Administracinė byla Nr. eA-751-556/2019
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01769-2017-6
Procesinio sprendimo kategorija 14.6
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2019 m. spalio 29 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Aplinkos apsaugos agentūros apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo viešosios įstaigos „Užstatas“ skundą atsakovui Aplinkos apsaugos agentūrai dėl sprendimo dalies panaikinimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėjas viešoji įstaiga (toliau – ir VšĮ) „Užstatas“ (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašė panaikinti 2017 m. balandžio 25 d. Aplinkos apsaugos agentūros (toliau – ir atsakovas) sprendimo Nr. (27)-A4-4324 dalį, kuria nuspręsta laikyti pareiškėjo patikslintą 2017–2019 metų užstato už vienkartines pakuotes sistemos organizavimo planą nepateiktu, ir priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.
2. Pareiškėjas paaiškino, kad 2017 m. sausio 13 d. pateikė atsakovui prašymą suderinti 2017–2019 m. užstato už vienkartines pakuotes sistemos organizavimo planą (toliau – ir Planas), visuomenės švietimo ir informavimo užstato už vienkartines pakuotes sistemos klausimais programą (toliau – ir Programa) ir užstato už vienkartines pakuotes sistemos finansavimo schemą (toliau – ir Schema), tačiau atsakovas nustatė pateikto Plano, Programos bei Schemos trūkumus ir nurodė juos ištaisyti iki 2017 m. kovo 13 d. Pareiškėjas, nepraleisdamas nustatyto termino, pašalino nurodytus trūkumus, tačiau atsakovas priėmė sprendimą, kuriuo Programą ir Schemą laikė pateiktais, o Planą nepateiktu.
3. Pareiškėjas nurodė, kad visiems didžiausiems Lietuvos prekybininkams buvo išsiuntęs bendradarbiavimo sutartis dėl vienkartinių pakuočių priėmimo ir užstato grąžinimo, tačiau su pareiškėju sutartis sutiko sudaryti tik du pardavėjai, t. y. uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Čia Market“ ir UAB „Eiginta“. Pareiškėjas nurodė, kad negalėjo turėti įtakos aplinkybei, jog kiti pardavėjai nesudarė su pareiškėju bendradarbiavimo sutarčių ir pardavėjų atsisakymas bendradarbiauti negali būti pagrindu atsisakyti priimti pareiškėjo pateiktą Planą.
4. Pareiškėjas aiškino, kad pagal Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2014 m. rugsėjo 30 d. įsakymu Nr. D1-791 patvirtintą Užstato už vienkartines pakuotes sistemos organizavimo plano, finansavimo schemos ir švietimo programos rengimo, derinimo ir ataskaitų bei informacijos apie jų vykdymą teikimo tvarkos aprašo (toliau – ir Tvarkos aprašas) 7.7 punktą, pareiškėjas turi pareigą pateikti visus bendradarbiavimo susitarimus su visais pardavėjais, vykdančiais vienkartinių pakuočių priėmimą ir užstato grąžinimą ir teigė, kad teisės aktais nurodytą pareigą įvykdė tinkamai. Pareiškėjas pažymėjo, kad išsiuntė pasiūlymus dėl bendradarbiavimo sutarčių sudarymo visiems didžiausiems vienkartinių pakuočių pardavėjams, tačiau su juo sutartis sutiko sudaryti tik du pardavėjai, todėl pareiškėjui atlikus šią pareigą ir įrodžius, kad pareiškėjas gali ir turi galimybių sudaryti susitarimus su pardavėjais, pareiškėjo valioje esančių veiksmų atlikimas pasibaigė. Pareiškėjas paaiškino, kad yra įpareigotas sudaryti bendradarbiavimo sutartis su pardavėju, jeigu jis išreiškia tokią valią, tačiau šis principas negali būti taikomas priešingai ir pareiškėjas negali priversti pardavėjus sudaryti siūlomą bendradarbiavimo sutartį. Pareiškėjas teigė, jog jis yra atsakingas už teisės aktais nustatytą pareigą sudaryti susitarimus, tačiau negali būti laikomas atsakingu ir patirti neigiamas pasekmes dėl to, kad kiti užstato sistemoje dalyvaujantys subjektai nevykdo jiems priskirtų pareigų, t. y. pareiškėjas negali būti atsakingas už aplinkybes, kurios nepriklauso nuo jo valios.
6. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas pagal Tvarkos aprašo 7.7 punktą, turi pareigą teikiamame tvirtinti Plane numatyti bendradarbiavimo sutartis su visais vienkartinių pakuočių pardavėjais, kurie pagal Lietuvos Respublikos pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymo (toliau – ir PPATĮ) nuostatas privalo organizuoti vienkartinių pakuočių priėmimą ir užstato grąžinimą. Atsakovas teigė, kad pareiškėjo teiginiai dėl didžiausių prekybininkų atsisakymo sudaryti su pareiškėju bendradarbiavimo sutartis laikytini nepagrįstais, nes viešą sutartį UAB „Maxima LT“ pareiškėjas išsiuntė tik 2017 m. kovo 1 d., t. y. po atsakovo 2017 m. vasario 13 d. nustatytų trūkumų, o duomenų, kad buvo siųstos viešos bendradarbiavimo sutartys kitiems prekybininkams, pareiškėjas nepateikė, todėl minėti pareiškėjo argumentai laikytini subjektyviais.
7. Atsakovas nurodė, kad PPATĮ 112 straipsnio 2 dalis nustato Užstato sistemos už vienkartines pakuotes administratoriaus (toliau – ir Užstato sistemos administratorius) funkcijas, kurias privalo vykdyti pareiškėjas. Pareiškėjui nesudarius bendradarbiavimo sutarčių su visais pardavėjais, vykdančiais vienkartinių pakuočių priėmimą ir užstato grąžinimą, nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjas tinkamai atliko visas Užstato sistemos administratoriaus funkcijas visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje.
8. Atsakovas pažymėjo, jog pareiškėjas yra atsakingas už gamintojų ir importuotojų pareigą dalyvauti užstato už vienkartines pakuotes sistemoje (toliau – ir Užstato sistema), todėl pareiškėjui keliami aukštesni atidumo, rūpestingumo ir elgesio standartai. Pareiškėjas, žinodamas apie teisės aktų nustatytą pareigą vykdyti veiklą visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje, turėjo imtis visų veiksmų, kurie užtikrintų tokių pareigų tinkamą įgyvendinimą.
II.
9. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. lapkričio 6 d. sprendimu pareiškėjo VšĮ „Užstatas“ skundą tenkino iš dalies, panaikino atsakovo 2017 m. balandžio 25 d. sprendimo Nr. (27)-A4-4342 dalį, kuria nuspręsta laikyti pareiškėjo patikslintą Planą nepateiktu ir įpareigojo atsakovą iš naujo įvertinti pareiškėjo prašymą dėl Plano derinimo.
10. Teismas nustatė, kad Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija 2015 m. liepos 9 d. priėmė sprendimą, kuriuo suteikė įgaliojimus pareiškėjui vykdyti Užstato sistemos administratoriaus veiklą. Tvarkos aprašu pareiškėjas įpareigotas kasmet teikti metinę ataskaitą apie Užstato sistemos organizavimo plano vykdymą, finansavimo schemą ir visuomenės švietimo ir informavimo Užstato sistemos klausimais programą ir einamųjų metų praėjusio pusmečio tarpinę ataskaitą. Teismas nustatė, kad pareiškėjas, atsižvelgęs į teisės aktų jam nustatytą pareigą, 2017 m. sausio 13 d. pateikė atsakovui derinti patikslintą Planą, Programą ir Schemą. Atsakovas 2017 m. vasario 13 d. raštu Nr. (27)-A4-1569 įpareigojo pareiškėją patikslinti Planą, Programą ir Schemą ir pateikti tokius dokumentus, kurie patvirtintų administratoriaus vykdomą veiklą. Pareiškėjas 2017 m. kovo 13 d. atsakovui pateikė papildomus duomenis dėl pateiktų pastabų ir 2017 m. kovo 1 d. siūlymus dėl bendradarbiavimo sutarties sudarymo, kuriuos siuntė UAB „Lidl Lietuva“, UAB „Rimi Lietuva“, UAB „Norfos mažmena“, UAB „Maxima LT“ ir UAB „Maxima LT“ atsisakymą bendradarbiauti bei 2017 m. kovo 1 d. duomenis dėl UAB „Eiginta“ ir UAB „Čia Market“ bendradarbiavimo sutarties įgyvendinimo. Teismas nustatė, kad atsakovas, įvertinęs pareiškėjo pateiktus duomenis, priėmė ginčijamą 2017 m. balandžio 25 d. sprendimą Nr. (27)-A4-4342, kuriame paaiškino, kad Plane turi būti nurodytos bendradarbiavimo sutartys su visais vienkartinių pakuočių pardavėjais, o pareiškėjas pateikė tik dvi bendradarbiavimo sutartis, todėl pažeidė Tvarkos aprašo 7.7 punktą ir pareiškėjo Planas laikytinas nepateiktu.
11. Teismas nurodė, jog Tvarkos aprašo 7.7 punkte įtvirtinta, kad Užstato sistemos organizavimo plane turi būti nurodytos bendradarbiavimo sutartys su visais vienkartinių pakuočių pardavėjais, kurie pagal PPATĮ nuostatas privalo organizuoti vienkartinių pakuočių priėmimą ir užstato grąžinimą (nurodant PPATĮ nustatyto sąnaudų kompensavimo apskaičiavimo tvarką). Nagrinėjamu atveju, teismas nustatė, kad minėta nuostata įtvirtina, jog Užstato sistemos administratorius privalo pateikti bendradarbiavimo sutartis su visais vienkartinių pakuočių pardavėjais, kurie yra Lietuvos Respublikoje, tačiau šią nuostatą privalu aiškinti atsižvelgiant į tai, kad Lietuvos Respublikoje yra du Užstato sistemos administratoriai ir vienas iš jų yra pareiškėjas. Remdamasis minėta aplinkybe, teismas darė išvadą, kad vienkartinių pakuočių pardavėjai gali pasirinkti su kuriuo Užstato sistemos administratoriumi sudaryti sutartį, todėl esant dviem Užstato sistemos administratoriams neįmanoma, kad pareiškėjas pasirašytų bendradarbiavimo sutartis su visais vienkartinių pakuočių pardavėjais, kurie yra Lietuvos Respublikoje. Teismas nustatė, kad pareiškėjas pateikė dokumentus, kurie patvirtina, jog buvo siekiama sudaryti bendradarbiavimo sutartis su didžiaisiais ir mažaisiais vienkartinių pakuočių pardavėjais, tačiau su pareiškėju sutartis sutiko sudaryti tik UAB „Eiginta“ ir UAB „Čia Market“. Teismas pažymėjo, kad UAB „Maxima LT“ atsisakė sudaryti bendradarbiavimo sutartį su pareiškėju, o kiti vienkartinių pakuočių pardavėjai pareiškėjui į išsiųstus pasiūlymus neatsakė. Įvertinęs tai, kad pareiškėjas ėmėsi aktyvių veiksmų, t. y. siūlė sudaryti bendradarbiavimo sutartis ir tai, kad su juo nesutiko sudaryti sutarčių arba į siūlymus neatsakė, taip pat tai, kad be pareiškėjo yra ir kitas Užstato sistemos administratorius, kuris taip pat gali sudaryti bendradarbiavimo sutartis su kitais vienkartinių pakuočių pardavėjais, teismas darė išvadą, kad aplinkybės dėl sutarties nesudarymo iš esmės nepriklauso nuo pareiškėjo valios ir esant dviem Užstato sistemos administratoriams pareiškėjas negali sudaryti bendradarbiavimo sutarčių su visais Lietuvos Respublikoje esančiais vienkartinių pakuočių pardavėjais.
12. Teismas nurodė, jog pareiškėjas skunde teigė, kad vienkartinių pakuočių pardavėjai gali pasirinkti, ar sudaryti bendradarbiavimo sutartį su pareiškėju ar atsisakyti, todėl pareiškėjas negali įpareigoti vienkartinių pakuočių pardavėjų sudaryti sutartis. Atsakovas teigė, kad vienkartinių pakuočių pardavėjai privalo dalyvauti Užstato sistemoje. Teismas, pasisakydamas dėl šių argumentų pažymėjo, kad pagal PPATĮ 8 straipsnio 2 dalį, vienkartinių pakuočių pardavėjai privalo priimti vienkartinių pakuočių, už kurias pagal šio įstatymo 11 straipsnio 2 dalį nustatytas užstatas, atliekas ir grąžinti užstatą, išskyrus pakuočių pardavėjus, prekiaujančius parduotuvėse, kurių prekybos plotas neviršija 300 kv. m (neskaitant kaimo parduotuvių), ir prekyvietėse, kioskuose, degalinėse, viešojo maitinimo įstaigose. Vienkartinių pakuočių pardavėjai, kuriems taikoma šioje dalyje numatyta išimtis, gali savo pasirinkimu dalyvauti užstato už vienkartines pakuotes sistemoje. Atsižvelgus į minėtą nuostatą, teismas nurodė, jog privalu įvertinti, kad ne visi vienkartinių pakuočių pardavėjai privalo dalyvauti Užstato sistemoje ir minėtoje išimtyje yra nustatyta, kurie pardavėjai gali pasirinkti, ar dalyvauti Užstato sistemoje. Teismas pažymėjo, kad atsakovas nepagrįstai 2017 m. balandžio 25 d. sprendime Nr. (27)-A4-4342 remiasi PPATĮ 8 straipsnio 3 dalimi, nes Tvarkos aprašo 7.7 punktas, kurio pažeidimą konstatuoja atsakovas, nustato, jog turi būti pateiktos bendradarbiavimo sutartys su vienkartinių pakuočių pardavėjais, o PPATĮ 8 straipsnio 3 dalis pasisako apie daugkartinių pakuočių pardavėjus.
13. Teismas nustatė, kad nagrinėjamu atveju, skundžiamam 2017 m. balandžio 25 d. atsakovo sprendimui Nr. (27)-A4-4342 taikytinas Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymas, kuris nustato bendruosius reikalavimus individualiam administraciniam aktui. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti reikalavimai (individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos, sprendimas turi būti pagristas nustatytais objektyviais duomenimis (faktais) ir konkrečiai nurodytomis atitinkamų teises aktų normomis) yra skirti viešojo administravimo institucijos priimamam administraciniam aktui. Taigi aplinkybę, ar konkretus administracinis aktas atitinka šiuos reikalavimus kiekvienu atveju nustato teismas, pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais, vertindamas byloje surinktus įrodymus (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 56 straipsnio 6 dalis). Todėl ginčijamo administracinio akto atitiktis Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatoms kiekvienu atveju yra vertinimo dalykas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P-45-520/2017).
14. Teismas, atsižvelgęs į išdėstytas aplinkybes ir teisės aktų nuostatas, nurodė, kad atsakovas, priimdamas 2017 m. balandžio 25 d. sprendimą Nr. (27)-A4-4342, neįvertino visų aplinkybių, galinčių turėti įtakos sprendimo priėmimui, t. y. neatsižvelgė, ar bendradarbiavimo sutartys buvo nesudarytos dėl nuo pareiškėjo valios nepriklausančių aplinkybių, ar pareiškėjas elgėsi aktyviai ir siekė sudaryti bendradarbiavimo sutartis su vienkartinių pakuočių pardavėjais. Teismas nurodė, kad atsakovas turėjo įvertinti, kad Lietuvos Respublikoje yra du Užstato sistemos administratoriai, todėl pareiškėjas negali sudaryti sutarčių su visais Lietuvos Respublikoje esančiais vienkartinių pakuočių pardavėjais, taip pat atsakovas turėjo įvertinti, kad ne visi Lietuvos Respublikoje esantys vienkartinių pakuočių pardavėjai privalo dalyvauti Užstato sistemoje (PPATĮ 8 straipsnio 2 dalis). Remdamasis minėtomis aplinkybėmis, teismas darė išvadą, kad atsakovas, priimdamas skundžiamą 2017 m. balandžio 25 d. sprendimą Nr. (27)-A4-4342, neišnagrinėjo visų aplinkybių, galinčių turėti įtakos tinkamo sprendimo priėmimui, todėl nėra pagrindo teigti, kad ginčijamas 2017 m. balandžio 25 d. sprendimas Nr. (27)-A4-4342 atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatas.
15. Teismas nurodė, kad atsakovas 2017 m. balandžio 25 d. sprendime Nr. (27)-A4-4342 nepagrįstai teigė, jog pareiškėjas privalėjo sudaryti bendradarbiavimo sutartis su visais Lietuvos Respublikoje esančiais vienkartinių pakuočių pardavėjais, 2017 m. balandžio 25 d. sprendime Nr. (27)-A4-4342 nėra įvertintos visos reikšmingos aplinkybės, turinčios įtakos tinkamo sprendimo priėmimui, todėl skundžiamas 2017 m. balandžio 25 d. sprendimas Nr. (27)-A4-4342 neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatų ir yra naikintinas.
16. Teismas nurodė, kad pareiškėjas prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas. ABTĮ 40 straipsnio 1 dalis nustato, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Pagal ABTĮ 41 straipsnio 1 dalį dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota proceso šalis teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Prašymai dėl išlaidų atlyginimo, nepaduoti teismui iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos, turi būti paduoti teismui ne vėliau kaip per keturiolika kalendorinių dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Pagal 2 šio straipsnio dalį iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos administraciniame teisme pateiktus prašymus dėl išlaidų atlyginimo teismas išnagrinėja priimdamas sprendimą dėl administracinės bylos. Kitais atvejais prašymą dėl išlaidų atlyginimo teismas išnagrinėja paprastai rašytinio proceso tvarka priimdamas nutartį. Teismas nustatė, kad pareiškėjas teismui nepateikė prašymo su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu, todėl dėl išlaidų atlyginimo sprendime nepasisakė bei atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas tokį prašymą turi teisę pateikti per keturiolika dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Jei per nustatytą terminą prašymas bus pateiktas, teismas jį išnagrinės rašytinio proceso tvarka priimdamas nutartį.
III.
17. Atsakovas Aplinkos apsaugos agentūra apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 6 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą.
18. Atsakovas, vadovaudamasis ABTĮ 145 straipsnio 2 dalimi, kuri įtvirtina apeliacinės instancijos teismo teises, ABTĮ 146 straipsnio 1 dalimi, kuri nustato, jog procesinės teisės normų pažeidimas arba netinkamas jų pritaikymas yra pagrindas panaikinti sprendimą tik tada, jeigu dėl šios pažaidos galėjo būti neteisingai išspręsta byla, ABTĮ 146 straipsnio 2 dalies 5 punktu, kuris įtvirtina, jog sprendimo negaliojimo pagrindu yra pripažįstamas atvejis, kai sprendimas yra be motyvų ir ABTĮ 147 straipsniu, kuris nustato, kad materialiosios teisės normų pažeidimas yra pagrindas pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ar pakeisti, jeigu pirmosios instancijos teismas netinkamai jas pritaikė arba išaiškino, nurodo, kad PPATĮ 7 straipsnio 1 dalies 2 punktas įtvirtina gamintojų ir importuotojų pareigą organizuoti rūšiuojamąjį surinkimą, vežimą, paruošimą naudoti, naudojimą visų pakuočių atliekų, kurios susidarė naudojant gamintojų ir importuotojų tiektus Lietuvos Respublikos vidaus rinkai supakuotus gaminius, ir (ar) dalyvauti organizuojant tokių atliekų tvarkymą savivaldybių organizuojamose komunalinių atliekų tvarkymo sistemose ir, jeigu tiekia Lietuvos Respublikos vidaus rinkai gaminius, už kurių vienkartinę pakuotę pagal šio įstatymo 11 straipsnio 2 dalį nustatytas užstatas, dalyvauti užstato už vienkartines pakuotes sistemoje. Atsakovas nurodo, kad vadovaujantis PPATĮ 7 straipsnio 5 dalies 3 punktu, šio straipsnio 1 dalyje (išskyrus 1 dalies 1 punktą) nustatytas pareigas gamintojai ir importuotojai gali vykdyti: šio straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytą pareigą dalyvauti užstato už vienkartines pakuotes sistemoje, jeigu tiekia Lietuvos Respublikos vidaus rinkai gaminius, už kurių vienkartinę pakuotę pagal šio įstatymo 11 straipsnio 2 dalį nustatytas užstatas, tik pavesdami šio įstatymo 112 straipsnyje nurodytam užstato už vienkartines pakuotes sistemos administratoriui organizuoti užstato už vienkartines pakuotes sistemą. Atsakovas nurodo, kad PPATĮ 8 straipsnio 3 dalis sukuria ir įtvirtina pareigą vienkartinių pakuočių pardavėjams, priimti iš vartotojų visas pakuočių, už kurias nustatytas užstatas, atliekas ir grąžinti užstatą, nepaisant to, ar parduoda gaminius, supakuotus į tą pačią pakuotę, ar ne. Atsakovas pabrėžia, kad atsižvelgus į šią PPATĮ įtvirtintą pareigą pardavėjams, pardavėjai, kaip prekybos veiklą vykdantys subjektai, turi pareigą sudaryti bendradarbiavimo sutartis su pareiškėju.
19. Atsakovas teigia, jog PPATĮ 112 straipsnio 3 dalies 2 punkte nurodyta prievolė asmeniui, siekiančiam vykdyti užstato už vienkartines pakuotes sistemos administratoriaus veiklą, turėti susitarimais su šio įstatymo 8 straipsnio 2 dalyje nurodytais pakuočių pardavėjais grindžiamas galimybes atlikti šio straipsnio 2 dalyje nurodytas užstato už vienkartines pakuotes sistemos administratoriaus funkcijas visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. Atsakovas pažymi, jog vadovaujantis PPATĮ 112 straipsnio 4 dalimi, užstato už vienkartines pakuotes sistemos administratorius gali pradėti vykdyti veiklą tik turėdamas PPATĮ 112 straipsnio 3 dalyje nustatytų reikalavimų atitiktį įrodančius šiuos aplinkos ministro atsižvelgiant į užstato už vienkartines pakuotes sistemos organizavimo specifiką nustatyta tvarka parengtus ir su Aplinkos ministerija ar jos įgaliota institucija suderintus dokumentus. Atsakovas, vadovaudamasis PPATĮ 112 straipsnio 5 dalimi, nurodo, kad Aplinkos ministerija ar jos įgaliota institucija atsisako derinti šio straipsnio 4 dalyje nurodytus dokumentus, jeigu pateikti derinti užstato už vienkartines pakuotes sistemos organizavimo planas ir (ar) užstato už vienkartines pakuotes sistemos finansavimo schema, ir (ar) visuomenės švietimo ir informavimo užstato už vienkartines pakuotes sistemos klausimais programa neatitinka aplinkos ministro nustatytų reikalavimų ir (ar) juose pateikti skaičiavimai, duomenys yra nepagrįsti. Atsakovas pabrėžia, kad pareiškėjo 2015 m. pateiktame Aplinkos ministerijai derinti Užstato sistemos organizavimo plane 2016–2018 m. buvo rašytinių susitarimų su pardavėjais sąrašas, kuriame nurodyti 45 pardavėjai. Minėtame plane 2016–2018 m. buvo nurodyta, jog ketinimų protokolų įsigaliojimą šalys susiejo su sąlyga, kad toks rašytinis susitarimas įgis teisinę galią tuo atveju, kai pareiškėjas bus paskirtas Užstato administratoriumi. Pagal Užstato sistemos organizavimo plane 2016–2018 m. pateiktą informaciją, pardavėjas UAB „Čia Market“ atitiko Tvarkos aprašo 7.7 punkte nurodytą reikalavimą (pagal PPATĮ nuostatas privalo organizuoti vienkartinių pakuočių priėmimą ir užstato grąžinimą) veikdamas Kauno, Panevėžio, Tauragės, Telšių, apskrityse, bet ne visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje.
20. Atsakovas atkreipia dėmesį, jog 2016 m. rugpjūčio 9 d. sutartyje su UAB „Čia Market“ nurodyta, kad valdomų parduotuvių skaičius – 38 automatinio surinkimo ir 16 (rankomis) (nenurodyta kur yra tos parduotuvės), 2016 m. liepos 13 d. sutartyje su UAB „Eginta“ nurodyta, kad valdomų parduotuvių skaičius – 14 (visos) Kauno mieste. Atsakovas pažymi, kad pagal PPATĮ, Tvarkos aprašo nuostatas atsakingos institucijos suderintas Užstato sistemos veiklos organizavimo planas, Finansavimo schema, Visuomenės informavo schema, taip pat suderinti nurodyti patikslinti dokumentai patvirtinta, jog Užstato administratorius gali vykdyti PPATĮ 112 straipsnio 2 dalyje nurodytas funkcijas.
21. Atsakovas teigia, jog teismas nevisiškai ir neobjektyviai ištyrė bylos aplinkybes, tuo pažeisdamas ABTĮ 56 straipsnio nuostatas ir ABTĮ įtvirtintus principus, nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamos įrodymų vertinimo praktikos, nes sprendimas priimtas remiantis tik pareiškėjo teiginiais, vieno pardavėjo UAB „Maxima LT“ atsisakymu sudaryti bendradarbiavimo sutartį su pareiškėju, trijų pardavėjų, į kuriuos kreipėsi pareiškėjas, neatsakymu į pareiškėjo siūlymus sudaryti bendradarbiavimo sutartis, o ne pagal įrodymų visetą, kurį įvertinus darytina priešinga išvada.
22. Atsakovas nurodo, kad Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija 2015 m. liepos 9 d. priėmė sprendimą, kuriuo suteikė įgaliojimus pareiškėjui vykdyti Užstato sistemos administratoriaus veiklą pagal jo pateiktus derinti dokumentus, kurie pripažintini atitinkančiais PPATĮ ir Tvarkos apraše nustatytus reikalavimus asmeniui, siekiančiam vykdyti Užstato sistemos organizavimo veiklą ir įrodė pareiškėjo galimybes vykdyti veiklą visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. Pareiškėjas patikslintame Užstato sistemos organizavimo plane pateiktoje informacijoje nurodė, kad jis 2016 m. užstato administravimo veiklos nevykdė, o vykdė esminį pasiruošimą jai 2017–2019 metais. Atsakovas teigia, jog teismas neįvertino aplinkybių, kad pareiškėjo pateiktame patikslintame Plane nurodyta, jog planuoja priemonę sudaryti sutartis su pardavėjais ir įsteigti iki 200 prekybos vietų, bet ir kartu su nurodytu Planu, vėliau pagal atsakovo 2017 m. vasario 13 d. raštu Nr. (27)-A4-1569 pateiktą pastabą, nepateikė jokių papildomų dokumentų, pagrindžiančių, kad pareiškėjas turi bendradarbiavimo sutartis ar susitarimais su PPATĮ 8 straipsnio 2 dalyje nurodytais pakuočių pardavėjais, grindžiamas galimybes atlikti PPATĮ 112 straipsnio 2 dalyje nurodytas Užstato sistemos administratoriaus funkcijas visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. Atsakovas teigia, jog pareiškėjas nepagrindė, kad per 2016 m. pasiruošė vykdyti Užstato sistemos organizavimo veiklą 2017–2019 m. ir ją vykdyti yra pajėgus.
23. Atsakovas teigia, jog teismas nevertino atsakovo argumento, kad pareiškėjas į UAB „Maxima LT“, taip pat atitinkamai ir į kitus pardavėjus kreipėsi tik 2017 m. kovo 1 d. dėl bendradarbiavimo sutarties sudarymo, t. y. po to, kai atsakovas 2017 m. vasario 13 d. raštu Nr. (27)- A4-1569 nurodė pareiškėjui paaiškinti, kaip įgyvendinama Tvarkos aprašo 7.7 punkte numatyta pareiga. Atsakovas nurodo, kad įrodymų, jog pareiškėjas išsiuntė kitiems Lietuvos prekybininkams siūlymus sudaryti bendradarbiavimo sutartis, ar yra sudaręs susitarimus su pardavėjais, pareiškėjas atsakovui nepateikė iki 2017 m. balandžio 25 d. sprendimo Nr. (27)-A4-4342 priėmimo ir atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas nėra pateikęs papildomų įrodymų administracinėje byloje.
24. Atsakovas teigia, jog teismas nevertino aplinkybių, kad pareiškėjas yra sudaręs pavedimo sutartį su pavedimo davėju UAB „Fokus group“, kuris teikia Lietuvos Respublikos vidaus rinkai gaminius, supakuotus į vienkartinę pakuotę, už kurią imamas užstatas, ir kuris pavedė pareiškėjui organizuoti Užstato sistemą, o pavedimo davėjo vienkartinės pakuotės, už kurias nustatytas užstatas, atliekas pagal PPATĮ nuostatas turėtų priimti ne tik pardavėjai UAB „Čia Market“ ir UAB „Eiginta“, bet ir kiti pardavėjai Lietuvos Respublikoje, nepriklausomai nuo to, ar parduoda gaminius, ar ne, ir grąžinti vartotojui sumokėtą užstatą.
25. Atsakovas akcentuoja, jog pareiškėjas yra atsakingas už gamintojų ir importuotojų PPATĮ nustatytas pareigas dalyvauti Užstato sistemoje, todėl pareiškėjui keliami aukštesni atidumo, rūpestingo elgesio standartai ir pareiškėjas, kuriam 2015 m. liepos 9 d. suteikta teisė vykdyti tokią veiklą nuo 2016 m. sausio 1 d., žinodamas apie PPATĮ nustatytų pareigų vykdymą visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje, turėjo imtis visų veiksmų, užtikrinančių tokių pareigų įgyvendinimą. Atsakovas pažymi, jog teismas netinkamai ištyrė ir įvertino pateiktus atsakovo ir pareiškėjo įrodymus bei argumentus ir remdamasis vidiniu įsitikinimu ir teisine sąmone, nepagrįstai pripažino pareiškėjo veiksmus sudaryti bendradarbiavimo sutartis su UAB „Lidl Lietuva”, UAB „Rimi Lietuva“, UAB „Norfos mažmena“, UAB „Maxima LT“ aktyviais veiksmais.
26. Atsakovas teigia, jog teismas neatsižvelgė į tai, kad pareiškėjas skunde netinkamai interpretavo Tvarkos aprašo 7.7 punkto nuostatas ir pažymi, kad pareiškėjo išsiųsti pardavėjams pasiūlymai sudaryti bendradarbiavimo sutartis ir jų pateikimas atsakovui nepatvirtina pareiškėjo galimybių atlikti visas Užstato sistemos administratoriaus funkcijas visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje 2017–2019 m.
27. Atsakovas nurodo, kad nesant aiškumo, ar PPATĮ 112 straipsnio 3 dalies 2 punkto nuostata, Tvarkos aprašo 7.7 punkto antrojo sakinio nuostata taikytinos Užstato sistemos administratoriui, vykdančiam nurodytą veiklą, jam pateikiant atsakingai institucijai derinti patikslintą Užstato sistemos organizavimo planą ir kitus patikslintus dokumentus, manytina, jog Užstato sistemos administratorius, vykdantis veiklą, atsakingai institucijai kartu su patikslintais dokumentais galėtų pateikti ir susitarimais su pardavėjais grindžiamas galimybes atlikti visas Užstato sistemos administratoriaus funkcijas visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. Atsakovas nurodo, jog jeigu teismas pripažintų tokį PPATĮ 112 straipsnio 3 dalies 2 punkto nuostatos, Tvarkos aprašo 7.7 punkto antrojo sakinio nuostatos aiškinimą ir taikymą, atkreiptinas dėmesys, jog pareiškėjas susitarimais grindžiamų pareiškėjo galimybių atlikti visas Užstato sistemos administratoriaus funkcijas visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje (kuriuose turi būti nurodyta, kad numatyti įsipareigojimai bus vykdomi asmeniui gavus teigiamą sprendimą dėl dokumentų derinimo) su vienkartinių pakuočių pardavėjais, kurie pagal PPATĮ nuostatas turi organizuoti vienkartinių pakuočių priėmimą ir užstato grąžinimą, nebuvo pateikęs atsakovui kartu su patikslintu 2017–2019 metų Planu. Pareiškėjo patikslintas Planas, jame numatytos priemonės, pareiškėjui pateikus sudarytas bendradarbiavimo sutartis su pardavėju UAB „Eiginta“, veikiančiu Kauno mieste ir rajone (14 prekybos vietų), pardavėju UAB ,.Čia Market“, veikiančiu daugiau kaip 50 Lietuvos miestuose ir rajonuose (54 prekybos vietos), bet nepateikus susitarimų su visais pardavėjais (Priemonė 3 – pasirašyti sutartis su pardavėjais ir padidinti prekybos <...> vietų skaičių iki 200) nepagrindė, kad bus užtikrintas Tvarkos aprašo 9 punkto reikalavimo įgyvendinimas, taip pat ir PPATĮ 112 straipsnio 2 dalies 1, 2, 4, 5, 6 punktuose nurodytų funkcijų vykdymas.
28. Atsakovas nurodo, kad 2017 m. vasario 13 d. raštu Nr. (27) A4-1569 nereikalavo iš pareiškėjo pateikti papildomos informacijos apie sudarytas bendradarbiavimo sutartis su pardavėjais, kuriems PPATĮ 8 straipsnio 2 dalyje nustatyta išimtis dėl neprivalomo dalyvavimo Užstato sistemoje. Atsakovas teigia, jog 2017 m. balandžio 25 d. sprendime Nr. (27)-A4-4342 buvo aiškiai ir suprantamai nurodyta, kad pareiškėjas pateikė informaciją ir ją pagrindžiančius įrodymus, jog pareiškėjas yra sudaręs sutartis 2016 m. su dviem pardavėjais, t. y. UAB „Čia Market“ ir UAB „Eiginta“, jog rašytiniais pasiūlymais 2017 m. kovo 1 d. kreipėsi į kelis pardavėjus dėl bendradarbiavimo sutarčių sudarymo, jog pareiškėjas netinkamai įvykdė Tvarkos aprašo 7.7 punkte nurodytą prievolę pateikti visus bendradarbiavimo susitarimus su visais pardavėjais, vykdančiais vienkartinių pakuočių priėmimą ir užstato grąžinimą. Atsakovas atkreipia dėmesį, jog atsakovas 2017 m. balandžio 25 d. sprendimą Nr. (27)-A4-4342 priėmė pagal faktinius duomenis ir pareiškėjo pateiktus dokumentus, patvirtinančius faktinius duomenis.
29. Atsakovas pabrėžia, jog teismas, remdamasis vien ta aplinkybe, kad teisė vykdyti užstato administravimo veiklą yra suteikta dviem Užstato sistemos administratoriams, nevertino įrodymų su kiek pardavėjų Lietuvos Respublikoje yra sudaręs bendradarbiavimo sutarčių VšĮ „Užstato sistemos administratorius“ ir padarė nepagrįstą išvadą, kad aplinkybės dėl bendradarbiavimo sutarties su pardavėju nesudarymo iš esmės nepriklauso nuo pareiškėjo valios ir, esant dviem Užstato sistemos administratoriams, pareiškėjas negali sudaryti bendradarbiavimo sutarties.
30. Atsakovas pabrėžia, jog teismas netinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, nepagrįstai įvertino, jog Tvarkos aprašo 7.7 punkto nuostatą privalu aiškinti atsižvelgiant į tai, kad Lietuvos Respublikoje yra du Užstato sistemos administratoriai ir vienas iš jų yra pareiškėjas, kad vienkartinių pakuočių pardavėjai gali pasirinkti su kuriuo Užstato sistemos administratoriumi sudaryti sutartį, ir padarė teisiškai nepagrįstą išvadą, kad esant dviem Užstato sistemos administratoriams neįmanoma, kad pareiškėjas pasirašytų bendradarbiavimo sutartis su visais vienkartinių pakuočių pardavėjais, kurie yra Lietuvos Respublikoje, nes vienkartinių pakuočių pardavėjai gali pasirinkti su kuriuo Užstato sistemos administratoriumi sudaryti sutartį.
31. Atsakovas akcentuoja, jog teismas sprendime nepagrįstai nurodė, kad PPATĮ 8 straipsnio 3 dalis pasisako apie daugkartinių pakuočių pardavėjus. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad PPATĮ 8 straipsnio 3 dalyje nurodytos prievolės tiek daugkartinių pakuočių pardavėjams, tiek ir vienkartinių pakuočių pardavėjams, nurodytiems PPATĮ 8 straipsnio 2 dalyje, kurie privalo priimti visas pakuočių, už kurias pagal PPATĮ 11 straipsnio 2 dalį nustatytas užstatas, atliekas ir grąžinti užstatą, nepaisant to, ar parduoda gaminius, supakuotus į tapačią pakuotę, ar ne.
32. Atsakovas teigia, jog teismas, sprendime nagrinėdamas faktines bylos aplinkybes ir vertindamas atsakovo 2017 m. balandžio 25 d. sprendimą Nr. (27)-A4-4342 netinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, t. y. PPATĮ 112straipsnio 3 dalies 2 punkto ir 8 straipsnio 3 dalies nuostatas, Tvarkos aprašo 7.7.punkto nuostatą, kurioje įtvirtinta, kad Užstato sistemos organizavimo plane turi būti nurodytos bendradarbiavimo sutartys su visais vienkartinių pakuočių pardavėjais, kurie pagal PPATĮ nuostatas privalo organizuoti vienkartinių pakuočių priėmimą ir užstato grąžinimą (nurodant PPATĮ nustatyto sąnaudų kompensavimo apskaičiavimo tvarką); asmuo, siekiantis vykdyti Užstato administratoriaus veiklą, turi pateikti galimybes atlikti visas Užstato sistemos administratoriaus funkcijas visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje pagrindžiančius rašytinius susitarimus (kuriuose turi būti nurodyta, kad numatyti įsipareigojimai bus vykdomi asmeniui gavus teigiamų sprendimų dėl dokumentų derinimo) su vienkartinių pakuočių pardavėjais, kurie pagal PPATĮ nuostatas turi organizuoti vienkartinių pakuočių priėmimą ir užstato grąžinimą.
33. Atsakovas pabrėžia, kad 2017 m. balandžio 25 d. sprendime Nr. (27)-A4-4342 pagrįstai nurodė, kad pareiškėjo Plane ši numatyta priemonė ir veiksmai, neužtikrina, kad bus įgyvendinta PPATĮ gamintojams ir importuotojams, dalyvaujantiems Užstato sistemoje, nustatyta pareiga imti užstatą už vienkartines pakuotes ir jį grąžinti pakuočių pardavėjams, kai šie grąžina pakuočių atliekas. Atsakovas akcentuoja, kad pareiškėjo pateiktas patikslintas Planas nepagrindė, kad bus pasiektas 2017–2019 metais Užstato sistemos tikslas, kad pakuočių vartotojams būtų grąžintas gaminių, už kurių pakuotę nustatytas užstatas, pardavimo metu sumokėtas užstatas, gamintojams ir (ar) importuotojams grąžintos daugkartinės pakuotės būtų pakartotinai panaudotos, o vienkartinių pakuočių atliekos būtų sutvarkytos vadovaujantis PPATĮ 3 straipsnyje nustatytais pakuočių atliekų tvarkymo prioritetais. Atsakovas nurodo, kad Tvarkos aprašo 37 punkte imperatyviai nurodyta, kad patikslintas užstato už vienkartines pakuotes veiklos organizavimo planas turi atitikti Tvarkos aprašo III skyriaus reikalavimus ir atkreipia dėmesį, kad administracinėje byloje pateikti įrodymai pagrindžia, jog pareiškėjo pateiktas Planas neatitiko Tvarkos aprašo 7.7 punkto, PPATĮ 112 straipsnio 4 dalies 1 punkto reikalavimo, Tvarkos aprašo III skyriaus reikalavimų.
34. Atsakovo nuomone, jis išnagrinėjo visas aplinkybes, galinčias turėti įtakos tinkamo sprendimo priėmimui, 2017 m. balandžio 25 d. sprendime Nr. (27)-A4-4342 pagrįstai nurodė, jog pareiškėjas privalėjo sudaryti bendradarbiavimo sutartis su visais Lietuvos Respublikoje esančiais vienkartinių pakuočių pardavėjais, kaip nurodyta Tvarkos aprašo 7.7 punkte, todėl pagrindo teigti, kad atsakovo 2017 m. balandžio 25 d. sprendimas Nr. (27)-A4-4342 neatitiko Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatų, nėra. Atsakovas nurodo, kad iš ginčijamo administracinio akto turinio buvo galimybė nustatyti, koks buvo konkretus faktinis ir teisinis pagrindas priimti nurodytą aktą, t. y. nagrinėdamas ginčą teismas turėjo galimybę, vadovaudamasis ABTĮ 3 straipsnio 2 dalies nuostatomis, įvertinti, ar šiuo konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar viešojo administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar teisės aktas arba veiksmas (neveikimas) neprieštarauja tikslams ir uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo įgaliojimus veikti.
35. Atsakovas pateiktuose papildomuose paaiškinimuose prie apeliacinio skundo atkreipia dėmesį, kad teismo sprendime pateikti išaiškinimai pažeidžia viešąjį interesą, užstato už vienkartines pakuotes sistemos dalyvių, pakuočių pardavėjų ir vartotojų interesus ir gali padaryti neatitaisomą žalą visai užstatinių pakuočių ir jų atliekų tvarkymo sistemai bei kuria beprecedentę situaciją, kuomet valstybės institucijos, priimdamos sprendimus dėl prašymų derinti pateiktus dokumentus, išduoti leidimus ar sutikimus ir pan., turės vadovautis ne teisės aktų nuostatomis, bet vertinti tai, kas yra „įmanoma“ ar „neįmanoma“ prašymą pateikusiam asmeniui, o ne tai, kas yra privaloma pagal įstatymą.
36. Atsakovas dėl argumento, susijusio su viešojo intereso pažeidimu, nurodo, kad Užstato sistema grindžiama atsakomybės principu, pagal kurį gamintojai ir importuotojai atsako už jų vidaus rinkai tiekiamų gaminių ir pakuočių poveikį aplinkai per visą būvio ciklą nuo gamybos iki saugaus atliekų sutvarkymo, įskaitant surinkimo, vežimo, perdirbimo, naudojimo ir šalinimo sistemos organizavimą ir (ar) finansavimą, nustatytų gaminių ir pakuočių atliekų tvarkymo užduočių vykdymą, informacijos apie gaminius, pakuotes ir jų atliekų tvarkymą teikimą šių gaminių naudotojams ir atliekų tvarkytojams, grąžinamų produktų ir juos panaudojus susidarančių atliekų priėmimą, tvarkymą ir finansinę atsakomybę už tokią veiklą (Valstybinio atliekų tvarkymo 2014–2020 metų plano, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. balandžio 12 d. nutarimu Nr. 519, 68 punktas). Atsižvelgęs į tai, atsakovas teigia, jog: 1) Užstato sistema turi užtikrinti, kad vartotojas, pas bet kurį prekybininką nusipirkęs gėrimus, supakuotus į užstatines vienkartines pakuotes, turėtų galimybę grąžinti tuščias užstatines pakuotes ir atgauti užstatą (10 ct) visose prekybos vietose, kurios atitinka PPATĮ 8 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus kriterijus; 2) pakuočių pardavėjai, atitinkantys PPATĮ 8 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus kriterijus, turi pareigą priimti iš vartotojo užstatinę pakuotę ir sugrąžinti (10 ct) užstatą, nepaisant to, kad patys neprekiauja tokiais gėrimais, kurių pakuotė yra grąžinama, ir užstatas iš vartotojo gėrimo pirkimo metu buvo paimtas visiškai kito pardavėjo; 3) užstatą, kurį pakuočių pardavėjai grąžina vartotojams, taip pat išlaidas, kurias jie patiria priimdami užstatines pakuotes iš vartotojų, pardavėjams kompensuoja kiekvienas Užstato sistemos administratorius atskirai, veikdamas konkrečiai savo gamintojų ir importuotojų pavedimu bei naudodamas tokių gamintojų ir importuotojų lėšas; 4) Užstato sistemos administratoriaus vykdoma veikla įgyvendinant gamintojo atsakomybės principą, yra finansuojama išskirtinai gamintojų ir importuotojų, su kuriais jis sudarė sutartis, lėšomis bei tokios lėšos gali būti skiriamos tik minėtų gamintojų ir importuotojų, su kuriais Užstato sistemos administratorius turi sutartis, užstatinių pakuočių sutvarkymui, užstato grąžinimui ir kt.
37. Atsakovas akcentuoja, jog tam, kad Užstato sistema funkcionuotų, o gamintojai ir importuotojai vykdytų savo įstatymines pareigas bei nebūtų pažeisti nei vartotojų, nei pakuočių pardavėjų interesai, būtina užtikrinti, jog: 1) vartotojai galėtų atiduoti Užstato sistemos administratorių registruose užregistruotas užstatines pakuotes visoje Lietuvos teritorijoje esančiose prekybos vietose, atitinkančiose PPATĮ 8 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus kriterijus; 2) prekybos vietos gautų patirtų sąnaudų kompensaciją iš Užstato sistemos administratorių, veikiančių atskirų gamintojų ir importuotojų pavedimu (t. y. konkretus Užstato sistemos administratorius turi kompensuoti išlaidas ir grąžinti užstatą pardavėjui tik už tą pakuotę, kuri užregistruota būtent jo registre ir kuri išleista į rinką tokio gamintojo, su kuriuo konkretus Užstato sistemos administratorius turi sutartį). Atsakovas akcentuoja, jog priešingai nei išaiškino teismas savo sprendime, kiekvienas Užstato sistemos administratorius, atstovaudamas savo gamintojus ir importuotojus, su kuriais yra sudaręs sutartis, turi pareigą sudaryti sutartis su visais pardavėjais, atitinkančiais PPATĮ 8 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus kriterijus, taip pat ir pakuočių pardavėjais, kurie savanoriškai pageidauja dalyvauti Užstato sistemoje.
38. Atsakovas, pateikdamas praktinį pavyzdį, nurodo, jog jei Užstato sistemos administratorius sudaro sutartis tik su kai kuriais, pavieniais pakuočių pardavėjais (prekybos vietomis), tai atsitinka taip, kad vartotojai pakuotes, kurias administruoja toks Užstato sistemos administratorius, galės grąžinti tik tose prekybos vietose, su kuriomis Užstato sistemos administratorius turi sutartis, nepaisant to, kad PPATĮ suteikia teisę vartotojams pakuotes grąžinti bet kurioje prekybos vietoje, kuri atitinka PPATĮ 8 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus kriterijus. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad jei toks Užstato sistemos modelis būtų leistinas, tuomet: 1) nei vienas Užstato sistemos administratorius nebūtų suinteresuotas turėti visas pagal PPATĮ reikiamas sutartis su pakuočių pardavėjais, kurios užtikrintų pakankamą užstatinių pakuočių priėmimo tinklą, nes susimažinęs prekybos vietų, kuriose būtų priimamos užstatinės pakuotės, skaičių (t. y. nesudarydamas su prekybos vietomis sutarčių), Užstato sistemos administratorius ženkliai susimažintų savo veiklos sąnaudas (t. y. jam nereikėtų kompensuoti visų prekybos vietų, atitinkančių PPATĮ 8 straipsnio 2 dalies kriterijus, sąnaudų, patirtų priimant užstatinės pakuotes, nereikėtų patirti surinktų pakuočių transportavimo iki atliekų tvarkymo įrenginių sąnaudų (pvz., visos priėmimo vietos būtų tik viename mieste, kur veikia ir atliekų perdirbėjas) ir kt.; 2) užstatinės pakuotės nebus surenkamos Užstato sistemoje, kaip to reikalauja teisės aktai, nes nei vienas vartotojas nebus suinteresuotas vykti 100 ar daugiau kilometrų, t. y. į prekybos vietą, su kuria Užstato sistemos administratorius turi sutartį, kad galėtų sugrąžinti užstatinę pakuotę ir atgauti už ją 10 cnt, dėl ko bus teršiama aplinka, neįgyvendinamas aukšto lygio aplinkos apsaugos principas.
39. Atsakovas nurodo, jog tai, kad pakuočių pardavėjas, atitinkantis PPATĮ 8 straipsnio 2 dalies kriterijus, turi sutartį su kitu Užstato sistemos administratoriumi bei naudoja jo pastatytus taromatus, nereiškia, jog toks pakuočių pardavėjas praktiškai galės priimti iš vartotojo visas užstatines pakuotes, t. y. ir tokias, kurias administruoja Užstato sistemos administratorius, kuris nėra sudaręs sutarties su pardavėju, nes: (1) pakuočių pardavėjas patirtų sąnaudų, priimant užstatinės pakuotes, kompensaciją bei vartotojams sumokėtą užstatą gali gauti tik iš to Užstato sistemos administratoriaus, kurio administruojamas pakuotes priėmė; (2) jei pakuočių pardavėjas neturi sutarties su Užstato sistemos administratoriumi, tai priėmęs užstatinės pakuotes iš vartotojo ir grąžinęs jam užstatą, jis ne tik, kad negaus sąnaudų kompensacijos ir sumokėto užstato, bet ir neturės kur dėti surinktų užstatinių pakuočių (pastarųjų pakuočių tvarkymo organizavimą pagal PPATĮ 112 straipsnio 2 dalies 2 punktą gali būti sutvarkomos tik Užstato sistemos administratoriaus).
40. Atsakovas teigia, jog tokia situacija yra netoleruotina tiek vartotojų, gamintojų ir importuotojų interesų apsaugos aspektu, tiek ir aplinkos apsaugos aspektu, nes vienas iš svarbiausių Užstato sistemos tikslų yra aplinkos taršos pakuočių atliekomis mažinimas. Jei užstatinės pakuotės bus surenkamos tik ten kur Užstato sistemos administratoriui yra patogu, nes neva su juo su pardavėjai nesudaro sutarčių, tuomet, akivaizdu, kad bus pažeisti tiek vartotojų, tiek ir aplinkos apsaugos interesai, o tai reiškia ir viešasis interesas.
41. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad pats pareiškėjas savo veiklos dokumentuose yra pasitvirtinęs, kad Užstato sistema privalo veikti visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje ir joje dalyvauja visi pakuočių pardavėjai, turintys pareigą priimti užstatines pakuotes. Atsakovo nuomone, teismas skundžiamu sprendimu sudarė prielaidas tokiam Užstato sistemos administratoriaus veiklos modeliui, pagal kurį Užstato sistemos administratoriai praktiškai gali turėti sutartis tik su tomis prekybos vietomis, su kuriomis nori.
42. Atsakovas dėl argumento, susijusio su teismo sprendimu sukurta beprecedente situacija, nurodo, kad valstybės institucijos, nagrinėdamos prašymus suderinti teisės aktuose numatytus dokumentus, išduoti leidimus ir pan., turės vadovautis ne teisės aktų nuostatomis, bet vertinti, kas yra „įmanoma“ ar „neįmanoma“ prašymą pateikusiam asmeniui, nepaisant to, ko reikalauja teisės aktai. Tokiu atveju, atsakovo nuomone atsitinka taip, kad įstatymo leidėjo valia, yra beprasmė, nes valstybės institucija privalo pačios įvertinti, ar „įmanoma“ įstatymo leidėjo valią įgyvendinti praktiškai. Atsakovas, remdamasis praktiniais pavyzdžiais teigia, jog teismo sprendime pateikti išaiškinimai yra ne tik kad nepagrįsti teisės aktų nuostatomis, nelogiški, bet ir pažeidžiantys konstitucinius teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principus,
43. Pareiškėjas VšĮ „Užstatas“ atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atsakovo Aplinkos apsaugos agentūros apeliacinį skundą atmesti, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisti iš atsakovo pareiškėjo naudai patirtas bylinėjimosi išlaidas, prie bylos prijungti Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento 2017 m. gegužės 24 d. rašto Nr. (38-1)-VR-1.7-4039 kopiją.
44. Pareiškėjas nurodo, jog teismas teisingai aiškino Tvarkos aprašo 7.7 punktą, pagal kurį Užstato sistemos administratorius turi imtis aktyvių veiksmų dėl susitarimų su pardavėjais sudarymo, tačiau negali įpareigoti pardavėjų šių susitarimų sudaryti. Pareiškėjas nurodo, kad Tvarkos aprašo 7.7 punkto nuostata turi būti aiškinama atsižvelgiant į tai, jog: 1) Lietuvoje yra du subjektai, vykdantys Užstato sistemos administratoriaus pareigas, todėl reali yra situacija, kai pardavėjai, sudarę sutartis su vienu Užstato sistemos administratoriumi, nesudarys sutarčių su kitu; 2) pareiškėjas gali tik imtis aktyvių veiksmų, kad sutartys su pardavėjais būtų sudarytos, tačiau, pardavėjams atsisakant sudaryti sutartis, jų faktinis sudarymas nepriklauso nuo pareiškėjo, t. y. pareiškėjui nėra suteiktos priemonės su pardavėjais sudaryti sutartis priverstine tvarka.
45. Pareiškėjas nurodo, kad atsakovas apeliaciniame skunde pripažįsta ir nurodo, kad „pardavėjai, kaip prekybos veiklą vykdantys subjektai, turi pareigą sudaryti bendradarbiavimo sutartis su Pareiškėju“, tačiau atsakovas nepagrįstai taiko itin formalų požiūrį ir neteisingai įrodinėja, kad pareiškėjo atlikti aktyvūs veiksmai ir pasirengimas sudaryti sutartis su visais norinčiais pardavėjais nėra pakankamas ir tokiu būtų tik tada, jeigu susitarimai su visais pardavėjais faktiškai būtų sudaryti.
46. Pareiškėjas teigia, jog atsakovui pateikus pastabas dėl Plano, atsakydamas į atsakovo pastabas, pareiškėjas nurodė, kad yra viešai paskelbęs savo valią ir pasirengimą sudaryti sutartis su visais pakuočių pardavėjais pagal Tvarkos aprašo 7.7 punktą. Pareiškėjas nurodo, jog detaliai paaiškino, kad visiems didžiausiems Lietuvos prekybininkams buvo išsiųstos pareiškėjo sutartys, tačiau šiuo metu sutartis sudaryti sutiko UAB „Eiginta“ ir UAB „Čia Market“ – šie pardavėjai ir buvo nurodyti Plane, taigi, skirtingai nei apeliaciniame skunde įrodinėja atsakovas, pareiškėjas buvo nurodęs visas faktines aplinkybes ir paaiškinęs situaciją, tačiau atsakovas neteisėtai laikėsi nepagrįsto Tvarkos aprašo 7.7 punkto aiškinimo ir nepagrįstai laikė pareiškėjo Planą nepateiktu. Pareiškėjas nurodo, jog tikslindamas Planą taip pat aiškiai nurodė, kad kiti vienkartinių pakuočių pardavėjai, ginčydami savo pareigą sudaryti atitinkamas sutartis su pareiškėju, į išsiųstus paklausimus dėl sutarčių sudarymo neatsakė arba atsakė nurodydami, kad neturi pareigos bendradarbiauti su pareiškėju (pvz. atsakovui pateiktas UAB „Maxima LT“ atsakymas). Pareiškėjas teigia, jog atsakovui šios aplinkybės buvo paaiškintos ir žinomos, todėl teismas pagrįstai pripažino atsakovo 2017 m. balandžio 25 d. sprendimą Nr. (27)-A4-4342 neteisėtu.
47. Pareiškėjas pabrėžia, kad atsakovo apeliaciniame skunde nurodomi teiginiai niekaip neįrodo skundžiamo teismo sprendimo neteisėtumo, o tiesiog iliustruoja atsakovo subjektyvų nesutikimą su teismo sprendimu, o tai nėra pagrindas skundžiamo teismo sprendimo panaikinimui. Pareiškėjo nuomone, teismas tinkamai įvertino byloje nagrinėjamą situaciją ir aplinkybes – sprendime taikytas nepažodinis įstatymo raidės aiškinimas (kaip tą siūlo daryti atsakovas), tačiau atsižvelgta į tai, jog Lietuvoje veikia du Užstato sistemos administratoriai, taip pat į tai, kad pareiškėjas dėjo protingas pastangas, jog sutartys su pardavėjais būtų sudarytos ir paaiškino šias aplinkybes atsakovui, tinkamai teikdamas Planą tvirtinimui ir atsakydamas į atsakovo pastabas. Pareiškėjo nuomone, skundžiamas teismo sprendimas yra teisingas ir tuo atžvilgiu, kad užkerta kelią atsakovui neteisėtai taikyti pareikėjo atžvilgiu neigiamas pasekmes dėl susiklosčiusios teisinio reglamentavimo ir skirtingų institucijų (atsakovo ir Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento (toliau – ir Vilniaus RAAD) pozicijų dėl pardavėjų ir, atitinkamai, pareikėjo, pareigų sudaryti sutartis.
48. Pareiškėjas akcentuoja, kadangi byloje nustatyta (atsakovas to neneigia), jog pareiškėjas ėmėsi aktyvių priemonių sudaryti sutartis su pardavėjais, tačiau pardavėjai, o ne pareiškėjas, atsisakė tai padaryti, pareiškėjo veikla negali būti trikdoma laikant pareiškėjo ataskaitinius dokumentus – Planą – nepateiktu, todėl teismas pagrįstai ir teisingai panaikino atsakovo 2017 m. balandžio 25 d. sprendimą Nr. (27)-A4-4342 ir įpareigojo atsakovą iš naujo vertinti pareiškėjo Planą. Pareiškėjo nuomone, teismui priėmus teisingą ir pagrįstą sprendimą, atsakovo subjektyvus nesutikimas (ir akivaizdus probleminės teisinės situacijos, nepriklausančios nuo pareiškėjo, ignoravimas), nėra pagrindas panaikinti ar pakeisti skundžiamą teismo sprendimą, todėl jis turi būti paliktas nepakeistu (ABTĮ 154 str. 1 p.).
49. Pareiškėjo įsitikinimu, jeigu Tvarkos aprašo 7.7 punktas būtų aiškinamas pagal atsakovo aiškinimą – kad pareiškėjas turi sudaryti sutartis su visais pardavėjais, nepaisant to, ar pardavėjai sutinka tą padaryti, toks aiškinimas prieštarautų PPATĮ 8 straipsnio 2–5 dalims ir sukurtų neteisėtą pagrindą taikyti neigiamas pasekmes pareiškėjui dėl susidariusios teisinės spragos, nes būtent Užstato sistemos administratorius būtų atsakingas už pardavėjų, kaip Užstato sistemos dalyvių, kontrolę.
50. Pareiškėjas, vadovaudamasis PPATĮ 8 straipsnio 2 dalimi, 5 dalimi, 112 straipsniu, nurodo, kad PPATĮ pareiškėjui numato tik konkrečias pareigas veikloje su pardavėjais, sudariusiais susitarimus su pareiškėju, tačiau nesuteikia pareiškėjui teisių (ar pareigos) kontroliuoti pardavėjus. Pareiškėjas nurodo, kad atsakovo taikomas Tvarkos aprašo 7.7 punkto aiškinimas būtų praktiškai įgyvendinamas tik tokiu atveju, jeigu Tvarkos aprašo ar PPATĮ nuostatos suteiktų teises ir priemones pareiškėjui priversti pardavėjus sudaryti su pareiškėju sutartis, t. y. taikyti sankcijas atsisakant sudaryti viešąsias sutartis su pareiškėju. Pareiškėjas nurodo, kad nei PPATĮ, nei Tvarkos aprašas tokios kontrolės ir sankcionavimo teisės pareiškėjui nesuteikia, tai reiškia, kad, jeigu atsakovo interpretacija būtų taikoma šioje byloje, t. y. jeigu skundžiamas teismo sprendimas būtų panaikintas, automatiškai turėtų būti pripažinta, kad Tvarkos aprašo 7.7 punktas prieštarauja PPATĮ ir būtų reikalinga įstatymų leidėjui sukurti mechanizmą, pagal kurį arba Tvarkos aprašo 7.7 punktas (kaip jį aiškina atsakovas) nenumatytų pareigos pateikti sutarčių su visais pardavėjais, arba Tvarkos aprašo ir PPATĮ nuostatos suteiktų Užstato sistemos administratoriui teises kontroliuoti pardavėjų pareigų Užstato sistemoje vykdymą.
51. Pareiškėjas pažymi, kad į susidariusią situaciją jau ne kartą bandė atkreipti dėmesį ir sulaukti veiksmingos reakcijos tiek iš atsakovo, tiek ir regionų aplinkos apsaugos departamentų, kuriems teikti raštai ir prašymai taikyti sankcijas pardavėjams, pažeidžiantiems savo, kaip Užstato sistemos dalyvių, pareigas. Tačiau atsakovas pasirinko formalų požiūrį, laikydamas, kad pardavėjų pareigų nevykdymas yra pareiškėjo, o ne atsakovo problema, nuspręsdamas neigiamas pasekmes taikyti pareiškėjui. Pareiškėjas nurodo, jog toks požiūris yra neteisėtas ir neatitinkantis teisinio reguliavimo, todėl teismas teisingai ir pagrįstai panaikino atsakovo 2017 m. balandžio 25 d. sprendimą Nr. (27)-A4-4342 laikyti pareiškėjo Planą nepateiktu.
52. Pareiškėjas nurodo, jog suprasdamas, kad egzistuojantis teisinis reglamentavimas ir toliau trikdys sklandaus Užstato sistemos veikimo Lietuvoje galimybes, kadangi nėra užtikrinta reali galimybė Užstato sistemoje veikti dviem Užstato sistemos administratoriams, tačiau Užstato sistemos administratorių teisės yra suteiktos dviem subjektams, kreipėsi į Lietuvos Respublikos aplinkos ministeriją su prašymu sudaryti darbo grupę dėl Tvarkos aprašo pakeitimo, užtikrinant galimybę vieningam Užstato sistemos veikimui. Pareiškėjas nurodo, kad nepaisant jo iniciatyvos, į pareiškėjo kreipimąsi buvo atsakyta neigiamai, nurodyta, kad darbo grupės sudarymas neplanuojamas ir tai nėra prioritetinis klausimas.
53. Pareiškėjas nurodo, kad prieš 2017 m. gruodžio 6 d. vykusį žodinį bylos nagrinėjimo posėdį, atsakovas pateikė papildomus dokumentus, tarp kurių yra Vilniaus RAAD 2017 m. gegužės 24 d. raštas Nr. (38-1)-VR-1.7-4039, kurį prašoma prijungti atsižvelgiant į tai, kad jis gautas tik 2017 m. gruodžio 6 d.). Pareiškėjas nurodo, kad šiuo raštu VRAAD atsakė į atsakovo raštą, nurodantį, kad atsakovas nutarė laikyti Planą nepateiktu ir prašantį VRAAD pradėti tyrimą dėl pareiškėjo tariamai padaryto pažeidimo, kuris, atsakovo nuomone, pasireiškė tuo, kad pareiškėjas nebuvo sudaręs sutarčių su visais pardavėjais. Pareiškėjas nurodo, kad VRAAD atsakyme aiškiai nurodyta, jog: sutartys tarp pardavėjų ir Užstato sistemos administratoriaus „yra savanoriškos“ ir „Tvarkos apraše ir kituose teisės aktuose nėra numatytas reikalavimas vienkartinių pakuočių pardavėjams, kurie pagal <...> [PPATĮ] nuostatas privalo organizuoti vienkartinių pakuočių priėmimą ir užstato grąžinimą, kad jie sudarytų sutartis su vienkartinių pakuočių administratoriais, todėl tokie pardavėjai gali atsisakyti sudaryti sutartis su vienkartinių pakuočių administratoriais“. Pareiškėjas akcentuoja, kad atsakovas vienareikšmiškai reikalauja iš pareiškėjo užtikrinti sutarčių su visais pirkėjais sudarymą, o VRAAD nurodo, jog pardavėjams šiuo atveju taikomas sutarčių laisvės principas ir jie sutarčių sudaryti neprivalo, taigi VRAAD pardavėjams sankcijų netaikys. Pareiškėjo nuomone, dviejų institucijų taikomos pozicijos – reikalavimas pateikti sutartis su visais pardavėjais (atsakovo) ir sutarčių laisvės principo taikymo (VRAAD) viena kitą paneigia ir sukuria teisiškai neaiškią ir neapibrėžtą situaciją, todėl teismas pagrįstai panaikino atsakovo 2017 m. balandžio 25 d. sprendimą Nr. (27)-A4-4342.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
54. Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl Aplinkos apsaugos agentūros 2017 m. balandžio 25 d. sprendimo Nr. (27)-A4-4324 dalies, kuria nuspręsta laikyti pareiškėjo Planą nepateiktu, teisėtumo ir pagrįstumo.
55. Vilniaus apygardos administracinis teismas priėmė sprendimą, nurodytą šios nutarties 9 punkte, tai grįsdamas neatitikimu Viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio reikalavimams (nutarties 14 p.), todėl bylos nagrinėjimo ribos sietinos tik su šiuo teisiniu aspektu, t. y. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, tikrindamas bylą atsakys, ar pagrįstai bei teisėtai buvo priimtas sprendimas įpareigoti atsakovą iš naujo įvertinti pareiškėjo prašymą dėl Plano derinimo.
56. Kaip matyti iš 2017 m. balandžio 25 d. Aplinkos apsaugos agentūros sprendimo Nr. (27)-A4-4324 (toliau – ir Atsisakymas tenkinti prašymą), dalis, kuria nuspręsta laikyti pareiškėjo patikslintą 2017–2019 metų užstato už vienkartines pakuotes sistemos organizavimo planą nepateiktu, grindžiama PPATĮ 112 straipsnio 4 dalimi ir Tvarkos aprašo 7.7 punktu.
57. PPATĮ 112 straipsnio 4 dalyje (redakcija, galiojusi Atsisakymo tenkinti prašymą priėmimo metu) buvo nurodyta, kad užstato už vienkartines pakuotes sistemos administratorius gali pradėti vykdyti veiklą tik turėdamas šio straipsnio 3 dalyje nustatytų reikalavimų atitiktį įrodančius atitinkamus aplinkos ministro atsižvelgiant į užstato už vienkartines pakuotes sistemos organizavimo specifiką nustatyta tvarka parengtus ir su Aplinkos ministerija ar jos įgaliota institucija suderintus dokumentus. Vienas iš jų – užstato už vienkartines pakuotes sistemos organizavimo planą, kuriame turi būti numatytos priemonės ir veiksmai, užtikrinantys, kad bus įgyvendinta šiame įstatyme gamintojams ir importuotojams nustatyta pareiga imti užstatą už vienkartines pakuotes ir jį grąžinti pakuočių pardavėjams, kai šie grąžina pakuočių atliekas, ir pakuočių pardavėjams nustatyta pareiga – priimti vienkartinių pakuočių, už kurias nustatytas užstatas, atliekas ir grąžinti užstatą.
58. Taigi įstatymų leidėjas įpareigojo užstato už vienkartines pakuotes sistemos administratorių turėti planą, su numatytomis priemonėmis ir veiksmais, siekiant užtikrinti gamintojams ir importuotojams ką tik paminėtos (nutarties 57 p.) bei numatytos įstatymu pareigos įgyvendinimą, ir nieko neužsiminė apie Užstato sistemos administratoriaus pareigą sudaryti sutartis su visais pardavėjais.
59. Atsakovas taip pat vadovavosi Tvarkos aprašo 7.7 punktu, tačiau prieš pateikiant atsakymą, ar tai padaryta teisėtai bei pagrįstai, būtina pažymėti, kad administracinėje byloje nėra ginčo dėl to, jog Užstato sistemoje veikia ne vienas Užstato sistemos administratorius (nutarties 29 p.). Tokiu atveju kyla klausimas, ar visi Užstato sistemos administratoriai, dalyvaujantys Užstato sistemoje, turi sudaryti kiekvienas su kiekvienu pardavėju sutartis, ar vis dėlto pakanka Užstato sistemos administratoriams pasidalinti/pasiskirstyti pardavėjais, siekiant įgyvendinti tas funkcijas bei užduotis, kurios numatytos PPATĮ.
60. Be kita ko, atsakovas tvirtindamas apie pareiškėjo pareigą pateikti sutartis su visais pardavėjais turėjo įvardyti, kiek pardavėjų dalyvauja Užstato sistemoje, kiek tų pardavėjų yra sudarę sutartis su kitu Užstato sistemos administratoriumi ir kad tada pareiškėjas turėjo sudaryti sutartis su likusiais pardavėjais, kurie dar nedalyvauja (nesudarė sutarčių) Užstato sistemoje, tam kad pastarieji įvykdytų jiems (pardavėjams) tenkančią pareigą. Konkretus bei aiškus faktinių aplinkybių pateikimas yra viešojo administravimo sistemos subjekto pareiga, kai yra priimamas sprendimas (bendrine prasme), sietinas su konkretaus teisinio vieneto teisių bei pareigų apimtimi.
61. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas apsiriboja konstatavimu stoka faktinių duomenų šioje administracinėje byloje, kas yra pakankamas pagrindas patvirtinti pirmosios instancijos teismo sprendime padarytą išvadą – Atsisakymas tenkinti prašymą iš tikro buvo nesuderinamas su VAĮ 8 straipsnio reikalavimais.
62. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra konstatavęs, kad Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatos reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (pvz., žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 27 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-336/2011; 2010 m. rugpjūčio 24 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A756-450/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 20, 2010; 2010 m. lapkričio 15 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-15/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 20, 2010).
63. „<...> Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi iš esmės yra siekiama užtikrinti, kad asmeniui, dėl kurio yra priimtas atitinkamas individualus administracinis aktas, būtų žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, motyvai. <...> kai nėra pagrindo atitinkamą individualų administracinį aktą pripažinti visiškai nemotyvuotu, kiekvienu konkrečiu atveju, spręsdamas dėl tokio akto atitikties pastarosios įstatymo nuostatos reikalavimams, teismas privalo ad hoc įvertinti, ar nustatyti turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumai yra esminiai, sukliudę šio individualaus administracinio akto adresatams suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jų teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galimai) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą. Šis vertinimas turi būti atliekamas individualaus administracinio akto adresato (mokesčių mokėtojo) požiūriu, t. y. būtent to, kuris turi teisę žinoti ir suprasti, dėl kokios priežasties ir kuo remiantis priimtas konkretus sprendimas, be kita ko, atsižvelgiant ir į pastarajam asmeniui žinomas aplinkybes, lėmusias minėtą sprendimą“ (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 27 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A556‑336/2011; teisminio proceso Nr. 3-61-3-01708-2009-0).
64. Šiuo konkrečiu atveju tvirtintina, kad apskųsto Atsisakymo tenkinti prašymą faktinio pagrindimo trūkumai (nutarties 59–61 p.) yra esminiai ir šie trūkumai neleidžia tinkamai identifikuoti pareiškėjo teisių bei pareigų, o kartu, tinkamai neapibrėžus faktinių aplinkybių, paneigiama teisinė galimybė dėl Tvarkos aprašo 7.7 punkto aiškinimo bei taikymo administracinėje byloje.
65. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalį proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Dėl pareiškėjo patirtų išlaidų apeliacinės instancijos teisme už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą pažymėtina, jog, teisėjų kolegijos vertinimu, šioje byloje sprendimas priimtas iš esmės pareiškėjo naudai, todėl jis turi teisę į patirtų išlaidų atlyginimą. Prašoma priteisti išlaidų už atsiliepimo parengimą suma neviršija Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos) numatyto maksimalaus dydžio, tačiau, atsižvelgiant į Rekomendacijų nuostatas, teisingumo ir protingumo kriterijus, prašymas tenkintinas iš dalies – išlaidų atlyginimui priteistina 300 eurų suma.
66. Apibendrindama išdėstytas nuostatas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisingas galiojančios teisės, bylos faktų bei jų vertinimo požiūriu, priimtas nepažeidus proceso teisės normų. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas paliekamas nepakeistu.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą, o Aplinkos apsaugos agentūros apeliacinį skundą atmesti.
Priteisti viešajai įstaigai „Užstatas“ iš Aplinkos apsaugos agentūros 300 Eur (tris šimtus eurų) išlaidų atlyginimui.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Ričardas Piličiauskas
Veslava Ruskan
Arūnas Sutkevičius