Administracinė byla Nr. A-2088-492/2018
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00274-2017-6
Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2018 m. lapkričio 21 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Virginijos Volskienės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. Š. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. Š. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos priteisimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėjas S. Š. (toliau – ir pareiškėjas) 2017 m. sausio 24 d. teismui pateikė skundą, prašydamas iš atsakovo Lietuvos valstybės (toliau – ir atsakovas), atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), priteisti 15 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
2. Pareiškėjas tvirtino, kad jis nuo 2016 m. sausio 8 d. yra laikomas Lukiškių TI-K, netinkamomis sąlygomis. Kamerose nepakako ploto. Kameroje tualeto vieta buvo neuždaro tipo, todėl nuolat naktimis buvo girdimas triukšmas, o budintis pareigūnas nuolat atidarydavo langelį, todėl pareiškėjas jautėsi nepatogiai. Pasivaikščiojimo kiemeliuose vasarą dažnai būna didelės balos, žiemą nevalomas sniegas, ledas, todėl negalima pasinaudoti teise pasivaikščioti. Kameroje visą parą dega šviesa (pablogėjo regėjimas), nesudarytos sąlygos džiovinti drabužius, nėra spintelės maisto produktams susidėti, dėl grotų nėra galimybės prieiti prie lango, jis nepraleidžia saulės šviesos.
2016 m. balandžio 1–12 d. pareiškėjas buvo kameroje Nr. 175, kurioje jis laikytas su tuberkulioze sergančiu asmeniu. Pareiškėjas teigė kreipęsis į medikus, tačiau apžiūrai pas gydytojus nepateko, o iškviesta seselė nustatė, kad kameroje esantis asmuo yra sveikas. Seselė negalėjo to žinoti, nes tam asmeniui tyrimai nebuvo atlikti. Pareiškėjas jautė baimę ir manė galintis užsikrėsti neišgydoma liga. Pareiškėjas 2016 m. spalio 15–30 d. ir 2016 m. lapkričio 8–28 d. vykdė bado akcijas, todėl kalėjimo administracija privalėjo jį perkelti į kamerą, kurioje jis būtų vienas arba su asmeniu, kuris taip pat badauja, bet to nepadarė, todėl pareiškėjas patyrė psichologinį spaudimą. 2016 m. spalio 12 d. buvo sugedęs tualetas, todėl pareiškėjas visą parą negalėjo juo pasinaudoti. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad jis pusę mėnesio buvo be tualetinio popieriaus, skutimosi peiliuko, muilo, dantų šepetėlio ir dantų pastos, nes administracija jo neįspėjo apie 2017 m. sausio 1 d. pasikeitusius teisės aktus, pagal kuriuos reikia iš anksto parašyti prašymą, tokiais veiksmais pažeidė teisės aktus bei pažemino įstaigoje kalinčius asmenis. Be to, Lukiškių TI-K administracija pagal 2016 m. balandžio 26 d. gautą antstolio patvarkymą pradėjo vykdyti išieškojimą iš pareiškėjo sąskaitų, bet pareiškėjo apie tai neinformavo, patvarkymas jam buvo įteiktas tik 2016 m. spalio 11 d., t. y. praėjus apskundimo terminams. Pareiškėjas tvirtino 4 mėnesius negalėjęs apsipirkti Lukiškių TI-K vietos parduotuvėje, nes jo sąskaita yra antstolių užblokuota, jis negalėjo įsigyti būtiniausių prekių, tai pažeidė jo orumą. Pareiškėjas teigė kreipęsis į Lukiškių TI-K medikus dėl hepatito C, nes yra pabrinkusios jo kepenys, taip pat dėl skrandžio, stuburo ir krūtinės, ant kurios yra pūliuojantis guzas, bei dėl regėjimo. Jam buvo siūlyta važiuoti į ligoninę Pravieniškėse, o paskui į Kauno klinikas, bet jis atsisakė, nes artėjo teismo posėdis ir jis manė būsiąs paleistas. Jį atsisakyta vežti į ligoninę dėl visų ligų iš karto. Pareiškėjo teigimu, nuo sausio 9 d. Lukiškių TI-K administracija žadėjo, jog nebus lango, atitveriančio asmenis, tačiau 2017 m. sausio 14 d. pasimatymo kabinoje buvo didelis triukšmas ir mikrofonas beveik neveikė, dėl ko buvo neįmanoma susikalbėti. Jo motina, turėdama pakilusią temperatūrą, privalėjo 8.40 val. būti prie kalėjimo vartų, nors pasimatymas turėjo įvykti 9 val., ir ji privalėjo jau būti viduje. Pasimatymas vyksta nuo 9 val. iki 10 val., tačiau pareiškėjas iš kameros buvo išvestas tik 9 val. Be to, galimybė gauti ilgalaikius pasimatymus sudaryta tik nuo 2017 m. sausio 2 d., todėl jis visus metus negalėjo pasimatyti su savo sužadėtine, dėl to pašlijo jų tarpusavio santykiai. Skunde tvirtinama, jog dėl nurodytų sąlygų pareiškėjui atsirado miego sutrikimai, irzlumas, jis patyrė didelį emocinį ir psichologinį sutrikimą, buvo pažemintas jo orumas, apsunkintos galimybės ateityje integruotis į visuomenę.
3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti, taip pat iš pareiškėjo priteisti 4,56 Eur dokumentinės medžiagos rengimo išlaidoms atlyginti.
4. Atsakovas teigė, jog pareiškėjui nuo 2016 m sausio 8 d. iki 2017 m. sausio 18 d. tekęs plotas visiškai atitiko teisės aktų reikalavimus. Lukiškių TI-K administracija stengiasi mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo kiemelyje teise, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka ir kt. Suimtieji ir nuteistieji uždaromi į kameras laikantis izoliavimo reikalavimų, sergantieji aktyvia plaučių tuberkulioze yra izoliuojami. Laisvės atėmimo vietose vykdoma nuolatinė laikomų asmenų elgesio kontrolė, todėl, įgyvendinant vidaus tvarkos reikalavimus, pareigūnai nuolat stebi suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes. Tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 m aukščio. Įstaigoje muilas, tualetinis popierius išduodamas du kartus per mėnesį, t. y. mėnesio pradžioje ir viduryje, o kas mėnesį suimtiesiems yra išduodamas dantų šepetėlis, dantų pasta ir vienkartiniai skustuvai. Suimtiesiems ir nuteistiesiems yra užtikrinamos tokios pat kokybės ir lygio medicininės paslaugos kaip ir laisvėje esantiems asmenims, o sveikatos priežiūros tarnyba pildo kiekvieno nuteistojo asmens sveikatos istoriją, į kurią įrašo sveikatos patikrinimų duomenis ir kitą svarbią informaciją.
II.
5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. gegužės 23 d. sprendimu pareiškėjo S. Š. skundą tenkino iš dalies, t. y. pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, priteisė 2 300 Eur neturtinei žalai atlyginti.
6. Teismas nustatė, kad ginčo laikotarpiu (nuo 2016 m sausio 8 d. iki 2017 m. sausio 18 d.) pareiškėjui Lukiškių TI-K 257 paras nebuvo užtikrinta minimali ploto norma – 3,6 kv. m. Tam tikrų baldų neužtikrinimas kamerose gali būti susijęs su ploto kamerose trūkumu, todėl ši aplinkybė vertinta sprendžiant žalos atlyginimo klausimą.
7. Teismas nurodė, kad sanitarinio mazgo įrengimas, jį nuo likusio kameros ploto atskiriant ne žemesne kaip 1,5 m aukščio pertvara, nėra tinkamas kalinamų asmenų privatumui užtikrinti.
8. Vadovaujantis teisės aktų reikalavimais, Lukiškių TI-K pareigūnai privalo nuolat stebėti suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekdami užtikrinti laikomų asmenų nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose ir kt.; duryse akučių įrengimas yra būtinas, be to, akutė reikalinga laikomų asmenų elgesiui užtikrinti bei jų saugumui, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus.
9. Teismo vertinimu, byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad būtent dėl visą parą degančios lempos kameroje pareiškėjui pablogėjo regėjimas, o vien abstraktaus pobūdžio teiginiai neįrodo Lukiškių TI-K veiksmų neteisėtumo. Pareiškėjas taip pat nedetalizavo, kokia konkrečiai žala jam kilo dėl galimybės džiovinti drabužius nesudarymo, o vien galimo fakto konstatavimas padarytos žalos neįrodo.
10. Byloje nėra įrodymų, kad pareiškėjas, jo teigimu, 2016 m. balandžio 1–12 d. kameroje Nr. 175 buvęs laikytas kartu su tuberkulioze sergančiu asmeniu, šia liga užsikrėtė, o jo subjektyvūs samprotavimai apie būsimas / galimas pasekmes negali būti pagrindu žalos atlyginimui.
11. Teismas akcentavo, kad Lukiškių TI-K administracija neturi įstatyminės pareigos badaujančio asmens perkelti į kamerą, kurioje badauja kitas asmuo, arba badaujantį asmenį patalpinti vieną, todėl šiuo aspektu pareiškėjo argumentai dėl žalos atlyginimo yra nepagrįsti.
12. Dėl pareiškėjo pretenzijų, jog jis pusę mėnesio buvo be tualetinio popieriaus, skutimosi peiliuko, muilo, dantų šepetėlio ir dantų pastos, nes įstaigos administracija jo neįspėjo apie 2017 m sausio 1 d. pasikeitusius teisės aktus, teismas pastebėjo, kad pareiškėjas neįvardijo, kokie, jo nuomone, teisės aktai pasikeitė 2017 m. sausio 1 d. Tik tokie bendro pobūdžio teiginiai neįrodo Lukiškių TI-K veiksmų neteisėtumo. Teismas neturėjo pagrindo abejoti Lukiškių TI-K veiksmais išduodant higienos priemones. Be to, higienos priemonių sunaudojimas išimtinai priklauso nuo paties pareiškėjo veiksmų.
13. Dėl pareiškėjo argumentų dėl antstolio patvarkymo teismas pažymėjo, kad, siekdamas apskųsti šį patvarkymą, pareiškėjas galėjo kreiptis į teismą, kartu pateikdamas prašymą atnaujinti terminą skundui paduoti, prašyme nurodant patvarkymo gavimo / įteikimo datą. Byloje nėra duomenų, kad jis tokia teise būtų pasinaudojęs ir kad teismas dėl Lukiškių TI-K galimos kaltės termino nebūtų atnaujinęs.
14. Dėl pareiškėjo kreipimųsi į medikus teismas atkreipė dėmesį į tai, jog pats pareiškėjas nurodė, kad jam buvo pasiūlyta vykti į ligoninę, tačiau jis atsisakė dėl subjektyvių priežasčių (manė, jog po teismo posėdžio bus paleistas). Todėl neteisėti Lukiškių TI-K veiksmai nekonstatuoti.
15. Dėl pareiškėjo argumentų apie Lukiškių TI-K vykusius trumpalaikius pasimatymus, nepagarbą jo artimiesiems, teismo vertinimu, pareiškėjas nedetalizavo, kokia konkrečiai žala jam dėl to buvo padaryta. Tik bendrų teiginių, faktinių aplinkybių pateikimas nėra pakankami neturtinei žalai pagrįsti. Pareiškėjas nurodė, kas jam buvo nepriimtina, bet neįvardijo galbūt pažeistų teisės aktų, todėl šie argumentai buvo atmesti. Teismas analogiškos pozicijos laikėsi ir dėl pareiškėjo argumentų dėl pašlijusių santykių su sužadėtine, pažymėdamas, jog pareiškėjas nenurodė, kada kreipėsi dėl ilgalaikių pasimatymų, ar išvis kreipėsi, ar juos suteikti buvo atsisakyta ir pan.
16. Teismas, spręsdamas dėl pareiškėjui atlygintinos neturtinės žalos, konstatavo, kad pareiškėjo subjektinė teisė kalėti teisės aktų nuostatas atitinkančiose kamerose buvo pažeista tik dėl kalėjimo perpildytose kamerose bei naudojimosi atviru sanitariniu mazgu, tai pareiškėjui galbūt kėlė dvasinius nepatogumus. Nebuvo įrodymų apie ginčo laikotarpiu padarytą realią žalą pareiškėjo sveikatai. Pareiškėjas patirtą neturtinę žalą grindė abstrakčiais teiginiais. Teismas pareiškėjo patirtą neturtinę žalą įvertino 2 300 Eur suma.
III.
18. Pareiškėjas S. Š. apeliaciniame skunde dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 23 d. sprendimo prašo priteisti jam iš atsakovo 15 000 Eur neturtinei žalai atlyginti, savarankiškai išreikalauti reikiamus dokumentus.
19. Pareiškėjo nuomone, teismo priteista suma yra nepakankama jo patirtai žalai (psichologiniam smurtui, bemiegėms naktims, depresijai) kompensuoti. Pareiškėjas pakartoja, kad gydytojas buvo aplaidus ir nenorėjo atlikti savo pareigų, dėl per daug grotų į kamerą nepateko saulės šviesa, pareiškėjas negalėjo nuvalyti palangės, dėl nuolatinės šviesos kameroje naktį jis negalėjo išsimiegoti, dienos metu akys imdavo perštėti, skaudėti (tokio modelio elektros lempučių gamyba yra seniai uždrausta, jų skleidžiama šviesa kenkia regėjimui), 2017 m. sausio 1 d.
Lukiškių TI-K pasikeitė higienos prekių išdavimo tvarka, apie ką pareiškėjas nebuvo informuotas, todėl dvi savaites jis buvo be tualetinio popieriaus, muilo ir t. t., antstolio patvarkymas pareiškėjui buvo pateiktas tik 2016 m. spalio 11 d., o dėl užblokuotos sąskaitos jis negalėjo įsigyti būtiniausių prekių, susirašinėti su sugyventine (dėl to ryšiai su ja visiškai nutrūko, pareiškėjas patyrė daug streso). Pareiškėjas taip pat nurodo, kad maisto davinys nėra pakankamas, dėl to jis negali sportuoti, daug judėti, intensyviai mąstyti. Pareiškėjas turėdavo atsisakyti maisto, kad būtų įgyvendinti teisėti jo prašymai, pavyzdžiui, iškviesti gydytoją ar gauti reikiamą pažymą. Pareiškėjas norėjo vykti į ligoninę dėl visų savo sveikatos sutrikimų, tačiau, kadangi gydytojai nurodė, jog dėl kiekvieno sutrikimo tektų vykti atskirai, jis tokio gydymo atsisakė, tokį pasiūlymą laikė pasityčiojimu iš žmogaus, mokesčių mokėtojų pinigų švaistymu, be to, jis turėjo vykti į teismo posėdį, etapavimas iš vienos vietos į kitą būtų pareiškėją išvedęs iš pusiausvyros, gydytojai į tai neatsižvelgė. Pareiškėjo nuomone, jo pirmosios instancijos teismui pateikti rašyti skundai, užfiksuotas badavimo faktas įrodo jo nurodytas aplinkybes.
20. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 23 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.
21. Atsakovo nuomone, teismas nemotyvavo, kodėl pažeistai pareiškėjo teisei apginti nepakanka vien pažeidimo pripažinimo. Atsakovas apžvelgia Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) nuostatas ir teismų praktiką, susijusią su neturtinės žalos atlyginimu. Atsakovas pažymi, kad tam tikras suimtųjų (nuteistųjų) privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu, todėl pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, lėmusiu pateikimą į laisvės atėmimo vietą. Nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta būtina civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga – valstybės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėta veika (neveikimas). Nenustačius neteisėtos veikos (neveikimo) ir žalos, valstybei nekyla civilinė atsakomybė. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog jis patyrė neturtinę žalą, ir nepaaiškino, kodėl jo būtent jo prašoma 15 000 Eur suma galėtų šią galbūt padarytą žalą kompensuoti. Atsakovas taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad, vykdydamas teismo įpareigojimą pateikti su ginču susijusią medžiagą, Lukiškių TI-K patyrė bylos dokumentinės medžiagos rengimo išlaidas, kurios yra priteistinos iš pareiškėjo (vieno A4 formato lapo kopijos parengimas – 0,06 Eur).
22. Pareiškėjas S. Š. atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą.
23. Pareiškėjas sutinka su atsakovo teiginiais, kad neturtinė žala negali būti tiksliai atlyginta, o kiekvienas asmuo turi teisę pats nustatyti atlygintinos sumos dydį, įvertinęs savo emocinę būklę, patirtus išgyvenimus ir pažeidimų metu buvusią savijautą. Pareiškėjas pažymi, kad du tokiomis pačiomis sąlygomis laikomi asmenys gali patirti skirtingą neturtinę žalą.
24. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.
25. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą apžvelgia ginčui aktualų teisinį reglamentavimą ir teismų praktiką. Atsakovo vertinimu, pareiškėjas savo apeliacinį skundą grindžia ne įrodymai, bet samprotavimais, jo nusiskundimai yra abstraktūs, bendro pobūdžio, nėra konkretumo dėl tariamai jam padarytos neturtinės žalos. Šiuo atveju nėra vienos iš būtinųjų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų. Atsakovas sutinka su teismo sprendimo dalimi, kurioje pareiškėjo argumentai buvo atmesti.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
26. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos, padarytos tinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2016 m sausio 8 d. iki 2017 m. sausio 18 d. (skundo data) neužtikrinimu pareiškėjui, atlyginimo.
27. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria ji buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013). Teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011, 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016).
27. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tikrindamas atsakovo atstovo veiksmų teisėtumą dėl skunde nurodytų aplinkybių, detaliai išanalizavo pareiškėjo buvimo
Lukiškių TI-K sąlygas, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Aiškindamasis dėl pareiškėjo nusiskundimų, teismas atliko byloje esančių įrodymų įvertinimą esminiais aspektais, t. y. ar jie patvirtina nurodytų pažeidimų buvimo faktus. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir motyvais, kad pareiškėjui tam tikrą laiką nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas, ginčo laikotarpiu nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis tualetu, tačiau pareiškėjo pretenzijos dėl nuolatinio dirbtinio apšvietimo, sąlygų džiovinti rūbus kamerose nesudarymo, neizoliavimo paskelbus bado akciją, antstolio patvarkymo savalaikio neįteikimo, galimybės į ligoninę vykti vieną kartą nesudarymo, atitvaro trumpalaikių pasimatymų kabinose buvimo, išvedimo į trumpalaikį pasimatymą laiko, sąlygų palaikyti santykius su sužadėtine nesudarymo yra nepagrįstos. Be to, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė tenkinti atsakovo prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
28. Pareiškėjas apeliaciniame skunde tvirtina, kad teismas neatsižvelgė į jo teiginius dėl ant langų esančių grotų, per mažo natūralaus apšvietimo, pakartoja nusiskundimus dėl nuolatinės dirbtinės apšvietos, neinformavimo apie teisės aktų, reglamentuojančių materialinį aprūpinimą, pasikeitimą, antstolio patvarkymo pavėluotą įteikimą, poreikio rengti bado akcijas, netinkamo vežimo į ligoninę organizavimo, bei nurodo naujus nusiskundimus (dėl tiekiamo maisto). Atsakovas apeliacinį skundą grindžia abstrakčiais, bendro pobūdžio teiginiais apie tai, kad byloje nenustatyti atsakovo atstovo neteisėti veiksmai (neveikimas) ir dėl jų pareiškėjo patirta neturtinė žala, bei pakartoja atsiliepimo į skundą teiginius apie Lukiškų TI-K patirtas bylos dokumentinės medžiagos rengimo išlaidas. Teisėjų kolegija, byloje nenustačiusi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, taip pat įvertindama tai, kad šiuo atveju non reformatio in peius principas, draudžiantis apeliacinės instancijos teismui priimti sprendimą, bloginantį apelianto padėtį, palyginti su ta, kuri nustatyta skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu, nėra aktualus, nes apeliacinius skundus pateikė abi ginčo šalys, pripažįsta tikslinga atskirai aptarti tik tuos aspektus, dėl kurių apeliaciniuose skunduose keliamas ginčas, t. y. dėl pareiškėjo atžvilgiu padarytų pažeidimų, dėl neturtinės žalos atlyginimo būdo ir dydžio.
29. Teisėjų kolegija nevertina pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų apie nepakankamus maisto davinius, nes šios pretenzijos nebuvo pateiktos pirmosios instancijos teismui ir, atitinkamai, nebuvo nagrinėtos pirmosios instancijos teisme. Pareiškėjas nepaaiškino, kodėl jis šių aplinkybių nenurodė pirmosios instancijos teismui, neįvardijo jokių kliūčių tai padaryti. Pabrėžtina, kad pirmosios instancijos teismas ginčą sprendžia administracinės bylos nagrinėjimo ribose, kurios yra apibrėžiamos skunde, išskyrus tam tikras įstatyme įtvirtintas išimtis (Administracinių bylų teisenos įstatymo 80 str. 2 d.). Pareiškėjas, manydamas, kad neturtinė žala jam galbūt kilo ir dėl kitų kalinimo sąlygų, kurios nebuvo nurodytos skunde pirmosios instancijos teismui, teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais turi teisę teismui paduoti naują skundą.
30. Vertinant reikalavimą pagrįsti, kad buvo laikomasi kalinimo sąlygas reglamentuojančių teisės normų, pastebėtina, jog, vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pareiškėjui įvykdžius pareigą nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją (pareiškimų Nr. 42525/07, 60800/08), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1251/2013, 2013 m. rugsėjo
30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013). Atitinkamai šiuo atveju įrodinėjimo našta, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjui Lukiškių TI-K buvo užtikrintos tinkamos kalinimo sąlygos, tenka atsakovui. Tačiau tai nereiškia, kad pareiškėjas tokiose bylose yra atleidžiamas nuo pareigos pateikti detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą.
31. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punkte numatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis nei 3,6 kv. m. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ši minimali ploto norma pareiškėjui ginčo laikotarpiu (nuo 2016 m sausio 8 d. iki 2017 m. sausio 18 d.) nebuvo užtikrinta 257 paras. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylos duomenis (atsakovo atsiliepimas į skundą, b. l. 11–21), su šia nustatyta aplinkybe nesutinka ir nurodo, kad minimali ploto norma pareiškėjui nebuvo užtikrinta tik 27 paras. Iš pareiškėjo pateikto atsakovo atsiliepimo į I. T. (I. T.) skundą (b. l. 118–125) matyti, kad pareiškėjas nuo 2016 m. sausio 9 d. iki 2016 m. vasario 15 d. buvo laikytas kameroje Nr. 301 kartu su I. T.. Atsiliepime į I. T. skundą pateikti duomenys apie minėtą laikotarpį nuo duomenų, pateiktų atsiliepime į pareiškėjo skundą, skiriasi tik dėl vienos dienos – 2016 m. sausio 10 d. (atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodyta, kad tądien kameroje Nr. 301 buvo laikomi
2 asmenys, atsiliepime į I. T. skundą – 3 asmenys). Todėl atsiliepime į I. T. skundą pateikti duomenys nelaikytini iš esmės paneigiančiais atsiliepime į pareiškėjo skundą atsakovo pateiktus duomenis. Konstatuotina, kad ginčo laikotarpiu Lukiškių TI-K pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam sąlygomis, kai jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, t. y. įstaiga neveikė taip, kaip pagal įstatymus ji ir jos darbuotojai buvo įpareigoti veikti.
32. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog atsakovas nepaneigė pareiškėjo teiginių, kad jam visą ginčo laikotarpį nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu, todėl teismas šiuo aspektu nustatė pažeidimą. Atsakovas papildomų paaiškinimų apeliaciniame skunde dėl šio konstatuoto pažeidimo nepateikė, o byloje nėra duomenų, paneigiančių šią pirmosios instancijos teismo išvadą, todėl šis pažeidimas laikytinas nustatytu pagrįstai. Kita vertus, vertinant dėl šio pažeidimo pareiškėjo patirtą neturtinę žalą, atsižvelgtina į tai, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu neretai buvo laikomas vienas, todėl jo privatumas naudojantis sanitariniu mazgu iš esmės negalėjo būti trukdomas.
33. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teisingai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl jo argumentų, susijusių su grotų ant langų įrengimu, nepakankama natūralia apšvieta. Atsižvelgdama į tai, kad pareiškėjas skunde apžvelgė daug savo kalinimo aplinkybių, bet apeliaciniame skunde nesutiko tik su vienos iš šių aplinkybių neįvertinimu, teisėjų kolegija nelaiko tikslinga bylą šioje dalyje grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo ir pastarąsias pareiškėjo pretenzijas analizuoja šioje nutartyje. Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės), 14.1 papunktyje įtvirtinta, kad kameroje turi būti langas, užtikrinantis natūralios dienos šviesos patekimą; lango angoje įstatomos metalinės grotos; lango stiklas gali būti aptrauktas metaliniu tinklu arba apsaugine plėvele. Nei šioje teisės normoje, nei kituose teisės aktuose grotų tankumas nėra reglamentuojamas. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintoje Lietuvos higienos normoje HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 134:2015) suimtiesiems (nuteistiesiems) privaloma užtikrinti natūralaus apšvietimo norma nėra įtvirtinta. Pastebėtina, kad byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių pareiškėjo teiginius apie natūralaus apšvietimo trūkumą, nesudarytą galimybę valyti palanges, pavyzdžiui, pareiškėjo skundų atitinkamoms institucijoms. Teismui pateiktuose Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamento patikrinimo aktuose (b. l. 25–30, 33–35, 40–41) aplinkybės dėl nešvarių palangių nėra nustatytos (natūralus apšvietimas nevertintas, nes to nereglamentuoja Higienos norma HN 134:2015). Taigi, šios pareiškėjo pretenzijos yra grindžiamos tik subjektyviu jo paties vertinimu, todėl atmetamos, juolab kad natūralaus apšvietimo trūkumą, jeigu toks buvo, pareiškėjui galėjo kompensuoti dirbtinė apšvieta ir teisė vieną valandą per dieną pasivaikščioti gryname ore.
34. Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo teiginius dėl nuolatinio dirbtinio apšvietimo, tokius teiginius įvertinęs kaip abstrakčius ir nenustatęs, kad rega pareiškėjui pablogėjo būtent dėl visą parą veikiančio apšvietimo. Eksploatavimo taisyklių 14.3 papunktyje įtvirtinta, kad kamerose turi būti dieninis ir naktinis elektros apšvietimas. Higienos normoje HN 134:2015 naktinio apšvietimo normos nėra nustatytos, bet 14 punkte nurodyta, kad gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx. Teisės aktuose nėra įtvirtintas draudimas tam tikru paros metu nenaudoti dirbtinės apšvietos. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją dėl dirbtinio apšvietimo išjungimo, skundęsis dėl netinkamo dirbtinio apšvietimo. Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamento patikrinimo aktuose tik vienu atveju nustatytas dirbtinės apšvietos normos pažeidimas (apšvieta buvo per maža) – 2016 m. balandžio 12–19 d. patikrinimo metu kameroje Nr. 378, tačiau pareiškėjas ginčo laikotarpiu šioje kameroje nebuvo laikytas. Be to, pareiškėjas, teigdamas, jog kamerose buvo seno modelio elektros lemputės, kurių gamyba seniai uždrausta, neįvardijo, koks būtent buvo šių lempučių modelis, todėl teisėjų kolegija negali patikrinti šių pareiškėjo teiginių teisingumo. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo nusiskundimai dėl netinkamai užtikrinamo dirbtinio apšvietimo, galėjusio pakenkti regai, pripažintini neįrodytais.
35. Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo argumentus, susijusius su neinformavimu apie pasikeitusį teisinį reguliavimą, susijusį su materialiniu buitiniu aprūpinimu, dėl kurio pareiškėjas dvi savaites turėjo išbūti be tualetinio popieriaus, muilo ir pan., kadangi, teismo vertinimu, pareiškėjas nenurodė, kokie teisės aktai pasikeitė, šiuos nusiskundimus grindė bendro pobūdžio teiginiais. Tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad, pagal Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 173 straipsnio 8 dalį, arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų mitybos ir materialinio buitinio aprūpinimo normas nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė arba jos įgaliota institucija. Suimtųjų ir nuteistųjų, atliekančių arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes, aprūpinimo drabužiais, avalyne, patalyne ir higienos reikmenimis tvarką ir normas nustato Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos aprašas (anksčiau – Arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normos), patvirtintas Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 (toliau – ir Aprašas). Aprašas Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2016 m. balandžio 20 d. įsakymu Nr. 1R-132 buvo išdėstytas nauja redakcija, ši nauja redakcija įsigaliojo 2017 m. sausio 1 d., kaip ir nurodė pareiškėjas. Pagal Aprašo 5 punktą, drabužiai, avalynė ir higienos reikmenys išduodami nemokiems suimtiesiems (nuteistiesiems), esant jų rašytiniam prašymui. Aprūpinimo drabužiais, avalyne, patalyne ir higienos reikmenimis tvarka iki 2017 m. sausio 1 d. Apraše nebuvo nustatyta. Akcentuotina, kad neteisėtumo
CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui privalu nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju atsakovo atstovas atliko neteisėtus veiksmus CK 6.271 straipsnio prasme, nes, būdamas pakankamai atidus ir rūpestingas, jis galėjo ir turėjo informuoti nuteistuosius (suimtuosius) apie pasikeitusią materialinio buitinio aprūpinimo tvarką, kuri laikytina jiems itin aktualia (kaip teigė pareiškėjas ir neneigė atsakovas, pareiškėjui dėl nežinojimo apie tvarkos pasikeitimą dvi savaites nebuvo užtikrintas materialinis buitinis aprūpinimas). Į šias aplinkybes atsižvelgtina sprendžiant dėl neturtinės žalos pareiškėjui atlyginimo.
36. Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo nusiskundimus dėl antstolio patvarkymo pavėluoto įteikimo, nenustatęs, kad pareiškėjas dėl šio antstolio patvarkymo buvo kreipęsis į teismą. Pirmosios instancijos teismas taip pat atmetė pareiškėjo pretenzijas dėl nenugabenimo į ligoninę, kadangi pareiškėjas pats atsisakė ten vykti (teigė manęs, kad bus išleistas į laisvę, bei nenorėjo į ligoninę vykti kelis atskirus kartus). Pareiškėjas apeliaciniame skunde jokių argumentų, dėl kurių šios pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės turėtų būti vertinamos kitaip, nepateikė, o tik pakartojo skunde išdėstytus teiginius, todėl laikytina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė šiuos argumentus.
37. Nors pirmosios instancijos teismas plačiau nepasisakė dėl pareiškėjo teiginių apie poreikį rengti bado akcijas, jis nurodė, kad teisės aktuose nėra įtvirtintas reikalavimas badaujantį asmenį perkelti į kamerą, kurioje yra kitas badaujantis asmuo, arba jį laikyti vieną, todėl atsakovo atstovas, pareiškėjo neizoliuodamas nuo bado akcijos nepaskelbusių asmenų, neteisėtų veiksmų neatliko. Pastebėtina, kad pareiškėjas skunde tvirtino turėjęs du kartus po pusę paros laikyti bado akcijas, nes medikai jam nedelsiant nesuteikė pagalbos, bet nepaaiškino, kodėl buvo paskelbęs ankstesnes bado akcijas. Byloje nėra duomenų apie jokius konkrečius pareiškėjo prašymus ar skundus Lukiškių TI-K, kuriuose suformuluoti reikalavimai galbūt nebuvo įvykdyti ir dėl kurių pareiškėjas nusprendė skelbti bado akciją. Iš byloje esančio išrašo iš Asmens sveikatos istorijos
(b. l. 43–98) matyti, jog badavimo metu pareiškėjas buvo stebimas sveikatos priežiūros specialistų, nusiskundimų neturėjo. Pareiškėjas jokių kitų nusiskundimų dėl badavimo sąlygų, išskyrus laikymą su bado akcijos nepaskelbusiais asmenimis, nei skunde, nei apeliaciniame skunde neišreiškė. Todėl pareiškėjo teiginiai dėl poreikio skelbti bado akciją siekiant, kad jo reikalavimai būtų patenkinti, taip pat nusiskundimai dėl badavimo sąlygų laikytini nepagrįstais.
38. Neturtinė žala CK 6.250 straipsnio 1 dalyje yra apibrėžta kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Įrodinėjant neturtinę žalą, ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, jog egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio – faktas (nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos padarymo faktas). Taigi įrodžius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. lapkričio
18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02). Teisėjų kolegija pažymi, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjui 27 dienas nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas, visą ginčo laikotarpį (daugmaž 1 metus) nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu, dėl neinformavimo apie pasikeitusį teisinį reglamentavimą pareiškėjui dvi savaites nebuvo užtikrintas materialinis buitinis aprūpinimas. Teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad tokios aplinkybės pareiškėjui sukėlė nepatogumus, diskomfortą ir kitus neigiamus išgyvenimus, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis. Nors atsakovas apeliaciniame skunde tvirtina, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo atžvilgiu nėra nei padarytų neteisėtų veiksmų (neveikimo), nei neturtinės žalos, jis tokių savo teiginių niekuo nepagrindžia, šie teiginiai akivaizdžiai prieštarauja byloje nustatytoms aplinkybėms, todėl yra atmetami. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti įstaigų veiksmai – tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimas, žala – pareiškėjas dėl to patyrė nepatogumų ir diskomfortą, tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos (CK 6.271 str.).
39. Vertindama pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog jis tvirtino patyręs miego sutrikimus, pasidaręs irzlus, praradęs gebėjimą pasitikėti bei bendrauti su žmonėmis, patyręs didelį emocinį bei psichologinį sukrėtimą, jautęsis pažemintas ir kt. Byloje nėra duomenų, kad psichologai, psichiatrai ar kiti sveikatos priežiūros specialistai būtų nustatę neigiamą netinkamų kalinimo sąlygų poveikį pareiškėjo fizinei ar psichinei sveikatai. Tai, kad pareiškėjo sveikatos istorijoje yra užfiksuoti tam tikri jo sveikatos sutrikimai, nesant atitinkamų sveikatos priežiūros specialistų išvadų apie šių sutrikimų priežastis, nereiškia, kad šiuos sutrikimus lėmė būtent skunde nurodytos netinkamos kalinimo sąlygos. Byloje taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjas dėl tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimo ginčo laikotarpiu būtų kreipęsis į
Lukiškių TI-K administraciją ar kitas kompetentingas institucijas. Taigi, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, jog dėl tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimo pareiškėjas patyrė sunkias neigiamas pasekmes.
40. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2016 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-836/2016). Teisėjų kolegija sprendžia, kad, įvertinus Lukiškių TI-K padaryto pareiškėjo teisių pažeidimo pobūdį, mastą ir trukmę (27 paras neužtikrintas minimalus gyvenamasis plotas, daugmaž 1 metus neužtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu, dėl savalaikio neinformavimo 2 savaites nebuvo užtikrintas materialinis buitinis aprūpinimas), pareiškėjo patirto diskomforto dydį ir kitas byloje nustatytas aplinkybes, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo apskaičiuotas pareiškėjui atlygintinos neturtinės žalos dydis – 2 300 Eur – nelaikytinas adekvačiu atsakovo padarytam teisės pažeidimui. Atkreipdama dėmesį į bendruosius teisės principus bei į tai, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, be kita ko – teisingumo principo, taip pat į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjui iš atsakovo priteistina 1 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
41. Atsakovas apeliaciniame skunde pakartoja savo argumentus dėl Lukiškių TI-K patirtų dokumentinės medžiagos rengimo išlaidų, tačiau iš esmės jokio nesutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendimu jam nepriteisti šių išlaidų atlyginimo neišreiškia. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad bylinėjimosi išlaidos už dokumentų kopijų parengimą nėra priteisiamos, kai įrodymai į bylą pateikti ne pareiškėjo prašymu, o vykdant teismo nurodymą, todėl pripažintina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino atsakovo prašymo priteisti dokumentinės medžiagos rengimo išlaidų atlyginimą.
42. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš dalies netinkamai taikė materialiosios ir proceso teisės normas, neįvertino visų esminių pareiškėjo skundo argumentų, neteisingai nustatė bylos faktines aplinkybes (netinkamai apskaičiavo dienų, kai pareiškėjui nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas, skaičių), todėl neteisingai įvertino pareiškėjui atlygintinos neturtinės žalos dydį (Administracinių bylų teisenos įstatymo 146 str. 1 d., 147 str.). Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, atsakovo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, o pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeičiamas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Pareiškėjo S. Š. apeliacinį skundą atmesti.
Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 23 d. sprendimą pakeisti, pareiškėjui S. Š. priteistino neturtinės žalos atlyginimo dydį sumažinant nuo 2 300 Eur iki 1 000 Eur (vieno tūkstančio eurų).
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Artūras Drigotas
Virginija Volskienė
Skirgailė Žalimienė