Administracinė byla Nr. eA-2004-575/2021
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03325-2019-8
Procesinio sprendimo kategorijos: 12.1; 12.2.1; 12.9
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2021 m. liepos 14 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Arūno Sutkevičiaus ir Dalios Višinskienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Rokiškio aliejinė“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. rugsėjo 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo restruktūrizuojamos uždarosios akcinės bendrovės „Rokiškio aliejinė“ (dabar bankrutuojanti uždaroji akcinė bendrovė „Rokiškio aliejinė“) skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Panevėžio apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo.
Teisėjų kolegija
nustatė:
I.
1. Pareiškėjas restruktūrizuojama uždaroji akcinė bendrovė „Rokiškio aliejinė“ (toliau – ir Bendrovė) pateikė teismui skundą, kuriame prašė panaikinti: 1) 2019 m. rugsėjo 9 d. Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės sprendimą Nr. S-111(7-84/2019) „Dėl restruktūrizuojamos uždarosios akcinės bendrovės „Rokiškio aliejinė“ skundo“ (toliau – ir Sprendimas); 2) 2019 m. birželio 14 d. Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) sprendimą „Dėl RUAB „Rokiškio aliejinė“ (į. k. 300500421) 2019-04-11 skundo“ Nr. 69-63 (toliau – ir VMI sprendimas); 3) 2019 m. kovo 22 d. Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Panevėžio AVMI) sprendimą „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ Nr. (36.9)FR0682-83 (toliau – ir Panevėžio AVMI sprendimas); 4) priteisti bylinėjimosi išlaidas.
2. Pareiškėjas paaiškino, kad Panevėžio AVMI priėmė sprendimą, kuriuo apskaičiavo 23 643,90 Eur mokėtino pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM), 707,31 Eur PVM delspinigius ir 7 093 Eur PVM baudos. Bendrovė apskundė šį sprendimą ir VMI priėmė sprendimą, kuriuo paliko galioti Panevėžio AVMI sprendimą. Bendrovė apskundė VMI sprendimą Mokestinių ginčų komisijai prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir MGK, Komisija), kuri paliko galioti VMI sprendimą.
3. Pareiškėjas teigė, kad mokesčių administratorius neįrodė, jog Bendrovė žinojo ar turėjo žinoti, kad sandoriai su UAB „Šermukšnio uogos“ susiję su PVM sukčiavimu. Vadovaujantis Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) 2008 m. liepos 10 d. sprendimu byloje Nr. C-25/07 ir 2009 m. balandžio 23 d. sprendimu byloje Nr. C-75/08, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2017 m. balandžio 3 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A-2753-442/2017 ir 2013 m. vasario 5 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-602-705/2013, pareiškėjas nurodė, jog įrodinėjimo pareiga dėl PVM atskaitos ribojimo priklauso mokesčių administratoriui.
4. Pareiškėjas nurodė argumentus, kad mokesčių administratorius nepateikė objektyvių įrodymų, jog Bendrovė žinojo ar turėjo žinoti, kad dalyvauja PVM sukčiavime: mokesčių administratorius neįrodė, kad UAB „Šermukšnių uogos“ sukčiavo PVM srityje; Bendrovės prekių įsigijimai iš UAB „Šermukšnių uogos“ yra realūs ir nėra susiję su išankstiniu tikslu nesumokėti PVM. Pareiškėjas pabrėžia, kad siekiant išvengti, jog sąžiningas prekių įgijėjas nebūtų apkaltinas dalyvavimu PVM sukčiavime, mokesčių administratorius turi pateikti objektyvius įrodymus, kurie pagrįstų, kad prekių įgijėjas žinojo arba turėjo žinoti, jog prekių pardavėjas siekia nesumokėti į valstybės biudžetą PVM. Ši įrodinėjimo našta tenka išimtinai tik mokesčių administratoriui. Tuo tarpu, nagrinėjamu atveju Panevėžio AVMI tokių įrodymų nepateikė. Priešingai, Panevėžio AVMI nustatytos aplinkybės suponuoja vien tik Bendrovės sąžiningumą, todėl sprendime neteisėtai buvo patvirtintas Panevėžio AVMI Sprendimas. Pareiškėjas laikėsi pozicijos, kad Bendrovė nežinojo ir net negalėjo žinoti, jog dalyvauja galimame PVM sukčiavime, todėl Sprendimas yra nepagrįstas ir naikintinas.
5. Pareiškėjas pažymėjo, kad Sprendimo argumentai dėl Bendrovės nesąžiningumo yra nepagrįsti. Pareiškėjas teigia, kad: Bendrovė tinkamai išsiaiškino UAB „Šermukšnio uogos“ atstovus ir jų vykdomą veiklą; CMR važtaraščiuose nurodyti galimi netikslumai nepaneigia realaus prekių tiekimo ir nepatvirtina Bendrovės nesąžiningumo; Bendrovė tinkamai atliko bankinius pavedimus pagal UAB „Šermukšnio uogos“ nurodytą banko sąskaitą; Bendrovė įsigijo rapsų aliejų iš UAB „Šermukšnių uogos“ už rinkos kainą.
6. Pareiškėja atkreipė dėmesį, kad ESTT yra nagrinėjama SIA Atlic byla Nr. C-329/18, kurioje Latvijos bendrovė SIA Atlic pirko rapsų sėklų iš kitų Latvijoje registruotų bendrovių. Šioje byloje prekių tiekimai realiai buvo įvykdyti, nors nebuvo nustatyta prekių kilmė, o prekių tiekėjai buvo Latvijoje registruotos fiktyvios įmonės. Latvijos mokesčių administratorius siekė pripažinti, kad SIA Altic žinojo ar turėjo žinoti, kad dalyvauja PVM sukčiavime, tačiau Latvijos Respublikos teismai šiuos sprendimus panaikino, motyvuojant tuo, kad šiuo atveju dėl sandorio pobūdžio nereikėjo įsitikinti kitų sandorio šalių pajėgumu tiekti prekes, nes pardavėjas pristatė prekes į sutartyje nurodytą vietą. Latvijos mokesčių administratorius apskundė teismų sprendimus Latvijos Aukščiausiajam Teismui, kuris SIA Altic byloje nusprendė kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo. Minėtoje byloje, pareiškėjo nuomone, yra aktuali Generalinio advokato išvada, kuri patvirtina Sprendimo nepagrįstumą.
7. Pareiškėjas tvirtino, kad Sprendime nepagrįstai pritaikyta 30 proc. dydžio bauda. Pareiškėjas paaiškino, kad Bendrovės apskaitos dokumentuose nurodyta informacija atitinka tikrovę, t. y. prekių tiekimas realiai įvyko ir Bendrovė sumokėjo už šį prekių tiekimą pirkimo PVM. Negana to, pats pažeidimo pobūdis negali būti laikomas kaip sunkinanti aplinkybė. LVAT yra ne kartą išaiškinęs, kad pažeidimo padarymo būdas nėra sunkinanti aplinkybė, nes tokiu būdu pareiškėjo atsakomybė būtų nepagrįstai apsunkinta jo paties padaryta neleistina veika. Kadangi už patį pažeidimą yra baudžiama, todėl pripažinti tą pažeidimą atsakomybe didinančia aplinkybe bei sudarančia prielaidas didinti skirtiną baudą, yra nepagrįsta.
8. Atsakovas VMI pateikė atsiliepimą į skundą, kuriame prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
9. Atsakovas apžvelgė aktualias nagrinėjamai bylai Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau – ir PVMĮ), Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) nuostatas, ESTT ir LVAT suformuotą praktiką ir padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju būtina įvertinti, ar Bendrovė žinojo, ar turėjo galimybę žinoti, jog ji dalyvauja sandoryje, susijusiame su sukčiavimu PVM srityje.
10. Atsakovas atsiliepime į skundą pateikė nustatytas sandorių sudarymo aplinkybes ir padarė išvadą, kad Panevėžio AVMI pagrįstai konstatavo, jog Bendrovė, įsigydama prekes pagal UAB „Šermukšnio uogos“ vardu jai išrašytas PVM sąskaitas faktūras, dalyvavo PVM sukčiavimo sandorių grandinėje. Latvijos įmonė LPKS „LATRAPS“ – Estijos įmonė OU LENEHITUS (dingęs prekeivis) – UAB „Šermukšnio uogos“ (dingęs prekeivis) – UAB „Rokiškio aliejinė – UAB „Rapsoila“. Sandoriai tarp OU LENEHITUS, UAB „Šermukšnio uogos“ ir Bendrovės formaliai sudaryti siekiant gauti finansinės naudos sukčiaujant PVM.
11. VMI, atsižvelgdama į aptartų aplinkybių visumą, taip pat į tai, jog pati Bendrovė jokių įrodymų, paneigiančių mokesčių administratoriaus nustatytas aplinkybes dėl Bendrovės kontrahento veiklos, apskaitos ir kitų dokumentų išrašymo bei rapsų aliejaus tiekimo įforminimo, nepateikė, nurodė, jog UAB „Šermukšnio uogos“ sukčiavo PVM (už tariamai įvykusias operacijas nemokėdami PVM, o Bendrovė, turėdama galimybę žinoti, kad dalyvauja sandoriuose, kuriais siekiama sukčiauti PVM ir deklaruotinas (atskaitytinas) sumas grįsdama (sumažindama) nedeklaruojančio, ūkinės veiklos nevykdančio ūkio subjekto dokumentais, pati prisidėjo prie PVM nemokėjimo).
12. Atsakovas nurodė, kad įvertinus visas patikrinimo metu nustatytas aplinkybes, padaryta išvada, jog Bendrovė, įsigydama rapsų aliejų iš UAB „Šermukšnio uogos“ ir įtraukusi 23643,90 Eur pirkimo PVM į 2017 m. gegužės mėn. PVM atskaitą, žinojo (turėjo žinoti), kad sandoriai susiję su sukčiavimu PVM, nes:
12.1. Bendrovės direktorius nurodo bendravęs telefonu su asmeniu, kurio nei vardo nei pavardės nenurodo, teigia bendravęs telefonu ir el. paštu. Nors asmuo susirašinėjo rusų kalba, sutartis sudaryta lietuvių kalba, kas prieštarauja verslo logikai;
12.2. Prieš įsigydama aliejų iš UAB „Šermukšnio uogos“, 2017 m. gegužės 8 d. el. paštu Bendrovė gavo kokybės sertifikatą, kuriame nurodyta, kad gamintojas yra UAB „Šermukšnio uogos“. Taigi, galėjo žinoti, kad kokybės sertifikate nurodyta neteisinga informacija apie aliejaus gamintoją;
12.3. Bendrovės direktorius paaiškinime nurodė, jog žinojo, kad UAB „Šermukšnio uogos“ parduoto aliejaus gamintojas – SIA „LATRAPS“. Vadinasi, žinojo, kad UAB „Šermukšnio uogos“ nėra gamintojas ir veikia kaip tarpininkas;
12.4. Sutarties rekvizituose nurodytas buvusios akcininkės telefonas, t. y. ne UAB „Šermukšnio uogos“ darbuotojo telefono numeris. Vadinasi, Bendrovė nurodytu telefonu negalėjo susisiekti su rapsų aliejaus tiekėju;
12.5. Direktorius paaiškinime teigia bendravęs su UAB „Šermukšnio uogos“ telefonu su neįvardintu asmeniu. Tuo pačiu telefonu vežėjas SIA „O. D.” bendravo su užsakovo LENEHITUS OÜ atstovu P. Tuo pačiu telefonu LPKS “LATRAPS” bendravo su UAB “Šermukšnio uogos” atstovu P. N., nors SODRA duomenimis P. N. UAB “Šermukšnio uogos” nedirbo. Bendrovė bendraudama tik telefonu ir sudarydama sandorius telefonu ir elektroniniu paštu elgėsi nerūpestingai, neįsitikino UAB „Šermukšnio uogos” atstovų tapatybe;
12.6. Pirmame CMR Nr.001/05111, gautame prie 2017 m. gegužės 11 d. sąskaitos faktūros, nurodyta neteisinga aliejaus pakrovimo vieta – (duomenys neskelbtini), Raseiniai, nes CMR yra skirtas tarptautiniam krovinių gabenimui, o ne gabenimui šalies viduje. Vadinasi, pradėjusi sandorius su UAB „Šermukšnio uogos“, Bendrovė galėjo žinoti, kad jo tiekėja UAB „Šermukšnio uogos“ yra nesąžininga;
12.7. Dėl skirtingų gabenimų trys CMR turi tą patį numerį 001/052517, penkiuose CMR neteisinga surašymo data – 2017 m. balandžio 4 d., keturiuose CMR nurodytas netikslus krovinio pakrovimo adresas – (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), Latvija. Bendrovė turėjo galimybę tiesiogiai bendrauti su aliejų atgabenusiais vairuotojais ir galėjo išsiaiškinti gabenimo aplinkybes;
12.8. Pavedimu į UAB „Šermukšnio uogos“ lenkišką banko sąskaitą pervestos lėšos buvo grąžintos. Po to UAB „Šermukšnio uogos“ nurodė, kad apmokėti reikia į LENEHITUS OÜ lenkišką banko sąskaitą, tačiau Bendrovė neapmokėjo į LENEHITUS OÜ banko sąskaitą, nes UAB „Šermukšnio uogos“ nurodė, kad apmokėti reikia į UAB „Šermukšnio uogos“ išrašytose PVM sąskaitose faktūrose nurodytą banko sąskaitą. Nustatyta, kad nurodyta banko sąskaita priklausė RFUG LIMITED GROUP, kurią valdė M. L. – UAB „Šermukšnio uogos“ darbuotojas. Bendrovei turėjo kilti abejonių dėl tiekėjo patikimumo, kuris keletą kartų pakeitė atsiskaitymo duomenis;
12.9. Bendrovė iš UAB „Šermukšnio uogos“ įsigytą nesertifikuotą latviškos kilmės aliejų pardavė biodyzelino gamintojui UAB „Rapsoila“ kaip savo gamybos, patvirtindama, kad aliejus yra tvarus (pardavimo PVM sąskaitose faktūrose uždėtas spaudas su ISCC EU sertifikato numeriu) ir aliejaus kilmė yra lietuviška.
13. Atsakovo nuomone, būdama rūpestinga ir sąžininga, Bendrovė, prieš priimdama sprendimą įsigyti prekes iš naujo verslo partnerio, turėjo būti itin atidi šio verslo partnerio – UAB „Šermukšnio uogos“ – atžvilgiu ir skirti daugiau dėmesio domėjimuisi juo, nei domėtųsi, vykdydama sandorius su pastoviais ir ilgalaikiais tiekėjais, t. y. Bendrovės atsakingi asmenys turėjo įsitikinti, ar UAB „Šermukšnio uogos“ realiai vykdo mokestines prievoles, prieš sudarant sandorius turėjo pasidomėti šiuo mokesčių mokėtoju ir jo atstovais, vykdoma veikla, veiklos vykdymo vieta ir pan. Tačiau Bendrovė tokių veiksmų neatliko ir apie UAB „Šermukšnio uogos“ informacijos, pagrindžiančios pakankamą domėjimąsi šiuo verslo partneriu, nesurinko (Bendrovė apsiribojo viešai prieinamos informacijos surinkimu). Bendrovė, įformindama sandorius su nauju verslo partneriu UAB „Šermukšnio uogos“, nesurinko tinkamų įrodymų (dokumentų), pagrindžiančių kad Bendrovė, įformindama sandorius su UAB „Šermukšnio uogos“, buvo apdairi ir sąžininga.
14. Atsakovas pažymėjo, kad Bendrovė ūkinėse operacijose su UAB „Šermukšnio uogos“ nebuvo pakankamai atidi, t. y. nepasidomėjo kontrahento vykdoma veikla, patikimumu, darbuotojais, todėl teisės į PVM atskaitą prasme, Bendrovė nebuvo sąžininga. Bendrovė rinkoje ūkinę veiklą vykdo gana seniai, todėl jai iš esmės yra žinomas / turi būti žinomas galimų pasekmių mastas, kai bent viena sandorio šalis nesilaiko sąžiningumo principo. Būdama aktyvi, Bendrovė iš esmės galėjo, nereikalaujant per didelių darbo ir finansinių sąnaudų, išsamiau pasidomėti kontrahento vykdoma ūkine veikla, prekių tiekimu, gabenimu, mokumu, privalomų mokestinių dokumentų teikimu, taip siekiant ateityje išvengti galimų neigiamų pasekmių atskaitant PVM. Atsižvelgiant į tai, Vilniaus AVMI pagrįstai padarė išvadą, kad Bendrovė buvo nerūpestinga, dėl ko prarado teisę į 23643,90 Eur PVM atskaitą.
15. Atsakovas pastebėjo, kad Bendrovė nepagrindė įrodymais teiginių, jog prašė Vilniaus AVMI informacijos apie UAB „Šermukšnio uogos“.
16. Bendrovė pateiktame skunde nurodė, kad mokesčių administratoriaus išvados apie tariamą PVM sukčiavimą nėra pagrįstos faktais ir įrodymais. Bendrovė manė, jog Vilniaus AVMI galėtų konstatuoti, jog UAB „Šermukšnio uogos“ sukčiavo PVM srityje tik tuo atveju, jeigu šiuo klausimu būtų priimtas įsiteisėjęs teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje, tačiau Vilniaus AVMI tokių įrodymų nepateikė. Dėl šių Bendrovės argumentų atsakovas pažymėjo, kad šios aplinkybės neturi įtakos Bendrovės mokestinėms prievolėms, nes mokestinė atsakomybė ir baudžiamoji atsakomybė kyla iš skirtingas teisės šakas reglamentuojančių teisės aktų normų, todėl mokestinė atsakomybė gali kilti nepriklausomai nuo kitų bylų baigties.
17. Atsakovas nurodė, kad Vilniaus AVMI pateikti įrodymai, jog UAB „Šermukšnio uogos“ sukčiavo PVM ir jos surašyti dokumentai sudarė galimybę Bendrovei sukurti nepagrįstą PVM atskaitą, susiję loginiu ryšiu ir sudaro aplinkybių visetą, kuriuo remiantis mokesčių administratorius pagrįstai nepripažino Bendrovės teisės į 23643,90 Eur PVM atskaitą, o Bendrovės teiginiai apie sąžiningai vykdytą rapsų aliejaus pirkimo pardavimo verslą vertintini kaip gynybinė pozicija, nes LVAT yra išaiškinęs, jog, kai mokesčių administratorius yra surinkęs atitinkamus faktinius duomenis ir jais grindžia apskaičiuotus papildomus mokesčius bei su jais susijusias sumas, mokesčių mokėtojui apsiginti galimybė atsiranda, kai jis savo ruožtu teikia kitokius faktinius duomenis, suponuojančius priešingą nei mokesčių administratoriaus padaryta išvada. Apsiribojimas vien teiginiais, atsikirtimais, nepagrįstais jokiais įrodymais, negali nulemti sprendimo, priimtino mokesčių mokėtojo naudai dėl ko turi būti papildomai sumokėtas pagrįstai apskaičiuotas PVM.
18. VMI manė, kad nėra pagrindo atsižvelgti į Bendrovės argumentus ir sumažinti Vilniaus AVMI pagrįstai paskirtą 30 proc. dydžio PVM baudą. Vilniaus AVMI 2019 m. kovo 22 d. sprendime Nr. (36.9)-FR0682-83 nurodė, jog Bendrovė patikrinimo metu bendradarbiavo su mokesčių administratoriumi, tačiau apskaitos dokumentuose nurodyta tikrovės neatitinkanti informacija. Todėl esant atsakomybę sunkinančių ir lengvinančių aplinkybių įprastai yra skiriama 30 proc. dydžio bauda. Vilniaus AVMI nurodytos baudų skyrimo aplinkybės atitinka mokestinio ginčo byloje nustatytus faktus. Be to, mokesčių mokėtojas pateiktame skunde nepripažįsta mokesčių įstatymų pažeidimo, kas pagal MAĮ 139 straipsnio 2 dalies nuostatas ir LVAT praktiką yra svarbi aplinkybė skiriant didesnę baudą. Bendrovė pateiktame skunde nurodė, kad ji bendradarbiavo su mokesčių administratoriumi, teikė paaiškinimus ir papildomus įrodymus, kas iš esmės galėtų būti vertinama kaip Bendrovės atsakomybę lengvinančios aplinkybės lemiančios skiriamos baudos dydžio mažinimą. Tačiau, šiuo atveju, esant baudą didinančių ir mažinančių aplinkybių, pagal LVAT 2008 m. vasario 15 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A261‑214/2008 išaiškinimą, skiriamas baudos vidurkis. Atsižvelgiant į tai Vilniaus AVMI sprendimu pagrįstai Bendrovei paskyrė 30 proc. dydžio PVM baudą, kadangi vietos mokesčių administratorius pagrįstai Bendrovei skyrė įstatymais numatytų sankcijų vidurkį.
II.
20. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. rugsėjo 10 d. sprendimu nusprendė pareiškėjo skundą patenkinti iš dalies – panaikinti Panevėžio AVMI sprendimo rezoliucinės dalies 3 punkto dalį, kuria pareiškėjui skirta 30 proc. dydžio (7039 Eur) bauda, laikant, kad skiriama 10 proc. dydžio (2 364,00 Eur) bauda, taip pat panaikinti atitinkamas Komisijos Sprendimo ir VMI sprendimo dalis, kuriomis buvo palikta galioti skirta 30 proc. dydžio bauda. Likusią skundo dalį teismas atmetė. Pareiškėjo naudai iš atsakovo teismas priteisė 3,88 Eur sumokėto žyminio mokesčio.
21. Teismas, įvertinęs į bylą pateiktus duomenis, nustatė, kad UAB „Šermukšnio uogos“ veikla neturi ekonominės logikos, toks veiklos modelis yra būdingas „dingusiems prekeiviams“, ji orientuota į PVM pasisavinimą. Visa tai akivaizdžiai rodo, kad UAB „Šermukšnio uogos“ sukčiavo PVM.
22. Teismas nurodė, kad galima suprasti Bendrovės argumentus, jog versle reikalingas tam tikras operatyvumas ir kad galima sudaryti sandorius nuotoliniu būdu, bet atkreipė dėmesį į tai, jog Bendrovė visiškai nevertino ir nesidomėjo UAB „Šermukšnio uogos“ atstovais (fiziniais asmenimis) ir jų įgaliojimais, nors sandorius su jais sudarė pirmą kartą. Pagrindinis Bendrovės argumentas –sandoriai nebuvo didelės apimties, todėl nebūtų protinga reikalauti iš Bendrovės plačiau domėtis savo kontrahentu, tačiau teismas šį argumentą atmetė, nes, objektyviai vertinant, bendra sandorio suma (136233,90 Eur, tame skaičiuje 23643,90 Eur PVM) nėra smulki. Teismas nurodė, kad šiuo atveju pareiga kyla dėl viešojo intereso užtikrinti, jog mokesčiai bus sumokėti, taigi suma vertintina ne tik konkretaus subjekto požiūriu (apyvartos ar pan.), bet ir objektyviuoju požiūriu. Teismas pažymėjo, kad šiuo požiūriu 136 233 Eur suma laikytina pakankamai reikšminga. Be to, iš subjekto, disponuojančio tokiomis sumomis, galima reikalauti ir atitinkamo atidumo.
23. Bendrovės vadovas teigė, kad domėjosi UAB „Šermukšnio uogos“, tačiau nurodė, jog vertino informaciją VMI puslapyje (surinko rekvizitinius duomenis), kreipėsi į VMI specialistę, atlikusią patikrinimą, bet konkrečiai nenurodė, kokios informacijos teiravosi. Teismas nurodė, kad iš bylos dokumentų matyti, jog kaip tik tuo metu, kai sudarinėjo sandorį su UAB „Šermukšnio uogos“, apie kitą įmonę raštu pasiteiravo mokesčių administratoriaus. Tai rodo, kad analogiškais atvejais Bendrovė žinojo, jog galima raštu kreiptis į mokesčių administratorių ir netgi laikėsi tokios praktikos. Atsakyme mokesčių administratorius pateikė požymių, rodančių galimą sukčiavimą PVM, nurodytas apmokėjimas tretiesiems asmenims, prie reikiamo atsargumo pirmaisiais dviem punktais nurodyta ryšių užmezgimo aplinkybės ir „pažink klientą“ procedūrų fiksavimas. Šis raštas kaip tik pareiškėjui buvo išsiųstas 2017 m. gegužės 10 d., t. y. iki pirmo sandorio sudarymo dienos. Byloje esančiame susirašinėjime elektroniniais laiškais su UAB „Šermukšnio uogos“ niekur nėra nurodyta rašančiojo laišką asmens vardas ir pavardė, kas nėra labai gyvenimiška ir būdinga. Bendrovės atstovai, nors turėjo žinoti, kad atstovaujančių asmenų identifikavimas yra labai svarbi prevencinė priemonė, ignoravo šią pareigą. Teismas laikė, kad šioje situacijoje kontrahentą atstovaujančių asmenų identifikavimas nebūtų per daug sudėtingas, kad viršytų protingą rūpestingumą. Bendrovė į mokesčių administratorių raštu dėl UAB „Šermukšnių uogos“ nesikreipė. Taigi, teismas nurodė, kad galima sutikti su Bendrove, jog tai reikalautų papildomų resursų, bet, kita vertus, buvo PVM sukčiavimo rizika, kurią ji turėjo matyti.
24. Teismas, be kita ko, įvertino kitas VMI sprendime nurodytas aplinkybes ir padarė išvadą, jog Bendrovė nebuvo pakankamai atidi ir rūpestinga, t. y. jos elgesys neatitiko protingo rūpestingumo standarto susiklosčiusioje situacijoje.
25. Pareiškėjas teigė, kad Vilniaus AVMI nepagrįstai skyrė 30 proc. sumažinto mokesčio sumos dydžio baudą. Neatsižvelgė į pažeidimo pobūdį, kuris nėra toks pavojingas visuomenei, neatsižvelgė į tai, kad mokesčių mokėtojas bendradarbiavo.
26. Teismas atkreipė dėmesį, kad PVMĮ 123 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog jeigu nustatoma, kad PVM mokėtojas nepagrįstai sumažino apskaičiuotą mokėtiną į biudžetą PVM sumą (padidino apskaičiuotą grąžintiną iš biudžeto PVM sumą), apskaičiuojama papildomai mokėtina PVM suma, kuria atitinkamai didinama mokėtina į biudžetą PVM suma (mažinama grąžintina iš biudžeto PVM suma), ir skiriama nuo 10 iki 50 procentų apskaičiuotos papildomai mokėtinos PVM sumos dydžio bauda. Vadovaujantis MAĮ 139 straipsnio 1 dalimi, tuo atveju, jei mokesčių administratorius nustato, kad mokesčių mokėtojas neapskaičiavo nedeklaruojamo (įskaitant muitinės deklaracijose apskaičiuojamą mokestį) ar nedeklaravo deklaruojamo mokesčio arba neteisėtai pritaikė mažesnį mokesčio tarifą ir dėl šių priežasčių mokėtiną mokestį neteisėtai sumažino, mokesčių mokėtojui priskaičiuojama trūkstama mokesčio suma ir skiriama nuo 10 iki 50 procentų minėtos mokesčio sumos dydžio bauda, jei atitinkamo mokesčio įstatymas nenustato kitaip. Šio įstatymo 140 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad mokesčių administratorius už mokesčių įstatymų pažeidimus skiria asmenims baudas, vadovaudamasis teisingumo, protingumo kriterijais ir neviršydamas šio Įstatymo 139 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatytų skirtinos baudos dydžių, o jeigu skirtinos baudos dydžiai nustatyti specialiajame mokesčio įstatyme, – neviršydamas jame nustatytų skirtinos baudos dydžių, atsižvelgdamas į: 1) pažeidimo pavojingumo pobūdį ir mastą; 2) kaltę (kaltės formą ir rūšį); 3) dėl padaryto pažeidimo atsiradusią žalą; 4) atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes.
27. LVAT, atsižvelgęs į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. sausio 26 d. nutarime nurodytus baudų dydžio nustatymo principus, yra konstatavęs, kad skiriant baudą už mokesčių įstatymo pažeidimą, turėtų būti imamas sankcijoje numatytas baudos vidurkis, o tada, atsižvelgiant į pažeidimo pobūdį, bendradarbiavimą bei kitas įstatyme numatytas aplinkybes, baudos dydis turi būti mažinamas arba didinamas nuo jos vidutinio dydžio. Bendrieji baudos skyrimo principai bei MAĮ 139 straipsnio 1 dalyje nurodytos aplinkybės, turinčios įtakos baudos dydžiui, įpareigoja subjektą, skiriantį baudą, motyvuoti ir pagrįsti skiriamos baudos dydį (žr. pvz., LVAT 2008 m. vasario 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-214/2008).
28. Teismas nurodė, kad pareiškėjui pritaikyta 30 proc. PVM bauda, kurios suma siekia 7093 Eur. Iš skundžiamų sprendimų bei atsakovo atsiliepimo į skundą turinio teismas nustatė, kad skiriant baudą buvo nustatytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės (pareiškėjas bendradarbiavo su mokesčių administratoriumi), o sunkinančia aplinkybe laikyta tai, kad mokesčių mokėtojo dokumentuose buvo nurodyta tikrovės neatitinkanti informacija. Skundžiamame Panevėžio AVMI sprendime nėra nurodyta, kokia Bendrovės apskaitos informacija neatitinka tikrovės. Taigi, kaip nurodė teismas, vien šiuo aspektu sprendimas nėra motyvuotas. VMI sprendime konstatuota, kad Bendrovė įsigytą aliejų užpajamavo apskaitoje, sandėliavo savo talpose ir pardavė UAB „Rapsoila“. Byloje nėra ginčo, kad sandoriai buvo realūs (aliejus buvo pristatytas ir už jį sumokėta dokumentuose nurodyta kaina). Iš Bendrovės teiktų dokumentų buvo galima atsekti visą su įsigytu aliejumi vykdytų tolimesnių operacijų eigą. Taigi, teismas padarė išvadą, jog nėra pagrindo teigti, kad Bendrovė savo apskaitoje fiksavo tikrovės neatitinkančius duomenis.
29. Komisijos konstatuota ir ginčo nėra, kad Bendrovė įsigijo aliejų rinkos kaina, sandoriai realiai įvyko, Bendrovė pati tikrino perkamų prekių kokybę, tokio pobūdžio sandoriai visiškai atitiko įprastinę Bedrovės veiklą (kas galėjo sumažinti jos budrumą), nėra jokių sąsajų su PVM sukčiavusiu pirkėju, nėra duomenų, kad Bendrovė, nors ir sudaro daug panašių sandorių (kaip matyti iš byloje esančio apyvartos žurnalo), būtų dalyvavusi PVM sukčiavime kituose epizoduose. Tai rodo, kad Bendrovės neapdairumo lygis nebuvo didelis ir pakankamai atsitiktinio pobūdžio. Pažeidimas padarytas dėl neatsargumo. Žala biudžetui būtų kompensuota tuo, kad Bendrovė sumokėtų PVM. Teismas pažymėjo, kad ESTT praktikoje laikoma, jog PVM atskaitos apribojimas pats savaime yra sankcija. Šiuo atveju Bendrovė yra sumokėjusi PVM pardavėjui (kuris nesumokėjo jo į biudžetą), taigi jai priskaičiuotą PVM turėtų sumokėti dar kartą, kas realiai reiškia 100 proc. dydžio sankciją. Tai reiškia, kad Bendrovė patirtų pakankamai reikšmingas pasekmes dėl savo neatsargumo vien dėl to, kad sumokėtų priskaičiuotą PVM. Atsižvelgęs į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. sausio 26 d. nutarime nurodytus baudų dydžio nustatymo principus, teismas įvertino, kad šiuo atveju teisingumo ir protingumo principus atitiktų 10 proc. dydžio PVM bauda.
30. Dėl bylinėjimosi išlaidų teismas nurodė, kad šiuo atveju pareiškėjo reikalavimai tenkinti 15 proc. apimtimi. Pagal ABTĮ 41 straipsnio 1 dalį dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota proceso šalis iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Prašymus dėl išlaidų atlyginimo teismas išnagrinėja priimdamas sprendimą dėl administracinės bylos. Teismas nustatė, kad pareiškėjas, teikdamas skundą per EPP sistemą teismui, sumokėjo 22,50 Eur žyminio mokesčio (2019 m. rugsėjo 23 d. mokėjimo nurodymas), todėl šios išlaidos turi būti priteistinos pareiškėjui iš atsakovo. Įvertinęs tai, kad buvo tenkinta 15 proc. pareiškėjo skundo reikalavimų, teismas pareiškėjui priteisė 3,38 Eur žyminio mokesčio.
III.
31. Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti: Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. rugsėjo 10 d. sprendimą; Komisijos 2019 m. rugsėjo 9 d. sprendimą „Dėl restruktūrizuojamos uždarosios akcinės bendrovės „Rokiškio aliejinė“ skundo“ Nr. S-111(7-84/2019); VMI 2019 m. birželio 14 d. sprendimą „Dėl RUAB „Rokiškio aliejinė“ (į. k. 300500421) 2019-04-11 skundo“ Nr. 69-63; Panevėžio AVMI 2019 m. kovo 22 d. sprendimą „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ Nr. (26.9)FR0682-83. Pareiškėjas taip pat prašo priteisti visas bylinėjimosi išlaidas UAB „Rokiškio aliejinė“ naudai.
32. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentais, nes jie yra nepagrįsti ir prieštarauja LVAT praktikai. Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismo sprendime nepagrįstai nustatyta, kad Bendrovė turėjo žinoti, jog sandoriai su UAB „Šermukšnio uogos“ susiję su PVM sukčiavimu. Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad būtent mokesčių administratorius, nesuteikdamas pareiškėjui teisės į PVM atskaitą, privalo objektyviais įrodymais pagrįsti, jog pareiškėjas žinojo, kad dalyvauja sandoriuose, susijusiuose su sukčiavimu PVM srityje. Pareiškėjas, siekdamas pasinaudoti teise į PVM atskaitą, neturi pareigos įrodinėti savo sąžiningumo.
33. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentai dėl Bendrovės nesąžiningumo yra nepagrįsti ir prieštaraujantys suformuotai praktikai. Pareiškėjas nurodo, kad: Bendrovė tinkamai išsiaiškino UAB „Šermukšnio uogos“ atstovus ir jų vykdomą veiklą; CMR važtaraščiuose nurodyti galimi netikslumai nepaneigia realaus prekių tiekimo ir nepatvirtina Bendrovės nesąžiningumo; Bendrovė tinkamai atliko bankinius pavedimus pagal UAB „Šermukšnio uogos“ nurodytą banko sąskaitą.
34. Pareiškėjas pažymi, kad mokesčių administratorius nepateikė objektyvių įrodymų, jog Bendrovė žinojo ar turėjo žinoti, kad dalyvauja PVM sukčiavime. Teigia, kad norint paneigti teisę į PVM atskaitą, privalu įrodyti, jog asmuo, siekiantis pasinaudoti PVM atskaitos teise, įsigydamas prekes ir paslaugas, žinojo ar turėjo žinoti apie tai. Pareiškėjas nurodo, kad Bendrovės prekių įsigijimai iš UAB „Šermukšnio uogos“ yra realūs ir nėra susiję su išankstiniu tikslu nesumokėti PVM. Paaiškina, kad: Bendrovės sudaryti sandoriai su UAB „Šermukšnio uogos“ paskatino patraukli, tačiau protinga rinkos kainas atitinkanti rapsų aliejaus pardavimo kaina. Bendrovė, įsigijusi rapsų aliejų iš UAB „Šermukšnio uogos“, jį pardavė šiek tiek brangiau UAB „Rapsoila“. Taigi, Bendrovė, sudarydama sandorį su UAB „Šermukšnio uogos“, siekė ekonominės naudos ir šis sandoris buvo pelningas Bendrovės atžvilgiu; Bendrovė, prieš sudarydama sandorį su UAB „Šermukšnio uogos“, patikrino viešą informaciją apie šia bendrovę ir kreipėsi į Vilniaus AVMI vyr. specialistę, kuri žodžiu patvirtino, jog UAB „Šermukšnio uogos“ tinkamai vykdo savo mokestines pareigas; visi prekių tiekimai tarp Bendrovės ir UAB „Šermukšnio uogos“ vyko sklandžiai; Bendrovė visas UAB „Šermukšnio uogos“ išrašytas PVM sąskaitas faktūras apmokėjo bankiniais pavedimais; LVAT laikosi pozicijos, kad ta aplinkybė, jog sandoriai tarp šalių buvo realūs, yra papildomas pagrindas teigti, kad prekių įgijėjas veikė sąžiningai.
35. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas prieštarauja ESTT prakrikai (žr. 2020 m. rugsėjo 3 d. nutartį, priimtą Vikingo byloje C-610/19).
36. Atsakovas VMI pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriame prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.
37. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą pateikė iš esmės analogiškus argumentus kaip ir pirmosios instancijos teismui pateiktame atsiliepime į skundą. Atsakovas papildomai nurodo tai, kad, kaip matyti iš bylos dokumentų, kaip tik tuo metu, kai Bendrovė sudarinėjo sandorį su UAB „Šermukšnio uogos“, apie kitą įmonę raštu pasiteiravo mokesčių administratoriaus. Tai rodo, kad analogiškais atvejais Bendrovė žinojo, kad galima raštu kreiptis į mokesčių administratorių ir netgi laikėsi tokios praktikos. Atsakyme mokesčių administratorius pateikė požymių, rodančių galimą sukčiavimą PVM, nurodytas apmokėjimas tretiesiems asmenims, prie reikiamo atsargumo pirmaisiais dviem punktais nurodytos ryšių užmezgimo aplinkybės ir „pažink klientą“ procedūrų fiksavimas. Šis raštas pareiškėjui buvo išsiųstas 2017 m. gegužės 10 d., t. y. iki pirmo sandorio sudarymo dienos. Byloje esančiame susirašinėjime elektroniniais laiškais su UAB „Šermukšnio uogos“ niekur nėra nurodyta rašančiojo laišką asmens vardas ir pavardė, kas nėra labai gyvenimiška ir būdinga. Bendrovės atstovai, nors turėjo žinoti, kad atstovaujančių asmenų identifikavimas yra labai svarbi prevencinė priemonė, ignoravo šią pareigą. Laikytina, kad šioje situacijoje kontrahentą atstovaujančių asmenų identifikavimas nebūtų per daug sudėtingas, kad viršytų protingą rūpestingumą. Bendrovė į mokesčių administratorių raštu dėl UAB „Šermukšnių uogos“ nesikreipė. Vilniaus apygardos administracinis teismas įvertino visus byloje pateiktus įrodymus, teisingai taikė teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.
konstatuoja:
IV.
39. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl to ar mokesčių administratorius pagrįstai nepripažino Bendrovės teisės įtraukti į PVM atskaitą pirkimo PVM pagal išrašytas PVM sąskaitas faktūras, mokesčių administratoriui konstatavus, jog Bendrovė žinojo ar turėjo galimybę žinoti, kad ji dalyvauja sandoriuose, susijusiuose su sukčiavimu PVM srityje.
40. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).
41. Kaip matyti iš apeliacinio skundo, apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, teigia, kad Bendrovė nežinojo, kad UAB „Šermukšnio uogos“ sukčiauja PVM srityje. Dėl šių argumentų teismas pažymi, kad ESTT, aiškindamas su ginču susijusias Europos Sąjungos teisės normas, yra konstatavęs, kad Europos Sąjungos teisei neprieštarauja reikalavimas, kad ūkio subjektas veiktų sąžiningai ir imtųsi bet kokios priemonės, kurios gali būti iš jo pagrįstai reikalaujama, kad įsitikintų, jog sandoris, kurį jis sudaro, nelemia jo sukčiavimo mokesčių srityje. Jeigu atitinkamas apmokestinamasis asmuo žinojo ar turėjo žinoti, kad jo vykdomas sandoris yra įgijėjo sukčiavimo dalis, ir nesiėmė visų pagrįstų priemonių, kad išvengtų to sukčiavimo, jam turėtų būti atsisakyta suteikti teisę į neapmokestinimą PVM; teismas turi įvertinti visą pagrindinėje byloje pateiktą informaciją ir jos faktines aplinkybes tam, kad nustatytų, ar asmuo veikė sąžiningai ir ėmėsi visų priemonių, kurių imtis gali būti pagrįstai iš jo reikalaujama, kad įsitikintų, jog importo ir tiekimo operacijos nelėmė jo sukčiavimo mokesčių srityje (žr., pvz., ESTT 2018 m. birželio 20 d. sprendimą byloje UAB „E. B.“ prieš Muitinės departamentą prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, dalyvaujant Vilniaus teritorinei muitinei (byla C-108/17, 94–95 punktai).
42. Be to, ESTT jau yra pažymėjęs, kad kova su galimais sukčiavimu, vengimu ir piktnaudžiavimu yra Šeštosios direktyvos (1977 m. gegužės 17 d. Tarybos šeštoji direktyva 77/388/EEB dėl valstybių narių apyvartos mokesčių įstatymų derinimo – Bendra pridėtinės vertės mokesčio sistema: vienodas vertinimo pagrindas) pripažintas ir skatinamas tikslas. Jeigu mokesčių administratorius nusprendžia, kad teise atskaityti buvo pasinaudota sukčiaujant, jis turi teisę prašyti atgaline data grąžinti atskaitytas sumas, o nacionalinis teismas turi atsisakyti leisti naudotis teise į atskaitą, jei atsižvelgus į objektyvias aplinkybes įrodoma, kad šia teise remiamasi sukčiaujant. Apmokestinamasis asmuo, kuris žinojo arba turėjo žinoti, kad įsigydamas prekes jis dalyvavo į sukčiavimą PVM įtrauktame sandoryje, Šeštosios direktyvos tikslais turi būti laikomas kaip šiame sukčiavime dalyvaujantis asmuo, nepaisant to, ar perparduodamas šias prekes jis gauna naudos, ar ne. Nacionalinis teismas turi atsisakyti leisti naudotis teise į atskaitą, jei, atsižvelgus į objektyvias aplinkybes, įrodoma, kad apmokestinamasis asmuo žinojo arba turėjo žinoti, jog įsigydamas prekes jis dalyvavo į sukčiavimą PVM įtrauktame sandoryje, netgi jeigu nagrinėjamas sandoris atitinka objektyvius kriterijus, kuriais grindžiamos apmokestinamojo asmens, veikiančio kaip tokio, atliekamo prekių tiekimo ir ekonominės veiklos sąvokos (žr., pvz., ESTT 2006 m. liepos 6 d. sprendimą sujungtose bylose A. K. prieš Belgijos valstybę ir Belgijos valstybė prieš R. R. SPRL (sujungtos bylos C-439/04 ir C-440/04, 54–59 punktai).
43. Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į ESTT praktiką, nurodo šio teismo praktikos pavyzdžius. Bet apeliaciniame skunde paminėta teismo praktika nepaneigia ESTT principinių nuostatų nurodytų šios nutarties 41-42 punktuose. Sutinkamai su aukščiau paminėta teise, vienas iš klausimų, spręstinų byloje, yra susijęs su įrodinėjimu, t. y., ar įrodyta byloje, kad apmokestinamasis asmuo žinojo arba turėjo žinoti, jog įsigydamas prekes jis dalyvavo į sukčiavimą PVM įtrauktame sandoryje.
44. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus dėl pirmosios instancijos teismo atlikto įrodymų vertinimo, pažymi, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 1 dalį įrodymai byloje yra visi faktiniai duomenys, priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais, o vidinis įsitikinimas susiformuoja ne vieno įrodymo bei nustatytos faktinės bylos aplinkybės pagrindu, tačiau jų visuma. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017). Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas šių įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė ir byloje esančius įrodymus įvertino tinkamai. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, t. y. iš esmės pritaria žemesnės instancijos teismo atliktam įrodymų vertinimui ir teisės taikymui bei sutinka su žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvais ir jų nebekartoja, tačiau atsižvelgdama į pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, juos papildo.
45. Visų pirma, apeliantas ginčydamas įrodymus vertina kiekvieną jų atskirai. Teismo nuomone, toks požiūris nėra priimtinas ir sprendžiant apie tai, ar Bendrovė žinojo ar turėjo galimybę žinoti, kad ji dalyvauja sandoriuose, susijusiuose su sukčiavimu PVM srityje, vertintina visuma įrodymų esančių byloje.
46. Teismo nuomone, visuma įrodymų neabejotinai patvirtina, kad UAB „Šermukšnio uogos“ sukčiavo PVM srityje. Sukčiavimas PVM srityje yra mokesčių teisės kategorija, ji nėra tiesiogiai susijusi su sukčiavimu pagal Baudžiamąjį kodeksą. Atsakovas neprivalo konstatuoti, jog UAB „Šermukšnio uogos“ sukčiavo PVM srityje tik tuo atveju, jeigu šiuo klausimu būtų priimtas įsiteisėjęs teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje (žr., pvz., LVAT 2014 m. balandžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-438-575/2014, 2019 m. balandžio 10 nutartį administracinėje byloje Nr. eA-642-442/2019).
47. Sprendžiant ar Bendrovė turėjo galimybę žinoti, kad ji dalyvauja sandoriuose, susijusiuose su sukčiavimu PVM srityje yra svarbios aplinkybės, kad prieš įsigydama aliejų iš UAB „Šermukšnio uogos“, elektroniniu paštu Bendrovė gavo kokybės sertifikatą, kuriame nurodyta, kad gamintojas yra UAB „Šermukšnio uogos“, o Bendrovės direktorius paaiškinime nurodė, jog žinojo, kad UAB „Šermukšnio uogos“ parduoto aliejaus gamintojas – SIA „LATRAPS“. Taigi, Bendrovė žinojo, kad kokybės sertifikate nurodyta neteisinga informacija apie aliejaus gamintoją ir Bendrovei teikiami tikrovės neatitinkantys dokumentai.
48. Be to, nustatyta ir kitų aplinkybių, kurios leido Bendrovei įtarti, kad ji dalyvauja sandoriuose, susijusiuose su sukčiavimu PVM srityje: pirmame CMR Nr. 001/05111, gautame prie 2017 m. gegužės 11 d. sąskaitos faktūros, nurodyta neteisinga aliejaus pakrovimo vieta – (duomenys neskelbtini), Raseiniai, dėl skirtingų gabenimų trys CMR turi tą patį numerį 001/052517, penkiuose CMR neteisinga surašymo data – 2017 m. balandžio 4 d., keturiuose CMR nurodytas netikslus krovinio pakrovimo adresas – – (duomenys neskelbtini), – (duomenys neskelbtini), Latvija, į UAB „Šermukšnio uogos“ lenkišką banko sąskaitą pervestos lėšos buvo grąžintos. UAB „Šermukšnio uogos“ nurodė, kad apmokėti reikia į UAB „Šermukšnio uogos“ išrašytose PVM sąskaitose faktūrose nurodytą banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), nors ši sąskaitą sąskaita priklausė RFUG LIMITED GROUP, kurią valdė M. L. – UAB „Šermukšnio uogos“ darbuotojas.
49. Sistemiškai aiškinant Pridėtinės vertės mokesčio įstatymą, Civilinio kodekso I dalies pirmo skyriaus ir II dalies normas akivaizdu, kad pirkėjas pagal PVM sistemą privalo identifikuoti kitą sandorio šalį, įsitikinti įmones atstovaujančių asmenų teisnumu ir veiksnumu. Be to, PVM sistema kartu su Teisingumo Teismo praktika, PVM subjektams kelia didelius atsargumo ir įrodinėjimo reikalavimus. Nepaisant to, Bendrovės direktorius nurodo bendravęs telefonu su asmeniu, kurio nei vardo nei pavardės nenurodo, teigia bendravęs telefonu ir el. paštu. Sutarties rekvizituose nurodytas buvusios akcininkės telefonas, t. y. ne UAB „Šermukšnio uogos“ darbuotojo telefono numeris. Akivaizdu, kad Bendrovė neįsitikino įmones atstovaujančių asmenų teisnumu ir veiksnumu.
50. Atsakovas neigia, kad Bendrovė prašė VMI informacijos apie UAB „Šermukšnio uogas“. Teismas, įvertinęs bylos medžiagą, konstatuoja, kad apelianto teiginiai apie prašymą VMI informacijos apie UAB „Šermukšnio uogas“ nepatvirtinti objektyviais įrodymais.
51. Teismo nuomone, atsižvelgiant į byloje esančių įrodymų visumą, darytina išvada, kad Bendrovė turėjo galimybę žinoti, jog ji dalyvauja sandoriuose, susijusiuose su sukčiavimu PVM srityje. Šios išvados nekeičia ir papildomi įrodymai pateikti kartu su apeliaciniu skundu.
52. Apibendrinant šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, taip pat teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o pateiktas apeliacinis skundas atmetamas.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu,