Civilinė byla Nr. e3K-3-84-421/2019
Teisminio proceso Nr. 2-68-3-17728-2016-3
Procesinio sprendimo kategorijos:
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2019 m. kovo 13 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gražinos Davidonienės, Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas) ir Donato Šerno (pranešėjas),
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės Latvijos Respublikos bendrovės „SIA UniCredit Leasing“, Lietuvos Respublikoje veikiančios per „SIA UniCredit Leasing“ Lietuvos filialą, kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. rugsėjo 13 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovų V. R. ir J. R. ieškinį atsakovei Latvijos Respublikos bendrovei „SIA UniCredit Leasing“, Lietuvos Respublikoje veikiančiai per „SIA UniCredit Leasing“ Lietuvos filialą, dėl laidavimo sutarties pripažinimo negaliojančia; trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė „Transbank Logistics“.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių laidavimo sutarties pripažinimą negaliojančia dėl jos prieštaravimo imperatyviosioms įstatymo normoms, kai laiduotojas ir jo sutuoktinė ginčija laidavimo sutarties pasirašymą ir savo valią sudaryti sutartį, aiškinimo ir taikymo.
2. Ieškovai V. R. ir J. R. ieškiniu prašė teismo pripažinti negaliojančia 2013 m. sausio 17 d. laidavimo sutartį Nr. 701999/01.
3. Ieškovai nurodė, kad atsakovė Latvijos Respublikos bendrovė „SIA UniCredit Leasing“, Lietuvos Respublikoje veikianti per „SIA UniCredit Leasing“ Lietuvos filialą (toliau – ir „SIA UniCredit Leasing“ Lietuvos filialas), ir trečiasis asmuo UAB „Transbank logistics“ 2013 m. vasario 12 d. ir 2013 m. vasario 15 d. sudarė finansinio lizingo sutartis Nr. 701999/01, Nr. 701999/02, Nr. 701999/03, Nr. 701999/04, Nr. 701999/05, Nr. 701999/07 ir 2013 m. sausio 17 d. – Nr. 701999/10, pagal kurias buvo įsigytos puspriekabės ir perduotos naudotis UAB „Transbank logistics“ valdyti ir naudotis finansinės nuomos sąlygomis, o UAB „Transbank logistics“ įsipareigojo mokėti lizingo įmokas pagal lizingo grafikus. Prievolėms užtikrinti su V. R. buvo sudaryta laidavimo sutartis, kuria V. R. įsipareigojo neatlygintinai laiduoti už lizingo gavėją UAB „Transbank logistics“ ir solidariai atsakyti visu savo turtu, ta pačia apimtimi kaip ir lizingo gavėja, o J. R., kaip sutuoktinė, sutiko, kad prievolės pagal laidavimo sutartį būtų vykdomos iš bendro jos su laiduotoju turto.
4. Ieškovai paaiškino, kad sutarties jie nesudarė, tokia situacija susiklostė todėl, kad V. R. buvo vienintelis UAB „Transbank Logistics“ akcininkas ir įmonės interesais per visą jos veiklos periodą sudarė ne vieną sandorį, įmonei susidūrus su finansiniais sunkumais, V. R. psichologiškai jautėsi palūžęs ir tinkamai neįvertino, kad ginčijamo sandorio nei jis, nei jo sutuoktinė nesudarė. 2013 m. sausio 17 d. laidavimo sutartyje ties žodžiu „Laiduotojas“ V. R. nepasirašė, kaip ir sutarties pirmame lape. Ieškovė J. R., kaip sutuoktinė, patvirtinimo ir sutikimo dėl prievolės vykdymo iš bendro jos su laiduotoju turto taip pat nepasirašė, savo duomenų neįrašė. Ieškovų teigimu, kadangi ieškovo – laiduotojo – parašas suklastotas, kaip ir jame esantis J. R. patvirtinimas bei sutikimas dėl prievolės vykdymo iš bendro sutuoktinių turto, tai laidavimo sandoris yra niekinis.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė
6. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad „SIA UniCredit Leasing“ Lietuvos filialas ir UAB „Transbank logistics“ 2013 m. vasario 12 d. ir 2013 m. vasario 15 d. sudarė finansinio lizingo sutartis Nr. 701999/01, Nr. 701999/02, Nr. 701999/03, Nr. 701999/04, Nr. 701999/05, Nr. 701999/07, 2013 m. sausio 17 d. – Nr. 701999/10, pagal kurias buvo įsigytos puspriekabės ir perduotos naudotis UAB „Transbank logistics“ valdyti ir naudotis finansinės nuomos sąlygomis, o UAB „Transbank logistics“ įsipareigojo mokėti lizingo įmokas pagal lizingo grafikus. Prievolėms užtikrinti 2013 m. sausio 17 d. sudaryta laidavimo sutartis Nr. 701999/10, kurioje nurodyta, kad V. R. įsipareigojo neatlygintinai laiduoti už lizingo gavėją UAB „Transbank logistics“ bei solidariai atsakyti visu savo turtu, ta pačia apimtimi kaip ir lizingo gavėja (Sutarties 1.1 punktas) ir J. R., kaip sutuoktinė, sutiko, kad prievolės pagal laidavimo sutartį būtų vykdomos iš bendro su laiduotoju turto.
7. Teismas nurodė, kad įsiteisėjusiais Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. liepos 1 d. galutiniu teismo sprendimu civilinėje Nr. e2-6367-465/2015 ir Vilniaus apygardos teismo 2016 m. sausio 7 d. nutartimi iš V. R. buvo priteista 29 625,64 Eur skolos, 5 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bei buvo atmestas V. R. priešieškinis dėl laidavimo sutarties nutraukimo Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.87 straipsnio 4 dalies pagrindu. Nurodytais įsiteisėjusiais teismų sprendimais konstatuota, kad šalys sudarė laidavimo sutartį, šios pagrindu iš V. R. priteista skola bei atmestas ieškovo reikalavimas dėl laidavimo sutarties nutraukimo. Atsižvelgdamas į tai, teismas atmetė ieškovų argumentus, kad jie nesudarė laidavimo sutarties.
8. Teismas pažymėjo, kad ieškovas per visą teisminį procesą nekėlė klausimo dėl laidavimo sutarties pripažinimo negaliojančia tuo pagrindu, kad jis jos nepasirašė, o iš esmės kėlė klausimą dėl laidavimo sutarties pasibaigimo remiantis CK 6.87 straipsnio 4 dalimi (pagal CK 6.87 straipsnio 4 dalį, laidavimas baigiasi, jeigu iš esmės pasikeičia prievolė ir dėl to be laiduotojo sutikimo padidėja jo atsakomybė arba atsiranda kitos laiduotojui nepalankios pasekmės), tai papildomai leidžia daryti išvadą, kad labiau tikėtina, jog ieškovas pasirašė laidavimo sutartį, o kreipimasis į teismą, siekiant ją panaikinti kitu pagrindu, teismo įvertintas kaip nepagrįsta ieškovo gynybinė taktika.
9. Ieškovė J. R. per visą teisminį procesą nekėlė klausimo dėl laidavimo sutarties pripažinimo negaliojančia tuo pagrindu, kad ji nedavė sutikimo dėl laidavimo sutarties pasirašymo, o tik priėmus nepalankų ieškovui V. R. teismo sprendimą, pradėjo ginčyti laidavimo sutartį kitu pagrindu. Toks ieškovės elgesys rodo jos nenuoseklumą, tai sudaro pagrindą ieškovės nurodytas aplinkybes teismui vertinti jos nenaudai. Prejudicinis faktas, kad J. R. sutiko ir patvirtino, jog prievolės iš laidavimo sutarties būtų vykdomos iš bendro jos su laiduotoju turto, nustatytas įsiteisėjusiais teismo sprendimais. Ieškovė 15 metų dirbo banke, kreditų išdavimo srityje, todėl neabejotina, kad jai buvo ir turėjo būti žinoma apie V. R. pasirašytą laidavimo sutartį ir iš šios sutarties kylančias pasekmes.
10. Teismo ekspertas A. Balsys ekspertizės akte pateikė išvadas, kad, pirma, nustatyti, ar laidavimo sutartyje kiekviename lape V. R. vardu pasirašė V. R., nebuvo galima dėl akto tiriamojoje dalyje nurodytų priežasčių; antra, tikėtina, kad J. R. vardu pasirašė ne J. R. ir ne V. R.; trečia, tikėtina, kad paskutiniame lape esančius rankraštinius įrašus pasirašė ne J. R. ir ne V. R. Ekspertas nurodė, kad išvada pateikiama kaip tikėtina dėl to, jog tyrimui pateikta dokumento kopija, o ne originalus dokumentas. Pateikus tiriamojo dokumento originalą, išvados laipsnis išvadų skalėje gali keistis (kilti iki kategoriškos).
11. Atlikusios kitą rašysenos ekspertizę, rašysenos ekspertės G. Herasimenkienė ir N. Jonaitienė pateikė išvadas, kad, pirma, tikėtina, jog laidavimo sutarties pirmo ir antro lapų apačioje ir trečiame lape, skiltyje „Laiduotojas“, V. R. vardu pasirašė ne V. R.; antra, laidavimo sutarties pirmo ir antro lapų apačioje ir trečiame lape, skiltyje „Laiduotojas“, J. R. vardu pasirašė ne J. R.; trečia, laidavimo sutarties trečiame lape, skiltyje „Laiduotojas“, rankraštinius įrašus parašė ne J. R.
12. Teismo vertinimu, ekspertizės aktuose nėra pateikta kategoriška išvada, kad ieškovas V. R. nepasirašė laidavimo sutarties. Priešingai, eksperto A. Balsio išvadoje nurodyta, kad, įvertinus bendrųjų ir specialiųjų požymių skirtumus ir sutapimus, nustatyta, jog nei vieni, nei kiti nesudaro požymių visumos, pakankamos teigiamai ar neigiamai išvadai, kad tiriamuosius parašus parašė V. R. Nustatyti daugiau požymių nebuvo galima dėl vienodai reikšmingų sutapimų ir skirtumų, tiriamų parašų trumpumo ir paprastos sandaros. Todėl ekspertas priėjo prie išvados, kad nustatyti, ar laidavimo sutartyje kiekviename lape V. R. vardu pasirašė V. R., negalima. Teismo paskirtų eksperčių G. Herasimenkienės ir N. Jonaitienės išvadoje pateikta tik tikėtina išvada, kad tiriamuosius parašus pasirašė ne V. R., o pateikti kategoriškos išvados negalima dėl parašų paprastumo ir trumpumo.
13. Sprendžiant laidavimo sutarties panaikinimo klausimą nėra reikšminga tai, ar buvo išreikštas ieškovės J. R. sutikimas. Todėl nors ekspertai pateikė išvadą, kad sutikimą pasirašė ne ieškovė J. R., tai savaime nėra pagrindas panaikinti ieškovo V. R. pasirašytą laidavimo sutartį.
14. Vien ta aplinkybė, kad atsakovė neturi duomenų, jog būtų buvusi patikrinta pasirašiusio asmens tapatybė, bei ieškovas nebuvo nuvykęs į banką, savaime nepaneigia laidavimo sutarties pasirašymo fakto, juolab kad liudytojai, duodami parodymus, nurodė, jog sutartis pasirašyti veždavo ieškovui, o tai rodo, jog ieškovą tokia susiklosčiusi sutarčių pasirašymo praktika tenkino. Liudytojas D. R. teismo posėdžio metu nurodė, kad dirbo UAB „Transbank logistics“ komercijos direktoriumi, akcininkas buvo tėvas (ieškovas), o UAB „Transbank logistics“ logistikos direktorius G. B. vežė laidavimo sutartį pasirašyti tėvui V. R. Teismas sprendė, kad, remiantis ieškovų nurodytomis aplinkybėmis, nėra pagrindo pripažinti laidavimo sutartį negaliojančia.
15. Apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovų V. R. ir J. R. apeliacinį skundą Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2018 m. rugsėjo 13 d. sprendimu panaikino Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. birželio 15 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą, kuriuo ieškinį tenkino: pripažino negaliojančia laidavimo sutartį, priteisė iš atsakovės ieškovams solidariai 2725,94 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.
16. Įvertinusi visus byloje esančius įrodymus, šalių bei liudytojų parodymus teismo posėdžių pirmosios instancijos teisme metu (garso įrašus), apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutiko su ieškovų argumentais dėl laidavimo sutarties nesudarymo. Ekspertizės akto išvadose tikėtinai patvirtinama aplinkybė, kad laidavimo sutartyje pasirašė ne ieškovas.
17. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad vien tai, jog išnagrinėtoje byloje apie laidavimo sutarties sudarymo ir vykdymo aplinkybę, dėl kurios faktinės prejudicijos daromos išvados, pasisakyta, tačiau aplinkybė dėl laidavimo sutarties nepasirašymo nebuvo tos bylos nagrinėjimo dalykas, savaime nesudaro pagrindo teigti, kad pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 182 straipsnio 2 punktą atsiranda to fakto prejudicija. Svarstant, ar dėl konkretaus teismo sprendime paminėto fakto atsirado jo prejudicija, įvertintina, koks tiksliai faktas ar aplinkybės buvo nustatomi teismo sprendimu, atsižvelgiant į nagrinėjamą ginčą. Vilniaus miesto apylinkės teisme 2015 m. liepos 1 d. išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. e2-6367-465/2015 nagrinėjimo dalykas buvo pagrindo nutraukti laidavimo sutartį nustatymas, o ne laidavimo sutarties sudarymo aplinkybės ir pasirašiusių asmenų parašų tikrumas ar suklastojimas. Kadangi laidavimo sutarties galiojimo klausimas minimoje byloje nebuvo išnagrinėtas ir išspręstas, todėl asmuo, manantis, kad jo teisė ar teisėti interesai pažeisti, turėjo teisę pagal minėtą CPK 279 straipsnio 4 dalies nuostatą kreiptis į teismą dėl laidavimo sutarties negaliojimo.
18. Ieškovas teigė, kad jis nebuvo tikras dėl to, ar tokią laidavimo sutartį sudarė, nes sutarties originalo neturėjo ir jį pamatė vėliau kitoje byloje (Lazdijų rajono apylinkės teismo 2016 m. nagrinėtoje civilinėje byloje Nr. e2-235-743/2016). Analogiškai paaiškino V. R. sutuoktinė J. R. – ji teismo posėdžio metu pirmosios instancijos teisme nurodė, kad pamačiusi sutartį 2016 m. vasario mėnesį iš karto nuvyko į lizingo bendrovę ir pareiškė, jog tai ne jos parašas, ji ir jos vyras tokios sutarties nesudarė. Ieškovės paaiškinimai visiškai patvirtinami teismo ekspertizės išvada, ekspertai pateikė kategorišką išvadą, jog sutartyje J. R. vardu pasirašė ne J. R. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teisme ieškovo V. R. teismo posėdžio metu duotas paaiškinimas dėl jo elgesio minėtoje byloje yra suprantamas ir nėra neįprastas. Ieškovas paaiškino, kad, gavęs lizingo bendrovės raginimus apmokėti UAB „Transbank Logistics“ skolas, jis kreipėsi į advokatą. Advokatas pasakė, kad prievolė bus ginčijama „tokiu pagrindu“, ieškovas tikėjo advokatu. Paskui įvyko apeliacija ir ieškovas paprasčiausiai nespėjo išdėstyti argumentų ir abejonių dėl parašų. Tuo metu ieškovas manė, kad įmonė susitvarkys, susimokės skolas. Kadangi įmonė dengė tas skolas, tai tuo metu ieškovas nieko daugiau ir nedarė. Teisėjų kolegiją įtikino ieškovo argumentai, kad jam kaip akcininkui teko pasirašyti ne vieną dokumentą, todėl abejonė dėl sutarties ir parašų tikrumo natūrali.
19. Byloje nustatyta, kad visi ginčo laidavimo sutartyje esantys ieškovo sutuoktinės J. R. parašai bei tariamai jos ranka rašytas tekstas sutarties trečiame puslapyje suklastoti. Ši aplinkybė leidžia sustiprinti tikėtiną teismo ekspertų išvadą ir dėl ieškovo V. R. parašų suklastojimo. Vis dėlto jei ieškovas sutartį būtų pasirašęs pats, jam būtų buvę nesudėtinga įtikinti pasirašyti ir sutuoktinę. Labiau tikėtina, kad laidavimo sutartyje pasirašė ne V. R., o kitas nenustatytas asmuo, šią išvadą sustiprina byloje esantis rašytinis įrodymas – ieškovų savarankiškai iki teismo proceso šioje byloje užsakyta ekspertizė ir teismo eksperto A. Balsio pateikta išvada, jog rankraštinį tekstą laidavimo sutarties trečiame lape J. R. vardu parašė ne J. R. ir taip pat ne ieškovas V. R.
20. Labiau tikėtina, kad ieškovai laidavimo sutarties nepasirašė, taigi jos ir nesudarė, dar ir dėl atsakovės Latvijos bendrovės „SIA UniCredit Leasing“ pripažinto fakto, jog paskolos (lizingo) bei laidavimo santykių byloje lizingo bendrovė neturi laiduotojo ir jo sutuoktinės dokumentų kopijų (tai leidžia manyti, kad lizingo bendrovė su ieškovais laidavimo klausimu tikriausiai nebendravo, jų asmenybių nenustatė). Taip pat atsakovė nepateikė jokių duomenų, kad būtų tikrinusi ieškovų turtinę padėtį, ar šie tikrai yra tinkami laiduotojai, ar galima daryti išvadą, kad jie prievolę esant reikalui galės įvykdyti. Atsakovė pripažino, kad lizingo sutarčių sudarymo praktikoje asmeniui pasirašant sutartį lizingo bendrovėje nustatoma asmens tapatybė ir byloje pasiliekama asmens dokumento kopija.
21. Ieškovų sūnus D. R. ir (buvęs) žentas G. B. buvo apklausti kaip liudytojai, D. R. paaiškino, kad G. B. grįžęs pasakė, jog tėvas atsisakė pasirašyti laidavimo sutartį. Liudytojas nurodo tikrai žinantis, kad tėvai niekur nevažiavo pasirašinėti sutarčių – nei į banką, nei pas notarą. Skolininko bendrovės direktoriumi dirbusio liudytojo G. B. liudijimas gana prieštaringas. Jis nurodė, kad bankas jį kvietėsi į atstovybę pasirašyti lizingo sutarčių (tikriausiai pakvietė elektroniniu laišku), o kaip jie išsisprendė tą klausimą dėl laidavimo, jis negalėjo pasakyti. Teisėjų kolegija tokius liudytojo paaiškinimus vertino kritiškai ir galimai kaip gynybinę poziciją. Įmonės vadovas, būdamas atsakingas už įmonės veiklą bei finansus, tokių dalykų negali nežinoti ir jais nesirūpinti (nurodė, kad žinojo, jog reikia laidavimo).
22. Padariusi labiau tikėtiną išvadą, kad ieškovas laidavimo sutarties nepasirašė, ir kategorišką išvadą, jog ieškovės parašai ginčo sutartyje suklastoti, teisėjų kolegija konstatavo, jog byloje įrodyta, kad ieškovų vidinės (tikrosios) valios sudaryti ginčijamą laidavimo sandorį nebuvo. Valios išreiškimas yra vienas svarbiausių kiekvieno sandorio elementų, todėl konstatavus, kad ieškovai neišreiškė valios laiduoti, yra pagrindas tokį sandorį pripažinti negaliojančiu (CK 1.80 straipsnio 1 dalis, 1.95 straipsnio 1 dalis).
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
23. Kasaciniu skundu atsakovė Latvijos Respublikos bendrovė „SIA UniCredit Leasing“, Lietuvos Respublikoje veikianti per „SIA UniCredit Leasing“ Lietuvos filialą, prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. rugsėjo 13 d. sprendimą ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. birželio 15 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
23.1. Apeliacinės instancijos teismas sprendime, spręsdamas dėl laidavimo sutarties sudarymo fakto, nesivadovavo prejudicinę galią turinčiu, priteisiant skolą pagal laidavimo sutartį priimtu ir įsiteisėjusiu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. liepos 1 d. galutiniu sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-6367-465/2015 ir jame nustatytais prejudiciniais faktais. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl laidavimo sutarties (ne)galiojimo, netinkamai nustatė prejudiciniu ryšiu susijusios skolos priteisimo bylos įrodinėjimo dalyką, todėl nepagrįstai skundžiamame sprendime nesivadovavo joje nustatytu prejudiciniu laidavimo sutarties galiojimo faktu. Taip buvo pažeistos ir netinkamai taikytos CPK 182 straipsnio 2 dalies ir 279 straipsnio 4 dalies proceso teisės normos.
23.2. CPK 279 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad, teismo sprendimui įsiteisėjus, šalys ir kiti dalyvavę byloje asmenys, taip pat jų teisių perėmėjai nebegali kitoje byloje ginčyti teismo nustatytų faktų ir teisinių santykių, t. y. įsiteisėjęs teismo sprendimas įgyja prejudicinę galią. Tuo tarpu, pagal CPK 182 straipsnio 2 dalį, nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys.
23.3. Prejudicinę galią atitinkamam teismo procesiniam sprendimui ir jame nustatytiems juridiniams faktams galima suteikti ir jais vadovautis tuo atveju, jei atitinkamas teismo procesinis sprendimas yra įsiteisėjęs; abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis; tokiu procesiniu sprendimu buvo nustatytos bylai reikšmingos faktinės aplinkybės (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-282/2012; 2017 m. balandžio 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-205-415/2017; 2017 m. birželio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-271-313/2017; kt.). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo yra išaiškinta, kad įrodinėjimo dalykas civilinėse bylose pirmiausia yra materialinio teisinio pobūdžio juridiniai faktai, kurių pagrindu atsiranda, pasikeičia arba pasibaigia ginčo šalių teisės ir pareigos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-290/2014).
23.4. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. liepos 1 d. galutiniu sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-6367-465/2015, kuris įsiteisėjo, be kita ko, nustatyta: 2013 m. sausio 17 d. Latvijos bendrovės „SIA „UniCredit Leasing“ prievolėms užtikrinti su laiduotoju V. R. buvo sudaryta laidavimo sutartis Nr. 701999/01-10, šios 1.1 ir 1.2 punktais jis įsipareigojo neatlygintinai laiduoti. J. R. sutiko ir patvirtino, kad prievolės iš laidavimo sutarties būtų vykdomos iš bendro jos su laiduotoju turto. Laiduotojas įgijo pareigą grąžinti lizingo gavėją į tokią padėtį, kokia būtų buvusi, jei lizingo gavėja būtų tinkamai įvykdžiusi sutartį.
23.5. Iš minėtų teismo nustatytų aplinkybių darytina išvada, kad sudaryta, pasirašyta ir galiojanti laidavimo sutartis teismo buvo vertinama kaip materialinio teisinio pobūdžio juridinis faktas, kurio pagrindu atsirado laiduotojo V. R. pareiga sumokėti skolą kreditorės Latvijos bendrovės „SIA UniCredit Leasing“ Lietuvos filialui, ši skola buvo priteista teismo sprendimu. Taigi laidavimo sutarties galiojimo faktas neabejotinai buvo įrodinėjimo dalykas skolos priteisimo byloje. Laidavimo sutarties galiojimas yra ir bylos dėl laidavimo sutarties pripažinimo negaliojančia nagrinėjimo dalykas. Egzistuojant ir kitoms minėtoms prejudicinių faktų nustatymo sąlygoms, t. y. sprendimas skolos byloje buvo įsiteisėjęs ir skolos byloje dalyvavo tie patys asmenys, konstatuotina, kad apeliacinės instancijos teismas skundžiamame sprendime nepagrįstai ir neteisėtai nenustatė skolos byloje nustatyto juridinio fakto, jog laidavimo sutartis buvo sudaryta, pasirašyta ir galiojanti, ir juo nesivadovavo.
23.6. Ieškovas viso skolos bylos nagrinėjimo laikotarpiu nereiškė prieštaravimų ar reikalavimų tuo pagrindu, kad jis tariamai laidavimo sutarties nepasirašė, nors apie kreditorės reikalavimus, grindžiamus laidavimo sutartimi, žinojo. Toks ieškovų procesinis neveikimas nėra pagrindas pripažinti proceso šalies teisės veiksmingai dalyvauti procese ginant savo teises ribojimą ir taikyti res judicata (galutinis teismo sprendimas) taisyklės išimtį.
23.7. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išsamiai išaiškinta laiduotojo sutuoktinio sutikimo dėl laidavimo sutarties sudarymo teisinė reikšmė. Tais atvejais, kai vienas iš sutuoktinių įsipareigoja atsakyti kito asmens kreditoriui, jeigu tas asmuo, už kurį laiduojama, neįvykdys visos ar dalies savo prievolės, kito sutuoktinio sutikimas nėra privalomas, todėl prievolės, kurias įgyja vienas sutuoktinis be kito sutuoktinio sutikimo, laikomos asmeninėmis ir į kito sutuoktinio, kuris nėra laiduotojas ir nėra davęs įgaliojimo sudaryti laidavimo sutartį, turtą ar bendrosios nuosavybės dalį negali būti nukreipiamas išieškojimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-132/2013). Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl laidavimo sutarties (ne)galiojimo, neįvertinęs, kad laiduotojo sutuoktinės sutikimas nėra privalomas, nepagrįstai sprendė, jog tai, kad ieškovė J. R. laidavimo sutarties nepasirašė, lemia laidavimo sutarties negaliojimą. Taip apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė CK 6.76, 6.79 straipsnių ir CK 1.80 straipsnio 1 dalies teisės normas.
23.8. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino CPK 178 straipsnį, 185 straipsnio 2 dalį ir 218 straipsnį dėl parašo autentiškumo ekspertizės vertinimo principų ir kriterijų, užuot, neegzistuojant kategoriškai ekspertizės išvadai, kad V. R. laidavimo sutarties nepasirašė, o kartu byloje nesant kitų šią aplinkybę patvirtinančių įrodymų bei nepašalinus įrodymų prieštaravimų, konstatavęs, kad ieškovas neįrodė fakto, jog laidavimo sutartyje pasirašė ne jis pats.
23.9. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra suformulavęs šias ekspertizės išvados dėl parašo autentiškumo vertinimo taisykles: 1) jeigu skolininkas teigia, kad tam tikrame dokumente yra ne jo parašas, tai jam tenka pareiga įrodyti šį faktą (CPK 178 straipsnis); 2) ekspertizės išvada dėl parašo autentiškumo gali būti kategoriška, tikėtina ir išvada, kad negalima nustatyti tam tikrų faktų. Jeigu yra pateikiama išvada, kad negalima nustatyti, ar pasirašė tam tikras asmuo (pvz., skolininkas, kuris civilinėje byloje tvirtina, kad tai ne jo parašas), tai ekspertizės išvada, kad nustatyti šio fakto negalima dėl tiriamųjų duomenų trūkumo (pvz., parašas yra paprastas ir mažai informatyvus), nepatvirtina tos aplinkybės, kurią teigia skolininkas; 3) vertinant įrodymų vertės prasme, toks įrodymas (ekspertizės akto išvada dėl negalimumo nustatyti tam tikrą faktą), sprendžiant dėl teiginio, kad pasirašė ne skolininkas, teisingumo, neturi tokios įrodomosios vertės, kurią jam suteikia atsakovas, nes nepaneigia tokio teiginio; 4) galutinė išvada dėl teiginio, ar dokumentą pasirašė skolininkas, daroma iš kitų įrodymų ir jų visumos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-296-695/2016).
23.10. Byloje atliktos teismo ekspertizės išvadose pateikta tik tikėtina išvada, kad laidavimo sutartyje pasirašė ne V. R. Teismo ekspertizės akto pirmoje dalyje taip pat nurodyta, kad kategoriškai atsakyti negalima dėl parašų paprastumo ir trumpumo. Ji nepatvirtina aplinkybės, kad ieškovas V. R. laidavimo sutarties nepasirašė. Kitoje teismo ekspertizės išvadoje ekspertas A. Balsys nurodė, kad: nustatyti, ar laidavimo sutartyje pasirašė V. R., nebuvo galima dėl tiriamojoje dalyje nurodytų priežasčių; nei vieni, nei kiti požymiai nesudaro požymių visumos, pakankamos teigiamai ar neigiamai išvadai, kad tiriamuosius parašus parašė V. R.; išvada yra tik tikėtina.
23.11. Apeliacinės instancijos teismas vadovavosi prieštaringais liudytojų, kurie, be kita ko, susiję glaudžiais giminystės (svainystės) ryšiais, parodymais. Viena vertus, D. R. (ieškovų sūnus) teigė, kad bendrovės direktorius G. B. (ieškovų dukters sutuoktinis) atvažiavo su laidavimo sutartimi pas akcininką (ieškovą), tačiau tėvas pasirašyti atsisakė, kita vertus, G. B. teigė, kad laidavimo sutartimi jis nesirūpino, jei kas ir rūpinosi, tai ieškovų sūnus. Teismas šių prieštaravimų nesiaiškino, nepašalino ir nepaneigė.
23.12. Teismas nepagrįstai sureikšmino laidavimo sutarties pasirašymo aplinkybes: vien tokios aplinkybės kaip sandorio pasirašymas namuose, kad sandorį pasirašyti pateikė ne banko atstovas, kad dokumentus pateikęs asmuo nepaaiškino sandorio esmės, dokumentą pasirašyti pateikusio asmens patikinimas, kad pasirašymas yra tik formalus, ir pan., nėra pagrindas pripažinti sutartį negaliojančia.
23.13. Apeliacinės instancijos teismas, iš esmės teigdamas, kad parašai laidavimo sutartyje yra suklastoti, nesiėmė priemonių nustatyti, kas, kokiomis aplinkybėmis pasirašė laidavimo sutartyje. Materialinį suinteresuotumą laidavimo sutarties pasirašymu ir finansavimo suteikimu turėjo pirmiausia vienintelis bendrovės akcininkas ir naudos gavėjas V. R. Atsakovė neabejotinai neturėjo intereso suteikti finansavimą, užtikrintą suklastotu laidavimu.
24. Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovai J. R. ir V. R. prašo kasacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. rugsėjo 13 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodoma:
24.1. Ieškovai įsipareigojo laiduoti pagal laidavimo sutartį net nežinodami apie galimą lizingo sutarčių pasirašymą tarp atsakovės ir trečiojo asmens, t. y. laidavimo sutarties sudarymo data yra 2013 m. sausio 17 d., o lizingo sutartys buvo sudarytos po mėnesio. Laidavimo sutartyje ties žodžiu „Laiduotojas“ ieškovas V. R. nepasirašė, kaip ir laidavimo sutarties pirmame lape. Ieškovė J. R., kaip sutuoktinė, taip pat nepatvirtino savo sutikimo dėl prievolės vykdymo iš bendro jos su laiduotoju turto, savo duomenų laidavimo sutartyje neįrašė, nors pagal atsakovės parengtą sutarties formą tai buvo būtinas sutarties elementas.
24.2. Kadangi ieškovo V. R. – laiduotojo – parašas yra suklastotas, tai laidavimo sandoris yra niekinis, kaip ir jame esantis ieškovės J. R. patvirtinimas bei sutikimas dėl prievolės vykdymo iš bendro sutuoktinių turto. Akivaizdų laidavimo sutarties ydingumą patvirtina ekspertų vienareikšmė išvada, kad J. R. nepasirašė laidavimo sutartyje.
24.3. Vien tai, kad išnagrinėtoje byloje dėl skolos priteisimo apie laidavimo sutarties sudarymo aplinkybę, dėl kurios faktinės prejudicijos daromos išvados, pasisakyta, tačiau ta aplinkybė nebuvo tos bylos nagrinėjimo dalykas ar jo dalis, savaime nesudaro pagrindo teigti, kad pagal CPK 182 straipsnio 2 punktą atsiranda to fakto prejudicija. Svarstant, ar dėl konkretaus teismo sprendime paminėto fakto atsirado jo prejudicija, reikia įvertinti, koks tiksliai faktas ar aplinkybės buvo nustatomi teismo sprendimu, atsižvelgiant į nagrinėjamą ginčą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-377-695/2017).
24.4. Skolos priteisimo byloje nebuvo nustatyta prejudicija dėl laidavimo sutarties galiojimo ir (ar) fakto, kad ieškovai pasirašė laidavimo sutartyje, todėl nėra pagrindo remtis CPK 182 straipsnio 2 punktu, CPK 279 straipsnio 4 dalimi kaip įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytomis aplinkybėmis, iš naujo neįrodinėtinomis nagrinėjamoje byloje. Skolos byloje teismas sprendė atsakovės inicijuotą ginčą dėl skolos priteisimo ir ieškovo nurodytus atsikirtimus, kad laidavimo sutartis yra pasibaigusi. Šioje byloje teismas nagrinėjo aplinkybes, susijusias su tuo, ar ieškovas V. R. turėtų padengti trečiojo asmens skolą šiam neįvykdžius savo prievolių, taip pat faktą, ar laidavimo sutartis gali būti laikoma pasibaigusia. Išsprendęs civilinę bylą dėl skolos teismas konstatavo, kad esant sudarytai laidavimo sutarčiai ieškovas V. R. privalo padengti trečiojo asmens prievolę atsakovei, nevertindamas fakto, ar laidavimo sutartį pasirašė ieškovai.
24.5. Vertinant laidavimo sutartį ir jos galiojimą, būtina vertinti tikrąją šalių valią ją sudarant. Atsakovės pateiktos privalomos formos laidavimo sutartyje yra reikalaujama sutuoktinio parašo dėl to, kad atsakovė galėtų nukreipti išieškojimą ne tik į pagrindinio laiduotojo turtą, bet ir jo sutuoktinio turtą ir kad sutuoktinis to negalėtų ginčyti. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad ieškovės J. R. parašo ir ranka parašyto teksto suklastojimas pagal pačią sutarties esmę labiau patvirtina laidavimo sutarties suklastojimą nei jos galiojimą. Todėl teismo sprendime pagrįstai konstatuota, kad byloje įrodyta, jog ieškovų vidinės (tikrosios) valios sudaryti ginčijamą laidavimo sandorį nebuvo. Konstatavus, kad ieškovai neišreiškė valios laiduoti, yra pagrindas tokį sandorį pripažinti negaliojančiu (CK 1.80 straipsnio 1 dalis, 1.95 straipsnio 1 dalis).
24.6. Ekspertizės akte ekspertai pateikė tikėtiną išvadą, kad laidavimo sutartyje pirmo ir antro lapo apačioje ir trečiame lape, skiltyje „Laiduotojas“, V. R. vardu pasirašė ne V. R. Laidavimo sutarties pirmo ir antro lapo apačioje ir trečiame lape, skiltyje „Laiduotojas“, J. R. vardu pasirašė ne J. R. Laidavimo sutarties trečiame lape, skiltyje „Laiduotojas“, rankraštinius įrašus pasirašė ne J. R. Ginčo atveju akivaizdu, kad tokia išvada patvirtina ginčo sandorio nerealumą įvertinus visus byloje esančius įrodymus, šalių bei liudytojų parodymus.
24.7. Apeliacinės instancijos teismas visiškai pagrįstai akcentavo aplinkybę, kad byloje neginčijamai nustatyta, jog visi ginčo laidavimo sutartyje esantys ieškovės J. R. parašai bei tariamai jos ranka rašytas tekstas sutarties trečiame puslapyje suklastoti. Ši aplinkybė leido sustiprinti tikėtiną teismo ekspertų išvadą ir dėl ieškovo V. R. parašų suklastojimo. Jei ieškovas V. R. sutartį būtų pasirašęs pats, tai jam būtų buvę nesudėtinga įtikinti pasirašyti ir sutuoktinę.
24.8. Atsakovė nepateikė ne tik tariamai laidavimo sutartį pasirašiusių ieškovų asmens dokumentų kopijų (tai leidžia manyti, kad lizingo bendrovė su ieškovais laidavimo klausimu tikriausiai nebendravo, jų asmenybių nenustatė), bet ir duomenų, kad būtų tikrinusi ieškovų turtinę padėtį – ar šie tikrai yra tinkami laiduotojai, ar jų turtinė padėtis leidžia daryti išvadą, jog jie prievolę esant reikalui galės įvykdyti. Į bylą atsakovė taip pat nepateikė ieškovų sutikimų, kad ji būtų tikrinusi ieškovų turtinę padėtį ir būtų rinkusi apie juos asmens duomenis.
24.9. Remdamasis nustatytų aplinkybių bei įrodymų visuma, apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad byloje įrodyta, jog ieškovų vidinės (tikrosios) valios sudaryti ginčijamą laidavimo sandorį nebuvo. Valios išreiškimas yra vienas svarbiausių kiekvieno sandorio elementų, todėl konstatavus, kad ieškovai neišreiškė valios laiduoti, yra pagrindas tokį sandorį pripažinti negaliojančiu.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl laidavimo sutarties nuginčijimo dėl jos prieštaravimo imperatyviosioms įstatymo normoms, jeigu nustatoma, kad sutarties nepasirašė laiduotojas arba jo sutuoktinė (CK 1.80 straipsnio 1 dalis)
25. CK 6.81 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kai skolininko prievolė neįvykdyta, skolininkas ir laiduotojas atsako kreditoriui kaip solidariąją prievolę turintys bendraskoliai, jeigu ko kita nenustato laidavimo sutartis. Pagal aptariamo straipsnio 3 dalį bendrai laidavę asmenys atsako kreditoriui solidariai, jeigu ko kita nenustato laidavimo sutartis. Laidavimo sandoris, kaip ir bet kuris kitas sudarytas sandoris, gali būti nuginčijamas bet kuriuo iš išvardytų CK 1.80–1.93 straipsniuose sandorių negaliojimo teisinių pagrindų, įrodžius konkretų negaliojimo pagrindą patvirtinančias aplinkybes.
26. Pagal CK 1.80 straipsnio 1 dalį imperatyviosioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja. Nagrinėjamoje byloje ieškovai (laiduotojas ir jo sutuoktinė) įrodinėjo, kad jie nepasirašė laidavimo sutarties, šios sutarties nesudarė, o jų parašai sutartyje yra suklastoti.
27. Laidavimo sutarties parašų tikrumui nustatyti buvo atliktos dvi atskiros ekspertizės, po jų savo išvadas pateikė skirtingi ekspertai. Teismo ekspertas A. Balsys ekspertizės akte pateikė išvadas, kad nustatyti, ar laidavimo sutartyje kiekviename lape V. R. vardu pasirašė V. R., nebuvo galima, ir tikėtina, kad J. R. vardu pasirašė ne J. R. Eksperto A. Balsio išvadoje nurodyta, kad, įvertinus bendrųjų ir specialiųjų požymių skirtumus ir sutapimus, nustatyta, jog nei vieni, nei kiti nesudaro požymių visumos, pakankamos teigiamai ar neigiamai išvadai, kad tiriamuosius parašus parašė V. R. Nustatyti daugiau požymių nebuvo galima dėl vienodai reikšmingų sutapimų ir skirtumų, tiriamųjų parašų trumpumo ir paprastos sandaros. Todėl ekspertas padarė išvadą, kad nustatyti, ar laidavimo sutartyje kiekviename lape V. R. vardu pasirašė V. R., negalima. Kitoje teismo paskirtos ekspertizės išvadoje teismo ekspertės G. Herasimenkienė ir N. Jonaitienė pateikė tik tikėtiną išvadą, kad tiriamuosius parašus pasirašė ne V. R., o pateikti kategoriškos išvados jos negalėjo dėl parašų paprastumo ir trumpumo, taip pat patvirtino, kad J. R. vardu pasirašė ne J. R.
28. Byloje esančiose ekspertų išvadose nepateikta kategoriškos išvados, kad laidavimo sutartį pasirašė ne ieškovas V. R., šio ieškovo parašų tikrumas laidavimo sutartyje remiantis ekspertų išvadomis nenuginčytas. Tačiau ekspertų išvadose nustatyta, kad laidavimo sutartyje pasirašė ne ieškovo sutuoktinė J. R., t. y. nustatytas jos parašo netikrumas.
29. Pirmosios instancijos teismas rėmėsi ekspertų išvadomis, nepaneigusiomis laiduotojo parašo tikrumo laidavimo sutartyje, ir konstatavo, kad nėra teisinio pagrindo pripažinti negaliojančia ieškovo V. R. pasirašytą sutartį. Apeliacinės instancijos teismas sprendė priešingai, t. y. kad ekspertų išvadose pateikta kaip tikėtina abejonė, kad sutartį galbūt pasirašė ne laiduotojas V. R., teismo įvertinta kaip pakankama spręsti, jog sutarties laiduotojas nepasirašė. Su tokia apeliacinės instancijos teismo išvada kasacinio teismo teisėjų kolegija nesutinka, nes ji neatspindi ekspertų išvadų turinio, taip pat aplinkybės, kad sutarties nepasirašė laiduotojas, nepatvirtina kiti surinkti bylos įrodymai. Vien tai, kad ekspertų išvadose nustatyta, jog laidavimo sutarties nepasirašė laiduotojo sutuoktinė J. R., nedaro šios sutarties negaliojančios, nes išlieka sutarties šalys – laiduotojas (ieškovas) ir kreditorė (atsakovė), sudariusios šią sutartį.
30. Civilinėje byloje kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi savo reikalavimams bei atsikirtimams pagrįsti, išskyrus aplinkybes, kurių nereikia įrodinėti (CPK 12, 178 straipsniai). Civilinei bylai reikšmingas aplinkybes (įrodinėjimo dalyką) teismas nustato, remdamasis įrodymais. Įrodymai – civilinei bylai reikšmingi faktiniai duomenys, gauti CPK 177 straipsnio 2 dalyje išvardytomis įrodinėjimo priemonėmis ir CPK bei kitų įstatymų ir norminių aktų nustatyta tvarka. Pagal CPK 177 straipsnio 2 dalį faktiniai duomenys nustatomi šiomis priemonėmis: šalių ir trečiųjų asmenų (tiesiogiai ar per atstovus) paaiškinimais, liudytojų parodymais, rašytiniais įrodymais, daiktiniais įrodymais, apžiūrų protokolais, ekspertų išvadomis, nuotraukomis, vaizdo ir garso įrašais, padarytais nepažeidžiant įstatymų, ir kitomis įrodinėjimo priemonėmis.
31. Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-84/2014; kt.). Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad faktinių duomenų įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Teisiškai reikšmingiems faktams nustatyti būtina surinkti ir remtis įrodymais, kurių informacijos būtų pakankama faktams patvirtinti.
32. CPK 218 straipsnyje nurodyta, kad eksperto išvada teismui neprivaloma ir įvertinama pagal vidinį teisėjo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu byloje esančių įrodymų ištyrimu. Vertindamas įrodymų visumą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. liepos 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-375/2012 ir joje nurodyta kasacinio teismo praktika).
33. Jeigu skolininkas teigia, kad tam tikrame dokumente yra ne jo parašas, tai jam tenka pareiga įrodyti šį faktą (CPK 178 straipsnis). Ekspertizės išvada dėl parašo autentiškumo gali būti kategoriška, tikėtina ir išvada, kad negalima nustatyti tam tikrų faktų. Jeigu yra pateikiama išvada, kad negalima nustatyti, ar pasirašė tam tikras asmuo (pvz., skolininkas, kuris civilinėje byloje tvirtina, kad tai ne jo parašas), tai ekspertizės išvada, kad nustatyti šio fakto negalima dėl tiriamųjų duomenų trūkumo (pvz., parašas yra paprastas ir mažai informatyvus), nepatvirtina tos aplinkybės, kurią teigia skolininkas. Galutinė išvada dėl teiginio, ar dokumentą pasirašė skolininkas, daroma iš kitų įrodymų ir jų visumos. Kiti įrodymai gali būti kitų dokumento teksto rankraštinių įrašų autorystė, asmens išduotame dokumente jo parašo faktas, kreditoriaus paaiškinimai, kad dokumentą pasirašė skolininkas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-296-695/2016, 30, 31 punktai).
34. Pažymėtina, kad aplinkybės, jog laidavimo sutarties nepasirašė laiduotojas, nepatvirtina nei abi teismo ekspertų išvados, nei kiti surinkti bylos įrodymai. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas, kad laiduotojas nepasirašė laidavimo sutarties, rėmėsi laiduotojo, jo sutuoktinės ir su jais giminystės (svainystės) ryšiais susijusių liudytojų parodymais. Nurodyti asmenys yra suinteresuoti bylos baigtimi, vien jų paaiškinimai ir parodymai negali būti laikomi pakankamais įrodymais, pagrindžiančiais objektyvią išvadą dėl laiduotojo parašo laidavimo sutartyje.
35. Apeliacinės instancijos teismui nebuvo pagrindo daryti išvadą, kad laidavimo sutartį pasirašė ne laiduotojas, ir dėl to pripažinti sutartį negaliojančia pagal CK 1.80 straipsnio 1 dalį. Nustatydamas, kad laidavimo sutartį pasirašė ne laiduotojas, apeliacinės instancijos teismas nesilaikė CPK ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išplėtotų įrodymų vertinimo taisyklių, netinkamai vertino ekspertų išvadas, kai byloje nėra pakankamų priešingų ekspertų išvadoms įrodymų. Todėl apeliacinės instancijos teismo sprendimas dėl sandorių negaliojimą, įrodymų vertinimą reglamentuojančių normų netinkamo taikymo ir nukrypimo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos yra naikintinas (CPK 359 straipsnio 3 dalis).
36. Ekspertų išvadose vienareikšmiškai nustatyta, kad laidavimo sutartyje pasirašė ne ieškovo sutuoktinė J. R., dėl to, nustačius jos parašo netikrumą, ji negali būti laikoma pateikusia sutikimą dėl savo sutuoktinio (laiduotojo) laidavimo sutarties sudarymo. Remiantis CK 3.109 straipsnio 1 dalies 5 punktu, iš bendro sutuoktinių turto vykdomos prievolės, atsiradusios iš sandorių, sudarytų vieno sutuoktinio, kai yra kito sutuoktinio sutikimas, arba kito sutuoktinio vėliau patvirtintų, taip pat prievolės, atsiradusios iš sandorių, kuriems sudaryti kito sutuoktinio sutikimo nereikėjo, jeigu jie buvo sudaryti šeimos interesais. CK 3.112 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad išieškoti pagal vieno sutuoktinio prievoles, atsiradusias iš sandorių, sudarytų po santuokos įregistravimo be kito sutuoktinio sutikimo, galima tik iš asmeninio sutuoktinio turto ir iš bendro turto sutuoktinio dalies. Ieškovė nepasirašė, t. y. nepateikė, sutikimo sutuoktiniui sudaryti jo verslo tikslais laidavimo sutarties. Todėl iš ieškovės negali būti išieškoma pagal laidavimo sutarties prievoles, t. y. neišieškoma iš ieškovei kaip sutuoktinei tenkančio bendro sutuoktinio turto dalies, o gali būti išieškoma iš ieškovo asmeninės nuosavybės, taip pat jam tenkančios bendro sutuoktinių turto dalies.
Dėl prejudicinių faktų
37. Tais atvejais, kai teismai jau yra išsprendę ginčą, jų sprendimu neturėtų būti abejojama (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2006 m. sausio 12 d. sprendimo byloje Kehaya ir kiti prieš Bulgariją, peticijos Nr. 47797/99 ir Nr. 68698/01, par. 61).
38. CPK 182 straipsnio 2 punktas nustato, kad nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes ir nedalyvaujantiems byloje asmenims (prejudiciniai faktai).
39. Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl CPK 182 straipsnio 2 punkto aiškinimo ir taikymo, yra suformulavęs tokias pagrindines taisykles: prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-37/2008; kt.).
40. Teisės ginčyti savo paties sudarytus sandorius po to, kai dėl materialinių teisių, atsiradusių iš jų, gynimo yra priimtas ir įsiteisėjęs teismo sprendimas, suteikimas sukurtų prielaidas panaikinti ankstesniame teismo sprendime nustatytą ginčo šalių santykių teisinį kvalifikavimą, nulemtų poreikį atnaujinti procesą jau užbaigtoje byloje arba kitokiu būdu panaikinti įsiteisėjusio teismo sprendimo materialines teisines pasekmes, nes teisinėje sistemoje negali būti toleruojamos situacijos, kada galiotų du vienas kitam prieštaraujantys arba vienas kito pagrįstumą paneigiantys teismų sprendimai. Vis dėlto praktikoje gali susiklostyti situacijos, nulemiančios išimčių iš pirmiau nurodytos bendrosios taisyklės taikymo poreikį. Prie tokių išimčių priskirtini atvejai, kai asmenų teisės veiksmingai dalyvauti procese ginant savo teises buvo apribotos, neužtikrintos esminės kasatoriaus teisės į teisingą procesą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-51-248/2015; 2015 m. gruodžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-702-687/2015). Teismo sprendimui dėl prievolių vykdymo įgijus res judicata galią, sandorio ginčijimas tampa komplikuotas, mat tektų kvestionuoti įsiteisėjusį teismo sprendimą, ir tai galėtų kelti grėsmę teisiniam tikrumui, teisinių santykių šalių teisėtiems lūkesčiams ir civilinės apyvartos stabilumui. Vis dėlto praktikoje gali susiklostyti situacijos, nulemiančios išimčių iš pirmiau nurodytos bendrosios taisyklės taikymo poreikį. Prie tokių išimčių priskirtini atvejai, kai asmenų teisės veiksmingai dalyvauti procese ginant savo teises buvo apribotos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-51-248/2015; 2017 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-205-415/2017, 21 punktas).
41. Nagrinėjamoje byloje ginčijama laidavimo sutartis, kai ankstesnėje byloje įsiteisėjusiais Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. liepos 1 d. galutiniu teismo sprendimu civilinėje Nr. e2-6367-465/2015 ir Vilniaus apygardos teismo 2016 m. sausio 7 d. nutartimi priteista iš laiduotojo V. R. 29 625,64 Eur skolos, 5 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Civilinėje byloje dėl skolos priteisimo teismai sprendė dėl laidavimo sutartimi prisiimtos prievolės, konstatavę, kad laidavimo sutartis buvo sudaryta ir galiojo, priteisė skolą iš laiduotojo V. R. Nurodytoje ankstesnėje byloje laiduotojas neteigė, kad laidavimo sutarties jis nepasirašė, neginčijo šios sutarties, nors pagal šią sutartį teismai priteisė skolą iš laiduotojo. Nenustatyta kokių nors kliūčių laiduotojui dar nurodytoje ankstesnėje byloje, reiškiant priešieškinį arba atsiliepimą į ieškinį, ginčyti sutartį kaip nepasirašytą, jeigu jis iš tikrųjų šios sutarties būtų nepasirašęs. Tik po to, kai įsiteisėjusiais teismų sprendimais tenkinus ieškinį buvo priteista skola, laiduotojas pakeitė savo poziciją ir nagrinėjamoje byloje pareiškė ieškinį dėl sutarties pripažinimo negaliojančia, įrodinėdamas sutarties nepasirašymą, nors to jis visiškai neteigė ankstesnėje byloje, ir tokia pozicija vertintina kritiškai, nesant byloje pateiktų įrodymų, pagrindžiančių sutarties parašų suklastojimą.
42. Laiduotojas turėjo procesinę galimybę ankstesnėje byloje įrodinėti laidavimo sutarties nepasirašymą ir veiksmingai ginti savo teises. Savo teisėmis proceso šalis turi naudotis sąžiningai, operatyviai, laikydamasi kooperavimosi (bendradarbiavimo) principo (CPK 8 straipsnis). Procesinis neveikimas, kai, turėdamas procesines sąlygas įrodinėti laidavimo sutarties nepasirašymą, parašų netikrumą ir šiuo pagrindu ginčyti laidavimo sutartį, ieškovas to nedarė CPK nustatyta tvarka, nėra pagrindas pripažinti proceso šalies teisės veiksmingai dalyvauti procese ginant savo teises ribojimą, todėl tokia situacija negali būti vertinama kaip išimties, minimos nutarties 40 punkte, taikymo pagrindas.
Dėl bylos procesinės baigties
43. Apibendrindamas išdėstytus argumentus kasacinis teismas konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas neturėjo faktinio ir teisinio pagrindo tenkinti ieškinį ir pripažinti laidavimo sutartį negaliojančia. Byloje neįrodžius laidavimo sutarties nuginčijimo pagrindo, t. y. jos nepasirašymo, pirmosios instancijos teismas sprendimu pagrįstai sprendė netenkinti ieškinio. Dėl netinkamo sandorių negaliojimą, įrodymų vertinimą reglamentuojančių teisės normų taikymo ir nukrypimo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktikos apeliacinės instancijos teismo sprendimas panaikintinas ir paliktinas galioti pirmosios instancijos teismo sprendimas (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktai, 359 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 3 dalis).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
44. CPK 93 straipsnio 1 ir 5 dalyse, 98 straipsnyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Jeigu apeliacinės instancijos teismas ar kasacinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą.
45. Palikus galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuriuo atmestas ieškinys, iš ieškovų atsakovei priteistinas bylinėjimosi išlaidų atlyginimas. Atsakovė kasaciniu skundu prašo priteisti bylinėjimosi išlaidų, patirtų kasacinio proceso metu, atlyginimą. Byloje pateikto banko mokėjimo dokumento duomenimis, atsakovė sumokėjo 667 Eur žyminio mokesčio už kasacinį skundą. Todėl atsakovei iš ieškovų priteistinas žyminio mokesčio išlaidų atlyginimas.
46. Kasacinis teismas turėjo 5,74 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. kovo 13 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Bylinėjimosi išlaidų, tarp jų ir procesinių dokumentų įteikimo išlaidų atlyginimas valstybei priteistinas iš pralaimėjusios bylą šalies (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis). CPK 96 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad jeigu iš šalies pagal šį straipsnį į valstybės biudžetą išieškotina bendra suma yra mažesnė už teisingumo ministro kartu su finansų ministru nustatytą minimalią valstybei priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą, teismas tokios sumos nepriteisia ir ji nėra išieškoma. Kadangi procesinių dokumentų įteikimo išlaidos, tenkančios atskirai abiem ieškovams, neviršija 3 Eur dydžio sumos, jos nepriteistinos (CPK 96 straipsnio 6 dalis, Lietuvos Respublikos teisingumo ir finansų ministrų 2014 m. rugsėjo 23 d. įsakymas Nr. 1R-298/1K-290 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. rugsėjo 13 d. sprendimą ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. birželio 15 d. sprendimą.
Priteisti atsakovei Latvijos Respublikos bendrovei „SIA UniCredit Leasing“, Lietuvos Respublikoje veikiančiai per „SIA UniCredit Leasing“ Lietuvos filialą (filialo kodas 302629475), iš ieškovų V. R. ir J. R. iš kiekvieno po 333,50 Eur (tris šimtus trisdešimt tris Eur 50 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Gražina Davidonienė
Antanas Simniškis
Donatas Šernas