Administracinė byla Nr. eA-3656-442/2018
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04036-2017-6
Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1.
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2018 m. balandžio 25 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio (pranešėjas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų A. P. (A. P.) ir R. N. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų A. P. (A. P.) ir R. N. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Teisėjų kolegija
nustatė:
I.
1. Pareiškėjai A. P. ir R. N. su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydami: 1) panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) Imigracijos skyriaus 2017 m. lapkričio 16 d. sprendimą Nr. (15/4-1)3I-951(00384; 00385) „Dėl atsisakymo pakeisti leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Rusijos Federacijos piliečiams A. P. ir R. N.“ (toliau – ir Sprendimas); 2) įpareigoti Migracijos departamentą klausimą dėl leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pakeitimo spręsti iš naujo; 3) priteisti bylinėjimosi išlaidas.
2. Pareiškėjai nurodė, kad Migracijos departamentas Sprendimą priėmė klaidingai įvertinęs byloje esančius įrodymus, juos interpretuodamas nesivadovavo esminiais principais, dėl to priėmė nepagrįstą ir neteisingą Sprendimą. Atsakovas nepagrįstai atsisakė pakeisti leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.
3. Pareiškėjų teigimu, atsakovas ginčijamą Sprendimą priėmė praleidęs visus galimus terminus, apie termino pratęsimą neinformavęs pareiškėjų.
4. Atsakovas netinkamai atliko tyrimą dėl uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Finance Alliance“ fiktyvumo. Pareiškėjai nesutinka su Migracijos departamento išvadomis, jog kitų įmonių neįtraukimas į verslo planą ir pačio verslo plano sudarymas likus 3 dienoms iki kreipimosi į Migracijos departamentą leidžia teigti, jog Bendrovė ne mažiau kaip 6 mėn. nevykdė veiklos pagal verslo planą. Pareiškėjai pažymi, kad klientai į verslo planą nebuvo įtraukti, nes su jais buvo nutrauktos buhalterinės apskaitos sutartys, o verslo plano patvirtinimas prieš kreipiantis į Migracijos departamentą negali būti vertinamas kaip verslo plano nevykdymas. Klientų reguliariai atliekami mokėjimai patvirtiną faktą, kad Bendrovė turi nuolatinių klientų, o tai rodo ir Bendrovės veiklos tęstinumą.
6. Atsakovas nurodė, kad ginčijamas Sprendimas priimtas išanalizavus visas faktines aplinkybes ir gautus įrodymus. Sprendime pagrįstai konstatuota, jog Bendrovė, kurios akcininkas yra pareiškėjas A. P., yra fiktyvi įmonė, o pats pareiškėjas neatitinka Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) 45 straipsnyje numatytų pagrindų. Sprendime taip pat konstatuota, jog pareiškėja R. N. neatitinka Įstatymo 43 straipsnyje numatytų sąlygų.
7. Migracijos departamentas, nagrinėdamas pareiškėjo prašymą dėl leidimo laikinai gyventi suteikimo, siekė visapusiškai ir išsamiai išnagrinėti visas faktines aplinkybes ir suteikė pareiškėjui A. P. galimybę teikti paaiškinimus, taip pat apklausė Bendrovės darbuotojus, atliko Bendrovės patikrinimus įvairiais adresais. Aplinkybė, kad pareiškėjo prašymas buvo nagrinėjamas ilgiau negu Įstatyme nustatytas prašymo nagrinėjimo terminas, atsakovo teigimu, savaime nepaneigia Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Įvertinęs surinktus duomenis, faktines aplinkybes, ir atliktų patikrinimų rezultatus, Migracijos departamentas turėjo pakankamą pagrindą priimti Sprendimą.
II.
8. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. sausio 25 d. sprendimu pareiškėjų A. P. ir R. N. skundą atmetė.
9. Teismas nustatė, kad pareiškėjui A. P. 2015 m. rugsėjo 3 d. buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, galiojantis iki 2017 m. rugsėjo 3 d. Pareiškėjas A. P. tuo pagrindu, kad užsiima ir ketina užsiimti teisėta veikla Lietuvoje, 2017 m. birželio 29 d. pateikė prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Migracijos departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjo prašymą bei remdamasis kartu su prašymu pateiktais dokumentais, Migracijos valdybos atliktais patikrinimais, apklausų rezultatais, priėjo prie išvados, jog Bendrovės darbuotojų įdarbinimas yra fiktyvus. Atsižvelgęs į tai, atsakovas sprendė, kad Bendrovė neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų ir todėl Sprendimu atsisakė pareiškėjams pakeisti leidimą laikinai gyvent Lietuvos Respublikoje.
10. Pirmosios instancijos teismas sutiko su Migracijos departamento vertinimu, jog, atsižvelgus į surinktų duomenų visumą darytina išvada, kad Bendrovės darbuotojų įdarbinimas yra fiktyvus, t. y. apklausti Bendrovės darbuotojai faktiškai joje nedirba (prieštaringi, painūs ir neatitinkantys tikrovės darbuotojų atsakymai dėl darbo vietos, darbo laiko, Bendrovės klientų ir kitų aplinkybių). Teismas sprendė, kad Bendrovėje darbuotojai buvo įdarbinti tik tam, kad būtų imituojamas Bendrovės veiklos vykdymas ir Bendrovės akcininkas užsienietis atitiktų visas Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytas sąlygas leidimui laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje gauti.
11. Teismas nurodė, jog, konstatavus, kad Migracijos departamento išvada, jog Bendrovė yra fiktyvi, yra pagrįsta, pareiškėjų argumentai dėl terminų nesilaikymo yra teisiškai nereikšmingi, negalintys būti sąlyga panaikinti Sprendimą. Pareiškėjų argumentai dėl Sprendime taikytų neproporcingų priemonių, teismo vertinimu, taip pat nebuvo pagrįsti, nes pareiškėjams, neatitinkant Įstatyme numatytų sąlygų, leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje negali būti išduodamas.
III.
12. Pareiškėjai A. P. ir R. N. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 25 d. sprendimą, grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo ir priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.
13. Pareiškėjų teigimu, atsakovas, priimdamas Sprendimą, nepagrįstai nurodė, jog Bendrovė yra fiktyvi. Be to, pirmosios instancijos teismas, pareiškėjų nuomone, nepagrįstai nesivadovavo Įstatymo 2 straipsnio 5 dalyje nurodytu fiktyvios įmonės apibrėžimu. Pareiškėjai atkreipia dėmesį, jog Bendrovė buvo įsteigta dar 2013 m. ir nuo tada vykdė savo veiklą, atstovavo kitas įmones. Pareiškėjams neaišku, kodėl 2014 m. tuo pačiu pagrindu išduoti leidimai nebuvo pakeisti 2017 m., nes Bendrovėje niekas nepasikeitė.
14. Pirmosios instancijos teismas nevertino pareiškėjų pateiktų argumentų ir paaiškinimų, vadovavosi tik Migracijos departamento atliktu vertinimu, netikrindamas šio vertinimo pagrįstumo ir teisėtumo.
15. Pareiškėjas pažymi, jog pirmosios instancijos sprendimas yra be motyvų, t. y. į sprendimą perkelta atsakovo sprendime ir atsiliepime surašyta informacija. Todėl akivaizdu, kad teismas netyrė ir nevertino pareiškėjų pateiktų argumentų ir papildomų duomenų.
16. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjų apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą ir apeliacinį skundą atmesti.
17. Atsakovas nesutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad teismas priėmė neargumentuotą sprendimą. Pirmosios instancijos teismo sprendime aiškiai matyti, kad teismas ištyrė visus byloje pateiktus dokumentus ir netgi atkreipė dėmesį svarbias aplinkybes, užfiksuotas pateiktuose dokumentuose. Skundžiamo teismo sprendimo turinys patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, įvertino tiek Migracijos departamento, tiek ir pareiškėjų argumentus bei surinktus duomenis, objektyviai ir visapusiškai ištyręs bylai svarbias aplinkybes, priėmė pagrįsta sprendimą.
Teisėjų kolegija
konstatuoja:
IV.
18. Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės yra kilęs dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Imigracijos skyriaus 2017 m. lapkričio 16 d. sprendimo Nr. (15/4-1)3I-951(00384; 00385) „Dėl atsisakymo pakeisti leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Rusijos Federacijos piliečiams A. P. ir R. N.“ teisėtumo ir pagrįstumo.
19. Teisėjų kolegija visų pirma pažymi, jog teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas. Priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina teismo posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas, pareiškimas) yra tenkintinas. Skundas (prašymas, pareiškimas) gali būti tenkinamas visiškai ar iš dalies (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 86 straipsnio 1 ir 2 dalys). Motyvuojamojoje sprendimo dalyje nurodoma teismo nustatytos bylos aplinkybės; įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados; argumentai, dėl kurių teismas atmeta kuriuos nors įrodymus; įstatymai, kuriais teismas vadovavosi, nuorodos į konkrečias normas, kurios buvo taikomos (ABTĮ 87 straipsnio 4 dalis).
20. Be to, procesinis įstatymas reikalauja ne tik motyvuoti teismo sprendimus, bet ir įpareigoja teismą aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti (ABTĮ 80 straipsnio 1 dalis).
21. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra nurodęs, jog konstituciniai imperatyvai, kad teisingumą vykdo tik teismai, kad teisė negali būti nevieša, taip pat iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) kylantis reikalavimas teisingai išnagrinėti bylą suponuoja ir tai, kad kiekvienas teismo nuosprendis (kitas baigiamasis teismo aktas) turi būti grindžiamas teisiniais argumentais (motyvais). Argumentavimas turi būti racionalus – teismo nuosprendyje (kitame baigiamajame teismo akte) turi būti tiek argumentų, kad jų pakaktų šiam nuosprendžiui (kitam baigiamajam teismo aktui) pagrįsti. Iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylantis teisinio aiškumo reikalavimas inter alia reiškia, kad teismo nuosprendyje (kitame baigiamajame teismo akte) negali būti ir nutylėtų argumentų, nenurodytų aplinkybių, turinčių reikšmės teisingo nuosprendžio (kito baigiamojo teismo akto) priėmimui. Teismo nuosprendžiai (kiti baigiamieji teismo aktai) turi būti aiškūs byloje dalyvaujantiems ir kitiems asmenims. Jeigu šio reikalavimo nepaisoma, tai nėra teisingumo vykdymas, kurį įtvirtina Lietuvos Respublikos Konstitucija (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimas).
22. Skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas išimtinai yra grindžiamas atsakovo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir visapusiškai nevertino pareiškėjų skunde nurodytų aplinkybių bei argumentų pagrįstumo, iš esmės tik pakartojo atsakovo nustatytas faktines aplinkybes bei motyvus išdėstytus ginčijame Sprendime ir atsakovo atsiliepime į skundą. Todėl, teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas jokio savarankiško bylai reikšmingų faktinių aplinkybių tyrimo neatliko, t. y. iš esmės neišnagrinėjo kilusio ginčo. Vien tik atsakovo argumentų dėl nustatytų faktinių aplinkybių perrašymas ir byloje taikytinų teisės aktų nuostatų nurodymas, neatlikus savarankiško bylai svarbių aplinkybių objektyvaus ir visapusiško tyrimo, išsamaus byloje esančių įrodymų vertinimo bei nustatytų bylai reikšmingų aplinkybių teisinio kvalifikavimo, neatitinka procesiniame įstatyme nustatytų reikalavimų, kurie keliami teismo sprendimo formai ir turiniui.
23. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas tikrina priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą, o pirmosios instancijos teismas privalo ištirti visus įrodymus, nustatyti visas faktines bylos aplinkybes ir jas teisiškai įvertinti. Vien tik apeliacinės instancijos teismui teisiškai įvertinus reikšmingus faktinius duomenis, kurie nebuvo tirti bei vertinti pirmosios instancijos teisme, būtų pažeista proceso šalies teisė į apeliaciją, nes nebūtų užtikrinta teisė bent kartą apskųsti nepalankų teismo sprendimą instancine teismų sprendimų kontrolės tvarka.
24. Taigi pirmosios instancijos teismas iš esmės neišnagrinėjo kilusio ginčo, priėmė sprendimą, kuris neatitinka procesiniame įstatyme nustatytų reikalavimų, tuo pažeidė minėtas procesines teisės normas ir dėl šios pažaidos galėjo būti neteisingai išspręsta byla, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas, o byla perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (ABTĮ 145 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 146 straipsnio 1 dalis).
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjų A. P. (A. P.) ir R. N. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 25 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą Vilniaus apygardos administraciniam teismui nagrinėti iš naujo.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Romanas Klišauskas
Gintaras Kryževičius
Dainius Raižys