Civilinė byla Nr. e3K-3-157-969/2019
Teisminio proceso Nr. 2-56-3-01406-2016-6
Procesinio sprendimo kategorija 3.3.3.6 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2019 m. balandžio 3 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Andžej Maciejevski, Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė) ir Gedimino Sagačio (pranešėjas),
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „GKF“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. gruodžio 6 d. nutarties peržiūrėjimo uždarosios akcinės bendrovės „GKF“ bankroto byloje pagal ieškovo G. K. skundą dėl bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „GKF“ kreditorių susirinkimo nutarimų panaikinimo, tretieji asmenys bendrovė „Froslev Trae A/S“, A. R., AB SEB bankas, UAB „Rekovera“.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių kasatorės teisę atsisakyti kasacinio skundo (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 349 straipsnis), aiškinimo ir taikymo.
2. Ieškovas G. K. teismo prašė pripažinti negaliojančiu bankrutuojančios UAB „GKF“ 2017 m. lapkričio 15 d. kreditorių komiteto protokole Nr. 2 darbotvarkės 2 klausimu priimtą nutarimą, kuriuo buvo patvirtinta bankroto administratorės veiklos ataskaita; pripažinti negaliojančia 2017 m. lapkričio 15 d. kreditorių komiteto protokole Nr. 2 darbotvarkės 3 klausimu priimtą nutarimo dalį, kuria nutarta išskaičiuoti iš AB „Luminor Bank“ ir AB SEB banko nusirašytų lėšų pagal Lietuvos Respublikos finansinio užtikrinimo susitarimų įstatymo (toliau – FUSĮ) nuostatas proporcingai tenkančią apmokėti bankroto administravimo išlaidų sąmatos dalį.
3. Ieškovas nurodė, kad bankrutuojančios UAB „GKF“ kreditorių komitetas 2017 m. lapkričio 15 d. nutarimu nepagrįstai patvirtino administratorės veiklos ataskaitą, nes administratorė ataskaitoje pateikė tik išlaidų paskirstymo faktą, joje nėra jokių duomenų, kuriais būtų patvirtinamas administravimo išlaidų dydis, momentas, kuriuo atitinkamos išlaidos susidarė, nėra paaiškinimo, kokiu būdu susidariusios išlaidos nurašytos iš kiekvienam kreditoriui skiriamų išmokėti lėšų, taip pat administratorė nepagrįstai iš lėšų, gautų už 2017 m. balandžio 28 d. varžytynėse parduotą kreditorei AB „Luminor Bank“ įkeistą turtą, išskaitė administravimo išlaidoms mokėtiną sumą, kurią apskaičiavo ne turto pardavimo momentui, o 2017 m. birželio 30 d.
4. Ieškovo nuomone, iš lėšų, AB DNB banko ir AB SEB banko nusirašytų pagal FUSĮ, negalėjo būti išskaičiuojamos jokios administravimo išlaidos, šias lėšas bankai nusirašė pagrįstai, į jas kiti kreditoriai bei bankroto administratorius neturi teisių, nes jų atžvilgiu netaikomos Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo nuostatos (toliau – ĮBĮ).
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
5. Kauno apygardos teismas 2018 m. kovo 7 d. nutartimi skundą tenkino, panaikino 2017 m. lapkričio 15 d. posėdyje BUAB „GKF“ kreditorių komiteto priimtus nutarimus antruoju ir trečiuoju darbotvarkės klausimais.
6. Teismas nurodė, kad administratorės veiklos laikotarpiu nuo bankroto bylos UAB „GKF“ iškėlimo iki 2017 m. gegužės 23 d. ataskaitą patvirtino 2017 m. gegužės 23 d. vykęs kreditorių susirinkimas. Antrąją savo veiklos ataskaitą bankrutuojančios UAB „GKF“ administratorė teikė tvirtinti kreditorių komiteto 2017 m. rugsėjo 26 d. posėdžiui, tačiau kreditorių komitetas jos nepatvirtino. Administratorė 2017 m. lapkričio 15 d. kreditorių komiteto posėdžiui vėl pateikė tvirtinti savo veiklos antrąją ataskaitą, nurodydama, kad tai yra ataskaita apie jos veiklą nuo 2017 m. gegužės 23 d., ją kreditorių komitetas patvirtino.
7. Kadangi esminiai atsakovės skundo argumentai yra susiję su administratorės ataskaitos 3 skyriuje „bankrutuojančios UAB „GKF“ administravimo išlaidos“ pateiktais duomenimis, tai teismas, įvertinęs pateiktus duomenis, sprendė, kad administratorė nenurodė, kuriuo metu atitinkamos išlaidos susidarė, nepaaiškino, kokiu būdu susidariusios išlaidos nurašytos iš kiekvienam kreditoriui skiriamų išmokėti lėšų, nepateikė duomenų apie pačių administravimo išlaidų susidarymą. Dėl to, nepateikus šių duomenų, bankroto administratorės veiklos ataskaita yra parengta ydingai, dėl informacijos stokos joje neatsispindi administravimo išlaidų naudojimo ir skaičiavimo pagrįstumas.
8. Teismas nustatė, kad, antrąją bankroto administratorės veiklos ataskaitą svarstant 2017 m. rugsėjo 26 d. posėdyje, trys kreditorių komiteto nariai balsavo „prieš“, prašydami detalizuoti patalpų šildymo kuro išlaidas, informaciją apie bankrutuojančios UAB „GKF“ samdomus darbuotojus, konkrečias išlaidas, patiriamas kiekvieną atskirą mėnesį nuo bankroto bylos iškėlimo iki 2017 m. rugpjūčio 31 d. Teismas sprendė, kad administratorės antrojoje ataskaitoje, pateiktoje tvirtinti 2017 m. lapkričio 15 d. kreditorių komiteto posėdžiui, tokios informacijos nėra, todėl administratorės ataskaita laikyta neturinčia reikšmingos aktualios informacijos, kurią reikalavo kreditoriai pateikti. Teismas vertino, kad kreditorių komiteto nariai, 2017 m. lapkričio 15 d. balsavę už ataskaitos patvirtinimą, nesigilino į ataskaitoje pateiktus aptariamus duomenis ir buvo nenuoseklūs, nes nepareikalavo administratorės ataskaitoje nurodyti jų reikalautus duomenis, dėl kurių nepateikimo jie nepatvirtino antrosios 2017 m. rugsėjo 26 d. posėdžiui pateiktos administratorės veiklos ataskaitos.
9. Teismas konstatavo, kad kreditorių komitetas 2017 m. lapkričio 15 d. negalėjo patvirtinti antrosios administratorės veiklos ataskaitos ir dėl joje neteisingai skaičiuojamų administravimo lėšų, kurias, administratorės teigimu, privalo dengti kreditoriai, nusirašę bankrutuojančios įmonės lėšas iš bankų sąskaitų pagal FUSĮ nuostatas. Teismas sprendė, kad kreditoriai AB „Luminor Bank“ ir AB SEB bankas, vadovaudamiesi šiuo įstatymu, turėjo teisę net ir iškėlus bankroto bylą nusirašyti iš bankrutuojančios UAB „GKF“ sąskaitų, esant įtvirtintoms specialioms sąlygoms, bankrutuojančios įmonės lėšas, tai faktiškai ir padarė.
10. Teismas pažymėjo, kad, patenkinant kreditoriaus reikalavimus pagal FUSĮ, jam nekyla pareiga nuo tokių sumų mokėti administravimo išlaidas. Tokios sumos bankroto bylos iškėlimo metu būna bankrutuojančios įmonės sąskaitose, jos nėra gaunamos bankroto proceso metu (ĮBĮ 36 straipsnio 1 dalis), administravimo išlaidos, tokias sumas nusirašant iškart po bankroto bylos iškėlimo, dar nebūna patirtos.
11. Lietuvos apeliacinis teismas, išnagrinėjęs atsakovės BUAB „GKF“ atskirąjį skundą, 2018 m. gruodžio 6 d. nutartimi Kauno apygardos teismo 2018 m. kovo 7 d. nutartį paliko nepakeistą.
12. Teismas dėl kreditorių komiteto nutarimo trečiuoju darbotvarkės klausimu – finansinio užstato gavėjo pareigos prisidėti prie administravimo išlaidų dengimo – nurodė, kad finansinio užtikrinimo susitarimu su nuosavybės teisės perdavimu finansinio užstato savininku tampa finansinio užstato turėtojas, o ne skolininkas, todėl skolininko bankroto atveju šis turtas netampa bankrutuojančios įmonės turto dalimi ir nekyla vienašalio finansinio užstato realizavimo problema. Tuo tarpu esant finansinio užtikrinimo susitarimui be nuosavybės teisės perdavimo užstato savininku lieka skolininkas, todėl, skolininkui iškėlus bankroto bylą, užstatas tampa bankrutuojančios įmonės turto dalimi. ĮBĮ 1 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad šio įstatymo nuostatos netaikomos, inter alia (be kita ko), tais atvejais, kai prieštarauja FUSĮ įtvirtintam teisiniam reguliavimui.
13. Pažymėta, kad finansinį užstatą realizavusio įkaito turėtojo pareiga atskaityti administravimo lėšas ir jas pervesti bankroto administratoriui nei ĮBĮ, nei FUSĮ nuostatose nenustatyta. Kreditorių, esančių finansinio užtikrinimo susitarimo šalimi, privilegijuotas teisinis statusas reiškia ne tik jų galimybę finansinį užstatą realizuoti vienašališkai ir patenkinti savo reikalavimus pirmiau už kitus kreditorius, bet ir jų teisę finansinio užtikrinimo susitarimą vykdyti susitarime nustatytomis sąlygomis, nepaisant įkaito davėjo bankroto ir neprisiimant jokių papildomų su įkaito davėjo bankrotu susijusių išlaidų. Dėl to konstatuota, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog kreditoriai AB „Luminor Bank“ ir AB SEB bankas, patenkinę savo reikalavimus pagal FUSĮ, neturi pareigos nuo tokių sumų mokėti administravimo išlaidas ir kad BUAB „GKF“ kreditorių komiteto nutarimas trečiuoju darbotvarkės klausimu, nustatantis tokią šių kreditorių pareigą, yra neteisėtas.
14. Apeliacinės instancijos teismas sutiko, kad FUSĮ nuostatomis šiems kreditoriams, AB „Luminor Bank“ ir AB SEB bankui, suteiktas privilegijuotas statusas neužkerta jiems kelio laisva valia prisiimti įstatyme nenurodytas turtines prievoles, įskaitant ir susijusias su administravimo išlaidų dengimu, tačiau šiuo atveju dėl to buvo priimtas įpareigojantis kreditorių komiteto nutarimas, kurio, net ir abiem minėtiems kreditoriams balsuojant „už“, nėra pagrindo prilyginti savanoriškam kreditorių įsipareigojimui dėl administravimo išlaidų dengimo.
15. Teismas sutiko, kad išvadą, jog 2017 m. lapkričio 15 d. bankroto administratorės ataskaita neišsami, stokojanti reikšmingų duomenų apie administravimo išlaidas, pirmosios instancijos teismas grindė tik pačios ataskaitos turiniu ir G. K. skundo argumentais, todėl buvo pažeisti proceso teisės normų reikalavimai. Tačiau šis normų pažeidimas nesudaro pakankamo pagrindo panaikinti ginčijamą nutartį.
16. Dėl kreditorių komiteto nutarimo antruoju darbotvarkės klausimu – bankroto administratorės ataskaitos patvirtinimo – teismas sprendė, kad itin išsamių, detalizuotų administravimo išlaidų skaičiavimo duomenų nepateikimas ataskaitoje pats savaime nesudaro pagrindo tokios administratoriaus veiklos ataskaitos netvirtinti, jei kreditorius dominanti informacija yra pateikiama kreditoriams asmeniškai, kas šiuo atveju ir buvo atlikta.
17. Kadangi patvirtintoje bankroto administratorės ataskaitoje, be kita ko, buvo nurodyta, kad iš FUSĮ pagrindu nusirašytų lėšų išskaičiuojamos administravimo išlaidos, tai, atsižvelgiant į šioje nutartyje išdėstytus motyvus dėl finansinio užstato gavėjo pareigos prisidėti prie administravimo išlaidų dengimo nebuvimo, nėra pagrindo nepritarti pirmosios instancijos teismo išvadai, kad bankroto administratorės ataskaita dėl šios priežasties yra klaidinga ir neturėjo būti kreditorių komiteto tvirtinama.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
18. Kasaciniu skundu atsakovė BUAB „GKF“ prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. gruodžio 6 d. nutartį ir Kauno apygardos teismo 2018 m. kovo 7 d. nutartį, priimti naują sprendimą ir ieškovo skundą atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
18.1. Dėl kreditorių susirinkimo nutarimų „už“ balsavo komerciniai bankai AB „Luminor Bank“ ir AB SEB bankas, taigi abu šie kreditoriai išreiškė valią ir sutiko, kad iš jiems priklausančių lėšų būtų išskaičiuotos administravimo išlaidos. Netinkamai aiškintos FUSĮ nuostatos ir spręsta, kad ĮBĮ 1 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta išimtis taikoma ir administravimo išlaidoms. AB „Luminor Bank“ ir AB SEB bankas FUSĮ pagrindu gali nusirašyti (atgauti) banko sąskaitose esančias lėšas supaprastinta tvarka, t. y. be atskiro perspėjimo ir papildomų administracinių priemonių, tačiau po bankroto bylos iškėlimo tokios lėšos vis tiek priskirtinos bankrutuojančios įmonės lėšoms (ĮBĮ 36 straipsnis), šios kredito įstaigos dalyvauja bankroto byloje kaip kreditoriai ir nuo administravimo išlaidų dengimo pareigos jos nėra atleistos. Visiškas atleidimas nuo administravimo išlaidų dengimo reikštų, kad administravimo našta perkeliama vien neprivilegijuotiems kreditoriams, o administravimo sąnaudos dengiamos išimtinai tik iš kito turto, taip pažeidžiant kreditorių lygiateisiškumą ir sumažinant kitų kreditorių galimybę bent iš dalies gauti savo reikalavimų patenkinimą bankroto byloje. Net ir aiškinant, kad šiuo atveju netaikytos FUSĮ nuostatos, vis tiek turi būti taikomos ĮBĮ 34 ir 36 straipsnių nuostatos – įkaito turėtojui lėšos pervedamos tik atskaičius už administravimą tenkančią išlaidų dalį. Kreditorių komiteto 2017 m. lapkričio 15 d. susirinkimui administratoriaus iniciatyva pateikta veiklos ataskaita kaip tik buvo praplėsta reikšminga informacija apie FUSĮ ir administravimo išlaidas (be iki to atskiriems kreditoriams papildomai pateiktos informacijos), tačiau pirmosios instancijos teismas savo išvadas dėl trečio darbotvarkės klausimo grindžia ne įrodymais, bet prielaidomis.
18.2. Pirmosios instancijos teismas iš esmės formaliai tenkino reikalavimą panaikinti nutarimą patvirtinti ataskaitą dėl kreditoriams nepateiktos papildomos informacijos, nors pageidaujantiems ją gauti prašoma informacija 2017 m. spalio 26 d. buvo pateikta, dar kartą su šia informacija kreditorių komiteto nariai turėjo galimybę susipažinti ir nagrinėjant bylą iš esmės. Keturi iš penkių kreditorių komiteto narių yra komerciniai bankai arba įmonės, atstovaujamos kvalifikuotų teisininkų, todėl nepagrįstai teismas vertino, kad jie galėjo „neįsigilinti“ į jiems pateiktą informaciją ar būti „nenuoseklūs“.
18.3. Apeliacinės instancijos teismas, nors pripažino proceso teisės normų pažeidimą, vis tiek pripažino administratoriaus ataskaitą klaidinga ir netvirtinto dėl to, kad joje buvo nurodyta, jog iš FUSĮ pagrindu nusirašytų lėšų išskaičiuojamos administravimo išlaidos. Dėl to nukrypo nuo teismų praktikoje nurodomų tokių kreditorių nutarimų panaikinimo pagrindų: esminiai procedūriniai pažeidimai, galėję lemti neteisėtų nutarimų priėmimą; priimtas nutarimas prieštarauja imperatyviosioms ĮBĮ, kitų įstatymų nuostatoms; priimtas nutarimas prieštarauja Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.5 straipsnyje įtvirtintiems principams ir dėl to pažeidžia bankrutuojančios įmonės, jos kreditorių grupės teisėtus interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-514/2012). Apeliacinės instancijos teismo nutartyje nenurodytas nė vienas iš minėtų pagrindų – nenustatyti procedūriniai pažeidimai, taip pat neminima, kokias imperatyviąsias įstatymų nuostatas pažeidžia priimti nutarimai, o administravimo išlaidų išskaičiavimas iš FUSĮ ir (ar) ĮBĮ 34 straipsnio pagrindu nusirašytų lėšų ne tik nepažeidžia CK 1.5 straipsnyje įtvirtintų principų, bet ir juos atitinka, taip pat užtikrina kreditorių lygiateisiškumą dengiant administravimo išlaidas.
20. Lietuvos Aukščiausiajame Teisme 2019 m. balandžio 1 d. gautas atsakovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „GKF“ pareiškimas, kuriuo ji, remdamasi CPK 349 straipsniu, atsisako nuo kasacinio skundo ir prašo teismo priimti šį atsisakymą nuo kasacinio skundo bei nutraukti kasacinį procesą. Pateiktame pareiškime nurodyta, kad atsisakymo nuo kasacinio skundo padariniai atsakovei yra žinomi (CPK 294 straipsnio 2 dalis).
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl atsakovės teisės atsisakyti kasacinio skundo
21. Kiekvienas asmuo turi subjektinę teisę nuspręsti, ar jo teisės ir įstatymų saugomi interesai yra pažeisti, ar reikalinga jų teisminė gynyba. Viena iš dispozityvumo principo, įtvirtinto CPK 13 straipsnyje, išraiškos formų yra CPK 349 straipsnyje įtvirtinta kasatoriaus teisė atsisakyti kasacinio skundo. Ši teisė rašytinio proceso metu gali būti įgyvendinama iki teismo posėdžio pradžios. Kasacinio skundo atsisakymas yra viena iš kasacinį procesą inicijavusio asmens procesinių teisių (CPK 42 straipsnio 1 dalis, 340 straipsnio 5 dalis, 349 straipsnis). Šios teisės įgyvendinimas yra dispozityvumo principo (CPK 13 straipsnis) išraiška, nes kasacinis procesas ne tik prasideda, bet ir gali baigtis byloje dalyvaujančio asmens (kasatoriaus) iniciatyva, kai šis įgyvendina procesinę teisę atsisakyti inicijuoto kasacinio proceso. Kasacinio skundo atsisakymas nėra besąlyginis pagrindas teismui nutraukti bylą. Pagal CPK 42 straipsnio 2 dalį teismas nepriima kasacinio skundo atsisakymo, jeigu tai prieštarauja imperatyviosioms įstatymų nuostatoms ar viešajam interesui (CPK 349 straipsnio 3 dalis).
22. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovės pareiškimas dėl kasacinio skundo atsisakymo paduotas įstatyme nustatyta tvarka (CPK 349 straipsnio 1 dalis), iš pareiškimo turinio matyti, kad ji savo atsisakymą grindžia CPK 349 straipsniu, jai taip pat suprantami kasacinio skundo atsisakymo padariniai (CPK 294 straipsnio 2 dalis). Teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo pripažinti, kad šioje byloje pateiktas kasacinio skundo atsisakymas prieštarauja įstatymams ar viešajam interesui (CPK 42 straipsnio 2 dalis, 349 straipsnio 3 dalis).
23. Teisėjų kolegija, įvertinusi šias aplinkybes bei atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, sprendžia, kad kasacinio skundo atsisakymas priimamas ir kasacinis procesas nutraukiamas (CPK 349 straipsnio 2 dalis).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
24. Kasacinis teismas patyrė 20,04 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 2 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Šios valstybės patirtos bylinėjimosi išlaidos valstybei priteistinos iš kasacinį skundą pateikusios atsakovės BUAB „GKF“ (CPK 94 straipsnio 1 dalis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 349 straipsnio 2 dalimi, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Priimti atsakovės BUAB „GKF“ kasacinio skundo dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. gruodžio 6 d. nutarties peržiūrėjimo atsisakymą ir kasacinį procesą nutraukti.
Priteisti valstybei iš BUAB„GKF“ (j. a. k. 159767458) 20,04 Eur (dvidešimt Eur 4 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo. Priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.