Byla Nr. 18/2018
LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIS TEISMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
NUTARIMAS
Dėl lietuvos respublikos referendumo įstatymo (2018 m. gruodžio 20 d. redakcija) 18 straipsnio 8 dalies, 45 straipsnio 1 dalies, 52 straipsnio 1 dalies, 53 straipsnio 2 dalies, 81 straipsnio 1 dalies, 82 straipsnio ir Lietuvos Respublikos Seimo 2018 m. SPALIO 18 d. nutarimo Nr. XIII-1537 „Dėl PRIVALOMOJO REFERENDUMO DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJOS 12 STRAIPSNIO PAKEITIMO PASKELBIMO“ 2 straipsnio atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai
2019 m. vasario 15 d. Nr. KT8-N2/2019
Vilnius
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teismo teisėjų Elvyros Baltutytės, Gintaro Godos, Vytauto Greičiaus, Danutės Jočienės, Gedimino Mesonio, Vyto Miliaus, Daivos Petrylaitės, Janinos Stripeikienės, Dainiaus Žalimo,
sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei,
dalyvaujant pareiškėjo Lietuvos Respublikos Seimo atstovams Seimo nariams Juliui Sabatauskui ir Stasiui Šedbarui,
suinteresuoto asmens Seimo atstovei Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininkei Agnei Širinskienei,
remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1 straipsniu, Konstitucinio Teismo posėdyje 2019 m. sausio 29 d. žodinio proceso tvarka išnagrinėjo konstitucinės justicijos bylą Nr. 18/2018 pagal pareiškėjo Lietuvos Respublikos Seimo 2018 m. spalio 25 d. nutarime Nr. XIII-1596 „Dėl kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos Seimo 2018 m. spalio 18 d. nutarimo Nr. XIII-1537 „Dėl privalomojo referendumo dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos 12 straipsnio pakeitimo paskelbimo“ 2 straipsnis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ išdėstytą prašymą Nr. 1B-21/2018 „ištirti, ar Lietuvos Respublikos Seimo 2018 m. spalio 18 d. nutarimo Nr. XIII-1537 „Dėl privalomojo referendumo dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos 12 straipsnio pakeitimo paskelbimo“ 2 straipsnyje suformuluota nuostata „Nustatyti, kad privalomasis referendumas vykdomas 2019 m. gegužės 12 d. ir 2019 m. gegužės 26 d.“ neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui, konstituciniam referendumo nepertraukiamumo principui ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintam konstituciniam asmenų lygiateisiškumo principui“.
Konstitucinis Teismas
nustatė:
I
Pareiškėjo prašymas ir argumentai
1. Seimas 2018 m. spalio 25 d. priėmė nutarimą Nr. XIII-1596 „Dėl kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos Seimo 2018 m. spalio 18 d. nutarimo Nr. XIII-1537 „Dėl privalomojo referendumo dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos 12 straipsnio pakeitimo paskelbimo“ 2 straipsnis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, kurio 1 straipsnyje išdėstė prašymą „ištirti, ar Lietuvos Respublikos Seimo 2018 m. spalio 18 d. nutarimo Nr. XIII-1537 „Dėl privalomojo referendumo dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos 12 straipsnio pakeitimo paskelbimo“ 2 straipsnyje suformuluota nuostata „Nustatyti, kad privalomasis referendumas vykdomas 2019 m. gegužės 12 d. ir 2019 m. gegužės 26 d.“ neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui, konstituciniam referendumo nepertraukiamumo principui ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintam konstituciniam asmenų lygiateisiškumo principui“.
Seimo prašymas Konstituciniame Teisme gautas 2018 m. spalio 31 d.
2. Konstitucinis Teismas 2018 m. lapkričio 1 d. sprendimu Nr. KT21-S10/2018 „Dėl pareiškėjo Lietuvos Respublikos Seimo 2018 m. spalio 25 d. nutarime Nr. XIII-1596 „Dėl kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos Seimo 2018 m. spalio 18 d. nutarimo Nr. XIII-1537 „Dėl privalomojo referendumo dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos 12 straipsnio pakeitimo paskelbimo“ 2 straipsnis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ išdėstyto prašymo priėmimo“ nusprendė priimti šį Seimo prašymą.
3. Konstitucinio Teismo pirmininko 2018 m. lapkričio 1 d. pranešimas Nr. 2B-59P „Dėl Lietuvos Respublikos Seimo 2018 m. spalio 18 d. nutarimo Nr. XIII-1537 „Dėl privalomojo referendumo dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos 12 straipsnio pakeitimo paskelbimo“ 2 straipsnio galiojimo sustabdymo“ jo priėmimo dieną oficialiai paskelbtas Teisės aktų registre (TAR, 2018-11-01, Nr. 17568). Nuo tos dienos iki šio Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimo yra sustabdytas Seimo 2018 m. spalio 18 d. nutarimo Nr. XIII-1537 „Dėl privalomojo referendumo dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos 12 straipsnio pakeitimo paskelbimo“ (toliau – ir Seimo 2018 m. spalio 18 d. nutarimas Nr. XIII-1537) 2 straipsnio galiojimas.
4. Prašymas grindžiamas šiais Seimo 2018 m. spalio 25 d. nutarimo Nr. XIII-1596 „Dėl kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos Seimo 2018 m. spalio 18 d. nutarimo Nr. XIII-1537 „Dėl privalomojo referendumo dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos 12 straipsnio pakeitimo paskelbimo“ 2 straipsnis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ (toliau – ir Seimo 2018 m. spalio 25 d. nutarimas Nr. XIII-1596) preambulėje išdėstytais pagrindiniais argumentais.
Konstitucijoje nėra nurodyta, kiek laiko gali vykti rinkimai ar referendumai, tai nustatyti yra įstatymų leidėjo prerogatyva. Tačiau, atsižvelgiant į tai, kad Konstitucija priimta referendume 1992 m. spalio 25 d., o 2004 m. priimto Lietuvos Respublikos konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“ (kuris yra sudedamoji Konstitucijos dalis) preambulėje nurodyta, kad Seimas šį konstitucinį aktą priėmė „vykdydamas Lietuvos Respublikos piliečių valią, pareikštą 2003 m. gegužės 10 ir 11 dienomis įvykusiame referendume“, darytina išvada, kad Konstitucijoje yra numatytas referendumo nepertraukiamumo principas, reiškiantis, kad referendumas gali vykti vieną dieną arba dvi dienas iš eilės. Tuo tarpu toks referendumo organizavimas, kai jis vyktų dvi dienas su dviejų savaičių pertrauka, galėtų neatitikti konstitucinės referendumo sampratos.
Be to, ginčijama nuostata galėtų būti pažeistas ir konstitucinis asmenų lygiateisiškumo principas, nes asmenys, kurie balsuotų referendume antrąją jo dieną, galėtų turėti daugiau informacijos apie vykdomą referendumą.
II
Suinteresuoto asmens atstovės argumentai
5. Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui gauti suinteresuoto asmens Seimo atstovės Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininkės A. Širinskienės rašytiniai paaiškinimai. Juose teigiama, kad ginčijamas teisinis reguliavimas neprieštarauja Konstitucijai. Suinteresuoto asmens Seimo atstovės pozicija grindžiama šiais pagrindiniais argumentais.
5.1. Suinteresuoto asmens Seimo atstovė sutinka su prašymo argumentu, kad Konstitucijoje nėra nurodyta, kiek laiko gali vykti rinkimai ar referendumai, tačiau nesutinka su tuo, kad iš Konstitucijos kyla referendumo nepertraukiamumo principas, kuris reiškia, be kita ko, tai, kad referendumas negali būti vykdomas dvi dienas su dviejų savaičių pertrauka.
Pasak suinteresuoto asmens atstovės, referendumo nepertraukiamumo principas Konstitucijoje expressis verbis nėra įtvirtintas ir negali būti kildinamas iš Konstitucijos nuostatų. Tuo tarpu pareiškėjas referendumo nepertraukiamumo principą kildina iš referendumų Lietuvos Respublikoje organizavimo ir vykdymo praktikos, atsižvelgdamas į tai, kad Konstitucija priimta 1992 m. spalio 25 d. referendume balsuojant vieną dieną, o Konstitucinis aktas „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“ priimtas 2003 m. gegužės 10 ir 11 d., t. y. dvi dienas, vykusiame referendume. Šie pareiškėjo nurodyti referendumai buvo rengiami įstatymo pagrindu priimtais atstovaujamosios valdžios institucijos (atitinkamai Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos ir Seimo) nutarimais. Pasak suinteresuoto asmens atstovės, Lietuvos Respublikos įstatyme „Dėl referendumo Lietuvos Respublikos Konstitucijai priimti“ skelbiant 1992 m. spalio 25 d. referendumą nebuvo nustatyta, kiek dienų gali būti balsuojama referendume, įstatymų leidėjas turėjo diskreciją pasirinkti datą ar datas, kada referendumas vyks. Skelbiant 2003 m. gegužės 10–11 d. referendumą dėl narystės Europos Sąjungoje, tuo metu galiojusio Lietuvos Respublikos referendumo įstatymo 50 straipsnio 1 dalyje (2003 m. vasario 25 d. redakcija) buvo numatyta, jog Seimas atskiru nutarimu gali nustatyti, kad referendumas vyksta ne vieną dieną, konkretus dienų skaičius ar galima pertrauka tarp jų (jei referendumas vyksta daugiau negu vieną dieną) įstatyme nebuvo nurodyti. Suinteresuoto asmens atstovės teigimu, remiantis abiem nurodytais įstatymais konkretaus referendumo vykdymo dienų skaičiaus ir laikotarpio tarp dienų pasirinkimas buvo tik įstatymų leidėjo valia ir buvo įtvirtintas įstatymų leidžiamosios institucijos nutarime.
Tad, pasak suinteresuoto asmens atstovės, pareiškėjas konstitucinį referendumo nepertraukiamumo principą kildina ne iš Konstitucijos ir netgi ne iš įstatymo nuostatų, o netiesiogiai iš įstatymų leidėjo valios, išreikštos poįstatyminiu teisės aktu – nutarimu. Toks argumentas, suinteresuoto asmens atstovės manymu, nėra pakankamas konstituciniam principui suformuluoti ir abejonėms dėl teisės akto nuostatų atitikties jam kelti.
5.2. Galimybė balsuoti referendume skirtingu laiku nepaneigia ir neapriboja piliečių konstitucinės teisės svarbiausius Valstybės ir Tautos gyvenimo klausimus spręsti referendumu.
Suinteresuoto asmens atstovė pažymi, kad nuo Seimo narių grupės siūlymo pateikimo Seimui dienos prasideda referendumo agitacijos kampanija ir piliečiai iš anksto žino apie referendumui teikiamą klausimą. Tad Seimo 2018 m. spalio 18 d. nutarimu Nr. XIII-1537 skelbiamo referendumo agitacijos kampanija jau yra prasidėjusi, iki jos pabaigos liko daugiau nei šeši mėnesiai, per šį laikotarpį rinkėjus pasieks didelės apimties informacija apie vykdomą referendumą, todėl nėra pagrindo teigti, kad per dvi savaites tarp balsavimų referendume šios informacijos apimtis labai pasikeis ir turės įtakos rinkėjų galimybei balsuoti. Vienintelė informacija, besikeičianti balsavimo referendume metu, – rinkėjų aktyvumo duomenys. Tačiau netgi ir balsuojant referendume tik vieną dieną šie duomenys yra nuolat skelbiami ir šiuo aspektu rinkėjas, atvykstantis balsuoti prieš rinkimų apylinkės uždarymą, turi daugiau informacijos nei rinkėjas, kuris balsavo iš anksto.
Tad, pasak suinteresuoto asmens atstovės, Seimo 2018 m. spalio 18 d. nutarime Nr. XIII-1537 nustatytas laikotarpis tarp balsavimo dienų nesuponuoja skirtingos rinkėjų teisinės padėties ir nedaro reikšmingos įtakos skirtingu metu balsavusių rinkėjų turimai informacijai, nepažeidžia konstitucinių žmogaus teisių ir laisvių. Todėl jis neprieštarauja konstituciniams lygiateisiškumo ir teisinės valstybės principams.
III
Byloje gauta medžiaga
6. Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui gauta Mykolo Romerio universiteto Mykolo Romerio teisės mokyklos dekanės prof. dr. Lyros Jakulevičienės pateikta prof. dr. Vytauto Sinkevičiaus parengta išvada, taip pat Vilniaus universiteto Teisės fakulteto l. e. dekano pareigas doc. dr. Haroldo Šinkūno pateikta Viešosios teisės katedros doc. dr. Vaidoto A. Vaičaičio rašytinė nuomonė.
IV
Konstitucinio Teismo posėdyje dalyvavę asmenys ir jų pateikti paaiškinimai
7. Konstitucinio Teismo posėdyje pareiškėjo Seimo atstovai Seimo nariai J. Sabatauskas ir S. Šedbaras nurodė, kad palaiko pareiškėjo prašyme išdėstytus poziciją ir argumentus, pateikė papildomus paaiškinimus ir atsakė į suinteresuoto asmens atstovės, Konstitucinio Teismo teisėjų klausimus.
7.1. Pareiškėjo Seimo atstovas S. Šedbaras papildomai pažymėjo, kad nors pagal Konstitucijos 9 straipsnio 4 dalį referendumo skelbimo ir vykdymo tvarką nustato įstatymas, Seimas ją nustatydamas nėra visiškai laisvas, jis privalo atsižvelgti į visuminį konstitucinį reguliavimą. Konstitucijoje referendumui, kaip Tautos aukščiausios suverenios galios vykdymo formai, yra suteiktas ypatingas statusas, nes referendumu sprendžiami tik svarbiausi Valstybės ir Tautos gyvenimo klausimai. Jeigu referendumo organizavimui ir jo rezultatų nustatymui būtų suteikta ne tokia išskirtinė reikšmė, neaišku, kuo svarbiausių Valstybės ir Tautos gyvenimo klausimų sprendimas šia forma skirtųsi, pavyzdžiui, nuo sprendimų priėmimo Seime.
Pareiškėjo Seimo atstovas S. Šedbaras pabrėžė, kad keičiant Konstituciją privalo būti aiški Tautos valia. Kadangi šiuo atveju Konstitucijos 12 straipsnis gali būti keičiamas tik referendumu, jam įvykus turi būti aiški Tautos valia referendumo klausimu, dėl jos neturi kilti abejonių. Taigi dėl referendumo rezultatų, pasak pareiškėjo atstovo, nei sprendimo turinio, nei referendumo organizavimo tvarkos, nei referendumo rezultatų nustatymo taisyklių aspektais negali kilti abejonių, tačiau ginčijamu Seimo 2018 m. spalio 18 d. nutarimu Nr. XIII-1537 kaip tik sudaromos prielaidos dėl jų abejoti.
Šiame kontekste pareiškėjo atstovas pabrėžė, kad antrąją referendumo dieną balsuosiantys Lietuvos Respublikos piliečiai neišvengiamai bus veikiami įvairių veiksnių, jiems net gali būti daromas spaudimas. Tuo tarpu nebalsuoti referendume taip pat yra jų teisė. Pasak pareiškėjo atstovo, po pirmosios dienos gali būti įmanoma išsiaiškinti, kurie Lietuvos Respublikos piliečiai dar nebalsavo referendume, ir atitinkamai daryti jiems tam tikrą spaudimą, be kita ko, kad jie ateitų į referendumą ir (ar) kad atitinkamai jame balsuotų. Šiuo aspektu balsavimas antrajame Seimo ar Respublikos Prezidento rinkimų rate neprilygintinas balsavimui referendume antrąją jo dieną, nes vykdant minėtus rinkimus rezultatai po pirmojo jų rato yra suskaičiuojami ir vėl vykdoma rinkimų agitacija, todėl ir pats procesas yra kitokio pobūdžio. Pareiškėjo atstovas abejojo ir tuo, ar galės būti užtikrintas pirmąją referendumo dieną balsavusių Lietuvos Respublikos piliečių balsų saugumas.
Pasak pareiškėjo atstovo, išankstinio balsavimo referendume metu balsavimo biuleteniai yra saugomi referendumo komisijų ir vis tiek užtikrinamas tam tikras nepertraukiamumas. Tokia situacija nėra analogiška tai, kai referendumas vyktų dvi dienas su dviejų savaičių pertrauka. Tokiu atveju balsavimo biuleteniai turėtų būti saugomi atskirai, jie nebegalėtų būti palikti saugoti referendumų komisijoms. Todėl referendumo organizavimas pagal ginčijamą Seimo 2018 m. spalio 18 d. nutarimą Nr. XIII-1537 gali sudaryti prielaidas iškreipti tikrąją Tautos valią.
7.2. Pareiškėjo Seimo atstovas J. Sabatauskas papildomai pažymėjo, jog Konstitucijos 1 straipsnyje įtvirtinta, kad Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika. Demokratinės valstybės imperatyvas suponuoja ir aiškias, skaidrias referendumo procedūras, kurias taikant būtų siekiama nustatyti tikrąją Tautos valią. Tuo tarpu remiantis ginčijamu Seimo 2018 m. spalio 18 d. nutarimu Nr. XIII-1537 nesiekiama nustatyti tikrosios Tautos valios, juo sudaromos prielaidos bet kokiomis priemonėmis siekti norimo rezultato.
Pasak pareiškėjo atstovo, nors agitacija tuo metu, kai yra pertrauka tarp referendumo dienų, nėra galima, užtikrinti, kad šio draudimo būtų laikomasi, sudėtinga, ypač turint omenyje šiuolaikines informacijos sklaidos, socialinės žiniasklaidos priemones, nes, be kita ko, atitinkama informacija gali būti skelbiama internete, kartu darant poveikį asmenims, kurie dar nebus balsavę referendume pirmąją jo dieną.
7.3. Atsakydamas į Konstitucinio Teismo teisėjų klausimus, pareiškėjo atstovas S. Šedbaras pažymėjo, kad nustatant, kiek dienų gali trukti referendumas, esminis klausimas yra tai, koks modelis garantuoja tikrosios Tautos valios išreiškimą ir jos nustatymą. Pasak pareiškėjo atstovo, viena referendumo diena yra idealiausias variantas, o dvi dienas referendumas jau yra vykęs. Tačiau dėl kiekvienos papildomos referendumo dienos didėja galimybė daryti poveikį asmenims, vėlesnę dieną ateisiantiems išreikšti savo valios. Be to, kyla problemų ir dėl rezultatų nustatymo, taip pat abejotina, ar įmanoma užtikrinti referendumo biuletenių saugumą ilgą laiką. Abejonių dėl tikrosios Tautos valios išreiškimo ir referendumo biuletenių saugumo juo labiau kyla tuo atveju, kai referendumas vyksta dvi dienas su didele pertrauka. Pareiškėjo atstovas pažymėjo ir tai, kad referendumai galėtų būti klasifikuojami (pirmiausia išskiriant privalomuosius ir konsultacinius referendumus), todėl galėtų būti nustatoma ir skirtinga jų trukmė.
Atsakydamas į Konstitucinio Teismo teisėjų klausimus, pareiškėjo atstovas J. Sabatauskas pažymėjo, kad Seimas, skelbdamas referendumą ir įstatyme įtvirtindamas atitinkamą su referendumų skelbimu ir organizavimu susijusį teisinį reguliavimą, gali nustatyti ne bet kokią referendumo trukmę. Šiuo požiūriu Seimo įgaliojimus riboja Konstitucija. Pareiškėjo atstovo nuomone, galėtų būti nustatoma skirtinga referendumų trukmė atsižvelgiant į tai, koks klausimas sprendžiamas (kaip antai didesnę reikšmę teikiant privalomiesiems referendumams dėl Konstitucijos keitimo). Šiuo atveju būtent referendumo iniciatoriai, teikdami referendumo iniciatyvą, turėtų nurodyti pageidautiną konkretaus referendumo trukmę.
Pareiškėjo atstovas J. Sabatauskas pažymėjo ir tai, kad prasidėjus referendumo procesui teisinis reguliavimas, kurio pagrindu jis vykdomas, negali būti keičiamas. Tuo tarpu šiuo atveju pirmiausia buvo priimtas Seimo 2018 m. spalio 18 d. nutarimas Nr. XIII-1537, o paskui Referendumo įstatymas išdėstytas nauja redakcija, įsigaliojusia 2019 m. sausio 1 d.
Atsakydami į Konstitucinio Teismo teisėjų klausimus, pareiškėjo atstovai patikslino, kad, ginčydami Seimo 2018 m. spalio 18 d. nutarimo Nr. XIII-1537 atitiktį konstituciniam referendumo nepertraukiamumo principui, jie, be kita ko, abejoja jo atitiktimi Konstitucijos 9 straipsniui.
Atsakydami į Konstitucinio Teismo teisėjų klausimus, pareiškėjo atstovai taip pat išreiškė abejonę dėl naujos redakcijos Referendumo įstatymo atitikties Konstitucijai pagal priėmimo tvarką. Pareiškėjo atstovai pabrėžė, kad Seimas, su referendumo organizavimu susijusių santykių teisinį reguliavimą įtvirtinantį įstatymą įtraukęs į Lietuvos Respublikos konstitucinių įstatymų sąrašą, įsipareigojo priimti Lietuvos Respublikos referendumo konstitucinį įstatymą. Todėl, nors ir galėjo būti padarytos tam tikros Referendumo įstatymo pataisos, nauja redakcija jis negalėjo būti išdėstytas, o su referendumo organizavimu susijusių santykių teisinis reguliavimas turėjo būti išdėstytas konstituciniame įstatyme.
8. Konstitucinio Teismo posėdyje suinteresuoto asmens Seimo atstovė Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininkė A. Širinskienė nurodė, kad palaiko savo rašytiniuose paaiškinimuose išdėstytus argumentus, pateikė papildomus paaiškinimus ir atsakė į pareiškėjo atstovo J. Sabatausko, Konstitucinio Teismo teisėjų klausimus.
8.1. Suinteresuoto asmens Seimo atstovė papildomai pažymėjo, kad įstatymų leidėjas, siekdamas suteikti galimybę Lietuvos Respublikos piliečiams pareikšti savo valią referendume, vis plečia galimybes jiems balsuoti referendume – suteikia daugiau dienų balsuoti referendume iš anksto.
Pasak suinteresuoto asmens atstovės, nepaisant to, kiek dienų vyksta referendumas, vienas referendume savo valią išreiškiantis asmuo gali turėti daugiau informacijos nei kitas savo valią išreiškiantis asmuo, net jei balsuoja anksčiau nei antrasis (pavyzdžiui, dėl galimybės naudotis informacijos šaltiniais ir pan.). Juo labiau pats pareiškėjas neteigia, kad asmenys, balsuodami referendume iš anksto, turės mažiau informacijos nei tie, kurie jame balsuos referendumo dieną. Tuo tarpu ginčijamu Seimo 2018 m. spalio 18 d. nutarimu Nr. XIII-1537 visiems asmenims suteikiamos vienodos galimybės balsuoti referendume, jie gali pasirinkti, kurią referendumo dieną išreikšti savo valią, taigi jie visi traktuojami vienodai, jų teisės užtikrinamos vienodai. Šiame kontekste suinteresuoto asmens atstovė pažymėjo ir tai, kad abejonės dėl referendumo ir rinkimų organizavimo, įskaitant abejones dėl galimo spaudimo, informacijos atskleidimo ir pan., kyla nuolat, tačiau praktikoje tokie dalykai nėra sutrikdę referendumų ir rinkimų organizavimo ir vykdymo.
Suinteresuoto asmens atstovė pabrėžė, kad nei Seimo 2018 m. spalio 25 d. nutarime Nr. XIII-1596, nei Konstitucinio Teismo posėdyje pareiškėjo atstovai nepaaiškino, kaip konkrečiai yra pažeidžiamas konstitucinis teisinės valstybės principas. Šis principas, suinteresuoto asmens atstovės nuomone, nebuvo pažeistas, nes jis suponuoja ir tai, kad visos asmenų teisės ir laisvės jiems užtikrinamos vienodai, į tai ir buvo atsižvelgta įtvirtinant ginčijamą teisinį reguliavimą. Be to, ginčijamas teisinis reguliavimas nustatytas vadovaujantis Referendumo įstatymo nuostatomis.
8.2. Atsakydama į Konstitucinio Teismo teisėjų klausimus, suinteresuoto asmens atstovė pažymėjo, kad, skirtingai nei Seimo ar Respublikos Prezidento rinkimų atveju, Konstitucijos tekste referendumo dienų skaičius neapibrėžtas. Kartu Konstitucijoje nustatyta, kad referendumo skelbimo ir vykdymo tvarką nustato įstatymas. Atitinkamai referendumo tvarką, kartu ir referendumo dienų skaičių nustato įstatymas, o įstatymų leidėjas galėjo nustatyti ir tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį referendumas gali vykti ir ne vieną dieną. Be to, esama ir daugiau referendumo ir rinkimų institutų skirtumų, tad rinkimai galėtų būti organizuojami taip, kad vyktų vieną dieną, o referendumas galėtų vykti ir daugiau dienų. Pasak suinteresuoto asmens atstovės, apibrėžiant, kokiais kriterijais galėtų būti vadovaujamasi nustatant konkretaus referendumo dienų skaičių, svarbu, be kita ko, tai, kad įstatyme išskiriami privalomieji ir patariamieji referendumai. Visais atvejais nustatant referendumo dienų skaičių ir pertraukas tarp jų turėtų būti vadovaujamasi protingumo principu.
Suinteresuoto asmens atstovė pabrėžė, kad Seimo 2018 m. spalio 18 d. nutarime Nr. XIII-1537 dvi referendumo dienos su dviejų savaičių pertrauka nustatytos įvertinus, jog ekonomiškai naudingiau organizuoti referendumą taip, kad referendumo dienos sutaptų su balsavimu rinkimuose.
Suinteresuoto asmens atstovė pažymėjo, jog Seimo 2018 m. spalio 18 d. nutarime Nr. XIII-1537 nustatyta, kad jis įsigalioja 2019 m. sausio 1 d., t. y. kartu su naujos redakcijos Referendumo įstatymu. Tuo tarpu oficialiojoje konstitucinėje doktrinoje nėra įtvirtinta reikalavimo tada, kai numatoma priimti tam tikrą konstitucinį įstatymą, atitinkamą teisinį reguliavimą įtvirtinti būtinai konstituciniame, o ne paprastame įstatyme. Priešingu atveju kiltų klausimas dėl Seimo nario laisvo mandato principo. Be to, Lietuvos Respublikos konstitucinių įstatymų sąraše numatytas ir rinkimų kodeksas, t. y. neegzistuojantis teisės aktas. Suinteresuoto asmens atstovė pažymėjo ir tai, kad, priėmus referendumo konstitucinį įstatymą, tačiau nepriėmus rinkimų kodekso, rinkimų įstatymai galėtų būti keičiami daug lengviau nei su referendumo organizavimu susijusių santykių teisinis reguliavimas.
Konstitucinis Teismas
konstatuoja:
I
Tyrimo ribos
9. Pareiškėjas Seimas prašo ištirti, ar „Lietuvos Respublikos Seimo 2018 m. spalio 18 d. nutarimo Nr. XIII-1537 „Dėl privalomojo referendumo dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos 12 straipsnio pakeitimo paskelbimo“ 2 straipsnyje suformuluota nuostata „Nustatyti, kad privalomasis referendumas vykdomas 2019 m. gegužės 12 d. ir 2019 m. gegužės 26 d.“ neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui, konstituciniam referendumo nepertraukiamumo principui ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintam konstituciniam asmenų lygiateisiškumo principui“.
9.1. Seimo 2018 m. spalio 18 d. nutarimo Nr. XIII-1537 2 straipsnyje nustatyta: „Nustatyti, kad privalomasis referendumas vykdomas 2019 m. gegužės 12 d. ir 2019 m. gegužės 26 d.“
Pažymėtina, kad Seimo 2018 m. spalio 18 d. nutarimo Nr. XIII-1537 2 straipsnyje kitų nuostatų nėra. Todėl pareiškėjo prašymas traktuotinas kaip prašymas ištirti Seimo 2018 m. spalio 18 d. nutarimo Nr. XIII-1537 2 straipsnio atitiktį Konstitucijai.
9.2. Pareiškėjas prašo ištirti ginčijamo teisinio reguliavimo atitiktį, be kita ko, konstituciniam referendumo nepertraukiamumo principui. Pažymėtina, kad toks principas nėra eksplicitiškai įtvirtintas Konstitucijoje.
Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, jog Konstituciją, kaip teisinę realybę, sudaro įvairios nuostatos – konstitucinės normos ir konstituciniai principai, kurie įvairiose Konstitucijos formuluotėse yra tiesiogiai įtvirtinti arba yra iš jų išvedami (2004 m. gegužės 25 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas); taigi konstitucinis teisinis reguliavimas yra nustatytas eksplicitiškai, jis gali būti įtvirtintas ir implicitiškai.
Pažymėtina, kad referendumo institutas įtvirtintas visų pirma Konstitucijos 9 straipsnyje. Konstitucinis Teismas 1994 m. liepos 11 d. sprendime (byla Nr. 5/94) konstatavo, kad šiame straipsnyje yra suformuluotos tiesioginės demokratijos formos – referendumo pagrindinės nuostatos.
Atsižvelgiant į tai, taip pat įvertinus Konstitucinio Teismo posėdyje pareiškėjo atstovų pateiktus paaiškinimus, kad konstitucinį referendumo nepertraukiamumo principą jie sieja visų pirma su Konstitucijos 9 straipsnio nuostatomis, pareiškėjo prašymas ištirti Seimo 2018 m. spalio 18 d. nutarimo Nr. XIII-1537 2 straipsnio atitiktį konstituciniam referendumo nepertraukiamumo principui traktuotinas kaip prašymas ištirti jo atitiktį Konstitucijos 9 straipsniui.
9.3. Pareiškėjas prašo ištirti Seimo 2018 m. spalio 18 d. nutarimo Nr. XIII-1537 2 straipsnio atitiktį ir Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintam konstituciniam asmenų lygiateisiškumo principui.
Šis pareiškėjo prašymas traktuotinas kaip prašymas ištirti ginčijamo teisinio reguliavimo atitiktį Konstitucijos 29 straipsniui.
II
Ginčijamas ir su juo susijęs teisinis reguliavimas
11. Seimas 2018 m. spalio 18 d. priėmė nutarimą Nr. XIII-1537 „Dėl privalomojo referendumo dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos 12 straipsnio pakeitimo paskelbimo“, kuris Teisės aktų registre paskelbtas 2018 m. spalio 23 d.
11.1. Seimo 2018 m. spalio 18 d. nutarime Nr. XIII-1537 nustatyta:
„Lietuvos Respublikos Seimas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 9 straipsniu, 67 straipsnio 3 punktu, 148 straipsnio antrąja dalimi ir Lietuvos Respublikos referendumo įstatymo 4, 9, 14 ir 15 straipsniais, n u t a r i a:
1 straipsnis.
2 straipsnis.
3 straipsnis.
Pateikti privalomajam referendumui šį Lietuvos Respublikos Konstitucijos 12 straipsnio pakeitimo įstatymo projekto tekstą:
„LIETUVOS RESPUBLIKOS
KONSTITUCIJOS 12 STRAIPSNIO PAKEITIMO
ĮSTATYMAS
2019 m. d. Nr.
Vilnius
1 straipsnis. 12 straipsnio pakeitimas
Pakeisti 12 straipsnį ir jį išdėstyti taip:
„12 straipsnis
Lietuvos Respublikos pilietybė įgyjama gimstant ir kitais konstitucinio įstatymo nustatytais pagrindais.
Lietuvos Respublikos pilietis pagal kilmę, įgijęs konstitucinio įstatymo nustatytus Lietuvos Respublikos pasirinktos europinės ir transatlantinės integracijos kriterijus atitinkančios valstybės pilietybę, Lietuvos Respublikos pilietybės nepraranda. Kitais atvejais Lietuvos Respublikos pilietis negali būti kartu ir kitos valstybės pilietis, išskyrus konstitucinio įstatymo nustatytas išimtis.
Pilietybės įgijimo ir netekimo tvarką nustato konstitucinis įstatymas.“
2 straipsnis. Įstatymo įsigaliojimas
Šis įstatymas įsigalioja 2020 m. sausio 1 d.
Skelbiu šį Lietuvos Respublikos piliečių referendumu priimtą įstatymą.
Respublikos Prezidentas“
11.2. Taigi Seimo 2018 m. spalio 18 d. nutarimu Nr. XIII-1537:
– paskelbtas privalomasis referendumas dėl Konstitucijos 12 straipsnio pakeitimo (1 straipsnis); šiame kontekste pažymėtina, kad Konstitucijos 12 straipsnis yra įtvirtintas Konstitucijos I skirsnyje „Lietuvos valstybė“;
– nustatyta privalomojo referendumo vykdymo data – 2019 m. gegužės 12 d. ir 2019 m. gegužės 26 d., t. y. nustatytos dvi referendumo dienos su dviejų savaičių pertrauka (2 straipsnis);
– privalomajam referendumui pateiktas Konstitucijos 12 straipsnio pakeitimo įstatymo projekto tekstas (3 straipsnis);
– nustatyta Seimo 2018 m. spalio 18 d. nutarimo Nr. XIII-1537 įsigaliojimo data – 2019 m. sausio 1 d. (4 straipsnis).
11.3. Seimo 2018 m. spalio 18 d. nutarimo Nr. XIII-1537 preambulėje nurodyta, kuriomis Konstitucijos ir Referendumo įstatymo (2002 m. birželio 4 d. redakcija) nuostatomis vadovaudamasis Seimas priėmė šį teisės aktą: ginčijamas teisinis reguliavimas įtvirtintas vadovaujantis Konstitucijos 9 straipsniu, 67 straipsnio 3 punktu, 148 straipsnio 2 dalimi ir Referendumo įstatymo (2002 m. birželio 4 d. redakcija) 4, 9, 14 ir 15 straipsniais.
11.3.1. Iš Seimo 2018 m. spalio 18 d. nutarimo Nr. XIII-1537 preambulės matyti, kad Seimas, priimdamas šį nutarimą, vadovavosi Konstitucijos nuostatomis, kuriomis:
– kaip minėta, įtvirtintos pagrindinės referendumo instituto nuostatos (9 straipsnis);
– nustatyta, kad Seimas priima nutarimus dėl referendumų (67 straipsnio 3 punktas);
– nustatyta, kad tik referendumu gali būti keičiamos inter alia Konstitucijos pirmojo skirsnio „Lietuvos valstybė“ nuostatos (148 straipsnio 2 dalis).
11.3.2. Iš Seimo 2018 m. spalio 18 d. nutarimo Nr. XIII-1537 preambulės matyti, kad Seimas, priimdamas šį nutarimą, vadovavosi Referendumo įstatymo (2002 m. birželio 4 d. redakcija) nuostatomis, kuriomis buvo:
– nustatyta, kokiais klausimais privaloma rengti referendumą (4 straipsnis „Privalomieji referendumai“); pagal šio straipsnio 1 dalies 2 punktą privalomai rengiamas referendumas inter alia dėl Konstitucijos I skirsnio „Lietuvos valstybė“ nuostatų pakeitimo;
– reguliuojama referendumo paskelbimo iniciatyvos teisė (9 straipsnis „Referendumo paskelbimo iniciatyvos teisė“) – pagal šio straipsnio 3 dalį siūlymą paskelbti referendumą turi teisę pateikti Seimui ne mažesnė kaip 1/4 visų Seimo narių grupė, sprendimą dėl šio siūlymo priima Seimas;
– nustatyta Seimo nutarimo dėl reikalavimo paskelbti referendumą priėmimo tvarka (14 straipsnis „Seimo nutarimo dėl reikalavimo paskelbti referendumą priėmimo tvarka“);
– nustatytas Seimo nutarimo dėl referendumo paskelbimo turinys: pagal 15 straipsnio „Seimo nutarimo dėl referendumo paskelbimo turinys“ 1 dalį Seimo nutarime dėl referendumo paskelbimo nurodoma referendumo rūšis, vykdymo data, referendumui pateikiamo sprendimo tekstas (1 dalis); pagal 15 straipsnio 2 dalį (2018 m. rugsėjo 28 d. redakcija) referendumo vykdymo data skiriama ne vėliau kaip po 8 mėnesių ir ne anksčiau kaip po 2 mėnesių nuo Seimo nutarimo dėl referendumo paskelbimo priėmimo dienos.
11.4. Taigi ginčijamame Seimo 2018 m. spalio 18 d. nutarimo Nr. XIII-1537 2 straipsnyje privalomojo referendumo dėl Konstitucijos 12 straipsnio pakeitimo vykdymo data, kuri, kaip minėta, yra dvi dienos su dviejų savaičių pertrauka, nustatyta, be kita ko, įgyvendinant Referendumo įstatymo 15 straipsnyje (su 2018 m. rugsėjo 28 d. pakeitimu) įtvirtintus Seimo įgaliojimus inter alia skirti referendumo vykdymo datą, be kita ko, paisant šio straipsnio 2 dalyje (2018 m. rugsėjo 28 d. redakcija) nustatytų reikalavimų referendumo datai parinkti (skirti referendumo vykdymo datą ne vėliau kaip po 8 mėnesių ir ne anksčiau kaip po 2 mėnesių nuo Seimo nutarimo dėl referendumo paskelbimo priėmimo dienos).
11.4.1. Šiame kontekste pažymėtina, kad Referendumo įstatymo 15 straipsnio (su 2018 m. rugsėjo 28 d. pakeitimu) nuostatos susijusios su šio įstatymo 50 straipsnio 1 dalyje (2003 m. vasario 25 d. redakcija) įtvirtintu teisiniu reguliavimu.
Referendumo įstatymo 50 straipsnio „Balsavimo laikas ir vieta“ 1 dalyje (2003 m. vasario 25 d. redakcija) buvo nustatyta:
„Balsavimas referendumo dieną vyksta nuo 7 iki 20 valandos referendumo komisijos nurodytoje patalpoje. Seimo nutarime dėl referendumo paskelbimo gali būti nustatytas ir kitoks balsavimo laikas. Seimas atskiru nutarimu gali nustatyti, kad referendumas vyksta ne vieną dieną.“
Taigi šiuo teisiniu reguliavimu, be kita ko, Seimui suteikta teisė atskiru nutarimu nustatyti, kad referendumas vyksta ne vieną dieną. Aiškinant Referendumo įstatymo 50 straipsnio 1 dalyje (2003 m. vasario 25 d. redakcija) įtvirtintą teisinį reguliavimą kartu su įtvirtintuoju šio įstatymo 15 straipsnyje (su 2018 m. rugsėjo 28 d. pakeitimu), kuriame nustatyti Seimo įgaliojimai inter alia skirti referendumo vykdymo datą, pažymėtina, kad pagal šį teisinį reguliavimą Seimo nutarime paskelbti referendumą skiriant referendumo vykdymo datą galėjo būti atskirai nustatyta, kad referendumas vyksta ne vieną dieną. Pažymėtina, kad šiuo teisiniu reguliavimu nebuvo nustatyta, kiek dienų iš viso galėjo vykti referendumas.
11.4.2. Šiame kontekste pažymėtina, kad minėta Referendumo įstatymo 50 straipsnio 1 dalies (2003 m. vasario 25 d. redakcija) nuostata, pagal kurią referendumas gali vykti ne vieną dieną, įtvirtinta tik įsigaliojus Seimo 2003 m. vasario 25 d. priimtam Lietuvos Respublikos referendumo įstatymo 7, 11, 13, 35, 43, 50, 51, 54, 78 straipsnių pakeitimo ir papildymo bei įstatymo papildymo 781 straipsniu įstatymui.
Pažymėtina, kad iki tol galiojusiu teisiniu reguliavimu, t. y. Seimo 2002 m. birželio 4 d. priimtame Referendumo įstatyme, buvo nustatyta, jog referendumas vyksta vieną dieną; tai matyti inter alia iš Referendumo įstatymo (2002 m. birželio 4 d. redakcija) 50 straipsnio 1 dalies nuostatos „Balsavimas referendumo dieną vyksta nuo 7 iki 20 valandos referendumo komisijos nurodytoje patalpoje“.
Pažymėtina ir tai, kad iki Referendumo įstatymo (2002 m. birželio 4 d. redakcija) priėmimo galiojusiame 1989 m. lapkričio 3 d. priimtame Referendumo įstatyme taip pat buvo nustatyta, jog referendumas vyksta vieną dieną; tai matyti inter alia iš Referendumo įstatymo (1989 m. lapkričio 3 d. redakcija) 27 straipsnio nuostatos „Balsavimas vyksta referendumo dieną nuo 7 iki 21 valandos referendumo komisijos nurodytoje patalpoje“.
11.4.3. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste aiškinant Referendumo įstatymo 15 straipsnio (su 2018 m. rugsėjo 28 d. pakeitimu) nuostatas kartu su jo 50 straipsnio 1 dalimi (2003 m. vasario 25 d. redakcija) pažymėtina, kad pagal jas Seimas, nutarimu skirdamas referendumo vykdymo datą pagal šio įstatymo 15 straipsnį (su 2018 m. rugsėjo 28 d. pakeitimu), kartu galėjo pagal 50 straipsnio 1 dalį (2003 m. vasario 25 d. redakcija) nustatyti, kad inter alia privalomasis referendumas vyksta vieną dieną arba ne vieną dieną; šio įstatymo 50 straipsnio 1 dalyje (2003 m. vasario 25 d. redakcija) nebuvo nustatyta, kiek dienų iš viso galėjo vykti referendumas, t. y. nebuvo įtvirtinta Seimui suteiktos diskrecijos nustatyti, kad referendumas vyksta ne vieną dieną, įgyvendinimo apribojimų. Taigi pagal šį teisinį reguliavimą Seimas galėjo nustatyti bet kokį dienų, kurias turėjo vykti konkretus referendumas, skaičių, inter alia jis galėjo nustatyti ir tai, kad referendumas turėjo vykti kelias dienas iš eilės arba kad jis turėjo vykti kelias dienas su pertrauka (-omis).
11.4.4. Atsižvelgiant į tai darytina išvada, kad Seimo 2018 m. spalio 18 d. nutarimo Nr. XIII-1537 2 straipsnis, kuriuo, kaip minėta, nustatytos dvi referendumo dienos su dviejų savaičių pertrauka, priimtas Seimui įgyvendinus minėtus Referendumo įstatymo 15 straipsnyje (su 2018 m. rugsėjo 28 d. pakeitimu) įtvirtintus savo įgaliojimus skirti referendumo datą ir 50 straipsnio 1 dalyje (2003 m. vasario 25 d. redakcija) įtvirtintą diskreciją nustatyti, kad referendumas gali vykti ne vieną dieną.
12. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad Seimas 2018 m. gruodžio 20 d. priėmė Lietuvos Respublikos referendumo įstatymo Nr. IX-929 pakeitimo įstatymą, įsigaliojusį (su tam tikromis išimtimis) 2019 m. sausio 1 d., kurio 1 straipsniu pakeitė ir nauja redakcija išdėstė Referendumo įstatymą; Referendumo įstatymas (2018 m. gruodžio 20 d. redakcija) įsigaliojo 2019 m. sausio 1 d.
12.1. Kaip matyti iš Referendumo įstatymo Nr. IX-929 pakeitimo įstatymo projekto aiškinamojo rašto, Referendumo įstatymą nuspręsta išdėstyti nauja redakcija dėl to, kad jis ilgą laiką nebuvo iš esmės peržiūrėtas; šiame projekte buvo tikslinamos įstatyme vartojamos sąvokos, nuostatos dėl referendumo organizavimo procedūrų, agitacijos, praplėstas balsavimo vietų užsienyje skaičius, nustatytas darbo užmokesčio mokėjimas balsavimo komisijų nariams, prailgintas balsavimui skirtas laikas, patikslintos nuostatos dėl balsų skaičiavimo.
12.2. Šiame kontekste pažymėtina, kad, kaip minėta, Seimo 2018 m. spalio 18 d. nutarimo Nr. XIII-1537 4 straipsnyje nustatyta, jog jis įsigalioja 2019 m. sausio 1 d. Taigi Seimo 2018 m. spalio 18 d. nutarimas Nr. XIII-1537 įsigaliojo tą pačią dieną kaip ir Referendumo įstatymas (pagal Referendumo įstatymo Nr. IX-929 pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalį jis įsigaliojo (su tam tikromis išimtimis) 2019 m. sausio 1 d.).
Pareiškėjo prašymo kontekste pažymėtina, jog Referendumo įstatymo Nr. IX-929 pakeitimo įstatyme nėra nuostatų, kuriomis būtų numatyta, kad naujos redakcijos Referendumo įstatymo nuostatos netaikytinos vykdant pareiškėjo ginčijamu Seimo 2018 m. spalio 18 d. nutarimu Nr. XIII-1537 paskelbtą referendumą arba kad šiam referendumui vykdyti jos taikytinos su išimtimis (iš dalies išskyrus Referendumo įstatymo Nr. IX-929 pakeitimo įstatymo nuostatomis įtvirtintas kai kurių Referendumo įstatymo (2018 m. gruodžio 20 d. redakcija) nuostatų naujas formuluotes, įsigaliosiančias 2019 m. liepos 1 d.). Vadinasi, nors Seimo 2018 m. spalio 18 d. nutarimu Nr. XIII-1537 privalomasis referendumas dėl Konstitucijos 12 straipsnio pakeitimo paskelbtas vadovaujantis Referendumo įstatymo (2002 m. birželio 4 d. redakcija) nuostatomis, atsižvelgiant į Referendumo įstatymo Nr. IX-929 pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalį, jis turi būti vykdomas vadovaujantis naujos, t. y. 2018 m. gruodžio 20 d., redakcijos Referendumo įstatyme įtvirtintu teisiniu reguliavimu.
12.3. Palyginus Referendumo įstatyme (2018 m. gruodžio 20 d. redakcija) įtvirtintą referendumo datos nustatymo teisinį reguliavimą su įtvirtintuoju Referendumo įstatyme (2002 m. birželio 4 d. redakcija su 2003 m. vasario 25 d. pakeitimu), matyti, kad šioje konstitucinės justicijos byloje aktualiu aspektu jis yra nepakitęs.
12.3.1. Šiame kontekste pažymėtina, kad Referendumo įstatymo (2018 m. gruodžio 20 d. redakcija) 16 straipsnio 1 dalyje apibrėžtas Seimo nutarimo dėl referendumo paskelbimo turinys: jame turi būti nurodoma referendumo rūšis, referendumo data, referendumui teikiamo sprendimo tekstas; pagal šio straipsnio 2 dalį referendumo data skiriama ne vėliau kaip po 8 mėnesių ir ne anksčiau kaip po 2 mėnesių nuo Seimo nutarimo dėl referendumo paskelbimo priėmimo dienos.
Taigi Referendumo įstatymo (2018 m. gruodžio 20 d. redakcija) 16 straipsnyje, be kita ko, įtvirtinti Seimo įgaliojimai inter alia skirti referendumo datą, inter alia paisant šio straipsnio 2 dalyje nustatytų reikalavimų referendumo datai parinkti (skirti referendumo datą ne vėliau kaip po 8 mėnesių ir ne anksčiau kaip po 2 mėnesių nuo Seimo nutarimo dėl referendumo paskelbimo priėmimo dienos). Pažymėtina, kad šie Seimo įgaliojimai yra tapatūs nustatytiesiems Referendumo įstatymo 15 straipsnyje (su 2018 m. rugsėjo 28 d. pakeitimu).
12.3.2. Šiame kontekste pažymėtina, kad Referendumo įstatymo (2018 m. gruodžio 20 d. redakcija) 16 straipsnio nuostatos susijusios su šio įstatymo 52 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu teisiniu reguliavimu.
Referendumo įstatymo (2018 m. gruodžio 20 d. redakcija) 52 straipsnio 1 dalyje nustatyta:
„Balsavimas referendumo dieną vyksta nuo 7 iki 20 valandos referendumo komisijos nurodytoje patalpoje. Seimo nutarime dėl referendumo paskelbimo gali būti nustatytas ir kitoks balsavimo laikas (bet ne trumpesnis negu šiame įstatyme nustatytasis). Seimo nutarime gali būti nustatyta, kad referendumas vyksta ne vieną dieną.“
Taigi šiuo teisiniu reguliavimu, be kita ko, Seimui suteikta teisė nutarime nustatyti, kad referendumas vyksta ne vieną dieną. Aiškinant Referendumo įstatymo (2018 m. gruodžio 20 d. redakcija) 52 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą teisinį reguliavimą kartu su įtvirtintuoju šio įstatymo 16 straipsnyje, kuriame nustatyti Seimo įgaliojimai inter alia skirti referendumo datą, pažymėtina, kad pagal šį teisinį reguliavimą Seimo nutarime paskelbti referendumą skiriant referendumo datą gali būti nustatyta, kad referendumas vyksta ne vieną dieną. Pažymėtina, kad šiuo teisiniu reguliavimu nėra nustatyta, kiek dienų iš viso gali vykti referendumas.
Pažymėtina ir tai, kad Referendumo įstatymo (2018 m. gruodžio 20 d. redakcija) 52 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas teisinis reguliavimas šioje konstitucinės justicijos byloje aktualiu aspektu yra tapatus nustatytajam Referendumo įstatymo 50 straipsnio 1 dalyje (2003 m. vasario 25 d. redakcija).
12.3.3. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste aiškinant Referendumo įstatymo (2018 m. gruodžio 20 d. redakcija) 16 straipsnio nuostatas kartu su jo 52 straipsnio 1 dalimi pažymėtina, kad pagal jas Seimas, nutarimu nustatydamas referendumo datą pagal šio įstatymo 16 straipsnį, kartu gali pagal šio įstatymo 52 straipsnio 1 dalį nustatyti, kad inter alia privalomasis referendumas vyksta vieną dieną arba ne vieną dieną; šio įstatymo 52 straipsnio 1 dalyje nėra nustatyta, kiek dienų iš viso gali vykti referendumas, t. y. nėra įtvirtinta Seimui suteiktos diskrecijos nustatyti, kad referendumas vyksta ne vieną dieną, įgyvendinimo apribojimų. Taigi pagal šį teisinį reguliavimą Seimas gali nustatyti bet kokį dienų, kurias turi vykti konkretus referendumas, skaičių, inter alia jis gali nustatyti ir tai, kad referendumas vyks kelias dienas iš eilės arba kad jis vyks kelias dienas su pertrauka (-omis).
12.3.4. Tokį Referendumo įstatymo (2018 m. gruodžio 20 d. redakcija) 52 straipsnio 1 dalies aiškinimą pagrindžia ir šio įstatymo 18 straipsnio 8 dalies nuostatos.
Referendumo įstatymo (2018 m. gruodžio 20 d. redakcija) 18 straipsnio „Referendumo agitacija“ 8 dalyje nustatyta:
„Referendumo agitacija, nepaisant jos būdų, formų ir priemonių, draudžiama likus 30 valandų iki balsavimo referendume pradžios ir balsavimo dieną iki balsavimo pabaigos, išskyrus nuolatinę vaizdinę agitaciją, kuri iškabinta iki prasidedant šiam referendumo agitacijos draudimui ir kurios pašalinimas susijęs su sudėtingais veiksmais. Referendumo agitacijos draudimo laikotarpiu ir balsavimo iš anksto metu jokių vaizdinių referendumo agitacijos priemonių (išskyrus tas, kurias išleido Vyriausioji rinkimų komisija) negali būti balsavimo patalpoje ir 50 metrų atstumu aplink pastatą, kuriame yra balsavimo patalpa. Jeigu tuo pačiu metu (kartu) vyksta rinkimų agitacija, agitacija draudžiama likus 30 valandų iki rinkimų pradžios ir rinkimų dieną iki balsavimo pabaigos tokiomis pačiomis, kaip šioje dalyje nurodyta, sąlygomis ir tvarka. Jeigu referendumas vyksta daugiau negu vieną (dvi ir daugiau) dieną ir tarp referendumo dienų yra didesnis negu vienos dienos laiko tarpas, pirmąją referendumo dieną agitacijos draudimo laikotarpis baigiasi pasibaigus balsavimui. Referendumo agitacijos draudimo laikotarpis prieš kitą referendumo dieną prasideda šioje dalyje nustatyta tvarka.“
Taigi, kaip matyti iš Referendumo įstatymo (2018 m. gruodžio 20 d. redakcija) 18 straipsnio 8 dalies nuostatų „Jeigu referendumas vyksta daugiau negu vieną (dvi ir daugiau) dieną ir tarp referendumo dienų yra didesnis negu vienos dienos laiko tarpas, pirmąją referendumo dieną agitacijos draudimo laikotarpis baigiasi pasibaigus balsavimui. Referendumo agitacijos draudimo laikotarpis prieš kitą referendumo dieną prasideda šioje dalyje nustatyta tvarka“, referendumas gali vykti ir vieną, ir dvi, ir daugiau dienų, taip pat jis gali vykti kelias dienas su pertraukomis, inter alia tokiomis, kurios gali būti ilgesnės nei viena diena.
12.3.5. Pareiškėjo prašymo kontekste paminėtina ir tai, kad Referendumo įstatyme (2018 m. gruodžio 20 d. redakcija) yra ir kitų nuostatų, reguliuojančių su referendumo vykdymu, kai jis vyksta ne vieną dieną, susijusius klausimus.
12.3.5.1. Šiame kontekste paminėtina Referendumo įstatymo (2018 m. gruodžio 20 d. redakcija) 45 straipsnio „Rinkėjų sąrašų tikslinimas sudarius galutinius rinkėjų sąrašus, taip pat referendumo dieną“ 1 dalis, kurioje nustatyta:
„Jeigu į apylinkės referendumo komisiją po galutinio rinkėjų sąrašų patvirtinimo, bet ne vėliau kaip iki referendumo dienos 18 valandos (jeigu referendumas vyksta ne vieną dieną – iki balsavimo referendume paskutinės dienos 18 valandos), kreipiasi neįrašytas į šios referendumo apylinkės rinkėjų sąrašą pilietis, kuris raštu patvirtina, kad nėra balsavęs kitoje referendumo apylinkėje, ir pateikia piliečio pasą su jame įrašytu gyvenamosios vietos adresu arba pasą ar asmens tapatybės kortelę ir dokumentą apie deklaruotą gyvenamąją vietą (gyvenamoji vieta turi būti priskirta šios referendumo apylinkės teritorijai arba pilietis turi pateikti kitus įrodymus, kad jis yra apsistojęs šiai referendumo apylinkei priskirtu adresu), apylinkės referendumo komisija įrašo šį pilietį į papildomą referendumo apylinkės rinkėjų sąrašą ir leidžia jam balsuoti Vyriausiosios rinkimų komisijos nustatyta tvarka, o jo vardą, pavardę, asmens kodą, paso arba asmens tapatybės kortelės numerį ir adresą tuoj pat praneša savivaldybės referendumo komisijai.“
Referendumo įstatymo (2018 m. gruodžio 20 d. redakcija) 45 straipsnio 1 dalyje reguliuojamas rinkėjų sąrašų tikslinimas sudarius galutinius rinkėjų sąrašus, inter alia nustatomas terminas, iki kurio jis gali būti atliktas, o nuostata „(jeigu referendumas vyksta ne vieną dieną – iki balsavimo referendume paskutinės dienos 18 valandos)“ sudaromos prielaidos tikslinti rinkėjų sąrašus tuo atveju, kai referendumas vyksta ne vieną dieną.
12.3.5.2. Paminėtina ir Referendumo įstatymo (2018 m. gruodžio 20 d. redakcija) 53 straipsnio „Balsavimo pradžia“ 2 dalis, kurioje nustatyta:
„Tuo atveju, kai referendumas vyksta daugiau negu vieną dieną, kiekvienos referendumo dienos pabaigoje, išskyrus paskutinę balsavimo referendume dieną, balsadėžės plyšys užklijuojamas ir užantspauduojamas, Vyriausiosios rinkimų komisijos nustatyta tvarka surenkami ir antspauduojami nepanaudoti ir sugadinti referendumo biuleteniai ir balsavimo patalpa perduodama saugoti policijai. Balsavimo patalpą saugoti taip pat gali ir to norintys referendumo komisijos nariai ir stebėtojai. Antrąją ir paskesnėmis referendumo dienomis balsavimo patalpa atidaroma, kai joje yra susirinkę ne mažiau kaip 3/5 apylinkės referendumo komisijos narių ir referendumo komisijos pirmininkas su komisijos nariais patikrina apylinkės referendumo balsadėžę: ar nepažeisti antspaudai ir (ar) nėra kitų požymių, liudijančių, kad ji galėjo būti atidaryta ar kitaip būtų buvę įmanoma iš jos išimti ar į ją įdėti referendumo biuletenius, taip pat patikrinami kiti antspaudai.“
12.3.5.3. Referendumo įstatymo (2018 m. gruodžio 20 d. redakcija) 81 straipsnio „Referendumu priimto Lietuvos Respublikos įstatymo, kito akto ar sprendimo įsigaliojimas“ 1 dalyje nustatyta:
Referendumo įstatymo (2018 m. gruodžio 20 d. redakcija) 81 straipsnio 1 dalyje nustatyta referendumu priimto įstatymo, kito akto ar sprendimo priėmimo diena; šios dalies nuostata „Tuo atveju, kai referendumas vyksta ne vieną dieną, referendumu priimto įstatymo, kito akto ar sprendimo priėmimo diena yra laikoma paskutinė balsavimo referendume diena“ nustatoma, kuri diena laikytina referendumu priimto įstatymo, kito akto ar sprendimo priėmimo diena tuo atveju, kai referendumas vyksta ne vieną dieną.
12.3.5.4. Referendumo įstatymo (2018 m. gruodžio 20 d. redakcija) 82 straipsnyje „Terminų skaičiavimas“ nustatyta:
„1. Kai referendumas vyksta ne vieną dieną, šiame įstatyme nustatyti terminai iki balsavimo referendume dienos skaičiuojami iki pirmosios balsavimo referendume dienos.
12.3.5.5. Apibendrinant Referendumo įstatymo (2018 m. gruodžio 20 d. redakcija) 45 straipsnio 1 dalies nuostatoje „(jeigu referendumas vyksta ne vieną dieną – iki balsavimo referendume paskutinės dienos 18 valandos)“, 53 straipsnio 2 dalyje, 81 straipsnio 1 dalies nuostatoje „Tuo atveju, kai referendumas vyksta ne vieną dieną, referendumu priimto įstatymo, kito akto ar sprendimo priėmimo diena yra laikoma paskutinė balsavimo referendume diena“, 82 straipsnyje įtvirtintą teisinį reguliavimą pažymėtina, kad juo reglamentuojant referendumo vykdymo klausimus sudaromos prielaidos referendumui vykti ne vieną dieną.
12.3.6. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad Referendumo įstatyme (2018 m. gruodžio 20 d. redakcija) įtvirtintos tam tikros nuostatos, sudarančios prielaidas balsuoti referendume, be kita ko, iki Seimo nutarime nustatytos referendumo dienos.
12.3.6.1. Referendumo įstatymo (2018 m. gruodžio 20 d. redakcija) 56 straipsnio „Balsavimas specialiuose balsavimo punktuose“ 1 dalyje nustatyta:
„Balsuoti specialiuose balsavimo punktuose gali piliečiai, kurie dėl sveikatos būklės ar amžiaus yra sveikatos priežiūros (išskyrus ambulatorines), socialinės rūpybos ar globos įstaigose arba atlieka privalomąją karo tarnybą ir dėl to negali atvykti balsuoti į referendumo apylinkę, arba atlieka tikrąją karo tarnybą, valstybės tarnybą ar dirba pagal darbo sutartis tarptautinėse karinėse operacijose užsienyje, arba atlieka arešto ar laisvės atėmimo bausmę, arba yra policijos areštinėse, tardymo izoliatoriuose. Balsuoti specialiuose balsavimo punktuose galima šioje dalyje nurodytų įstaigų vadovų teikimu apylinkės referendumo komisijos nustatytomis darbo valandomis paskutinį trečiadienį, ketvirtadienį ar penktadienį iki referendumo dienos. Užsienyje esančiuose kariniuose vienetuose balsuojama Vyriausiosios rinkimų komisijos nustatyta tvarka (nustatant balsavimo datą ir biuletenių perdavimą elektroniniu būdu) krašto apsaugos ministro teikimu. Balsavimo specialiuose balsavimo punktuose išlaidos apmokamos iš valstybės biudžeto lėšų.“
12.3.6.2. Referendumo įstatymo (2018 m. gruodžio 20 d. redakcija) 57 straipsnyje „Balsavimas Lietuvos Respublikos diplomatinėse atstovybėse, konsulinėse įstaigose ir papildomose balsavimo vietose užsienyje prie Lietuvos Respublikos diplomatinės atstovybės ar konsulinės įstaigos“, be kita ko, nustatyta:
„1. Piliečiai, išvykę į užsienio valstybes, turi teisę balsuoti Lietuvos Respublikos diplomatinėse atstovybėse ar konsulinėse įstaigose šių darbo valandomis. Balsavimui skiriama ne mažiau kaip 4 valandos per šių įstaigų darbo dieną. Balsavimas papildomoje balsavimo vietoje užsienyje prie Lietuvos Respublikos diplomatinės atstovybės ar konsulinės įstaigos vyksta pagal Lietuvos Respublikos diplomatinės atstovybės ar konsulinės įstaigos nustatytas valandas. Balsavimas baigiamas referendumo dieną Lietuvos Respublikos laiku.
12.3.6.3. Referendumo įstatymo (2018 m. gruodžio 20 d. redakcija) 63 straipsnyje „Balsavimas namuose ir balsavimas iš anksto“, be kita ko, nustatyta:
„1. Balsuoti namuose gali tik šie piliečiai: neįgalieji, dėl ligos laikinai nedarbingi piliečiai, sukakę 70 metų ir vyresni piliečiai, jeigu jie dėl sveikatos būklės patys negali referendumo dieną atvykti į referendumo apylinkę balsuoti, yra pateikę Vyriausiosios rinkimų komisijos nustatytos formos piliečio prašymą balsuoti namuose ir yra įrašyti į namuose balsuojančių piliečių sąrašus. Namuose balsuojančių piliečių sąrašus sudarančios ir tikslinančios referendumo komisijos turi teisę duomenis apie neįgalius asmenis gauti iš Lietuvos Respublikos apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registro bei darbingumo ir neįgalumo lygio nustatymo duomenų tvarkytojų, o duomenis apie laikinai nedarbingus asmenis – iš Lietuvos Respublikos apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registro tvarkytojo ir sveikatos priežiūros įstaigų. Šių duomenų referendumo komisijos negali skleisti ir juos naudoja tik namuose balsuojančių piliečių sąrašų sudarymo ir tikslinimo tikslais.
2. Balsuoti iš anksto gali piliečiai, kurie referendumo dieną negali atvykti balsuoti į referendumo apylinkę. Piliečių balsavimą iš anksto organizuoja savivaldybės referendumo komisija. Balsavimas iš anksto turi vykti nuo 8 iki 20 valandos paskutinį pirmadienį, antradienį, trečiadienį, ketvirtadienį ir penktadienį iki referendumo dienos iš anksto parengtose ir balsavimui tinkamose patalpose, esančiose pastate, kuriame yra savivaldybės mero (administracijos direktoriaus) darbo vieta. Referendumo biuleteniams ir balsavimo vokams išduoti ir priimti balsuojant iš anksto savivaldybės referendumo komisijos pirmininkas paskiria ne mažiau kaip du savivaldybės referendumo komisijos ar apylinkių referendumo komisijų narius, kurie negali būti pasiūlyti tos pačios politinės partijos. Balsavimą iš anksto prižiūri savivaldybės referendumo komisijos pirmininkas ar jo pavedimu savivaldybės referendumo komisijos narys. Vyriausiosios rinkimų komisijos pirmininkas, jo įgaliotas šios komisijos narys ar savivaldybės rinkimų komisijos pirmininkas, Vyriausiosios rinkimų komisijos nustatyta tvarka nustatę piliečių papirkimo, pavėžėjimo balsuoti, skatinimo balsuoti už atlygį ar kitus piliečių teisių šiurkštaus pažeidimo atvejus, privalo sustabdyti balsavimą iš anksto, iki pažeidimai bus pašalinti ir referendumą bus galima vykdyti laisvai ir demokratiškai pagal šio įstatymo reikalavimus.
3. Piliečių prašymai balsuoti namuose pateikiami apylinkių referendumo komisijoms. Piliečių, gyvenančių referendumo apylinkės teritorijoje, prašymai balsuoti namuose pradedami priimti įteikiant jiems rinkėjo korteles ir baigiami priimti paskutinį trečiadienį iki referendumo dienos. Piliečių, kurie laikinai apsistojo referendumo apylinkės teritorijoje ir nėra įrašyti į šios referendumo apylinkės rinkėjų sąrašą, prašymai balsuoti namuose baigiami priimti paskutinį antradienį iki referendumo dienos. Pilietis, kuris dėl neįgalumo ar kitokių priežasčių negali pats užpildyti prašymo balsuoti namuose ar jo įteikti apylinkės referendumo komisijai, gali pavesti šiuos veiksmus už jį atlikti savo šeimos nariui, kaimynui ar asmeniui, kuris juo rūpinasi. Šie piliečio prašymą pasirašo ir nurodo savo vardą, pavardę ir asmens kodą.
4. Į referendumo apylinkės rinkėjų sąrašą įrašytų namuose balsuojančių piliečių sąrašą paskutinį ketvirtadienį iki referendumo dienos sudaro ir tvirtina apylinkės referendumo komisija. Piliečių, kurie gyvena ar laikinai apsistojo referendumo apylinkės teritorijoje, bet įrašyti į kitos referendumo apylinkės rinkėjų sąrašus ir juos tikslinant į šios referendumo apylinkės rinkėjų sąrašą nebuvo įrašyti, sąrašą paskutinį trečiadienį iki balsavimo referendume dienos sudaro ir tvirtina savivaldybės referendumo komisija.
5. Balsavimo vokus, išankstinio balsavimo lakštus ir referendumo biuletenį piliečiams, kurie įrašyti į namuose balsuojančių referendumo apylinkės rinkėjų sąrašą ir kurie yra šios referendumo apylinkės rinkėjai, paskutinį penktadienį ar šeštadienį iki referendumo dienos nuo 8 iki 20 valandos į namus pristato ne mažiau kaip du apylinkės referendumo komisijos nariai. Balsavimo vokus, išankstinio balsavimo lakštus ir referendumo biuletenius piliečiams, kurie įrašyti į namuose balsuojančių savivaldybės rinkėjų sąrašą, bet neįrašyti į referendumo apylinkės, kurios teritorijoje jie laikinai apsistoję, rinkėjų sąrašą, paskutinį ketvirtadienį iki balsavimo referendume dienos į namus pristato ne mažiau kaip du savivaldybės referendumo komisijos nariai ar jos pirmininko pavedimu ne mažiau kaip du apylinkės referendumo komisijos nariai. Balsavimą namuose ir balsavimą iš anksto gali stebėti referendumo stebėtojai, turintys pažymėjimą stebėti referendumą bet kurioje referendumo apylinkėje. Pasibaigus balsavimui, užklijuoti išoriniai balsavimo vokai perduodami savivaldybės referendumo komisijos pirmininkui. Piliečių, balsavusių namuose ir iš anksto, sąrašus, nepanaudotus referendumo biuletenius įtraukia į apskaitą ir saugo balsavimą organizavusios referendumo komisijos, o pasibaigus balsavimui referendume, kartu su kitais referendumo dokumentais perduoda atitinkamai savivaldybės referendumo komisijai ar Vyriausiajai rinkimų komisijai.
6. Referendumo komisijos narių atvykimo pas namuose balsuojančius piliečius grafiką tvirtina apylinkės ar savivaldybės referendumo komisijos pirmininkas ne vėliau kaip atitinkamai paskutinį trečiadienį ar ketvirtadienį iki referendumo dienos 12 valandos. Šis grafikas yra viešas, jo kopija iškabinama apylinkės (savivaldybės) referendumo komisijos skelbimų lentoje grafiko patvirtinimo dieną. Vykti pas namuose balsuojančius piliečius kartu gali tik skirtingų politinių partijų pasiūlyti referendumo komisijos nariai ir referendumo stebėtojai.“
12.3.6.4. Taigi Referendumo įstatyme (2018 m. gruodžio 20 d. redakcija), inter alia jo 56 straipsnio 1 dalyje, 57 straipsnio 1, 2 dalyse, 63 straipsnio 1–6 dalyse, įtvirtintu referendumo santykių teisiniu reguliavimu, be kita ko, sudarytos prielaidos inter alia privalomajame referendume Lietuvos Respublikos piliečiams balsuoti ne tik Seimo nutarime nustatytą referendumo dieną, bet ir iš anksto, t. y. iki Seimo nutarime nustatytos referendumo dienos. Pažymėtina, kad ši galimybė suteikiama tiems Lietuvos Respublikos piliečiams, kurie dėl sveikatos būklės, tarnybos ar darbo, išvykimo į užsienio valstybę ar kitų priežasčių negali atvykti į referendumo apylinkę ir balsuoti joje Seimo nutarime nustatytą referendumo dieną. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pabrėžtina ir tai, kad Referendumo įstatyme (2018 m. gruodžio 20 d. redakcija) įtvirtintu teisiniu reguliavimu Lietuvos Respublikos piliečiams, negalintiems atvykti į referendumo apylinkę ir balsuoti joje Seimo nutarime nustatytą referendumo dieną, sudaromos galimybės įstatyme nustatytomis dienomis ir tvarka balsuoti iki Seimo nutarime nustatytos referendumo dienos.
13. Pareiškėjo prašyme pateiktų argumentų kontekste paminėtina, kad atkūrus Lietuvos Respublikos nepriklausomybę Lietuvos Respublikoje buvo surengta viena visuotinė apklausa, vykdyta pagal Referendumo įstatyme (1989 m. lapkričio 3 d. redakcija) įtvirtintas taisykles, taip pat 11 referendumų, iš jų 9 buvo privalomieji.
Pažymėtina, kad visuotinė apklausa ir referendumai vykdyti tik vieną dieną, išskyrus vieną referendumą (vykusį dvi dienas iš eilės).
III
Europiniai referendumų standartai
14. Šioje konstitucinės justicijos byloje paminėtinos Europos komisijos „Demokratija per teisę“ (Venecijos komisijos), veikiančios kaip Europos Tarybos patariamoji institucija, aktualių dokumentų nuostatos.
14.1. Venecijos komisijos dokumentuose suformuluoti šie nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste aktualūs referendumų vykdymo principai ir nuostatos:
– referendumų praktika, referendumų organizavimą reglamentuojantys teisės aktai įvairiose valstybėse yra skirtingi; tiek referendumams, tiek rinkimams būdinga tai, kad juos vykdant siekiama paisyti Europos rinkimų paveldo dalimi esančių principų, kurie mutatis mutandis taikytini ir referendumams (Venecijos komisijos 2005 m. spalio 21–22 d. vykusioje 64-ojoje plenarinėje sesijoje priimta ataskaita „Referendumai Europoje – Europos valstybių teisinių taisyklių analizė“ (toliau – ir Ataskaita)); referendumams taikytini konstituciniai rinkimų principai – visuotinių, lygių, laisvų, tiesioginių rinkimų ir slapto balsavimo (Venecijos komisijos 2001 m. liepos 6–7 d. vykusioje 47-ojoje plenarinėje sesijoje priimtos Nacionalinių konstitucinių referendumų gairės);
– kad referendumas atitiktų jam keliamus legitimumo reikalavimus, jis turi būti vykdomas laikantis minimalių teisėtumo reikalavimų ir atsižvelgiant į gerąją rinkimų praktiką (Venecijos komisijos 2005 m. gruodžio 16–17 d. vykusioje 65-ojoje plenarinėje sesijoje priimta nuomonė dėl Juodkalnijos referendumų teisinio reguliavimo atitikties tarptautiniams standartams);
– laisvų rinkimų principas apima ir rinkėjų laisvę susidaryti nuomonę, taip pat laisvę išreikšti savo valią, inter alia užtikrinant lygias galimybes teikiamo referendumui sprendimo šalininkams ir oponentams; valdžios institucijos šiame kontekste privalo išlikti neutralios, inter alia referendumo agitacijos metu; neutralumas – viena iš priemonių, sudarančių prielaidas rinkėjams laisvai susidaryti nuomonę; nors, priešingai nei rinkimuose, nėra būtina visiškai uždrausti bet kokį valdžios institucijų kišimąsi išreiškiant paramą arba nepritarimą referendumui teikiamam siūlymui, valdžios institucijos (nacionalinės, regioninės, vietos) negali daryti įtakos balsavimo rezultatams, pernelyg agituodamos už vieną iš pusių; rinkėjų laisvė išreikšti savo valią reiškia, be kita ko, teisę į tikslų ir skaidrų rezultatų nustatymą, kurį turi atlikti referendumą organizuojantis subjektas; referendumą organizuoti turi būti pavesta nešališkai institucijai; valdžios institucijos privalo nepiktnaudžiauti joms suteiktais įgaliojimais (Venecijos komisijos 2007 m. kovo 16–17 d. vykusioje 70-ojoje plenarinėje sesijoje priimtos Referendumų vykdymo gairės, esančios Gerosios referendumų praktikos kodekso dalimi (toliau – ir Referendumų vykdymo gairės));
– konstitucijos keitimo procesui turėtų būti būdingi itin didelis skaidrumas ir įtrauktis; skaidrumas, atvirumas ir įtrauktis, taip pat pakankamas laiko tarpas ir reikiamos sąlygos, sudarančios prielaidas išreikšti įvairias nuomones ir vykdyti plačias diskusijas ginčytinais klausimais, yra demokratinio konstitucijos kūrimo proceso esminiai reikalavimai, užtikrinantys, kad būtent visa visuomenė priimtų atitinkamą tekstą, kad jis atspindėtų tautos valią (Venecijos komisijos 2016 m. spalio 14–15 d. vykusioje 108-ojoje plenarinėje sesijoje patvirtinta bendra su Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos Demokratinių institucijų ir žmogaus teisių biuru nuomonė dėl Kirgizijos Respublikos Konstitucijos pakeitimo įstatymo projekto);
– galimybė rinkėjams laisvai išreikšti savo valią užtikrinama sudarant prielaidas jiems balsuoti balsavimo apylinkėse; kartu vienas iš būdų užtikrinti, kad rinkėjai laisvai išreikštų savo valią, gali būti galimybė balsuoti paštu; balsavimas paštu galimas tik tada, kai pašto paslaugos yra saugios ir patikimos; teisė balsuoti paštu suteiktina, be kita ko, asmenims, esantiems sveikatos priežiūros įstaigose, riboto judumo asmenims, užsienyje gyvenantiems asmenims (Referendumų vykdymo gairės).
14.2. Šiame kontekste paminėtina, kad Venecijos komisijos 2002 m. spalio 18–19 d. vykusioje 52-ojoje plenarinėje sesijoje priimtame Gerosios rinkimų praktikos kodekse inter alia pabrėžiama valdžios institucijų pareiga būti neutralioms, reikalavimas, kad rinkimus organizuotų ir rinkimų teisinį reguliavimą taikytų nešališkas subjektas. Gerosios rinkimų praktikos kodekso dalimi esančiame aiškinamajame pranešime atskleidžiant laisvų rinkimų principą pabrėžiama, kad jis apima du aspektus – laisvą rinkėjų valios formavimą ir laisvą valios išreiškimą, t. y. sietinas su atitinkama balsavimo tvarka ir tiksliu rezultatų nustatymu; rinkėjų laisvė susidaryti nuomonę iš dalies sutampa su jų teise turėti lygias galimybes ir suponuoja valdžios institucijų pareigą būti nešališkoms, lygiai teisingoms. Paminėtina, kad aiškinamajame pranešime kaip viena iš procedūrinių rinkimų principų įgyvendinimo garantijų nurodomas rinkimus organizuojančios institucijos nešališkumas, nes tik skaidrumas, nešališkumas ir nepriklausomumas nuo politiškai motyvuoto manipuliavimo gali užtikrinti tinkamą rinkimų proceso administravimą. Paminėtina ir tai, kad aiškinamajame pranešime kaip viena iš laisvų rinkimų užtikrinimo sąlygų nurodomas balsavimas paštu, jeigu užtikrinamas šio proceso saugumas ir patikimumas; balsavimas šiuo būdu svarbus, be kita ko, užtikrinant asmenų, esančių sveikatos priežiūros įstaigose, riboto judumo asmenų, užsienyje gyvenančių asmenų galimybę balsuoti.
14.3. Pareiškėjo prašymo kontekste paminėtina, kad, kaip Ataskaitoje pažymėjo Venecijos komisija, daugumoje valstybių referendume balsuojama vieną dieną. Pažymėtina, kad tik Lenkijoje referendumas gali būti vykdomas vieną arba dvi dienas iš eilės, nederinant jo su balsavimo rinkimuose dienomis. Tuo tarpu Suomijoje jis vykdomas taip pat tik vieną dieną, bet gali vykti ir dvi dienas iš eilės, tačiau tik tada, kai vykdomas kartu su nacionaliniais rinkimais.
Šiame kontekste pažymėtina, kad ir Čekijoje vietiniai referendumai vyksta tik vieną dieną, bet gali vykti ir dvi dienas iš eilės, tačiau tik tada, kai balsavimas referendume vyksta kartu su balsavimu vietos, regionų, parlamento ar Europos Parlamento rinkimuose.
Kaip matyti iš Ataskaitoje pateiktų Europos valstybių referendumų praktikos analizės rezultatų ir iš šios konstitucinės justicijos bylos medžiagos, nė vienoje Europos valstybėje referendumas negali vykti ilgiau nei dvi dienas iš eilės arba kelias dienas su pertrauka.
Paminėtina ir tai, kad ne visose valstybėse apskritai gali būti rengiami referendumai, kuriuose priimami teisiškai privalomi sprendimai. Pavyzdžiui, Ataskaitoje pateiktais duomenimis, Belgijoje galimi tik tam tikros rūšies referendumai, būtent patariamieji, o referendumas, kuriame būtų priimami teisiškai privalomi sprendimai, prieštarautų Konstitucijai.
14.4. Paminėtina ir tai, kad pagal Referendumų vykdymo gaires viena iš būtinųjų tinkamo referendumų ir Europos rinkimų paveldo principų įgyvendinimo sąlygų yra referendumą reglamentuojančių teisės aktų stabilumas. Pabrėžiama, kad, išskyrus techninius klausimus ir detales reguliuojančias taisykles (kurios gali būti nustatytos vykdomosios valdžios priimamuose teisės aktuose), referendumų taisyklės turi būti įtvirtintos bent jau įstatyme. Be to, pagrindiniai referendumų teisinio reguliavimo aspektai inter alia negali būti keičiami likus mažiau nei metams iki referendumo. Šiame kontekste pagrindinės taisyklės apima, be kita ko, nuostatas, susijusias su rinkimų komisijų sudėtimi, rinkėjų sąrašais, formaliaisiais ir materialiaisiais reikalavimais referendumui teikiamiems tekstams ir kt.
Aiškinamajame memorandume, esančiame Gerosios referendumų praktikos kodekso dalimi, nurodoma, kad paprastai referendumo data nėra žinoma likus metams ar daugiau iki referendumo, todėl reikalavimu likus metams iki referendumo nedaryti esminių referendumo teisinio reguliavimo pakeitimų siekiama uždrausti ne priimti teisinio reguliavimo pakeitimus likus metams iki balsavimo referendume, o juos taikyti vykstant referendumo procesui.
Pažymėtina, kad Venecijos komisijos 2002 m. spalio 18–19 d. vykusioje 52-ojoje plenarinėje sesijoje priimtame Gerosios rinkimų praktikos kodekse teisės aktų stabilumo užtikrinimas taip pat pripažintas esminiu dalyku garantuojant rinkimų proceso patikimumą.
15. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste taip pat paminėtina, kad Lenkijos Respublikos Konstitucinis Tribunolas 2011 m. liepos 20 d. nutarime Nr. K 9/11 prieštaraujančiu Lenkijos Respublikos Konstitucijai pripažino, be kita ko, Rinkimų kodekse įtvirtintą teisinį reguliavimą, kuriuo rinkimus skelbiančiai institucijai buvo suteikta teisė pasirinkti, ar balsavimas rinkimuose vyksta vieną, ar dvi dienas. Konstitucinis Tribunolas pažymėjo, kad šiuo aspektu rinkimus skelbiančiai institucijai suteikta neribota diskrecija yra nesuderinama su teisinio saugumo reikalavimais. Konstitucinis Tribunolas pabrėžė, kad rinkimų teisės normos turi būti nedviprasmiškos ir rinkimų dalyviams suteikti tikrumą dėl esminių rinkimų teisės elementų. Konstitucinio Tribunolo vertinimu, ginčytu teisiniu reguliavimu reikalaujamas tikrumas nebuvo užtikrintas, nes tai, ar balsavimas rinkimuose vyks vieną, ar dvi dienas, priklausė nuo rinkimus skelbiančios institucijos sprendimo, kuris neturėjo būti nulemtas objektyvių aplinkybių, taigi galėjo būti priimtas savavališkai.
Minėtame nutarime Konstitucinis Tribunolas taip pat atskleidė tam tikrų rinkimų teisės elementų bendruosius ypatumus ir pažymėjo, kad nors teisės aktų hierarchijoje rinkimų įstatymai yra tokios pačios galios kaip ir kiti įstatymai, Konstitucijos nuostatų analizė sudaro prielaidas teigti, kad šie įstatymai yra ypatingo pobūdžio. Rinkimų įstatymų turinį nemažai lemia konstitucinis reguliavimas: būtent Konstitucija įtvirtina aktyviosios ir pasyviosios rinkimų teisės rinkimuose į Seimą ir Senatą sąlygas, esminius rinkimų teisės elementus, joje nustatytos įstatymų leidėjo diskrecijos reguliuoti rinkimų procesą ribos ir kt. Iš Konstitucijos kyla tik tam tikri reikalavimai rinkimų teisinio reguliavimo pakeitimams: pavyzdžiui, rinkimų teisės nuostatos gali būti keičiamos tik po išsamių diskusijų parlamente, nustatydamas rinkimų teisinį reguliavimą įstatymų leidėjas turi atsižvelgti ne tik į konkrečias Konstitucijos nuostatas, kuriose įtvirtintos rinkimų teisės nuostatos, bet ir į Konstitucijos nuostatose atskleidžiamas konstitucines vertybes. Konstitucinis Tribunolas šiame kontekste pabrėžė, kad demokratinėje teisinėje valstybėje rinkimai yra būtinas viešojo gyvenimo institutas, suteikiantis galimybę išrinkti Tautos atstovus. Tad rinkimų įstatymai privalo užtikrinti, kad po rinkimų bus nustatyta – kiek įmanoma – tikroji Tautos valia.
16. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste paminėtinos ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) jurisprudencijos nuostatos, susijusios su 1950 m. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) Pirmojo protokolo 3 straipsnyje įtvirtintos teisės į laisvus rinkimus renkant įstatymų leidybos institucijas įgyvendinimo principais.
Konvencijos Pirmojo protokolo 3 straipsnyje garantuojama teisė į laisvus rinkimus yra vienas iš fundamentalių demokratinės valstybės principų (1987 m. kovo 2 d. sprendimo byloje Mathieu-Mohin ir Clerfayt prieš Belgiją, peticijos Nr. 9267/81, 47 punktas).
Nors EŽTT jurisprudencijoje minėta asmens teisė į laisvus rinkimus renkant įstatymų leidybos institucijas aiškinama kaip individuali asmens teisė balsuoti ir būti išrinktam, ir valstybės šioje srityje turi plačią vertinimo laisvę (angl. margin of appreciation) (EŽTT Didžiosios kolegijos 2005 m. spalio 6 d. sprendimo byloje Hirst prieš Jungtinę Karalystę (Nr. 2), peticijos Nr. 74025/01, 57, 61 punktai); vis dėlto EŽTT yra pažymėjęs ir tai, kad teisė į laisvus rinkimus sukuria ir tam tikras pozityvias pareigas valstybei, kaip pliuralizmo garantui, organizuojant rinkimų sistemas ar bendrai administruojant rinkimus (pvz., EŽTT Didžiosios kolegijos 2008 m. liepos 8 d. sprendimo byloje Yumak ir Sadak prieš Turkiją, peticijos Nr. 10226/03, 105–107 punktai). Pozityvios valstybės pareigos reiškia, kad ji turi imtis atitinkamų priemonių organizuoti demokratinius rinkimus tokiomis sąlygomis, kurios užtikrintų laisvą asmenų valios išreiškimą renkant įstatymų leidybos institucijas ir garantuotų šios teisės veiksmingumą (1987 m. kovo 2 d. sprendimo byloje Mathieu-Mohin ir Clerfayt prieš Belgiją, peticijos Nr. 9267/81, 52, 54 punktai).
Atskleisdamas, be kita ko, šios teisės turinį EŽTT pabrėžia ir būtinybę inter alia viešąją valdžią įgyvendinantiems valstybės tarnautojams, teisėjams išlaikyti politinį neutralumą tam, kad būtų užtikrintas vienodas ir sąžiningas elgesys visų piliečių atžvilgiu, kad šio elgesio nelemtų politiniai sumetimai. Remiantis nurodytu principu, taip pat atsižvelgiant į tai, kad Konvencijos Pirmojo protokolo 3 straipsnyje užtikrinamos teisės yra itin svarbios įtvirtinant ir išsaugant teisės viršenybe grindžiamos veiksmingos demokratijos pamatus (EŽTT Didžiosios kolegijos 2005 m. spalio 6 d. sprendimo byloje Hirst prieš Jungtinę Karalystę (Nr. 2), peticijos Nr. 74025/01, 58 punktas), ypač svarbu, kad rinkimus organizuojanti institucija veiktų skaidriai, būtų nešališka ir nepasiduotų politiniam spaudimui (2008 m. liepos 8 d. sprendimo byloje Gruzijos darbo partija prieš Gruziją, peticijos Nr. 9103/04, 100 punktas).
Be to, kaip minėta, nors rinkimų teisės kontekste valstybė ir turi plačią vertinimo laisvę, ši laisvė turi būti kuo tiksliau apibrėžta ir pagrįsta vidaus teisės nuostatomis; be to, priimami sprendimai turi būti sąžiningi ir objektyvūs, taip pat turi būti vengiama savavališkų sprendimų ir piktnaudžiavimo valdžia inter alia priimant sprendimus dėl kandidatų rinkimuose registravimo ar tam tikro asmens išbraukimo iš kandidatų sąrašo (pvz., 2009 m. birželio 11 d. sprendimo byloje Petkov ir kiti prieš Bulgariją, peticijų Nr. 77568/01, 178/02 ir 505/02, 61 punktas, 2004 m. spalio 19 d. sprendimo byloje Melnychenko prieš Ukrainą, peticijos Nr. 17707/02, 59 punktas, 2002 m. balandžio 9 d. sprendimo byloje Podkolzina prieš Latviją, peticijos Nr. 46726/99, 35 punktas).
Taigi nurodytoje EŽTT jurisprudencijoje atskleidžiami tam tikri teisės į laisvus rinkimus renkant įstatymų leidybos institucijas įgyvendinimo principai, išplėtoti aiškinant ir taikant Konvencijos Pirmojo protokolo 3 straipsnį.
Kaip minėta, Venecijos komisija, atskleisdama aktualius referendumų vykdymo principus, pabrėžia, jog Europos rinkimų paveldo dalimi esantys principai mutatis mutandis taikytini ir referendumams, o tam, kad referendumas atitiktų jam keliamus teisėtumo (legitimumo) reikalavimus, jis turi būti vykdomas, be kita ko, atsižvelgiant į gerąją rinkimų praktiką.
Taigi šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad EŽTT jurisprudencijoje išplėtoti teisės į laisvus rinkimus renkant įstatymų leidybos institucijas užtikrinimo principai, kaip antai valstybės ir jos įgaliotų institucijų skaidri ir nešališka veikla rinkimų procese, inter alia sąžiningų ir objektyvių sprendimų priėmimas, savavališkų sprendimų ir piktnaudžiavimo valdžia vengimas rengiant ir vykdant rinkimus, nepasidavimas politiniam spaudimui, gali būti mutatis mutandis taikomi ir referendumams.
IV
Konstitucijos nuostatos ir oficialioji konstitucinė doktrina
17. Šioje konstitucinės justicijos byloje tiriama Seimo 2018 m. spalio 18 d. nutarimo Nr. XIII-1537 2 straipsnio, kuriuo nustatyta, kad privalomasis referendumas turi būti vykdomas dvi dienas su dviejų savaičių pertrauka, atitiktis Konstitucijai.
18. Aukščiausią suverenią galią Tauta vykdo tiesiogiai dviem pagrindinėmis organizacinėmis formomis: nacionaliniais rinkimais ir referendumu; jų organizavimo principai ir svarbiausios sąlygos yra įtvirtintos konstitucinėse normose, o vykdymo tvarką reglamentuoja atitinkami įstatymai; šių demokratijos formų teisinį pagrindą sudaro Konstitucijos 2, 4 straipsniai, taip pat piliečių rinkimų teisė (Konstitucijos 33, 34 straipsniai) (1994 m. liepos 11 d. sprendimas (byla Nr. 5/94), 2014 m. liepos 11 d. nutarimas).
Šiame kontekste pažymėtina, jog Konstitucijos 2 straipsnyje inter alia nustatyta, kad suverenitetas priklauso Tautai, pagal Konstitucijos 4 straipsnį aukščiausią suverenią galią Tauta vykdo tiesiogiai ar per demokratiškai išrinktus savo atstovus. Pažymėtina ir tai, kad Konstitucijos 33 straipsnyje inter alia įtvirtinta piliečių teisė dalyvauti valdant savo šalį tiek tiesiogiai, tiek per demokratiškai išrinktus atstovus (1 dalis); Konstitucijos 34 straipsnyje įtvirtinti piliečių aktyviosios ir pasyviosios rinkimų teisės konstituciniai pagrindai.
Kadangi abi Tautos aukščiausios suverenios galios vykdymo ir tiesioginės demokratijos formos – nacionaliniai rinkimai ir referendumas – yra grindžiamos tais pačiais, inter alia Tautos suvereniteto, demokratijos, rinkimų teisės, konstituciniais pagrindais, pabrėžtina, kad aiškinant Konstituciją jos negali būti priešpriešinamos. Kaip 2014 m. liepos 11 d. nutarime konstatavo Konstitucinis Teismas, referendumas, kaip ir rinkimai, yra Tautos aukščiausios suverenios galios tiesioginio vykdymo forma, kai piliečiai savo valią pareiškia visuotiniu balsavimu, inicijuoti referendumo paskelbimą ir balsuoti referendume gali tik rinkimų teisę turintys piliečiai, referendumai vyksta pagal rinkimų teisės principus.
18.1. Šiame kontekste pažymėtina, kad Konstitucijoje įtvirtinti visuotinai pripažinti demokratiniai rinkimų į politines atstovaujamąsias institucijas principai, kaip antai: rinkimai turi būti vykdomi remiantis visuotine, lygia, tiesiogine rinkimų teise, balsavimas privalo būti slaptas; pagal Konstituciją yra galimi tik tokie rinkimai, kai dėl mandato varžomasi laisvai ir sąžiningai, kai rinkėjai turi teisę ir realią galimybę pasirinkti iš kelių kandidatų, kai balsavimo metu jie gali laisvai ir nekontroliuojami pareikšti savo valią; politinės atstovaujamosios institucijos formavimui turi būti taikomi skaidrumo, viešumo reikalavimai (2010 m. lapkričio 9 d. nutarimas, 2012 m. lapkričio 10 d. išvada, 2014 m. spalio 13 d. nutarimas); būtina užtikrinti rinkimų proceso sąžiningumą (inter alia 2004 m. lapkričio 5 d., 2008 m. lapkričio 7 d., 2012 m. lapkričio 10 d. išvados).
18.2. Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad Konstitucijoje įtvirtinti demokratiniai rinkimų į politines atstovaujamąsias institucijas principai (visuotinė, lygi, tiesioginė rinkimų teisė, slaptas balsavimas, laisvi ir sąžiningi rinkimai, skaidrus ir viešas rinkimų procesas) kyla ne tik iš Konstitucijos 33 straipsnio 1 dalyje, 34 straipsnyje eksplicitiškai įtvirtintų rinkimų teisės konstitucinių pagrindų ir Konstitucijos 55 straipsnio 1 dalyje, 78 straipsnio 2 dalyje, 119 straipsnio 2 dalyje eksplicitiškai įtvirtintų Seimo, Respublikos Prezidento ir savivaldybių tarybų narių rinkimų principų. Pabrėžtina, kad minėti demokratiniai rinkimų į politines atstovaujamąsias institucijas principai taip pat kildinami iš konstitucinio teisinės valstybės principo suponuojamų imperatyvų ir aiškintini atsižvelgiant į juos. Kaip yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, konstitucinėje demokratijoje politinių atstovaujamųjų institucijų formavimui yra keliami ypatingi reikalavimai; šios institucijos negali būti formuojamos tokiu būdu, kad kiltų abejonių dėl jų legitimumo, teisėtumo, inter alia dėl to, ar renkant asmenis į politines atstovaujamąsias institucijas nebuvo pažeisti demokratinės teisinės valstybės principai (inter alia 2004 m. lapkričio 5 d. išvada, 2010 m. lapkričio 9 d. nutarimas, 2012 m. spalio 26 d. išvada).
Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad konstitucinis teisinės valstybės principas – universalus principas, kuriuo grindžiama visa Lietuvos teisės sistema ir pati Konstitucija. Konstitucinis teisinės valstybės principas – itin talpus konstitucinis principas, apimantis daug tarpusavyje susijusių imperatyvų; jo turinys atskleistinas atsižvelgiant į įvairių kitų konstitucinių principų, kaip antai Konstitucijos viršenybės, Tautos suvereniteto, demokratijos, atsakingo valdymo, valdžios galių ribojimo ir valdžios įstaigų tarnavimo žmonėms, turinį (2004 m. gruodžio 13 d., 2011 m. lapkričio 17 d. nutarimai). Taigi konstitucinis teisinės valstybės principas yra susijęs inter alia su tokiais konstituciniais principais, kaip antai Tautos suvereniteto ir demokratijos, kurie sudaro tiesioginės demokratijos formų – nacionalinių rinkimų ir referendumo – pagrindą.
19. Pareiškėjas ginčija Seimo 2018 m. spalio 18 d. nutarimo Nr. XIII-1537 2 straipsnio atitiktį inter alia Konstitucijos 9 straipsniui.
Kaip minėta, Konstitucijos 9 straipsnyje įtvirtintos pagrindinės referendumo instituto nuostatos. Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad pagal teisės teoriją ir konstitucines tradicijas referendumas suprantamas kaip piliečių visuotinis balsavimas konstitucijos, įstatymo ar atskirų jo nuostatų priėmimo, vidaus ir užsienio politikos klausimais (1994 m. liepos 22 d., 2014 m. liepos 11 d. nutarimai).
19.1. Konstitucijos 9 straipsnyje nustatyta:
Referendumas taip pat skelbiamas, jeigu jo reikalauja ne mažiau kaip 300 tūkstančių piliečių, turinčių rinkimų teisę.
19.2. Konstitucinis Teismas 2014 m. liepos 11 d. nutarime, aiškindamas inter alia Konstitucijos 9 straipsnio 1 dalies nuostatą, atskleidė, kurie klausimai laikytini svarbiausiais Valstybės bei Tautos gyvenimo klausimais.
19.2.1. Svarbiausi Valstybės bei Tautos gyvenimo klausimai pirmiausia yra klausimai dėl Konstitucijos nuostatų keitimo, kurie pagal Konstituciją gali būti sprendžiami tik referendumu:
– pagal Konstitucijos 148 straipsnio 1 dalį Konstitucijos 1 straipsnio nuostata „Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika“ gali būti pakeista tik referendumu, jeigu už tai pasisakytų ne mažiau kaip 3/4 Lietuvos piliečių, turinčių rinkimų teisę; tokia pačia tvarka gali būti keičiama Konstitucinio įstatymo „Dėl Lietuvos valstybės“, kuris yra Konstitucijos sudedamoji dalis, 1 straipsnio nuostata „Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika“ (Konstitucinio įstatymo „Dėl Lietuvos valstybės“ 2 straipsnis);
– tokia pat tvarka, kokia nustatyta Konstitucinio įstatymo „Dėl Lietuvos valstybės“ 2 straipsnyje, gali būti keičiamos Konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos nesijungimo į postsovietines Rytų sąjungas“, kuris yra Konstitucijos sudedamoji dalis, nuostatos;
– pagal Konstitucijos 148 straipsnio 2 dalį tik referendumu gali būti keičiamos pirmojo skirsnio „Lietuvos valstybė“ ir keturioliktojo skirsnio „Konstitucijos keitimas“ nuostatos;
– tik referendumu gali būti keičiamos Konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“, kuris yra Konstitucijos sudedamoji dalis, 1, 2 straipsnių nuostatos.
19.2.2. Pagal Konstitucijos 9 straipsnio 2 dalį įstatymo nustatytais atvejais referendumą skelbia Seimas; įstatyme gali būti nustatyti ir kiti nei nustatytieji Konstitucijoje svarbiausi Valstybės bei Tautos gyvenimo klausimai, kurie sprendžiami referendumu.
19.2.3. Gali būti ir kitų nei nustatytieji Konstitucijoje ar įstatyme svarbiausių Valstybės bei Tautos gyvenimo klausimų, kurie sprendžiami referendumu:
– pagal Konstitucijos 9 straipsnio 3 dalį referendumas taip pat skelbiamas, jeigu jo reikalauja ne mažiau kaip 300 tūkstančių piliečių, turinčių rinkimų teisę; pagal Konstituciją tam tikro klausimo svarbą gali lemti ir tai, kad jį spręsti referendumu reikalauja, kaip nustatyta, ne mažiau kaip 300 tūkstančių piliečių, turinčių rinkimų teisę: svarbiausiu Valstybės bei Tautos gyvenimo klausimu, kuris turėtų būti sprendžiamas referendumu, laikytinas ir toks klausimas, kurį spręsti referendumu reikalautų ne mažiau kaip 300 tūkstančių piliečių, turinčių rinkimų teisę, nors nei Konstitucijoje, nei įstatyme šis klausimas nebūtų nurodytas kaip spręstinas referendumu;
– pagal Konstitucijos 4 straipsnį aukščiausią suverenią galią Tauta vykdo inter alia per demokratiškai išrinktus savo atstovus; Konstitucijos 67 straipsnio 3 punkte nustatyta, kad Seimas priima nutarimus dėl referendumų; pagal Konstituciją tam tikro klausimo svarbą gali lemti ir tai, kad jį spręsti referendumu teikia Seimas kaip Tautos atstovybė: svarbiausiu Valstybės bei Tautos gyvenimo klausimu, kuris turėtų būti sprendžiamas referendumu, laikytinas ir toks klausimas, kurį spręsti referendumu teiktų Seimas kaip Tautos atstovybė, nors nei Konstitucijoje, nei įstatyme šis klausimas nebūtų nurodytas kaip spręstinas referendumu.
19.2.4. Pagal Konstitucijos 69 straipsnio 4 dalį Lietuvos Respublikos įstatymų nuostatos gali būti priimamos ir referendumu; Seimas savo iniciatyva ar ne mažiau kaip 300 tūkstančių piliečių, turinčių rinkimų teisę, reikalavimu gali paskelbti referendumą dėl tam tikrą svarbiausią Valstybės bei Tautos gyvenimo klausimą reguliuojančių įstatymo (įstatymų) nuostatų priėmimo.
19.2.5. Konstitucijos 9 straipsnio 1 dalies nuostata neužkerta kelio rengti ir patariamąjį referendumą, jeigu būtent toks inicijuojamas.
19.2.6. Apibendrinant minėtas Konstitucinio Teismo 2014 m. liepos 11 d. nutarime suformuluotas oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatas pažymėtina, kad Konstitucijoje nėra įtvirtinta išsamaus svarbiausių Valstybės bei Tautos gyvenimo klausimų, kurie pagal Konstitucijos 9 straipsnio 1 dalį sprendžiami referendumu, sąrašo.
Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad visi minėti klausimai, nepaisant to, ar jie yra nurodyti Konstitucijoje ar įstatyme kaip spręstini referendumu, ar, nors ir nenurodyti Konstitucijoje ar įstatyme, teikiami spręsti referendumu 300 tūkstančių piliečių, turinčių rinkimų teisę, ar Seimo kaip Tautos atstovybės, pagal Konstitucijos 9 straipsnio 1 dalį laikytini svarbiausiais Valstybės bei Tautos gyvenimo klausimais; Konstitucijos 9 straipsnio 1 dalyje jie nėra diferencijuojami. Taigi iš Konstitucijos, inter alia jos 9 straipsnio 1 dalies, kyla reikalavimas tokią pačią referendumo skelbimo ir vykdymo tvarką taikyti sprendžiant visus svarbiausius Valstybės bei Tautos gyvenimo klausimus, išskyrus Konstitucijoje numatytus specialius reikalavimus sprendimų tam tikrais svarbiausiais Valstybės bei Tautos gyvenimo klausimais priėmimui (pavyzdžiui, pagal Konstitucijos 148 straipsnio 1 dalį, kad būtų pakeista Konstitucijos 1 straipsnio nuostata „Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika“, reikalaujama, kad referendume už tai pasisakytų ne mažiau kaip 3/4 Lietuvos piliečių, turinčių rinkimų teisę; pagal Konstitucinio įstatymo „Dėl Lietuvos valstybės“ 2 straipsnį tokia pačia tvarka gali būti keičiama Konstitucinio įstatymo „Dėl Lietuvos valstybės“ 1 straipsnio nuostata „Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika“).
19.2.7. Šiame kontekste pažymėtina, kad pagal Konstitucijos 9 straipsnio 4 dalį referendumo skelbimo ir vykdymo tvarką nustato įstatymas. Taigi pagal Konstitucijos 9 straipsnio 4 dalį įstatymų leidėjas referendumo skelbimo ir vykdymo tvarką turi nustatyti paisydamas iš Konstitucijos, inter alia jos 9 straipsnio 1 dalies, kylančių reikalavimų.
19.3. Pažymėtina, kad Konstitucijos 9 straipsnio 1 dalyje nėra expressis verbis nustatyta reikalavimų, kaip referendumu sprendžiami svarbiausi Valstybės bei Tautos gyvenimo klausimai.
Tačiau, kaip minėta, referendumas, kaip ir rinkimai, yra Tautos aukščiausios suverenios galios tiesioginio vykdymo forma; nacionaliniai rinkimai ir referendumas yra grindžiami tais pačiais, inter alia Tautos suvereniteto, demokratijos, rinkimų teisės, konstituciniais pagrindais, įtvirtintais inter alia Konstitucijos 2, 4 straipsniuose, 33 straipsnio 1 dalyje, 34 straipsnyje. Taigi iš Konstitucijos 9 straipsnio 1 dalies, aiškinamos Konstitucijos 2, 4 straipsnių, 33 straipsnio 1 dalies, 34 straipsnio kontekste, kyla imperatyvas referendumo skelbimui ir vykdymui mutatis mutandis taikyti Konstitucijoje įtvirtintus demokratinius rinkimų į politines atstovaujamąsias institucijas principus (visuotinė, lygi, tiesioginė rinkimų teisė, slaptas balsavimas, laisvi ir sąžiningi rinkimai, skaidrus ir viešas rinkimų procesas). Pažymėtina, kad, kaip minėta, šie principai kyla inter alia iš konstitucinio teisinės valstybės principo suponuojamų imperatyvų ir aiškintini atsižvelgiant į juos.
Pabrėžtina, kad iš Konstitucijos kylantis minėtas imperatyvas referendumo skelbimui ir vykdymui mutatis mutandis taikyti Konstitucijoje įtvirtintus demokratinius rinkimų į politines atstovaujamąsias institucijas principus nėra savitikslis. Kaip Konstitucinis Teismas konstatavo 2014 m. liepos 11 d. nutarime, iš Konstitucijos 9 straipsnio 1 dalies, aiškinamos kartu su 2 straipsnio nuostata, kad suverenitetas priklauso Tautai, ir 4 straipsnio nuostata, kad aukščiausią suverenią galią Tauta vykdo tiesiogiai, kyla imperatyvas sudaryti prielaidas per referendumą nustatyti tikrąją Tautos valią. Taigi minėtų Konstitucijoje įtvirtintų demokratinių rinkimų į politines atstovaujamąsias institucijas principų paisymas yra conditio sine qua non prielaidoms per referendumą nustatyti tikrąją Tautos valią sudaryti.
Vadinasi, pagal Konstitucijos 9 straipsnio 1 dalį įstatymų leidėjas, įgyvendindamas šio straipsnio 4 dalyje nustatytus įgaliojimus reguliuoti referendumo skelbimo ir vykdymo tvarką, yra saistomas demokratinių rinkimų į politines atstovaujamąsias institucijas principų. Priešingu atveju, jei Konstitucijos 9 straipsnio 1 dalis būtų aiškinama vien pažodžiui, taikant vien lingvistinį teisės aiškinimo metodą, būtų paneigtas minėtasis konstitucinis imperatyvas sudaryti prielaidas per referendumą nustatyti tikrąją Tautos valią.
19.3.1. Atsižvelgiant į tai pažymėtina, kad pagal Konstitucijos 9 straipsnio 1 dalį referendumo vykdymui taikytini inter alia visuotinės, lygios, tiesioginės rinkimų teisės principai.
Taigi pagal Konstituciją referendumas turi būti vykdomas remiantis inter alia visuotine rinkimų teise, t. y. sudarant prielaidas referendume dalyvauti visiems piliečiams, pagal Konstitucijos 34 straipsnį turintiems aktyviąją rinkimų teisę (referendumo dieną sukakusiems 18 metų ir teismo nepripažintiems neveiksniais).
Pagal Konstituciją referendumas taip pat turi būti vykdomas remiantis lygia rinkimų teise. Aiškinant lygios rinkimų teisės principą visuotinai pripažįstama, jog jis inter alia reiškia, kad organizuojant ir vykdant rinkimus visi rinkėjai turi būti traktuojami vienodai, kiekvieno rinkėjo balsas yra lygiavertis bet kurio kito rinkėjo balsui ir turi vienodą reikšmę nustatant balsavimo rezultatus (2008 m. spalio 1 d. nutarimas). Taigi, kaip ir rinkimuose, visi referendume galintys dalyvauti piliečiai traktuotini vienodai, kaip turintys lygiavertį balsą.
Pagal Konstituciją referendumas turi būti vykdomas paisant ir tiesioginės rinkimų teisės principo, pagal kurį referendume turi būti balsuojama be tarpininkų. Aiškindamas šio principo turinį Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad įstatymų leidėjas, reguliuodamas rinkimų santykius, negali nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuris sudarytų prielaidas už rinkėją balsuoti kitam asmeniui (nebent rinkėjas šios savo konstitucinės teisės dėl sveikatos būklės negalėtų įgyvendinti pats) (2004 m. lapkričio 5 d. išvada). Toks reikalavimas taikytinas referendumo santykių teisiniam reguliavimui.
19.3.2. Pažymėtina, kad pagal Konstitucijos 9 straipsnio 1 dalį referendumo vykdymui taikytinas inter alia slapto balsavimo principas.
Kaip Konstitucinis Teismas konstatavo 2008 m. spalio 1 d. nutarime, pagal slapto balsavimo principą reikalaujama sudaryti tokias sąlygas rinkėjo valiai balsavimo metu pareikšti, kad niekas negalėtų jo kontroliuoti, daryti įtakos jo pasirinkimui ar kitaip kliudyti laisvai ir nevaržomai reikšti savo valios.
19.3.3. Pagal Konstitucijos 9 straipsnio 1 dalį referendumo vykdymui mutatis mutandis taikytinas inter alia laisvų ir sąžiningų rinkimų principas. Pažymėtina, kad šis principas aiškintinas atsižvelgiant į inter alia konstitucinio teisinės valstybės principo suponuojamą sąžiningumo imperatyvą. Kaip yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, pagal Konstituciją teisinių santykių subjektai yra įpareigoti elgtis sąžiningai, nepažeisdami teisės; to reikalaujama pagal bendrąjį teisės principą bona fides, neatsiejamą nuo konstitucinio teisinės valstybės principo (2007 m. birželio 27 d., 2007 m. rugsėjo 6 d. nutarimai).
Taigi pagal Konstituciją, inter alia jos 9 straipsnio 1 dalį, konstitucinį teisinės valstybės principą, turi būti užtikrinamas sąžiningas referendumo procesas, inter alia laisvas piliečių valios pareiškimas. Tai inter alia reiškia, kad turi būti sudarytos prielaidos piliečiams laisvai ir nekontroliuojamiems susidaryti nuomonę ir išreikšti savo valią referendume pateiktu klausimu, lygios galimybės agituoti referendumui teikiamo sprendimo šalininkams ir oponentams; sąžiningo referendumo proceso imperatyvas taip pat suponuoja reikalavimus, kad referendumą organizuojanti institucija (Vyriausioji rinkimų komisija) būtų nešališka, referendumą skelbianti institucija (Seimas), įgyvendindama šiuos savo įgaliojimus, nedarytų įtakos referendumo rezultatams, referendumą skelbianti, jį organizuojanti ir kitos valstybės institucijos nepiktnaudžiautų joms suteiktais įgaliojimais.
Kaip minėta, iš Konstitucijos, inter alia jos 9 straipsnio 1 dalies, kyla reikalavimas tokią pačią referendumo skelbimo ir vykdymo tvarką taikyti sprendžiant visus svarbiausius Valstybės bei Tautos gyvenimo klausimus, išskyrus Konstitucijoje numatytus specialius reikalavimus sprendimų tam tikrais svarbiausiais Valstybės bei Tautos gyvenimo klausimais priėmimui. Pažymėtina, kad šis reikalavimas kyla ir iš konstitucinio referendumo proceso sąžiningumo imperatyvo, pagal kurį valstybės institucijos, būdamos kiek įmanoma neutralios, negali savo sprendimais pasirinktinai skatinti ar, atvirkščiai, trukdyti referendume spręsti tam tikrus jam teikiamus svarbiausius Valstybės bei Tautos gyvenimo klausimus.
19.3.4. Pagal Konstitucijos 9 straipsnio 1 dalį referendumo vykdymui taikytinas inter alia skaidraus ir viešo referendumo proceso principas. Pažymėtina, kad šis principas suponuoja tokius reikalavimus, kaip užtikrinti piliečiams reikšmingos informacijos apie referendumą viešumą, tinkamą piliečių informavimą apie teikiamą referendumui sprendimą, šio sprendimo šalininkų ir oponentų argumentus.
Pažymėtina ir tai, kad skaidraus ir viešo referendumo proceso principas aiškintinas atsižvelgiant į inter alia konstitucinio teisinės valstybės principo suponuojamus reikalavimus inter alia valstybės institucijų ir pareigūnų įgaliojimų įgyvendinimui. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad skaidrumas, kaip viešosios valdžios institucijų ir pareigūnų veiklos principas, suponuoja, be kita ko, tai, kad priimami sprendimai turi būti pagrįsti, aiškūs (inter alia 2008 m. sausio 22 d., 2018 m. kovo 2 d., 2018 m. balandžio 12 d. nutarimai). Atsižvelgiant į tai, skaidraus ir viešo referendumo proceso principas suponuoja reikalavimą referendumą skelbiančiai ir organizuojančiai institucijoms priimti pagrįstus, aiškius ir viešus sprendimus dėl referendumo skelbimo ir vykdymo.
19.3.5. Šiame kontekste taip pat pažymėtina, kad minėti sąžiningo, skaidraus ir viešo referendumo proceso principai aiškintini atsižvelgiant inter alia į konstitucinio teisinės valstybės principo suponuojamą teisinio tikrumo, aiškumo imperatyvą teisiniam reguliavimui. Kaip ne kartą yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, vienas iš esminių Konstitucijoje įtvirtinto teisinės valstybės principo elementų yra teisinis tikrumas ir aiškumas; teisinis reguliavimas privalo būti aiškus ir darnus, teisės normos turi būti formuluojamos tiksliai, jose negali būti dviprasmybių. Pabrėžtina, kad, atsižvelgiant į konstitucinį teisinės valstybės principą ir siekiant sudaryti prielaidas užtikrinti sąžiningą ir skaidrų referendumo procesą, pagal Konstitucijos 9 straipsnio 4 dalį įstatymu nustatyta referendumo skelbimo ir vykdymo tvarka taip pat turi būti aiški ir tiksli.
20. Šioje konstitucinės justicijos byloje aktualiu aspektu pažymėtina, kad Konstitucijoje, inter alia jos 9 straipsnyje, nėra eksplicitiškai įtvirtinta, kiek referendumo dienų gali būti nustatyta jį paskelbiant.
Konstitucinis Teismas 2004 m. gegužės 25 d. nutarime konstatavo, kad Konstituciją, kaip teisinę realybę, sudaro įvairios nuostatos – konstitucinės normos ir konstituciniai principai, kurie įvairiose Konstitucijos formuluotėse yra tiesiogiai įtvirtinti arba yra iš jų išvedami; vieni konstituciniai principai yra įtvirtinti expressis verbis suformuluotose konstitucinėse normose, kiti, nors ir nėra įtvirtinti expressis verbis, jose atsispindi ir yra išvedami iš konstitucinių normų, taip pat iš kitų šiose normose atsispindinčių konstitucinių principų, iš konstitucinio teisinio reguliavimo visumos, iš Konstitucijos, kaip svarbiausių valstybinės bendruomenės – pilietinės Tautos vertybių sistemą įtvirtinančio ir ginančio, visai teisės sistemai gaires nubrėžiančio akto, prasmės. Taigi, kaip minėta, konstitucinis teisinis reguliavimas yra nustatytas eksplicitiškai, jis gali būti įtvirtintas ir implicitiškai.
20.1. Kaip minėta, iš Konstitucijos 9 straipsnio 1 dalies, aiškinamos Konstitucijos 2, 4 straipsnių, 33 straipsnio 1 dalies, 34 straipsnio kontekste, kyla imperatyvas referendumo skelbimui ir vykdymui mutatis mutandis taikyti Konstitucijoje įtvirtintus demokratinius rinkimų į politines atstovaujamąsias institucijas principus, kylančius inter alia iš konstitucinio teisinės valstybės principo. Pažymėtina, kad nėra konstitucinio pagrindo taikyti kitokius principus įstatymu reguliuojant tai, kiek referendumo dienų gali būti nustatyta jį paskelbiant.
20.1.1. Šiame kontekste paminėtinos Konstitucijos nuostatos, nustatančios Seimo rinkimų dieną.
Pagal Konstitucijos 57 straipsnio 1 dalį eiliniai Seimo rinkimai rengiami Seimo narių įgaliojimų pabaigos metais spalio mėnesio antrą sekmadienį, o pagal šio straipsnio 2 dalį eiliniai Seimo rinkimai, einantys po pirmalaikių Seimo rinkimų, rengiami šio straipsnio 1 dalyje nurodytu laiku. Taigi Konstitucijos 57 straipsnyje expressis verbis nustatyta konkreti eilinių Seimo rinkimų data, t. y. viena Seimo rinkimų diena.
Pagal Konstitucijos 58 straipsnio 4 dalį Seimo nutarime ar Respublikos Prezidento akte dėl pirmalaikių Seimo rinkimų nurodoma naujo Seimo rinkimų diena; naujo Seimo rinkimai turi būti surengti ne vėliau kaip per 3 mėnesius nuo sprendimo dėl pirmalaikių rinkimų priėmimo. Atsižvelgiant į Konstitucijos 57 straipsnį, jos 58 straipsnio 4 dalyje vartojama sąvoka „Seimo rinkimų diena“ aiškintina kaip reiškianti, kad pagal Konstituciją gali būti nustatyta viena pirmalaikių Seimo rinkimų diena, kuri turi būti sekmadienis.
20.1.2. Šiame kontekste paminėtinos Konstitucijos nuostatos, nustatančios Respublikos Prezidento rinkimų dieną.
Pagal Konstitucijos 80 straipsnį Respublikos Prezidento eiliniai rinkimai vykdomi paskutinį sekmadienį likus dviem mėnesiams iki Respublikos Prezidento kadencijos pabaigos. Pagal Konstitucijos 81 straipsnio 2 dalį, jeigu pirmajame Respublikos Prezidento rinkimų balsavimo rate nė vienas kandidatas nesurenka reikiamos balsų daugumos, po dviejų savaičių rengiamas pakartotinis balsavimas dėl dviejų kandidatų, gavusių daugiausia balsų. Atsižvelgiant į Konstitucijos 80 straipsnį, jos 81 straipsnio 2 dalies nuostata „po dviejų savaičių rengiamas pakartotinis balsavimas“ aiškintina kaip reiškianti, kad pakartotinis balsavimas dėl dviejų kandidatų, gavusių daugiausia balsų pirmajame Respublikos Prezidento rinkimų balsavimo rate, rengiamas sekmadienį po dviejų savaičių nuo to sekmadienio, kuris yra paskutinis likus dviem mėnesiams iki Respublikos Prezidento kadencijos pabaigos. Pažymėtina, kad balsavimas antrajame Respublikos Prezidento rinkimų rate nėra tapatus balsavimui pirmajame jų rate, t. y. antrajame Respublikos Prezidento rinkimų rate balsuojama ne dėl visų kandidatų, o tik dėl dviejų, gavusių daugiausia balsų pirmajame Respublikos Prezidento rinkimų rate.
Taigi Konstitucijos 80 straipsnyje, 81 straipsnio 2 dalyje yra expressis verbis nustatyta konkreti eilinių Respublikos Prezidento rinkimų data, t. y. viena rinkimų diena, taip pat konkreti pakartotinio balsavimo Respublikos Prezidento rinkimuose data, t. y. viena rinkimų diena, kurią balsuojama dėl dviejų kandidatų, gavusių daugiausia balsų pirmajame balsavimo rate.
Pagal Konstitucijos 81 straipsnio 3 dalį, jeigu pirmajame Respublikos Prezidento rinkimų rate dalyvavo ne daugiau kaip du kandidatai ir nė vienas negavo reikiamo balsų skaičiaus, rengiami pakartotiniai rinkimai. Pagal Konstitucijos 87 straipsnio 1 dalį tuo atveju, kai Konstitucijos 58 straipsnio 2 dalyje numatytais atvejais Respublikos Prezidentas skelbia pirmalaikius Seimo rinkimus, naujai išrinktas Seimas 3/5 visų Seimo narių balsų dauguma per 30 dienų nuo pirmosios posėdžio dienos gali paskelbti pirmalaikius Respublikos Prezidento rinkimus, o pagal Konstitucijos 89 straipsnio 1 dalį Seimas ne vėliau kaip per 10 dienų privalo paskirti Respublikos Prezidento rinkimus, kurie turi būti surengti ne vėliau kaip per du mėnesius (Seimui negalint susirinkti ir paskelbti Respublikos Prezidento rinkimų, rinkimus skelbia Vyriausybė) tais atvejais, kai Respublikos Prezidentas miršta, atsistatydina, yra pašalinamas iš pareigų apkaltos proceso tvarka, arba tada, kai Seimas nutaria, kad Respublikos Prezidento sveikatos būklė neleidžia jam eiti pareigų (šie Respublikos Prezidento rinkimai taip pat laikytini pirmalaikiais). Aiškinant šias Konstitucijos nuostatas jos 80 straipsnio nuostatų kontekste pažymėtina, kad 81 straipsnio 3 dalyje numatyti pakartotiniai Respublikos Prezidento rinkimai, 87 straipsnio 1 dalyje numatyti pirmalaikiai Respublikos Prezidento rinkimai, 89 straipsnio 1 dalyje numatyti Respublikos Prezidento rinkimai, kurie rengiami Respublikos Prezidentui mirus, jam atsistatydinus, pašalinus jį iš pareigų apkaltos proceso tvarka arba Seimui nutarus, kad Respublikos Prezidento sveikatos būklė neleidžia jam eiti pareigų, taip pat turi vykti vieną dieną, kuri turi būti sekmadienis.
20.1.3. Konstatuotina, kad Konstitucijos 57 straipsnyje, 58 straipsnio 4 dalyje, 80 straipsnyje, 81 straipsnio 2, 3 dalyse, 87 straipsnio 1 dalyje, 89 straipsnio 1 dalyje yra nustatytas reikalavimas ir Seimo, ir Respublikos Prezidento rinkimus rengti vieną dieną (eiliniams rinkimams nustatant konkrečią datą), kuri turi būti sekmadienis.
Pabrėžtina, kad toks reikalavimas pagal Konstituciją nėra savitikslis. Kaip 2002 m. rugsėjo 19 d. nutarime konstatavo Konstitucinis Teismas, Konstitucijos 1 straipsnio nuostata, kad Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika, inter alia reiškia, kad valstybėje turi būti užtikrinami laisvi ir periodiški rinkimai, demokratinis sprendimų priėmimo procesas; ši nuostata yra konstitucinis įpareigojimas nenukrypti nuo demokratijos reikalavimų, taikytinas visoms valstybės institucijoms, neišskiriant ir įstatymų leidėjo. Vienas iš esminių demokratinės valstybės požymių yra demokratiški atstovaujamųjų valstybės valdžios institucijų rinkimai (inter alia 1996 m. lapkričio 23 d., 2008 m. lapkričio 7 d. išvados, 2012 m. kovo 29 d. nutarimas).
Atsižvelgiant į tai pažymėtina, kad konstitucinio reikalavimo ir Seimo, ir Respublikos Prezidento rinkimus rengti vieną dieną (Konstitucijoje tiksliai nustačius eilinių rinkimų datą ir pakartotinių ar pirmalaikių rinkimų dienos nustatymo tvarką) tikslas – užtikrinti būtinos demokratijos sąlygos – laisvų ir periodiškų rinkimų, demokratinio sprendimų priėmimo proceso rinkimuose – įgyvendinimą. Tikslios eilinių rinkimų dienos nustatymas Konstitucijoje ir nuožiūros parinkti pakartotinių ar pirmalaikių rinkimų dieną ir trukmę ribojimas pagal Konstituciją užkerta kelią valstybės vadžios institucijoms, pagal Konstituciją turinčioms įgaliojimus skelbti rinkimus, piktnaudžiauti šiais įgaliojimais, inter alia juos įgyvendinant daryti įtaką rinkimų rezultatams. Kartu tai yra viena iš prielaidų užtikrinti rinkimų proceso sąžiningumą ir skaidrumą, atspindėti rinkimuose tikrąją rinkėjų valią.
20.2. Apibendrinant pažymėtina, kad iš Konstitucijos 9 straipsnio 1 dalies, aiškinamos Konstitucijos 2, 4 straipsnių, 33 straipsnio 1 dalies, 34 straipsnio kontekste, kylantis imperatyvas referendumo skelbimui ir vykdymui mutatis mutandis taikyti Konstitucijoje įtvirtintus demokratinius rinkimų į politines atstovaujamąsias institucijas principus, kylančius inter alia iš konstitucinio teisinės valstybės principo, taip pat suponuoja inter alia reikalavimą skelbiant referendumą nustatyti vieną jo dieną (pagal analogiją su Seimo ir Respublikos Prezidento rinkimais – paprastai sekmadienį). Tokio reikalavimo tikslas – referendume užtikrinti demokratinį sprendimų priėmimo procesą, kurį, kaip minėta, suponuoja Konstitucijos 1 straipsnio nuostata, kad Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika. Pažymėtina ir tai, kad tokiu reikalavimu sudaromos prielaidos užtikrinti referendumo proceso sąžiningumą ir skaidrumą, inter alia tai, kad tokia pati referendumo skelbimo ir vykdymo tvarka būtų taikoma sprendžiant visus svarbiausius Valstybės bei Tautos gyvenimo klausimus, taip kartu sudaromos prielaidos užtikrinti ir iš Konstitucijos 9 straipsnio 1 dalies kylantį imperatyvą per referendumą nustatyti tikrąją Tautos valią.
Kaip minėta, pagal Konstitucijos 9 straipsnio 4 dalį įstatymų leidėjas referendumo skelbimo ir vykdymo tvarką turi nustatyti paisydamas iš Konstitucijos, inter alia jos 9 straipsnio 1 dalies, kylančių reikalavimų. Minėta ir tai, kad, atsižvelgiant į konstitucinį teisinės valstybės principą ir siekiant sudaryti prielaidas užtikrinti sąžiningą ir skaidrų referendumo procesą, pagal Konstitucijos 9 straipsnio 4 dalį įstatymu nustatyta referendumo skelbimo ir vykdymo tvarka taip pat turi būti aiški ir tiksli.
Taigi iš Konstitucijos 9 straipsnio 1, 4 dalių, konstitucinio teisinės valstybės principo kyla reikalavimas įstatymų leidėjui, reguliuojant referendumo skelbimo ir vykdymo tvarką, inter alia nustatyti, kad skelbiant referendumą galima nustatyti tik vieną jo dieną.
20.3. Kartu pažymėtina, kad pagal Konstitucijos 67 straipsnio 3 punktą Seimas „priima nutarimus dėl referendumų“.
Taigi Konstitucijos 67 straipsnio 3 punktas inter alia suponuoja Seimo pareigą, paisant Konstitucijos, inter alia jos 9 straipsnio 1 dalies ir iš jos bei konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių reikalavimų, nutarime paskelbti referendumą nustatyti referendumo datą, t. y. nustatyti vieną referendumo dieną.
21. Pažymėtina, kad iš Konstitucijos 9 straipsnio 1 dalies kylantis reikalavimas skelbiant referendumą nustatyti vieną jo dieną negali būti aiškinamas kaip užkertantis kelią įstatymų leidėjui nustatyti išankstinio balsavimo referendume tvarką tiems piliečiams, kurie referendumo dieną negali balsuoti. Pabrėžtina, kad nustatyti tokią tvarką yra įstatymų leidėjo konstitucinė pareiga, kylanti iš Konstitucijos, inter alia jos 9 straipsnio 1, 4 dalių.
Šiame kontekste paminėtina, kad Konstitucinis Teismas 1994 m. gruodžio 1 d. nutarime konstatavo, jog referendumas (t. y. piliečių balsavimas) vykdomas Seimo nutarime nurodytą dieną ir įstatymo nustatytu laiku; tik įstatymo numatytais atvejais ir tvarka, kai balsuoja paštu, piliečiai dalyvauja referendume anksčiau negu paskirtą balsavimo dieną.
Kaip minėta, iš Konstitucijos 9 straipsnio 1 dalies kyla imperatyvas referendumo skelbimui ir vykdymui mutatis mutandis taikyti Konstitucijoje įtvirtintus demokratinius rinkimų į politines atstovaujamąsias institucijas principus; įstatymų leidėjas, įgyvendindamas šio straipsnio 4 dalyje nustatytus įgaliojimus reguliuoti referendumo skelbimo ir vykdymo tvarką, yra saistomas demokratinių rinkimų į politines atstovaujamąsias institucijas principų. Šiame kontekste pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas, atskleisdamas demokratinių rinkimų į politines atstovaujamąsias institucijas principų, inter alia asmeninio (tiesioginio) balsavimo, suponuojamus reikalavimus įstatymų leidėjui nustatant rinkimų teisinį reguliavimą, konstatavo, jog konstitucinis demokratiškų rinkimų imperatyvas reiškia reikalavimą užtikrinti galimybę pareikšti savo valią rinkimuose rinkėjams, negalintiems nustatytą dieną atvykti į rinkimų apylinkę dėl ligos, negalios, įkalinimo, vykdomų tarnybos užduočių, taip pat dėl išvykos ar kitų asmeninių priežasčių; įstatymų leidėjas turi konstitucinę pareigą nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad piliečiai, negalintys balsuoti rinkimų dieną, turėtų galimybę savo konstitucinę teisę įgyvendinti kitu metu (2004 m. lapkričio 5 d. išvada).
22. Pareiškėjas ginčija Seimo 2018 m. spalio 18 d. nutarimo Nr. XIII-1537 2 straipsnio atitiktį inter alia Konstitucijos 29 straipsniui.
Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs, o pagal Konstitucijos 29 straipsnio 2 dalį žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti jam privilegijų dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu.
Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad šiose Konstitucijos 29 straipsnio normose įtvirtintas visų asmenų lygybės principas. Aiškindamas Konstitucijos 29 straipsnio nuostatas Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad konstitucinis visų asmenų lygybės principas, kurio turi būti laikomasi ir leidžiant įstatymus, ir juos taikant, ir vykdant teisingumą, įpareigoja vienodus faktus teisiškai vertinti vienodai ir draudžia iš esmės tokius pat faktus savavališkai vertinti skirtingai, kad konstitucinis visų asmenų lygybės principas įtvirtina formalią visų asmenų lygybę, taip pat kad asmenys negali būti diskriminuojami ir jiems negali būti teikiama privilegijų. Konstitucinis asmenų lygiateisiškumo principas būtų pažeistas, jeigu tam tikri asmenys ar jų grupės būtų traktuojami skirtingai, nors tarp jų nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisinamas (inter alia 2012 m. vasario 27 d., 2016 m. birželio 20 d., 2017 m. sausio 25 d. nutarimai).
V
Seimo 2018 m. spalio 18 d. nutarimo Nr. XIII-1537 2 straipsnio
atitikties Konstitucijai vertinimas
23. Kaip minėta, šioje konstitucinės justicijos byloje pagal pareiškėjo Seimo prašymą tiriama, ar Seimo 2018 m. spalio 18 d. nutarimo Nr. XIII-1537 2 straipsnis neprieštarauja Konstitucijos 9, 29 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui.
24. Kaip matyti iš prašymo, pareiškėjas savo abejonę dėl ginčijamo teisinio reguliavimo atitikties Konstitucijai grindžia, be kita ko, tuo, kad pagal Konstituciją referendumas gali vykti vieną arba dvi dienas iš eilės, o referendumo organizavimas taip, kad jis vyktų dvi dienas su dviejų savaičių pertrauka, galėtų neatitikti konstitucinės referendumo sampratos.
25. Sprendžiant dėl ginčijamo teisinio reguliavimo atitikties Konstitucijai pažymėtina, kad, kaip minėta, referendumas, kaip ir rinkimai, yra Tautos aukščiausios suverenios galios tiesioginio vykdymo forma; nacionaliniai rinkimai ir referendumas yra grindžiami tais pačiais, inter alia Tautos suvereniteto, demokratijos, rinkimų teisės, konstituciniais pagrindais, įtvirtintais inter alia Konstitucijos 2, 4 straipsniuose, 33 straipsnio 1 dalyje, 34 straipsnyje; taigi iš Konstitucijos 9 straipsnio 1 dalies, aiškinamos Konstitucijos 2, 4 straipsnių, 33 straipsnio 1 dalies, 34 straipsnio kontekste, kyla imperatyvas referendumo skelbimui ir vykdymui mutatis mutandis taikyti Konstitucijoje įtvirtintus demokratinius rinkimų į politines atstovaujamąsias institucijas principus (visuotinė, lygi, tiesioginė rinkimų teisė, slaptas balsavimas, laisvi ir sąžiningi rinkimai, skaidrus ir viešas rinkimų procesas); šie principai kyla iš konstitucinio teisinės valstybės principo suponuojamų imperatyvų ir aiškintini atsižvelgiant į juos.
25.1. Minėta ir tai, kad:
– iš Konstitucijos 9 straipsnio 1 dalies kylantis imperatyvas referendumo skelbimui ir vykdymui mutatis mutandis taikyti Konstitucijoje įtvirtintus demokratinius rinkimų į politines atstovaujamąsias institucijas principus, kylančius inter alia iš konstitucinio teisinės valstybės principo, taip pat suponuoja inter alia reikalavimą skelbiant referendumą nustatyti vieną jo dieną; tokiu reikalavimu sudaromos prielaidos užtikrinti referendumo proceso sąžiningumą ir skaidrumą, inter alia tai, kad tokia pati referendumo skelbimo ir vykdymo tvarka būtų taikoma sprendžiant visus svarbiausius Valstybės bei Tautos gyvenimo klausimus, taip kartu sudaromos prielaidos užtikrinti ir iš Konstitucijos 9 straipsnio 1 dalies kylantį imperatyvą per referendumą nustatyti tikrąją Tautos valią;
– Konstitucijos 67 straipsnio 3 punktas inter alia suponuoja Seimo pareigą, paisant Konstitucijos, inter alia jos 9 straipsnio 1 dalies ir iš jos bei konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių reikalavimų, nutarime paskelbti referendumą nustatyti referendumo dieną, t. y. nustatyti vieną referendumo dieną.
25.2. Kaip minėta, Seimo 2018 m. spalio 18 d. nutarimo Nr. XIII-1537 1 straipsniu paskelbtas privalomasis referendumas dėl Konstitucijos 12 straipsnio pakeitimo; Seimo 2018 m. spalio 18 d. nutarimas Nr. XIII-1537 priimtas vadovaujantis inter alia Konstitucijos 67 straipsnio 3 punktu, pagal kurį Seimas priima nutarimus dėl referendumų.
Minėta ir tai, kad Seimo 2018 m. spalio 18 d. nutarimo Nr. XIII-1537 2 straipsnyje nustatyta privalomojo referendumo vykdymo data – 2019 m. gegužės 12 d. ir 2019 m. gegužės 26 d., t. y. nustatytos dvi referendumo dienos su dviejų savaičių pertrauka.
25.3. Taigi Seimo 2018 m. spalio 18 d. nutarimo Nr. XIII-1537 2 straipsnyje privalomojo referendumo dėl Konstitucijos 12 straipsnio pakeitimo vykdymo data nustatyta nesilaikant iš Konstitucijos 9 straipsnio 1 dalies, konstitucinio teisinės valstybės principo kylančio reikalavimo skelbiant referendumą nustatyti vieną jo dieną, Konstitucijos 67 straipsnio 3 punkto suponuojamos Seimo pareigos, paisant Konstitucijos, inter alia jos 9 straipsnio 1 dalies ir iš jos bei konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių reikalavimų, nutarime paskelbti referendumą nustatyti vieną referendumo dieną.
26. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Seimo 2018 m. spalio 18 d. nutarimo Nr. XIII-1537 2 straipsnis prieštarauja Konstitucijos 9 straipsnio 1 daliai, 67 straipsnio 3 punktui, konstituciniam teisinės valstybės principui.
27. Tai konstatavęs, Konstitucinis Teismas toliau netirs, ar Seimo 2018 m. spalio 18 d. nutarimo Nr. XIII-1537 2 straipsnis neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui.
28. Šiame kontekste pažymėtina, kad, kaip ne kartą yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, kiekvienas Seimo priimtas teisės aktas (jo dalis), Konstitucinio Teismo nutarimu pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, yra pašalinamas iš Lietuvos teisės sistemos, jis niekada nebegalės būti taikomas.
Taigi, Konstituciniam Teismui pripažinus, kad Seimo 2018 m. spalio 18 d. nutarimo Nr. XIII-1537 2 straipsnis prieštarauja Konstitucijai, šis straipsnis nebegali būti taikomas. Todėl Seimo 2018 m. spalio 18 d. nutarimo Nr. XIII-1537 1 straipsniu paskelbtas privalomasis referendumas dėl Konstitucijos 12 straipsnio pakeitimo negalės būti vykdomas, jeigu Seimas, paisydamas Referendumo įstatymo (2018 m. gruodžio 20 d. redakcija) 16 straipsnio 2 dalyje nustatytų reikalavimų referendumo datai parinkti, šiame nutarime nenustatys tokios privalomojo referendumo dėl Konstitucijos 12 straipsnio pakeitimo datos, kuri atitiks minėtą iš Konstitucijos, inter alia jos 9 straipsnio 1 dalies, kylantį reikalavimą nutarime paskelbti referendumą nustatyti vieną referendumo dieną.
29. Kaip minėta, iš Konstitucijos 9 straipsnio 1 dalies kylantis reikalavimas skelbiant referendumą nustatyti vieną jo dieną negali būti aiškinamas kaip užkertantis kelią įstatymų leidėjui nustatyti išankstinio balsavimo referendume tvarką tiems piliečiams, kurie referendumo dieną negali balsuoti; nustatyti tokią tvarką yra įstatymų leidėjo konstitucinė pareiga, kylanti iš Konstitucijos, inter alia jos 9 straipsnio 1, 4 dalių.
Minėta ir tai, kad Referendumo įstatyme (2018 m. gruodžio 20 d. redakcija), inter alia jo 56 straipsnio 1 dalyje, 57 straipsnio 1, 2 dalyse, 63 straipsnio 1–6 dalyse, įtvirtintu referendumo santykių teisiniu reguliavimu, be kita ko, sudarytos prielaidos inter alia privalomajame referendume Lietuvos Respublikos piliečiams balsuoti ne tik Seimo nutarime nustatytą referendumo dieną, bet ir iš anksto, t. y. iki Seimo nutarime nustatytos referendumo dienos.
VI
Referendumo įstatymo (2018 m. gruodžio 20 d. redakcija) 18 straipsnio 8 dalies, 45 straipsnio 1 dalies, 52 straipsnio 1 dalies, 53 straipsnio 2 dalies, 81 straipsnio 1 dalies, 82 straipsnio atitikties Konstitucijai vertinimas
30. Pažymėtina, jog konstitucinio teisingumo įgyvendinimas suponuoja tai, kad Konstitucijai prieštaraujantis teisės aktas (jo dalis) turi būti pašalintas iš teisės sistemos, todėl Konstitucinis Teismas, nustatęs, kad Konstitucijai prieštarauja įstatymas, kurio atitikties Konstitucijai pareiškėjas neginčija, bet kuriuo yra grindžiamas ginčijamas poįstatyminis teisės aktas, privalo tai konstatuoti; tokia Konstitucinio Teismo priedermė kyla iš Konstitucijos, taip užtikrinama Konstitucijos viršenybė (2001 m. lapkričio 29 d., 2015 m. rugsėjo 29 d. nutarimai).
31. Kaip minėta, Seimo 2018 m. spalio 18 d. nutarimo Nr. XIII-1537 2 straipsnis, kuriuo nustatytos dvi referendumo dienos su dviejų savaičių pertrauka, priimtas Seimui įgyvendinus Referendumo įstatymo 15 straipsnyje (su 2018 m. rugsėjo 28 d. pakeitimu) įtvirtintus savo įgaliojimus skirti referendumo datą ir 50 straipsnio 1 dalyje (2003 m. vasario 25 d. redakcija) įtvirtintą diskreciją nustatyti, kad referendumas gali vykti ne vieną dieną. Minėta ir tai, kad teisiniam reguliavimui, nustatytam Referendumo įstatymo 50 straipsnio 1 dalyje (2003 m. vasario 25 d. redakcija), šioje konstitucinės justicijos byloje aktualiu aspektu yra tapatus Referendumo įstatymo (2018 m. gruodžio 20 d. redakcija) 52 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas teisinis reguliavimas (pagal Referendumo įstatymo Nr. IX-929 pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalį galiojantis nuo 2019 m. sausio 1 d. vietoj Referendumo įstatymo 50 straipsnio 1 dalyje (2003 m. vasario 25 d. redakcija) nustatyto teisinio reguliavimo).
31.1. Minėta, kad Referendumo įstatymo (2018 m. gruodžio 20 d. redakcija) 52 straipsnio 1 dalyje inter alia nustatyta: „Seimo nutarime gali būti nustatyta, kad referendumas vyksta ne vieną dieną.“ Minėta ir tai, kad Seimas, nutarimu nustatydamas referendumo datą, kartu gali pagal šio įstatymo 52 straipsnio 1 dalį nustatyti, kad inter alia privalomasis referendumas vyksta vieną dieną arba ne vieną dieną; Referendumo įstatymo (2018 m. gruodžio 20 d. redakcija) 52 straipsnio 1 dalyje nėra nustatyta, kiek dienų iš viso gali vykti referendumas, t. y. nėra įtvirtinta Seimui suteiktos diskrecijos nustatyti, kad referendumas vyksta ne vieną dieną, įgyvendinimo apribojimų: pagal šį teisinį reguliavimą Seimas gali nustatyti bet kokį dienų, kurias turi vykti konkretus referendumas, skaičių, inter alia jis gali nustatyti ir tai, kad referendumas vyks kelias dienas iš eilės arba kad jis vyks kelias dienas su pertrauka (-omis).
31.2. Kaip minėta vertinant Seimo 2018 m. spalio 18 d. nutarimo Nr. XIII-1537 2 straipsnio atitiktį Konstitucijai, iš Konstitucijos 9 straipsnio 1 dalies kylantis imperatyvas referendumo skelbimui ir vykdymui mutatis mutandis taikyti Konstitucijoje įtvirtintus demokratinius rinkimų į politines atstovaujamąsias institucijas principus, kylančius inter alia iš konstitucinio teisinės valstybės principo, taip pat suponuoja inter alia reikalavimą skelbiant referendumą nustatyti vieną jo dieną; tokiu reikalavimu sudaromos prielaidos užtikrinti referendumo proceso sąžiningumą ir skaidrumą, inter alia tai, kad tokia pati referendumo skelbimo ir vykdymo tvarka būtų taikoma sprendžiant visus svarbiausius Valstybės bei Tautos gyvenimo klausimus, taip kartu sudaromos prielaidos užtikrinti ir iš Konstitucijos 9 straipsnio 1 dalies kylantį imperatyvą per referendumą nustatyti tikrąją Tautos valią.
Minėta ir tai, kad iš Konstitucijos 9 straipsnio 1, 4 dalių, konstitucinio teisinės valstybės principo kyla reikalavimas įstatymų leidėjui, reguliuojant referendumo skelbimo ir vykdymo tvarką, inter alia nustatyti, kad skelbiant referendumą galima nustatyti tik vieną jo dieną.
31.3. Vadinasi, įstatymų leidėjas, Referendumo įstatymo (2018 m. gruodžio 20 d. redakcija) 52 straipsnio 1 dalyje įtvirtindamas tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį Seimas, nutarimu nustatydamas referendumo datą, kartu gali nustatyti, kad referendumas vyksta ne vieną dieną, nepaisė iš Konstitucijos 9 straipsnio 1, 4 dalių, konstitucinio teisinės valstybės principo kylančio reikalavimo, reguliuojant referendumo skelbimo ir vykdymo tvarką, nustatyti, kad skelbiant referendumą galima nustatyti tik vieną jo dieną.
32. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad Referendumo įstatymo (2018 m. gruodžio 20 d. redakcija) 52 straipsnio 1 dalies nuostata „Seimo nutarime gali būti nustatyta, kad referendumas vyksta ne vieną dieną“ prieštarauja Konstitucijos 9 straipsnio 1, 4 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui.
33. Šiame kontekste pažymėtina, kad, kaip minėta, Referendumo įstatyme (2018 m. gruodžio 20 d. redakcija) yra ir kitų nuostatų, reguliuojančių su referendumo vykdymu, kai jis vyksta ne vieną dieną, susijusius aspektus.
33.1. Minėta, kad, kaip matyti iš Referendumo įstatymo (2018 m. gruodžio 20 d. redakcija) 18 straipsnio 8 dalies nuostatų „Jeigu referendumas vyksta daugiau negu vieną (dvi ir daugiau) dieną ir tarp referendumo dienų yra didesnis negu vienos dienos laiko tarpas, pirmąją referendumo dieną agitacijos draudimo laikotarpis baigiasi pasibaigus balsavimui. Referendumo agitacijos draudimo laikotarpis prieš kitą referendumo dieną prasideda šioje dalyje nustatyta tvarka“, referendumas gali vykti ir vieną, ir dvi, ir daugiau dienų, taip pat jis gali vykti kelias dienas su pertraukomis, inter alia tokiomis, kurios gali būti ilgesnės nei viena diena.
Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad Referendumo įstatymo (2018 m. gruodžio 20 d. redakcija) 52 straipsnio 1 dalies nuostata „Seimo nutarime gali būti nustatyta, kad referendumas vyksta ne vieną dieną“ prieštarauja Konstitucijos 9 straipsnio 1, 4 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui.
Kaip minėta, iš Konstitucijos 9 straipsnio 1, 4 dalių, konstitucinio teisinės valstybės principo kyla reikalavimas įstatymų leidėjui, reguliuojant referendumo skelbimo ir vykdymo tvarką, inter alia nustatyti, kad skelbiant referendumą galima nustatyti tik vieną jo dieną.
Atsižvelgiant į tai, remiantis tais pačiais argumentais konstatuotina ir tai, kad Konstitucijos 9 straipsnio 1, 4 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui prieštarauja ir Referendumo įstatymo (2018 m. gruodžio 20 d. redakcija) 18 straipsnio 8 dalies nuostatos „Jeigu referendumas vyksta daugiau negu vieną (dvi ir daugiau) dieną ir tarp referendumo dienų yra didesnis negu vienos dienos laiko tarpas, pirmąją referendumo dieną agitacijos draudimo laikotarpis baigiasi pasibaigus balsavimui. Referendumo agitacijos draudimo laikotarpis prieš kitą referendumo dieną prasideda šioje dalyje nustatyta tvarka“.
33.2. Minėta ir tai, kad:
– Referendumo įstatymo (2018 m. gruodžio 20 d. redakcija) 45 straipsnio 1 dalyje reguliuojamas rinkėjų sąrašų tikslinimas sudarius galutinius rinkėjų sąrašus, inter alia nustatomas terminas, iki kurio jis gali būti atliktas, o nuostata „(jeigu referendumas vyksta ne vieną dieną – iki balsavimo referendume paskutinės dienos 18 valandos)“ sudaromos prielaidos tikslinti rinkėjų sąrašus tuo atveju, kai referendumas vyksta ne vieną dieną;
– Referendumo įstatymo (2018 m. gruodžio 20 d. redakcija) 53 straipsnio 2 dalyje reglamentuojama balsavimo pradžia tuo atveju, kai referendumas vyksta ne vieną dieną;
– Referendumo įstatymo (2018 m. gruodžio 20 d. redakcija) 81 straipsnio 1 dalyje nustatyta referendumu priimto įstatymo, kito akto ar sprendimo priėmimo diena; šios dalies nuostata „Tuo atveju, kai referendumas vyksta ne vieną dieną, referendumu priimto įstatymo, kito akto ar sprendimo priėmimo diena yra laikoma paskutinė balsavimo referendume diena“ nustatoma, kuri diena laikytina referendumu priimto įstatymo, kito akto ar sprendimo priėmimo diena tuo atveju, kai referendumas vyksta ne vieną dieną;
– Referendumo įstatymo (2018 m. gruodžio 20 d. redakcija) 82 straipsnyje reglamentuojamas šiame įstatyme nustatytų terminų skaičiavimas tuo atveju, kai referendumas vyksta ne vieną dieną.
33.2.1. Apibendrinant šį teisinį reguliavimą minėta, kad Referendumo įstatymo (2018 m. gruodžio 20 d. redakcija) 45 straipsnio 1 dalies nuostata „(jeigu referendumas vyksta ne vieną dieną – iki balsavimo referendume paskutinės dienos 18 valandos)“, 53 straipsnio 2 dalimi, 81 straipsnio 1 dalies nuostata „Tuo atveju, kai referendumas vyksta ne vieną dieną, referendumu priimto įstatymo, kito akto ar sprendimo priėmimo diena yra laikoma paskutinė balsavimo referendume diena“, 82 straipsniu reglamentuojant referendumo vykdymo klausimus sudaromos prielaidos referendumui vykti ne vieną dieną.
33.2.2. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad Referendumo įstatymo (2018 m. gruodžio 20 d. redakcija) 52 straipsnio 1 dalies nuostata „Seimo nutarime gali būti nustatyta, kad referendumas vyksta ne vieną dieną“ prieštarauja Konstitucijos 9 straipsnio 1, 4 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui.
Kaip minėta, iš Konstitucijos 9 straipsnio 1, 4 dalių, konstitucinio teisinės valstybės principo kyla reikalavimas įstatymų leidėjui, reguliuojant referendumo skelbimo ir vykdymo tvarką, inter alia nustatyti, kad skelbiant referendumą galima nustatyti tik vieną jo dieną.
33.2.3. Atsižvelgiant į tai, remiantis tais pačiais argumentais konstatuotina ir tai, kad Konstitucijos 9 straipsnio 1, 4 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui prieštarauja ir Referendumo įstatymo (2018 m. gruodžio 20 d. redakcija) 45 straipsnio 1 dalies nuostata „(jeigu referendumas vyksta ne vieną dieną – iki balsavimo referendume paskutinės dienos 18 valandos)“, 53 straipsnio 2 dalis, 81 straipsnio 1 dalies nuostata „Tuo atveju, kai referendumas vyksta ne vieną dieną, referendumu priimto įstatymo, kito akto ar sprendimo priėmimo diena yra laikoma paskutinė balsavimo referendume diena“, 82 straipsnis.
VII
Dėl Referendumo įstatymo (2018 m. gruodžio 20 d. redakcija) 52 straipsnio 1 dalies pripažinimo prieštaraujančia Konstitucijai teisinių padarinių ir Referendumo įstatyme nustatyto teisinio reguliavimo pakeitimų
34. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad Referendumo įstatymo (2018 m. gruodžio 20 d. redakcija) 52 straipsnio 1 dalies nuostata „Seimo nutarime gali būti nustatyta, kad referendumas vyksta ne vieną dieną“ prieštarauja Konstitucijos 9 straipsnio 1, 4 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui.
Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota ir tai, kad Referendumo įstatymo (2018 m. gruodžio 20 d. redakcija) 52 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas teisinis reguliavimas šioje konstitucinės justicijos byloje aktualiu aspektu yra tapatus nustatytajam Referendumo įstatymo 50 straipsnio 1 dalyje (2003 m. vasario 25 d. redakcija), kuris neteko galios 2018 m. gruodžio 31 d. (pagal Referendumo įstatymo Nr. IX-929 pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalį 2019 m. sausio 1 d. įsigaliojus (su tam tikromis išimtimis) Referendumo įstatymui (2018 m. gruodžio 20 d. redakcija)).
34.1. Pažymėtina, kad ne Seimo 2018 m. spalio 18 d. nutarimo Nr. XIII-1537, bet kitų Seimo nutarimų paskelbti referendumą, priimtų vadovaujantis šiuo metu nebegaliojančia Referendumo įstatymo 50 straipsnio 1 dalimi (2003 m. vasario 25 d. redakcija), pagrindu atsiradę teisiniai santykiai yra pasibaigę. Šiame kontekste pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas, pasisakydamas dėl galimybės vertinti atitiktį Konstitucijai tų teisės aktų, kurie apskritai nebegali būti taikomi, nes buvo skirti reguliuoti santykiams, kurie yra pasibaigę, taigi nebeegzistuoja, pabrėžė, kad bet kokia teisėkūros subjektų intervencija į tokį teisinį reguliavimą nebegalima, tokia intervencija būtų beprasmė, iracionali, nes reikštų, kad atitinkami teisėkūros subjektai imasi reguliuoti – vadinasi, bando pakeisti – praeitį (2013 m. vasario 15 d. nutarimas). Tokia pat beprasmė būtų ir Konstitucinio Teismo intervencija į teisinį referendumo santykių reguliavimą, kuris nebegalioja, nebegali būti taikomas ir kurio pagrindu atsiradę referendumo teisiniai santykiai yra pasibaigę.
34.2. Atsižvelgiant į tai pabrėžtina, kad nėra jokio konstitucinio pagrindo abejoti kitų, nei Seimo 2018 m. spalio 18 d. nutarimas Nr. XIII-1537, Seimo nutarimų paskelbti referendumą, priimtų vadovaujantis šiuo metu nebegaliojančia Referendumo įstatymo 50 straipsnio 1 dalimi (2003 m. vasario 25 d. redakcija), atitiktimi Konstitucijai, taip pat šių nutarimų pagrindu vykusių referendumų rezultatais ir jų sukeltais teisiniais padariniais.
35. Kaip minėta, Seimas nutarimą Nr. XIII-1537, kuriuo paskelbė privalomąjį referendumą dėl Konstitucijos 12 straipsnio pakeitimo, priėmė 2018 m. spalio 18 d.; pagal šio nutarimo 4 straipsnį jis įsigalioja 2019 m. sausio 1 d.
Minėta ir tai, kad Seimo 2018 m. spalio 18 d. nutarimo Nr. XIII-1537 2 straipsnyje privalomojo referendumo dėl Konstitucijos 12 straipsnio pakeitimo vykdymo data, kuri, kaip minėta, yra dvi dienos su dviejų savaičių pertrauka, nustatyta, be kita ko, įgyvendinant Referendumo įstatymo 15 straipsnyje (su 2018 m. rugsėjo 28 d. pakeitimu) įtvirtintus Seimo įgaliojimus inter alia skirti referendumo vykdymo datą, be kita ko, paisant šio straipsnio 2 dalyje (2018 m. rugsėjo 28 d. redakcija) nustatytų reikalavimų referendumo datos parinkimui (skirti referendumo vykdymo datą ne vėliau kaip po 8 mėnesių ir ne anksčiau kaip po 2 mėnesių nuo Seimo nutarimo dėl referendumo paskelbimo priėmimo dienos).
Kaip minėta, Seimas 2018 m. gruodžio 20 d. priėmė Referendumo įstatymo Nr. IX-929 pakeitimo įstatymą, įsigaliojusį (su tam tikromis išimtimis) 2019 m. sausio 1 d., kurio 1 straipsniu pakeitė ir nauja redakcija išdėstė Referendumo įstatymą; Referendumo įstatymas (2018 m. gruodžio 20 d. redakcija) įsigaliojo 2019 m. sausio 1 d.
Minėta, kad Seimo 2018 m. spalio 18 d. nutarimu Nr. XIII-1537 paskelbtas referendumas turi būti vykdomas vadovaujantis naujos, t. y. 2018 m. gruodžio 20 d., redakcijos Referendumo įstatyme įtvirtintu teisiniu reguliavimu.
35.1. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, jog pagal Konstitucijos 70 straipsnio 1 dalį, aiškinamą konstitucinio teisinės valstybės principo kontekste, tam tikrais atvejais įstatymų leidėjas privalo numatyti pakankamą vacatio legis, t. y. laikotarpį nuo įstatymo oficialaus paskelbimo iki jo įsigaliojimo (taikymo pradžios), per kurį suinteresuoti asmenys galėtų pasirengti įgyvendinti iš jo kylančius reikalavimus (inter alia 2013 m. vasario 15 d., 2016 m. vasario 2 d., 2018 m. birželio 19 d. nutarimai).
Pažymėtina ir tai, kad, kaip minėta, pagal europinius referendumų standartus viena iš būtinųjų tinkamo referendumų ir Europos rinkimų paveldo principų įgyvendinimo sąlygų yra referendumą reglamentuojančių teisės aktų stabilumas, kuris, be kita ko, suponuoja tai, kad pagrindiniai referendumų teisinio reguliavimo aspektai (kaip antai nuostatos, susijusios su rinkimų komisijų sudėtimi, rinkėjų sąrašais, formaliaisiais ir materialiaisiais reikalavimais referendumui teikiamiems tekstams ir kt.) negali būti keičiami likus mažiau nei metams iki referendumo.
Kaip minėta, kadangi paprastai referendumo data likus metams ar daugiau iki referendumo nėra žinoma, reikalavimu likus metams iki referendumo nedaryti esminių referendumo teisinio reguliavimo pakeitimų siekiama uždrausti ne priimti teisinio reguliavimo pakeitimus likus metams iki balsavimo referendume, o juos taikyti vykstant referendumo procesui.
35.2. Atsižvelgiant į tai, šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad su referendumo organizavimu susijusių santykių teisinio reguliavimo stabilumo užtikrinimo požiūriu kaip ydinga vertintina tokia situacija, kai toks teisinis reguliavimas reikšmingai pakeičiamas likus mažiau nei metams iki referendumo, juo labiau kai jis keičiamas jau paskelbus referendumą ir įsigalioja likus mažiau nei pusei metų iki jo, tačiau turi būti taikomas jau paskelbto referendumo vykdymui.
36. Pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas 2014 m. liepos 11 d. nutarime konstatavo, jog Seimas yra įsipareigojęs priimti Referendumo konstitucinį įstatymą. Toks įstatymas yra nurodytas Seimo 2012 m. kovo 15 d. priimto Lietuvos Respublikos konstitucinių įstatymų sąrašo konstitucinio įstatymo 2 straipsnio „Lietuvos Respublikos konstitucinių įstatymų sąrašas“ 1 dalies 5 punkte.
Paminėtina, kad pagal Konstitucijos 69 straipsnio 2 dalį įstatymai laikomi priimtais, jeigu už juos balsavo dauguma Seimo narių, dalyvaujančių posėdyje; pagal šio straipsnio 3 dalį konstituciniai įstatymai priimami, jeigu už juos balsuoja daugiau kaip pusė visų Seimo narių, o keičiami ne mažesne kaip 3/5 visų Seimo narių balsų dauguma.
Atsižvelgiant į tai pabrėžtina, jog su referendumo organizavimu susijusių santykių teisinį reguliavimą įtvirtinančio įstatymo įtraukimas į Lietuvos Respublikos konstitucinių įstatymų sąrašą pagal Konstituciją reiškia, kad toks įstatymas turi būti priimtas ir jame nustatytas teisinis reguliavimas turi būti keičiamas sudėtingesne (palyginti su kitų įstatymų priėmimu ir pakeitimu) tvarka, taip kartu siekiant sudaryti prielaidas užtikrinti šio teisinio reguliavimo stabilumą. Pažymėtina, kad naujos redakcijos Referendumo įstatymas, išdėstytas Referendumo įstatymo Nr. IX-929 pakeitimo įstatymu, nebuvo priimtas kaip konstitucinis įstatymas.
37. Pažymėtina ir tai, kad nors Konstitucinio Teismo posėdyje pareiškėjo Seimo atstovai išreiškė abejonę dėl Referendumo įstatymo (2018 m. gruodžio 20 d. redakcija) prieštaravimo Konstitucijai pagal priėmimo tvarką, šioje konstitucinės justicijos byloje Referendumo įstatymo (2018 m. gruodžio 20 d. redakcija) prieštaravimas Konstitucijai nurodytu aspektu nėra tyrimo dalykas.
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1, 53, 54, 55, 56 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas
nutaria:
1. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos referendumo įstatymo (2018 m. gruodžio 20 d. redakcija; TAR, 2018-12-28, Nr. 21715) 52 straipsnio 1 dalies nuostata „Seimo nutarime gali būti nustatyta, kad referendumas vyksta ne vieną dieną“ prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 9 straipsnio 1, 4 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui.
2. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos referendumo įstatymo (2018 m. gruodžio 20 d. redakcija; TAR, 2018-12-28, Nr. 21715) 18 straipsnio 8 dalies nuostatos „Jeigu referendumas vyksta daugiau negu vieną (dvi ir daugiau) dieną ir tarp referendumo dienų yra didesnis negu vienos dienos laiko tarpas, pirmąją referendumo dieną agitacijos draudimo laikotarpis baigiasi pasibaigus balsavimui. Referendumo agitacijos draudimo laikotarpis prieš kitą referendumo dieną prasideda šioje dalyje nustatyta tvarka“, 45 straipsnio 1 dalies nuostata „(jeigu referendumas vyksta ne vieną dieną – iki balsavimo referendume paskutinės dienos 18 valandos)“, 53 straipsnio 2 dalis, 81 straipsnio 1 dalies nuostata „Tuo atveju, kai referendumas vyksta ne vieną dieną, referendumu priimto įstatymo, kito akto ar sprendimo priėmimo diena yra laikoma paskutinė balsavimo referendume diena“, 82 straipsnis prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 9 straipsnio 1, 4 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui.
3. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos Seimo 2018 m. spalio 18 d. nutarimo Nr. XIII-1537 „Dėl privalomojo referendumo dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos 12 straipsnio pakeitimo paskelbimo“ (TAR, 2018-10-23, Nr. 16530) 2 straipsnis prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 9 straipsnio 1 daliai, 67 straipsnio 3 punktui, konstituciniam teisinės valstybės principui.
Šis Konstitucinio Teismo nutarimas yra galutinis ir neskundžiamas.