Administracinė byla Nr. eA-1469-1062/2018
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03437-2015-8
Procesinio sprendimo kategorijos: 7.7; 20.2.3.1; 20.2.3.2
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2018 m. birželio 8 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), Ramutės Ruškytės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. L. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. L. skundą atsakovei Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų ir sveikatos departamento Socialinių išmokų skyriui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėjas G. L. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu prašydamas: 1) panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų ir sveikatos departamento Socialinių išmokų skyriaus (toliau – Išmokų skyrius) 2015 m. balandžio 20 d. sprendimą Nr. 24661, kuriuo jam skirta priežiūros (pagalbos) išlaidų tikslinė kompensacija tik nuo 2014 m. birželio 16 d.; 2) įpareigoti Išmokų skyrių skirti jam priežiūros (pagalbos) išlaidų tikslinę kompensaciją nuo 2012 m. vasario 24 d., remiantis Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus I teritorinio skyriaus (toliau – ir NDNT) 2012 m. vasario 24 d. jam nustatytu specialiuoju nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikiu; 3) pripažinti terminus pateikti dokumentus Išmokų skyriui dėl priežiūros (pagalbos) išlaidų tikslinės kompensacijos skyrimo nuo 2012 m. vasario 24 d. praleistus dėl svarbios priežasties, nes sąžiningas suklydimas, esant jo sveikatos stoviui, yra pakankamai rimtas pagrindas; 4) panaikinti Išmokų skyriaus 2015 m. birželio 2 d. sprendimą Nr. A740-2746/15(2.11.4.2-SR7) „Dėl priežiūros (pagalbos) išlaidų tikslinės kompensacijos“.
2. Pareiškėjas paaiškino, kad 2011 m. spalio 1 d. patyrė sunkią stuburo ir galvos traumą dėl ko yra neįgalus – iki pusės paralyžiuotas, NDNT Vilniaus I teritorinio skyriaus 2012 m. vasario 24 d. sprendimu pareiškėjui nustatytas 15 proc. darbingumas, taip pat specialieji poreikiai: specialusis nuolatinės priežiūras (pagalbos) poreikis SPP-2 Nr. 0188568; specialusis lengvojo automobilio įsigijimo ir jo techninio pritaikymo išlaidų kompensacijos poreikis SPA-3 Nr. 0008381; specialusis transporto išlaidų kompensacijos poreikis SPT-4 Nr. 0104186.
3. Pareiškėjas nurodė, jog pirmą kartą specialieji poreikiai jam buvo nustatyti vienerių metų laikotarpiui. Kadangi dėl sunkių fizinių sutrikimų (judėjimo funkcijos) bei galimybės išvykti iš namų (nepritaikytas būstas) pats savarankiškai negalėjo pasirūpinti savo asmeniniu ir socialiniu gyvenimu, todėl pareiškėjo žmona J. L. jį atstovavo visose institucijose. Pareiškėjas paaiškino, kad jam tapus neįgaliam sunkiai sirgo ir žmonos tėvas, jai teko dirbti dvejuose darbuose, dėl ko jai buvo sudėtinga tuo pačiu metu tinkamai pasirūpinti pareiškėjo šalpos išmokų skyrimo dokumentų tvarkymu. Todėl pareiškėjo žmona, tik beveik po metų kreipėsi į VSDFV ir Savivaldybę dėl šalpos išmokų skyrimo. Įstaigų darbuotojai pareiškėjo žmonai paaiškino, kad skyrus kompensaciją transporto priemonės įsigijimo išlaidoms (galioja 6 metus), negalės gauti likusių kompensacijų – transporto išlaidų kompensacijos ir priežiūros (pagalbos) išlaidų tikslinės kompensacijos, taip pat pateikė informacinį lapelį apie transporto priemonės įsigijimo išlaidų kompensavimą, kuriame nurodytas teisinis reglamentavimas. Pareiškėjas vildamasis, kad jo sveikata pagerės, pasirinko automobilio įsigijimo ir pritaikymo neįgaliajam išlaidų kompensavimą.
4. Pareiškėjas nurodė, jog NDNT 2013 m. kovo 28 d. pakartotinai nustatė jo darbingumo lygį ir specialiuosius poreikius. Šiuos dokumentus pateikė Sodrai, tačiau gavo paaiškinimą tapatų pirmajam, todėl dėl kompensacijos skyrimo į Savivaldybę nebesikreipė. Apie tai, kad automobilio įsigijimo išlaidos nekompensuojamos tik skiriant nuolatinę slaugą, bet ne nuolatinę priežiūrą (pagalbą), t. y. būtent jo atveju, pareiškėjui išaiškino NDNT darbuotojai, kai 2015 m. balandžio mėn. trečią kartą teikė dokumentus nustatyti darbingumo lygį ir specialiuosius poreikius. Išsiaiškinęs, kad jam anksčiau privalėjo būti skirtos visos išmokos pagal nustatytus specialiuosius poreikius, 2015 m. balandžio mėn. pareiškėjas kreipėsi į VSDFV Vilniaus skyrių dėl negautos nuo 2012 m. vasario 24 d. transporto išlaidų kompensacijos išmokėjimo. Sodra, atsižvelgusi į išmokos neskyrimo aplinkybes – sąžiningą suklydimą, kai pasikeitus teisiniam reglamentavimui tikėtinas tiek institucijos darbuotojų, tiek ir pareiškėjo adekvačios teisinės situacijos nesuvokimas, išmokėjo kompensaciją už visą laikotarpį nuo 2012 m. vasario 24 d.
5. Pareiškėjas pažymėjo, kad dėl išmokų skyrimo sudėtingo teisinio reglamentavimo bei ankstesniais metais viešai prieinamos informacijos trūkumo ir prieštaringo aiškinimo, nebūdami šios srities specialistais, patys su žmona nesprendė dėl šalpos išmokų skyrimo tvarkos, tuo tarpu įrodyti aplinkybes ar buvo atitinkamu laikotarpiu kreiptasi į instituciją bei kokiu klausimu, tiesiog neįmanoma, nes tokie duomenys nebuvo fiksuojami.
6. Pareiškėjas nurodė, kad 2015 m. balandžio 16 d. su prašymu skirti priežiūros (pagalbos) išlaidų tikslinę kompensaciją už visą laikotarpį kreipėsi į Išmokų skyrių, kuris 2015 m. balandžio 20 d. sprendimu Nr. 24661 skyrė kompensaciją tik nuo 2014 m. balandžio 16 d. iki 2015 m. kovo 7 d., t. y. už vienerius metus. 2015 m. gegužės 11 d. pakartotinai (raštu) kreipėsi dėl kompensacijos skyrimo nuo 2012 m. vasario 24 d., nes buvo nurodyta, kad nėra pateikto prašymo. Pašalpų skyrius, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos valstybinių šalpos išmokų įstatymo (toliau – Įstatymas) 20 straipsnio 1 dalies nuostatomis, konstatavo, kad nėra teisinio pagrindo skirti priežiūros (pagalbos) išlaidų tikslinę kompensaciją už didesnį kaip 12 praėjusių mėnesių nuo dokumentų pateikimo dienos laikotarpį, nes laiku nesikreipė į Išmokų skyrių dėl minėtos išmokos skyrimo.
7. Pareiškėjo manymu, Išmokų skyrius turėjo vadovautis Įstatymo 21 straipsnio 1 dalimi. Pareiškėjas paaiškino, kad praėjus trims metams įrodyti, kad laiku kreipėsi į Išmokų skyrių, tačiau buvo neteisingai informuotas įstaigos darbuotojų dėl šalpos skyrimo tvarkos, yra neįmanoma, tačiau mano, kad nelogiška būtų teigti, kad žinodamas apie priklausančią išmoką, dėl jos tiesiog nesikreipė be jokios pateisinančios priežasties, kai visiškai neįgalaus asmens vieninteles pajamas sudaro tik 563,31 Lt (164,02 Eur) per mėnesį VSDFV mokama netekto darbingumo pensija.
8. Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime paaiškino, kad pareiškėjas per laikotarpį nuo tada, kai jam pirmą kartą buvo nustatytas specialusis nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikis, t. y. nuo 2012 m. vasario 24 d., prašymo skirti šalpos išmoką neteikė ir pirmą kartą su prašymu skirti šalpos išmoką – priežiūros (pagalbos) išlaidų tikslinę kompensaciją kreipėsi tik 2015 m. balandžio 16 d.
9. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad teisės normos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į jų sisteminius ryšius su kitomis teisės normomis. Nurodė, jog pareiškėjas neteisingai vertino Įstatymo 20 straipsnio 3 dalies nuostatas, neanalizuodamas jų viso 20 straipsnio bei kitų šio Įstatymo straipsnių kontekste. Paaiškino, jog Įstatymo 20 straipsnio 1 dalyje nedviprasmiškai įtvirtinta, kad šalpos išmokos skiriamos ir mokamos nuo teisės gauti šalpos išmoką atsiradimo dienos, t. y. nuo datos, kuomet pareiškėjui buvo nustatytas specialusis nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikis (2012 m. vasario 24 d.) iki NDNT išduotoje Specialiojo nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikio nustatymo pažymoje nurodytos datos (2015 m. kovo 7 d.), tačiau ne ilgiau kaip už 12 mėnesių iki dokumentų šalpos išmokai skirti gavimo dienos, o ne už visą laikotarpį kaip teigia pareiškėjas. Nurodė, jog Įstatymo 21 straipsnio 1 dalies nuostata pareiškėjo atveju negali būti taikoma, nes ši nuostata reglamentuoja tęstinius santykius, t. y. jau mokamos šalpos išmokos nutraukimo ir pratęsimo tvarką. Nagrinėjamo straipsnio nuostata sietina ir su Įstatymo 20 straipsnio 3 punkto nuostata, įpareigojančia savivaldybės administraciją prieš mėnesį pranešti šalpos išmokos gavėjui apie šalpos išmokos termino skyrimo pabaigą. Socialinių išmokų skyrius nežinojo ir negalėjo žinoti apie pareiškėjui nustatytą specialųjį nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikį, todėl neturėjo ir įstatymo nustatytos pareigos informuoti pareiškėją.
10. Atsakovas pareiškėjo argumentus, kad jis buvo suklaidintas neteisinga Socialinių išmokų skyriaus darbuotojų suteikta informacija vertina kaip atmestinus, nes iš pareiškėjo skunde pateiktų paaiškinimų neįmanoma nustatyti nei kada, nei kokiomis aplinkybėmis pareiškėjas buvo suklaidintas, o Socialių išmokų skyriaus turiniais duomenimis, pareiškėjas iki 2015 m. balandžio 16 d. į Socialinių išmokų skyrių jokiais klausimais nesikreipė.
11. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjo liga neabejotinai apribojo jo galimybes kreiptis į atitinkamas institucijas, tačiau per savo įgaliotą atstovą, sutuoktinę J. L., pareiškėjas galėjo nevaržomai kreiptis į atitinkamas institucijas. Pareiškėjo argumentus, kad 2013 m. kovo 28 d. NDNT pakartotinai nustačius darbingumo lygį ir specialiuosius poreikius Sodros darbuotojai jį vėl suklaidino pateikdami neteisingą informaciją ir dėl to jis nebesikreipė į Socialinių išmokų skyrių, vertino kaip nepakankamą pareiškėjo rūpestingumą. Pareiškėjas turėjo galimybę kreiptis į Socialinių išmokų skyrių, tačiau nesikreipė, nebuvo pakankamai aktyvus, nesidomėjo savo teisėmis, o pasikliovė tik Sodros darbuotoju žodiniu paaiškinimu. Aplinkybė, jog pareiškėjas netinkamai gynė savo teises, atsakovo vertinimu nėra objektyvi nuo jo valios nepriklausanti aplinkybė, todėl negali būti pagrindu praleisto termino atnaujinimui.
II.
12. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. birželio 3 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.
13. Teismas nustatė, kad nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl Išmokų skyriaus 2015 m. balandžio 20 d. sprendimo Nr. 24661, kuriuo pareiškėjui skirta priežiūros (pagalbos) išlaidų tikslinė kompensacija nuo 2014 m. birželio 16 d. ir Išmokų skyriaus 2015 m. birželio 2 d. sprendimo Nr. A740-2746/15(2.11.4.2-SR7) „Dėl priežiūros (pagalbos) išlaidų tikslinės kompensacijos“, kuriuo buvo nuspręsta, kad vadovaujantis Įstatymo 20 straipsnio 1 dalies nuostata, pareiškėjui nėra teisinio pagrindo skirti šalpos išmoką už didesnį nei 12 praėjusių mėnesių nuo dokumentų pateikimo dienos laikotarpį, teisėtumo ir pagrįstumo.
14. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2015 m. balandžio 16 d. Išmokų skyriui pateikė prašymą gauti priežiūros (pagalbos) išlaidų tikslinę kompensaciją. Išmokų skyrius 2015 m. balandžio 20 d. sprendimu Nr. 24661 skyrė pareiškėjui priežiūros (pagalbos) išlaidų tikslinę kompensaciją nuo 2014 m. balandžio 16 d. iki 2015 m. kovo 7 d. Pareiškėjas 2015 m. gegužės 11 d. pateikė Socialinių išmokų skyriui dar vieną prašymą. Nurodė, kad pageidavo gauti priežiūros (pagalbos) išlaidų tikslinę kompensaciją už visą paskirtą, bet negautą laikotarpį, t. y. nuo 2012 m. vasario 24 d. Socialinių išmokų skyrius 2015 m. birželio 2 d. raštu Nr. A740-2746/15(2.11.4.2-SR7) „Dėl priežiūros (pagalbos) išlaidų tikslinės kompensacijos“ informavo pareiškėją, kad vadovaujantis Įstatymo 20 straipsnio 1 dalies nuostata, nėra teisinio pagrindo skirti šalpos išmoką už didesnį nei 12 praėjusių mėnesių nuo dokumentų pateikimo dienos laikotarpį.
15. Teismas vadovaudamasis Lietuvos Respublikos valstybinių šalpos išmokų įstatymo nuostatomis darė išvadą, kad asmuo, turintis teisę į šalpos išmokas, turi įvykdyti atitinkamas sąlygas, o būtent kreiptis su prašymu dėl šalpos išmokos prieš tris mėnesius iki teisės gauti šią išmoką atsiradimo arba bet kuriuo metu po teisės gauti šią išmoką atsiradimo. Kreipiantis dėl šalpos išmokos Išmokų skyriui būtina pateikti Valstybinių šalpos išmokų skyrimo ir mokėjimo nuostatuose numatytus dokumentus. Šalpos išmoka skiriama ir mokama nuo teisės gauti šalpos išmoką atsiradimo dienos, tačiau ne daugiau kaip už 12 mėnesių iki dokumentų šalpos išmokai skirti gavimo savivaldybės administracijoje dienos. Teismas sprendė, kad asmuo, turintis teisė gauti šalpos išmoką, šią teisę įgyti galėjo, jeigu įvykdė minėtais teisė aktais nustatytas sąlygas. Pažymėjo, kad byloje duomenų, kad pareiškėjas ar jo teisėta atstovė būtų įvykdę šias sąlygas, nesurinkta. Taip pat pasisakė, kad duomenų, jog atsakovui buvo žinoma, ar kad jis nustatyta tvarka buvo informuotas apie būtinybę ginti pareiškėjo interesus dėl šalpos išmokos gavimo, nesurinkta. Priešingai, byloje pateikti Socialinių išmokų skyriaus socialinės paramos apskaitos sistemos „Parama“, kurioje registruojami visi Socialinių išmokų skyriuje gauti prašymai ir kreipimosi tikslai, duomenys patvirtino, kad pareiškėjas per laikotarpį nuo tada, kai jam pirmą kartą buvo nustatytas specialusis nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikis, t. y. nuo 2012 m. vasario 24 d., prašymo skirti šalpos išmoką neteikė ir pirmą kartą su prašymu skirti šalpos išmoką – priežiūros (pagalbos) išlaidų tikslinę kompensaciją kreipėsi 2015 m. balandžio 16 d.
16. Teismas atsižvelgdamas į byloje nustatytas aplinkybes bei teisinį reglamentavimą, konstatavo, kad Išmokų skyrius vadovaudamasis Įstatymo nuostatomis bei įvertinęs pareiškėjo pateiktus dokumentus, 2015 m. balandžio 20 d. sprendimu Nr. 24661 pagrįstai skyrė pareiškėjui priežiūros (pagalbos) išlaidų tikslinę kompensaciją laikotarpiu nuo 2014 m. balandžio 16 d. iki 2015 m. rugpjūčio 7 d., t. y. ne daugiau kaip už 12 mėnesių iki dokumentų šalpos išmokai skirti gavimo dienos ir iki termino, kol galioja NDNT išvada dėl specialiųjų poreikių ir daro išvadą, kad skundžiami aktai teisėti pagrįsti, jų naikinimo pagrindų nenustatyta.
17. Teismas pasisakė, kad Įstatymo 21 straipsnio 1 dalies nuostata, kad kai asmeniui teisė gauti šalpos išmoką išlieka, tačiau dėl šios išmokos mokėjimo asmuo kreipiasi pavėlavęs dėl pateisinamų priežasčių, šalpos išmoka, nepriskaičiuojant palūkanų, išmokama už visą laiką, tačiau ne daugiau kaip už 3 metus nuo tos dienos, kai buvo nutrauktas šalpos mokėjimas, pareiškėjo atveju negali būti taikoma, nes ši nuostata reglamentuoja tęstinius santykius, t. y. jau mokamos šalpos išmokos nutraukimo ir pratęsimo tvarką, o pareiškėjas su prašymu skirti šalpos išmoką pirmą kartą kreipėsi 2015 m. balandžio 16 d.
18. Teismo vertinimu, pareiškėjas nepagrindė savo teiginių, kad jis buvo suklaidintas neteisinga Išmokų skyriaus darbuotojų suteikta informacija. Dėl pareiškėjo į bylą pateikto informacinio lapelio apie transporto išlaidų kompensacijų ir lengvųjų automobilių įsigijimo ir techninio pritaikymo išlaidų kompensacijų skyrimo ir mokėjimo tvarką, kuriame nurodyta, kad dokumentas sudarytas 2009 m. birželio 25 d., konstatavo, kad jame nurodyta informacija visiškai atitinka tuo laikotarpiu galiojusį teisinį reglamentavimą.
19. Teismas sprendė, kad pareiškėjo sutuoktinės užimtumas slaugant pareiškėją, savo pasiligojusį tėvą bei užimtumas darbe, negali būti pripažintinos svarbiomis aplinkybėmis kreiptis dėl išmokų skyrimo.
20. Teismas pripažinęs skundžiamus aktus teisėtais ir pagrįstais, sprendė, kad nėra pagrindo įpareigoti Išmokų skyrių skirti pareiškėjui priežiūros (pagalbos) išlaidų tikslinę kompensaciją nuo 2012 m. vasario 24 d., remiantis NDNT 2012 m. vasario 24 d. jam nustatytu specialiuoju nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikiu. Pareiškėjo skundą laikė nepagrįstu ir atmestinu.
III.
21. Pareiškėjas nesutikdamas su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 3 d. sprendimu, pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir patenkinti jo skundą.
22. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas Skundžiamame sprendime nepagrįstai nevertino ir nepasisakė dėl pareiškėjo procesiniuose dokumentuose išdėstytų argumentų dėl jo faktinės neįgalumo atsiradimo datos, paaiškina, kad pareiškėjas tapo neįgalus ne tuomet, kai jam NDNT 2012 m. vasario 24 d. nustatė specialiuosius nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikius, tačiau 2011 m. spalio 1 d., kuomet dar galiojo pareiškėjo į bylą pateiktame informaciniame lapelyje nurodyta apie transporto išlaidų kompensacijų ir lengvųjų automobilių įsigijimo ir techninio pritaikymo išlaidų kompensacijų skyrimo ir mokėjimo tvarką. Tame lapelyje nurodyta, kad dokumentas sudarytas 2009 m. birželio 25 d., todėl akivaizdu, kad pareiškėjo artimiesiems Išmokų skyrius pateikė informaciją apie tuo metu galiojančią išmokų skyrimo tvarką, kuri po dviejų mėnesių, t.y. nuo 2012 m. sausio 1 d., buvo pakeista. Pabrėžia, kad pareiškėjo artimieji, nepateikė Savivaldybės Socialiniu išmokų skyriui prašymo pareiškėjo vardu dėl Priežiūros (pagalbos) išlaidų tikslinės kompensacijos skyrimo ne todėl, kad neturėjo tam laiko arba neįgalaus ligonio slaugymui (priežiūrai) nereikėjo skirti lėšų, tačiau todėl, kad turėjo teisėtus lūkesčius, kad ateityje, siekiant sumažinti neįgaliojo priklausomybę nuo kitu žmonių ir atskyrimą nuo visuomenės, jis turėtų galimybę dirbti, todėl pasirinko automobilio įsigijimo ir pritaikymo neįgaliajam išlaidų kompensavimą, o ne Priežiūros (pagalbos) išlaidų tikslinės kompensacijos skyrimą. Pareiškėjas pabrėžia, jog minėtu aplinkybių skundžiamame sprendime pirmosios instancijos teismas neįvertino, todėl neturėjo pagrindo spręsti, kad į Išmokų skyrių nebuvo kreiptasi, nes iš tiesų kreiptasi buvo, bet kreipimasis ir prašymo pateikimas skirti kompensaciją, kuris yra registruojamas apskaitos sistemoje „Parama”, yra ne tas pats.
23. Pareiškėjas tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas klaidingai pasisakė dėl priežasčių objektyvumo pareiškėjo teisėms į išmokų gavimą įgyvendinti. Pareiškėjas pabrėžia, kad įstatymų nustatyta tvarka jis nėra pripažintas neveiksniu ar ribotai veiksniu, jam nėra paskirtas globėjas ar rūpintojas, todėl tiek pirmos instancijos teismo, tiek Savivaldybės pozicija dėl pareiškėjo teisių tinkamo įgyvendinimo, t. y. įgaliojimo sutuoktinei suteikimas traktuojamas kaip jos prievolė atstovauti kitą asmenį, negali būti reglamentuojamas kaip normalus teisinis santykis ir turi būti traktuojamas kaip fizinę negalią turinčio asmens teisinio veiksnumo ribojimas.
24. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, jog Neįgaliųjų teisių konvencijoje numatyta, kad šalys įsipareigoja užtikrinti ir skatinti visapusišką visų neįgaliųjų visų žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių įgyvendinimą be jokios diskriminacijos dėl neįgalumo, dalyvauti įgyvendinant neįgaliųjų socialinės integracijos politiką, jų gyvenimo visuomenėje kokybės užtikrinimo siekiama pasitelkiant įvairias priemones, tokias kaip būsto pritaikymas, tiksliniu kompensacijų mokėjimas, aprūpinimas techninės pagalbos priemonėmis, tolerancijos skatinimas. Pareiškėjo įsitikinimu savivaldybė privalo užtikrinti socialiai remtiniems asmenims valstybinių ir kitų socialinių išmokų skyrimą bei mokėjimą, ir tai yra jos viena iš pagrindinių funkcijų.
25. Pareiškėjas teigia, kad sunkią negalią turintis asmuo neturi galimybės pats asmeniškai kreiptis į Savivaldybę dėl išmokos paskyrimo, todėl šiuo atveju būtent šios institucijos atstovai privalo pasirūpinti, kad neįgaliajam priklausanti išmoka būtų paskirta ir išmokėta. Jeigu sunkią negalią turintis asmuo dėl savo fizinio stovio negali asmeniškai kreiptis dėl jam priklausančių išmokų skyrimo ir mokėjimo, pagal Įstatymo 18 straipsnį šias pareigas įgyvendinanti institucija privalo užtikrinti jai pavestų funkcijų vykdymą.
26. Pareiškėjo manymu, jeigu įstatymas numato terminą per kuri neįgalus asmuo turi atlikti kažkokius veiksmus, tuomet privalo užtikrinti, kad jis turėtų galimybes tai įvykdyti, t. y. tokiu pačiu terminu pritaikyti jo būstą, kad jis galėtų nuvykti į valstybės ar savivaldybės institucijas ir savarankiškai priimti sprendimus jį liečiančiais klausimais. Savivaldybė pareiškėjo būstą pritaikė ne per vienerius metus, bet per beveik ketverius, nes tik 2015 m. balandžio mėnesį name buvo įrengtas liftas ir neįgalus asmuo tik tuomet gavo galimybę išvykti iš namų, todėl tik nuo šio momento galima skaičiuoti terminą, nuo kada pareiškėjas įgavo teisę į išmokų gavimą.
27. Nurodė, jog Įstatymo 19 straipsnio 12 dalyje nurodyta, kad šalpos išmokų suma, laiku negauta dėl savivaldybės administracijos kaltės, išmokama visa, todėl mano, kad Savivaldybė privalo pati atlyginti neįgaliam asmeniui padarytą žalą dėl jo negautos išmokos. Savivaldybė negali praturtėti neskirdama ir neišmokėdama neįgaliam asmeniui teisėtai priklausančios ir jam būtinos išmokos.
28. Pareiškėjas pažymi, kad galėtų dirbti ir savarankiškai išvykti iš namų jam būtina pritaikyti ne tik būstą (liftas įrengtas 2015 m.) ir automobilį (pritaikytas neįgaliajam 2015 m.), tačiau ir automatizuoti vartus, kurių pritaikymo kaina apie 1 600 Eur, todėl jeigu Savivaldybė išmokėtų jam priklausančią priežiūros (pagalbos) išlaidų tikslinę kompensaciją už visą nemokėtą laikotarpį nuo 2012 m. vasario 24 d. iki 2014 m. balandžio 15 d., tai padėtų galutinai išspręsti neįgaliojo mobilumo problemą.
29. Atsakovas atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.
30. Atsakovas nurodo, jog pareiškėjas pirmą kartą su prašymu skirti šalpos išmoką – priežiūros pagalbos išlaidų tikslinę kompensaciją kreipėsi 2015 m. balandžio 16 d. Socialinių išmokų skyrius vadovaudamasis Įstatymo nuostatomis bei įvertinęs pareiškėjo pateiktus dokumentus, 2015 m. balandžio 20 d. sprendimu Nr. 24661 paskyrė pareiškėjui priežiūros (pagalbos) išlaidų tikslinę kompensaciją laikotarpiu nuo 2014 m. balandžio 16 d. iki 2015 m. rugpjūčio 7 d., t. y. ne daugiau kaip už 12 mėnesių iki dokumentų šalpos išmokai skirti gavimo dienos ir iki termino, kol galioja Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – NDNT) išvada dėl specialiųjų poreikių.
31. Atsakovo manymu pareiškėjas neteisingai vertina Įstatymo 20 straipsnio 3 dalies nuostatas neanalizuodamas jų viso 20 straipsnio bei kitų šio Įstatymo straipsnių kontekste. Nurodo, jog Įstatymo 20 straipsnio 1 dalyje nedviprasmiškai įtvirtinta, kad šalpos išmokos skiriamos ir mokamos nuo teisės gauti šalpos išmoką atsiradimo dienos, t. y. nuo datos kai pareiškėjui buvo nustatytas specialusis nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikis (2012 m. vasario 24 d.) iki NDNT išduotoje Specialiojo nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikio nustatymo pažymoje nurodytos datos (2015 m. kovo 7 d.), tačiau ne ilgiau kaip už 12 mėnesių iki dokumentų šalpos išmokai skirti gavimo dienos, o ne už visą laikotarpį kaip teigia pareiškėjas. Nurodo, jog Socialinių išmokų skyrius nežinojo ir negalėjo žinoti apie pareiškėjui nustatytą specialųjį nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreiki, dėl ko neturėjo ir įstatymo nustatytos pareigos informuoti pareiškėją.
32. Atsakovas sutinka, kad pareiškėjo liga neabejotinai apribojo jo galimybes kreiptis į atitinkamas institucijas, tačiau per savo įgaliotą sutuoktinę J. L., pareiškėjas galėjo kreiptis į atitinkamas institucijas. Pareiškėjas turėjo galimybę kreiptis į Socialinių išmokų skyrių, tačiau nesikreipė, nebuvo pakankamai aktyvus, nesidomėjo savo teisėmis. Atsakovas daro išvadą jog asmuo turintis teisę gauti šalpos išmoką, šią teisę įgyti galėjo, jeigu įvykdė minėtais teisės aktais nustatytas sąlygas. Tačiau pareiškėjas ar jo teisėta atstovė nepateikė įrodymų jog šias sąlygas būtų įvykdę. Socialinių išmokų skyrius nebuvo informuotas apie būtinybę ginti pareiškėjo interesus dėl šalpos išmokos gavimo.
33. Atsakovo įsitikinimu, pareiškėjo nurodytos priežastys negali būti pripažintos objektyviomis priežastimis savo teisėms į išmokų gavimą įgyvendinti. Atkreipia dėmesį, jog pats pareiškėjas nurodė, kad dėl savo neįgalumo, jis savo vardu įgaliojo veikti sutuoktinę, kuri tik po trejų metų kreipėsi į Socialinių išmokų skyrių, todėl pareiškėjo argumentus, dėl sutuoktinės užimtumo vertina, kaip subjektyvius, nuo jų pačių valios priklausiusius veiksmus, nesudarančius pagrindo atnaujinti praleistą terminą.
34. Pareiškėjo argumentus, kad jis buvo suklaidintas neteisinga Socialinių išmokų skyriaus darbuotojų suteikta informacija vertina kaip atmestinus, nes iš pareiškėjo skunde pateiktų paaiškinimų neįmanoma nustatyti nei kada nei kokiomis aplinkybėmis pareiškėjas gavo informacinį lapelį apie transporto išlaidų kompensacijų ir lengvųjų automobilių įsigijimo ir techninio pritaikymo išlaidų kompensacijų skyrimo ir mokėjimo tvarką.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
35. Ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija) normomis, įsigaliojusiomis nuo 2016 m. liepos 1 d. (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.). Pažymėtina, kad byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama vadovaujantis ABTĮ normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d. (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija), nes byla iškelta iki 2016 m. liepos 1 d.
36. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.
37. Ginčas šioje byloje kilo dėl Išmokų skyriaus 2015 m. balandžio 20 d. sprendimo Nr. 24661, kuriuo pareiškėjui skirta priežiūros (pagalbos) išlaidų tikslinė kompensacija nuo 2014 m. birželio 16 d. ir Išmokų skyriaus 2015 m. birželio 2 d. sprendimo Nr. A740-2746/15(2.11.4.2-SR7) „Dėl priežiūros (pagalbos) išlaidų tikslinės kompensacijos“, kuriuo buvo nuspręsta neskirti šalpos išmoką už didesnį nei 12 praėjusių mėnesių nuo dokumentų pateikimo dienos laikotarpį, teisėtumo ir pagrįstumo.
38. Apeliantas pavėluotą kreipimąsi dėl priežiūros (pagalbos) išlaidų tikslinės kompensacijos skyrimo iš esmės grindžia tuo, kad jis buvo suklaidintas valstybės institucijų, iš kurių gavo informacinį lapelį, pagal kurį neįgalusis negali pasinaudoti teise į kitas šalpos išmokas, jei jis pasirenka lengvojo automobilio įsigijimo ir jo techninio pritaikymo išlaidų kompensaciją.
39. Apeliantas apeliaciniame skunde nurodo, kad jis tapo neįgalus 2011 m. spalio 1 d., kuomet dar galiojo pareiškėjo į bylą pateiktame informaciniame lapelyje nurodyta transporto išlaidų kompensacijų ir lengvųjų automobilių įsigijimo ir techninio pritaikymo išlaidų kompensacijų skyrimo ir mokėjimo tvarka. Šiame lapelyje nurodyta, kad dokumentas sudarytas 2009 m. birželio 25 d., todėl pasak apelianto akivaizdu, kad pareiškėjo artimiesiems Išmokų skyrius pateikė informaciją apie tuo metu galiojančią išmokų skyrimo tvarką (Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2008 m. liepos 8 d. įsakymo Nr. A1-234 „Dėl transporto išlaidų kompensacijų mokėjimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ santrauką), kuri po dviejų mėnesių, t.y. nuo 2012 m. sausio 1 d., buvo pakeista.
40. Vertinant Nutarties 39 punkte nurodytą pareiškėjo argumentą, teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos Socialinės apsaugos ir darbo ministrui 2011 m. rusėjo 7 d. priėmus įsakymą Nr. A1-395 „Dėl Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2008 m. liepos 8 d. įsakymo Nr. A1-234 „Dėl transporto išlaidų kompensacijų mokėjimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ pakeitimo“ (įsigaliojo 2011 m. rugsėjo 11 d.), kurio 1.4 punktu buvo naujai išdėstytas nagrinėjamu atveju aktualus Įsakymo 12 punktas. Taigi šio Įsakymo 12 punkte nuo 2011 m. rugsėjo 11 d. neliko draudimo realizuojant lengvojo automobilio įsigijimo ir jo techninio pritaikymo išlaidų kompensacijos poreikį gauti slaugos tikslinę kompensaciją ar transporto išlaidų kompensaciją. Todėl pareiškėjo teiginys, kad tuo metu, kai jam buvo nustatytas invalidumas, galiojo byloje esanti informaciniame lapelyje nurodyta 2009 m. birželio 25 d. galiojusi tvarka, yra neteisingas, nes 2011 m. spalio 1 d. buvo taikoma minėto Įsakymo 2011 m. rugsėjo 7 d. redakcija, įsigaliojusi 2011 m. rugsėjo 11 d., kurioje kaip minėta draudimo, pasirinkus lengvojo automobilio įsigijimo ir jo techninio pritaikymo išlaidų kompensaciją kartu gauti ir slaugos tikslinę kompensaciją ar transporto išlaidų kompensaciją, Įsakyme jau nebuvo.
41. Dėl apelianto argumento, kad savivaldybė privalo užtikrinti socialiai remtiniems asmenims valstybinių ir kitų socialinių išmokų skyrimą bei mokėjimą, ir tai yra jos viena iš pagrindinių funkcijų; kai sunkią negalią turintis asmuo neturi galimybės pats asmeniškai kreiptis į Savivaldybę dėl išmokos paskyrimo, todėl šiuo atveju būtent šios institucijos atstovai privalo pasirūpinti, kad neįgaliajam priklausanti išmoka būtų paskirta ir išmokėta, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad byloje nėra jokių duomenų, kad pareiškėjas būtų prašęs pagalbos iš savivaldybės ar kitos institucijos dėl jam priklausančios teisės įgyvendinimo, todėl šis argumentas atmestinas.
42. Pareiškėjo teiginys, kad pirmosios instancijos teismas nevertino jo motyvo, kodėl jis pasirinko automobilio įsigijimo ir pritaikymo neįgaliajam išlaidų kompensavimą, o ne Priežiūros (pagalbos) išlaidų tikslinės kompensacijos skyrimą, todėl teismas neturėjo pagrindo spręsti, kad į Išmokų skyrių nebuvo kreiptasi, nes iš tiesų kreiptasi buvo, nėra teisiškai reikšmingas, nes byloje nustatyta, kad pareiškėjas dėl Priežiūros (pagalbos) išlaidų tikslinės kompensacijos per laikotarpį nuo tada, kai jam pirmą kartą buvo nustatytas specialusis nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikis, t. y. nuo 2012 m. vasario 24 d., prašymo skirti šalpos išmoką neteikė ir pirmą kartą su prašymu skirti šalpos išmoką – priežiūros (pagalbos) išlaidų tikslinę kompensaciją kreipėsi tik 2015 m. balandžio 16 d.
43. Vertinant apelianto argumentą, kad pagal Įstatymo 19 straipsnio 12 dalį šalpos išmokų suma, laiku negauta dėl savivaldybės administracijos kaltės, išmokama visa, todėl Savivaldybė privalo pati atlyginti neįgaliam asmeniui padarytą žalą dėl jo negautos išmokos, pažymėtina, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio nuostatomis valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Šioje byloje nenustatyta, kad būtent savivaldybė atliko neteisėtus veiksmus dėl kurių pareiškėjui kilo žala. Byloje nėra nustatyta kokiomis aplinkybėmis, kas ir kada pareiškėjui ar jo artimiesiems įteikė minėtą informacinį lapelį, pareiškėjo pateiktą į bylą, kuris jį suklaidino. Todėl nėra pagrindo spręsti dėl žalos atlyginimo pareiškėjui.
44. Vertinant pareiškėjo argumentą, kad Savivaldybė pareiškėjo būstą pritaikė per beveik ketverius, nes tik 2015 m. balandžio mėnesį name buvo įrengtas liftas ir tik tuomet jis gali išvykti iš namų, todėl tik nuo šio momento galima skaičiuoti terminą, nuo kada pareiškėjas įgavo teisę į išmokų gavimą, pažymėtina, kad Įstatymo 16 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog Šalpos išmokos gali būti skiriamos ir mokamos nuo teisės gauti šalpos išmoką atsiradimo dienos, tačiau ne daugiau kaip už 12 mėnesių iki dokumentų šalpos išmokai skirti gavimo savivaldybės administracijoje dienos. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas Išmokų skyriui pateikė prašymą gauti priežiūros (pagalbos) išlaidų tikslinę kompensaciją 2015 m. balandžio 16 d. Pareiškėjui priežiūros (pagalbos) išlaidų tikslinę kompensacija paskirta nuo 2014 m. balandžio 16 d. Galimybė mokėti kompensaciją už ilgesnį nei 12 mėnesių laikotarpį įstatyme jokiomis aplinkybėmis nenumatyta.
45. Pareiškėjas nurodo, jog tam, kad galėtų dirbti ir savarankiškai išvykti iš namų jam būtina pritaikyti ne tik būstą (liftas įrengtas 2015 m.) ir automobilį (pritaikytas neįgaliajam 2015 m.), tačiau ir automatizuoti vartus, kurių pritaikymo kaina apie 1 600 Eur, todėl jeigu Savivaldybė išmokėtų jam priklausančią priežiūros (pagalbos) išlaidų tikslinę kompensaciją už visą nemokėtą laikotarpį nuo 2012 m. vasario 24 d. iki 2014 m. balandžio 15 d., tai padėtų galutinai išspręsti neįgaliojo mobilumo problemą. Pažymėtina, kad aplinkos pritaikymo neįgaliesiems klausimas nėra šios bylos dalykas.
46. Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad atsižvelgiant į apelianto poreikį pritaikyti aplinką ir į kitus apelianto teiginius, apibūdinančius jo sunkią negalią, teisėjų kolegija pastebi, kad už objektų pritaikymą neįgaliųjų specialiesiems poreikiams pagal Lietuvos Respublikos neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymą atsako savivaldybių institucijos. Atsižvelgiant į tai, kad vadovaujantis teisės aktais savivaldybėms yra suteikta diskrecija spręsti dėl socialinėms reikmėms skirtų iš valstybės biudžeto gautų nepanaudotų lėšų, panaudojimo, savivaldybė vadovaudamasi protingumo, sąžiningumo, teisingumo principais turi svarstyti pagrįstus neįgaliųjų asmenų poreikių tenkinimo galimybes.
47. Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, pareiškėjo apeliaciniame skunde nėra argumentų, kurie galėtų sudaryti pagrindą keisti ar naikinti ginčijamą sprendimą, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo G. L. apeliacinis skundas atmetamas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija