Administracinė byla Nr. eP-69-415/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04140-2016-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 60.3.10; 60.3.12

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2019 m. rugpjūčio 7 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Ryčio Krasausko ir Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo trečiojo suinteresuoto asmens J. B. (J. B.) prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA‑304‑525/2019 pagal trečiojo suinteresuoto asmens J. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. B. (M. B.) skundą atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui J. B. dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

Pareiškėjas M. B. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi su skundu į teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriaus 2014 m. sausio 7 d. sprendimą Nr. 49-SK-(14.49.109.)-8 „Dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini), Vilniuje, nustatytų kadastro duomenų patvirtinimo (žemės sklypo suformavimo)“ ir NŽT 2014 m. sausio 9 d. sprendimą Nr. 49S-2 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo Vilniaus miesto gyvenamojoje vietovėje piliečiui J. B.“.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. gegužės 16 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino ir panaikino ginčijamus sprendimus.

Trečiasis suinteresuotas asmuo J. B. apeliaciniame skunde prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 16 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

II.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2019 m. kovo 19 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-304-525/2019 trečiojo suinteresuoto asmens J. B. apeliacinį skundą atmetė, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 16 d. sprendimą paliko nepakeistą.

Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriaus 2014 m. sausio 7 d. sprendimo Nr. 49-SK-(14.49.109.)-8 „Dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini), Vilniuje, nustatytų kadastro duomenų patvirtinimo (žemės sklypo suformavimo)“ ir NŽT 2014 m. sausio 9 d. sprendimo Nr. 49S-2 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo Vilniaus miesto gyvenamojoje vietovėje piliečiui J. B.“.

Pirmosios instancijos teismas minėtus sprendimus panaikino, konstatavęs, jog formuojant namų valdos žemės sklypą buvo pažeisti Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklių (toliau – Taisyklės), patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260, 5 punkto reikalavimai, numatantys maksimalų namų valdos žemės sklypo dydį Vilniaus mieste iki 0,3 ha.

Trečiasis suinteresuotas asmuo nesutiko su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir nurodė, kad pareiškėjas neturi reikalavimo teisės, nes I. V. B., kurios paveldėtojas yra pareiškėjas, nėra išreiškusi valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo natūra. Taip pat nurodė, kad teismas be pagrindo ginčo santykiams taikė Taisykles, nes jos reglamentuoja kitus teisinius santykius. Manė, kad ginčo žemės sklypas suformuotas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2007 m. kovo 28 d. įsakymu Nr. 30-620 „Dėl sklypo (duomenys neskelbtini) duomenų nustatymo“, kuris nagrinėjamoje byloje nėra ginčijamas. Taip pat nurodė, kad teismas be teisėto pagrindo panaikino ginčijamus sprendimus visa apimtimi, nors iš tiesų buvo ginčijama tik žemės sklypo ploto dalis, viršijanti 0,3 ha.

Apeliacinės instancijos teismas akcentavo, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.

Apeliacinės instancijos teismas, nenustatęs absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų bei nesant aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, šią bylą apeliacine tvarka nagrinėjo ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrino neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.

Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymėjo, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir LVAT praktikoje taip pat ne kartą pabrėžta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A²⁶¹-3555/2011 ir kt.).

Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendime (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A⁵⁵⁶-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A⁸²²-1321/2013 ir kt.).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir pakankamai išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus. Todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritarė ginčijamo teismo sprendimo motyvams.

Apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinio skundo argumentus bei pritardamas pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvams bei papildydamas juos, pažymėjo, kad nagrinėjamoje byloje yra pateikti trys I. V. B. prašymai, kuriuose ji išreiškė savo valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo. 2000 m. prašyme (be tikslesnės datos) I. V. B. nurodė, jog nuosavybės teises į žemę pageidauja atkurti gaudama žemės sklypą individualiai statybai (II t., b. l. 83), tačiau vėlesniame 2003 m. kovo 23 d. prašyme, pateiktame laikantis Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 21 straipsnio 3 dalyje nustatytų terminų (įstatymo Nr. IX‑1139 redakcija, 2002 m. spalio 25 d., Žin., 2002, Nr. 102-4552 (2002 m. spalio 25 d.)), bei dar vėlesniame 2012 m. gegužės 28 d. prašyme ji nurodė, jog pageidauja nuosavybės teises atkurti natūra (II t., b. l. 68, 155, 156). Taigi I. V. B. yra išreiškusi valią atkurti nuosavybės teises natūra, o pareiškėjas, kaip I. V. B. teisių paveldėtojas, turi teisę reikalauti išreikštos valios įgyvendinimo ir yra suinteresuotas asmuo, siekiant nuosavybės teisių atkūrimo į žemę natūra.

Apeliacinės instancijos teismas kaip nepagrįstus atmetė apelianto argumentus, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ginčo santykiams taikė Taisykles. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimo Nr. 260, kuriuo patvirtintos Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklės, 2.3 punktas tiesiogiai nustato, kad Taisyklių nuostatos, reglamentuojančios žemės sklypų formavimą, žemės sklypų dydžių ir privatizuojamų žemės sklypo dalių dydžio nustatymą, taikomos formuojant (rengiant teritorijų planavimo dokumentus ar žemės valdos projektus, žemės sklypo planus ir nustatant žemės sklypų dydžius ir privatizuojamas žemės sklypo dalis) grąžinamus natūra (turėtoje vietoje) <...> naudojamus namų valdų žemės sklypus, <...> Lietuvos Respublikos piliečiams pagal Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymą ir Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą. Atsižvelgęs į šioje byloje kilusio ginčo pobūdį, t. y. kad ginčas vyksta dėl suformuoto namų valdos sklypo dydžio, apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, jog pirmosios instancijos teismas, spręsdamas kilusį ginčą, teisėtai ir pagrįstai taikė prieš tai paminėtas Taisykles.

Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė Taisyklių 5 punkto bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 34 punkto 3 dalies nuostatas, reglamentuojančias galimybę didinti formuojamos namų valdos sklypo dydį Vilniaus mieste iki maksimalaus 0,3 ha ploto, kai į vieną ir tą pačią žemę pretenduoja atkurti nuosavybės teises daugiau nei vienas asmuo. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad jei prie statinių esantis naudojamas žemės sklypas Vilniuje yra didesnis kaip 0,2 ha, gali būti grąžinamas natūra didesnis naudojamas žemės sklypo plotas, tačiau ne didesnis kaip 0,3 ha.

Apeliacinio skundo argumentai, kad pareiškėjas byloje neginčijo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2007 m. kovo 28 d. įsakymo Nr. 30-620 „Dėl sklypo (duomenys neskelbtini) duomenų nustatymo“, kuriuo suformuotas ginčo žemės sklypas, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, nebuvo teisiškai reikšmingi. Nes, viena vertus, tik į teismą besikreipiantis asmuo sprendžia, kokius reikalavimus teisme jis iškels ir kokius viešojo administravimo aktus ginčys. Kita vertus, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, pagal galiojusį teisinį reglamentavimą (Lietuvos Respublikos žemės įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2014 m. spalio 1 d.) 32 straipsnio 3 dalies 12 punktas, taip pat Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 106¹ punktas) savivaldybės administracijos direktoriaus kompetencijai tenka pareiga suprojektuoti žemės sklypą ir patvirtinti kadastro duomenų byloje esantį žemės sklypo planą, o Žemėtvarkos skyriaus kompetencijai tenka pareiga suformuoti žemės sklypą, patvirtinant jo kadastro duomenis. Iš to teisėjų kolegija padarė išvadą, kad nagrinėjamoje byloje pareiškėjas ginčija būtent tą atsakovo sprendimą, kuriuo suformuotas ginčo žemės sklypas.

Apeliacinės instancijos teismas taip pat atmetė apeliacinio skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai panaikino byloje ginčijamus sprendimus pilna apimtimi, nes ginčas vyksta tik dėl dalies namų valdos žemės sklypo ploto. Administracinis teismas nėra viešojo administravimo institucija, kuriai būtų suteikta kompetencija suformuoti naują žemės sklypą ar priimti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Todėl nustatęs, jog byloje dalyvaujančios viešojo administravimo institucijos viešojo administravimo sprendimus priėmė pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, pirmosios instancijos teismas pagrįstai šiuos sprendimus naikino pilna apimtimi. Teismas pažymėjo, kad tokia faktinė ir teisinė situacija nepaneigia apelianto teisės į nuosavybės teisių atkūrimą, tame tarpe ir į namų valdos žemės sklypą.

Apeliacinės instancijos teismas apibendrindamas konstatavo, jog pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo pilnai ir visapusiškai, teisingai vertino byloje surinktus įrodymus, tinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, procesinės teisės normų pažeidimų nepadarė, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį keisti ar naikinti pagrindo nėra.

III.

Trečiasis suinteresuotas asmuo J. B. pateikė prašymą atnaujinti procesą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtoje administracinėje byloje Nr. eA-304-525/2019, kartu reikalaudamas panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti, taip pat priteisti J. B. bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

J. B. prašymą atnaujinti procesą grindžia ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktuose nurodytais pagrindais, t. y. jog procesas gali būti atnaujinamas, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą ar nutartį, taip pat, kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą.

J. B. pažymi, kad esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą LVAT nutartį, sietinas su: 1) Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimo Nr. 260 „Dėl naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos“ (redakcija, galiojusi nuo 2011 m. gegužės 5 d. iki 2014 m. vasario 24 d.; toliau – ir Nutarimas) 2.3 punktu; 2) Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260, 5 punktu bei 3) Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 (redakcija, galiojusi nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2014 m. gruodžio 1 d.; toliau – ir Tvarka) 34 punkto 5 pastraipa.

LVAT, pritardamas pirmosios instancijos teismo išvadoms ir jas apibendrinamas, nuosavybės teisių atkūrimo srityje suteikė pirmumą ir pranašumą Nutarimui bei Taisyklėms, o ne Tvarkai. Taisyklės ir Tvarka yra to paties lygmens teisės aktai, tačiau Tvarka Taisyklių atžvilgiu yra specialusis teisės aktas, reglamentuojantis nuosavybės teisių į žemę (mišką, vandens telkinius) atkūrimo tvarką ir sąlygas pagal Atkūrimo įstatymą. Nors Nutarimo 2.3 punkte apibrėžti teisiniai santykiai, kuriems taikomos Taisyklių nuostatos, tačiau šis Nutarimas ir juo patvirtintos Taisyklės negali paneigti nuosavybės teisių atkūrimo proceso specifikos bei sukurti kitokias taisykles.

Tvarkos 34 punkto 5 pastraipoje, kurioje aptariamas nuosavybės teisių į prie statinių esantį naudojimą žemės sklypą, kuris yra buvusio savininko nuosavybės teise turėtoje žemėje, atkūrimas, t. y. namų valdos žemės sklypo turėtoje žemėje perdavimas nuosavybėn, buvo padaryta akivaizdi išlyga iš bendro pobūdžio Taisyklių 5 punkto, numatant galimybę namų valdos žemės sklypą buvusio savininko turėtoje žemėje grąžinti natūra (formuoti) didesnio dydžio. Tvarkos 34 punkto 5 pastraipoje nurodyta, kad, <...> kai prie statinių esantis naudojamas žemės sklypas yra nuosavybės teise turėtoje žemėje ir yra didesnis kaip 0,2 arba 0,3 hektaro, piliečio pageidavimu jam sugrąžinamas natūra šis didesnis prie statinių naudojamo žemės sklypo plotas <...>.

Taigi Tvarkos 34 punkto 5 pastraipa neneigia Taisyklių 5 punkte nustatytų perleistinų nuosavybėn namų valdos žemės sklypų dydžių, tačiau leidžia jų nesilaikyti esant trims sąlygoms: 1) jeigu naudojamas namų valdos žemės sklypas yra buvusio savininko turėtoje žemėje; 2) jeigu namų valdai, esančiai buvusio savininko turėtoje žemėje, naudojamas didesnis žemės plotas – didesnis kaip 0,2 ha ir 0,3 ha; bei 3) jeigu pilietis pageidauja, kad jam būtų atkurtos nuosavybės teisės į didesnio ploto namų valdos žemės sklypą. Šiuo atveju, formuojant namų valdos žemės sklypą nuosavybės teisių atkūrimui J. B., egzistavo visos nurodytos sąlygos.

J. B. teigia, kad LVAT nutartimi teismų praktika formuojama klaidinga linkme, nes ginčijami NŽT priimti administraciniai sprendimai buvo panaikinti tiek teisėtai priimtoje dalyje, tiek toje, kuri, LVAT nuomone, yra neteisėta. Tokia LVAT nutartyje formuojama praktika nesuderinama su LVAT suformuota praktika dėl to, kad: 1) teismas nėra saistomas skundo ribų; 2) teismas nustato ir įvertina skundžiamo akto teisėtumą; 3) teismas gali panaikinti ginčijamo akto dalį (LVAT 2013 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A⁵⁵²-519/2013; 2013 m. balandžio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A⁷⁵⁶-785/2013; 2016 m. lapkričio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-883-602/2016).

Taip pat LVAT 2018 m. balandžio 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA‑151‑492/2018 ir 2018 m. balandžio 4 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A‑24‑415/2018 suformuota praktika rodo, kad administracijai aktai, susiję su nuosavybės teisių atkūrimu, panaikinami tik tose dalyse, kurios prieštarauja teisės aktų nuostatoms, paliekant galioti kitas šių administracinių aktų dalis, atitinkančias teisės aktų reikalavimus, išsaugojant asmenų nuosavybę.

Pareiškėjas atsiliepime į trečiojo suinteresuoto asmens prašymą dėl proceso atnaujinimo prašo atsisakyti atnaujinti šį procesą.

Pareiškėjas nurodo, kad Tvarkos 34 punkto 5 pastraipos antrame sakinyje įtvirtintas atvejis, kai prie naudojamo žemės sklypo dar yra išlikęs savininko turėtas laisvas (neužstatytas) žemės plotas, į kurį atkurti nuosavybės teises, be statinių savininko, taip pat pretenduoja kiti piliečiai (šiuo atveju pareiškėjas). Tokiu atveju prie statinių užimto žemės sklypo esanti laisva (neužstatyta) žemė turi būti perduodama neatlygintinai bendrojon kelių piliečių (šiuo atveju pareiškėjo ir trečiojo suinteresuoto asmens) nuosavybėn arba, tų piliečių pageidavimu, statinių savininko asmeninėn nuosavybėn. Nagrinėjamu atveju į pastarąją teisės normą priimant ginčytus NŽT sprendimus atsižvelgta nebuvo, todėl visas žemės plotas, taip pat ir tas, kuris viršijo 0,3 ha ir yra laisvas (neužstatytas), buvo neteisėtai perduotas trečiajam suinteresuotam asmeniui, nors nei pareiškėjas, nei jo senelė I. V. B. nebuvo išreiškę tam sutikimo. Be to, Tvarkos 34 punkto 5 pastraipa negali būti aiškinama ir taikoma atsietai nuo kitų teisės aktų – Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 9 straipsnio 3 dalies, Tvarkos 34 punkto 2 pastraipos.

Pareiškėjas teigia, kad ginčytu NŽT 2014 m. sausio 7 d. sprendimu buvo suformuotas žemės sklypas ir patvirtinti šio žemės sklypo kadastro duomenys, nustatyti pagal UAB „Inžineriniai tyrinėjimai“ filialo „Inžinerinė geodezija“ vykdytojos parengtą žemės sklypo kadastro duomenų bylą, kuri yra neatskiriama minėto sprendimo dalis. Tuo tarpu ginčytu NŽT 2014 m. sausio 9 d. sprendimu jau buvo atkurtos nuosavybės teisės trečiajam suinteresuotam asmeniui į jam tenkančią nekilnojamojo turto dalį – 0,3861 ha žemės, grąžinat natūra naudojamą 0,3861 ha žemės sklypą. Taigi, šiais sprendimais, kurie buvo panaikinti, buvo suformuotas ir grąžintas konkretaus ploto (0,3861 ha) ir išsidėstymo žemės sklypas, su tiksliomis koordinatėmis valstybinėje koordinačių sistemoje, todėl teismui nebuvo jokios galimybės panaikinti ginčytus sprendimus tik iš dalies.

Pareiškėjas pažymi, kad trečiojo suinteresuoto asmens nurodyta teismų praktika nagrinėjamu atveju yra neaktuali, nes buvo suformuota prokurorui kreipusis į teismą ginant viešąjį interesą ir prašant panaikinti administracinių aktų dalis, kuriomis atkuriant nuosavybės teises į žemę privačion nuosavybėn buvo perduoti valstybinės reikšmės miškų plotai. Abiejose bylose LVAT pateikė išaiškinimus dėl galimybės atkurti nuosavybės teises į žemę, kuri yra priskirta miškui, tačiau neanalizavo, kaip turi būti taikomos trečiojo suinteresuoto asmens nurodytos ABTĮ nuostatos.

Atsakovas atsiliepime į trečiojo suinteresuoto asmens prašymą dėl proceso atnaujinimo prašo atsisakyti atnaujinti šį procesą.

NŽT vertinimu, trečiojo suinteresuoto asmens prašyme nurodytų proceso atnaujinimo pagrindus patvirtinančių aplinkybių nagrinėjamoje administracinėje byloje nėra, o kiti prašyme dėstomi argumentai nesudaro pagrindo abejoti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų priimtų procesinių sprendimų pagrįstumu, todėl negalimas ir proceso atnaujinimas. Šiuo prašymu iš esmės siekiama, kad byla būtų nagrinėjama iš naujo, nes iš esmės nesutinkama su priimtais teismo sprendimais.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.

Nagrinėjamu atveju administracinės bylos Nr. eA-304-525/2019 procesą trečiasis suinteresuotas asmuo J. B. prašo atnaujinti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 156 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktuose įtvirtintais pagrindais.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje ne kartą pažymėta, kad proceso atnaujinimo institutas yra išimtinė procedūra, taikoma tik ypatingais atvejais bylose, užbaigtose įsiteisėjusiu teismo priimtu baigiamuoju aktu, kai siekiama pašalinti tam tikrus akivaizdžius ir esminius pažeidimus, padarytus sprendžiant bylą. Įsiteisėjęs teismo sprendimas (bendrąja prasme), kuriuo byloje buvo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata (teismo galutinai išspręstas klausimas, t. y. draudimas pareikšti tapatų ieškinį) galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis, todėl bylų, užbaigtų įsiteisėjusiu teismo sprendimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas tik griežtai laikantis ABTĮ IV dalies I skyriuje nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų bei tvarkos (ABTĮ 156 str. 1 d.). Proceso atnaujinimas negali būti tapatinamas su apeliaciniu procesu.

Aptariamu atveju, LVAT išnagrinėjus administracinę bylą apeliacine tvarka ir priėmus 2019 m. kovo 19 d. nutartį, administracinė byla Nr. eA‑304‑525/2019 buvo užbaigta, minėtas procesinis sprendimas įgijo res judicata galią, t. y. šalių ginčas buvo išspręstas visiškai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis. Procesas šioje baigtoje byloje gali būti atnaujintas tik išimtiniu atveju, laikantis ABTĮ nustatytos tvarkos ir proceso atnaujinimo pagrindų.

Dėl proceso atnaujinimo remiantis ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punktu

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte nustatyta, jog procesas gali būti atnaujinamas, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą ar nutartį.

Šiuo pagrindu procesas atnaujinimas, kai: pirma, nustatomas materialinės teisės normos pažeidimas ją taikant; antra, nustatytas pažeidimas akivaizdus; ir trečia, toks pažeidimas esminis, t. y. galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį. Materialinės teisės taikymo tikslas yra individualiai gyvenimo situacijai taikyti teisėje įtvirtintą abstrakčią elgesio taisyklę. Teisės taikymo metu nustatomas teisės subjekto teisinis statusas arba konkrečios jo teisės ir pareigos, esant pažeidimui taikytinos sankcijos, todėl procesinės teisės normų pažeidimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktas neapima (žr., pvz., LVAT 2010 m. rugpjūčio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P⁵⁰²‑165/2010; 2011 m. spalio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P¹⁴⁶-119/2011).

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad teismo padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas gali būti suprantamas kaip konkrečioje teisės normoje esančios aiškios nuostatos, kurią reikia taikyti, netaikymas, imperatyviosios teisės normos netaikymas, vienareikšmiškos teisės normos nuostatos prasmės išaiškinimas netinkamai ir panašūs atvejai.

Nagrinėjamu atveju trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo, kad tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai taikė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimo Nr. 260 „Dėl naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypu pardavimo ir nuomos“ (redakcija, galiojusi nuo 2011 m. gegužės 5 d. iki 2014 m. vasario 24 d.) 2.3 punktą bei šiuo nutarimu patvirtintų Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklių 5 punktą, o ne Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 (redakcija, galiojusi nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2014 m. gruodžio 2 d.), 34 punkto 5 pastraipą.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimo Nr. 260 „Dėl naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos“ 2.3 punkte įtvirtinta, kad „Taisyklių nuostatos, reglamentuojančios žemės sklypų formavimą, žemės sklypų dydžių ir privatizuojamų žemės sklypo dalių dydžio nustatymą, taikomos formuojant (rengiant teritorijų planavimo dokumentus, žemės sklypo planus ir nustatant žemės sklypų dydžius bei privatizuojamas žemės sklypo dalis) grąžinamus natūra (turėtoje vietoje) ir perduodamus (suteikiamus) nuosavybėn neatlygintinai naudojamus namų valdų žemės sklypus, naudojamus žemės sklypus prie kitų nuosavybės teise turimų statinių ar įrenginių Lietuvos Respublikos piliečiams pagal Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymą ir Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą (Žin., 1997, Nr. 65-1558)“.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 patvirtintų Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklių 5 punkte įtvirtinta, kad „Miestuose ir iki 1995 m. birželio 1 d. miestams priskirtose teritorijose, išskyrus Neringos miestą, parduodami namų valdų žemės sklypai, kurių ribos nustatytos teritorijų planavimo dokumentuose, tačiau šie žemės sklypai negali būti didesni kaip 0,2 hektaro Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje, Alytuje, Marijampolėje, Druskininkuose, Palangoje, Birštone ir ne didesni kaip 0,3 hektaro – kituose miestuose.

Jeigu naudojamas namų valdos žemės sklypas yra didesnis kaip atitinkamai 0,2 hektaro ir 0,3 hektaro, rengiant teritorijų planavimo dokumentą nustačius naudojamą žemės plotą, gyvenamojo namo savininko (bendraturčių) pageidavimu teritorijų planavimo dokumente parduodamo namų valdos žemės sklypo plotas gali būti padidinamas, bet ne daugiau kaip atitinkamai iki 0,3 hektaro ir iki 0,4 hektaro, jeigu tos žemės sklypo dalies, pagal teritorijų planavimo dokumentą suformavus atskirą atidalijamą žemės sklypą, nenumatoma panaudoti individualiai statybai ar visuomenės poreikiams.

Parduodamo namų valdos žemės sklypo plotas didinamas priimant sprendimą suformuoti teritorijų planavimo dokumente suprojektuotą padidinto ploto žemės sklypą.“

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintų Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 34 punkto 5 pastraipoje įtvirtinta, kad „nuosavybės teisės į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, atkuriamos: kai prie statinių esantis naudojamas žemės sklypas yra nuosavybės teise turėtoje žemėje ir yra didesnis kaip 0,2 arba 0,3 hektaro, piliečio pageidavimu jam grąžinamas natūra šis didesnis prie statinių naudojamo žemės sklypo plotas, taip pat prie šio naudojamo žemės sklypo išlikęs savininko turėtas laisvas (neužstatytas) žemės sklypo plotas. Kai yra keli piliečiai, turintys teisę atkurti nuosavybės teises į šią žemę, – jų pageidavimu neatlygintinai bendrojon arba šių statinių savininko nuosavybėn perduodamas prie statinių naudojamo žemės sklypo išlikęs laisvos (neužstatytos) žemės sklypo plotas“.

Teisėjų kolegija, išanalizavusi ir įvertinusi prieš tai nurodytų teisės normų turinį, pažymi, kad trečiojo suinteresuoto asmens prašyme atnaujinti procesą nurodyti argumentai dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 34 punkto 5 pastraipos taikymo yra teisiškai nepagrįsti. Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodytą teisės normą (pastraipoje esantį pirmąjį sakinį) aiškina atsietai tiek nuo toje pačioje pastraipoje esančio antrojo sakinio, tiek nuo kitų teisės aktų, reglamentuojančių ginčo teisinius santykius, nuostatų, tokiu būdu darydamas teisiškai nepagrįstas išvadas, palankias tik paties trečiojo suinteresuoto asmens teisinei situacijai, neatsižvelgiant ir paneigiant pareiškėjo teises ir teisėtus interesus.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesiniuose sprendimuose atliktu ginčo teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų nuostatų aiškinimu ir taikymu ginčo situacijoje, trečiojo suinteresuoto asmens prašyme nepateikta jokių akivaizdžių įrodymų, kad padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą ar nutartį, todėl konstatuoja, jog nėra jokio pagrindo atnaujinti procesą pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punktą.

Dėl proceso atnaujinimo remiantis ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punktu

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 156 straipsnio 2 dalies 12 punkte nustatyta, kad procesas gali būti atnaujinamas, kai būtina užtikrinti vienodą administracinių teismų praktikos formavimą.

Pažymėtina, kad vienodą administracinių teismų praktiką, aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus, vykdydamas ne tik instancinę teismo sprendimų kontrolę, bet ir proceso atnaujinimo instituto pagalba, formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (ABTĮ 15 str. 1 d.), taigi sprendžiant ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkte nustatyto proceso atnaujinimo pagrindo egzistavimą, turi būti vertinama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika administracinėse bylose. Prašydamas atnaujinti procesą remiantis minėtu pagrindu, suinteresuotas asmuo turi pateikti teismui įrodymus, patvirtinančius, kad administracinių teismų praktika atitinkamu klausimu yra nevienoda, kad byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktika formuojama klaidinga linkme. Atnaujinti procesą remiantis nurodyta teisės norma galima tik tuomet, kai bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios, jas vertinant ir nustatytoms aplinkybėms taikant atitinkamas teisės normas priimti skirtingi procesiniai sprendimai. Procesas, siekiant užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą, turėtų būti atnaujinamas tada, kai dėl galbūt skirtingo teisės normų aiškinimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla, nes priešingu atveju nepagrįstai būtų trikdomas įsiteisėjusio teismo sprendimo pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių stabilumas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo, grįsdamas savo prašymą dėl proceso atnaujinimo analizuojamu pagrindu, nurodo, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai neteisėtai ir nepagrįstai panaikino ginčijamus administracinius sprendimus ne iš dalies, o visa apimtimi, nors tam nebuvo jokio teisinio pagrindo.

Trečiasis suinteresuotas asmuo prašyme atnaujinti procesą remiasi LVAT 2013 m. kovo 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A⁵⁵²-519/2013 (Administracinė jurisprudencija. 2013, 25, p. 243-258) ir 2013 m. balandžio 8 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A⁷⁵⁶-785/2013. Iš nurodytų nutarčių turinio matyti, jog jose yra pacituotas ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 2 punktas, kuriame numatyta, kad teismas, priimdamas sprendimą, gali skundžiamą aktą panaikinti visą arba jo dalį, tačiau nepateiktas joks šios nuostatos taikymo išaiškinimas. Trečiojo suinteresuoto asmens nurodytoje LVAT 2016 m. lapkričio 30 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS‑883‑602/2016 pažymėta, kad „ABTĮ 10 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad prireikus teismas bylos aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti, tiria ex officio. Teismas nustato tokio tyrimo mastą ir nėra saistomas administracinės bylos proceso dalyvių prašymų. ABTĮ 80 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad administracinis teismas nėra saistomas pareikšto reikalavimo formuluotės. Šios ABTĮ 10 straipsnio 1 dalyje ir 80 straipsnio 2 dalyje nustatytos normos dėl administracinės bylos nagrinėjimo ribų įtvirtina administracinės teisės principą, kad administracinis teismas nėra saistomas skundo ribų, būtent teismas turėtų vertinti skundžiamo akto teisėtumą, t. y. konstatuoti neteisėtumą, jeigu skunde ir nėra nurodytas tam tikras motyvas dėl akto neteisėtumo, teismas nėra saistomas skundo formuluotės, nurodytų argumentų bei prašymų.“

Teisėjų kolegija, išanalizavusi ir įvertinusi prieš tai nurodytų LVAT nutarčių turinį, pažymi, kad jose pacituotos teisės aktų nuostatos bei išaiškinimai nagrinėjamu atveju nesudaro jokio pagrindo konstatuoti ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkte įtvirtinto pagrindo egzistavimą. Jokių konkrečių argumentų, kaip šiuo atveju buvo nukrypta nuo prieš tai nurodytose LVAT nutartyse pacituotų teisės aktų nuostatų bei pateiktų išaiškinimų, pagrįsdamas analizuojamo pagrindo egzistavimą, nenurodo ir trečiasis suinteresuotas asmuo, todėl teisėjų kolegija plačiau dėl to nepasisako.

Trečiasis suinteresuotas asmuo taip pat remiasi LVAT 2018 m. balandžio 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-151-492/2018 ir 2018 m. balandžio 4 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-24-415/2018, kuriose, trečiojo suinteresuoto asmens vertinimu, suformuota praktika, pagal kurią, administraciniai aktai, susiję su nuosavybės teisių atkūrimu, panaikinami tik tose dalyse, kurios prieštarauja teisės aktų nuostatoms, paliekant galioti kitas šių administracinių aktų dalis, atitinkančias teisės aktų reikalavimus, išsaugant asmenų nuosavybę.

Teisėjų kolegija, išanalizavusi ir įvertinusi prieš tai nurodytų LVAT nutarčių turinį, pažymi, kad nurodytose nutartyse išnagrinėtos faktinės aplinkybės yra kitokios nei išnagrinėtoje administracinėje byloje. Nurodytose administracinėse bylose buvo ginčijami administraciniai sprendimai, prokurorui reiškiant pareiškimą dėl viešojo intereso gynimo atkūrus asmenims nuosavybės teises į išimtine nuosavybe valstybei priklausantį valstybinės reikšmės mišką. Šiose nutartyse nėra pateikta jokių išaiškinimų, kodėl buvo panaikintos ginčijamų administracinių sprendimų dalys, o ne visi sprendimai. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs individualią ginčo situaciją, priimtoje nutartyje išsamiai paaiškino, kodėl šiuo atveju negali būti panaikintos tik atitinkamos ginčytų sprendimų dalys. Taigi, nėra jokio pagrindo konstatuoti, kad šiuo atveju buvo nukrypta nuo suformuotos administracinių teismų praktikos.

Apibendrinant tai, kas buvo išdėstyta, matyti, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. kovo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-304-525/2019 priėmė vadovaudamasis suformuota teismų praktika bei nuo jos nenukrypdamas, įvertinęs teisingam šio klausimo išsprendimui reikšmingas aplinkybes. Taigi nėra pagrindo atnaujinti procesą ir pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punktą.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, trečiojo suinteresuoto asmens prašymas atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-304-525/2019 atmetamas ir atnaujinti procesą minėtoje byloje atsisakoma (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 162 straipsnio 1 dalis).

Procesinis sprendimas priimamas ne trečiojo suinteresuoto asmens naudai, todėl jo patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos (ABTĮ 40 straipsnio 1 dalis).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 162 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Trečiojo suinteresuoto asmens J. B. (J. B.) prašymą dėl proceso atnaujinimo atmesti.

Atsisakyti atnaujinti procesą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. eA-304-525/2019 pagal trečiojo suinteresuoto asmens J. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. B. (M. B.) skundą atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui J. B. dėl sprendimų panaikinimo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai	Stasys Gagys
	Rytis Krasauskas
	Gintaras Kryževičius