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išduotas pagal Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punktą, yra baustas už leidimą dirbti nelegalų darbą ar už leidimą dirbti nelegaliai trečių šalių piliečiams ir nuo dienos, kurią skirta nuobauda baigta vykdyti, praėjo mažiau kaip vieneri metai. Teismas pažymėjo, kad tokie teismo išaiškinimai visiškai atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką (žr., pvz., 2019 m. spalio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5394-1062/2019, 2019 m. lapkričio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5344-556/2019). Tai, kad pareiškėjai neatliko neteisėtų veiksmų, jų darbo dokumentai buvo tvarkingi, neturi teisinės reikšmės, nes Įstatymas kelia reikalavimus ne tik užsieniečiui, bet ir jį įdarbinusiam darbdaviui. Jei darbdavys pažeidžia Įstatymo reikalavimus, pasekmės (šiuo atveju leidimo panaikinimas) tenka visiems to teisinio santykio dalyviams. Analogiškus išaiškinimus naujausio praktikoje palaiko ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., 2021 m. balandžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2966-556/2021).
25. Teismas nurodė, kad pareiškėjų E. B. ir D. I. nurodyti argumentai, kad jie įsidarbino kitose įmonėse, kurios nebuvo baustos už nelegalų darbą neturi jokios teisinės reikšmės dėl ginčijamų Sprendimų teisėtumo, kadangi pareiškėjams leidimai laikinai gyventi buvo panaikinti 2021 m. vasario 11 d. dėl esamo darbdavio neteisėtų veiksmų.
26. Pareiškėjų argumentai, kad jie ne trumpą laiką nuolat dirbo ir šiuo metu dirba Lietuvos Respublikoje, nuo jų pajamų mokami mokesčiai į Lietuvos Respublikos biudžetą, kad Sprendimas neproporcingas, neaišku kokių tikslų juo siekiama, kad tai sukels finansinių nepatogumų ir kt. teismo įvertinti kaip nepagrįsti, neturintys jokios įtakos ir reikšmės sprendžiant nagrinėjamu atveju dėl imperatyvios nuostatos taikymo. Sprendimuose teisingai taikoma imperatyvi Įstatymo norma. Teismas pažymėjo, kad Sprendimų priėmimo metu Migracijos departamentas veikė savo įgaliojimų ribose, be to, pareiškėjams taikomi teisių apribojimai atitinka siekiamus teisėtus tikslus, o taikomos priemonės yra proporcingos pagrįstiems administravimo tikslams. Jokių išimčių Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkte nenustatyta, todėl atsakovo priimti Sprendimai yra proporcingi ir adekvatūs. Atsakovui nesuteikta teisė priimti alternatyvių sprendimų minėtu Įstatymo pagrindu. Nagrinėjamu atveju teismas nenustatė, kad pareiškėjai būtų atlikę neteisėtus veiksmus, tačiau tam, kad būtų išduotas leidimas laikinai gyventi, yra įvertinami ne tik pačių pareiškėjų duomenys, bet ir jų darbdavio UAB „Konora“ atitiktis Įstatymo reikalavimams. Įvertinęs pateiktus duomenis, teismas nustatė, kad pareiškėjų darbdavys šiuo atveju pažeidė teisės aktų reikalavimus ir įvykdė administracinį nusižengimą, todėl Įstatymo nustatytu pagrindu neigiamos teisinės pasekmės pagrįstai bei teisėtai kilo ir pareiškėjams. Teismas pritarė atsakovui, kad Sprendimai savaime neužkerta kelio pareiškėjams kreiptis dėl naujų leidimų laikinai gyventi išdavimo teisės aktų nustatyta tvarka, jeigu jie atitinka Įstatymo numatytas sąlygas ir pagrindą.
27. Teismas laikė nepagrįstais pareiškėjų nurodomus argumentus, kad buvo praleistas terminas priimti Sprendimus. Byloje buvo fiksuoti keli pažeidimai dėl nelegalaus darbo: 2020 m. lapkričio 12 d. surašytas nutarimas įmonei ir 2021 m. sausio 13 d. – įmonės vadovui. Taigi, jų visų įsiteisėjimo diena žymi bylai reikšmingą juridinį faktą (buvimą baustu už nelegalų darbą). Nors Migracijos departamentas tarnybinį pranešimą surašė 2021 m. sausio 7 d., tačiau Sprendimų priėmimo momentu 14 dienų terminas nuo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. sausio 13 d. nutarimo administracinio nusižengimo byloje Nr. A5.-31-978/2021 įsiteisėjimo (dvidešimt kalendorinių dienų nuo jo išsiuntimo ar išdavimo dienos ir jo nepaskundus aukštesniam teismui) nebuvo suėjęs. Taigi, teismas padarė išvadą, kad terminas nepraleistas.
28. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegijai nekilo abejonių dėl Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto. Teismas pažymėjo, kad, pirma, jokių argumentų dėl nekonstitucingumo (kokiu aspektu, kokiai Konstitucijos nuostatai) ar prieštaravimo Konvencijai pareiškėjai nenurodė, tik abstrakčiai suabejojo normos konstitucingumu ir atitikimu Konvencijai. Antra, teismas prieštaravimo Konvencijai ar pagrindų kreiptis į Konstitucinį Teismą taip pat nenustatė. Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto nuostata yra aiški, nedviprasmiška, jos taikymo praktika nusistovėjusi tiek Departamento, tiek teismų praktikoje ir neprieštaringa. Tai, kad pareiškėjai subjektyviai nesutinka su Įstatymo turiniu, nedaro jo prieštaraujančiu Konvencijai ar Konstitucijai.
29. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes bei remiantis teisiniu reglamentavimu, teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju Migracijos departamentas tinkamai įvertino ginčo situaciją ir priėmė pagrįstus ir teisėtus Sprendimus visų pareiškėjų atžvilgiu, kuriais panaikino pareiškėjams leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Sprendimai atitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalies reikalavimus, Sprendimai yra pagrįsti objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir išsamus.
III.
30. Pareiškėjai D. I. ir Y. S. pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. gegužės 12 d. sprendimą pareiškėjų atžvilgiu ir panaikinti Migracijos departamento 2021 m. vasario 11 d. sprendimą dėl D. I. ir Y. S.
31. Pareiškėjai mano, kad teismas, nagrinėdamas pareiškėjų skundą, neteisingai aiškino bei taikė teisės normas, netinkamai ištyrė byloje esančius įrodymus bei nepagrįstai vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojama praktika šios kategorijos bylose.
32. Pareiškėjo nuomone, teismas nurodydamas, kad „Jokių išimčių Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkte nenustatyta, todėl atsakovo priimti sprendimai yra proporcingi ir adekvatūs. Atsakovui nesuteikta teisė priimti alternatyvių sprendimų minėtu Įstatymo pagrindu“, neįvertino aplinkybės, Tvarkos aprašo 130 punktas numato, kad paaiškėjus Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkte nustatytam leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindui ir esant tai patvirtinančių duomenų ir (ar) dokumentų, atsakovas išnagrinėja dokumentus dėl leidimo laikinai gyventi panaikinimo, įvertina nustatytus faktus ir ne vėliau kaip per 14 kalendorinių dienų nuo tokio pagrindo paaiškėjimo priima nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir Lietuvos Respublikos teisės aktų normomis pagrįstą sprendimą panaikinti leidimą laikinai gyventi, arba sprendimą nepanaikinti leidimo laikinai gyventi, t. y. akivaizdu, kad teisės aktai nenumato imperatyvaus reikalavimo visais atvejais be jokių pagrįstų argumentų naikinti asmeniui leidimą laikinai gyventi esant Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkte nustatytam pagrindui.
33. Pareiškėjai laiko, kad šiuo atveju buvo teisėtų pagrindų priimti sprendimus jų atžvilgiu nepanaikinti jiems išduotų leidimų laikinai gyventi, kadangi: jie Lietuvoje dirbo teisėtai, todėl panaikinti jų dokumentų galiojimą dėl kito asmens neteisėtų veiksmų yra neproporcinga ir neteisinga; skundžiamas sprendimas buvo priimtas pažeidus maksimalų Tvarkos apraše numatytą 14 dienų terminą ir negavus jokių pareiškėjo paaiškinimų, ar papildomų dokumentų, taip pat neįvertinus darbdaviui paskirtos nuobaudos skyrimo pagrindo ir ypatumų; nuo pareiškėjų gaunamų pajamų yra mokami mokesčiai į Lietuvos Respublikos biudžetą ir niekada nebuvo nustatyta jokių nelegalaus pareiškėjų darbo faktų. Pareiškėjų veiksmuose nebuvo jokių pažeidimų, kurie įtakojo skundžiamo sprendimo priėmimą; nors sutiktina su atsakovo ir teismo argumentais, kad priimant sprendimą dėl leidimo laikinai gyventi panaikinimo aukščiau nurodytais pagrindais yra vertinami darbdavio, t. y. trečiojo asmens, veiksmai, teismas priimdamas sprendimą neįvertino to, kad pačiam darbdaviui ir jo direktoriui paskirtos nuobaudos dėl visiškai kitų 2 darbuotojų ir esant pastariesiems įdarbinantiems pagal darbo sutartis bei užregistruotiems SODRA (tas nurodoma ir pačiuose protokoluose), t. y. paties darbdavio pažeidimas gali būti vertinamas tik kaip formalus, neatsargus pažeidimas, ir tą patvirtina paskirtos minimalios nuobaudos.
34. Mano, kad skundžiamu sprendimu nėra siekiama teisėtų tikslų, kadangi juo yra baudžiami niekaip teisės aktų reikalavimų nepažeidę asmenys, tuo tarpu nėra suprantama, kaip sprendimu yra baudžiamas faktiškai pažeidimą padaręs subjektas – t. y. trečiasis asmuo, nes pastarasis nepatiria dėl pareiškėjų leidimų laikinai gyventi panaikinimo jokių sankcijų ir visus nepatogumus dėl naujų būtinų procedūrų naujiems leidimams laikinai gyventi išdavimo Lietuvos Respublikoje patirs pareiškėjai, ir tas pripažįstama tiek atsakovo, tiek teismo.
35. Teismo priimtas sprendimas faktiškai pažeidžia ne darbdavio, bet būtent pareiškėjų teises bei teisėtus interesus, nors pastarieji jokių Įstatyme reikalavimus pažeidžiančių veiksmų neatliko, nebuvo teikę klaidingos ar nepagrįstos informacijos, duomenų ar dokumentų Migracijos įstaigoms, jų buvimas Lietuvoje buvo ir yra teisėtas, ir pareiškėjai visą leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpį teisėtai dirbo Lietuvos Respublikoje, laikėsi įstatymų reikalavimų. Tuo tarpu leidimo laikinai gyventi panaikinimas neabejotinai iš esmės pažeis pareiškėjų teisėtus interesus ir nors neatima iš pastarųjų teisės pakartotinai kreiptis dėl leidimų laikinai gyventi išdavimo / pakeitimo Įstatymo nustatyta tvarka, tačiau sukels pareiškėjams reikšmingų tiek finansinių, tiek neturtinių neigiamų padarinių. Be to, pareiškėjų darbo užmokestis pas darbdavį yra vienintelis pareiškėjų ir jo šeimų pragyvenimo šaltinis, todėl esant tokiam nepagrįstam atsakovo sprendimui kenčia pareiškėjų šeimų gerovė.
36. Atsakovas Migracijos departamentas pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriame prašo pareiškėjų apeliacinį skundą atmesti.
37. Teigia, kad pareiškėjai skunde nenurodo, kuo remiantis jie teigia, kad teisės aktai nenumato imperatyvaus reikalavimo panaikinti asmeniui leidimą laikinai gyventi, esant Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkte nustatytam pagrindui. Deklaratyvūs pareiškėjų skundo teiginiai, nesant jokių šiuos teiginius galinčių pagrįsti įrodymų, t. y. iš esmės vien pareiškėjų nesutikimas su priimtais sprendimais, nesudaro pagrindo pripažinti ginčijamus sprendimus neteisėtais ar nepagrįstais.
38. Remiantis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunkčiu, leidimas laikinai gyventi panaikinamas, jeigu darbdavys yra baustas už leidimą dirbti nelegalų darbą, ir nuo dienos, kurią skirta nuobauda baigta vykdyti, praėjo mažiau kaip vieni metai arba per pastaruosius 5 metus yra įsiteisėjęs apkaltinamasis teismo nuosprendis dėl Lietuvos Respublikoje nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių darbo. Migracijos departamento duomenimis, 2020 m. lapkričio 26 d. buvo surašytas nutarimas, kuriuo UAB „Konora“ pripažinta pažeidusi Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas, o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. sausio 13 d. nutarimu UAB „Konora“ direktoriui K. H. paskirta administracinė nuobauda ANK 95 straipsnio 1 dalį (nelegalus darbas). Vadinasi, Įstatymo nustatytas vienerių metų terminas nėra suėjęs ir Migracijos departamentas pagrįstai panaikino pareiškėjams leidimus laikinai gyventi.
39. Tiek Migracijos departamentas, tiek pirmosios instancijos teismas veikė savo įgaliojimų ribose, laikėsi Įstatymo, VAĮ ir kitų teisės aktų numatytų reikalavimų, bei, atsižvelgę į nustatytas faktines aplinkybes, priėmė teisėtus ir pagrįstus sprendimus. Be to, Migracijos departamentas, veikdamas kaip viešojo administravimo institucija, turi ne tik teisę, bet ir pareigą vadovautis imperatyviomis įstatymų normomis. Ginčijami sprendimai buvo priimti Įstatymo ir kitų teisės aktų pagrindu, o taikomos priemonės yra proporcingos ir motyvuotos (ginčijamų sprendimų motyvai yra nurodyti pačiuose sprendimuose).
40. Atsakovas teigia, kad šiuo atveju patys pareiškėjai neįvykdė neteisėtų veiksmų. Tačiau tam, kad būtų išduotas leidimas laikinai gyventi, yra įvertinami ne tik pareiškėjo duomenys (dokumentai), bet ir jo darbdavio UAB „Konora“ atitiktis Įstatymo reikalavimams. Be to, nėra jokio teisinio pagrindo daryti išvadą, jog Migracijos departamentas, prieš panaikindamas pareiškėjams leidimus laikinai gyventi, turėjo pareigą nustatyti, ar sprendimai bus ekonomiškai naudingi pareiškėjams ar jų darbdaviui. Pareiškėjai nenurodė teisės aktų, kuriuose būtų nustatyta tokia Migracijos departamento pareiga. Be to, byloje nėra ginčo, kad UAB „Konora“ pažeidė Užimtumo įstatymo nuostatas ir bendrovės direktorius buvo nubaustas pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį, todėl tretieji suinteresuoti asmenys privalo prisiimti atsakomybę už savo neteisėtus veiksmus. Neigiamų teisinių pasekmių pareiškėjams kilimas nesudaro teisinio pagrindo panaikinti ginčijamus sprendimus. Be to, teisės aktų nustatyta tvarka pareiškėjai turi teisę kreiptis dėl naujo leidimo laikinai gyventi išdavimo, jeigu jis atitinka Įstatymo numatytas sąlygas ir pagrindą.
41. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas skundą dėl leidimų laikinai gyventi panaikinimo, kai darbdavys buvo baustas už nelegalų darbą, 2021 m. vasario 17 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-2450-624/2021 konstatavo, kad Migracijos departamentas pagrįstai ir teisėtai priėmė ginčijamus sprendimus, kuriais panaikino pareiškėjams išduotus leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir paliko Migracijos departamento sprendimus galioti.
Teisėjų kolegija
konstatuoja:
IV.
42. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento sprendimų, kuriais pareiškėjams panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, pagrįstumo ir teisėtumo.
43. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pareiškėjų skundą atmetė, nurodęs, kad Migracijos departamentas tinkamai įvertino ginčo situaciją, priėmė pagrįstus ir teisėtus Sprendimus visų pareiškėjų atžvilgiu, kuriais panaikino pareiškėjams leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.
44. Pareiškėjai Y. S. ir D. I., nesutikdami su teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą, kuriame teigia, kad esant Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkte nustatytam pagrindui, teisės aktai nenumato imperatyvaus reikalavimo visais atvejais be jokių pagrįstų argumentų naikinti asmeniui išduotą leidimą laikinai gyventi. Teismo sprendimu yra pažeidžiamos ne darbdavio, o pareiškėjų teisės.
45. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija nenustatė sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos.
46. Teisėjų kolegija nustatė, kad pareiškėjui Y. S. 2020 m. spalio 20 d. išduotas leidimas laikinai gyventi pagal Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punktą ir 44 straipsnio 1 dalies 3 punktą, nes pareiškėjas ketino dirbti UAB „Konora“. Migracijos departamentas, nustatęs, kad Y. S. darbdavio UAB „Konora“ direktorius Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. sausio 13 d. nutarimu buvo nubaustas pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį (nelegalus darbas), 2021 m. vasario 11 d. priėmė Sprendimą Nr. 2 panaikinti pareiškėjui Y. S. išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvoje.
47. Byloje taip pat nustatyta, kad pareiškėjui D. I. 2019 m. lapkričio 20 d. išduotas iki 2021 m. lapkričio 22 d. galiojantis leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkto bei 44 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu, nes ketina dirbti UAB „Eikos statyba“. Pareiškėjas D. I. 2020 m. liepos 21 d. tuo pagrindu, kad ketina dirbti UAB „Konora“, Migracijos departamentui pateikė prašymą leisti pakeisti darbdavį. 2020 m. rugpjūčio 18 d. Migracijos departamentas priėmė sprendimą leisti pareiškėjui pakeisti darbdavį. Migracijos departamentas, nustatęs, kad pareiškėjo D. I. darbdavio UAB „Konora“ direktorius Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. sausio 13 d. nutarimu buvo nubaustas pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį (nelegalus darbas), 2021 m. vasario 11 d. priėmė Sprendimą Nr. 3 panaikinti pareiškėjui D. I. išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvoje.
48. Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto (2018 m. birželio 27 d. įstatymo Nr. XIII-1310 redakcija) a papunktyje įtvirtinta, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu darbdavys, kuris įsipareigojo įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį, kai leidimas laikinai gyventi išduotas pagal šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 ar 41 punktą, ar priimančioji įmonė, įsteigta Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeltas įmonės viduje, ar priimantysis subjektas, yra bausti už leidimą dirbti nelegalų darbą ar už leidimą dirbti nelegaliai trečiųjų šalių piliečiams ir nuo dienos, kurią skirta nuobauda baigta vykdyti, praėjo mažiau kaip vieni metai arba per pastaruosius 5 metus yra įsiteisėjęs apkaltinamasis teismo nuosprendis dėl Lietuvos Respublikoje nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių darbo.
49. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas minėtą Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunkčio nuostatą, yra pažymėjęs, kad leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiui gali būti panaikinamas, kai: 1) darbdavys ar jo atstovas (fizinis asmuo), kuris įgyvendina vienasmenio valdymo organo funkcijas (direktorius), susijusias su personalo valdymu, pažeidžia ANK 95 straipsnio (nelegalus darbas) nuostatas ir jam skiriama bauda; 2) arba darbdavys, kai personalo valdymą įgyvendina kolegialus valdymo organas (pvz. valdyba, dalyvių susirinkimas ar kita) ir jam skiriama bauda pagal Užimtumo įstatymo 56 straipsnio nuostatas; 3) aplinkybė, jog leidimas pareiškėjui laikinai gyventi buvo išduotas po to, kai jau buvo nustatytas bendrovės direktoriaus nubaudimo faktas, nepaneigia Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto taikymo būtinybės (žr. pvz., 2019 m. spalio 17 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-5394-1062/2019; 2019 m. spalio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5343-624/2019; 2019 m. spalio 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-5395-492/2019 ir kt.).
50. Pažymėtina, kad Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunktyje įtvirtinto leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindas nėra siejamas su užsieniečio, kurį darbdavys įsipareigojo įdarbinti pagal darbo sutartį, kai leidimas laikinai gyventi išduotas pagal šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 ar 41 punktą, nelegaliu darbu. Šis teisinis pagrindas susijęs su darbdavio, kuris įsipareigojo įdarbinti užsienietį, kai leidimas laikinai gyventi išduotas pagal šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 ar 41 punktą, neteisėtais veiksmais, t. y. leidimu dirbti nelegalų darbą ir darbdavio nubaudimu. Minėtos Įstatymo normos taikymui nėra reikšminga, už kokio konkretaus asmens nelegalų įdarbinimą pagal ANK 95 straipsnį yra nubaudžiamas darbdavys.
51. Akcentuotina ir tai, kad Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunktyje įtvirtinta teisės norma yra imperatyvi, t. y. pagal joje nustatytą teisinį reguliavimą Migracijos departamentui nesuteikta diskrecijos teisė vertinti šios normos taikymo sąlygų priklausomai nuo kitų, joje neįtvirtintų aplinkybių ir, esant Įstatymo 50 straipsnyje 1 dalies 19 punkte a papunktyje nurodytam leidimo nuolat gyventi panaikinimo pagrindui, spręsti, ar toks leidimas gali būti panaikintas, ar ne. Įstatyme nėra nustatyta jokių išimčių dėl šių reikalavimų netaikymo, todėl Migracijos departamentas turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti užsieniečiui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Taigi Migracijos departamentas, nustatęs, kad pareiškėjų darbdavio UAB „Konora“ atstovui (direktoriui) paskirta administracinė nuobauda už nelegalų darbą pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį, pagrįstai ir teisėtai priėmė Sprendimą Nr. 2 ir Sprendimą Nr. 3, kuriais panaikino pareiškėjams (Y. S., D. I.) išduotus leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.
52. Pareiškėjai apeliaciniame skunde nurodo, kad jie Lietuvoje dirbo teisėtai, todėl panaikinti jų dokumentų galiojimą dėl kito asmens neteisėtų veiksmų yra neproporcinga ir neteisinga, tačiau teisėjų kolegija pažymi, jog aplinkybė, kad leidimai laikinai gyventi pareiškėjams buvo išduoti teisėtai, nereiškia, kad jie turėjo teisėtą pagrindą (teisėtą lūkestį) tikėtis, jog jiems išduotas leidimas laikinai gyventi Įstatyme įtvirtintais pagrindais negali būti panaikintas iki jo galiojimo pabaigos. Sąlygos, kurios yra būtinos, kad leidimas laikinai gyventi galėtų būti išduodamas, privalo išlikti visą laikotarpį, kuriam išduodamas leidimas laikinai gyventi. Teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra prigimtinė teisė, trečiųjų šalių piliečiams ji nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama tik tada, jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. sausio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2625-492/2019 ir kt.). Taigi, pareiškėjų argumentai, kad yra baudžiami už teisės pažeidimus, kurių jie nepadarė, kad jų atžvilgiu taikoma priemonė yra neproporcinga siekiamam tikslui, kad patirs reikšmingas neigiamas finansines ir neturtines pasekmes, nagrinėjamo ginčo kontekste nėra reikšmingi, todėl teisėjų kolegija dėl jų plačiau nepasisako.
53. Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjų apeliacinio skundo argumentus, susijusius su Tvarkos aprašo 130 punkte nustatyto 14 dienų termino nesilaikymu Sprendimui Nr. 2 ir Sprendimui Nr. 3 priimti, pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, jog procedūriniai terminai sprendimo priėmimui yra skirti užtikrinti, kad administracinis procesas nebūtų pernelyg ilgai užtęsiamas, o viešojo administravimo subjektai įvykdytų jiems pavestą kompetenciją (žr., pvz., 2013 m. spalio 8 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A602-1189/2013). Įstatyme nustatyto termino, per kurį turi būti priimtas administracinis sprendimas, pasibaigimas nepaneigia viešojo administravimo subjekto kompetencijos priimti administracinį sprendimą ar atlikti kitus veiksmus, tai yra tiesiogiai nesukuria neigiamų teisinių pasekmių, tik prailgina administracinį procesą, su sąlyga, jei nesuėjęs senaties terminas šioms procedūroms vykdyti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 13 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A502-940/2013). Atsižvelgiant į tai, pareiškėjų apeliacinio skundo argumentai nurodytu aspektu atmestini.
54. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintą teisinės valstybės principą, kuris suponuoja jurisprudencijos tęstinumą (žr., pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d., 2003 m. gegužės 30 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. kovo 14 d. nutarimus). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 28 d. nutarime akcentavo iš Konstitucijos kylančią maksimą, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, t. y. jos turi būti sprendžiamos ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų. Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti koreguojama ir nauji teismo precedentai tų kategorijų bylose gali būti kuriami tik tada, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina. Teismų, priimančių sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, susisaistymas savo pačių sukurtais precedentais (sprendimais analogiškose bylose) neišvengiamai suponuoja tai, kad teismai turi vadovautis tokia atitinkamų teisės nuostatų (normų, principų) turinio, taip pat šių teisės nuostatų taikymo samprata, kokia buvo suformuota ir kokia buvo vadovaujamasi taikant tas nuostatas (normas, principus) ankstesnėse bylose, inter alia (be kita ko, įskaitant) anksčiau sprendžiant analogiškas bylas. Administracinį teismą taip pat saisto jo paties sukurti precedentai ir jo paties suformuota tuos precedentus pagrindžianti doktrina. Jurisprudencijos tęstinumą savo praktikoje yra pabrėžęs ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., 2015 m. gruodžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3924-575/2015).
55. Apibendrindama šioje nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino įrodymus ir vadovavosi šiai bylai aktualiomis materialiosios teisės normomis, o apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo atliktos ginčo faktinio ir teisinio aspektų analizės bei padarytų išvadų. Todėl pareiškėjų apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu,