Administracinė byla Nr. A-1194-662/2019
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02734-2017-9
Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2.
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2019 m. birželio 19 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Mildos Vainienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. Ž. (D. Ž.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. Ž. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), dėl neturtinės žalos priteisimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėjas D. Ž. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir atsakovas, Lukiškių TI-K), 1 500 Eur neturtinei žalai atlyginti.
2. Pareiškėjas paaiškino, kad prieš eidamas į ilgalaikį pasimatymą negalėjo apsipirkti, nes Lukiškių TI-K administracijos teigimu, jis neturėjo sąskaitoje pakankamai lėšų, tokiu būdu buvo pažeistos pareiškėjo teisės į apsipirkimą pagal Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) 92 straipsnio 1 dalį. Pareiškėjas nurodė, kad ilgalaikis pasimatymas vyko 2017 m. gegužės 6 d., o prašymą Lukiškių TI-K administracijai dėl apsipirkimo pateikė 2017 m. gegužės 4 d., tačiau iki pat ilgalaikio pasimatymo nebuvo suteikta galimybė apsipirkti. Pareiškėjo teigimu, 2017 m. gegužės 4 d. jo žmona atliko banko pavedimą ir į pareiškėjo sąskaitą pervedė pinigus, tačiau dėl Lukiškių TI-K administracijos neteisėtų veiksmų negalėjo apsipirkti iki 2017 m. gegužės 11 d. Be to, pareiškėjas nurodė, kad ilgalaikio pasimatymo metu nebuvo galimybės išeiti į atskirą vietą parūkyti, nes bendroje patalpoje rūkyti draudžiama. Dėl šių priežasčių pareiškėjas teigė patyręs neturtinę žalą, kurią kildino iš Lukiškių TI-K administracijos galimai neteisėtų veiksmų.
3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
4. Lukiškių TI-K nurodė, kad 2017 m. gegužės 4 d. buvo gautas pareiškėjo raštiškas prašymas leisti įsigyti maisto prekių ir būtiniausių reikmenų iš įstaigoje esančios parduotuvės, bet registruojant prašymą pareiškėjo asmeninėje sąskaitoje pinigų nebuvo, todėl pirkimas neįvyko. 2017 m. gegužės 5 d. pareiškėjo asmeninėje sąskaitoje lėšų taip pat nebuvo. Pareiškėjo žmona E. Ž., atsakovą telefonu informavo, kad maisto produktus įsigis pati 2017 m. gegužės 6 d. atvykusi į ilgalaikį pasimatymą, tačiau, atvykusi į priklausantį ilgalaikį pasimatymą, pranešė, kad namuose paliko mokėjimo kortelę, todėl negalės įsigyti maisto produktų iš įstaigoje esančios parduotuvės ir informavo, kad pareiškėjo asmeninėje sąskaitoje yra pakankamai lėšų maisto prekėms įsigyti. Atsakovas nurodė, kad teisės aktai nenumato galimybės, atvykus į ilgalaikį pasimatymą, įsigyti maisto produktų grynaisiais pinigais. 2017 m. gegužės 6 d. pareiškėjo žmonai E. Ž. buvo suteiktas įstaigoje gaminamas maistas, o pareiškėjas 2017 m. gegužės 6 d. įteikė raštišką pranešimą, jog įstaigoje gaminamo maisto ilgalaikio pasimatymo metu atsisako. Dėl rūkymo ilgalaikio pasimatymo metu atsakovas nurodė, kad vadovaujantis Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo direktoriaus 2016 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. 1-356 „Dėl trumpalaikių ir ilgalaikių pasimatymų suteikimo Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime tvarkos aprašo patvirtinimo“ patvirtinto Trumpalaikių ir ilgalaikių pasimatymų suteikimo Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime tvarkos aprašo (toliau – Pasimatymų suteikimo tvarkos aprašas), 10 priedu, kuriame aprašytos elgesio pasimatymo metu taisyklės ir pasimatymo nutraukimo atvejai, 5.2 punktu asmenims, atvykusiems į pasimatymą, bei suimtiesiems ir nuteistiesiems pasimatymo metu draudžiama rūkyti. Lukiškių TI-K nebuvo duomenų apie tai, kad pareiškėjas dėl rūkymo ilgalaikio pasimatymo metu kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją su skundais, prašymais ar pareiškimais. Dėl pareiškėjo prašomos priteisti neturtinės žalos Lukiškių TI-K nurodė, kad šiuo atveju nėra būtinųjų Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusių dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų, todėl nėra pagrindo priteisti pareiškėjo prašomą žalos dydį.
II.
5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. sausio 10 d. sprendimu pareiškėjo D. Ž. skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K 50 Eur neturtinei žalai atlyginti.
6. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra ginčo, jog pareiškėjas 2017 m. gegužės 4 d. pateikė Lukiškių TI-K administracijai prašymą leisti įsigyti maisto prekių ir būtiniausių reikmenų iš įstaigoje esančios parduotuvės ir 2017 m. gegužės 6 d. įvyko ilgalaikis pasimatymas su E. Ž..
7. Teismas, įvertinęs BVK nuostatas (92 str. 1 d. ir 94 str.) padarė išvadą, kad į ilgalaikius pasimatymus atvykusiems asmenims turi būti sudaromos sąlygos įsigyti maisto produktų pataisos įstaigų parduotuvėse arba, kai yra galimybių, jiems nemokamai tiekiamas BVK 173 straipsnio 4 dalyje nurodytas maistas. Ši teisės norma alternatyviai nustato galimybę arba sudaryti sąlygas įsigyti maisto produktų pataisos įstaigų parduotuvėse arba, kai yra galimybė, nemokamai patiekti maistą.
8. Teismas nustatė, kad pareiškėjo sutuoktinė E. Ž. 2017 m. gegužės 4 d. atliko banko pavedimą ir į Lukiškių TI-K sąskaitą ir pervedė 30,00 Eur, mokėjimo paskirtyje nurodė – grynųjų pinigų įmokėjimas į D. K. (po santuokos pareiškėjo pavardė pasikeitė iš K. į Ž.) sąskaitą. Lukiškių TI-K teismui pateikė duomenis, kad pareiškėjo sąskaitoje laikotarpiu nuo 2017 m. gegužės 4 d. iki 2017 m. gegužės 11 d. pinigų nebuvo. Tačiau AB SEB bankas 2017 m. gruodžio 4 d. rašte patvirtino, kad 2017 m. gegužės 4 d. 16 val. 35 min. į Lukiškių TI-K sąskaitą Fabijoniškių skyriuje buvo atliktas 30 Eur grynųjų pinigų įmokėjimas. Lukiškių TI-K Buhalterinės apskaitos skyrius 2017 m. gruodžio 15 d. pranešime patvirtino, kad 2017 m. gegužės 4 d. pareiškėjas į asmeninę sąskaitą gavo 30 Eur, tačiau nuteistųjų ir suimtųjų piniginės lėšos gautos dienos metu į asmenines sąskaitas įskaitomos tik sekančią dieną, todėl pareiškėjas pinigais galėjo pasinaudoti sekančią dieną, t. y. 2017 m. gegužės 5 d. Teismas, įvertinęs byloje pateiktus įrodymus, padarė išvadą, kad pareiškėjo sutuoktinės 2017 m. gegužės 4 d. atliktu pavedimu pinigai į pareiškėjo asmeninę sąskaitą buvo pervesti 2017 m. gegužės 5 d. Teismo vertinimu, nuo 2017 m. gegužės 5 d. pareiškėjo asmeninėje sąskaitoje turėjo būti lėšų. Tačiau, nors pareiškėjo ilgalaikis pasimatymas su sutuoktine įvyko 2017 m. gegužės 6 d., bet prieš įvykstant ilgalaikiam pasimatymui pareiškėjui nebuvo leista apsipirkti. Todėl teismas padarė išvadą, kad Lukiškių TI-K pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę dėl galimybės apsipirkti, t. y. šiuo atveju viešojo administravimo institucija neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija, ar jos darbuotojai privalėjo veikti.
9. Teismo vertinimu, BVK 94 straipsnio 2 dalies nuostata yra alternatyvi, todėl nesant galimybei asmeniui apsipirkti, į ilgalaikius pasimatymus atvykusiems asmenims, turi būti tiekiamas maistas. Pagal Asmenų, atvykusių į ilgalaikius pasimatymus, apsipirkimo ir maitinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lukiškių TI-K direktoriaus 2016 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. 1-355 „Asmenų, atvykusių į ilgalaikius pasimatymus, apsipirkimo ir maitinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ 4.2 punkto nuostatas, asmenys, atvykę į ilgalaikius pasimatymus, gali išsirinkti iš sąrašo norimas prekes ir sumokėti už jas banko mokėjimo kortele. Neįvykus apsipirkimui (pareiškėjo sutuoktinei neatsinešus į ilgalaikį pasimatymą banko kortelės) 2017 m. gegužės 6 d. pareiškėjo žmonai E. Ž. buvo suteiktas įstaigoje gaminamas maistas, o pareiškėjas 2017 m. gegužės 6 d. raštiškai patvirtino, kad įstaigoje gaminamo maisto ilgalaikio pasimatymo metu atsisako. Teismas nustatė, kad pareiškėjui ir jo sutuoktinei Lukiškių TI-K ilgalaikio pasimatymo metu skyrė maitinimą, tokiu būdu įgyvendino BVK 94 straipsnio 2 dalies alternatyviąją kitą sąlygą. Tačiau, teismo vertinimu, šios aplinkybės gali būti vertinamos tik kaip papildoma argumentacija sprendžiant žalos atlyginimo dydžio klausimą, nes, pareiškėjui nebuvo leista apsipirkti dėl lėšų trūkumo sąskaitoje iki 2017 m. gegužės 11 d., nors byloje Lukiškių TI-K Buhalterinės apskaitos skyrius patvirtino, kad pareiškėjas pinigais galėjo pasinaudoti 2017 m. gegužės 5 d.
10. Dėl pareiškėjo skunde išdėstytų pretenzijų, kad ilgalaikio pasimatymo metu jam nebuvo sudaryta galimybė išeiti į tam tikrą vietą parūkyti, teismas nurodė, kad Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo direktoriaus 2016 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. 1-356 patvirtinto Trumpalaikių ir ilgalaikių pasimatymų suteikimo Lukiškių TI-K tvarkos aprašo, 10 priedo, kuriame reglamentuotos elgesio pasimatymo metu taisyklės ir pasimatymo nutraukimo atvejai, 5.2. punkte nustatyta, kad asmenims, atvykusiems į pasimatymą, bei suimtiesiems ir nuteistiesiems pasimatymo metu draudžiama rūkyti. Teismas nurodė, kad pasimatymo metu draudžiama rūkyti tiek asmenims atvykusiems į pasimatymą, tiek suimtiesiems ar nuteistiesiems, todėl Lukiškių TI-K veikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija, ar jos darbuotojai privalėjo veikti. Teismas pažymėjo, kad tabako gaminiai ir su jais susiję gaminiai yra priskiriami specialiems gaminiams, kurių vartojimui taikomas ypatingas teisinis reglamentavimas, bei atsižvelgiant į tai, kad žmogaus ir visuomenės sveikata yra viena svarbiausių visuomenės vertybių, į Lietuvos valstybės ir Europos Sąjungos tikslus, kuriais siekiama mažinti tabako gaminių ir su jais susijusių gaminių vartojimą dėl tabako gaminių ir su jais susijusių gaminių vartojimo atsiradusių neigiamų padarinių žmogaus sveikatai, teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju diskriminacija pagal Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 14 straipsnio nuostatas nebuvo nustatyta.
11. Teismas konstatavo, kad pareiškėjo skundas atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių TI-K, gali būti tenkinamas tik toje dalyje, kurioje nustatyta, jog Lukiškių TI-K tinkamai neužtikrino teisės į apsipirkimą iki 2017 m. gegužės 11 d., kiti pareiškėjo skunde išdėstyti argumentai apie galimus Lukiškių administracijos neteisėtus veiksmus, nepagrįsti.
12. Kadangi pareiškėjas neįrodė, kad dėl kalinimo teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis, žymiai pablogėjo jo sveikata, atsirado negrįžtami sveikatos sutrikimai, psichologinių problemų ar kitų intensyvaus pobūdžio neigiamų išgyvenimų, bei byloje nebuvo nustatyta, kad pareiškėjo patirtos neigiamos pasekmės turėtų negrįžtamą pobūdį, jų mastas būtų itin didelis, todėl priteistą 50 Eur sumą vertino kaip adekvačią dėl nesuteiktos galimybės apsipirkti laikotarpiu nuo 2017 m. gegužės 5 d. iki 2017 m. gegužės 11 d. atsiradusioms neigiamoms pasekmėms atlyginti.
III.
13. Pareiškėjas D. Ž. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 10 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti visiškai (b. l. 94–100).
14. Pareiškėjas nurodo, kad dėl to, jog neturėjo galimybės nuo 2017 m. gegužės 5 d. iki 2017 m. gegužės 11 d. apsipirkti Lukiškių TI-K parduotuvėje neturėjo ką valgyti, kadangi Lukiškių TI-K išduodamo maisto jis valgyti negali. Nuo Lukiškių TI-K išduodamo maisto, pareiškėjo teigimu, jį kankina skrandžio skausmai, kyla skrandžio rūgštingumas, pykina, pavalgęs kenčia nežmoniškas fizines kančias dėl skrandžio skausmų ir kita. Kadangi pareiškėjas negali valgyti Lukiškių TI-K išduodamo maisto, jo artimieji į asmeninę sąskaitą pervesdavo lėšas. Taigi, nesuteikus pareiškėjui galimybės apsipirkti, jis privalėjo tiek ilgalaikio pasimatymo metu, tiek būnant kameroje badauti.
15. Pareiškėjas teigia, kad nesudarius jam galimybės rūkyti, jautė nepakenčiamas fizines bei vidines kančias viso ilgalaikio pasimatymo metu, kadangi rūko ilgą laiko tarpą ir toks uždraudimas rūkyti sukėlė didžiulį stresą. Dėl šių aplinkybių pareiškėjas nurodo, kad pasidarė irzlus bei dirglus, dėl ko sumažėjo bendravimo galimybės su žmona.
16. Pareiškėjo nuomone, priverstinis uždraudimas rūkyti ilgalaikio pasimatymo metu, grubiai pažeidė Konvencijos 14 straipsnio nuostatas, kadangi kiti nuteistieji, kituose pataisos namuose ilgųjų pasimatymų metu turėjo galimybes nevaržomai rūkyti.
17. Pareiškėjas nurodo, kad įvertinus visas bylos aplinkybes ir patirtą skriaudą, mano, kad pirmosios instancijos teismas priteista 50 Eur neturtinės žalos atlyginimo suma yra absurdiška, mažareikšmė patirtiems išgyvenimams bei žeidžianti pareiškėją, nes toks neturtinės žalos atlyginimas neatitinka jokių protingumo ir proporcingumo kriterijų. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismui pripažinus Lukiškių TI-K pažeidimus, kurie nebuvo nei mažareikšmiai, nei smulkmeniški, turi būti sprendžiamas neturtinės žalos dydžio klausimas. Pareiškėjas pastebėjo, kad teismas, spręsdamas dėl neturtinės žalos atlyginimo būdo ar piniginės kompensacijos dydžio, turi atsižvelgti į laisvės atėmimo įstaigos galimas pastangas gerinti kalinamo asmens padėtį. Šiuo atveju, atsakovas esant pažeidimui nesistengė, kad pareiškėjas būtų tokiomis sąlygomis laikomas kuo trumpesnį laiką, t. y. nustačius pažeidimus nebuvo siekta jų šalinti. Pareiškėjas pabrėžia, kad Lukiškių TI-K orumą žeminančiomis sąlygomis, kęsdamas nežmoniškas kančias, dvasinius išgyvenimus buvo laikomas visą savaitę, dėl to, pareiškėjo nuomone, būtu sąžininga jai jam bus priteista 1 500 Eur suma neturtinei žalai atlyginti.
18. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti (b. l. 103–106).
19. Atsakovas nurodo, kad tam tikras suimtųjų (nuteistųjų) asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu, darytina išvada, kad pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą. Atsakovo nuomone, nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta būtina civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga – valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėta veika arba neveikimas. Nenustačius neteisėtos veikos (neveikimo) ir pareiškėjo patirtos žalos, valstybei nekyla civilinė atsakomybė. Nėra jokio teisinio pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė dvasinę skriaudą, neigiamus išgyvenimus, stresą, kitus dvasinius išgyvenimus arba kitus analogiškus nepatogumus. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos bei kodėl būtent jo nurodyta suma kompensuotų galimai jam padarytą žalą, todėl mano, kad nėra jokio teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš atsakovo.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
20. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl žalos atlyginimo, kurios atsiradimą pareiškėjas sieja su negalėjimu įsigyti prekių prieš ilgalaikį pasimatymą (2017 m. gegužės 4 ir 5 d.) ir po jo iki 2017 m. gegužės 11 d., kadangi pareiškėjo asmeninėje sąskaitoje nebuvo pinigų, taip pat ilgalaikio pasimatymo metu jam nebuvo suteikta galimybė rūkyti.
21. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, pripažino, kad atsakovui neįskaičius lėšų į pareiškėjo asmeninę sąskaitą ir nesuteikus galimybės prieš ilgalaikį pasimatymą su sutuoktine apsipirkti, Lukiškių TI-K pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę, t. y. viešojo administravimo institucija neveikė taip, kaip pagal įstatymus ji, ar jos darbuotojai privalėjo veikti. Dėl rūkymo ilgojo pasimatymo metu teismas nurodė, kad teisės aktų nuostatos draudžia tiek asmenims atvykusiems į pasimatymą, tiek suimtiesiems ar nuteistiesiems rūkyti ir nagrinėjamu atveju diskriminacija pagal Konvencijos 14 straipsnio nuostatas nenustatyta.
22. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad dėl atsakovo veiksmų (neįskaitytų pinigų į asmeninę sąskaitą) neturėjo galimybės nuo 2017 m. gegužės 5 d. iki 2017 m. gegužės 11 d. įsigyti maisto produktų ir dėl to badavo, o priverstinis rūkymo uždraudimas pažeidžia Konvencijos 14 straipsnio nuostatas.
23. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausiai pažymi, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų.
24. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, jog teismas, išnagrinėjęs ginčą, nurodė nustatytas ir reikšmingas jam išspręsti faktines aplinkybes, teisinį reglamentavimą, argumentus, dėl kurių dalis pareiškėjo skundo atmetama. Aplinkybė, kad pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl ginčui reikšmingų aplinkybių vertinimo, nėra pagrindas vertinti, kad teismo spendimas yra nemotyvuotas ar nepakankamai motyvuotas. Šiame kontekste taip pat akcentuotina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).
25. Pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Vertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016; 2018 m. rugpjūčio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4688-415/2018 kt.).
26. Teisėjų kolegija neturi pagrindo manyti, jog pirmosios instancijos teismas šias įrodymų vertinimo taisykles pažeidė ar byloje esančius įrodymus įvertino netinkamai. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir motyvais, atmetant kaip nepagrįstus pareiškėjo argumentus dėl žalos atsiradimo ilgalaikio pasimatymo metu nesuteikus galimybės pareiškėjui rūkyti ir Konvencijos 14 straipsnio galimo pažeidimo, todėl jų papildomai nekartoja. Priimdamas ginčijamą sprendimą pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, ir išdėstė aktualias teisės aktų nuostatas. Pareiškėjas apeliaciniame skunde jokių kitų aplinkybių susijusių su draudimu rūkyti, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė, apeliaciniame skunde nepateikė teisiškai pagrįstų argumentų, suteikiančių pagrindą pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes vertinti kitaip, nei jas įvertino teismas. Dėl nurodytų priežasčių apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, pripažįsta tikslinga aptarti tik tuos aspektus, dėl kurių apeliaciniame skunde keliamas ginčas, t. y. dėl neturtinės žalos atlyginimo už pirmosios instancijos teismo nustatytą pažeidimą – atsakovui neįskaičius lėšų į pareiškėjo asmeninę sąskaitą, nebuvo pareiškėjui suteikta galimybė prieš ilgalaikį pasimatymą su sutuoktine ir po jo iki 2017 m. gegužės 11 d. apsipirkti.
27. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pareiškėjui nesuteiktos galimybės apsipirkti parduotuvėje, nagrinėjamos bylos kontekste pažymėjo, jog BVK 173 straipsnio 4 dalis nustato, kad terminuoto laisvės atėmimo bausmę atliekantys nuteistieji maistu aprūpinami nemokamai. Nuteistojo teisė įsigyti maisto produktų už savo lėšas yra specialioji teisė (BVK 92 str.), kuri įgyvendinama nustatyta tvarka. BVK 94 straipsnio 2 dalies nuostata numato, kad nesant galimybės asmeniui apsipirkti, į ilgalaikius pasimatymus atvykusiems asmenims, maistas turi būti tiekiamas teisės aktų nustatyta tvarka. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2016 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-114 „Dėl asmenų, atvykusių į ilgalaikius pasimatymus, apsipirkimo ir maitinimo laisvės atėmimo vietų įstaigoje tvarkos aprašo patvirtinimo“ patvirtintas Asmenų, atvykusių į ilgalaikius pasimatymus, apsipirkimo ir maitinimo laisvės atėmimo vietų įstaigoje tvarkos aprašas (toliau – Aprašas), nustato asmenų, atvykusių į ilgalaikius pasimatymus, maisto produktų įsigijimo laisvės atėmimo vietų įstaigose veikiančiose parduotuvėse ir maitinimo laisvės atėmimo vietų įstaigose tvarką. Aprašo III skyrius reglamentuoja asmenų, atvykusių į ilgalaikius pasimatymus, maitinimo tvarką.
28. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjo sutuoktinė E. Ž. 2017 m. gegužės 4 d. pervedė 30,00 Eur į Lukiškių TI-K sąskaitą (b. l. 5), tai patvirtino AB SEB bankas 2017 m. gruodžio 4 d. rašte (b. l. 68). Lukiškių TI-K Buhalterinės apskaitos skyrius 2017 m. gruodžio 15 d. pranešime nurodė, kad 2017 m. gegužės 4 d. D. Ž. į asmeninę sąskaitą gavo 30 Eur ir galėjo jais naudotis nuo 2017 m. gegužės 5 d. (b. l. 75). Tačiau Lukiškių TI-K pateikė teismui duomenis, kad į pareiškėjo sąskaitą pinigai buvo įskaityti tik 2017 m. gegužės 11 d. (b. l. 29). Taigi, pareiškėjas turėjo galimybę apsipirkti parduotuvėje tik 2017 m. gegužės 11 d., tai patvirtina ir byloje pateiktas kasos čekis.
29. Vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi (žr., pvz., EŽTT 2012 m. sausio 10 d. sprendimą A. ir kiti prieš Rusiją, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1251/2013). Atitinkamai šiuo atveju įrodinėjimo našta, kad pareiškėjui nebuvo suteikta galimybė apsipirkti prieš ilgalaikį pasimatymą dėl objektyvių priežasčių tenka Lietuvos valstybę atstovaujančiam Lukiškių TI-K. Nagrinėjamu atveju Lukiškių TI-K nepateikė jokių įrodymų, kurie galėtų patvirtinti, kad pareiškėjas galėjo apsipirkti, atvirkščiai, atsakovo pateikti argumentai yra prieštaraujantys vieni kitiems, kadangi Lukiškių TI-K Buhalterinės apskaitos skyrius 2017 m. gruodžio 15 d. rašte tvirtinama, jog pinigais pareiškėjas galėjo pasinaudoti nuo 2017 m. gegužės 5 d., o pateiktos sąskaitos duomenimis, pareiškėjo asmeninėje sąskaitoje pinigai buvo įskaityti tik 2017 m. gegužės 11 d.
30. Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjas kaip dar vieną žalos atsiradimo faktą apeliaciniame skunde nurodo tai, kad jis apskritai negali valgyti Lukiškių TI-K tiekiamo maisto, kadangi pavalgęs jaučia fizinius skausmus, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, šie pareiškėjo nurodyti faktai yra deklaratyvaus pobūdžio, nepagrįsti jokiais konkrečiais įrodymais, patvirtinančiais, jog pareiškėjas patyrė apeliaciniame skunde nurodytus sveikatos sutrikimus ar dėl netinkamo maitinimo buvo kreipęsis į medikus.
31. Apeliaciniame skunde pareiškėjo nurodytą aplinkybę, kad jis ne savo noru, dėl Lukiškių TI-K darbuotojų neteisėtų veiksmų, privalėjo tiek ilgalaikio pasimatymo metu, tiek kameroje iki 2017 m. gegužės 11 d. badauti, paneigia ir tai, kad pareiškėjas pats, savo noru atsisakė maitinimo ilgalaikio pasimatymo metu (b. l. 28), o visą likusį laikotarpį, vadovaujantis BVK 173 straipsnio 4 straipsnio nuostatomis, pareiškėjas buvo maitinamas nemokamai. Be to, iš byloje pateikto kasos čekio (b. l. 5) taip pat matyti, jog pareiškėjas 2017 m. gegužės 11 d. turėdamas galimybę įsigyti prekių parduotuvėje, nepirko pirmojo būtinumo prekių.
32. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje pateiktus duomenis, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Lukiškių TI-K pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę dėl galimybės apsipirkti, t. y. šiuo atveju viešojo administravimo institucija neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija, ar jos darbuotojai privalėjo veikti. Toliau teisėjų kolegija pasisako dėl už nustatytą pažeidimą nustatytino žalos dydžio.
33. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirminė atsakomybė už Konvencijos nuostatų efektyvų įgyvendinimą ir taikymą tenka nacionalinėms institucijoms, o pareiškimų į Europos Žmogaus Teisių Teismą sistema yra tik subsidiari nacionalinėms žmogaus teisių apsaugos sistemoms ir pirmiausiai yra vadovaujamasi vidaus teise (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2006 m. kovo 29 d. sprendimą Cocchiarella prieš Italiją). Šiuo atveju Europos Žmogaus Teisių Teismas neformuoja jokių bendrų, išsamių atlygintinų sumų kriterijų ir nenustato fiksuoto žalos atlyginimo dydžio, kuriais turėtų vadovautis bendrai visų valstybių nacionaliniai teismai, pirminė žalos dydžio įvertinimo teisė yra paliekama nacionaliniams teismams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1998 m. vasario 19 d. sprendimą Edificaciones March Gallego S. A. prieš Ispaniją, 2004 m. spalio 19 d. sprendimą Dubjakov prieš Slovakiją).
34. Toks požiūris susijęs su aplinkybe, kad priteisiama būtent neturtinė žala, kurią lemia asmens patirti išgyvenimai, o jie paprastai būna labai individualūs, tokia priteisiama žala yra siekiama kompensuoti patirtą neturtinę žalą, kuri Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio 1 dalyje yra apibrėžiama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.
35. Nagrinėjamu atveju taip pat pažymėtina, kad priteisdamas konkrečią neturtinę žalą teismas turi atsižvelgti į nacionalinėje teisėje įtvirtintus žalos nustatymo kriterijus. Šiuo atveju CK 6.250 straipsnio 2 dalyje konkrečiai nurodyta, jog teismas atsižvelgia į žalos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.
36. Pabrėžtina, jog neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nėra baigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, todėl teismas turėtų spręsti dėl materialios kompensacijos už patirtą neturtinę žalą būdo ir (ar) dydžio, aiškindamasis ir vertindamas individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, atsižvelgdamas į įstatyme bei teismų praktikoje įtvirtintus ir teismo šiuo konkrečiu atveju reikšmingais pripažintus kriterijus. Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo, dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, pažeidimo tąsa, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. Sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio taip pat atsižvelgtina ir į bendruosius teisės principus.
37. Teisėjų kolegija pažymi, kad kiekvienas žalos dėl nepriimtinomis kalinimo sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje. Taigi atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra būtent nacionalinio teismo prerogatyva ir teismas priteisdamas konkretų neturtinės žalos dydį turi pareigą atsižvelgti į išvardintus kriterijus, į tai, kad būtent priteistina neturtinė žala kompensuotų asmens patirtą žalą.
38. Pažymėtina, kad pareiškėjas nepagrindė, kodėl, atsižvelgiant į jo kalinimo netinkamomis sąlygomis trukmę, neteisėtų veiksmų pobūdį, jo patirta žala turi būti įvertinta 1 500 Eur. Teisėjų kolegija, įvertinusi subjektinės teisės pažeidimo mastą (neužtikrinta pareiškėjui galimybė apsipirkti parduotuvėje) ir trukmę (nuo 2017 m. gegužės 5 d. iki 2017 m. gegužės 11 d.), neteisėtus veiksmus, dėl kurių pareiškėjas jautė dvasinius, fizinius išgyvenimus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus, atsižvelgusi į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus, minimalų mėnesinį darbo užmokestį ir pan.), į tai, kad nėra duomenų, jog tokiu būdu atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, ir administracinėje byloje nenustatyta, kad dėl konstatuotų neteisėtų veiksmų būtų pablogėjusi pareiškėjo sveikatos būklė, sukelti ilgalaikiai sveikatos sutrikimai, vadovaudamasi teisingumo, protingumo principais, pripažįsta, kad pareiškėjui priteista 50 Eur neturtinės žalos atlyginimo suma yra pakankama.
39. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija