Administracinė byla Nr. eA-1126-502/2018
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01371-2016-4
Procesinio sprendimo kategorijos: 7.3.1; 7.3.3
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2018 m. liepos 11 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Dalios Višinskienės ir Skirgailės Žalimienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos E. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos E. P. skundą atsakovams Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, dėl sprendimo panaikinimo ir neturtinės žalos atlyginimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėja E. P. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydama: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV, Valdyba) 2016 m. sausio 26 d. sprendimą Nr. (6.5)I-496 (toliau – ir ginčijamas sprendimas); 2) priteisti iš Valdybos 30 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą; 3) priteisti bylinėjimosi išlaidas.
2. Pareiškėja nurodė, kad VSDFV ginčijamu sprendimu atsisakė nagrinėti jos 2016 m. sausio 19 d. skundą, kuriuo prašė atnaujinti terminą skundui dėl Valdybos 2015 m. birželio 15 d. sprendimo Nr. (6.5)I-4087 paduoti, panaikinti minėtą sprendimą ir įpareigoti Valdybą peržiūrėti bei perskaičiuoti valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijos dydį už laikotarpį nuo 1994 m. sausio 13 d. iki 2015 lapkričio 1 d., priteisti iš VSDFV patirtą neturtinę žalą. Pažymėjo, kad Valdyba ginčijamu sprendimu išaiškino jai teisę kreiptis į teismą, prašant atnaujinti terminą dėl VSDFV 2015 m. birželio 15 d. sprendimo Nr. (6.5)1-4087 panaikinimo.
3. Pareiškėja paaiškino, kad nuo 1994 m. sausio 13 d. jai paskirta 98,87 Lt (28,63 Eur) dydžio valstybinio socialinio draudimo senatvės pensija, turint 23 m. ir 10 mėn. darbo stažą, ir šeimoje augant keturiems vaikams. Mano, kad pensija jai privalėjo ir toliau būti skaičiuojama pagal tuo metu, t. y. 1994 m. sausio mėn., galiojančias įstatymo nuostatas. Teigė, kad dėl neteisingai paskaičiuotos pensijos dydžio 2015 m. gegužės 25 d. su prašymu kreipėsi į Lietuvos Respublikos Prezidentę, tačiau Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarija neturėjo galimybės perskaičiuoti paskirtos pensijos, todėl persiuntė prašymą VSDFV.
4. Pareiškėja pažymėjo, kad Valdyba 2015 m. birželio 15 d. sprendimu Nr.(6.5) 1-4087 atsisakė nagrinėti jos 2015 m. gegužės 25 d. prašymą, persiųstą iš Lietuvos Respublikos Prezidentės kanceliarijos, nesant nurodytoms naujoms faktinėms aplinkybėms. Pareiškėja nesutinka su VSDFV 2015 m. birželio 15 d. sprendimu Nr.(6.5) 1-4087 ir mano, jog ginčijamu sprendimu neatnaujinus termino apskųsti Valdybos 2015 m. birželio 15 d. sprendimą, buvo akivaizdžiai pažeistos jos teises ir teisėti interesai. Mano, kad atsakovas privalėjo iš naujo patikrinti valstybinio socialinio draudimo senatvės ir valstybinio socialinio draudimo našlių pensijų apskaičiavimo teisingumą ir esant netikslumams, perskaičiuoti bei grąžinti jai priklausančias lėšas.
5. Pareiškėja nurodė, kad daug kartų kreipėsi į Valdybą, prašydama perskaičiuoti pensiją pagal 1994 metų pradžioje galiojančius įstatymus, tačiau atsakovas nekreipė į jos prašymus dėmesio, bendravo grubiai, išvydavo iš poskyrio. Pareiškėjos teigimu, dėl tokių atsakovo veiksmų neturėjo galimybės įsigyti skiriamų medikamentų ir maisto produktų, patyrė neturtinę žalą, kurią įvertino 30 000 Eur.
6. Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atsiliepime prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.
7. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjos 2016 m. sausio 19 d. skundo dalį, kuria prašoma įpareigoti VSDFV Kauno skyrių (toliau – ir Skyrius) perskaičiuoti valstybinio socialinio draudimo senatvės pensiją nuo 1994 m. sausio 13 d. iki 2015 m. lapkričio 1 d. pagal 1994 m. sausio mėnesį galiojusias įstatymo nuostatas bei išmokėti susidariusią senatvės pensijos nepriemoką, atsisakė nagrinėti, kadangi dėl šių faktinių aplinkybių jau yra priimtas administracinės procedūros sprendimas. Paaiškino, kad pareiškėjai senatvės pensija paskirta nuo 1994 m. sausio 13 d. pagal tuo metu galiojusį Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymą. Nuo 1995 m. sausio 1 d., įsigaliojus Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymui (toliau – ir VSDPĮ), jos senatvės pensija perskaičiuota šio įstatymo nustatyta tvarka.
8. Atsakovo vertinimu, nepagrįstas pareiškėjos argumentas, jog įsigaliojus VSDPĮ (nuo 1995 m. sausio 1 d.) senatvės pensija jai perskaičiuota neteisingai, dėl ko susidarė senatvės pensijos nepriemoka. Pažymėjo, kad 2005 m. sausio 13 d. sprendimu Nr. (6.5) 1-192 išnagrinėjus pareiškėjos 2004 m. gruodžio 10 d. prašymą ir patikrinus senatvės pensijos apskaičiavimo teisingumą, nustatė, jog senatvės pensija apskaičiuota ir mokama teisingai. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėja 2008 m. lapkričio 27 d. prašymu, kuriame, be kitų reikalavimų taip pat nurodė, jog jai senatvės pensija nepagrįstai apskaičiuota remiantis nuo 1995 m. sausio 1 d. įsigaliojusiu VSDPĮ, kreipėsi į Lietuvos Respublikos Vyriausybę, kuri minėtą prašymą pagal kompetenciją persiuntė nagrinėti Valdybai. Išnagrinėjusi pareiškėjos 2008 m. liepos 27 d. prašymą Valdyba nustatė, kad pareiškėja nenurodė naujų aplinkybių ir nepateikė naujų argumentų, leidžiančių abejoti VSDFV 2005 m. sausio 13 d. sprendimu Nr. (6.5) 1-192, dėl ko atsisakė nagrinėti minėtą prašymą kaip kartotinį. Pareiškėja 2011 m. balandžio 13 d. ir 2015 m. gegužės 25 d. prašymais kreipėsi į Lietuvos Respublikos Prezidentę, pakartotinai nurodydama, jog senatvės pensija jai paskirta neteisingai pagal nuo 1995 m. sausio 1 d. įsigaliojusį VSDPĮ. Lietuvos Respublikos Prezidentūros kanceliarija šiuos prašymus persiuntė VSDFV, kuri 2011 m. gegužės 18 d. sprendimu Nr. (6.5) 1-3146 dar kartą konstatavo, kad senatvės pensija pareiškėjai apskaičiuota ir mokama teisingai. Pažymėjo, kad Valdyba 2015 m. birželio 15 d. sprendimu Nr. (6.5) 1-4087 atsisakė nagrinėti pareiškėjos 2015 m. gegužės 25 d. skundą kaip kartotinį, nenurodžius naujų faktinių duomenų, leidžiančių ginčyti ankstesnius VSDFV sprendimus.
9. Atsakovas akcentavo, kad ginčijamu sprendimu pareiškėjos reikalavimą perskaičiuoti senatvės pensiją pagal 1994 m. sausio mėnesį galiojusias įstatymo nuostatas ir išmokėti susidariusią senatvės pensijos nepriemoką buvo dar kartą atsisakyta nagrinėti kaip kartotinį, o nenustačius vienos iš privalomų civilinės atsakomybės sąlygų – neteisėtų VSDFV veiksmų, mano, jog neturtinė žala pareiškėjai nepriteistina.
II.
10. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. sausio 11 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.
11. Teismas, įvertinęs, kad pareiškėja 2016 m. sausio 19 d. skunde nenurodė naujų faktinių aplinkybių dėl senatvės pensijos apskaičiavimo, sprendė, jog atsakovas pagrįstai atsisakė nagrinėti pareiškėjos skundą dėl pensijos dydžio perskaičiavimo kaip kartotinį. Pažymėjo, kad pareiškėja neginčija VSDFV 2016 m. sausio 26 d. sprendimo dalyje dėl Valdybos 2015 m. birželio 15 d. sprendimo panaikinimo ir dėl neturtinės žalos atlyginimo, todėl dėl šiuo aspektu teismas nenagrinėjo VSDFV 2016 m. sausio 26 d. sprendimo teisėtumo.
12. Teismas, spręsdamas klausimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, akcentavo, jog pareiškėja nenurodė, nei iš kokių atsakovo veiksmų kildina neturtinės žalos atsiradimą, nei kokia žala atsirado. Atkreipė dėmesį, jog pareiškėja prašė neturtinę žalą priteisti iš VSDFV, o ne iš VSDFV teritorinio skyriaus, tačiau byloje nėra pateikta įrodymų, patvirtinančių Valdybos neteisėtus veiksmus. Teismo vertinimu, nenustačius neteisėtų veiksmų, nėra pagrindo konstatuoti, jog pareiškėjos nurodyti padariniai, t. y. žala, atsirado dėl Valdybos veiksmų, ir priteisti pareiškėjos prašomą žalą.
III.
13. Pareiškėja E. P. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 11 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą tenkinti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.
14. Pareiškėjos teigimu, pirmosios instancijos teismas neanalizavo byloje esančių aplinkybių, o tik formaliai atmetė jos skundą. Pabrėžia, jog senatvės pensija jai turi būti skaičiuojama pagal 1994 m. sausio mėn. galiojusį teisinį reglamentavimą. Mano, jog pirmosios instancijos teismas privalėjo patikrinti Valdybos priimto sprendimo teisėtumą ir įpareigoti Valdybą perskaičiuoti senatvės ir valstybinio socialinio draudimo našių pensijų dydžius.
15. Pareiškėjos vertinimu, Valdybos neteisėti veiksmai jos atžvilgiu yra akivaizdūs. Pažymi, kad daug kartų kreipėsi į VSDFV, prašydama perskaičiuoti pensiją pagal 1994 m. sausio mėn. galiojusių įstatymų nuostatas, tačiau jos prašymai nebuvo patenkinti, darbuotojai su ja bendravo grubiai, grasindavo iš viso nebemokėti pensijos, išvydavo iš skyriaus. Teigia, kad būtent dėl atsakovo veiksmų ji buvo priversta gyventi žemiau skurdo ribos, badauti, neturėjo pinigų įsigyti medikamentų, gyveno nepritekliuje, dėl ko pablogėjo sveikata ir buvo būtina operacija.
16. Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.
17. Atsakovo vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai spendė, jog dėl pareiškėjos senatvės pensijos apskaičiavimo teisingumo yra priimti Valdybos 2005 m. sausio 13 d. sprendimas Nr. (6.5)I-192 ir 2011 m. gegužės 18 d. sprendimas Nr. (6.5) I-3146, o 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimu Nr. (6.5) I-4989, 2015 m. birželio 15 d. sprendimu Nr. (6.5) I-4087 ir ginčijamu sprendimu Valdyba pagrįstai atsisakė nagrinėti pareiškėjos skundus kaip kartotinius, nenurodžius naujų faktinių duomenų bei nepateikus naujų įrodymų, leidžiančių abejoti ankstesnių VSDFV sprendimų teisėtumu.
k o n s t a t u o j a:
IV.
19. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2016 m. sausio 26 d. sprendimo Nr. (6.5) 1-496 teisėtumo ir pagrįstumo.
20. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos skundą atmetė, spręsdamas, jog atsakovas ginčijamu sprendimu pagrįstai atsisakė nagrinėti pareiškėjos 2016 m. sausio 19 d. skundo reikalavimą dėl paskirtos senatvės pensijos perskaičiavimo kaip kartotinį, išaiškindamas jai teisę kreipti į teismą dėl termino skundui paduoti atnaujinimo, siekiant apskųsti Valdybos 2015 m. birželio 15 d. sprendimą Nr. (6.5)1-4087.
21. Pareiškėja apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, mano, kad jis yra formalus ir nemotyvuotas, bei teigia, jog pirmosios instancijos teismas privalėjo patikrinti Valdybos priimto sprendimo teisėtumą.
22. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausiai pažymi, kad iš skundžiamo Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimo turinio matyti, jog teismas, išnagrinėjęs pareiškėjos skundą, aiškiai nurodė nustatytas teisiškai reikšmingas bylai išspręsti aplinkybes, teisinį reglamentavimą, argumentus, dėl kurių pareiškėjos skundas atmetamas. Aplinkybė, kad pareiškėja nesutinka su pirmosios instancijos teismo bylai reikšmingų aplinkybių vertinimu, negali būti pagrindas išvadai dėl sprendimo nemotyvavimo ar nepakankamo motyvavimo. Šiame kontekste taip pat akcentuotina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).
23. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir jų papildomai nekartoja. Priimdamas ginčijamą sprendimą pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami. Pareiškėja apeliaciniame skunde jokių kitų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė, apeliaciniame skunde nepateikė teisiškai pagrįstų argumentų, suteikiančių pagrindą pirmosios instancijos nustatytas aplinkybes vertinti kitaip, nei jas įvertino teismas. Dėl nurodytų priežasčių apeliacinės instancijos teismas tik papildo pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentus, atsakydamas į esminius apeliacinio skundo motyvus.
24. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 23 straipsnio 6 dalyje numatytos alternatyvios sąlygos, kurioms esant viešojo administravimo subjektas gali atsisakyti nagrinėti skundą (prašymą): 1) jeigu tuo pačiu klausimu teismas jau yra priėmęs sprendimą arba 2) tas pats viešojo administravimo subjektas yra priėmęs administracinės procedūros sprendimą ir asmuo nepateikia naujų faktinių duomenų, leidžiančių ginčyti viešojo administravimo subjekto priimtą administracinės procedūros sprendimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-665-822/2015). Taigi iš VAĮ 23 straipsnio 6 dalies matyti, jog tapatus prašymas viešojo administravimo subjektui gali būti pateikiamas, tačiau jis turi būti pagrįstas naujomis aplinkybėmis ar papildomais argumentais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-869-756/2015). Draudimas vykdyti pakartotinę administracinę procedūrą netaikomas tais atvejais, kai asmens pakartotinis prašymas priimti sprendimą yra ne dėl to paties dalyko ir / ar ne tuo pačiu pagrindu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. birželio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-762/2014; 2014 m. gegužės 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438- 736/2014). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, jog vertinant, ar pagrįstai pareiškėjo kreipimasis nenagrinėtas remiantis VAĮ 23 straipsnio 6 dalimi, analizuojama, ar pakartotiniame kreipimesi pateikiami nauji faktiniai duomenys, papildomi argumentai, leidžiantys abejoti ankstesnio atsakymo pagrįstumu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-37/2012). Sprendžiant dėl VAĮ 23 straipsnio 6 dalies taikymo pagrįstumo turi būti kreipiamas dėmesys ne tik į tai, kokius prašymus asmuo suformulavo viešojo administravimo subjektui savo skunde, o analizuojamas visas skundo turinys, ypač atkreipiant dėmesį į tai, ar viešojo administravimo subjektui pateiktame naujame skunde tuo pačiu klausimu yra nurodyta naujų faktinių duomenų, kurios nebuvo nurodytos ankstesniame skunde (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-392/2012).
25. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad pareiškėja 2016 m. sausio 19 d. skunde prašė perskaičiuoti jai paskirtą senatvės pensiją pagal iki 1994 m. sausio mėn. galiojusį teisinį reglamentavimą ir atnaujinti terminą skundui dėl Valdybos 2015 m. birželio 15 d. sprendimo Nr. (6.5)1-4087 paduoti, kuriuo atsisakyta nagrinėti jos 2015 m. gegužės 25 d. skundą kaip kartotinį, nenurodžius naujų faktinių aplinkybių.
26. Pažymėtina, kad pareiškėjai valstybinio socialinio draudimo senatvės pensija paskirta nuo 1994 m. sausio 13 d. pagal tuo metu galiojusį Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymą, o nuo 2003 m. birželio 27 d. pareiškėjai paskirta valstybinio socialinio draudimo našlių pensija. Nuo 1995 m. sausio 1 d. įsigaliojus Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymui pareiškėjos senatvė pensija perskaičiuota šio įstatymo nustatyta tvarka. Pareiškėja dėl senatvės pensijos perskaičiavimo į Valdybos teritorinį skyrių kreipėsi 2004 m. gruodžio 13 d., teikdama, jog įsigaliojus VSDPĮ (nuo 1995 m. sausio 1 d.) pensija jai perskaičiuota neteisingai (b. l. 76–79). Valdyba, 2005 m. sausio 13 d. sprendimu Nr. (6.5) 1-192 išnagrinėjusi pareiškėjos 2004 m. gruodžio 10 d. prašymą ir patikrinusi senatvės bei našlių pensijų apskaičiavimo teisingumą, konstatavo, kad senatvės ir našlių pensijos pareiškėjai apskaičiuotos ir mokamos teisingai (b. l. 119). Pareiškėja 2008 m. liepos 27 d. prašymu, kuriame, be kitų reikalavimų, taip pat nurodė, kad jai senatvės pensija nepagrįstai apskaičiuota remiantis nuo 1995 m. sausio 1 d. įsigaliojusiu VSDPĮ, kreipėsi į Lietuvos Respublikos Vyriausybę, kuri 2008 m. lapkričio 30 d. raštu Nr. P-2270/01/33-609 minėtą prašymą persiuntė nagrinėti pagal kompetenciją Valdybai (b. l. 64, 71–75). Išnagrinėjęs pareiškėjos 2008 m. liepos 27 d. prašymą, persiųstą Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanceliarijos, atsakovas 2018 m. rugpjūčio 6 d. sprendimu Nr. (6.5) I-4989 sprendė, kad pareiškėja nenurodė naujų aplinkybių ir nepateikė naujų įrodymų, leidžiančių abejoti VSDFV 2005 m. sausio 13 d. sprendimo Nr. (6.5) I-192 teisėtumu, todėl atsisakė nagrinėti prašymą kaip kartotinį (b. l. 56). Pareiškėja 2011 m. balandžio 13 d. ir 2015 m. gegužės 25 d. prašymais kreipėsi į Lietuvos Respublikos Prezidentę, pakartotinai nurodydama, kad senatvės pensija jai paskirta neteisingai pagal nuo 1995 m. sausio 1 d. įsigaliojusiu VSDPĮ (b. l. 61–63, 80–84). Minėti prašymai Lietuvos Respublikos Prezidentūros kanceliarijos persiųsti nagrinėti pagal kompetenciją Valdybai, kuri 2011 m. gegužės 18 d. sprendimu Nr. (6.5) I-3146 ir 2015 m. birželio 15 d. sprendimu Nr. (6.5) I-4087 konstatavo, jog pareiškėja nenurodė naujų faktinių duomenų, leidžiančių ginčyti ankstesnius VSDFV sprendimus, todėl atsisakė nagrinėti pareiškėjos prašymus kaip kartotinius (b. l. 88–90). Pareiškėja 2016 m. sausio 19 d. skundu kreipėsi į Valdybą, prašydama perskaičiuoti jai paskirtą senatvės pensiją pagal iki 1994 m. sausio mėn. galiojusį teisinį reglamentavimą ir atnaujinti terminą skundui dėl Valdybos 2015 m. birželio 15 d. sprendimo Nr. (6.5)1-4087 paduoti, kurį įvertinusi Valdyba priėmė ginčijamą sprendimą (b. l. 58–60, 91).
27. Atlikusi byloje pateiktų rašytinių įrodymų analizę teisėjų kolegija sutinka tiek su atsakovo, tiek su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjos 2016 m. sausio 19 d. skundas dėl paskirtos senatvės pensijos perskaičiavimo pagal iki 1994 m. sausio mėn. galiojusį teisinį reglamentavimą vertintinas kaip prašymas atlikti pakartotinę administracinę procedūrą, kas pagal teisinį reglamentavimą ir teismų praktiką yra draudžiama. Apeliacinės instancijos teismas akcentuoja, kad dėl pareiškėjos prašymo perskaičiuoti paskirtos pensijos dydį, buvo pasisakyta Valdybos 2005 m. sausio 13 d. sprendime Nr. (6.5) I-192, 2018 m. rugpjūčio 6 d. sprendime Nr. (6.5) I-4989, 2011 m. gegužės 18 d. sprendime Nr. (6.5) I-3146 ir 2015 m. birželio 15 d. sprendime Nr. (6.5) I-4087. Valdyba 2005 m. sausio 13 d. sprendime Nr. (6.5) I-192 pripažino, jog pareiškėjai paskirta senatvės pensija yra apskaičiuota teisingai ir perskaičiuoti jos pareiškėjos nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo. Minėtas sprendimas nebuvo nuginčytas ABTĮ nustatyta tvarka, todėl laikytinas galiojančiu ir galutiniu pareiškėjos nurodytoms aplinkybėms dėl senatvės pensijos perskaičiavimo pagal iki 1994 m. sausio mėn. galiojusį teisinį reglamentavimą.
28. Dėl pareiškėjos argumentų, kad ginčijamu sprendimu neatnaujinus termino skundui dėl Valdybos 2015 m. birželio 15 d. sprendimo paduoti, akivaizdžiai pažeistos jos teises ir teisėti interesai, teisėjų kolegija pažymi, jog pagal ABTĮ 29 straipsnio 1 dalį skundas (prašymas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (neveikimą) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos. ABTĮ 30 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo (prašymo) padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, jog terminas praleistas dėl svarbios priežasties ir nėra aplinkybių, nurodytų šio įstatymo 33 straipsnio 2 dalies 1–8 punktuose. Taigi iš nurodyto teisinio reglamentavimo matyti, kad prašymo dėl praleisto termino skundui paduoti atnaujinimo nagrinėjimas yra išimtinai administracinio teismo prerogatyva, todėl atsakovas ginčijamu sprendimu pagrįstai išaiškino pareiškėjai teisę dėl praleisto termino skundui paduoti atnaujinimo kreiptis į administracinį teismą.
29. Pasisakydama dėl pareiškėjos prašomos priteisti 30 000 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimo teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis – viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas, nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų, viešoji atsakomybė negalima.
30. Nagrinėjamoje byloje pareiškėja prašomą priteisti neturtinę žalą kildina iš atsakovo veiksmų, susijusių su jos teikiamų prašymų / skundų netenkinimu. Pareiškėja teigia, kad atsakovo neteisėti veiksmai yra akivaizdūs, Valdybos darbuotojai su ja bendravo grubiai, grasindavo iš viso nebemokėti pensijos, išvydavo iš skyriaus. Pabrėžia, kad būtent dėl atsakovo veiksmų ji priversta gyventi žemiau skurdo ribos, badauti, dėl ko blogėja sveikata.
31. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad konstatavus ginčijamo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, nėra pagrindo pripažinti atsakovo neteisėtus veiksmu. Taigi nenustačius atsakovo neteisėtų veiksmų nėra vienos iš civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų, dėl ko viešoji atsakomybė negalima ir pareiškėjos prašymas dėl neturtinės žalos atlyginimo atmestinas.
32. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir laikydamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo reikalavimų įvertino byloje surinktus įrodymus, nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas ir nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos. Pareiškėjos apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Pareiškėjos E. P. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.