Administracinė byla Nr. eA-2613-1062/2019
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01300-2018-8
Procesinio sprendimo kategorija 22.7
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2020 m. sausio 8 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas), Ryčio Krasausko ir Ramutės Ruškytės (pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. rugpjūčio 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. S. skundą atsakovui Lietuvos kariuomenės Karo prievolės ir komplektavimo tarnybai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Antrajam operatyvinių tarnybų departamentui prie Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I.
1. Pareiškėjas D. S. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi su skundu į teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Lietuvos kariuomenės Karo prievolės ir komplektavimo tarnybos (toliau – ir atsakovas) 2018 m. kovo 16 d. sprendimą Nr. IS-202 „Dėl informacijos pateikimo“ (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti atsakovą iš esmės išnagrinėti jo prašymą priimti į krašto apsaugos savanorių karo tarnybą.
2. Pareiškėjas nurodė, kad kreipėsi į atsakovą, prašydamas paaiškinti, kodėl buvo sustabdytas jo savanorio asmens bylos formavimas ir iki šiol nėra išduotas atsargos karininko liudijimas. Ginčijamu Sprendimu atsakovas pareiškėjo priėmimo į krašto apsaugos savanorių karo tarnybą procedūras nutraukė dėl pareiškėjo individualiųjų savybių neatitikimo šiai tarnybai. Pareiškėjas nesutiko su tokiu Sprendimu ir paaiškino, kad jam nebuvo žinoma apie trečiojo suinteresuoto asmens Antrojo operatyvinių tarnybų departamento prie Krašto apsaugos ministerijos (toliau – ir Departamentas) pateiktą išvadą, kurioje buvo nurodytos pareiškėjo individualios savybės ir kurios pagrindu pareiškėjo atžvilgiu buvo priimtas Sprendimas. Pareiškėjo manymu, atsižvelgiant į tai, kad Sprendimas buvo priimtas remiantis aplinkybėmis, kurios jam nebuvo žinomos, o ne objektyviais faktais, jis yra neteisėtas ir turi būti panaikintas. Pareiškėjas sąžiningai ir dorai tarnavo daugiau nei dvidešimt metų; visą šį laikotarpį visas pavestas užduotis ir priskirtas funkcijas vykdė laiku, atsakingai ir sąžiningai; neturėjo jokių nuobaudų (jam paskirta drausminė nuobauda buvo panaikinta); niekas nebuvo reiškęs jam dėl tarnybos jokių pretenzijų. Pareiškėjo tarnybos metu buvo vykdomos atestacijos, kurių metu jo asmeninės savybės ne kartą buvo patikrintos.
3. Teismo posėdžio metu pareiškėjas papildomai paaiškino, kad ne kartą buvo skatintas ir gavo įvairių apdovanojimų už tinkamai atliekamą tarnybą.
5. Paaiškino, kad būtent Departamentas nustato, ar kandidatas atlikti karo tarnybą yra patikimas. Departamentas 2018 m. kovo 12 d. rašte Nr. IS-954 pateikė pareiškėją neigiamai charakterizuojančius duomenis: pareiškėjo neatsakingumas ir nesąžiningumas, pasireiškęs naudojimusi tarnybine padėtimi asmeniniais tikslais, darbo su asmens duomenimis tvarkos pažeidimu, vengimu bendradarbiauti su tyrimą atliekančiai pareigūnais. Atkreipė dėmesį, kad 2017 m. vasario 9 d. atlikto tarnybinio patikrinimo metu buvo nustatyta, jog pareiškėjas tyčia 3 kartus tarnybinių užduočių vykdymui skirtas pinigines lėšas naudojo ne pagal paskirtį (t. y. pažeidė tarnybinių užduočių vykdymui skirtų valstybės biudžeto ir kitų lėšų panaudojimo tvarką) ir padarė Departamentui materialinės žalos (pareiškėjas ją yra atlyginęs). Taip pat buvo nustatyta, kad pareiškėjas, neturėdamas teisinio pagrindo, ne tarnybos tikslais 2 kartus peržiūrėjo Departamente tarnaujančių pareigūnų ir jų šeimos narių asmens duomenis (t. y. nesilaikė pareigos sąžiningai ir tinkamai vykdyti tarnybos pareigas bei vadų (viršininkų) įsakymus, viršijo įstatymais suteiktas teises). Minėtame Departamento rašte pateiktas pareiškėjo individualių savybių aprašymas yra objektyvus, todėl jo pagrindu atsakovas galėjo priimti ginčijamą Sprendimą.
7. Nurodė, kad informacija atsakovui apie pareiškėją buvo pateikta oficialiu Departamento raštu, o minėtos informacijos pagrindas buvo Departamento atliktas tarnybinis patikrinimas, kurio metu buvo nustatytos aplinkybės, kurios apibūdina pareiškėją kaip nesąžiningą ir neatsakingą. Visos tarnybinio patikrinimo metu nustatytos aplinkybės pareiškėjui yra žinomos, nes su tarnybinio patikrinimo metu nustatytomis aplinkybėmis (padarytos išvadomis) jis buvo supažindintas. Nesutiko su pareiškėjo teiginiu dėl jam paskirtos nuobaudos panaikinimo, nes drausminė nuobauda pareiškėjui panaikinta tik dėl drausminės nuobaudos skyrimo procedūrų taisyklių pažeidimų, tuo tarpu esminės Departamento tarnybinio patikrinimo išvadoje nustatytos aplinkybės liko nepaneigtos, o pareiškėjo padaryti pažeidimai kvalifikuotini net kaip 5 atskiri šiurkštūs drausmės pažeidimai.
II.
9. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. rugpjūčio 2 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.
10. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2018 m. vasario 5 d. kreipėsi į Lietuvos kariuomenės Karo prievolės ir komplektavimo tarnybos viršininką su prašymu pateikti informaciją, dėl kokių priežasčių yra sustabdytas jo savanorio asmens bylos formavimas, taip pat nurodyti priežastis, kodėl jam nėra išduotas atsargos karininko liudijimas. Atsakovas 2018 m. kovo 16 d. sprendime Nr. IS‑202 „Dėl informacijos pateikimo“ nurodė, kad pareiškėjo priėmimo į krašto apsaugos savanorių karo tarnybą procedūros nutraukiamos dėl pareiškėjo individualiųjų savybių neatitikimo šiai tarnybai. Taip pat nurodė, kad tokia išvada buvo padaryta įvertinus Departamento pateiktą informaciją apie pareiškėjo individualias savybes (neatsakingumas, nesąžiningumas, pasireiškęs naudojimusi tarnybine padėtimi asmeniniais tikslais, darbo su asmens duomenimis tvarkos pažeidimu, vengimu bendradarbiauti su tyrimą atliekančiais pareigūnais).
11. Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo (toliau – ir Įstatymas) bei Karių savanorių ir kitų aktyviojo rezervo karių atrankos, tarnybos sutarčių su jais sudarymo ir pratęsimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro 2011 m. spalio 24 d. įsakymu Nr. V-1201, (toliau – ir Tvarkos aprašas) nuostatomis. Teismas nurodė, kad vienas iš asmenų atrankos tiek į profesinę, tiek į savanorių karo tarnybą kriterijų yra jo individualios (moralinės) savybės. Departamentas nustato, ar kandidatas atlikti karo tarnybą yra patikimas. Nagrinėjamu atveju Departamentas, atsakydamas į atsakovo užklausimą, pateikė 2018 m. kovo 12 d. raštą Nr. IS-954 „Dėl informacijos pateikimo“. Jame nurodyta, kad Departamente 2017 m. buvo atliktas tarnybinis patikrinimas dėl pareiškėjo galimo piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi. Šio patikrinimo metu buvo nustatyta, kad pareiškėjas naudojosi tarnybine padėtimi asmeniniais tikslais, nesilaikė teisės aktų, reglamentuojančių asmens duomenų teisinę apsaugą, reikalavimų, vengė bendradarbiauti su tyrimą atliekančiais pareigūnais; šios aplinkybės apibūdina pareiškėją kaip neatsakingą ir nesąžiningą. Remdamasis Departamento pateikta informacija apie pareiškėją, atsakovas padarė išvadą, kad pareiškėjo veiksmai nesuderinami su savanorių karo tarnybos kariui keliamais reikalavimais, pareiškėjo savybės (neatsakingumas ir nesąžiningumas) laikytinos netinkančiomis kariui, todėl, teismo vertinimu, atsakovas teisėtai ir pagrįstai, vadovaudamasis Įstatymo 29 straipsnio 1 dalimi, priėmė Sprendimą, kuriuo nutraukė pareiškėjo priėmimo į krašto apsaugos savanorių karo tarnybą procedūrą dėl pareiškėjo individualių savybių neatitikimo šiai tarnybai. Teismas, įvertinęs bylos medžiagą ir įstatymo reikalavimus, konstatavo, kad nagrinėjamu atveju buvo įstatyminis ir faktinis pagrindas priimti ginčijamą Sprendimą.
12. Teismas atmetė kaip nepagrįstą pareiškėjo teiginį, kad Sprendimas buvo priimtas dėl aplinkybių, kurios jam nebuvo žinomos. Iš ginčijamo Sprendimo teismas nustatė, kad atsakovas informavo pareiškėją apie atsisakymo priimti į tarnybą aktyviajame rezerve priežastis, tuo pačiu nurodydamas, kad buvo atsižvelgta į Departamento pateiktą informaciją apie jo individualias savybes. Teismas pažymėjo, kad tuo pačiu nėra pagrindo pritarti pareiškėjo argumentui, jog Departamento pateikta informacija yra neobjektyvi, o tik samprotavimai, nes išvadą apie pareiškėjo individualias savybes Departamentas padarė atlikęs tarnybinį patikrinimą, kurio metu ir buvo nustatyta, kad pareiškėjas naudojosi tarnybine padėtimi asmeniniais tikslais, nesilaikė teisės aktų, reglamentuojančių asmens duomenų teisinę apsaugą, reikalavimų, vengė bendradarbiauti su tyrimą atliekančiais pareigūnais. Teismas nenustatė pagrindo abejoti minėtais duomenimis, tuo tarpu pareiškėjo teiginiai, kad jis sąžiningai ir dorai tarnavo daugiau nei dvidešimt metų, visą šį laikotarpį visas pavestas užduotis ir priskirtas funkcijas vykdė laiku, atsakingai ir sąžiningai, niekaip nekeičia teismo padarytos išvados.
13. Teismas dėl pareiškėjo argumento, kad jis buvo baustas drausmine nuobauda už piktnaudžiavimą tarnyba, tačiau ši nuobauda buvo panaikinta, ir daugiau drausminių nuobaudų jis neturėjo, pasisakė, kad teismas šiuo atveju nevertina pareiškėjui anksčiau paskirtos drausminės nuobaudos teisėtumo ir pagrįstumo, taip pat negali vertinti ir jos panaikinimo pagrindų, tačiau pažymėjo, jog, kaip jau buvo minėta, Departamentas turi teisę spręsti, ar karo prievolininkas pagal savo individualias savybes atitinka priėmimo į savanorių karo tarnybą kriterijus ir pateikia informaciją, todėl būtent Departamentas turi diskreciją vertinti su pareiškėju susijusius faktus, kurie turi įtakos priėmimo į krašto apsaugos savanorių karo tarnybą procedūrai, ir pateikti išvadą.
14. Teismas, vertindamas į bylą teismo posėdžio metu pateiktą Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro 2017 m. vasario 21 d. įsakymą Nr. P-244 „Dėl mjr. D. S. išleidimo į atsargą ir skyrimo atlikti tarnybą rezerve“, pažymėjo, kad minėtu įsakymu pareiškėjas yra atleistas iš profesinės karo tarnybos ir išleistas į atsargą. Teismas nesutiko su pareiškėjo pozicija, kad šis įsakymas patvirtina, jog jis yra tinkamas krašto apsaugos karo tarnybai, nes iš profesinės karo tarnybos pareiškėjas buvo atleistas jo paties 2016 m. lapkričio 16 d. prašymu – 2017 m. vasario 22 d. po to, kai buvo priimtas Departamento 2017 m. vasario 14 d. įsakymas Nr. P‑011-153 „Dėl drausminės nuobaudos skyrimo“, kuriuo pareiškėjui paskirta drausminė nuobauda už šiurkštų drausmės pažeidimą – piktnaudžiavimą tarnyba.
15. Teismas, atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, nurodė, jog ginčijamas Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje numatytus reikalavimus (pagrįstas objektyviais faktais, teisės aktų nuostatomis ir tinkamai motyvuotas), todėl pareiškėjo skunde nurodytais argumentais nėra jokio pagrindo tenkinti šį skundą, panaikinti Sprendimą bei įpareigoti atsakovą išnagrinėti jo pateiktą prašymą dėl priėmimo į krašto apsaugos savanorių karo tarnybą iš naujo.
III.
16. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti, taip pat priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.
17. Pareiškėjas nurodo, jog pirmosios instancijos teismas neobjektyviai ir nevisapusiškai įvertino bylos aplinkybes, todėl priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą. Ginčijamas Sprendimas buvo priimtas ir jo teisėtumas bei pagrįstumas patvirtintas remiantis vien tik tarnybinio patikrinimo medžiaga (išvadomis), nors Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos Generalinės inspekcijos išvados pagrindu šis patikrinimas ir jo pagrindu skirta drausminė nuobauda buvo pripažinti neteisėtais. Teismas neturėjo teisės vadovautis jokia tarnybinio patikrinimo medžiagos dalimi (atskirais jos aspektais). Be to, teismas rėmėsi tik tokiais tarnybinio patikrinimo duomenimis, kurie nurodyti atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens atsiliepimuose, netgi neišreikalaudamas visos medžiagos, neatlikęs jokio atskiro jos vertinimo ir neįsitikindamas proceso dalyvių pateiktos pozicijos teisingumu.
18. Pareiškėjas pažymi, kad Departamentui suteikta asmens vertinimo teisė nereiškia ir negali būti tapatinama su teise pateikti savarankišką asmens vertinimą, jo nepagrindžiant jokiais objektyviais duomenimis. Nagrinėjamu atveju buvo vertinama Departamente atlikto tarnybinio patikrinimo medžiaga, atskiri jos duomenys, apibūdinantys pareiškėją, nors tokia tarnybinio patikrinimo medžiaga (tiek dėl procedūrinių pažeidimų, tiek dėl netinkamo pažeidimų kvalifikavimo) buvo pripažinta neteisėta. Jokių kitų (savarankiškų) duomenų (kitų duomenų šaltinių) ar pagrindų nebuvo pateikta.
19. Nei atsakovas, nei teismas neturėjo teisėto pagrindo pripažinti Departamento atlikto tarnybinio patikrinimo medžiagą iš dalies teisėta, o Departamentas tuo pačiu neturėjo teisės remtis šia medžiaga teikdamas išvadą. Netgi procedūriniai pažeidimai, konstatuoti Generalinės inspekcijos, suteikia pagrįstą pagrindą teigti, jog visos aplinkybės, įskaitant ir pareiškėjo asmenines savybes, tarnybinio patikrinimo metu buvo vertinami asmenų, neturinčių kompetencijos tą daryti, todėl toks vertinimas negalėjo būti pripažintas objektyviu ir teisingu.
20. Ginčijamas Sprendimas prieštarauja aukštesnės teisinės galios (pagal institucijų pavaldumą) Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro 2017 m. vasario 21 d. įsakymui Nr. P‑244 „Dėl Mrj. D. S. išleidimo į atsargą ir skyrimo atlikti tarnyba rezerve“. Šiuo įsakymu jau buvo išspręstas pareiškėjo priėmimo į krašto apsaugos savanorių karo tarnybą kausimas, o tik jo vykdymas (ne prašymo išsprendimas iš naujo) buvo perduotas atsakovui. Taigi, neturėjo būti taikomi Įstatymo 29 straipsnio reikalavimai. Krašto apsaugos ministras turėjo teisę ir pasinaudojo savarankiška kompetencija spręsti dėl tolimesnės pareiškėjo tarnybos galimybių. Jo sprendimas šiuo atveju neturėjo ir negalėjo būti paneigtas.
21. Byla buvo išnagrinėta teismo posėdyje nedalyvaujant atsakovo atstovui, nors tiek pareiškėjas, tiek atsakovas tam prieštaravo. Tokiu būdu buvo pažeista pareiškėjo teisė pateikti klausimus atsakovui.
22. Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepime, kartodamas savo atsiliepimo, teikto pirmosios instancijos teismui, argumentus, prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.
k o n s t a t u o j a :
IV.
24. Nagrinėjamos administracinės bylos ginčo dalykas – Lietuvos kariuomenės Karo prievolės ir komplektavimo tarnybos 2018 m. kovo 16 d. sprendimo Nr. IS-202 „Dėl informacijos pateikimo“ teisėtumas ir pagrįstumas.
25. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Šioje byloje teisėjų kolegija nenustatė sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos.
26. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas, kaip ir atsakovas, nepagrįstai rėmėsi Departamente atlikto tarnybinio patikrinimo medžiaga, nors tokia tarnybinio patikrinimo medžiaga (tiek dėl procedūrinių pažeidimų, tiek dėl netinkamo pažeidimų kvalifikavimo) buvo pripažinta neteisėta. Nei atsakovas, nei teismas neturėjo teisėto pagrindo pripažinti Departamento atlikto tarnybinio patikrinimo medžiagą iš dalies teisėta.
27. Departamentas neturėjo teisės remtis šia medžiaga teikdamas išvadą; procedūriniai pažeidimai, konstatuoti Generalinės inspekcijos, suteikia pagrįstą pagrindą teigti, jog visos aplinkybės, įskaitant ir pareiškėjo asmenines savybes, tarnybinio patikrinimo metu buvo vertinami asmenų, neturinčių kompetencijos tą daryti.
28. Vertinant prieš tai nurodytus argumentus, pirmiausiai pažymėtina, kad atsakovas ir teismas vertino ne tik informaciją, kuri buvo tarnybinio patikrinimo medžiagoje. Teismas, įvertinęs visą bylos medžiagą ir įstatymo reikalavimus, konstatavo, kad nagrinėjamu atveju buvo įstatyminis ir faktinis pagrindas priimti ginčijamą Sprendimą. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad vienas iš asmenų atrankos tiek į profesinę, tiek į savanorių karo tarnybą kriterijų yra jo individualios savybės; Departamentas turi teisę spręsti, ar karo prievolininkas pagal savo individualias savybes atitinka priėmimo į savanorių karo tarnybą kriterijus. Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo bei Karių savanorių ir kitų aktyviojo rezervo karių atrankos, tarnybos sutarčių su jais sudarymo ir pratęsimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro 2011 m. spalio 24 d. įsakymu Nr. V-1201, nuostatomis.
29. Pažymėtina, jog minėto Įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad į savanorių karo tarnybą ar kitą tarnybą aktyviajame rezerve savanoriškumo ir atrankos principais gali būti priimti karo prievolininkai, kurie pagal individualias savybes, patirtį ir parengimą tinka savanorių karo tarnybai ar kitai tarnybai aktyviajame rezerve, o šio straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad į savanorių karo tarnybą priimama kario savanorio sutarties pagrindu. Taigi iš pateikto teisinio reguliavimo matyti, kai vykdoma atranka, atsižvelgiama į tinkamumą savanorių karo tarnybai (individualias savybes, patirtį ir parengimą), ko pasėkoje gali būti sudaroma arba nesudaroma sutartis. Atsižvelgiant į institucijos (Departamento), turinčio teisę vertinti kario savanorio kandidatūrą, plačią diskreciją, jo sprendimas atsisakyti priimti asmenį į kario savanorio tarnybą gali būti pripažintas neteisėtu, kai toks sprendimas yra akivaizdžiai nepagrįstas, pažeidžiantis konkrečias teisės aktų normas. Konkrečių teisės normų pažeidimo pareiškėjas nenurodo. Tačiau, apelianto teigimu, atsakovas ir teismas nepagrįstai rėmėsi vien tik tarnybinio patikrinimo medžiaga (išvadomis), kuri, pasak apelianto, buvo paneigta, nes tarnybinė nuobauda jam panaikinta.
28. Teisėjų kolegija kritiškai vertina pastarąjį apelianto teiginį pirmiausiai dėl to, kad savo skunde pirmosios instancijos teismui jis nurodė, jog ginčijamas aktas buvo priimtas vadovaujantis tik subjektyviais II operatyvinių tarnybų departamento prie Krašto apsaugos ministerijos darbuotojų pasisakymais, t. y. šiame skunde pareiškėjas neteigė, kad buvo remtasi vien tarnybinio patikrinimo medžiaga. Kita vertus, kaip matyti iš 2017 m. balandžio 18 d. tarnybinio patikrinimo išvados Nr. 3VL‑36, tarnybinę nuobaudą buvo pasiūlyta panaikinti pirmiausiai dėl to, kad AOTD tarnybinio patikrinimo išvadoje buvo nustatyta, jog mjr. D. S. savo veiksmais tris kartus pažeidė AOTD direktoriaus patvirtinto tvarkos aprašo <...> reikalavimus, vadovaujantis LKDS nuostatomis jo padarytos veikos kvalifikuotinos kaip atskiri drausmės pažeidimai, už kuriuos skirtinos atskiros drausminės nuobaudos. Už tai, kad mjr. D. S. du kartus savo veiksmais pažeidė KASOKTĮ 26 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą pareigą <...>, jam taip pat skirtinos savarankiškos nuobaudos už padarytus atskirus drausmės pažeidimus. Kitaip tariant, nuobaudą buvo siūloma panaikinti dėl to, kad kariui padarius du ar daugiau drausmės pažeidimų drausminė nuobauda turi būti skiriama už kiekvieną drausmės pažeidimą atskirai. Be to, procedūrinis pažeidimas buvo nustatytas ir dėl to, kad mjr. D. S. padarytas veikas tyrė ne tik karininkai. Teisėjų kolegijos nuomone, atsižvelgiant į prieš tai perteiktą išvados rezoliucinės dalies esmę, nėra pagrindo teigti, kad šia išvada buvo patvirtinta, jog pažeidimų pareiškėjas nepadarė, ypač atsižvelgiant ir į tai, kad joje buvo pažymėta, jog mjr. D. D. S. padaryta materialinė žala buvo išskaičiuota iš jo tarnybinio atlyginimo (AOTD direktoriaus 2017 m. kovo 7 d. įsakymas Nr.P-011-277), todėl yra atlyginta. Pareiškėjas pastarosios aplinkybės neginčija.
29. Apelianto teiginys, kad jo asmenines savybes tarnybinio patikrinimo metu vertino asmenys, neturintys kompetencijos tą daryti, todėl toks vertinimas negalėjo būti pripažintas objektyviu ir teisingu, atmestinas kaip nepagrįstas, nes individualias pareiškėjo savybes vertino Departamentas, o ne Komisijos, tyrusios pareiškėjo pažeidimus, nariai, kurių dalis nebuvo karininkai kaip to reikalauja įstatymas.
30. Kartu kaip nepagrįstas atmestinas ir apelianto teiginys, kad krašto apsaugos ministro 2017 m. vasario 21 d. įsakymu Nr. P‑244 „Dėl Mrj. D. S. išleidimo į atsargą ir skyrimo atlikti tarnyba rezerve“ jau buvo išspręstas pareiškėjo priėmimo į krašto apsaugos savanorių karo tarnybą klausimas, nebeturėjo būti taikomi Įstatymo 29 straipsnio reikalavimai. Tarnybos atlikimas rezerve (Lietuvos Respublikos karo prievolės įstatymo (toliau tekste – KPĮ) 21 straipsnio 2 dalies 2 punktas) ir krašto savanorių tarnyba (KPĮ 2 straipsnio 12 dalis: „Krašto apsaugos savanorių karo tarnyba – karo prievolininkų pagal kario savanorio sutartį savanoriškai įsipareigota nenuolatinė karo tarnyba krašto apsaugos savanorių pajėgose“) nėra tapačios, jų santykius reglamentuoja dviejų skirtingų teisės institutų normos. Išleidus karį į atsargą, jis paskiriamas į parengtąjį rezervą vadovaujantis KPĮ 21 straipsnio 2 dalies 2 punktu; iš pareigų parengtajame rezerve prievolininkai atleidžiami, kai jie pradeda eiti pareigas savanorių pajėgose ar aktyviojo rezervo vienetuose (KPĮ 23 straipsnis ir 24 straipsnio 3 dalis).
31. Apelianto argumentas, kad nedalyvaujant atsakovo atstovui teismo posėdyje, jis negalėjo užduoti jam klausimų, yra abstraktus; pareiškėjas niekaip nepagrindžia, kaip tai apribojo jo teisę būti išklausytam, todėl atmestinas.
32. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvų matyti, jog buvo ištirti visi byloje surinkti įrodymai, susiję su pareiškėjo skundu, o aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjo pateiktus argumentus ir bylos duomenis ar jiems nepritarė, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstą išvadą. Pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyti argumentai nesudaro pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių vertinti kitaip, nei jas įvertino pirmosios instancijos teismas.
33. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktų įrodymų visumą, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, nepažeidė proceso teisės normų, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas jame nurodytais motyvais netenkinamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
34. Pareiškėjas prašė priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą (ABTĮ 40 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, bylinėjimosi išlaidos jam negali būti priteisiamos.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija