Administracinė byla Nr. A-1900-575/2021
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01135-2020-7
Procesinio sprendimo kategorijos: 12.15.5.3; 12.14.1.1
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2021 m. liepos 14 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos M. J. (Z.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. birželio 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos M. J. (Z.) skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo.
Teisėjų kolegija
nustatė:
I.
1. Pareiškėja kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašė: 1) panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI) 2019 m. gruodžio 13 d. sprendimą Nr. (21.222) FR0682-308 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ (toliau – VMI sprendimas); 2) panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – MGK, Komisija) 2020 m. kovo 6 d. sprendimą Nr. S-34 (7-2/2020) „Dėl M. Z. skundo“.
2. Pareiškėja nurodė, kad VMI laikotarpiu nuo 2019 m. liepos 11 d. iki 2019 m. spalio 10 d. pakartotinai atliko jos gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM) ir privalomojo sveikatos draudimo (toliau – ir PSD) įmokų už laikotarpį nuo 2008 m. iki 2012 m. mokestinį patikrinimą bei nustatė, kad pareiškėja 2008-2011 m. iš įvairių fizinių asmenų per tarptautines pinigų perlaidų sistemas gavo pinigines lėšas. Vietos mokesčių administratorius pareiškėjos vardu perlaidomis gautas pinigines lėšas pripažino pareiškėjos apmokestinamosiomis pajamomis bei apskaičiavo pareiškėjai 4278,85 Eur GPM ir 1929,45 Eur GPM delspinigių.
3. Pareiškėja teigė, jog atliktas pakartotinis mokestinis patikrinimas yra neatsiejamai susijęs su Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1A-315-202/2017 ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. vasario 13 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A-312-602/2019. Mokesčių administratorius turėjo vertinti visas aplinkybes, atsižvelgęs į minėtas bylas, kurios turi res judicata (teismo galutinai išspręstas klausimas) galią. Pareiškėja nurodė, kad aplinkybės, reikšmingos šiam ginčui, yra nustatytos baudžiamojoje byloje. Pažymėjo, kad teismas nusprendė konfiskuoti pinigus iš pareiškėjos, vadovaujantis BK 72 straipsnio 5 dalimi, tačiau nepaneigė fakto, jog gautus pinigus per tarptautinių perlaidų sistemas pareiškėja atiduodavo V. ir D. E., o tai patvirtina, kad pareiškėja konfiskuotų pinigų neturėjo savo žinioje ir jais nedisponavo iki 2018 m. sausio 3 d.
4. Pareiškėja nurodė, kad baudžiamojoje byloje konfiskuotus pinigus yra grąžinusi į valstybės biudžetą. Taigi, pareiškėja nesutiko, kad privalo sumokėti paskaičiuotą GPM nuo konfiskuotų pinigų, nes tokiu būdu būtų pažeidžiami – non bis in idem (negalima dukart bausti už tą patį teisės pažeidimą) ir proporcingumo principai. Atsakovas, apmokestinęs konfiskuotus pinigus, tik papildė baudžiamąjį persekiojimą ir neįvertino, kad taikomų priemonių visuma yra per didelė našta pareiškėjai. Pareiškėjos nuomone, konfiskuotų pinigų apmokestinimas užkrovė ne tik dvigubą finansinę naštą, bet yra taikomas ir dvigubas apmokestinimas ar netgi dvigubas baudimas. Finansiniams valstybės interesams apginti pakanka vienos iš priemonių (pinigų konfiskavimo), kadangi kumuliatyvus priemonių pritaikymas (pinigų konfiskavimas ir jų apmokestinimas) prieštarauja proporcingumo principui.
5. Sprendime mokesčių administratoriaus paskaičiuoti delspinigiai sumažinti 50 proc., kadangi sudaro beveik 90 proc. GPM prievolės, tačiau pats delspinigių skaičiavimo terminas pažeidžia teisės normas. Pareiškėja pažymėjo, kad atsakovas delspinigius skaičiavo už laikotarpį nuo 2013-2016 m., kai atsakovas buvo sustabdęs mokestinį patikrinimą, nenurodydamas pareiškėjai aiškių priežasčių. Taigi, pareiškėja pažymėjo, kad atsakovas už sustabdymo laikotarpį, kuris pakankamai ilgas – trys metai, negalėjo pareiškėjai skaičiuoti delspinigių, be to, atsakovas nepagrindė tokio sustabdymo priežasčių. Taip pat atsakovas negalėjo skaičiuoti pareiškėjai ir delspinigių nuo 2016 m. iki 2019 m., kadangi, remiantis Mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 98 straipsnio 2 dalimi ir 110 straipsnio 1 dalimi, delspinigiai gali būti skaičiuojami tik tuomet, jei mokesčių mokėtojo skundas atmestas. Šiuo atveju pareiškėjos skundas nebuvo atmestas, teismas nurodė, kad atsakovas netinkamai apskaičiavo mokesčius. Pareiškėja teigė, kad toks delspinigių skaičiavimas pažeistų įstatyme įtvirtintas normas ir asmens teisę į gynybą.
6. Pareiškėja pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. vasario 13 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A-312-602/2019 priteisė pareiškėjos naudai iš atsakovo 45 Eur žyminio mokesčio. Šiuo atveju VMI buvo atsakovu byloje, todėl privalo vykdyti teismo sprendimą ir be atskiro pareiškėjos prašymo grąžinti pareiškėjai priteistą žyminį mokestį.
8. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjos baudžiamojoje byloje konstatuota, jog ji iš nusikalstamos veikos 2009-2011 m. laikotarpiu iš viso gavo 24 230,91 Eur pajamų. Minėtomis pajamomis pareiškėja disponavo iki 2018 m., kuomet jos buvo konfiskuotos. Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjos kaltinamasis nuosprendis yra įsiteisėjęs.
9. Atsakovas nesutiko su pareiškėjos argumentu, kad jai nekyla pareiga mokėti mokesčius nuo 24 230,91 Eur pajamų, nes minėtą sumą ji grąžino valstybei. Prievolė mokėti GPM kyla nuolatiniam Lietuvos gyventojui, kuris faktiškai bet kokia forma gavo pajamų ir kurių šaltinis yra Lietuvoje ir ne Lietuvoje. Įstatyme nėra nurodyta, kad pajamos yra tik teisėtais veiksmais gautos lėšos. Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymas neapsiriboja mokesčių mokėtojo pareiga mokėti pajamų mokestį nuo gautų pajamų tik iš legalios veiklos, taip pat nenustato išimčių, jog neturėtų būti apmokestinamos pajamos, gautos iš nelegalios (draudžiamos) veiklos, t. y. veiklos, atliktos pažeidžiant teisės normose nustatytas taisykles. Subjektas, besiverčiantis draudžiama veikla ir iš jos gaunantis pajamų, negali atsidurti geresnėje padėtyje negu kitas iš teisėtų šaltinių atitinkamas pajamas gaunantis mokesčių mokėtojas.
10. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką pareiga mokėti mokesčius, atleidimo nuo jų pagrindai bei su tuo susiję klausimai yra reguliuojami mokesčių teisės aktais, todėl baudžiamosios ar administracinės atsakomybės klausimus reguliuojantys įstatymai šiuo atveju netaikytini.
11. Atsakovas nesutiko su pareiškėjos teiginiu, kad apmokestinus baudžiamojoje byloje konfiskuotas pajamas ji yra baudžiama antrą kartą. GPM apskaičiavimas patikrinimo metu – nėra pareiškėjos nubaudimas, o tik jos laiku neįvykdytos mokestinės prievolės pasekmė. Už mokesčių įstatymų pažeidimus yra numatytos tokios sankcijos kaip delspinigiai, baudos. Pareiškėja 2008-2010 m. gavusi minėtas pajamas (naudą pinigais), tenkino įvairius savo poreikius bei ilgą laiką nemokėjo su tuo susijusių įstatymu nustatytų mokesčių. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėja naudojosi visomis valstybės paslaugomis vienodai, kaip ir kiti piliečiai, bet lygiu mastu kaip kiti piliečiai niekaip neprisidėjo prie valstybės biudžeto. Pareiškėja savo veikla, nemokėdama mokesčių, apribojo valstybės galimybes vykdyti jai priskirtas funkcijas. Esant tokioms aplinkybėms, nėra teisinga atleisti pareiškėją nuo mokesčių mokėjimo.
12. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjos baudžiamojoje byloje priimti procesiniai sprendimai buvo grindžiami tais pačiais faktiniais duomenimis kaip ir mokestinio patikrinimo metu t. y. buvo remiamasi VMI surinktais duomenimis ir pasisakoma dėl tų pačių faktinių aplinkybių kaip ir mokestinio patikrinimo metu. Be to, tiek baudžiamoji byla, tiek mokesčių įstatymų pažeidimo atvejis buvo nagrinėjamas pareiškėjos atžvilgiu. Atsakovas nurodė, kad tam, jog pareiškėjai taikomų priemonių visuma netaptų per didele našta, pareiškėjai nebuvo skirta bauda už tai, kad ji nedeklaravo 2010 m. gautų 92 738,45 Lt pajamų bei 2011 m. gautų 13 091,35 Lt pajamų.
13. Dėl žyminio mokesčio atsakovas nurodė, kad iš bylos medžiagos matyti, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. vasario 13 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A-312-602/2019 priteisė pareiškėjai iš VMI 45 Eur žyminio mokesčio. Tačiau atsakovas pažymėjo, jog iš byloje esančių duomenų matyti, kad pareiškėja nesikreipė į VMI dėl minėto žyminio mokesčio grąžinimo.
14. Dėl pareiškėjos teiginių, susijusių su delspinigių skaičiavimu, atsakovas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju VMI, įvertinusi tai, jog pareiškėjos atžvilgiu atlikti du patikrinimai (nors jie nebuvo specialiai vilkinami), atsižvelgusi į ilgą teisminio proceso trukmę, GPM delspinigių dydį (daugiau kaip 90 proc. GPM prievolės) ir ilgą jų skaičiavimo laikotarpį, vadovaudamasi teisingumo, protingumo, proporcingumo ir gero administravimo principais, atleido pareiškėją nuo 50 proc. GPM delspinigių mokėjimo. Atsižvelgiant į tai, kad VMI sprendimu buvo ženkliai sumažintas pareiškėjai apskaičiuotų delspinigių dydis, atsakovo manymu, nėra pagrindo dar daugiau sumažinti apskaičiuotą GPM delspinigių sumą.
II.
15. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. birželio 30 d. sprendimu pareiškėjos apeliacinį skundą atmetė.
16. Teismas nustatė, kad nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl VMI 2019 m. gruodžio 13 d. sprendimo Nr. (21.222) FR0682-308 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ bei MGK 2020 m. kovo 6 d. sprendimo Nr. S-34 (7-2/2020) „Dėl M. Z. skundo“ teisėtumo ir pagrįstumo.
17. Teismas, iš į bylą pateiktų duomenų nustatė, kad:
17.1. pareiškėja bendrininkų grupėje versliškai ir stambiu mastu vertėsi uždrausta ūkine veikla: nuo 2008 m. kovo 13 d. iki 2010 m. balandžio 26 d., veikdama iš savanaudiškų paskatų, turėdama tikslą gauti pajamų, už materialinį atlygį teikė prostitucija besiverčiančių asmenų reklamos paslaugas. Pareiškėja 2017 m. sausio 26 d. Vilniaus apygardos teismo nuosprendžiu buvo pripažinta kalta ir nuteista pagal Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 25 straipsnio 2 dalį, 202 straipsnio 2 dalį ir 216 straipsnio 1 dalį. Lietuvos apeliacinis teismas 2017 m. gruodžio 15 d. priėmė nuosprendį baudžiamojoje byloje Nr. 1A-315-202/2017, kuriuo iš dalies panaikino Vilniaus apygardos teismo 2017 m. sausio 26 d. nuosprendį, papildomai nusprendė, vadovaujantis BK 72 straipsnio 5 dalimi, konfiskuoti iš minėtoje byloje nuteistų fizinių asmenų pinigines lėšas, be kita ko, iš M. J. – 24 230,91 Eur. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2018 m. liepos 5 d. priėmė nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 2K-222-489/2018, kuria atmetė vieno iš nuteistųjų kasacinį skundą. Minėtas nuosprendis pareiškėjos atžvilgiu yra įsiteisėjęs.
17.2. Patikrinimo metu nustatyta, jog iš pareiškėjos buvo konfiskuoti iš nusikalstamos veikos gauti 24 230,91 Eur. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (toliau – GPMĮ) 3 straipsniu, 5 straipsnio 1 ir 2 dalimis ir 22 straipsnio 3 dalimi, pareiškėjos iš nusikalstamos veiklos gauti 24 230,91 Eur priskirti apmokestinamosioms B klasės pajamoms. Pagal GPMĮ 25 straipsnio 1 dalį ir 27 straipsnio 1 punktą pareiškėja turėjo prievolę teikti 2010 m. metinę pajamų deklaraciją ir joje deklaruoti gautas 24 230,91 Eur pajamas, tačiau to nepadarė. Patikrinimo metu apskaičiuota 24 230,91 Lt apmokestinamųjų pajamų suma, vadovaujantis GPMĮ 6 straipsnio 1 dalimi, apmokestinta 15 proc. tarifu.
17.3. Pareiškėja 2011 m. sausio 1 d. – 2011 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu per Western Union grynųjų pinigų perlaidų sistemą gavo 13 091,35 Lt piniginių lėšų iš fizinių asmenų. Vadovaujantis GPMĮ 3 straipsnio, 5 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 8 straipsniu bei 22 straipsnio 3 dalimi, 13 091,35 Lt suma pripažinta pareiškėjos apmokestinamosiomis B klasės pajamomis. Mokesčių administratorius padarė išvadą, kad pareiškėja pažeidė GPMĮ 25 straipsnio 1 dalies ir 27 straipsnio 1 punkto nuostatas, nes 2011 metų metinėje pajamų deklaracijoje nedeklaravo 13 091,35 Lt gautų pajamų. Patikrinimo metu apskaičiuota 13091,35 Lt apmokestinamųjų pajamų suma, vadovaujantis GPMĮ 6 straipsnio 1 dalimi, apmokestinta 15 proc. tarifu.
17.4. Pareiškėja 2010 m. sausio 8 d. banko pavedimu gavo 2628 Eur (9073,96 Lt) iš (duomenys neskelbtini). Vadovaujantis GPMĮ 3 straipsniu, 5 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 22 straipsnio 3 dalimi ir 25 straipsnio 1 dalimi, šios pareiškėjos pajamos priskirtos apmokestinamosioms B klasės pajamoms. Administratoriaus teigimu, pareiškėja pažeidė GPMĮ 25 straipsnio 1 dalies ir 27 straipsnio 1 punkto nuostatas, nes 2010 m. metinėje pajamų deklaracijoje nedeklaravo 2628 Eur gautų pajamų. Patikrinimo metu apskaičiuota 2628 Eur apmokestinamųjų pajamų suma, vadovaujantis GPMĮ 6 straipsnio 1 dalimi, apmokestinta 15 proc. tarifu.
17.5. VMI 2019 m. spalio 10 d. patikrinimo akte Nr. (21.222) FR0680-359 (toliau – Patikrinimo aktas) pareiškėjai papildomai už 2010 m. apskaičiavo 13 196 Lt (3821,83 Eur) mokėtiną GPM sumą, už 2011 m. – 1578 Lt (457,02 Eur) mokėtiną GPM sumą (mokestinio patikrinimo bylos l. 23-28).
17.6. Pareiškėja dėl Patikrinimo akto VMI pateikė pastabas, VMI 2019 m. gruodžio 13 d. sprendimu Nr. (21.222) FR0682-308 patvirtino Patikrinimo aktą.
18. Teismas pritarė mokesčių administratoriui, kad GPM apskaičiavimas patikrinimo metu nėra pareiškėjos nubaudimas, o tik jos laiku neįvykdytos mokestinės prievolės pasekmė.
19. Teismas vadovavosi GPMĮ 5 straipsnio 1 dalimi, 2 straipsnio 14 dalimi, 8 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 3 straipsniu, 22 straipsnio 3 dalimi, 6 straipsnio 1 dalimi, MAĮ 2 straipsnio 15 dalimi ir padarė išvadą, kad prievolė mokėti GPM kyla nuolatiniam Lietuvos gyventojui, kuris faktiškai bet kokia forma gavo pajamų ir kurių šaltinis yra Lietuvoje ir ne Lietuvoje. Įstatyme nėra nurodyta, kad pajamos yra tik teisėtais veiksmais gautos lėšos.
20. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas GPMĮ, konstatavo, jog nagrinėjant GPMĮ nustatytą reguliavimą – 2, 3, 5 ir 8 straipsnius, pajamų iš nelegalios veiklos apmokestinimo aspektu, matyti, jog nei šiose, nei kitose įstatymo normose nėra nurodyta, kad pajamų šaltinis turi būti legalus, teisėtas (apmokestinimas nėra siejamas su aplinkybe, kad pajamos gautos iš teisėtos veiklos). Įstatymas pabrėžia tik galutinį rezultatą – gautą naudą pinigais arba natūra; pajamomis apmokestinimo tikslais mokesčio objektu gali būti laikoma tiek pajamos, gautos iš teisėtos veiklos, tiek pajamos, gautos iš nelegalios (draudžiamos) veiklos. Taigi GPMĮ įtvirtina mokesčio mokėtojo pareigą mokėti pajamų mokestį, nedarant skirtumo, ar pajamos yra gautos ar uždirbtos iš teisės aktuose įtvirtintos, juose neuždraustos veiklos, ar šios pajamos yra gautos, uždirbtos iš teisės aktuose uždraustos veiklos, dėl kurios įstatymai nustato atsakomybę. GPMĮ neapsiriboja mokesčio mokėtojo pareiga mokėti pajamų mokestį nuo gautų pajamų tik iš legalios veiklos, taip pat nenustato išimčių, jog neturėtų būti apmokestinamos pajamos, gautos iš nelegalios (draudžiamos) veiklos, t. y. veiklos, atliktos pažeidžiant teisės normose nustatytas taisykles. Pajamų gavimo ar uždirbimo fakto tiek legalios, tiek nelegalios (draudžiamos) veiklos vienodas vertinimas, be kita ko, grindžiamas ir Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatyme įtvirtintinais teisingumo ir visuotinio privalomumo principais bei mokesčių mokėtojų lygybės principais. Subjektas, besiverčiantis draudžiama veikla ir iš jos gaunantis pajamų, negali atsidurti geresnėje padėtyje negu kitas iš teisėtų šaltinių atitinkamas pajamas gaunantis mokesčių mokėtojas. Apmokestinimo tikslais pajamų gavimo ar uždirbimo faktas tiek teisėtos, tiek draudžiamos veiklos atveju turėtų būti vertinamas vienodai (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. vasario 13 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-312-602/2019). Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką pareigą mokėti mokesčius, atleidimo nuo jų pagrindai bei su tuo susiję klausimai yra reguliuojami mokesčių teisės aktais, todėl baudžiamosios ar administracinės atsakomybės klausimus reguliuojantys įstatymai šiuo atveju netaikytini. Pareiga mokėti mokesčius atsiranda pagal mokesčių įstatymus, o baudžiamoji ar administracinė atsakomybė pagal kitus įstatymus, reguliuojančius su atitinkama atsakomybės rūšimi susijusius klausimus, t. y. skiriasi šių teisinių reiškinių pagrindai, skiriasi jų esmė bei tikslai, todėl tiek pareiga sumokėti mokesčius, tiek pareiga atsakyti už padarytą nusikaltimą, baudžiamąjį nusižengimą ar administracinį teisės pažeidimą gali egzistuoti vienu metu, kilti dėl vieno ir to paties veiksmo ar jo rezultato (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 28 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A‑6‑238/2007).
21. Iš mokestinio patikrinimo bylos medžiagos teismas nustatė, kad baudžiamojoje byloje už neteisėtą veiklą pareiškėjai buvo paskirta dviejų metų ir šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė, paskirtos bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams, įpareigojant per bausmės vykdymo atidėjimo laiką sumokėti 10 MGL dydžio įmoką į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, bei bausmės atidėjimo laiku neišvykti iš gyvenamosios vietos be nuteistosios priežiūrą vykdančios institucijos leidimo. Taigi, kaip nurodė teismas, pareiškėja buvo nubausta už padarytą nusikaltimą įsiteisėjusiu nuosprendžiu.
22. Teismas nesutiko su pareiškėjos argumentais, kad nors teismas ir nusprendė konfiskuoti pinigus iš pareiškėjos, vadovaudamasis BK 72 straipsnio 5 dalimi, tačiau nepaneigė fakto, kad gautus pinigus per tarptautinių perlaidų sistemas pareiškėja atiduodavo V. ir D. E., o tai patvirtina, kad pareiškėja konfiskuotų pinigų neturėjo savo žinioje ir jais nedisponavo iki 2018 m. sausio 3 d. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. gruodžio 15 d. nuosprendyje nurodyta, jog byloje patikimai nustatyta, kad pareiškėja vertėsi uždrausta ūkine veikla, susijusia su prostitucija besiverčiančių asmenų reklamos paslaugomis už materialinį atlygį. Baudžiamojoje byloje neginčijamai nustatyti piniginių lėšų pervedimo už suteiktas paslaugas atvejai. Nenustatyta, jog nuteistieji būtų galėję kratų metu rastas pinigų sumas gauti iš teisėtos veiklos, tuo labiau, jog M. J. nedirbo. Teismas nusprendė, vadovaudamasis BK 72 straipsnio 5 dalimi (kai konfiskuotas turtas yra paslėptas, suvartotas, priklauso tretiesiems asmenims ar jo negalima paimti dėl kitų priežasčių arba šį turtą konfiskuoti būtų netikslinga, teismas iš kaltininko ar kitų šio straipsnio 4 dalyje nurodytų asmenų išieško konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą), išieškoti iš byloje nuteistųjų fizinių asmenų pinigines lėšas, tame tarpe ir iš pareiškėjos konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą – 24 230,91 Eur. Teismas pažymėjo, kad byloje nustatyta, jog A. K. gaudavo pusę gaunamo pelno, o V. E., D. E. ir M. J. dalinosi likusį pelną nenustatytomis dalimis.
23. Teismas nuosprendyje nurodė, kad bendrininkų grupe veikę nuteistieji gavo ne mažiau kaip 502 779,69 Lt (145 733 Eur) pajamų ir atitinkamai jas pasiskirstė. Pareiškėja iš nusikalstamos veikos gavo 1/6 dalį visos pajamų sumos, t. y. 24 288,83 Eur. Įvertinęs kratos metu konfiskuotus 57,92 Eur, teismas nusprendė konfiskuoti iš pareiškėjos 24 230,91 Eur. Teismas nurodė, jog byloje nustatytos pajamos (gauti pinigai) buvo BK 202 ir 307 straipsniuose numatytų nusikalstamų veikų rezultatas ir nors didžioji pinigų dalis pas nuteistuosius nebuvo surasta, tačiau jie buvo gauti nusikalstamu būdu, todėl turi būti išieškoti (BK 72 str. 5 d.).
24. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad baudžiamojoje byloje konstatuota, jog pareiškėja iš nusikalstamos veikos 2009-2011 m. iš viso gavo 24 230,91 Eur pajamų. Minėtomis pajamomis pareiškėja disponavo iki 2018 m., kuomet jos buvo konfiskuotos. Bylos duomenimis, konfiskuota 24 230,91 Eur suma 2018 m. sausio 3 d. buvo sumokėta į Inspekcijos sąskaitą. Taigi, teismas sutiko su mokesčių administratoriaus išvada, jog pareiškėja, gavusi minėtas pajamas (naudą pinigais), tenkino įvairius savo poreikius bei ilgą laiką nemokėjo su tuo susijusių įstatymu nustatytų mokesčių, todėl ji nepagrįstai teigia, kad turėjo būti atleista nuo mokesčių mokėjimo.
25. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad niekas negali būti baudžiamas už tą patį nusikaltimą antrą kartą. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2017 m. kovo 15 d. nutarime pažymėjo, kad Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalyje įtvirtintas principas non bis in idem, be kita ko, reiškia draudimą bausti antrą kartą už tą pačią teisei priešingą veiką – už tą patį nusikaltimą, taip pat už tą patį teisės pažeidimą, kuris nėra nusikaltimas, tačiau šis konstitucinis principas nereiškia, kad už teisės pažeidimą asmuo apskritai negali būti traukiamas skirtingų rūšių teisinėn atsakomybėn (nutarimo 42.1, 42.2 p.).
26. Sprendžiant, ar nebuvo pažeistas non bis in idem principas, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) Protokolo Nr. 7 4 straipsnio prasme, turi būti atsižvelgiama į šias aplinkybes: 1) ar asmuo buvo baudžiamas, t. y. ar jam paskirta sankcija yra kriminalinio (baudžiamojo) pobūdžio Konvencijos prasme; 2) ar asmuo buvo baudžiamas už tą patį teisės pažeidimą (pažeidimo tapatumas); 3) ar asmuo buvo baudžiamas pakartotinai; 4) ar pakartotinai baudžiamas tas pats asmuo (asmens tapatumas). Nurodyti kriterijai netaikomi formaliai: ar kiekvienu konkrečiu atveju nėra pažeidžiamas nurodytas principas, galima atsakyti tik įvertinus visas reikšmingas bylos aplinkybes. Non bis in idem principas draudžia persekioti ir (arba) bausti asmenį antrą kartą už pažeidimą, jeigu jis kyla iš identiškų arba iš esmės tokių pat faktų (įvykių), dėl kurių asmuo jau buvo nubaustas. Tai, jog pažeidimų, už kuriuos skiriamos baudos, sudėtys aprašytos skirtingais žodžiais, dar jokiu būdu nereiškia, kad baudžiama ne už tą patį teisės pažeidimą. Teisinėje kalboje yra įprasta naudoti abstrakčias sąvokas, todėl vienas ir tas pats veiksmas gali atitikti ir dvi kriminalinio pobūdžio bausmes nustatančias teisės pažeidimų sudėtis (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-2619/2011).
27. Teismas pažymėjo, kad iš patikrinimo medžiagos matyti, jog pareiškėjos baudžiamojoje byloje priimti procesiniai sprendimai buvo grindžiami tais pačiais faktiniais duomenimis kaip ir mokestinio patikrinimo metu, t. y. buvo remiamasi VMI surinktais duomenimis ir buvo pasisakoma dėl tų pačių faktinių aplinkybių kaip ir mokestinio patikrinimo metu – tiek baudžiamoji byla, tiek mokesčių įstatymų pažeidimo atvejis buvo nagrinėjamas pareiškėjos atžvilgiu. Todėl, kad pareiškėjai taikomų priemonių visuma netaptų per didele našta, bei priimant sprendimą dėl mokesčių įstatymų pažeidimo nebūtų pažeisti non bis in idem, proporcingumo ir gero administravimo principai, pareiškėjai nebuvo skirta bauda už tai, kad ji nedeklaravo 2010 m. gautų 92 738,45 Lt pajamų, 2011 m. gautų 13 091,35 Lt pajamų.
28. Teismas pažymėjo, kad pagal MAĮ 96 straipsnio 1 dalies 2 punktą ir 97 straipsnio 2 dalį už nesumokėtą arba pavėluotai sumokėtą patikrinimo metu mokesčių administratoriaus nustatytą nedeklaruotą deklaruojamą mokestį delspinigiai skaičiuojami nuo kitos dienos po to, kai mokestis pagal tuo metu galiojančius mokesčių teisės aktus turėjo būti sumokėtas į biudžetą, iki patikrinimo rezultatus įforminančio dokumento surašymo dienos, o nesumokėjus mokesčio per šio Įstatymo 81 straipsnio 2 dalyje nustatytą terminą, delspinigių skaičiavimas tęsiamas nuo kitos dienos po minėto termino pasibaigimo.
29. MAĮ 110 straipsnio 1 dalis reglamentuoja tik mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo sustabdymą. Nagrinėjamu atveju VMI, įvertinusi tai, kad pareiškėjos atžvilgiu atlikti 2 patikrinimai (nors jie nebuvo specialiai vilkinami), atsižvelgusi į ilgą teisminio proceso trukmę, GPM delspinigių dydį (daugiau kaip 90 proc. GPM prievolės) ir ilgą jų skaičiavimo laikotarpį, į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo doktriną dėl skiriamų sankcijų už įstatymų pažeidimus, vadovaudamasi teisingumo, protingumo, proporcingumo bei gero administravimo principais, atleido pareiškėją nuo 50 proc. GPM delspinigių mokėjimo.
30. Teismas taip pat pažymėjo, kad administracinių teismų praktikoje faktiniu pagrindu atleisti nuo delspinigių ar sumažinti juos taip pat pripažįstami tokie atvejai, kurie yra susiję su akivaizdžiai per ilgai mokesčių administratoriaus vykdomu mokestiniu patikrinimu, mokesčių mokėtojo pastangomis už greitą ir operatyvų mokestinio patikrinimo atlikimą ir pan. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. A-556-2343/2011, 2019 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-971-438/2019). Atsižvelgiant į tai, kad VMI sprendimu buvo ženkliai sumažintas pareiškėjai apskaičiuotų delspinigių dydis, teismas pritarė mokesčių administratoriaus išvadai, jog nėra pagrindo dar daugiau sumažinti apskaičiuotą GPM delspinigių sumą.
31. Teismas nurodė, kad mokesčių permokos (skirtumo) grąžinimo klausimą reglamentuoja Mokesčių administravimo įstatymo 87 straipsnis ir Inspekcijos viršininko 2004 m. gruodžio 7 d. įsakymu Nr. VA-186 patvirtintos Mokesčio permokos (skirtumo) grąžinimo (įskaitymo) taisyklės. Be to, MAĮ 14 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad žyminis mokestis pagal šį įstatymą administruojamas tik tiek, kiek tai nustatyta Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekse (toliau – CPK). CPK 87 straipsnis reglamentuoja žyminio mokesčio grąžinimo pagrindus, žyminio mokesčio grąžinimo tvarką ir kitus su žyminio mokesčio grąžinimu susijusius klausimus. Teismas atkreipė dėmesį, kad atitinkamai CPK 87 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog žyminį mokestį grąžina VMI remiantis teismo nutartimi.
32. Iš bylos medžiagos teismas nustatė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. vasario 13 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A-312-602/2019 priteisė pareiškėjai iš VMI 45 Eur žyminio mokesčio. Taip pat iš bylos medžiagos nustatė, kad pareiškėja nesikreipė į VMI dėl minėto žyminio mokesčio grąžinimo. Taigi, teismas padarė išvadą, kad norėdama susigrąžinti žyminį mokestį, pareiškėja turi pateikti mokesčių administratoriui prašymą grąžinti (įskaityti) permoką (skirtumą) ar nepagrįstai išieškotas sumas (FR0781 forma) bei kartu su prašymu turi būti pateikta įsiteisėjusi teismo nutartis dėl žyminio mokesčio grąžinimo. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismas pritarė MGK išvadai, jog nėra pagrindo pripažinti VMI Sprendimo neteisėtu.
III.
34. Pareiškėja pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą.
35. Pareiškėjos nuomone, teismas formaliai vertino visas aplinkybes, todėl netinkamai taikė teisės normas ir priėmė nepagrįstą sprendimą.
36. Pareiškėja paaiškina, kad skunduose, teiktuose Komisijai ir Vilniaus apygardos administraciniam teismui, nurodė, jog jos atžvilgiu atliktas mokestinis patikrinimas yra neatsiejamai susijęs su Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. gruodžio 15 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1A-315-202/2017 ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. vasario 13 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A-312-602/2019. Minėti teismų sprendimai, pareiškėjos vertinimu, turi res judicata galią.
37. Pareiškėja teigia, kad nors teismas baudžiamojoje byloje nusprendė iš pareiškėjos konfiskuoti pinigus, vadovaujantis BK 72 straipsnio 5 dalimi, tačiau nepaneigė fakto, jog gautus pinigus per tarptautinių pinigų perlaidų sistemas pareiškėja atiduodavo V. ir D. E. Taigi, kaip teigia Komisija, pareiškėja konfiskuotų pinigų neturėjo savo žinioje ir jais nedisponavo iki 2018 m. sausio 3 d. Pareiškėja pažymi, kad Vilniaus apygardos teismas, ištyręs baudžiamąją bylą, aiškiai ir nedviprasmiškai konstatavo, jog visos pareiškėjos vardu persiųstos lėšos buvo atiduotos V. E. ir D. E. Pareiškėja, be kita ko, teigia, kad baudžiamojoje byloje konfiskuotus pinigus yra grąžinusi į valstybės biudžetą. Taigi, pareiškėja nesutinka, kad privalo sumokėti paskaičiuotą GPM nuo konfiskuotų pinigų, nes tokiu būdu būtų pažeidžiami non bis in idem ir proporcingumo principai. Atsakovas, apmokestinęs konfiskuotus pinigus, tik papildė baudžiamąjį persekiojimą ir neįvertino, jog taikomų priemonių visuma yra pareiškėjai per didelė našta. Pareiškėjos nuomone, konfiskuotų pinigų apmokestinimas užkrovė dvigubą finansinę naštą ir yra taikomas dvigubas apmokestinamas ar net dvigubas baudimas.
38. Pareiškėja nurodo, kad nei Komisija, nei teismas nevertino taikomų priemonių pagrįstumo. Paaiškina, kad finansiniams valstybės interesams apginti pakanka vienos iš priemonių (pinigų konfiskavimo), nes kumuliatyvus priemonių (pinigų konfiskavimas ir jų apmokestinimas) prieštarauja proporcingumo principui. Pareiškėjos nuomone, konfiskuotų pinigų apmokestinimas yra nepagrįstas ir neteisėtas, pažeidžiantis jos teises bei fundamentalius teisės principus. Pareiškėja taip pat nurodo, kad pagal analogiją būtų galima taikyti Muitinės kodekso 233 straipsnio d punktą, kuris reglamentuoja, jog mokestinė skola neatsiranda, jeigu prekės sulaikomos jų neteisėto įvežimo metu ir tuo pat metu arba vėliau konfiskuojamos.
39. Pareiškėja akcentuoja, kad mokesčių administratorius, apmokestindamas tik pareiškėją, nepagrįstai diskriminavo ją kitų asmenų atžvilgiu baudžiamojoje byloje. Remiantis įstatymais, teismų praktika ir Europos Sąjungos teise, draudžiama bet kokia tiesioginė ir netiesioginė diskriminacija, o diskriminacijos draudimas yra vienas iš pagrindinių Europos Sąjungos principų.
40. Pareiškėja pažymi, kad VMI sprendime yra papildomai apskaičiavęs mokėtinus GPM delspinigius. Nors paskaičiuoti delspinigiai sumažinti 50 proc., nes sudaro beveik 90 proc. GPM prievolės, tačiau, kaip pabrėžia pareiškėja, pats delspinigių skaičiavimo terminas pažeidžia teisės normas. Pareiškėja nurodo, kad atsakovas delspinigius skaičiavo už laikotarpį nuo 2013 m. iki 2016 m., kai pats atsakovas buvo sustabdęs mokestinį patikrinimą, nenurodydamas pareiškėjai aiškių priežasčių. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjos teigimu, jai už minėtą sustabdymo laikotarpį, kuris pakankamai ilgas (3 metai), negalėjo skaičiuoti delspinigių. Remiantis MAĮ 98 straipsnio 2 dalimi ir 110 straipsnio 1 dalimi, delspinigiai gali būtu skaičiuojami tik tada, jei mokesčių mokėtojo skundas atmestas. Šiuo atveju pareiškėjos skundas nebuvo atmestas, teismas nurodė, kad atsakovas netinkamai apskaičiavo mokesčius ir grąžino iš naujo atsakovui. Pareiškėja akcentuoja, kad tuo atveju, jei nebūtų apskundusi sprendimų, mokesčiai būtų apskaičiuoti pažeidžiant teisės normas. Toks delspinigių skaičiavimas, pareiškėjos nuomone, pažeidžia įstatyme įtvirtintas normas ir asmens teisę į gynybą.
41. Atsakovas pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriame prašo pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.
42. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą pateikė iš esmės analogiškus argumentus kaip ir pirmosios instancijos teismui pateiktame atsiliepime į skundą. Atsakovas papildomai nurodo tai, kad pareiškėja nepagrįstai teigia, jog konfiskuotų pinigų neturėjo savo žinioje ir jais nedisponavo iki 2018 m. sausio 3 d. Atsakovas pažymi, kad baudžiamojoje byloje yra konstatuota, jog „ A. K. gaudavo pusę gaunamo pelno, o V. E., D. E. ir M. J. (M. Z.) dalinosi likusį pelną nenustatytomis dalimis <...>“. Baudžiamojoje byloje taip pat nurodyta, kad pareiškėja iš nusikalstamos veikos gavo 1/6 dalį visos pajamų sumos, t. y. 24 288,83 Eur (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. gruodžio 15 d. nuosprendis). Dėl pareiškėjos argumentų, jog atsakovas apmokestino tik pareiškėjos gautas pinigines lėšas, taip nepagrįstai diskriminavo ją kitų asmenų atžvilgiu baudžiamojoje byloje, pažymi, kad V. E. ir E. E. atžvilgiu taip pat buvo atlikti mokestiniai patikrinimai, tačiau minėti asmenys patikrinimą įforminančių dokumentų neskundė.
43. Atsakovas teigia, kad teismas tinkamai įvertino visas su byla susijusias aplinkybes ir įrodymus, tinkamai aiškino ir taikė materialinės bei procesines teisės normas. Atsakovo nuomone, tenkinti pareiškėjos skundo išdėstytais motyvais nėra pagrindo, o tai reiškia, kad pareiškėjos skundas turėtų būti atmestas kaip nepagrįstas.
konstatuoja:
IV.
45. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl GPM, mokesčio administratorius teigia, kad pareiškėja gavo pajamų, kurių nedeklaravo ir mokesčių nesumokėjo.
46. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).
47. Pirmosios instancijos teismas, aiškindamas GPMĮ 5 straipsnio 1 dalies, 2 straipsnio 14 dalies, 8 straipsnį, 3 straipsnį, 22 straipsnio 3 dalį bei pasirėmęs Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, padarė išvadą, kad prievolė mokėti GPM kyla nuolatiniam Lietuvos gyventojui, kuris faktiškai bet kokia forma gavo pajamų ir kurių šaltinis yra Lietuvoje ir ne Lietuvoje; įstatyme nėra nurodyta, kad pajamos yra tik teisėtais veiksmais gautos lėšos. Dėl tokio teisės aiškinimo ginčo byloje nėra.
48. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas byloje esančius įrodymus, padarė išvadą, kad pareiškėja iš nusikalstamos veikos 2009-2011 m. iš viso gavo 24 230,91 Eur pajamų; minėtomis pajamomis pareiškėja disponavo iki 2018 m., kuomet jos buvo konfiskuotos. Kaip matyti iš apeliacinio skundo, apeliantė ginčija teismo nustatytus faktus, teigia, kad pinigus atiduodavo V. ir D. E., kas patvirtina, jog apeliantė konfiskuotų pinigų neturėjo savo žinioje ir jais nedisponavo iki 2018 m. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus dėl pirmosios instancijos teismo atlikto įrodymų vertinimo, pažymi, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 1 dalį įrodymai byloje yra visi faktiniai duomenys, priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais, o vidinis įsitikinimas susiformuoja ne vieno įrodymo bei nustatytos faktinės bylos aplinkybės pagrindu, tačiau jų visuma. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017). Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas šių įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė ir byloje esančius įrodymus įvertino tinkamai. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, t. y. iš esmės pritaria žemesnės instancijos teismo atliktam įrodymų vertinimui ir teisės taikymui bei sutinka su žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvais ir jų nebekartoja, tačiau atsižvelgdama į pareiškėjos apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, juos papildo.
49. Lietuvos apeliacinis teismas 2017 m. gruodžio 15 d. priėmė nuosprendį baudžiamojoje byloje Nr. 1A-315-202/2017, kuriuo atmetė pareiškėjos apeliacinį skundą, ir paliko galioti Vilniaus apygardos teismo nuosprendį. Teismas taip pat nusprendė, vadovaujantis BK 72 straipsnio 5 dalimi, konfiskuoti iš šioje byloje nuteistųjų fizinių asmenų pinigines lėšas: iš A. K. – 71319,93 Eur, iš V. E. – 34672,40 Eur, iš D. E. – 29671,90 Eur ir iš M. Z. (M. J.) – 24230,91 Eur. Šiame nuosprendyje nurodyta, jog byloje patikimai nustatyta, jog pareiškėja vertėsi uždrausta ūkine veikla, susijusia su prostitucija besiverčiančių asmenų reklamos paslaugomis už materialinį atlygį. Baudžiamojoje byloje neginčijamai nustatyti piniginių lėšų pervedimo už suteiktas paslaugas atvejai. Teismas pažymėjo, kad byloje nustatyta, jog A. K. gaudavo pusę gaunamo pelno, o V. E., D. E. ir M. J. dalinosi likusį pelną nenustatytomis dalimis.
50. 2017 m. gruodžio 15 d. nuosprendis vieno iš nuteistųjų (A. K.) buvo apskųstas kasacine tvarka. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2018 m. liepos 5 d. priėmė nutartį baudžiamoje byloje Nr. 2K-222-489/2018, kuria atmetė vieno iš nuteistųjų (A. K.) kasacinį skundą, nurodė, kad bendrininkų grupe veikę nuteistieji gavo ne mažiau kaip 502779,69 Lt (145733 Eur) pajamų ir jas pasiskirstė: pusę iš jų perduodami A. K. ir kitą pusę – V. E., D. E. ir M. Z. (M. J.). Taigi, pareiškėjos baudžiamojoje byloje konstatuota, kad ji iš nusikalstamos veikos 2009-2011 m. laikotarpių iš viso gavo 24 230,91 Eur pajamų. Minėtomis pajamomis pareiškėja disponavo iki 2018 m., kuomet jos buvo konfiskuotos. Teismas vertina, kad apeliantės teiginiai, jog pinigus atiduodavo V. ir D. E., apeliantė konfiskuotų pinigų neturėjo savo žinioje ir jais nedisponavo iki 2018 m., yra neįrodyti.
51. Apeliantė teigia, kad jai nekyla pareiga mokėti mokesčius nuo 24230,91 Eur pajamų, nes minėtą sumą ji grąžino valstybei. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad šis teiginys nėra pagrįstas įstatymu.
52. Šioje byloje mokesčių įrodyta, kad prievolė mokėti GPM kyla nuolatiniam Lietuvos gyventojui, kuris faktiškai bet kokia forma gavo pajamų ir kurių šaltinis yra Lietuvoje ir ne Lietuvoje. Įstatyme nėra nurodyta, kad pajamos yra tik teisėtais veiksmais gautos lėšos. Mokesčių administratorius tikrindamas, ar 2008-2012 m. pareiškėja tinkamai vykdė mokestines prievoles, nustatė, kad buvo gautos pajamos ir mokesčiai nesumokėti. Tai, kad pajamos 2018 m. buvo konfiskuotos dėl nusikalstamos veikos nėra įstatymu numatyta priežastis mokesčių už 2008-2012 m. nemokėti.
53. Taip pat pažymėtina, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, pareigą mokėti mokesčius, atleidimo nuo jų pagrindai bei su tuo susiję klausimai yra reguliuojami mokesčių teisės aktais, todėl baudžiamosios ar administracinės atsakomybės klausimus reguliuojantys įstatymai šiuo atveju netaikytini. Pareiga mokėti mokesčius atsiranda pagal mokesčių įstatymus, o baudžiamoji ar administracinė atsakomybė pagal kitus įstatymus, reguliuojančius su atitinkama atsakomybės rūšimi susijusius klausimus, t. y. skiriasi šių teisinių reiškinių pagrindai, skiriasi jų esmė bei tikslai, todėl tiek pareiga sumokėti mokesčius, tiek pareiga atsakyti už padarytą nusikaltimą, baudžiamąjį nusižengimą ar administracinį teisės pažeidimą gali egzistuoti vienu metu, kilti dėl vieno ir to paties veiksmo ar jo rezultato (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 28 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A‑6‑238/2007).
54. Apeliantės nuomone, apmokestinus baudžiamojoje byloje konfiskuotas pajamas, ji yra baudžiama antrą kartą. Teismas su tokiu vertinimu nesutinka. GPM mokėjimas yra įprastinė gyventojo prievolė. Šio mokesčio apskaičiavimas patikrinimo metu nėra pareiškėjos nubaudimas, o tik jos laiku neįvykdytos mokestinės prievolės pasekmė. Pareiškėja 2008-2010 m. gavusi minėtas pajamas (naudą pinigais), tenkino įvairius savo poreikius, bei ilgą laiką nemokėjo su tuo susijusių įstatymu nustatytų mokesčių. Naudojosi visomis valstybės paslaugomis vienodai, kaip ir kiti piliečiai, bet lygiu mastu kaip kiti piliečiai niekaip neprisidėjo prie valstybės biudžeto. Pareiškėja savo veikla nemokant mokesčių apribojo valstybės galimybes vykdyti jai priskirtas funkcijas. Esant tokioms aplinkybėms nėra teisinga atleisti pareiškėją nuo mokesčių mokėjimo.
55. Be to, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad konstitucinis principas non bis in idem reiškia draudimą bausti antrą kartą už tą pačią teisei priešingą veiką – už tą patį nusikaltimą, taip pat už tą patį teisės pažeidimą, kuris nėra nusikaltimas; tačiau šis konstitucinis principas nereiškia, kad už teisės pažeidimą asmuo apskritai negali būti traukiamas skirtingų rūšių teisinėn atsakomybėn (inter alia 2005 m. lapkričio 10 d., 2009 m. birželio 8 d., 2017 m. kovo 15 d. nutarimai). Tai, kad apeliantė yra patraukta baudžiamojon ir mokestinės atsakomybėn, savaime nėra non bis in idem principo pažeidimas. Pažymėtina, kad mokesčių administratorius, siekdamas išvengti non bis in idem principo pažeidimo, pareiškėjai baudų neskyrė.
56. Dėl pareiškėjos argumentų, jog atsakovas apmokestino tik pareiškėjos gautas pinigines lėšas, taip nepagrįstai diskriminavo ją kitų asmenų atžvilgiu baudžiamojoje byloje, teismas pažymi, kad šioje byloje įrodyta, jog mokesčių administratorius V. E. ir E. E. atžvilgiu taip pat atliko mokestinius patikrinimus, tačiau minėti asmenys patikrinimą įforminančių dokumentų neskundė. Todėl apeliantės teiginiai dėl diskriminacijos yra nepagrįsti.
57. Apeliantės nuomone, delspinigių skaičiavimo terminas pažeidžia MAĮ 98 straipsnio 2 dalies ir 110 straipsnio 1 dalies nuostatas, delspinigiai gali būtu skaičiuojami tik tada, jei mokesčių mokėtojo skundas atmestas, šiuo atveju pareiškėjos skundas nebuvo atmestas. Šie apeliantės paaiškinimai neatitinka bylos faktinės situacijos, bei teisinio reglamentavimo. Pareiškėjos skundas galutinai yra atmestas. Įstatymai nenumato, kad delspinigių skaičiavimas priklausytų nuo tarpinių ginčo sprendimų. Delspinigių esmė yra kompensuoti valstybei už naudojimąsi pinigais, kurie turėjo būti sumokėti laiku mokesčių pavidalu į valstybės biudžetą. Pažymėtina, kad pareiškėja atleista nuo 50 proc. GPM delspinigių mokėjimo. Atsižvelgiant į tai, kad mokesčio administratoriaus sprendimu buvo ženkliai sumažintas pareiškėjai apskaičiuotų delspinigių dydis, nėra pagrindo dar daugiau sumažinti apskaičiuotą GPM delspinigių sumą.
58. Apibendrinant šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, taip pat teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas. Pareiškėjos apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o pateiktas apeliacinis skundas atmetamas.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu,