Baudžiamoji byla Nr. 2K-140-387/2023
Teisminio proceso Nr. 1-02-6-00049-2016-1
Procesinio sprendimo kategorijos:1.1.1.5.3;
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2023 m. gegužės 16 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audronės Kartanienės (kolegijos pirmininkė), Artūro Ridiko ir Algimanto Valantino (pranešėjas),
sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,
dalyvaujant prokurorui Dariui Karčinskui,
nuteistajai B. D., jos gynėjui advokatui Sauliui Urbonavičiui,
civilinės ieškovės VĮ Turto banko atstovui Dainiui Vinciūnui,
viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Trečiojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiojo prokuroro Tadeušo Osipovičiaus (Tadeuš Osipovič) ir nuteistosios B. D. gynėjo advokato Sauliaus Urbonavičiaus kasacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2022 m. kovo 31 d. nuosprendžio, kuriuo B. D. nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu trejiems metams, pagal 184 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu trejiems metams, pagal 208 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams, pagal 222 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas trejiems metams. Pritaikius BK 75 straipsnio (2015 m. kovo 24 d. įstatymo redakcija) 1 dalį, 2 dalies 8 punktą, 3 dalį, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas trejiems metams, įpareigojant B. D. per bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistosios priežiūrą vykdančios institucijos leidimo, taip pat, vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 4 punktu, 69 straipsniu, paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – įpareigojimas iki bausmės vykdymo atidėjimo pabaigos atlyginti bent pusę priteistos žalos (236 561 Eur) VĮ Turto bankui. Iš B. D. VĮ Turto bankui priteista 236 561 Eur.
Taip pat skundžiamas Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. rugsėjo 27 d. nuosprendis, kuriuo Vilniaus apygardos teismo 2022 m. kovo 31 d. nuosprendis pakeistas.
Iš B. D. nusikalstamos veikos, nurodytos BK 182 straipsnio 2 dalyje, pašalintas požymis, kad B. D. apgaule išvengė turtinės prievolės, bei aplinkybės, susijusios su turtinės prievolės išvengimu, ir nurodyta, kad B. D. apgaule panaikino turtinę prievolę.
Panaikinta nuosprendžio dalis, kuria B. D. nuteista pagal BK 182 straipsnio 2 dalį už 2015 m. gegužės–gruodžio mėnesiais išrašytų PVM sąskaitų faktūrų ir kreditinių PVM sąskaitų faktūrų įtraukimą į UAB „S“ buhalterinę apskaitą bei 2015 m. gegužės–gruodžio mėnesių patikslintų PVM deklaracijų pateikimą, ir ši baudžiamosios bylos dalis nutraukta.
Iš B. D. nusikalstamos veikos, nurodytos BK 182 straipsnio 2 dalyje, aprašymo pašalintos aplinkybės, susijusios su 2015 m. gegužės–gruodžio mėnesiais išrašytų PVM sąskaitų faktūrų ir kreditinių PVM sąskaitų faktūrų įtraukimu į UAB „S“ buhalterinę apskaitą ir 2015 m. gegužės–gruodžio mėnesių patikslintų PVM deklaracijų pateikimu.
B. D., nuteistai pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, paskirta bausmė – laisvės atėmimas dvejiems metams šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, bausmė, paskirta B. D. pagal BK 184 straipsnio 2 dalį, apėmimo būdu subendrinta su bausmėmis, paskirtomis pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, 208 straipsnio 2 dalį, 222 straipsnio 1 dalį, ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas trejiems metams.
Iš B. D. priteistas VĮ Turto banko civilinis ieškinys sumažintas iki 118 214 Eur, o likusi civilinio ieškinio dalis (118 347 Eur) palikta nenagrinėta.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą ir išklausiusi prokuroro, prašiusio prokuroro skundą tenkinti, o nuteistosios gynėjo skundą atmesti, nuteistosios ir jos gynėjo, prašiusių prokuroro skundą atmesti, o nuteistosios gynėjo kasacinį skundą tenkinti, civilinės ieškovės atstovo, prašiusio prokuroro skundą tenkinti, o nuteistosios gynėjo skundą atmesti, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
I. Bylos esmė
1. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu B. D. nuteista už tai, kad apgaule įmonės UAB „S“ naudai išvengė didelės vertės – 236 561 Eur (6225,29 MGL) dydžio turtinės prievolės, būtent:
1.1. ji, būdama juridinio asmens UAB „S“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registruotos Vilniuje, (duomenys neskelbtini), direktorė, turėdama teisę atstovauti įmonei UAB „S“, kontroliuodama įmonės veiklą, siekdama išvengti įmonės UAB „S“ naudai mokėtino pridėtinės vertės mokesčio (toliau – PVM), nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2016 m. sausio 31 d. pateikė įmonės UAB „S“ buhalterinei apskaitai tvarkyti samdomos įmonės UAB „M“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), atstovei Ž. K., nežinančiai apie vykdomą nusikalstamą veiką, įmonės UAB „S“ įmonei UAB „Palink“ išrašytas 29 PVM sąskaitas faktūras ir kreditines PVM sąskaitas faktūras, kuriose buvo nurodyti neteisingi duomenys apie suteiktų prekių vertę bei nuolaidų sumas, ir nurodė šiuos dokumentus įtraukti į įmonės UAB „S“ buhalterinę apskaitą bei PVM deklaracijas.
1.2. Ž. K., apskaičiusi minėtas PVM sąskaitas faktūras su jose nurodytomis mažesnėmis vertėmis ir nuo jų apskaičiuotomis pardavimo PVM sumomis bei kreditines PVM sąskaitas faktūras su jose nurodytomis didesnėmis kreditinėmis vertėmis ir nuo jų apskaičiuotomis pardavimo PVM sumomis (su minuso ženklu) nei pirkėjos įmonės UAB „Palink“ gautose iš įmonės UAB „S“ PVM sąskaitose faktūrose ir kreditinėse PVM sąskaitose faktūrose su analogiškais dokumentų numeriais, vadovaudamasi įmonės UAB „S“ „išrašytų PVM sąskaitų faktūrų registro“ duomenimis, laikotarpiu nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2016 m. sausio 31 d. elektroninio deklaravimo būdu Valstybinei mokesčių inspekcijai pateiktose 2015 metų sausio–gruodžio mėnesių laikotarpio PVM deklaracijose nedeklaravo įmonės UAB „S“ 1 021 925 Eur PVM apmokestinamų sandorių vertės, 214 626 Eur pardavimo PVM ir 213 692 Eur mokėtino į biudžetą PVM.
1.3. Be to, B. D. nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2016 m. balandžio 22 d. pateikė buhalterinę apskaitą tvarkiusiai buhalterei Ž. K. ne visas įmonės UAB „S“ laikotarpio nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2016 m. kovo 31 d. išrašytas įmonei UAB „Palink“ PVM sąskaitas faktūras ir kreditines PVM sąskaitas faktūras, t. y. nepateikė nuo 2016 m. sausio 29 d. iki 2016 m. kovo 2 d. išrašytų 12 PVM sąskaitų faktūrų ir kreditinių PVM sąskaitų faktūrų, kurių bendra suma 223 433,34 Eur (184 655,64 Eur ir 38 777,7 Eur PVM), ir pateikė ne visas įmonės UAB „Palink“ išrašytas įmonei UAB „S“ debetines PVM sąskaitas faktūras, t. y. nepateikė 3 išrašytų 2016 m. kovo 8 d. debetinių PVM sąskaitų faktūrų, kurių bendra suma 81 514,02 Eur (67 376,96 Eur ir 14 147,06 Eur PVM).
1.4. Ž. K., apskaičiusi jai pateiktas PVM sąskaitas faktūras bei kreditines PVM sąskaitas faktūras ir vadovaudamasi įmonės UAB „S“ „išrašytų PVM sąskaitų faktūrų registro“ duomenimis, laikotarpiu nuo 2016 m. vasario 1 d. iki 2016 m. balandžio 22 d. elektroninio deklaravimo būdu Valstybinei mokesčių inspekcijai pateiktose 2016 metų sausio–kovo mėnesių laikotarpio PVM deklaracijose su neteisingais duomenimis nedeklaravo įmonės UAB „S“ 108 900 Eur PVM apmokestinamų sandorių vertės, 22 869 Eur pardavimo PVM ir 22 869 Eur mokėtino į biudžetą PVM, tai yra iš viso už 2015 m. sausio mėn. – 2016 m. kovo mėn. laikotarpį įmonė UAB „S“ nedeklaravo 236 561 Eur mokėtino į biudžetą PVM.
1.5. Tęsdama savo nusikalstamą veiką, B. D., siekdama apgaule išvengti UAB „S“ prievolių valstybės biudžetui vykdymo, tyčia, sukurdama fiktyvią teisinę padėtį, kad įmonė UAB „S“ iš anksto taptų beturtė ir į įmonę UAB „S“ nebūtų galima nukreipti reikalavimo, neketindama vykdyti realios įmonės UAB „S“ vardu kosmetikos pardavimo veiklos, pagal 2014 m. spalio 1 d. tiekimo sutartį Nr. 2014/01, pagal kurią UAB „S“ sutiko pirkti, o jos, B. D., kontroliuojama ir vadovaujama kita įmonė UAB „BM“ sutiko parduoti prekes, iš UAB „S“ banko sąskaitos į UAB „BM“ banko sąskaitą laikotarpiu nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d. dalimis pervedė 234 583,69 Eur bei pagal jos, B. D., avanso apyskaitą 2015 m. kovo 31 d. sumokėjo 7260 Eur, laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2016 m. gegužės 26 d., pagal 2016 m. sausio 1 d. paskolos sutartį, pagal kurią įmonė UAB „S“ skolina įmonei UAB „BM“ 92 200 Eur, bei pagal 2016 m. sausio 5 d. įmonės UAB „BM“ įmonei UAB „S“ išrašytą 2016 m. sausio 5 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. 00000180 dėl 30 000 Eur baudos už sutarties nevykdymą, iš įmonės UAB „S“ banko sąskaitos į įmonės UAB „BM“ banko sąskaitą dalimis pervedė 122 126 Eur, ir šiuos pinigus įmonė UAB „BM“ panaudojo savo vykdomoje ūkinėje komercinėje veikloje. Dėl tokių jos, B. D., veiksmų Valstybinė mokesčių inspekcija prarado realią galimybę išieškoti iš įmonės UAB „S“ skolas ne ginčo tvarka, vadovaujantis Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymu ar civilinėmis teisinėmis priemonėmis, ir patyrė 236 561 Eur turtinę žalą.
II. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė
3. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs nuteistosios B. D. baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, pakeitė pirmosios instancijos teismo nuosprendį.
3.1. Sprendimą pašalinti iš B. D. nusikalstamos veikos, nurodytos BK 182 straipsnio 2 dalyje, požymį, kad B. D. apgaule išvengė turtinės prievolės, ir aplinkybes, susijusias su turtinės prievolės išvengimu, bei nurodyti, kad B. D. apgaule panaikino turtinę prievolę, teismas motyvavo tuo, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai neįvertino bylos aplinkybių, nes byloje nėra neginčijamai nustatytas B. D. tikslas veikti apgaule siekiant išvengti turtinės prievolės, be to, pats kaltinimas dėl turtinės prievolės išvengimo yra nelogiškas ir prieštaringas. Išvengti galima tik galiojančios, nepanaikintos prievolės, o B. D. tikslingi veiksmai buvo nukreipti į mokėtino mokesčio sumažinimą, t. y. turtinės prievolės panaikinimą, be to, tuo pačiu metu negalima panaikinti turtinės prievolės sumokėti į valstybės biudžetą 236 561 Eur PVM ir tokio pat dydžio turtinės prievolės išvengti.
3.2. Sprendimą panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį, kuria B. D. nuteista pagal BK 182 straipsnio 2 dalį už 2015 m. gegužės–gruodžio mėnesiais išrašytų PVM sąskaitų faktūrų ir kreditinių PVM sąskaitų faktūrų įtraukimą į UAB „S“ buhalterinę apskaitą ir 2015 m. gegužės–gruodžio mėnesių patikslintų PVM deklaracijų pateikimą, bei šią baudžiamosios bylos dalį nutraukti, taip pat iš B. D. nusikalstamos veikos, nurodytos BK 182 straipsnio 2 dalyje, aprašymo pašalinti aplinkybes, susijusias su 2015 m. gegužės–gruodžio mėnesiais išrašytų PVM sąskaitų faktūrų ir kreditinių PVM sąskaitų faktūrų įtraukimu į UAB „S“ buhalterinę apskaitą ir 2015 m. gegužės–gruodžio mėnesių patikslintų PVM deklaracijų pateikimu, teismas motyvavo tuo, kad B. D. už tų pačių PVM deklaracijų su neteisingai nurodyta apskaičiuoto mokėti PVM mokesčio suma pateikimą buvo patraukta administracinėn atsakomybėn, todėl jos patraukimas už tą pačią veiką baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 182 straipsnio 2 dalį pažeistų dvigubo baudimo draudimo principą (lot. non bis in idem).
3.3. Sprendimą sušvelninti B. D. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį pirmosios instancijos teismo paskirtą bausmę teismas motyvavo tuo, kad panaikinus nuosprendžio dalį, kuria B. D. nuteista pagal BK 182 straipsnio 2 dalį už 2015 m. gegužės–gruodžio mėnesių patikslintų PVM deklaracijų pateikimą, sumažėjo nusikalstamos veikos, nurodytos BK 182 straipsnio 2 dalyje, apimtis. Atitinkamai sušvelninęs B. D. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį paskirtą bausmę, teismas iš naujo paskyrė B. D. galutinę subendrintą bausmę už visas jos įvykdytas nusikalstamas veikas.
3.4. Sprendimą sumažinti VĮ Turto bankui pirmosios instancijos teismo priteistą civilinį ieškinį ir dalį jo palikti nenagrinėtą teismas motyvavo tuo, kad B. D. nutraukta bylos dalis dėl 2015 m. gegužės–gruodžio mėnesių laikotarpio PVM deklaracijų su neteisingais duomenimis pateikimo, todėl VĮ Turto banko civilinio ieškinio dalis dėl 118 347 Eur paliekama nenagrinėta, o tenkinama tik likusi civilinio ieškinio dalis – dėl 118 214 Eur.
4. Išnagrinėjęs bylą, apeliacinės instancijos teismas nustatė tokias B. D. veikos, kvalifikuotos pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, aplinkybes:
4.1. B. D. apgaule įmonės UAB „S“ naudai panaikino didelės vertės – 118 214 Eur dydžio turtinę prievolę, būtent: būdama UAB „S“, juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini), registruotos Vilniuje, (duomenys neskelbtini), direktorė, turėdama teisę atstovauti bendrovei, kontroliuodama bendrovės veiklą, siekdama panaikinti UAB „S“ naudai turtinę prievolę – PVM sumokėjimą, nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2016 m. sausio 31 d. pateikė UAB „S“ buhalterinei apskaitai tvarkyti samdomos įmonės UAB „M“, juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini), atstovei Ž. K., nežinančiai apie vykdomą nusikalstamą veiką, įmonės UAB „S“ įmonei UAB „Palink“ nuo 2015 m. sausio 11 d. iki 2015 m. balandžio 30 d. išrašytas bendros 459 366 Eur sumos (379 658,17 Eur ir 79 707,79 Eur PVM) 7 PVM sąskaitas faktūras bei kreditines PVM sąskaitas faktūras, kuriose buvo nurodyti neteisingi duomenys apie suteiktų prekių vertę bei nuolaidų sumas, ir nurodė šiuos dokumentus įtraukti į UAB „S“ buhalterinę apskaitą bei PVM deklaracijas.
4.2. Ž. K., apskaičiusi minėtas PVM sąskaitas faktūras su jose nurodytomis mažesnėmis vertėmis ir nuo jų apskaičiuotomis pardavimo PVM sumomis bei kreditines PVM sąskaitas faktūras su jose nurodytomis didesnėmis kreditinėmis vertėmis ir nuo jų apskaičiuotomis pardavimo PVM sumomis (su minuso ženklu) nei pirkėjos UAB „Palink“ gautose iš UAB „S“ PVM sąskaitose faktūrose ir kreditinėse PVM sąskaitose faktūrose su analogiškais dokumentų numeriais, vadovaudamasi UAB „S“ „išrašytų PVM sąskaitų faktūrų registro“ duomenimis, laikotarpiu nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2016 m. sausio 31 d. elektroninio deklaravimo būdu Valstybinei mokesčių inspekcijai pateiktose 2015 m. sausio–balandžio mėnesių laikotarpio PVM deklaracijose nedeklaravo UAB „S“ 453 926 Eur PVM apmokestinamų sandorių vertės, 95 345 Eur pardavimo PVM ir 95 345 Eur mokėtino į biudžetą PVM.
4.3. Be to, B. D. nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2016 m. balandžio 22 d. pateikė buhalterinę apskaitą tvarkiusiai buhalterei Ž. K. ne visas UAB „S“ laikotarpio nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2016 m. kovo 31 d. išrašytas įmonei UAB „Palink“ PVM sąskaitas faktūras ir kreditines PVM sąskaitas faktūras, t. y. nepateikė nuo 2016 m. sausio 29 d. iki 2016 m. kovo 2 d. išrašytų 12 PVM sąskaitų faktūrų ir kreditinių PVM sąskaitų faktūrų, kurių suma 223 433,34 Eur (184 655,64 Eur ir 38 777,7 Eur PVM), ir pateikė ne visas UAB „Palink“ išrašytas įmonei UAB „S“ debetines PVM sąskaitas faktūras, t. y. nepateikė 3 išrašytų 2016 m. kovo 8 d. debetinių PVM sąskaitų faktūrų, kurių bendra suma 81 514,02 Eur (67 376,96 Eur ir 14 147,06 Eur PVM).
4.4. Ž. K., apskaičiusi jai pateiktas PVM sąskaitas faktūras bei kreditines PVM sąskaitas faktūras ir vadovaudamasi įmonės UAB „S“ „išrašytų PVM sąskaitų faktūrų registro“ duomenimis, laikotarpiu nuo 2016 m. vasario 1 d. iki 2016 m. balandžio 22 d. elektroninio deklaravimo būdu Valstybinei mokesčių inspekcijai pateiktose 2016 metų sausio–kovo mėnesių laikotarpio PVM deklaracijose su neteisingais duomenimis nedeklaravo įmonės UAB „S“ 108 900 Eur PVM apmokestinamų sandorių vertės, 22 869 Eur pardavimo PVM ir 22 869 Eur mokėtino į biudžetą PVM, t. y. iš viso už 2015 m. sausio–balandžio mėnesių ir 2016 m. sausio–kovo mėnesių laikotarpį UAB „S“ nedeklaravo 118 214 Eur mokėtino į biudžetą PVM.
III. Kasacinių skundų argumentai
5. Kasaciniu skundu Vilniaus apygardos prokuratūros Trečiojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiasis prokuroras T. Osipovičius prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. rugsėjo 27 d. nuosprendį ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2022 m. kovo 31 d. nuosprendį. Kasatorius skunde nurodo:
5.1. Vertindamas B. D. veiką, kvalifikuotą pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, kaip turtinės prievolės panaikinimą, o ne išvengimą, apeliacinės instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Pažymėtina, kad B. D. nusikalstamos veikos padarymo mechanizmas apėmė ne tik neinformavimą buhalterinę apskaitą tvarkiusios Ž. K. apie UAB „S“ pardavimus ar pritaikomų nuolaidų dydžius, bet ir tikslingą nurodymą įtraukti į UAB „S“ buhalterinę apskaitą PVM sąskaitas faktūras ir kreditines PVM sąskaitas faktūras, kuriose nurodyti tikrovės neatitinkantys duomenys, taip pat dalies PVM sąskaitų faktūrų nepateikimą įtraukti į buhalterinę apskaitą. B. D. siekė sukurti tokią fiktyvią teisinę UAB „S“ padėtį, kad įmonė taptų beturtė ir apgaulės būdu bent laikinai būtų sumažinta UAB „S“ turtinė prievolė valstybei, kad ji spėtų pervesti pinigus kitai savo įmonei UAB „BM“. 2016 m. sausio 31 d. ir 2016 m. kovo 30 d. UAB „S“ pateikė Valstybinei mokesčių inspekcijai patikslintas 2015 metų PVM deklaracijas ir 193 877 Eur padidino mokėtiną į biudžetą PVM sumą. Be to, 2016 m. vasario 24 d. UAB „S“ pateikė Valstybinei mokesčių inspekcijai 2016 m. sausio mėnesio PVM deklaraciją, kurioje deklaravo 106 646 Eur mokėtino į biudžetą PVM. Dėl to nepagrįstas apeliacinės instancijos teismo argumentas, kad buvo išvengta neegzistuojančios (panaikintos) turtinės prievolės. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų išvados rodo, kad dėl kryptingų ir iš anksto suplanuotų B. D. veiksmų UAB „S“ neliko turto, todėl Valstybinė mokesčių inspekcija prarado realią galimybę išieškoti iš UAB „S“ susidariusią 236 561 Eur dydžio skolą. B. D. apgaulę ir tyčią išvengti UAB „S“ turtinės prievolės patvirtina ir konkrečios aplinkybės, kuriomis ji pervedė iš UAB „Palink“ 2016 m. gegužės 26 d. gautus pinigus. Antai, žinodama apie UAB „S“ nesumokėtą PVM, kai UAB „Palink“ 2016 m. gegužės 26 d. pervedė 26 426,68 Eur į UAB „S“ sąskaitą, kuri buvo atidaryta elektroninių pinigų įstaigoje po to, kai Valstybinės mokesčių inspekcijos pareigūnų atlikto patikrinimo aktas buvo įteiktas UAB „S“, t. y. 2016 m. gegužės 17 d., B. D. tą pačią dieną, kelių minučių skirtumu nuo pinigų gavimo, šią sumą pervedė susijusiai įmonei UAB „BM“. B. D. panaudota apgaulė buvo esminė ir sudėtinga, ją panaudojant pavyko ilgą laiką imituoti įprastinių verslo santykių vykdymą, nors išties buvo siekiama UAB „S“ padaryti beturtę, kad į ją nebūtų galima nukreipti jokio turtinio reikalavimo. Dėl to akivaizdu, kad B. D. veiksmai buvo nukreipti į siekį išvengti didelės vertės turtinės prievolės, o ne šią prievolę panaikinti.
5.2. Nesutiktina su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad pirmosios instancijos teismas, pripažindamas B. D. kalta pagal BK 182 straipsnio 2 dalį šio teismo nuosprendyje nurodyta apimtimi, pažeidė dvigubo baudimo draudimo principą.
5.2.1. Pažymėtina, kad Valstybinė mokesčių inspekcija 2016 m. birželio 30 d. nutarimu B. D. pripažino kalta pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 1721 straipsnio 1 dalį už tai, kad neužtikrino teisingų duomenų įrašymo į patikslintas UAB „S“ PVM deklaracijas neturėdama tikslo išvengti mokesčių. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu B. D. nuteista pagal BK 182 straipsnio 2 dalį už tai, kad išvengė UAB „S“ naudai turtinės prievolės, t. y. pateikė į UAB „S“ apskaitą įtraukti PVM sąskaitas faktūras ir kreditines PVM sąskaitas faktūras, kuriose nurodyti tikrovės neatitinkantys duomenys, ar iš viso nepateikė įtraukti į apskaitą dalies PVM sąskaitų faktūrų bei atliko veiksmus, dėl kurių UAB „S“ neliko turto ir nebuvo galimybės išieškoti turtinės prievolės. Dėl to administracinis teisės pažeidimas, už kurį nubausta B. D., nėra tapatus nusikalstamai veikai, už kurią ji nuteista. Pažymėtina ir tai, kad B. D. buvo nubausta pagal ATPK 1721 straipsnio 1 dalį už tai, jog neužtikrino, kad UAB „S“ patikslintose deklaracijose būtų nurodyti teisingi duomenys, kai neteisingi duomenys jau buvo pateikti UAB „S“ pirminėse PVM deklaracijose, o patikslintose UAB „S“ PVM deklaracijose jau iš dalies ir buvo padidintas mokėtinas PVM. Dėl to darytina išvada, kad B. D. nebuvo bausta administracine tvarka už neteisingų pirminių 2015 m. gegužės–gruodžio mėnesių laikotarpio UAB „S“ PVM deklaracijų pateikimą Valstybinei mokesčių inspekcijai. Taigi nenustačius, kad B. D. baudžiama pakartotinai už tą pačią faktinę veiką, nėra pagrindo daryti išvadą, kad buvo pažeistas dvigubo baudimo draudimo principas.
5.2.2. Kita vertus, net ir sutinkant su apeliacinės instancijos teismo požiūriu į B. D. nubaudimą pagal ATPK 1721 straipsnio 1 dalį, jos nuteisimas pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, atsižvelgus į Europos Sąjungos Teisingumo Teismo, Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, neprieštarautų dvigubo baudimo draudimo principui. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ESTT), vertindamas, ar vienu metu asmeniui už mokesčių teisės aktų pažeidimus gali būti taikoma ir administracinė, ir baudžiamoji atsakomybė, nurodė, kad valstybės narės turi teisę taikyti tokias priemones, kurios užtikrintų visų pajamų iš PVM surinkimą, o kadangi šios srities ES teisė nereguliuoja, už teisės pažeidimus PVM srityje valstybės narės turi teisę nustatyti ir tokią tvarką, pagal kurią galimas kumuliatyvus persekiojimas ir sankcijų taikymas. Vien tai, kad nustatytas kumuliatyvus atsakomybės taikymas, savaime negali reikšti neproporcingumo, nes tai atimtų iš valstybės narės diskreciją. Atsižvelgdamas į tai, ESTT padarė išvadą, kad Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 50 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad juo nedraudžiama taikyti nacionalinės teisės aktų, pagal kuriuos gali būti pradėtas asmens, nesumokėjusio PVM per teisės aktuose nustatytą terminą, baudžiamasis persekiojimas, nors tam asmeniui už tą pačią veiką jau skirta galutinė baudžiamojo pobūdžio administracinė sankcija, kaip tai suprantama pagal minėtą 50 straipsnį, jeigu: 1) šiais teisės aktais siekiama bendrojo intereso tikslo, kuris gali pateisinti tokį kumuliatyvų persekiojimo ir sankcijų taikymą, t. y. kovoti su nusikaltimais PVM srityje, tačiau tie persekiojimai ir sankcijos turi turėti papildomų tikslų; 2) šiuose teisės aktuose nustatytos taisyklės, užtikrinančios kumuliatyvaus procesų taikymo derinimą, kad papildoma našta suinteresuotiesiems asmenims neviršytų to, kas griežtai būtina; 3) šiuose teisės aktuose nustatytos taisyklės, leidžiančios užtikrinti, kad visų skirtų sankcijų griežtumas būtų apribotas iki to, kas griežtai būtina, palyginti su padaryto nusikaltimo sunkumu. Nacionalinis teismas, atsižvelgdamas į visas pagrindinės bylos aplinkybes, privalo įsitikinti, kad suinteresuotajam asmeniui konkrečiai tenkanti našta dėl pagrindinėje byloje nagrinėjamų nacionalinės teisės aktų taikymo ir dėl pagal juos leidžiamo kumuliatyvaus persekiojimo ir sankcijų taikymo nebūtų pernelyg didelė, palyginti su padaryto nusikaltimo sunkumu (ESTT 2018 m. kovo 20 d. sprendimas Luca Menci byloje Nr. C-524/15, ECLI: EU:C:2018:197). ESTT yra konstatavęs, kad valstybės narės turi užtikrinti veiksmingą ES nuosavų išteklių surinkimą (ESTT 2016 m. balandžio 7 d. sprendimas Degano Trasporti byloje Nr. C-546/14, EU:C:2016:206, 21 punktas). Siekdamos užtikrinti visų pajamų iš PVM surinkimą ir kartu ES finansinių interesų apsaugą, valstybės narės turi taikytinų sankcijų pasirinkimo laisvę, tai gali būti administracinės, baudžiamosios sankcijos arba jų abiejų derinys (ESTT 2013 m. vasario 26 d. sprendimas Akerberg Fransson byloje Nr. C-617/10, EU:C:2013:105, 34 punktas; ESTT 2015 m. rugsėjo 8 d. sprendimas Taricco ir kt. byloje Nr. C-105/14, EU:C:2015:555, 39 punktas). Chartijos 50 straipsnyje įtvirtinto non bis in idem principo apribojimą galima pateisinti pagal Chartijos 52 straipsnio 1 dalį, remiantis proporcingumo principu, kai tai būtina ir tikrai atitinka ES pripažintus bendruosius interesus arba reikalinga kitų teisėms ir laisvėms apsaugoti (ESTT 2014 m. gegužės 27 d. sprendimas Zoran Spasic byloje Nr. C-129/14 PPU, EU:C:2014:586, 55 ir 56 punktai). Dėl proporcingumo principo laikymosi pažymėtina, kad jis reikalauja, jog pagrindinėje byloje nagrinėjamuose nacionalinės teisės aktuose nurodytas kumuliatyvus persekiojimo ir sankcijų taikymas neviršytų to, kas tinkama ir reikalinga šiais teisės aktais siekiamiems teisėtiems tikslams pasiekti, turint omenyje, kad, galint pasirinkti iš kelių tinkamų priemonių, reikia imtis mažiau suvaržančios, o dėl to kilę nepatogumai neturi būti neproporcingi siekiamiems tikslams (ESTT 2010 m. vasario 25 d. sprendimas Müller Fleisch byloje Nr. C-562/08, EU:C:2010:93, 43 punktas; ESTT 2010 m. kovo 9 d. sprendimas ERG ir kt. byloje Nr. C-379/08 ir C-380/08, EU:C:2010:127, 86 punktas; ESTT 2016 m. spalio 19 d. sprendimas EL-EM-2001 byloje Nr. C-501/14, EU:C:2016:777, 37 ir 39 punktai). Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad ESTT nelaiko Chartijos 50 straipsnyje įtvirtinto non bis in idem principo absoliučiu ir pateisina šios garantijos ribojimą, jei tokiu būdu siekiama apginti kitą interesą, net ir tais atvejais, kai asmeniui už tą pačią veiką jau skirta galutinė baudžiamojo pobūdžio administracinė sankcija. Šio požiūrio laikosi ir Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) (2016 m. lapkričio 15 d. sprendimas byloje A ir B prieš Norvegiją, peticijų Nr. 24130/11 ir 29758/11). ESTT yra konstatavęs, kad Chartijos 50 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad nedraudžiama taikyti nacionalinės teisės aktų, pagal kuriuos gali būti pradėtas asmens, nesumokėjusio PVM per teisės aktuose nustatytą terminą, baudžiamasis persekiojimas, nors tam asmeniui už tą pačią veiką jau skirta galutinė baudžiamojo pobūdžio administracinė sankcija. Toks sprendimas argumentuojamas tuo, kad ES ypatingas dėmesys skiriamas kovai su nusikaltimais PVM srityje, todėl kumuliatyvus persekiojimo ir baudžiamojo pobūdžio sankcijų taikymas gali būti pateisinamas. Šios išimtys iš dominuojančios praktikos dėl non bis in idem principo taikymo tarptautiniuose teismuose leidžia daryti išvadą, kad mokestinio pažeidimo ir nusikalstamos veikos santykio koncepcija dar vystoma. Pažymėtina, kad mokesčių surinkimas Lietuvoje yra laikytinas viešuoju interesu, kuris turi būti ginamas bei saugomas (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d., 2013 m. liepos 5 d. nutarimai). Dėl to, nepažeisdamas Lietuvos teisės aktų, Chartijos, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos, nenukrypdamas nuo ESTT ir EŽTT praktikos, apeliacinės instancijos teismas turėjo vertinti, ar B. D. tenkanti našta dėl komuliatyvaus persekiojimo ir sankcijų taikymo nebūtų pernelyg didelė, palyginti su jos padaryto nusikaltimo sunkumu. Administracinio teisės pažeidimo byloje B. D. buvo nubausta 57 Eur bauda, todėl tokia našta, atsižvelgiant į jos padarytos nusikalstamos veikos sunkumą, nėra pernelyg didelė. Esant tokioms aplinkybėms, darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai konstatavo dvigubo baudimo principo pažeidimą pirmosios instancijos teismui pripažinus B. D. kalta pagal BK 182 straipsnio 2 dalį šio teismo nuosprendyje nurodyta apimtimi.
6. Kasaciniu skundu nuteistosios B. D. gynėjas advokatas S. Urbonavičius prašo pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2022 m. kovo 31 d. nuosprendį. Pirma, panaikinti nuosprendžio dalį, kuria B. D. nuteista pagal BK 182 straipsnio 2 dalį už 2015 m. sausio–gruodžio mėnesiais išrašytų PVM sąskaitų faktūrų ir kreditinių PVM sąskaitų faktūrų įtraukimą į UAB „S“ buhalterinę apskaitą bei 2015 m. sausio–gruodžio mėnesio patikslintų PVM deklaracijų pateikimą, ir šią baudžiamosios bylos dalį nutraukti; pašalinti iš B. D. nusikalstamos veikos, nurodytos BK 182 straipsnio 2 dalyje, aprašymo aplinkybes, susijusias su 2015 m. sausio–gruodžio mėnesiais išrašytų PVM sąskaitų faktūrų ir kreditinių PVM sąskaitų faktūrų įtraukimu į UAB „S“ buhalterinę apskaitą ir 2015 m. sausio–gruodžio mėnesių patikslintų PVM deklaracijų pateikimu; iš B. D. VĮ Turto bankui priteistą civilinį ieškinį sumažinti iki 22 869 Eur, o likusią civilinio ieškinio dalį (213 692 Eur) palikti nenagrinėtą. Antra, B. D. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį paskirti trumpesnės trukmės laisvės atėmimo bausmę, nei paskirta Vilniaus apygardos teismo 2022 m. kovo 31 d. nuosprendžiu, ir šią bausmę subendrinti su bausmėmis, paskirtomis už kitas nusikalstamas veikas. Trečia, netenkinus šių prašymų, pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2022 m. kovo 31 d. nuosprendį ir nustatyti, kad B. D., vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 8 punktu, 3 dalimi, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidedamas trejiems metams, įpareigojant B. D. per bausmės vykdymo atidėjimo laiką neišvykti iš gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistosios priežiūrą vykdančios institucijos leidimo, ir, pritaikius BK 67 straipsnio 2 dalies 4 punktą bei 69 straipsnį, paskirti B. D. baudžiamojo poveikio priemonę – įpareigojimą iki bausmės vykdymo atidėjimo pabaigos atlyginti bent 20 000 Eur priteistos žalos VĮ Turto bankui. Kasatorius skunde nurodo:
6.1. Nagrinėdami bylą ir pripažindami B. D. kalta pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, teismai pažeidė dvigubo baudimo draudimo principą, įtvirtintą Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalyje, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Protokolo Nr. 7 4 straipsnio 1 dalyje, BK 2 straipsnio 6 dalyje, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 3 straipsnio 1 dalies 6 punkte. Pagal dvigubo baudimo draudimo principą draudžiama ne tik antrą kartą bausti už tuos pačius faktus, bet ir kartoti baudžiamąjį procesą dėl identiškų arba iš esmės tų pačių teisiniu požiūriu reikšmingų faktų (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-226/2014; Ažubalytė, R.; Fedosiuk, O. Konstitucinis non bis in idem principas baudžiamojoje justicijoje: šiuolaikinė samprata ir aktualūs taikymo klausimai // Konstitucija ir teisinė sistema. Liber Amicorum Vytautui Sinkevičiui, Vilnius: Mykolo Romerio universitetas, 2021; Gruodytė, E. Understanding and application of principle non bis in idem in the European Court of Human Rights and lithuanian jurisprudence, Teisės apžvalga 1, 7 (2011) 8). Pažymėtina, kad B. D. vadovautos UAB „S“ 2015 metų buhalterinės apskaitos teisingumas buvo patikrintas Valstybinės mokesčių inspekcijos. Atlikto patikrinimo metu buvo surašytas patikrinimo aktas ir jo pagrindu 2016 m. birželio 30 d. buvo priimtas nutarimas pripažinti B. D. kalta pagal ATPK 1721 straipsnio 1 dalį, nes ji, būdama atsakinga už bendrovės buhalterinės apskaitos organizavimą, neužtikrino, kad Valstybinei mokesčių inspekcijai pateiktose 2015 m. sausio–gruodžio mėn. PVM deklaracijose būtų pateikti teisingi duomenys. Esant tokioms aplinkybėms, vadovaudamasis dvigubo baudimo draudimo principu, pirmosios instancijos teismas, vertindamas tas pačias faktines aplinkybes, negalėjo nuteisti B. D. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį. Išnagrinėjęs bylą, apeliacinės instancijos teismas dalį šios pirmosios instancijos teismo klaidos ištaisė, panaikindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį, kuria B. D. nuteista pagal BK 182 straipsnio 2 dalį už 2015 m. gegužės–gruodžio mėnesiais išrašytų neteisingų PVM sąskaitų faktūrų įtraukimą į UAB „S“ buhalterinę apskaitą ir 2015 m. gegužės–gruodžio mėnesių patikslintų PVM deklaracijų pateikimą. Vis dėlto apeliacinės instancijos teismas paliko galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį, kuria B. D. nuteista pagal BK 182 straipsnio 2 dalį už 2015 m. sausio–balandžio mėnesiais išrašytų neteisingų PVM sąskaitų faktūrų įtraukimą į UAB „S“ buhalterinę apskaitą ir 2015 m. sausio–balandžio mėnesių patikslintų PVM deklaracijų pateikimą. Kasatoriaus manymu, toks sprendimas pažeidžia dvigubo baudimo draudimo principą, nes Valstybinė mokesčių inspekcija atliko UAB „S“ visų 2015 metų buhalterinės apskaitos teisingumo patikrinimą ir tai sukelia tam tikrus teisinius padarinius, t. y. draudimą už šį laikotarpį persekioti asmenį antrą kartą. Vien tai, kad atlikusi viso 2015 m. mokestinio laikotarpio patikrinimą Valstybinė mokesčių inspekcija pritaikė B. D. administracinę atsakomybę tik už teisės pažeidimą, padarytą 2015 m. gegužės–gruodžio mėnesiais, nesuteikia pagrindo daryti išvadą, kad patikrinimas nevyko ir dėl to B. D. gali būti patraukta baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 182 straipsnio 2 dalį už 2015 m. padarytas su neteisinga UAB „S“ buhalterine apskaita susijusias veikas. Priešingu atveju susidarytų paradoksali situacija, kai už dalį veikos, padarytos 2015 m. gegužės–gruodžio mėnesiais, B. D. būtų nubausta administracine tvarka paskiriant baudą, o už kitą dalį veikos, padarytos 2015 m. sausio–balandžio mėnesiais, būtų patraukta baudžiamojon atsakomybėn ir nubausta laisvės atėmimu. Atitinkamai pripažinus, kad B. D. neteisėtai patraukta baudžiamojon atsakomybėn už 2015 m. sausio–balandžio mėnesiais išrašytų neteisingų PVM sąskaitų faktūrų įtraukimą į UAB „S“ buhalterinę apskaitą ir 2015 m. sausio–balandžio mėnesių patikslintų PVM deklaracijų pateikimą, turėtų būti mažinamas VĮ Turto bankui iš B. D. priteistas civilinis ieškinys, paliekant tik 2016 m. sausio–kovo mėnesiais išrašytas PVM sąskaitas faktūras, kurių suma 22 869 Eur.
6.2. Bylą nagrinėję teismai, paskirdami baudžiamojo poveikio priemonę – įpareigojimą iki bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpio pabaigos atlyginti bent pusę priteistos žalos VĮ Turto bankui, t. y. 59 107 Eur, paskyrė neįgyvendinamą, neproporcingą ir prieštaraujančią baudžiamojo poveikio priemonės tikslams baudžiamojo poveikio priemonę, todėl netinkamai taikė BK 41, 54 straipsnius, 67 straipsnio 1, 2 dalis, 69 straipsnio 1, 3 dalis. Pagal BK 67 straipsnio 1 dalį baudžiamojo poveikio priemonės turi padėti įgyvendinti bausmės paskirtį, įtvirtintą BK 41 straipsnyje. Remiantis BK 54 straipsniu, skirdamas baudžiamojo poveikio priemonę, teismas įvertina kaltininko atsakomybę, kaltės formą bei rūšį, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, teisingumo principo įgyvendinimą ir kitus reikšmingus bylos duomenis (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-396/2011). BK 67 straipsnio 2 dalyje nustatyta baudžiamojo poveikio priemonė – turtinės žalos atlyginimas arba pašalinimas – skiriama, kai dėl nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo buvo padaryta žalos asmeniui, nuosavybei ar gamtai, ir ši žala turi būti atlyginta ar pašalinta per teismo nustatytą terminą (BK 69 straipsnio 1, 3 dalys). Dėl to darytina išvada, kad ši baudžiamojo poveikio priemonė turi būti individualizuota. Kasatorius pažymi, kad B. D. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė yra neįgyvendinama, nes turi būti atlyginta ne mažiau kaip 59 107 Eur žalos VĮ Turto bankui, o B. D. yra keturių nepilnamečių vaikų motina, jos bendros pajamos per 2020–2022 metus sudarė 28 559,13 Eur, t. y. mažesnės už teismo pritaikytą baudžiamojo poveikio priemonę. Bylą nagrinėjęs teismas savo sprendimą skirti pirmiau nurodyto dydžio baudžiamojo poveikio priemonę motyvavo tuo, kad nuteistoji yra jauna ir iniciatyvi moteris, o nepavykus įvykdyti baudžiamojo poveikio priemonės, bus galima kreiptis dėl jos pakeitimo. Su šiuo argumentu nesutiktina, nes, net ir žymiai padidėjus B. D. pajamoms – iki 4000 Eur (vidutinis darbo užmokestis Vilniaus apskrityje yra 1819,9 Eur), atskaičius mokesčius, penkių asmenų šeimos pragyvenimo išlaidas, to neužtektų paskirtai baudžiamojo poveikio priemonei įvykdyti. Atkreiptinas dėmesys, kad laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas su sąlyga, kad bus įvykdyta baudžiamojo poveikio priemonė, todėl byloje iš esmės yra susiklosčiusi situacija, kai realus laisvės atėmimo bausmės vykdymas yra atidėtas vėlesniam laikui arba bus būtina kreiptis į teismą su prašymu pakeisti baudžiamojo poveikio priemonę. Savo esme toks baudžiamojo įstatymo taikymas yra neteisingas ir neracionalus, nes, atsižvelgiant į baudžiamojo poveikio priemonės tikslus, ji turi būti proporcinga, racionali ir realiai įgyvendinama, o ne sukurti prielaidas naujiems teismo procesams ateityje.
IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
7. Vilniaus apygardos prokuratūros Trečiojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiojo prokuroro T. Osipovičiaus bei nuteistosios B. D. gynėjo advokato S. Urbonavičiaus kasaciniai skundai atmestini.
Dėl turtinės prievolės išvengimo ar jos panaikinimo požymio veiką kvalifikuojant pagal BK 182 straipsnį
8. Prokuroras savo kasaciniame skunde nurodė, kad, vertindamas B. D. veiką, kvalifikuotą pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, kaip turtinės prievolės panaikinimą, o ne išvengimą, apeliacinės instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Prokuroro nuomone, dėl kryptingų ir iš anksto suplanuotų B. D. veiksmų UAB „S“ neliko turto, todėl Valstybinė mokesčių inspekcija prarado realią galimybę išieškoti iš UAB „S“ susidariusią 236 561 Eur dydžio skolą, t. y. turtinės prievolės buvo išvengta, o ne ji panaikinta. Teisėjų kolegija su tokia kasatoriaus pozicija nesutinka.
9. Pagal BK 182 straipsnio 2 dalį atsako tas, kas apgaule savo ar kitų naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą ar turtinę teisę arba didelę mokslinę, istorinę ar kultūrinę reikšmę turinčias vertybes arba išvengė didelės vertės turtinės prievolės, arba ją panaikino, arba sukčiavo dalyvaudamas organizuotoje grupėje. Šios nusikalstamos veikos dalykas yra turtinė nauda, kurią, panaudojęs apgaulę, kaltininkas gauna sau ar kitam asmeniui ir kuri pasireiškia svetimo turto ar turtinės teisės įgijimu, turtinės prievolės panaikinimu ar išvengimu. Sukčiavimui būdinga tai, kad dėl panaudotos apgaulės kitas asmuo patiria turtinės žalos (netenka turto, turtinės teisės, galimybių įgyvendinti turimą turtinę teisę), o kaltininkas gauna turtinės naudos sau ar kitam asmeniui. Pagal susiformavusią teismų praktiką kaip sukčiavimas kvalifikuojami ir veiksmai, kuriais siekiama įgyti valstybės biudžeto lėšas ar panaikinti PVM prievolę valstybės biudžetui tarpusavio užskaitų būdu į įmonės apskaitą įtraukiant suklastotas PVM sąskaitas faktūras, pateikiant mokesčių administratoriui suklastotas PVM deklaracijas ar kitus dokumentus (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-258-222/2018).
10. Apgaulė PVM sukčiavimo bylose reiškiasi per PVM mokėtojo santykį su Valstybine mokesčių inspekcija (toliau – ir VMI) pateikiant šiai suklastotas PVM deklaracijas (kartais ir kitus dokumentus) ir taip suklaidinant dėl PVM prievolės dydžio ar teisės į atskaitą apimties. Tokia veika pagal teismų praktiką paprastai laikoma sukčiavimu panaikinant turtinę prievolę – asmens (fizinio ar juridinio) turtinės teisės, atitinkančios kaltininko ar trečiojo asmens turtinę prievolę, netekimas remiantis fiktyviu juridiniu faktu, pavyzdžiui, fiktyviais atskaitos būdais likviduojamas ar sumažinamas į biudžetą mokėtinas PVM (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-156-788/2016, 2K-363-746/2016).
11. Sukčiavimas panaikinant turtinę prievolę laikomas baigtu, kai apgaule įtvirtinamas juridinis faktas, panaikinantis turtinę prievolę. Teismų praktikoje sukčiavimas panaikinant prievolę mokėti PVM paprastai laikomas baigtu nusikaltimu nuo to momento, kai mokesčių administratoriui pateikiama PVM deklaracija, kurioje, siekiant apgaule išvengti PVM, įrašyti žinomai neteisingi duomenys apie į biudžetą mokėtiną PVM sumą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-112/2012, 2K-258-222/2018). Apeliacinės instancijos teismas teisingai nustatė šios veikos baigtumo momentą, todėl pagrįstai konstatavo, kad prievolė buvo panaikinta, o ne jos išvengta.
12. Nagrinėjamoje byloje, kaip nurodo prokuroras, turtinės prievolės B. D. išvengė ne tik pateikdama į apskaitą įtraukti PVM sąskaitas faktūras ir kreditines PVM sąskaitas faktūras, kuriose nurodyti tikrovės neatitinkantys duomenys, ar iš viso nepateikė įtraukti į apskaitą dalies PVM sąskaitų faktūrų, bet kartu ir atliko veiksmus, kuriais vengė vykdyti savo prievolę. UAB „S“, siekdama faktiškai neturėti turto, iš kurio būtų galima patenkinti VMI reikalavimą, pagal 2014 m. spalio 1 d. tiekimo sutartį Nr. 2014/01 bendrai sumokėjo 234 583,69 Eur UAB „BM“, taip pat šiai bendrovei pagal 2016 m. sausio 1 d. paskolos sutartį sumokėjo 92 200 Eur, o pagal 2016 m. sausio 5 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. 00000180 – 30 000 Eur už paskirtą baudą. Tokia pozicija nėra teisinga ir ją argumentuotai paneigė apeliacinės instancijos teismas.
13. Apeliacinės instancijos teismas nustatė naujas nusikalstamos veikos, kvalifikuotos pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, padarymo aplinkybes (nutarties 4 punktas), aptarė (apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio 19.3–19.10 punktai), kodėl pašalino pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes, kad „B. D., siekdama apgaule išvengti UAB „S“ prievolių valstybės biudžetui vykdymo, tyčia, sukurdama fiktyvią teisinę padėtį, kad UAB „S“ iš anksto taptų beturtė ir į bendrovę nebūtų galima nukreipti reikalavimo, pagal 2014 m. spalio 1 d. Tiekimo sutartį Nr. 2014/01 iš UAB „S“ banko sąskaitos į UAB „BM“ banko sąskaitą laikotarpiu nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d. dalimis pervedė 234 583,69 Eur; pagal savo avanso apyskaitą 2015 m. kovo 31 d. sumokėjo 7260 Eur; pagal 2016 m. sausio 1 d. paskolos sutartį sumokėjo UAB „BM“ 92 200 Eur bei pagal 2016 m. sausio 5 d. UAB „BM“ įmonei UAB „S“ išrašytą 2016 m. sausio 5 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. 00000180 dėl 30 000 Eur baudos už sutarties nevykdymą iš UAB „S“ banko sąskaitos į UAB „BM“ banko sąskaitą dalimis pervedė 122 126 Eur.“
14. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, nuspręsdamas dėl šios nutarties 13 punkte aprašytų aplinkybių, teisės taikymo klaidos nepadarė, tinkamai nustatė nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes ir pagrįstai nusprendė, jog turtinė prievolė buvo panaikinta, o ne jos išvengta.
Dėl dvigubo baudimo draudimo principo pažeidimo
15. Prokuroras kasaciniame skunde nurodo, kad nepagrįsta apeliacinės instancijos teismo išvada, jog pirmosios instancijos teismas, pripažindamas B. D. kalta pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, pažeidė dvigubo baudimo draudimo principą, nes B. D. administracinėn atsakomybėn buvo patraukta ne už tą pačią veiką, už kurią ji buvo nuteista pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu. Kita vertus, pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką administracinė ir baudžiamoji atsakomybė už tą pačią veiką gali būti taikomos kartu, jei tuo siekiama apginti kitą interesą ir kumuliatyvaus persekiojimo našta nėra pernelyg didelė. B. D. paskirta administracinė nuobauda yra nedidelė, taigi kumuliatyvaus persekiojimo našta jai nebūtų per didelė. Nuteistosios gynėjas teigia, kad apeliacinės instancijos teismas ne iki galo ištaisė pirmosios instancijos teismo padarytą dvigubo baudimo draudimo principo pažeidimą, nes Valstybinė mokesčių inspekcija atliko UAB „S“ visų 2015 metų, o ne tik 2015 metų gegužės–gruodžio mėnesių patikrinimą. Teisėjų kolegija su šiais kasatorių argumentais nesutinka.
16. Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalyje, BK 2 straipsnio 6 dalyje įtvirtintas principas, kad niekas negali būti baudžiamas už tą pačią nusikalstamą veiką antrą kartą. Draudimas persekioti ar bausti asmenį už nusikaltimą, dėl kurio jis jau buvo galutinai išteisintas arba nuteistas pagal tos valstybės įstatymus ir baudžiamąjį procesą, nustatytas ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) Protokolo Nr. 7 4 straipsnio 1 dalyje. Šiomis nuostatomis yra įtvirtintas principas non bis in idem (draudimas persekioti ir bausti už tą patį nusikaltimą).
17. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje non bis in idem principas aiškinamas taip, kad, priėmus galutinį sprendimą byloje, negalima ne tik bausti, bet ir kartoti baudžiamojo proceso dėl identiškų arba iš esmės tų pačių teisiškai reikšmingų faktų, neatskiriamai susijusių su tuo pačiu laiku ir ta pačia vieta (Didžiosios kolegijos 2009 m. vasario 10 d. sprendimas byloje Sergey Zolotukhin prieš Rusiją, peticijos Nr. 14939/03; 2009 m. birželio 16 d. sprendimas byloje Ruotsalainen prieš Suomiją, peticijos Nr. 13079/03; Didžiosios kolegijos 2016 m. lapkričio 15 d. sprendimas byloje A ir B prieš Norvegiją, peticijų Nr. 24130/11 ir 29758/11). Analogiškos pozicijos laikomasi ir ESTT praktikoje (pvz., 2018 m. kovo 20 d. sprendimas byloje Menci, C-524/15). Taikant administracines sankcijas ir baudžiamąją atsakomybę už nusikaltimus PVM srityje, siekiama užtikrinti šio mokesčio surinkimą ir kovoti su sukčiavimu, taigi įgyvendinama ir Europos Sąjungos teisė (2006 m. lapkričio 28 d. Tarybos direktyvos 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos 2 ir 273 straipsniai, Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 325 straipsnis). Todėl nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje taikytini ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos, kurios 50 straipsnyje taip pat įtvirtintas non bis in idem principas, reikalavimai, aiškinami ESTT praktikoje (pvz., ESTT 2018 m. kovo 20 d. sprendimo byloje Menci, C-524/15, 18–24 punktai ir juose nurodoma šio Teismo praktika).
18. Konstitucinis Teismas 2017 m. kovo 15 d. nutarime nurodė, kad Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje konstatuota, jog asmenims, traukiamiems baudžiamojon atsakomybėn, taip pat asmenims, traukiamiems teisinėn atsakomybėn pagal atitinkamus įstatymus, jei juose nustatytos sankcijos savo dydžiu (griežtumu) prilygsta kriminalinėms bausmėms, nesvarbu, kokiai teisinės atsakomybės rūšiai (baudžiamajai, administracinei, drausminei ar kitokiai) šios sankcijos būtų priskirtos, ir nesvarbu, kaip atitinkamos sankcijos būtų vadinamos, įstatymuose būtinai turi būti nustatytos tokios procesinės garantijos, kokios kyla iš Konstitucijos, inter alia (be kita ko), iš jos 31 straipsnio (inter alia, 2005 m. lapkričio 3 d., 2008 m. gegužės 28 d., 2013 m. balandžio 12 d., 2017 m. kovo 15 d. nutarimai). Konstitucinis principas non bis in idem reiškia draudimą bausti antrą kartą už tą pačią teisei priešingą veiką – už tą patį nusikaltimą, taip pat už tą patį teisės pažeidimą, kuris nėra nusikaltimas. Konstitucinėje jurisprudencijoje nedviprasmiškai įtvirtinta, kad principas non bis in idem reiškia ir tai, jog jeigu asmuo už teisei priešingą veiką buvo patrauktas ne baudžiamojon, bet administracinėn atsakomybėn, t. y. jam buvo pritaikyta sankcija – paskirta nuobauda ne kaip už nusikaltimą, bet kaip už administracinį teisės pažeidimą, jis už tą veiką negali būti traukiamas dar ir baudžiamojon atsakomybėn (Konstitucinio Teismo 2005 m. lapkričio 10 d. nutarimas).
19. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, plėtodamas non bis in idem principo aiškinimą, yra nurodęs, kad tokio principo įtvirtinimo tikslas yra uždrausti ne tik nubaudimą už tą pačią veiką, dėl kurios baudžiamasis procesas buvo pabaigtas galutiniu sprendimu, bet ir baudžiamojo proceso dėl tokios veikos pakartojimą, kad administracinės teisės pažeidimai savo prigimtimi yra baudžiamojo pobūdžio, o pažeidimui konstatuoti pakanka, kad sutaptų bent vienas esminių veikos požymių (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-167-788/2015, 2K-7-29-942/2016).
20. Pagal EŽTT praktiką nustatant, ar teisės pažeidimas kvalifikuotinas kaip „baudžiamasis“, yra taikytini trys kriterijai: teisės pažeidimo priskyrimas pagal vidaus teisę, teisės pažeidimo pobūdis ir galimos sankcijos pobūdis bei griežtumo laipsnis. Pažymėtina, kad EŽTT praktikoje taikant nurodytus kriterijus paprastai pripažįstama, kad mokesčių teisės pažeidimai, už kuriuos skiriamos mokestinės baudos, laikytini „baudžiamaisiais“ Konvencijos prasme (2002 m. liepos 23 d. sprendimas byloje Janosevic prieš Švediją, peticijos Nr. 34619/97; 2006 m. lapkričio 23 d. sprendimas byloje Jussila prieš Suomiją, peticijos Nr. 73053/01; 2010 m. sausio 5 d. sprendimas byloje Impar LtD. prieš Lietuvą, peticijos Nr. 13102/04; 2012 m. balandžio 17 d. sprendimas byloje Steininger prieš Austriją, peticijos Nr. 21539/07; Didžiosios kolegijos 2016 m. lapkričio 15 d. sprendimas byloje A ir B prieš Norvegiją).
21. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad už dalį pažeidimų, padarytų 2015 m. gegužės–gruodžio mėn., B. D. nubausta pagal veikos padarymo metu galiojusio ATPK 1721 straipsnio 1 dalį. ATPK priskirtinas administracinės teisės sričiai. Iš ATPK normų turinio matyti, kad šiuo įstatymu yra uždraustos tam tikros veikos kaip administraciniai teisės pažeidimai ir už jų padarymą nustatytos administracinės nuobaudos bei sureguliuota administracinių teisės pažeidimų tyrimo ir baigiamųjų sprendimų šiose bylose priėmimo ir vykdymo tvarka. ATPK 1721 straipsnio 1 dalyje nustatyta veika kėsinamasi į valstybėje teisės aktais nustatytą prekybos, finansų, apskaitos ir statistikos tvarką, ir už šiame straipsnyje uždraustos veikos padarymą buvo baudžiama įspėjimu arba bauda nuo penkiasdešimt septynių iki vieno šimto keturiasdešimt keturių eurų. Iš to darytina išvada, kad nagrinėjamoje byloje aktualus B. D. padarytas administracinis teisės pažeidimas, atsižvelgiant į EŽTT praktiką, kvalifikuotinas kaip „baudžiamasis“.
22. Konvencijos Protokolo Nr. 7 4 straipsnis, kaip ir Lietuvos Respublikos nacionalinė teisė, nedraudžia vykdyti dviejų procesų dėl tos pačios veikos, tačiau yra draudžiamas pakartotinis asmens baudžiamasis persekiojimas ir nubaudimas. Sprendžiant, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas non bis in idem principas, turi būti atsižvelgiama į šias aplinkybes: 1) ar asmuo yra baudžiamas jam taikant sankciją, kuri yra baudžiamojo pobūdžio; 2) ar asmuo baudžiamas už identiškus ar iš esmės tuos pačius teisiškai reikšmingus faktus (pažeidimo tapatumas); 3) ar asmuo buvo baudžiamas pakartotinai; 4) ar pakartotinai baudžiamas tas pats asmuo (asmens tapatumas). Nurodyti kriterijai negali būti taikomi formaliai – ar kiekvienu konkrečiu atveju nėra pažeidžiamas aptariamas principas, galima atsakyti tik įvertinus visas reikšmingas faktines bylos aplinkybes (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-183-648/2017).
23. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad non bis in idem principo pažeidimui nustatyti nėra būtina, kad teisiškai reikšmingi faktai abiejuose procesuose sutaptų visiškai: pakanka, kad asmuo antrą kartą persekiojamas dėl tam tikrų faktinių aplinkybių, dėl kurių jau buvo galutinai išteisintas arba nuteistas, abiejuose procesuose nustatytos to paties įvykio aplinkybės gali šiek tiek skirtis, jei tokie skirtumai nėra esminiai; viename iš procesų atitinkamos aplinkybės gali sudaryti tik vieną iš teisės pažeidimo sudėties požymių arba asmeniui abiejuose procesuose inkriminuojamas veikos laikotarpis gali sutapti tik iš dalies (2011 m. spalio 18 d. sprendimas byloje Tomasovic prieš Kroatiją, peticijos Nr. 53785/09; 2001 m. gegužės 29 d. sprendimas byloje Franz Fischer prieš Austriją, peticijos Nr. 37950/97; mutatis mutandis (su būtinais (atitinkamais) pakeitimais) 2005 m. sausio 27 d. sprendimas dėl priimtinumo byloje Smolickis prieš Latviją, peticijos Nr. 73453/01).
24. Baudžiamojoje byloje nustatyta, kad B. D., būdama UAB „S“ direktorė, pateikė įmonės buhalterinę apskaitą tvarkiusiai įmonės UAB „M“ atstovei, nežinančiai apie daromą nusikalstamą veiką, 2015 m. surašytas 29 PVM sąskaitas faktūras ir kreditines PVM sąskaitas faktūras santykių su UAB „Palink“ srityje su neteisingais duomenimis apie sandorių vertę, o UAB „M“ atstovė įtraukė šiuos duomenis į buhalterinę apskaitą ir jomis remdamasi pateikė VMI PVM deklaracijas su neteisingais duomenimis apie mokėtiną į biudžetą PVM. Dėl to UAB „S“ valstybei nesumokėjo 213 692 Eur PVM mokesčio. Iš VMI 2016 m. gegužės 17 d. surašyto UAB „S“ patikrinimo akto turinio matyti, kad VMI patikrino UAB „S“ 2015 m. PVM apskaitą ir nustatė UAB „S“ santykių su UAB „Palink“ srityse PVM apskaitos netikslumus, kurie buvo nustatyti ir šioje baudžiamojoje byloje. Surašyto patikrinimo akto pagrindu VMI 2016 m. birželio 30 d. surašė administracinį nutarimą, kuriuo B. D., kaip UAB „S“ direktorę, atsakingą už buhalterinės apskaitos organizavimą, nubaudė už tai, kad UAB „S“ patikslintose PVM deklaracijose, pateiktose VMI 2015 m. gegužės–gruodžio mėnesiais, nebuvo deklaruota 118 347 Eur mokėtino į biudžetą PVM, ir už šią veiką ją nubaudė pagal ATPK 1721 straipsnio 1 dalį.
25. Pažymėtina, kad nors VMI nutarime daromos nuorodos į patikslintas UAB „S“ PVM deklaracijas, tačiau iš patikrinimo akto ir nutarimo administracinio teisės pažeidimo byloje palyginimo matyti, kad nedeklaruoto mokėtino PVM sumos nurodytos remiantis pirminėmis UAB „S“ PVM deklaracijomis ir jose neteisingai nurodytomis į biudžetą mokėtinomis PVM sumomis. Dėl to darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nustatytos bylos aplinkybės dėl tos dalies, kiek tai susiję su UAB „S“ 2015 m. gegužės–gruodžio mėnesių PVM deklaracijomis ir pagal jas mokėtinu PVM, yra tos pačios, kaip ir nurodytos VMI 2016 m. birželio 30 d. nutarime, priimtame administracinio nusižengimo byloje.
26. Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad VMI 2016 m. birželio 30 d. nutarimu B. D., kaip UAB „S“ direktorė, atsakinga už buhalterinę apskaitą, nebuvo nubausta už pažeidimus, padarytus 2015 m. sausio–balandžio mėn. Jai nebuvo pritaikytos ir jokios mokestinės sankcijos (delspinigiai, bauda). Vien tai, kad VMI tikrino visą 2015 metų UAB „S“ PVM apskaitą, nesuteikia pagrindo daryti išvadą, kad šioje byloje B. D. buvo persekiojama už tą pačią veiką antrą kartą po to, kai jos kaltės klausimas dėl administracinio nusižengimo buvo išspręstas, nes juridinio asmens UAB „S“ apskaitos, siekiant įsitikinti mokėtinų mokesčių teisingumu, patikrinimas negali būti prilygintas B. D. kaip fizinio asmens persekiojimui, siekiant išspręsti jos administracinės, baudžiamosios ar kitokios teisinės atsakomybės klausimą. Dėl to nepagrįsti nuteistosios gynėjo argumentai, kad apeliacinės instancijos teismas nevisiškai ištaisė pirmosios instancijos teismo padarytą dvigubo baudimo principo pažeidimą.
27. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad EŽTT Didžioji kolegija 2016 m. lapkričio 15 d. sprendime byloje A ir B prieš Norvegiją, peticijų Nr. 24130/11 ir 29758/11, atsižvelgdama, be kita ko, ir į Europos valstybėse paplitusią praktiką, pripažino, kad valstybės turi teisę, laikydamosi teisėtumo reikalavimų, pasirinkti, kokiomis viena kitą papildančiomis teisinėmis priemonėmis atsakyti į visuomenei žalingą elgesį (kaip antai mokesčių nemokėjimą, vengimą juos mokėti). Tokios priemonės gali būti taikomos ir vykdant skirtingus, tačiau nuoseklią visumą sudarančius procesus, siekiant tą visuomenei žalingą elgesį paveikti skirtingais aspektais, su sąlyga, kad tokių asmeniui taikomų priemonių visuma jam netaps per didele našta (Didžiosios kolegijos sprendimo byloje A ir B prieš Norvegiją par. 121). Tačiau pagal Konvencijos Protokolo Nr. 7 4 straipsnį tokie du procesai gali būti vykdomi tik laikantis tam tikrų sąlygų.
28. Tam, kad nebūtų šioje nuostatoje draudžiamo proceso ar nubaudimo pakartojimo, turi būti įtikinamai įrodyta, kad tie du procesai dėl konkrečios veikos yra pakankamai susiję tiek iš esmės, tiek laiko požiūriu. Tai reiškia, kad tikslai ir naudojamos priemonės jiems pasiekti iš esmės turi vieni kitus papildyti ir būti susiję laiko požiūriu, taip pat kad galimos tokių priemonių taikymo pasekmės turi būti proporcingos ir numatomos asmenims, kuriems jos atsiranda (Didžiosios kolegijos sprendimo byloje A ir B prieš Norvegiją par. 130).
29. Nustatant, ar buvo pakankamai glaudus ryšys tarp procesų iš esmės, atsižvelgiama į šiuos veiksnius: 1) ar skirtingais procesais siekiama vienas kitą papildančių tikslų ir dėl to tiriami skirtingi socialiai netinkamo elgesio aspektai; 2) ar procesų dvilypumas buvo numatoma atitinkamo elgesio pasekmė tiek teisine, tiek praktine prasme; 3) ar procesai buvo vykdomi taip, kad būtų kiek įmanoma išvengta bet kokio įrodymų rinkimo ir vertinimo dubliavimo, įvairioms kompetentingoms institucijoms tinkamai bendradarbiaujant, kad faktų nustatymas viename procese būtų panaudojamas ir kitame; 4) ar į sankciją, kuri buvo paskirta procese, kuris buvo galutinai pabaigtas pirmas, buvo atsižvelgta antrajame procese tam, kad būtų užkertamas kelias kilti pernelyg didelei naštai atitinkamam asmeniui; mažiausia rizika, kad taip atsitiks, yra tais atvejais, kai yra sukurtas kompensavimo mechanizmas, skirtas užtikrinti, jog paskirtų sankcijų visuma yra proporcinga (Didžiosios kolegijos sprendimo byloje A ir B prieš Norvegiją par. 132). Be to, sujungti procesai labiau atitiks papildymo ir nuoseklumo kriterijus, jeigu atitinkamos sankcijos nėra formaliai klasifikuojamos kaip „baudžiamosios“, yra būdingos tik nagrinėjamam elgesiui ir tokiu būdu skiriasi nuo „baudžiamosios teisės esmės“ (sprendimo byloje A ir B prieš Norvegiją par. 133). Taip pat turi būti įvykdytas ir sąryšio laiko požiūriu reikalavimas. Tai nereiškia, kad du procesai nuo pradžios iki pabaigos turi vykti tuo pačiu metu, tačiau jų tarpusavio ryšys laiko atžvilgiu turi būti pakankamai stiprus, kad asmuo būtų apsaugotas nuo netikrumo ir delsimo bei užsitęsusio proceso (A ir B prieš Norvegiją, par. 134).
30. Ši pozicija plėtojama ir naujausioje Teisingumo Teismo praktikoje (2018 m. kovo 20 d. sprendimas byloje Menci, C-524/15; 2018 m. kovo 20 d. sprendimas byloje Di Puma, C-596/16 ir C-597/16; 2018 m. kovo 20 d. sprendimas byloje Garlsson R ir kt., C-537/16). ESTT sprendimuose, be kita ko, nurodoma, kad Chartijos 50 straipsnyje įtvirtinto non bis in idem principo apribojimą galima pateisinti remiantis Chartijos 52 straipsnio 1 dalimi, pagal kurią toks apribojimas turi būti nustatytas įstatymo ir nekeisti apribojamos teisės esmės; remiantis proporcingumo principu, apribojimas galimas tik kai yra būtinas ir tikrai atitinka Sąjungos pripažintus bendruosius interesus arba reikalingas kitų teisėms ir laisvėms apsaugoti. ESTT yra išaiškinęs, kad Chartijos 50 straipsniu nedraudžiama taikyti nacionalinės teisės aktų, pagal kuriuos gali būti pradėtas asmens, laiku nesumokėjusio PVM, baudžiamasis persekiojimas, nors tam asmeniui už tą pačią veiką jau skirta galutinė baudžiamojo pobūdžio administracinė sankcija, jeigu šiais teisės aktais: 1) siekiama bendrojo intereso tikslo, kuris gali pateisinti tokį kumuliatyvų persekiojimo ir sankcijų taikymą, t. y. kovoti su nusikaltimais PVM srityje, tačiau tie persekiojimai ir sankcijos turi turėti papildomų tikslų; 2) nustatytos taisyklės, užtikrinančios kumuliatyvaus procesų taikymo derinimą, kad papildoma našta suinteresuotiesiems asmenims neviršytų to, kas griežtai būtina, ir 3) leidžiančios užtikrinti, kad visų skirtų sankcijų griežtumas būtų apribotas iki to, kas griežtai būtina, palyginti su padaryto nusikaltimo sunkumu.
31. Teisėjų kolegija pažymi, kad iš išdėstytų palyginti neseniai pirmiausia EŽTT Didžiosios kolegijos byloje A ir B prieš Norvegiją suformuluotų principų turinio ir jų taikymo iki šiol negausioje tokio pobūdžio EŽTT ir ESTT praktikoje matyti, jog dviejų teisinių baudžiamojo pobūdžio procesų dėl tų pačių faktų galimybė iš esmės siejama su valstybės vertinimo laisve reglamentuojant atsakomybę už, be kita ko, su mokesčių nemokėjimu susijusias veikas. Siekiant užkirsti kelią non bis in idem principo pažeidimams, toks valstybės pasirinkimas gali būti įgyvendinamas tik laikantis pirmiau nurodytų sąlygų. Kita vertus, EŽTT Didžioji kolegija, byloje A ir B prieš Norvegiją apžvelgusi EŽTT praktiką, nurodė ir tai, kad yra akivaizdu, jog patikimiausias būdas užtikrinti Konvencijos Protokolo Nr. 7 4 straipsnio reikalavimų laikymąsi dėl veikų, už kurias baudžiama ir pagal baudžiamąją, ir pagal administracinę teisę, yra reikiamoje stadijoje numatyti vieno lygmens procesą, įgalinantį sujungti atitinkamos veiklos paralelinį teisinį reguliavimą taip, kad įvairūs visuomenės poreikiai reaguojant į teisės pažeidimą galėtų būti tenkinami vieno proceso kontekste (par. 130).
32. Teisėjų kolegija nesutinka su prokuroro argumentu, kad viešasis interesas surinkti mokesčius ir nedidelė kumuliatyvaus persekiojimo našta leistų pagrįsti B. D. kumuliatyvų persekiojimą už UAB „S“ PVM nemokėjimą šioje baudžiamojoje byloje. Atsižvelgdama į išdėstytas tarptautinių teismų praktikos nuostatas, teisėjų kolegija nemato galimybės įtikinamai pagrįsti tokią poziciją. Šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys, kad pagal nuoseklią Lietuvos teismų praktiką nepripažįstama baudžiamojo proceso galimybė po to, kai tam pačiam asmeniui dėl tų pačių teisiškai reikšmingų faktų buvo pritaikytos baudžiamojo pobūdžio mokestinės sankcijos.
33. Pažymėtina ir tai, kad šioje byloje susidariusioje procesinėje situacijoje neįvykdyta EŽTT praktikoje išplėtota sąlyga, kad du procesai dėl tos pačios veikos turi būti pakankamai susiję laiko požiūriu (žr., be kita ko, 2017 m. gegužės 18 d. sprendimą byloje Jóhannesson ir kiti prieš Islandiją, peticijos Nr. 22007/11).
34. Nagrinėjamoje byloje mokestinio ginčo procesas pradėtas 2016 m. vasario 10 d., o galutinai pabaigtas 2016 m. gegužės mėn. Jo pagrindu B. D. buvo pradėtas administracinio teisės pažeidimo procesas 2016 m. gegužės 31 d. ir baigtas 2016 m. birželio 30 d. Tuo tarpu baudžiamajame procese, pradėtame 2016 m. lapkričio 21 d., kaltinamasis aktas buvo surašytas 2020 m. sausio 10 d., pirmosios instancijos teismo nuosprendis priimtas tik 2022 m. kovo 31 d., t. y. praėjus daugiau nei penkeriems metams po mokestinio proceso bei administracinio teisės pažeidimo proceso pabaigos, o iki šios kasacinės nutarties priėmimo baudžiamasis procesas vyksta jau daugiau kaip šešerius metus. Todėl darytina išvada, kad (net ir darant prielaidą, kad pagal Lietuvos teisę du procesai šiuo atveju apskritai būtų galimi nepažeidžiant non bis in idem principo) baudžiamoji atsakomybė B. D. po to, kai ji dėl tų pačių faktų buvo nubausta VMI nutarimu, sukurtų netikrumo situaciją ir sukeltų B. D. neproporcingą naštą.
35. Taigi, nustačius, kad tiek administracinio teisės pažeidimo, tiek baudžiamojoje byloje B. D. atsakomybė kilo iš tų pačių esminių faktų, administracinio teisės pažeidimo procesas baigtas nubaudžiant B. D. pagal ATPK 1721 straipsnio 1 dalį, kad pagal savo pobūdį administracinio teisės pažeidimo procesas vertintinas kaip „baudžiamasis“, darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo non bis in idem principo pažeidimą apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje nurodyta apimtimi.
Dėl baudžiamojo poveikio priemonės – turtinės žalos atlyginimo – skyrimo atidedant bausmės vykdymą (BK 75 straipsnis)
36. Nuteistosios gynėjo advokato manymu, bylą nagrinėję teismai, paskirdami baudžiamojo poveikio priemonę – įpareigojimą iki bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpio pabaigos atlyginti bent pusę priteistos žalos VĮ Turto bankui, paskyrė neįgyvendinamą, neproporcingą ir prieštaraujančią baudžiamojo poveikio priemonės tikslams baudžiamojo poveikio priemonę, todėl netinkamai taikė BK 41, 54 straipsnius, 67 straipsnio 1, 2 dalis, 69 straipsnio 1, 3 dalis. Kasatoriaus manymu, savo esme toks baudžiamojo įstatymo taikymas yra neteisingas ir neracionalus, nes, atsižvelgiant į baudžiamojo poveikio priemonės tikslus, ji turi būti proporcinga, racionali ir realiai įgyvendinama, o ne sukurti prielaidas naujiems teismo procesams ateityje. Su tokiais kasatoriaus argumentais teisėjų kolegija nesutinka.
37. Pagal BK 75 straipsnio nuostatas, atidėdamas bausmės vykdymą, teismas paskiria nuteistajam vieną ar kelias tarpusavyje suderintas baudžiamojo poveikio priemones ir (ar) pareigas. BK 69 straipsnyje nustatytą baudžiamojo poveikio priemonę – turtinės žalos atlyginimą arba pašalinimą – teismas skiria tada, kai dėl nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo buvo padaryta žalos asmeniui, nuosavybei ar gamtai. Baudžiamojo poveikio priemonė tokiu atveju įpareigoja kaltininką realiai švelninti nusikaltimo, kuriuo padaryta turtinė žala, padarinius, atkurti nukentėjusio asmens teises, dėti visas pastangas per nustatytą teismo laikotarpį atlyginti žalą dirbant, neslepiant finansinių šaltinių ir pan.
38. Baudžiamojo poveikio priemonės parinkimas ir paskyrimas yra teismo diskrecija. Spręsdamas baudžiamojo poveikio priemonės skyrimo klausimą, teismas individualiai įvertina kaltininko asmenybę, kaltės formą bei rūšį, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, teisingumo principo įgyvendinimą ir kitus reikšmingus bylos duomenis (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-396/2011). Atsižvelgdamas į bausmės paskirtį (BK 41 straipsnis), bendruosius bausmės skyrimo pagrindus (BK 54 straipsnis), teismas parenka tokias suderintas priemones ir pareigas, kurios nuteistajam gali turėti didžiausią poveikį, taip padėti įgyvendinti bausmės paskirtį, apibrėžtą BK 41 straipsnio 2 dalyje. Skirdamas BK 69 straipsnyje nustatytą baudžiamojo poveikio priemonę, teismas turi ją individualizuoti, be kita ko, atsižvelgdamas tiek į nukentėjusiojo interesą garantuotai gauti žalos atlyginimą, tiek į kaltininko turtinę padėtį, atlygintinos žalos dydį, kartu ir realias kaltininko galimybes atlyginti žalą ar tik jos dalį per tam tikrą terminą ir kt.
39. Apeliacinės instancijos teismas, paskirdamas šią baudžiamojo poveikio priemonę, nurodė, kad B. D. tokia poveikio priemonė turės teigiamos įtakos, ne tik skatins nuteistąją dėti visas pastangas švelninti nusikalstamos veikos pasekmes, bet kartu ir padės ją įtikinti, jog nusikalstamas elgesys yra nepriimtinas, bei privers savo tikslų siekti teisėtais būdais ir priemonėmis. Kartu teismas nurodė, kad nuteistoji, nors ir turi keturis vaikus, yra jauno amžiaus, turi išsilavinimą, dirba (yra bendrovės direktorė), kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, yra iniciatyvi, veikli, todėl įpareigojimas atlyginti bent pusę ieškinio, atsižvelgiant ir į civilinės ieškovės teisėtus interesus, nėra neteisingas ar per didelis. Teisėjų kolegija su šiais argumentais sutinka.
40. Kai baudžiamojo poveikio priemonė paskiriama pagal BK 75 straipsnį atidedant bausmės vykdymą, baudžiamojo poveikio priemonės vykdymą reglamentuoja Lietuvos Respublikos probacijos įstatymas. Baudžiamojo poveikio priemone nustatyti įpareigojimai, draudimai ir kt. tuomet įeina į visumą probacijos sąlygų, kurių probuojamasis privalo laikytis ir kurių laikymasis ar nesilaikymas sukuria tam tikras teisines pasekmes. Antai, pagal Probacijos įstatymo 30 straipsnio nuostatas, jei probuojamasis probacijos laikotarpiu, be kita ko, įvykdė baudžiamojo poveikio priemones, kai sueina bausmės vykdymo atidėjimo laikas, jis laikomas atlikusiu bausmę; jeigu probuojamasis dėl pateisinamų priežasčių per teismo nustatytą laiką neįvykdo baudžiamojo poveikio priemonių, teismas probacijos tarnybų teikimu šį laiką gali pratęsti; jei probuojamasis be pateisinamų priežasčių nevykdo teismo paskirtų baudžiamojo poveikio priemonių, teismas probacijos tarnybų teikimu priima sprendimą panaikinti bausmės vykdymo atidėjimą ir vykdyti pagal nuosprendį paskirtą bausmę.
41. Teisėjų kolegijos vertinimu, toks teisinis reguliavimas rodo, kad teisiniai padariniai nevykdant ar negalint vykdyti paskirtosios baudžiamojo poveikio priemonės yra sąlyginiai, priklausantys nuo ateityje (ne)įvyksiančių aplinkybių, todėl kasatoriaus teiginys, kad paskyrus šią baudžiamojo poveikio priemonę bus sukurtos prielaidos naujiems teismo procesams ateityje, nėra pagrįstas.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,