Administracinė byla Nr. eA-3532-858/2018
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03756-2017-4
Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2018 m. balandžio 11 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas), Irmanto Jarukaičio (pranešėjas) ir Ramutės Ruškytės,
rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos J. D. (Y. D.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos J. D. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Ukrainos pilietė J. D. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (I t., b. l. 1–3), prašydama panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) Kontrolės skyriaus 2017 m. spalio 23 d. sprendimą Nr. (15/5-2)11U-1703(01814) „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, išduoto Ukrainos pilietei Y. D., panaikinimo“ (toliau – ir Sprendimas).
2. Pareiškėja nurodė, kad 2016 m. gegužės 24 d. jai kaip uždarosios akcinės bendrovės „Transito“ (toliau – ir Bendrovė) dalyvei, turinčiai teisę sudaryti sandorius, buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Migracijos departamentas, nustatęs, kad Bendrovė nuo 2017 m. rugpjūčio 21 d. yra bankrutavusi, o pareiškėja nuo 2017 m. balandžio 10 d. nėra Bendrovės prokuristė, panaikino pareiškėjai išduotą leidimą.
3. Pareiškėja taip pat nurodė, kad Migracijos departamentas, prieš priimdamas pareiškėjai nepalankų sprendimą, turėjo sudaryti galimybę pareiškėjai išreikšti savo poziciją. Pareiškėja nurodė, kad apie Bendrovės bankrotą sužinojo tik iš Migracijos departamento. Pasak pareiškėjos, jeigu ji būtų žinojusi apie padėtį Bendrovėje, ji būtų pasistengusi įtakoti Bendrovės veiklą taip, kad būtų išvengta bankroto ir (arba) būtų kreipusis dėl leidimo išdavimo kitais pagrindais.
4. Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą (II t., b. l. 1–5).
5. Migracijos departamentas nurodė, kad leidimas pareiškėjai buvo išduotas, nes pareiškėja buvo Bendrovės, kuri atitiko Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – Įstatymas) 45 straipsnio nuostatas, dalyvė.
6. Migracijos departamentas taip pat nurodė, kad Bendrovė yra bankrutavusi, o pareiškėja nebėra Bendrovės prokuristė. Migracijos departamentas darė išvadą, kad Bendrovė ūkinės veiklos nebevykdo (Bendrovėje nebėra dirbančių asmenų), o pareiškėja nutraukė teisėtą veiklą Lietuvoje. Migracijos departamentas nurodė, kad pareiškėja nepaisė Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyto imperatyvaus reikalavimo, kad įmonėje būtų įsteigtos ne mažiau kaip 3 darbo vietos, kuriose visą darbo laiką dirbtų Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai. Pareiškėja, pasak Migracijos departamento, nevykdė pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai.
7. Dėl pareiškėjos skundo argumentų, susijusių su nesudaryta galimybe pateikti savo poziciją, Migracijos departamentas nurodė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, kurioje buvo išaiškinta, kad Migracijos departamentas neturi besąlyginės pareigos kreiptis į užsienietį dėl papildomų paaiškinimų (2016 m. liepos 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3992-858/2016).
8. Migracijos departamentas atkreipė dėmesį, kad ginčijamas Sprendimas nekliudo pareiškėjai teisės aktų nustatyta tvarka kreiptis dėl naujo leidimo išdavimo, jeigu pareiškėja atitiks vieną iš Įstatyme įtvirtintų leidimo išdavimo pagrindų bei Įstatymo 26 straipsnyje įtvirtintas leidimo išdavimo sąlygas.
II.
9. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. sausio 4 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą (III t., b. l. 1–4).
10. Teismas nustatė, kad pareiškėja nuo 2017 m. balandžio 10 d. nebėra Bendrovės prokuristė, t. y. pareiškėja nebeužsiima veikla, dėl kurios buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Atsižvelgdamas į tai, teismas darė išvadą, kad vadovaujantis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies nuostatomis pareiškėjai išduotas leidimas buvo teisėtai ir pagrįstai panaikintas. Teismas nurodė, kad Migracijos departamentas, prieš priimdamas Sprendimą, tinkamai ir išsamiai išnagrinėjo visas esmines su pareiškėja susijusias aplinkybes, o surinktų duomenų pakako ginčijamam Sprendimui priimti. Teismas taip pat nurodė, kad Sprendimas pagrįstas objektyviais duomenimis. Teismas konstatavo, kad Sprendimas atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies bei teismų praktikos suformuluotus reikalavimus.
III.
11. Pareiškėja J. D. apeliaciniu skundu prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir pareiškėjos skundą tenkinti (III t., b. l. 6–8).
12. Pareiškėja apeliaciniame skunde nurodo tuos pačius argumentus, kuriais grindė skundą pirmosios instancijos teismui. Papildomai pareiškėja nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pareiškėjos skundą atmetė, nes neįsigilino į bylos esmę, teismų praktiką, sąžiningumo ir protingumo principus.
13. Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime prašo pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą (III t., b. l. 18–19).
k o n s t a t u o j a:
IV.
15. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl to, ar teisėtai ir pagrįstai Migracijos departamentas panaikino Ukrainos pilietei išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.
16. Bylos duomenimis nustatyta, kad 2016 m. gegužės 24 d. pareiškėjai 2 metams buvo pratęstas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Leidimas buvo pratęstas pareiškėjos 2016 m. sausio 22 d. prašymo pagrindu (pareiškėjai siekiant ir toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje) (II t., b. l. 6–13, 178–179).
17. Migracijos departamentas juridinių asmenų registro duomenimis nustatė, kad Bendrovė nuo 2017 m. rugpjūčio 21 d. yra bankrutavusi, o pareiškėja nuo 2017 m. balandžio 10 d. nebėra Bendrovės prokuristė, todėl padarė išvadą, kad pareiškėja nutraukė savo teisėtą veiklą Lietuvos Respublikoje. Migracijos departamentas ginčijamu Sprendimu, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2, 7–8 punktais, panaikino pareiškėjai išduotą leidimą (I t., b. l. 1–7). Pareiškėja su tokiu Migracijos departamento Sprendimu nesutiko ir tvirtino, kad apie Bendrovės bankrotą jai nebuvo žinoma. Pirmosios instancijos teismas Migracijos departamento Sprendimą pripažino teisėtu ir pagrįstu.
18. Dėl Migracijos departamento Sprendimo panaikinti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje teisėjų kolegija pastebi, kad Įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2017 m. rugsėjo 1 d. iki 2018 m. sausio 1 d.) 50 straipsnio 1 dalyje yra nustatyti atvejai, kada toks leidimas užsieniečiui yra panaikinamas. Migracijos departamentas, kaip minėta, vadovavosi Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2, 7–8 punktuose įtvirtintais leidimo panaikinimo pagrindais.
19. Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad leidimas panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad yra šio Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai. Migracijos departamento Sprendime nurodyta, kad nagrinėjamu atveju buvo remiamasi Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punkte nurodytu pagrindu, t. y. pareiškėja neatitiko sąlygų, kurios nustatytos leidimui gauti konkrečiu šiame Įstatyme nustatytu pagrindu. Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 8 punkte yra nurodytas leidimo panaikinimo pagrindas, kai pasibaigia užsieniečio teisėta veikla Lietuvos Respublikoje. Be šių leidimo panaikinimo pagrindų, Migracijos departamentas, kaip minėta, rėmėsi ir Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punkte nustatytu leidimo panaikinimo pagrindu, t. y. situacija, kai nustatoma, kad užsienietis neatitinka šio Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų.
20. Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto redakcija iki nagrinėjamoje byloje ginčijamo Sprendimo priėmimo buvo keista keletą kartų, tačiau šiuo atveju svarbi yra 2016 m. rugsėjo 14 d. Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ Nr. IX-2206 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2609 (toliau – Pakeitimo įstatymas) 29 straipsnio 2 dalis, numatanti, kad užsieniečių prašymai išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, pateikti iki šio įstatymo įsigaliojimo, baigiami nagrinėti ir sprendimai išduoti, pakeisti ar panaikinti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje priimami vadovaujantis iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos, t. y. iki 2017 m. sausio 1 d., galiojusio Įstatymo ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nuostatomis. Leidimas buvo išduotas pareiškėjos 2016 m. sausio 22 d. prašymo pagrindu, todėl Sprendimas jį panaikinti buvo teisėtai ir pagrįstai priimtas vadovaujantis iki Pakeitimo įstatymo įsigaliojimo dienos, t. y. iki 2017 m. sausio 1 d., galiojusio Įstatymo nuostatomis.
21. Iki 2017 m. sausio 1 d. galiojęs Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punktas numatė, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, kai jis yra dalyvis įmonės, kuri ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo vykdo steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje, kurioje yra įsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos ir jose visą darbo laiką dirba Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai ir kurios nuosavo kapitalo (ne akcinės bendrovės ir ne uždarosios akcinės bendrovės atveju – turto) vertė sudaro ne mažiau kaip 28 000 Eur, iš kurių ne mažiau kaip 14 000 Eur – užsieniečio investuotos lėšos ar kitas turtas, ir jis yra šios įmonės vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys, dalyvis, turintis teisę jos vardu sudaryti sandorius, arba yra akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcininkas, kuriam nuosavybės teise priklausančių bendrovės akcijų nominalioji vertė yra ne mažesnė kaip 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo.
22. Taigi, Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte yra nustatyti reikalavimai įmonei (t. y. įmonė ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo vykdyti steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje, įmonėje turi būti įsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos ir jose visą darbo laiką turi dirbti Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai ir įmonės nuosavo kapitalo vertė turi sudaryti ne mažiau kaip 28 000 Eur) bei reikalavimai užsieniečiui, kuris kreipiasi dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo (t. y. užsienietis įmonės nuosavame kapitale turi turėti ne mažiau kaip 14 000 Eur investuotų lėšų ar kito turto, ir užsienietis turi būti šios įmonės vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys, dalyvis, turintis teisę jos vardu sudaryti sandorius, arba turi būti šios įmonės akcininkas, kuriam nuosavybės teise priklausančių bendrovės akcijų nominalioji vertė yra ne mažesnė kaip 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo).
23. Migracijos departamento Sprendime padaryta išvada, kad pareiškėja neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo sąlygų (I t., b. l. 6), todėl nagrinėjamu atveju yra reikšmingos būtent tos Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatos, kurios įtvirtina reikalavimus užsieniečiui.
24. Reikalavimai užsieniečiui minėtoje Įstatymo nuostatoje yra suformuluoti alternatyviai, t. y. užsienietis arba turi turėti tam tikrą dalį įmonės akcijų, arba įmonės nuosavame kapitale jis turi turėti ne mažiau kaip 14 000 Eur investuotų lėšų ar kito turto, ir turi būti šios įmonės vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys, dalyvis, turintis teisę įmonės vardu sudaryti sandorius.
25. Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėja turėjo dalį Bendrovės akcijų (II t., b. l. 40–41, 44–45, 47–48), tačiau turimų akcijų nominalioji vertė buvo mažesnė nei 1/3 Bendrovės įstatinio kapitalo. Pareiškėjai leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje buvo pakeistas (pratęstas), darant išvadą, kad pareiškėja atitinka kitą užsieniečiams (kaip įmonės dalyviams) Įstatymo keliamą sąlygą. Tokia išvada buvo padaryta iš esmės todėl, kad pareiškėja pateikė Bendrovės direktoriaus 2016 m. kovo 15 d. jai išduotą prokūrą (II t., b. l. 105). Teisėjų kolegija pastebi, kad minėta prokūra pareiškėjai buvo išduota po to, kai Migracijos departamento Imigracijos reikalų skyrius pareiškėjai 2016 m. vasario 26 d. pranešime nurodė, kad nepakanka prašymą išduoti leidimą pagrindžiančių dokumentų ir paprašė iki 2016 m. kovo 18 d. pateikti dokumentus, patvirtinančius, kad pareiškėja yra Bendrovės vadovė, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narė, dalyvė, turinti teisę šios įmonės vardu sudaryti sandorius, arba Bendrovės akcininkė, kuriai nuosavybės teise priklausančių Bendrovės akcijų nominalioji vertė yra ne mažesnė kaip 1/3 šios Bendrovės įstatinio kapitalo (II t., b. l. 103).
26. Kaip minėta, Migracijos departamentas konstatavo, kad pareiškėja neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų, nurodydamas, kad pareiškėja nuo 2017 m. balandžio 10 d. nebėra Bendrovės prokuristė (dėl šios faktinės aplinkybės byloje ginčo nėra). Pirmosios instancijos teismas su šia Migracijos departamento išvada iš esmės sutiko. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija su tokiu vertinimu taip pat sutinka. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėja nebeturėjo teisės Bendrovės vardu sudaryti sandorių, Migracijos departamento Sprendime iš esmės teisėtai ir pagrįstai konstatuota, kad nagrinėjamu atveju egzistavo Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punkte nustatytas leidimo panaikinimo pagrindas (pareiškėja neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų) bei leidimo panaikinimo pagrindas, nustatytas Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkte (pareiškėja neatitiko sąlygų, kurios nustatytos leidimui gauti konkrečiu šiame Įstatyme nustatytu pagrindu). Šios konstatuotos aplinkybės yra pakankamos panaikinti leidimą, todėl teisėjų kolegija plačiau neanalizuoja ir nepasisako dėl aplinkybių, susijusių su pasibaigusia pareiškėjos teisėta veikla Lietuvos Respublikoje. Nagrinėjamu atveju šios aplinkybės nėra teisiškai reikšmingos, nes aptartų faktinių aplinkybių egzistavimas, kaip minėta, yra pakankamas pagrindas leidimo panaikinimui.
27. Pasisakydama dėl pareiškėjos argumentų, susijusių su teisės būti išklausytai principo pažeidimu, teisėjų kolegija pastebi, kad pareiškėja nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismui nepateikė jokių įrodymų, kurie leistų kitaip vertinti nagrinėjamo ginčo aplinkybes. Pareiškėja teismui nurodė tik tai, kad jai nebuvo žinoma apie Bendrovės bankrotą. Ši pareiškėjos nurodyta aplinkybė niekaip nepaneigia nustatytų leidimo panaikinimo pagrindų. Priešingai, ji tik patvirtina, kad pareiškėja, turėdama teisę veikti Bendrovės vardu ir dėl Bendrovės interesų atlikti visus teisinius veiksmus, susijusius su Bendrovės verslu, iš tiesų Bendrovės veikloje nedalyvavo. Pareiškėjos apeliacinio skundo argumentai, kad Migracijos departamentas, prieš priimdamas ginčijamą Sprendimą, neinformavo pareiškėjos apie Bendrovės bankrotą, teisėjų kolegijos atmetami kaip nepagrįsti, nes Migracijos departamentas neturi pareigos informuoti leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje turėtojo apie juridinio asmens, kurio dalyvis jis yra, būklę.
28. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pareiškėjos apeliacinio skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas neįsigilino į bylos esmę, teismų praktiką, sąžiningumo ir protingumo principus, vertina kaip abstrakčius, todėl atmeta juos kaip nepagrįstus.
29. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad tenkinti pareiškėjos apeliacinį skundą, remiantis jame išdėstytais argumentais, nėra faktinio ir teisinio pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 148 straipsnio 1 dalimi,