LIETUVOS RESPUBLIKOS SVEIKATOS APSAUGOS MINISTRAS
ĮSAKYMAS
DĖL LIETUVOS MEDICINOS NORMOS MN 156:2019 „MEDICINOS GENETIKAS“ PATVIRTINIMO
2019 m. balandžio 9 d. Nr. V-400
Vilnius
2. N u s t a t a u, kad 2020 m. sausio 1 d. įsigalioja tokia šiuo įsakymu patvirtintos Lietuvos medicinos normos MN 156:2019 „Medicinos genetikas“ 4 punkto redakcija:
PATVIRTINTA
Lietuvos Respublikos
sveikatos apsaugos ministro
2019 m. balandžio 9 d. įsakymu Nr. V-400
LIETUVOS MEDICINOS NORMA MN 156:2019
MEDICINOS GENETIKAS
I SKYRIUS
BENDROSIOS NUOSTATOS
1. Lietuvos medicinos norma MN 156:2019 „Medicinos genetikas“ (toliau – Lietuvos medicinos norma) privaloma medicinos genetikams, dirbantiems Lietuvos Respublikoje, jų darbdaviams, taip pat institucijoms, rengiančioms šiuos specialistus, tobulinančioms jų kvalifikaciją bei kontroliuojančioms jų veiklą.
2. Lietuvos medicinos normoje vartojamos sąvokos ir jų apibrėžtys:
2.1. Bioinformatika – biologinių duomenų valdymas, analizė ir gyvoje ląstelėje vykstančių procesų modeliavimas, panaudojant taikomosios matematikos, informatikos, statistikos ir kompiuterijos mokslo žinias.
2.2. Genetinis tyrimas – diagnostinis tyrimas, skirtas genomo ir (ar) regulomo pokyčiams, kurie gali lemti genetinę patologiją ir (ar) polinkį į ją, ir genetinei prognozei įvertinti, taip pat asmeniui identifikuoti ir biologinei giminystei nustatyti.
2.3. Laboratorinio tyrimo interpretavimas – laboratorinio tyrimo rezultato vertinimas, vadovaujantis referentinėmis vertėmis, tyrimo užsakovo pateikta klinikine tiriamojo informacija, naudojantis duomenų bazėse pateikiama informacija, in silico metodais ir moksliniais literatūros duomenimis.
2.4. Medicinos genetika – teorinė ir praktinė biomedicinos mokslų sritis, susijusi su žmonių ligomis ir (ar) būklėmis, kurių priežastis yra paveldimi ir (ar) nepaveldimi genomo, genomo sričių ir (ar) genų veiklos pokyčiai, apimanti paveldimų ir įgimtų raidos anomalijų diagnostiką.
2.5. Medicinos genetikas – asmens sveikatos priežiūros specialistas, įgijęs medicinos genetiko profesinę kvalifikaciją.
2.6. Medicinos genetiko praktika – teisės aktų reglamentuojama medicinos genetiko pagal įgytą profesinę kvalifikaciją ir nustatytą kompetenciją vykdoma asmens sveikatos priežiūra, apimanti genetinių tyrimų atlikimą, jų rezultatų vertinimą ir interpretavimą.
3. Teisę verstis medicinos genetiko praktika turi asmuo, įgijęs medicinos genetiko profesinę kvalifikaciją.
4. Medicinos genetiko profesinė kvalifikacija įgyjama universitete baigus medicinos genetikos magistrantūros studijų programą. Užsienyje įgyta medicinos genetiko profesinė kvalifikacija pripažįstama Lietuvos Respublikos reglamentuojamų profesinių kvalifikacijų pripažinimo įstatymo ir kitų profesinių kvalifikacijų pripažinimą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka.
5. Medicinos genetiko profesinę kvalifikaciją įgijusiais taip pat laikomi asmenys:
5.1. iki 2000 m. universitete baigę ne trumpesnes kaip 5 metų trukmės biologijos studijas arba magistrantūros biologijos studijas ir įgiję biologo profesinę kvalifikaciją, turintys nepertraukiamą, ne trumpesnę kaip 4 metų medicinos genetiko darbo patirtį, įgytą iki šios Lietuvos medicinos normos patvirtinimo, ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos išduotą medicinos genetiko atestavimo pažymėjimą, patvirtintą Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymu;
5.2. 2000–2014 m. laikotarpiu universitete baigę genetikos, medicinos biologijos, molekulinės biologijos ar biochemijos magistrantūros studijas, turintys ne trumpesnę kaip 4 metų medicinos genetiko darbo patirtį, įgytą iki šios Lietuvos medicinos normos patvirtinimo, ir per pastaruosius 4 metus, bet ne vėliau kaip iki 2020 metų, išklausę ne mažiau kaip 100 val. trukmės (gali būti dalimis, kurių viena ne trumpesnė kaip 2 val. trukmės) specializuoto profesinio kvalifikacijos tobulinimo programų;
5.3. 2000–2014 m. laikotarpiu universitete baigę genetikos, medicinos biologijos, molekulinės biologijos ar biochemijos magistrantūros studijas, turintys ne trumpesnę kaip 4 metų medicinos genetiko darbo patirtį, įgytą iki šios Lietuvos medicinos normos patvirtinimo, bei įgiję biomedicinos mokslų srities medicinos ar biologijos krypties klinikinės genetikos ar genetikos, citogenetikos šakos daktaro laipsnį.
6. Medicinos genetikas verčiasi medicinos genetiko praktika Lietuvos Respublikoje tik asmens sveikatos priežiūros įstaigoje, turinčioje galiojančią įstaigos asmens sveikatos priežiūros licenciją teikti genetikos, laboratorinės diagnostikos ir (ar) kitas asmens sveikatos priežiūros paslaugas, kurias pagal teisės aktų reikalavimus kartu su kitais asmens sveikatos priežiūros specialistais turi teikti ir medicinos genetikas.
7. Medicinos genetikas dirba savarankiškai, bendradarbiaudamas su kitais sveikatos priežiūros paslaugas teikiančiais specialistais.
II SKYRIUS
TEISĖS
9. Medicinos genetikas turi teisę:
9.1. verstis medicinos genetiko praktika Lietuvos medicinos normos ir kitų teisės aktų, reglamentuojančių asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimą, nustatyta tvarka;
9.2. gauti darbui būtiną informaciją iš savivaldybės ir kitų savivaldybių institucijų ir įstaigų bei fizinių ir juridinių asmenų;
9.4. konsultuoti tyrimo užsakovą genetinių tyrimų klausimais Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka;
9.5. atsisakyti teikti asmens sveikatos priežiūros paslaugas, jei tai prieštarauja medicinos genetiko profesinės etikos principams arba gali sukelti realų pavojų paciento ar medicinos genetiko gyvybei, išskyrus atvejus, kai teikiama pirmoji medicinos pagalba;
9.6. dalyvauti mokslo tiriamojoje ir pedagoginėje veikloje, taip pat kuriant ir diegiant naujas technologijas;
9.7. būti Lietuvos ir (ar) tarptautinių žmogaus ir medicinos genetikos specialistus vienijančių organizacijų, asociacijų nariu, dalyvauti jų veikloje;
9.8 teikti siūlymus Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijai, sveikatos priežiūros įstaigų administracijai medicinos genetikos optimizavimo klausimais;
III SKYRIUS
PAREIGOS
11. Medicinos genetikas privalo:
11.2. pagal savo kompetenciją, nurodytą Lietuvos medicinos normoje, ir asmens sveikatos priežiūros įstaigos, kurioje dirba, licenciją kvalifikuotai vykdyti (atlikti) genetinius tyrimus, vertinti tyrimų rezultatus ir juos interpretuoti, atsižvelgdamas į naujausią mokslinę literatūrą, bei užtikrinti teikiamų asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybę;
11.3. nepriskirtais medicinos genetiko kompetencijai atvejais rekomenduoti pacientui kreiptis į atitinkamos srities asmens sveikatos priežiūros specialistą;
11.4. turėti spaudą, kurio numeris suteikiamas Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2003 m. sausio 6 d. įsakymo Nr. V-1 „Dėl Numerio sveikatos specialisto spaudui suteikimo ir panaikinimo taisyklių patvirtinimo“ nustatyta tvarka;
11.5. taikyti Lietuvos Respublikoje tik mokslo ir praktikos įrodymais pagrįstus, saugius darbo metodus, teisės aktų nustatyta tvarka patvirtintas tyrimų procedūras, ligų diagnostikos metodus bei technologijas, išskyrus kituose teisės aktuose nustatytas išimtis;
11.6. naudoti tik teisės aktų reikalavimus atitinkančias medicinos priemones (prietaisus), išskyrus kituose teisės aktuose nustatytas išimtis. Užtikrinti, kad medicinos priemonės (prietaisai) būtų naudojamos teisės aktų nustatyta tvarka ir vadovaujantis gamintojų su medicinos priemone (prietaisu) pateikiama informacija;
11.8. perduoti tyrimų rezultatus ir jų interpretacijas gydytojui genetikui ar kitam tyrimo užsakovui (kitos profesinės kvalifikacijos gydytojui, asmens sveikatos priežiūros įstaigai ar pacientui);
1.10. tobulinti profesinę kvalifikaciją Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro nustatyta tvarka;
11.11. tvarkyti medicinos genetiko praktikos dokumentus Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka;
11.12. paaiškinti medicinos genetiko praktikos aplinkybes Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos, teisėsaugos institucijų ir kitų kontroliuojančių institucijų prašymu;
11.14. vadovautis Lietuvos standartu LST EN ISO 15189 „Medicinos laboratorijos. Kokybės ir kompetencijos reikalavimai“;
IV SKYRIUS
KOMPETENCIJA
12. Medicinos genetiko profesinę kompetenciją sudaro žinios, gebėjimai ir įgūdžiai, kuriuos jis įgyja baigęs medicinos genetiko profesinę kvalifikaciją suteikiančias studijas bei nuolat tobulindamasis, atsižvelgdamas į nuolatinę medicinos genetikos mokslo ir praktikos pažangą.
13. Medicinos genetikas turi žinoti:
14. Medicinos genetikas turi išmanyti:
14.3. žmogaus genomiką ir medicininę genetiką, genetinių ligų pagrindus ir priežastis, paveldėjimo principus;
14.4. prenatalinės ir neonatalinės / naujagimystės paveldimų ligų ir įgimtų raidos anomalijų laboratorinės diagnostikos principus;
14.7. įvairių veiksnių, diagnostinių procedūrų ir vaistinių preparatų veikimo principus, jų įtaką genetinių tyrimų rezultatams;
15. Medicinos genetikas turi gebėti:
15.4. organizuoti ir atlikti laboratorinių genetinių tyrimų vidaus kokybės kontrolę, vertinti jos rezultatus, nustatyti neatitiktis, taikyti korekcinius ir prevencinius veiksmus;
15.5. organizuoti dalyvavimą tarplaboratorinėse palyginamosiose laboratorinių genetinių tyrimų tikrinimo programose, atlikti jas ir vertinti jų rezultatus;
15.6. tinkamai ir patikimai atlikti genetinius tyrimus pagal patvirtintus diagnostikos protokolus ar procedūras;
15.11. konsultuoti genetinius tyrimus užsakiusius specialistus ir bendradarbiauti su jais parenkant konkrečiu atveju tinkamiausius laboratorinius tyrimus, siekiant, kad tyrimai būtų atlikti kokybiškai;
15.12. patikrinti ir, jei reikia, sukalibruoti laboratoriniams genetiniams tyrimams atlikti naudojamą laboratorinę įrangą ir medicinos priemones (prietaisus);