Administracinė byla Nr. eA-5229-552/2018
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01704-2018-6
Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2018 m. lapkričio 6 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (pranešėjas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Skirgailės Žalimienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. K. R. (S. K. R.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. rugpjūčio 1 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. K. R. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėjas S. K. R. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, Departamentas, atsakovas) 2018 m. gegužės 2 d. sprendimą Nr. (15/5-10)11U-605(00640) „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, išduoto (duomenys neskelbtini) piliečiui S. K. R., panaikinimo“ (toliau – ir skundžiamas sprendimas).
2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad jis buvo ir šiuo metu yra Vilniaus universiteto Ekonomikos fakulteto nuolatinių bakalauro studijų vadybos ir verslo administravimo programos 1 kurso studentas. Departamentas skundžiamu sprendimu panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje nustatęs, kad kita Konvenciją dėl Šengeno susitarimo ratifikavusi valstybė ( toliau – ir Šengeno valstybė) į centrinę antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą yra įtraukusi perspėjimą dėl pareiškėjo neįsileidimo ir draudimo atvykti bei apsigyventi tikslais. Pareiškėjo nuomone, šis perspėjimas pateiktas po 2018 m. sausio 5 d., t. y. jam turint galiojantį leidimą laikinai gyventi Lietuvoje ir, kaip nurodoma skundžiamame sprendime, buvo pateiktas tuo metu, kai jis sustabdė studijas Vilniaus universitete. Pažymėjo, kad Departamentui priimant sprendimą išduoti jam leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, galiojantį iki 2020 m. sausio 14 d., nebuvo jokių duomenų apie tai, kad jo atžvilgiu kita Šengeno valstybė į centrinę antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą įtraukusi perspėjimą dėl neįsileidimo. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad tuo atveju, kai priimamas perspėjimas dėl neįsileidimo asmens atžvilgiu, kuris sprendimo priėmimo metu turi vienos iš Konvencijos dėl Šengeno susitarimo ratifikavusios šalių galiojantį leidimą, perspėjimą dėl neįsileidimo priėmusi šalis privalo konsultuotis su leidimą gyventi išdavusia šalimi, kad nustatytų ar yra pakankamai priežasčių leidimą panaikinti. Nesant konsultacijų tarp šalių, iš kurių viena yra suteikusi leidimą laikinai gyventi, o kita priima sprendimą įtraukti perspėjimą dėl neįsileidimo, formalus konstatuojamasis faktas, kad kita Šengeno valstybė į centrinę antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą yra įtraukusi perspėjimą dėl neįsileidimo, negali būti teisėtas pagrindas naikinti išduotą, galiojantį leidimą laikinai gyventi Lietuvoje.
3. Pareiškėjas paaiškino, kad studijas Vilniaus universitete buvo sustabdęs dėl ligos. Departamentas skundžiamame sprendime šį sustabdymą nepagrįstai prilygino studijų nutraukimui. Pažymėjo, kad studentai turi teisę dėl ligos ar kitų priežasčių išeiti akademinių atostogų neprarandant studento statuso ir teisės tęsti studijas, studijų sustabdymas akademinių atostogų metu ir studijų nutraukimas yra skirtingas, o ne tapačias pasekmes sukuriantys veiksniai ir negali būti tapatinami. Studijų sustabdymo atveju asmuo nepraranda studento statuso ir teisės tęsti studijas.
4. Pareiškėjo atstovė teismo posėdyje paaiškino, kad Departamentas skundžiamame sprendime studijų sustabdymo ir nutraukimo sąvokas sutapatino nepagrįstai. Pareiškėjo atstovės nuomone, Departamentui informavus Norvegijos Karalystės kompetentingas įstaigas, būtų sudaryta galimybė riboti pareiškėjo atvykimą į Norvegijos Karalystę, neribojant jo patekimo ir gyvenimo Šengeno zonoje. Nurodė, kad pareiškėjas nuo 2016 m. rugsėjo mėn. studijuoja Vilniaus universitete. Laikotarpiu nuo 2012 m. iki 2016 m. gyveno Norvegijos Karalystėje ir buvo sudaręs santuoką. 2015 m. prasidėjus šeimos krizei, pareiškėjas kreipėsi dėl leidimo gyventi Norvegijoje įforminimo, tačiau 2016 m. su sutuoktine išsiskyrė, todėl leidimo įforminimo procedūros nebetęsė. Pareiškėjas nuo 2016 m. rugsėjo 1 d. gyvena Lietuvoje.
5. Atsakovas Migracijos departamentas pateiktame atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
6. Atsakovas nurodė, kad Vilniaus universitetas kompetentingai migracijos institucijai pateikė oficialius duomenis, jog, vadovaujantis 2018 m. sausio 10 d. Ekonomikos ir verslo administravimo fakulteto dekano įsakymu Nr. 210000-DS-266, pareiškėjas yra sustabdęs studijas, t. y. nutraukęs mokymąsi bent iki 2018 m. rugsėjo 1 d. Kadangi leidimo laikinai gyventi išdavimo paskirtis yra tikslinė, t. y. leidimas laikinai gyventis mokymosi pagrindu yra išduodamas todėl, kad užsieniečio nuolatinis buvimas Lietuvos Respublikoje yra būtinas sėkmingam studijų procesui Vilniaus universitete, pareiškėjui buvo panaikintas leidimas laikinai gyventi.
7. Atkreipė dėmesį, kad nors pareiškėjas nurodė, jog studijuoti, lankytis paskaitose jam trukdė sveikatos būklė, todėl jam buvo reikalinga sustabdyti studijas, tačiau, vos įsiforminęs leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, jis išvyko į Norvegijos Karalystę, kur siekė gauti leidimą laikinai gyventi fiktyvios santuokos pagrindu ir taip legalizuoti savo buvimą Norvegijos Karalystėje. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, manytina, kad pareiškėjas siekė piktnaudžiauti migracijos procedūromis ir jo tikrieji ketinimai yra kiti – legalizuoti savo buvimą visoje Šengeno erdvėje.
8. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjui leidimą laikinai gyventi nuspręsta panaikinti dar ir tuo pagrindu, jog dėl jo kita Šengeno valstybė (Norvegijos Karalystė) į centrinę antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą yra įtraukusi perspėjimą dėl neįsileidimo ir draudimo atvykti į Šengeno erdvę. Priimant ginčijamą sprendimą, buvo vadovaujamasi tuo metu aktualiais kompetentingų institucijų pateiktais duomenimis apie pareiškėjo statusą.
9. Teigė, kad ginčijamas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, o užsieniečių kontrolė vykdyta efektyviai. Prieš priimant ginčijamą sprendimą, buvo tinkamai ir išsamiai išnagrinėtos visos esminės su pareiškėju susijusios aplinkybės, o surinktų duomenų užteko sprendimui pagrįsti, t. y. surinkti duomenys patvirtino, kad pareiškėjas šiuo metu yra nutraukęs (sustabdęs) studijas, o apie tai, kad jam draudžiama atvykti į Šengeno erdvę arba joje apsigyventi, yra įtraukti duomenys į centrinę antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą. Ginčijamas sprendimas priimtas nešališkai ir objektyviai, pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas.
II.
10. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. rugpjūčio 1 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.
11. Teismas nustatė, kad 2017 m. rugsėjo 22 d. pareiškėjas Vilniaus apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybai (toliau – ir Valdyba) pateikė prašymą skubos tvarka išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje tuo pagrindu, jog ketina studijuoti mokslo ir studijų institucijoje pagal studijų programą (programas) arba doktorantūroje, t. y. studijuoti Vilniaus universitete. Departamentui buvo pateiktas 2017 m. rugsėjo 12 d. Vilniaus universiteto raštas Nr. (3.1)15500-S-285/2, kuriame buvo prašoma išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvoje nuo 2018 m. sausio 15 d. iki 2020 m. sausio 14 d., atvykusiam studijoms į Vilniaus universiteto Ekonomikos fakulteto nuolatinių studijų Vadybos ir verslo administravimo bakalauro programą. Taip pat buvo pateikta 2017 m. gegužės 2 d. pažyma apie studijas Nr. 46979, kurioje nurodoma, kad pareiškėjas studijuoja Vilniaus universiteto Ekonomikos fakultete. Numatoma šias studijas baigti 2020 m. birželio 30 d. Departamentas 2017 m. lapkričio 17 d. priėmė sprendimą išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, galiojantį nuo 2018 m. sausio 15 d. iki 2020 m. sausio 14 d. Po to Departamentas, gavęs naujos informacijos iš Norvegijos Karalystės, 2018 m. gegužės 2 d. priėmė sprendimą Nr. (15/5-10)11U-605(00640) „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, išduoto (duomenys neskelbtini) piliečiui S. K. R., panaikinimo“, kuriuo, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 35 straipsnio 1 dalies 3 punktu bei 50 straipsnio 1 dalies 9 punktu, nusprendė panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.
12. Teismas, remdamasis ginčui aktualiomis Įstatymo nuostatomis, nurodė, kad Departamentas skundžiamame sprendime konstatavo, jog dėl pareiškėjo antrosios kartos Šengeno informacinėje sistemoje yra pateiktas perspėjimas draudimo atvykti ir apsigyventi tikslais, todėl sprendė, kad nėra pagrindo abejoti šia atsakovo išvada, kadangi iš byloje esančių Šengeno informacinės sistemos duomenų matyti, jog Norvegijos karalystė yra nurodžiusi, kad pareiškėjui draudžiama atvykti į Šengeno erdvę arba joje apsigyventi. Vertindamas pareiškėjo skundo teiginius, kad prieš priimant sprendimą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvoje panaikinimo privalėjo būti konsultuojamasi su valstybe įtraukusia perspėjimą į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą dėl pareiškėjo neįsileidimo, teismas, remdamasis byloje esančiais duomenimis nurodė, kad Norvegijos Karalystė, laikydamasi SIRENE vadovo nuostatų, kreipėsi į Lietuvos Respubliką, informuodama, kad Norvegijos Karalystė pareiškėjui taikė 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo 24 straipsnio perspėjimą. Nurodoma, jog pareiškėjas buvo išsiųstas iš Norvegijos Karalystės ir jam yra draudžiama atvykti į Norvegijos Karalystę iki 2023 m. vasario 14 d. Teismas konstatavo, kad leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pareiškėjui buvo panaikintas remiantis ir Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu, ir šis panaikinimo pagrindas taikytas pagrįstai.
13. Teismas nurodė, kad Departamentas pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikino ir tuo pagrindu, kad pareiškėjas nutraukė studijas Vilniaus universitete. Remdamasis bylos duomenimis teismas nurodė, kad byloje esančiame Vilniaus universiteto 2018 m. balandžio 19 d. rašte Nr. (1.47)15100-S-58 nurodoma, kad 2018 m. sausio 10 d. Ekonomikos ir verslo administravimo fakulteto dekano įsakymu Nr. 210000-DS-266 „Dėl studijų stabdymo“ pareiškėjui buvo leista stabdyti studijas dėl ligos nuo 2018 m. sausio 5 d. iki 2018 m. rugsėjo 1 d. Taigi nagrinėjamu atveju, pareiškėjas ne nutraukė savo studijas Vilniaus universitete, o jas sustabdė. Įvertinęs nustatytas faktines aplinkybes bei aktualų teisinį reglamentavimą, teismas konstatavo, kad Departamentas nepagrįstai sutapatino studijų sustabdymą ir nutraukimą ir panaikino pareiškėjui leidimą laikinai gyventi. Kadangi sustabdžius studijas pareiškėjas nepraranda studento statuso, nėra išbraukiamas iš studijuojančių universitete sąrašų, nors faktiškai, laikotarpiu nuo 2018 m. sausio 5 d. iki 2018 m. rugsėjo 1 d., kol sustabdytos studijos, nesimoko, bei turi teisę praėjus šiam laikotarpiui grįžti studijuoti. Todėl šiuo atveju šis pagrindas, dėl kurio pareiškėjui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvoje neišnyko.
14. Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, teismas konstatavo, kad Departamentas, panaikindamas leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nepagrįstai vadovavosi Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 9 punktu, tačiau tai nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamą sprendimą, kadangi leidimas laikinai gyventi pareiškėjui buvo panaikintas remiantis ir Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir šis panaikinimo pagrindas taikytas pagrįstai. Ši aplinkybė nagrinėjamoje situacijoje laikytina pakankamu įstatyminiu pagrindu panaikinti pareiškėjo leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.
III.
15. Pareiškėjas S. K. R. (toliau – ir apeliantas) padavė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. rugpjūčio 1 d. sprendimą ir pareiškėjo skundą tenkinti.
16. Pareiškėjas pakartoja pradinio skundo argumentus dėl konsultacijų tarp šalių iš kurių viena yra suteikusi leidimą laikinai gyventi, o kita priima sprendimą įtraukti perspėjimą dėl neįsileidimo, nebuvimo, bei dar kartą akcentuoja, kad formalus konstatuojamasis faktas, jog kita Šengeno valstybė į centrinę antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą yra įtraukusi perspėjimą dėl neįsileidimo, negali būti teisėtas pagrindas naikinti išduotą ir galiojantį leidimą laikinai gyventi.
17. Pažymi, kad Konvencijos dėl Šengeno susitarimo 25 straipsnio 2 punkte numatyta, kad jei leidimas gyventi nepanaikinamas, perspėjimą davusi Susitariančioji Šalis tą perspėjimą atšaukia, bet tą užsienietį gali įtraukti į savo nacionalinį neįleidžiamų asmenų sąrašą. Nagrinėjamu atveju, byloje pateiktas tik Šengeno paieškos skelbimas, kad Norvegijos karalystė yra nurodžiusi, jog pareiškėjui draudžiama atvykti į Šengeno erdvę arba joje apsigyventi, bei „M forma“, kurioje nurodyta, kad pareiškėjo atžvilgiu priimtas sprendimas - išsiųsti iš Norvegijos ir draudimas atvykti 5 metus. Atkreipia dėmesį į tai, kad abu įvardinti dokumentai adresuoti Lietuvos institucijoms yra surašyti tuo pačiu laiku, t. y. 2018 m. vasario 14 d. 11:42:28 ir 2018 m. vasario 14 d. 11:48:46, o kaip nurodyta „M formoje“, Norvegija vykdo konsultaciją pagal CISA 25 straipsnio 2 dalį, kurioje nurodomas sprendimo pobūdis (draudimas atvykti į Norvegiją 5 metus) taikomas pareiškėjo atžvilgiu, bei prašymas suteikti informaciją ar leidimas laikinai gyventi Lietuvoje, išduotas pareiškėjui, yra galiojantis, nurodant, kad pagal pateiktą informaciją gali atšaukti perspėjimą SIS. Bylos nagrinėjimo metu nebuvo pateikta aktualios informacijos apie konsultacijų eigą ir rezultatus, nors skundžiamas sprendimas priimtas 2018 m. gegužės 2 d. ir grindžiamas nebeaktualiais 2018 m. vasario 14 d. duomenimis.
19. Migracijos departamentas atsiliepimą grindžia argumentais, nurodytais teismui pateiktame atsiliepime į pareiškėjo skundą.
20. Pasisakydamas dėl pačios konsultavimosi procedūros, atsakovas nurodo, kad minimos SIS II reglamento nuostatos reglamentuoja santykius tarp perspėjimą vykdančios valstybės narės ir perspėjimą pateikusios valstybės narės, o ne tarp trečiosios šalies piliečio ir perspėjimą vykdančios valstybės narės, todėl net tokiu atveju, jeigu ir būtų nustatyta esant procedūriniam pažeidimui, įvykusiam konsultacijų metu, tai niekaip nepaneigia Migracijos departamento priimto sprendimo pareiškėjo atžvilgiu pagrįstumo. Tarp Norvegijos Karalystės ir Lietuvos Respublikos kompetentingų institucijų vyko konsultacijos dėl pareiškėjo teisinio statuso Šengeno erdvėje. Iš perspėjimą pateikusios valstybės narės, t. y. Norvegijos Karalystės, buvo gautas pranešimas apie tai, kokie neteisėti legalizavimo veiksmai pareiškėjo buvo atliekami Norvegijos Karalystėje. Atsakovas neturėjo jokio pagrįsto pagrindo abejoti kitos valstybės narės pateikiamais duomenimis apie pareiškėją. Perspėjimą vykdanti valstybė narė, t. y. Lietuvos Respublika, gavusi šiuos duomenis, apie pareiškėjo siekį piktnaudžiauti migracijos procedūromis Šengeno erdvėje, sureagavo į šį signalą ir ėmėsi veiksmų - priėmė ginčijamą sprendimą, kuriuo buvo nuspręsta panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi tiek tuo pagrindu, kad dėl jo kita Šengeno valstybė į centrinę antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą yra įtraukusi perspėjimą dėl neįsileidimo, tiek dėl to, kad pareiškėjas savo pagrindinius interesus siekė sieti ne su Lietuvos Respublika, kur turėtų studijuoti kaip nuolatinės studijų formos Vilniaus universiteto Ekonomikos fakulteto Vadybos ir verslo administravimo studijų programos studentas, o su Norvegijos Karalyste.
21. Atsižvelgiant į tai, jog Migracijos departamento priimtas sprendimas yra apskųstas teismui, jo vykdymas yra sustabdytas, taigi nesant Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimo, negali būti teikiamos konsultacijos perspėjimą pateikusiai valstybei narei dėl to, ar pareiškėjo leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje yra galiojantis ar ne, ar Norvegijos Karalystės institucijoms yra pagrindas atšaukti perspėjimą Centrinėje antrosios kartos Šengeno informacinėje sistemoje.
22. Priimant ginčijamą sprendimą pareiškėjo atžvilgiu buvo vadovaujamasi tai dienai aktualiais kompetentingų institucijų pateiktais duomenimis apie pareiškėjo statusą. Pabrėžia, kad Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 ir 9 punkte įtvirtintos nuostatos yra imperatyvios, jame nėra įtvirtinta jokių išimčių, dėl kurių negalėtų būti priimamas sprendimas panaikinti leidimą laikinai gyventi, nustačius tokio leidimo panaikinimo pagrindą. Pareiškėjo atveju, būtent studijos Vilniaus universitete buvo pareiškėjo teisinis pagrindas gyventi Lietuvos Respublikoje, vadinasi, nustačius esant Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 9 punkto pagrindą, leidimas laikinai gyventi privalėjo būti panaikintas. Migracijos departamentas turėjo teisinį pagrindą ir privalėjo panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi.
23. Atsakovo nuomone, šioje byloje pareiškėjas taip pat nenurodė ir neįrodė, kokiu pagrindu galėjo būti priimtas sprendimas nepanaikinti leidimo laikinai gyventi, kai Įstatymo nuostatos imperatyviai nustato, kad tokiu atveju (nustačius, kad apie jį įrašyti duomenys SIS II informacinėje sistemoje) leidimas gyventi privalo būti panaikintas. Pareiškėjas apeliaciniame skunde tik formaliai nurodo, kad ginčijamas sprendimas grindžiamas neaktualiais 2018 m. vasario 14 d. duomenimis, tačiau niekaip nepaaiškina, kodėl šie duomenys yra neaktualūs ir jais negali būti vadovaujamasi. Akcentuoja, kad sprendime dėl leidimo laikinai gyventi panaikinimo pakanka nustatyti esant bent vieną Įstatymo 50 straipsnio 1 dalyje nustatytą leidimo panaikinimo pagrindą. Migracijos departamento nuomone, ginčijamas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, o užsieniečių kontrolė vykdyta efektyviai. Migracijos departamento vertinimu, prieš priimant ginčijamą sprendimą, buvo tinkamai ir išsamiai išnagrinėtos visos esminės su pareiškėju susijusios aplinkybės, o surinktų duomenų užteko sprendimui pagrįsti, t. y. surinkti duomenys patvirtino, kad pareiškėjas ginčijamo sprendimo priėmimo metu buvo yra nutraukęs (sustabdęs) studijas, o apie tai, kad jam draudžiama atvykti į Šengeno erdvę arba joje apsigyventi, buvo įtraukti duomenys į Centrinę antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą.
24. Migracijos departamento vertinimu, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jame atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus reikalavimus, sprendimas priimtas išsiaiškinus visas bylai teisingai išnagrinėti reikšmingas aplinkybes, tinkamai ištyrus visus su bylos esme susijusius įrodymus, tinkamai taikant teisės normas.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
25. Byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2018 m. gegužės 2 d. sprendimo Nr. (15/5-10)11U-605(00640) „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, išduoto (duomenys neskelbtini) piliečiui S. K. R., panaikinimo“ teisėtumo ir pagrįstumo.
26. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad Departamentas, panaikindamas leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nepagrįstai vadovavosi Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 9 punktu, tačiau tai nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamą sprendimą, kadangi leidimas pareiškėjui buvo panaikintas remiantis ir Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir šis panaikinimo pagrindas taikytas pagrįstai, atitinkamai leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje taip pat panaikintas pagrįstai, todėl pareiškėjo skundą atmetė.
27. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde teigia, kad tuo atveju, kai priimamas įspėjimas dėl neįsileidimo asmens atžvilgiu, kuris sprendimo priėmimo metu turi vienos iš Konvencijos dėl Šengeno susitarimo ratifikavusios šalių galiojantį leidimą, įspėjimą dėl neįsileidimo priėmusi šalis privalo konsultuotis su leidimą gyventi išdavusia šalimi, kad nustatytų ar yra pakankamai priežasčių leidimą naikinti. Nesant konsultacijų tarp šalių iš kurių viena yra suteikusi leidimą laikinai gyventi, o kita priima sprendimą įtraukti įspėjimą dėl neįsileidimo, formalus konstatuojamasis faktas, kad kita Šengeno valstybė į centrinę antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą yra įtraukusi įspėjimą dėl neįsileidimo, negali būti teisėtas pagrindas naikinti išduotą, galiojantį leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas, apeliacinis skundas tenkintinas.
28. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija į tai, teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir jų papildomai nekartoja
29. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).
30. Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 6 punktas nustato, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas arba keičiamas užsieniečiui, jeigu jis ketina mokytis Lietuvos Respublikoje pagal šio Įstatymo 46 straipsnio nuostatas. Įstatymo 46 straipsnio 1 dalies 1 punktas nustato, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, jeigu jis priimtas studijuoti į mokslo ir studijų pagal studijų programą (programas) arba į doktorantūrą.
31. Pagal Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 3 punktą išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu dėl jo kita Šengeno valstybė į centrinę antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą yra įtraukusi įspėjimą dėl neįsileidimo ir nėra pagrindo išduoti leidimą gyventi dėl humanitarinių priežasčių ar tarptautinių įsipareigojimų arba jis yra įtrauktas į užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą.
32. Įstatymo 50 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad yra šio Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai (2 punktas); nutraukiamas mokymasis, studijos, stažuotė, kvalifikacijos tobulinimas, taip pat jeigu užsienietis studijuodamas ar mokydamasis nesilaiko apribojimo, nustatyto šio Įstatymo 46 straipsnio 4 dalyje (9 punktas).
33. Pagal Konvencijos dėl Šengeno susitarimo 25 straipsnio 2 dalį, tais atvejais, kai paaiškėja, kad užsienietis, kuris pagal duotą perspėjimą yra neįsileistinas, turi vienos iš Susitariančiųjų Šalių išduotą galiojantį leidimą gyventi, perspėjimą davusi Susitariančioji Šalis konsultuoja leidimą gyventi išdavusią Susitariančiąją Šalį, kad būtų nustatyta, ar yra pakankamai priežasčių minėtą leidimą panaikinti. Jei leidimas gyventi nepanaikinamas, perspėjimą davusi Susitariančioji Šalis tą perspėjimą atšaukia, bet tą užsienietį gali įtraukti į savo nacionalinį neįleidžiamų asmenų sąrašą.
34. Be to, pagal 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo 24 ir 25 straipsnius perspėjimas draudimo atvykti arba apsigyventi tikslais gali būti įvestas, kai kompetentingų administracinių institucijų arba teismų sprendimas grindžiamas tuo, kad trečiosios šalies piliečiui buvo taikyta tokia priemonė kaip išsiuntimas ar atsisakymas leisti atvykti, kuri nebuvo atšaukta ar sustabdyta ir apima arba taikoma kartu su neįleidimu atvykus, o atitinkamais atvejais – draudimu apsigyventi – remiantis tuo, kad buvo nesilaikoma nacionalinių teisės aktų, reglamentuojančių trečiųjų šalių piliečių atvykimą ar apsigyvenimą. Esant perspėjimui pagal 24 straipsnį dėl trečiosios šalies piliečio, kuriam suteikta teisė laisvai judėti Bendrijoje, perspėjimą vykdanti valstybė narė, pasinaudodama savo SIRENE biuru ir laikydamasi SIRENE vadovo nuostatų, tuoj pat kreipiasi į perspėjimą pateikusią valstybę narę, kad būtų galima nedelsiant nuspręsti, kokio veiksmo imtis.
35. Taigi, kaip matyti iš minėtų tarptautinių teisės aktų nuostatų, be kita ko, įvertinus ir šių teisės aktų aktualias redakcijas anglų, prancūzų bei vokiečių kalbomis, juose numatytos perspėjimą davusios valstybės ( nagrinėjamu atveju - Norvegijos Karalystės) konsultacijos su leidimą gyventi išdavusia valstybe ( nagrinėjamu atveju – Lietuvos Respublika), kad būtų nustatyta, ar yra pakankamai priežasčių panaikinti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, neturi imperatyvaus pobūdžio, t.y. valstybė, išdavusi leidimą gyventi, konsultuojasi su valstybe, pateikusia perspėjimą, jei pirmajai valstybei nepakanka duomenų apie priežastis ir faktines aplinkybes, iššaukusias perspėjimo įtraukimą ir galinčias lemti sprendimą dėl leidimo gyventi panaikinimo.
36. Kaip pagrįstai skundžiamame sprendime nurodė pirmosios instancijos teismas bei nustatyta bylos medžiaga, Norvegijos Karalystė, laikydamasi 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo 25 straipsnio ir SIRENE vadovo nuostatų, kreipėsi į Lietuvos Respubliką informuodama, kad Norvegijos Karalystė pareiškėjui taikė 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo 24 straipsnio perspėjimą. Nurodyta, kad pareiškėjas buvo išsiųstas iš Norvegijos Karalystės ir jam yra draudžiama atvykti į Norvegijos Karalystę iki 2023 m. vasario 14 d. Kartu su šia informacija buvo pateikti ir papildomi duomenys, t.y. pareiškėjo paso įrašai.
37. Byloje nėra ginčo dėl to, kad skundžiamo Migracijos departamento sprendimo priėmimo metu į centrinę Šengeno informacinę sistemą buvo įtrauktas draudimas pareiškėjui atvykti į Šengeno erdvę ir joje apsigyventi, taip pat, kad minėtas perspėjimas yra pagrįstas. Atsakovas, priimdamas ginčijamą sprendimą, vertino tiek Norvegijos Karalystės pateiktus duomenis, tiek ir atsakovo žinioje esančią informaciją, papildomai užklausė pareiškėjo mokymosi įstaigą. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovui pakako duomenų priimti pagrįstą ir teisėtą sprendimą be papildomų konsultacijų su Norvegijos Karalyste.
38. Kartu pažymėtina, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, ne kiekvienas formalios procedūros pažeidimas yra pagrindas pripažinti priimtą administracinį aktą neteisėtu, jeigu įstatymas tiesiogiai nenustato tokios procedūros pažeidimo pasekmės; kriterijus, pagal kurį turi būti vertinama procedūros pažeidimo įtaka priimto administracinio akto teisėtumui, yra tikimybė, kad dėl šio pažeidimo buvo priimtas nepagrįstas sprendimas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. birželio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-624/2008, 2011 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A62-1061/2011 ir kt.).
39. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės priėmė teisingą ir pagrįstą sprendimą, tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą, remiantis jame išdėstytais argumentais, nėra faktinio ir teisinio pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. rugpjūčio 1 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija