Administracinė byla Nr. A-914-442/2018
Teisminio proceso Nr. 2-68-3-02903-2015-1
Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.1; 24.7
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2018 m. balandžio 11 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos I. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos I. A. skundą atsakovams Vilniaus miesto savivaldybės administracijai ir Vilniaus miesto savivaldybei, atstovaujamai Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, dėl įpareigojimo atlikti veiksmus ir žalos atlyginimo.
Teisėjų kolegija
nustatė:
I.
1. Pareiškėja I. A. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą, prašydama: 1) įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administraciją (toliau – ir Administracija) atstatyti malkinę vietoje nugriautos, t. y. pastatyti metalinę malkinę ant gelžbetoninio pamato kietam kurui laikyti, atitinkančią statybos techninius reikalavimus, toje pačioje vietoje, kur buvo nugriautoji malkinė – 89 kv. m ploto žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), dalyje pagal pridedamą planą M 1:500, kuris suderintas Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriuje 2008 m. lapkričio 21 d., žemės sklypo plane pažymėtoje taškais 9, 10, 13, 14, 7, 8; 2) nurodyti, kad Administracijai neįvykdžius sprendimo, pareiškėja turi teisę atlikti tuos veiksmus pati ir kartu išieškoti iš Administracijos reikiamas išlaidas – 14 404 Lt (4 172 Eur) (b. l. 1–4).
2. Pareiškėja paaiškino, kad jai nuosavybės teise priklauso butas su rūsiu ir bendro naudojimo patalpomis. Butas šildomas krosnimi, kūrenamas tik kietu kuru (anglimi, malkomis). Pareiškėja tvirtino, jog neturi nei techninės, nei finansinės galimybės įrengti kitokią šildymo sistemą. Taip pat nurodė, kad namo, kuriame yra minėtas butas, kieme stovėjo sandėliukai. Kietas kuras buvo laikomas viename iš nurodytų sandėliukų, pažymėtame miesto plane. Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo apie žemės sklypą su statiniais 6.1 punkte nurodytas įregistruotas servitutas – teisė neatlygintinai gretimo sklypo gyventojams bet kuriuo paros metu naudotis ūkiniais statiniais 89 kv. m ploto dalyje, žemės sklypo plane pažymėtoje taškais 9, 10, 13, 14, 7, 8. Pareiškėja pabrėžė, kad 2013 m. gruodžio 3 d. sandėliukas buvo nugriautas, jame buvusios jai priklausiusios lentos išvežtos, o maišai su anglimi dingo. Griovimo darbus atliko UAB „Grinda“. Pareiškėjos teigimu, nugriovus sandėliukus, minėtu butu negalima naudotis pagal paskirtį. Pareiškėja atkreipė dėmesį į tai, kad sandėliukais Vilniaus miesto savivaldybė (toliau – ir Savivaldybė) susidomėjo 2010 m. rugsėjo mėn., kai nusprendė ruošti projektą namo statybai (šis namas dabar jau pastatytas), ir siekė sandėliukus nugriauti. Pareiškėja, gindama savo interesus, kreipėsi į įvairias institucijas, Savivaldybę, tačiau pastaroji pradėjo psichologinę ataką, laiškuose grasino pareiškėjai baudomis ir sandėliuko nugriovimu. Pareiškėja kartu pažymėjo, kad atsakovas ne tik nesupažindino jos su sprendimu nugriauti sandėliuką, bet ir neįspėjo apie griovimą. Pareiškėjos manymu, tokie Administracijos veiksmai laikytini neteisėtais, todėl ji turi teisę reikalauti atlyginti žalą.
3. Atsakovas ir atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės atstovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepime į pareiškėjos skundą (b. l. 94–101) prašė jį palikti nenagrinėtu arba atmesti kaip nepagrįstą.
4. Administracija paaiškino, kad byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, jog pareiškėjai nuosavybės teise priklausytų ne daugiabučiame name esantys statiniai ar kitos patalpos, todėl pareiškėja, visų pirma, turėtų pagrįsti savo reikalavimo teisę šioje byloje. Be to, atkreipė dėmesį į tai, kad Vilniaus apygardos administraciniame teisme jau yra nagrinėjama administracinė byla Nr. I-8526-596/2014 pagal pareiškėjos I. A. skundą Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo. Šioje byloje pareiškėja teismo prašo priteisti 232 000 Lt turtinei žalai, 120 000 Lt neturtinei žalai atlyginti bei išreikalauti iš atsakovo dokumentus (administracinius sprendimus), kurių pagrindu 2013 m. gruodžio 3 d. buvo nugriautas sandėliukas, esantis (duomenys neskelbtini) namo kieme. Šiuo aspektu Administracija akcentavo, kad pareiškėja nurodo analogišką skundo dalyką ir pagrindą, tik žalos atlyginimui prašo priteisti pinigų, o šioje byloje – prašo pastatyti malkinę-sandėliuką arba atlyginti tokio sandėliuko pastatymo išlaidas. Nors pareiškėja galutinį prašymą teismui formuluoja kaip įpareigojimą atlikti veiksmus bei atlyginti patirtą žalą, Administracija pabrėžė, kad administracinėje byloje Nr. I-8526-596/2014 pareiškėja prašo atlyginti žalą tais pačiais pagrindais. Remdamasi nurodytomis aplinkybėmis, Administracija tvirtino, kad šiuo atveju, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 103 straipsnio 4 dalies nuostatomis, yra pagrindas palikti pareiškėjos skundą nenagrinėtą. Administracija taip pat nurodė, kad įvertinus tai, jog sandėliukai kėlė grėsmę aplinkiniams, nebuvo remontuojami ir prižiūrimi, Aplinkos ir energetikos departamento Būsto renovavimo skyrius organizavo jų nugriovimą, o 2013 m. gruodžio 3 d. UAB „Grinda“ darbuotojai pagal Administracijos Aplinkos energetikos departamento Būsto renovavimo skyriaus užsakymą likvidavo avarinės būklės sandėliukus, esančius (duomenys neskelbtini) žemės sklype. Pažymėjo, kad griaunant sandėliukus nereikėjo rengti supaprastinto griovimo aprašo ir gauti tam rašytinį pritarimą. Kartu pabrėžė, kad pareiškėja, siekdama žalos atlyginimo, turi įrodyti žalą, ją sukėlusio asmens neteisėtus veiksmus ir priežastinį ryšį. Tuo tarpu nagrinėjamu atveju Vilniaus miesto savivaldybės administracija ėmėsi visų būtinų ir įmanomų veiksmų, siekiant, kad naudotojai suremontuotų arba nugriautų sandėliukus, kurie kėlė grėsmę aplinkiniams. Tačiau, naudotojams neįvykdžius savo pareigos, Administracijos darbuotojai, gindami viešąjį interesą ir siekdami išvengti nelaimės, nugriovė sandėliukus. Taigi, Vilniaus miesto savivaldybės administracija veikė taip, kaip ją įpareigoja teisės aktai – gynė viešąjį interesą, ir jokių neteisėtų veiksmų neatliko, t. y. nepažeidė jokių galiojančių norminių teisės aktų reikalavimų bei pareiškėjos interesų, todėl atsakovo atsakomybė negali kilti, nes nėra vienos iš būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų. Atsižvelgus į tai, nėra pagrindo konstatuoti ir kito būtino civilinės atsakomybės pagrindo – priežastinio ryšio tarp Administracijos veiksmų ir atsiradusios žalos. Be to, Administracija pabrėžė, kad pareiškėja nepateikė teismui jokių dokumentų, kurie įrodytų, jog ji buvo teisėta vieno iš sandėliukų naudotoja. Atitinkamai Administracija, nugriaudama sandėliukus, nepažeidė pareiškėjos nuosavybės teisių, nes sandėliukai jai nepriklausė, o butas, esantis (duomenys neskelbtini) name, ir toliau priklauso pareiškėjai nuosavybės teise. Šiame kontekste Administracija kartu atkreipė dėmesį į tai, jog iš į bylą pačios pareiškėjos pateiktų Nekilnojamojo turto registro duomenų matyti, kad jai nuosavybės teise priklauso ir rūsys, todėl pareiškėja neprarado galimybės jame sandėliuoti jai reikalingą turtą. Administracija taip pat pažymėjo, kad sandėliukai buvo nugriauti dėl jų avarinės būklės, tačiau pareiškėja šiuo atveju prašo jai pastatyti naują sandėliuką-malkinę. Negana to, pareiškėja nepagrindžia ir antrojo reikalavimo, kad būsimos išlaidos sudaro 4 172 Eur: šiuo atveju nesudarytas sandėliuko-malkinės brėžinys, darbų sąmata, neįrodytas reikalingų prašomų priteisti išlaidų pagrįstumas ir realumas.
II.
5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. sausio 4 d. sprendimu (b. l. 166–171) pareiškėjos skundą atmetė.
6. Nors Administracija atsiliepime į skundą prašė skundą palikti nenagrinėtu, teismas nenustatė, jog šiuo metu yra nagrinėjamas administracinis ginčas tarp tų pačių šalių dėl to paties administracinio ginčo (t. y. sutampa skundo dalykas ir pagrindas). Teismas taip pat nenustatė, kad yra įsiteisėjęs teismo sprendimas dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu. Šiuo aspektu pažymėjo, kad skiriasi Vilniaus apygardos administracinio teismo administracinės bylos Nr. I-4116-596/2015 ir šios administracinės bylos skundo dalykas. Atsižvelgęs į tai, teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju nenustatyti bylos nutraukimo ir skundo palikimo nenagrinėtu pagrindai.
7. Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėja iš esmės kelia ginčą dėl valstybės civilinės atsakomybės (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 str. 1 d.), o žalą prašo atlyginti natūra (CK 6.281 str. 1 d.), sprendimo neįvykdymo atveju – atlyginti žalą pinigais (CK 6.281 str. 2 d.). Taigi, teismas pabrėžė, kad deliktinei atsakomybei atsirasti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246–6.249 straipsniuose: žalą, neteisėtą veiką, priežastinį ryšį tarp neteisėtos veikos ir atsiradusios žalos. Nesant vienos iš įstatyme numatytų sąlygų, reikalavimas dėl žalos atlyginimo atmestinas.
8. Šiame kontekste teismas akcentavo, kad pagal ABTĮ 58 straipsnio 2 dalį faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys. Atitinkamai, remdamasis Vilniaus apygardos administracinio teismo išnagrinėtoje administracinėje byloje Nr. I-4116-596/2015 nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT), išnagrinėjus pareiškėjos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 26 d. sprendimo minėtoje administracinėje byloje Nr. I-4116-596/2015, priimta nutartimi administracinėje byloje Nr. A-816-146/2016, teismas atkreipė dėmesį į tai, kad nurodytoje byloje buvo konstatuota, jog pareiškėja nebuvo ginčui aktualaus statinio (sandėliuko) savininkė, o Administracijos veiksmai inicijuojant statinio nugriovimą yra teisėti, tačiau atsakovas, neinformuodamas apie Administracijos 2013 m. lapkričio mėn. valinį aktą (nebuvo priimtas rašytinis administracinis aktas) iki 2013 m. gruodžio 16 d. nugriauti ginčui aktualų avarinį statinį ir nenustatydamas pareiškėjai termino atlaisvinti sandėliuką pasiimant jame buvusią nuosavybę, pažeidė pareiškėjos teisę žinoti apie numatomus atlikti sandėliuko griovimo darbus ir pasirūpinti sandėliuke buvusia savo nuosavybe bei ją perkelti į kitas patalpas. Tuo tarpu nagrinėjamu atveju pareiškėja skunde nurodo, kad Administracija, nugriovusi statinį, pažeidė jos teisę į nuosavybę, jos butas tapo negalimas naudoti pagal paskirtį. Tačiau teismas pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas minėtoje administracinėje byloje konstatavo, jog sandėliukas, kuris 2013 m. gruodžio 3 d. buvo nugriautas, nebuvo pareiškėjos nuosavybė ir nebuvo Nekilnojamojo turto registre įregistruoto jai nuosavybės teise priklausančio buto priklausinys. Remdamasis šiomis aplinkybėmis, teismas pareiškėjos argumentus, jog, nugriovus sandėliuką, sumažėjo jos buto vertė, vertino kaip nepagrįstus. Taigi, atsižvelgęs į tai, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nenustatė atsakovo neteisėtų veiksmų dėl statinio nugriovimo, teismas sprendė, jog nėra pagrindo ir šioje byloje konstatuoti atsakovo neteisėtus veiksmus, o nenustačius neteisėtų veiksmų nėra pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjos nurodyti padariniai, t. y. žala, atsirado dėl atsakovo neteisėtų veiksmų. Be to, teismas pabrėžė, kad pareiškėjos skundo argumentai, jog atsakovas turi atstatyti teisėtai nugriautą statinį, yra nepagrįsti, kadangi byloje nenustatyta nei faktinių aplinkybių, nei teisinio pagrindo įpareigoti atsakovą atstatyti sandėliuką. Šiuo aspektu teismas akcentavo, kad Administracija neturi pareigos aprūpinti malkinėmis. Todėl, teismo vertinimu, pareiškėjos skunde išdėstytas prašymas atlyginti žalą natūra atmestinas nenustačius vienos iš būtinųjų sąlygų – atsakovo neteisėtų veiksmų. Teismas kartu nurodė, kad nenustačius aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą tenkinti pirmąjį pareiškėjos reikalavimą (atlyginti žalą natūra), nėra pagrindo tenkinti ir fakultatyvųjį reikalavimą – Administracijai neįvykdžius sprendimo, išieškoti iš atsakovo 4 172 Eur išlaidas.
III.
9. Pareiškėja I. A. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 174–175), kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 4 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jos skundą tenkinti.
10. Pareiškėja mano, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra neteisėtas, nepagrįstas ir neteisingas. Pažymi, jog namo, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, kieme buvęs sandėliukas buvo nugriautas 2013 m. gruodžio 3 d., apie griovimą nebuvo pranešta ir įspėta, nors Administracija žinojo, kad sandėliuku naudojasi pareiškėja, be to, nebuvo priimtas joks administracinis sprendimas dėl šio sandėliuko nugriovimo. Tuo tarpu Nekilnojamojo turto registre žemės sklype su statiniais, adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, yra įregistruotas servitutas – teisė neatlygintinai gretimo sklypo gyventojams bet kuriuo paros metu naudotis ūkiniais pastatais 89 kv. m ploto sklypo dalyje, žemės sklypo plane pažymėtoje taškais 9, 10, 13, 14, 7, 8. Pareiškėja papildomai akcentuoja, kad ginčo malkinė laikytina ne nesudėtingu statiniu, o inžineriniu statiniu, nes ji skirta kietam kurui laikyti, kuris naudojamas butui šildyti. Butas šildomas krosnimi, t. y. oficialiai pripažįstamu šildymo būdu, ką patvirtina byloje esantis VĮ Registrų centro Vilniaus filialo 2015 m. liepos 3 d. raštas Nr. VILIN(12.5.13.)-18668. Tai reiškia, kad ginčo malkinei nugriauti buvo reikalingas teismo sprendimas (remiasi Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 35 straipsnio 2 dalimi). Remdamasi nurodytomis aplinkybėmis, pareiškėja tvirtina, kad šiuo atveju yra pakankamas pagrindas konstatuoti neteisėtus Administracijos veiksmus. Atitinkamai, pareiškėjos manymu, nagrinėjamu atveju egzistuoja visos civilinės atsakomybės taikymo sąlygos – neteisėti veiksmai, žala ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų bei žalos, todėl buvo pagrindas tenkinti jos skundą. Pareiškėja kartu nurodo, kad jai nebuvo žinoma apie 2008 m. parengtą medinių sandėliukų techninį projektą Nr. VP-08-78, kuris buvo patvirtintas ir suderintas su visomis institucijomis, ir kuriuo gyventojai gali naudotis bei statytis sandėliukus. Todėl nesuprantami teismo argumentai, kad apie minėtą projektą pareiškėja buvo informuota ir jos teisės nepažeistos.
11. Atsakovas ir atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės atstovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 180–182) prašo jį atmesti ir palikti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 4 d. sprendimą nepakeistą.
12. Administracija mano, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas įvertinus visas bylai reikšmingas aplinkybes ir į bylą pateiktus įrodymus, todėl jį naikinti nėra jokio teisinio pagrindo. Be to, pareiškėja apeliaciniame skunde nepateikia jokių argumentų, pagrindžiančių jos teiginius, jog minėtas teismo sprendimas yra neteisėtas, nepagrįstas ir neteisingas. Administracija kartu akcentuoja, kad pareiškėja pirmosios instancijos teisme nekėlė klausimo dėl to, ar ginčo malkinė yra laikytina nesudėtingu statiniu ar inžineriniu statiniu. Tuo tarpu apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Nepaisant to, Administracija papildomai paaiškina, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjos nurodoma Statybos įstatymo 35 straipsnio 2 dalis netaikytina, kadangi šio straipsnio galiojanti redakcija reglamentuoja statinio statybos techninę priežiūrą ir numato, kad statinio statybos techninės priežiūros atlikimo tvarką nustato Vyriausybės įgaliota institucija, o anksčiau galiojusi redakcija numatė statinio griovimą, kai žemės sklypas ar jo dalis arba statinys paimamas visuomenės poreikiams. Tačiau šiuo atveju byloje nebuvo ginčo, jog žemės sklypas, kuriame buvo ginčo sandėliukas, priklauso valstybei ir nei sklypas, nei jame esantys statiniai niekada nebuvo paimami visuomenės poreikiams. Administracijos teigimu, pareiškėjos teiginiai, kad ginčo sandėliukas yra ne pastatas, o inžinerinis statinys ir jam griauti reikalingas teismo sprendimas, taip pat yra visiškai nepagrįsti. Šiuo aspektu pabrėžia, kad ginčo sandėliukai nugriauti kaip turintys avarinės būklės požymių (Statybos įstatymo 35 str. 4 d.). Vadovaujantis Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2010 m. rugsėjo 27 d. įsakymu D1-812 patvirtinto statybos techninio reglamento „Nesudėtingi statiniai“ 1 priede pateiktu nesudėtingų statinių sąrašu, nugriauti sandėliukai priskirtini nesudėtingų statinių grupei. Statybos įstatymo 20 straipsnio 1 dalies 12 punkte reglamentuota, kad supaprastintas griovimo aprašas rengiamas nesudėtingo statinio griovimui Aplinkos ministerijos nustatytais atvejais. Minėto statybos techninio reglamento 14 punkte numatyta, kad nesudėtingo statinio projektą privaloma rengti, kai pagal statybos techninio reglamento STR 1.07.01:2002 „Statybos leidimas“ reikalingi rašytiniai pritarimai statinio projektui. Aplinkos ministro 2010 m. rugsėjo 27 d. įsakymu Nr. D1-826 statybos techninis reglamentas STR 1.07.01:2002 „Statybos leidimas“ pripažintas negaliojančiu, tačiau tuo pačiu įsakymu patvirtintas statybos techninis reglamentas STR „Statybą leidžiantys dokumentai“. Minėto statybos techninio reglamento 6 priede nurodyti atvejai, kada yra privalomi rašytiniai pritarimai. Šiame priede nėra numatytų atvejų, kada turi būti rengiamas supaprastintas griovimo projektas ir kada minėtam aprašui turi būti gautas rašytinis pritarimas. Taigi, remdamasi nurodytomis teisės aktų normomis, Administracija teigia, kad griaunant sandėliukus, buvusius (duomenys neskelbtini), Vilniuje, nereikėjo rengti supaprastinto griovimo aprašo ir gauti jam rašytinį pritarimą. Pasisakydama dėl pareiškėjos apeliacinio skundo teiginių, jog nagrinėjamu atveju egzistuoja visos civilinės atsakomybės taikymo sąlygos, Administracija atkreipia dėmesį į tai, kad visos šios aplinkybės jau yra išsamiai išnagrinėtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu administracinėje byloje Nr. I-4116-596/2015. Nors pareiškėja apeliaciniame skunde tvirtina, kad ji nebuvo informuota apie 2008 m. parengtą medinių sandėliukų techninį projektą Nr. VP-08-78, Administracija nurodo, jog byloje esantys dokumentai patvirtina, kad į pareiškėją, kaip sandėliuko naudotoją, buvo ne kartą kreiptasi prašant pasirūpinti avarinės būklės statiniu, o vėliau, to nepadarius – informuojant, kad sandėliukai bus griaunami, ir prašant atlaisvinti patalpas bei pasirūpinti asmeniniais daiktais, esančiais sandėliukuose. Be to, pareiškėja 2013 m. gruodžio 20 d. raštu Nr. A51-128182(3.3.10.2-EM4) buvo informuota, kad Vilniaus miesto savivaldybė 2008 m. užsakė ir parengė medinių sandėliukų techninį projektą Nr. VP-08-78, minėtas projektas suderintas su visomis institucijomis, todėl gyventojai gali naudotis projekto kopija ir statytis sandėliukus, kurių tūris yra 14,7 kūb. m, gyventojai, norintys statyti sandėliukus, dėl sandėliukų projekto kopijos gali kreiptis į Naujamiesčio seniūniją. Analogiška pakartotinė informacija pareiškėjai ir Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijos Asmenų aptarnavimo skyriui buvo pateikta Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Aplinkos ir energetikos departamento 2014 m. vasario 13 d. raštu Nr. A51-13026/14 „Dėl sandėliavimo patalpų“. Administracija pažymi, kad minėta informacija apie projektą yra informacinio pobūdžio, šiuo projektu gali naudotis visi gyventojai, jis nėra parengtas išskirtinai pareiškėjai, todėl jos teiginiai, kad jai nebuvo pranešta apie šį projektą, neturi jokios įtakos jos teisėms šioje byloje.
Teisėjų kolegija
konstatuoja:
IV.
13. Nagrinėjamoje byloje pareiškėja kreipėsi į teismą, prašydama įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administraciją atstatyti malkinę vietoje nugriautos, t. y. pastatyti metalinę malkinę ant gelžbetoninio pamato kietam kurui laikyti, atitinkančią statybos techninius reikalavimus, toje pačioje vietoje, kur buvo nugriautoji malkinė – 89 kv. m ploto žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), dalyje pagal pridedamą planą M 1:500, kuris suderintas Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriuje 2008 m. lapkričio 21 d., žemės sklypo plane pažymėtoje taškais 9, 10, 13, 14, 7, 8; taip pat nurodyti, kad Administracijai neįvykdžius šio sprendimo, pareiškėja turi teisę atlikti tuos veiksmus pati ir kartu išieškoti iš Administracijos reikiamas išlaidas – 14 404 Lt (4 172 Eur).
14. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjos skunde, paduotame pirmosios instancijos teismui, nurodytas aplinkybes, kuriomis pareiškėja grindė reikalavimus, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėja iš esmės kelia ginčą dėl valstybės civilinės atsakomybės (CK 6.271 straipsnio 1 dalis), o žalą prašo atlyginti natūra (CK 6.281 straipsnio 1 dalis), sprendimo neįvykdymo atveju – atlyginti žalą pinigais (CK 6.281 straipsnio 2 dalis).
15. Pareiškėja iki nagrinėjamos administracinės bylos iškėlimo jau kreipėsi skundu į administracinį teismą bei prašė priteisti 232 000 Lt turtinę žalą ir 120 000 Lt neturtinę žalą, kurią kildino iš Vilniaus miesto savivaldybės administracijos neteisėtų veiksmų, lėmusių sandėliuko, buvusio žemės sklype (duomenys neskelbtini), Vilniuje, kuriame pareiškėja laikė kurą savo buto, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, apšildymui, nugriovimą.
16. Vilniaus apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą pagal pareiškėjos skundą dėl 232 000 Lt turtinės žalos ir 120 000 Lt neturtinės žalos priteisimo, 2015 m. gegužės 26 d. sprendimu, priimtu administracinėje byloje Nr. I-4116-596/2015, jos skundą atmetė kaip nepagrįstą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016 m. balandžio 29 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-816-146/2016, priimtoje išnagrinėjus pareiškėjos apeliacinį skundą dėl nurodyto Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 26 d. sprendimo, nutarė šį pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Taigi Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 26 d. sprendimas įsiteisėjo 2016 m. balandžio 29 d.
17. ABTĮ 16 straipsnio 1 dalis nustato, kad įsiteisėjęs teismo sprendimas ir nutartis yra privalomi visoms valstybės institucijoms, pareigūnams ir tarnautojams, įmonėms, įstaigoms, organizacijoms, kitiems fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. Be to, įsiteisėjęs teismo sprendimas šalims įgyja res judicata galią, t. y. šalys netenka teisės kitoje byloje ginčyti įsiteisėjusiu sprendimu nustatytų faktų bei teisinių santykių ir reikšti tų pačių reikalavimų tuo pačiu pagrindu (ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 4 punktas, ABTĮ 57 straipsnio 2 dalis, 98 straipsnio 4 dalis).
18. Nors ABTĮ 16 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, jog sprendimo ir nutarties privalomumas neatima iš suinteresuotų asmenų teisės kreiptis į teismą, kad būtų apgintos teisės ir įstatymų saugomi interesai, dėl kurių ginčas nėra teismo išnagrinėtas ir išspręstas, tačiau pažymėtina, jog teismo sprendimo privalomumas ir teismo sprendimo res judicata galia yra skirtingi administracinių bylų teisenos institutai.
19. Įsiteisėjęs teismo sprendimas yra visiems privalomas (ABTĮ 16 straipsnio 1 dalis), tačiau tiems, kurie nebuvo byloje proceso šalimis, teismo sprendimas neturi res judicata, galios. Tuo tarpu bylos proceso šalims, įsiteisėjęs teismo sprendimas yra ne tik privalomas, bet ir turi tiek prejudicinę (ABTĮ 57 straipsnio 2 dalis ), tiek res judicata galią (ABTĮ 98 straipsnio 3 dalis).
20. ABTĮ 103 straipsnio 2 punktas nustato, kad teismas nutraukia bylą, jeigu yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių ginčo šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, arba teismo nutartis priimti pareiškėjo skundo (prašymo, pareiškimo) atsisakymą ar patvirtinti ginčo šalių taikos sutartį.
21. Nutraukiant administracinę bylą ABTĮ 103 straipsnio 2 punkto pagrindu būtina nustatyti ginčo tapatumą, t. y., ar sutampa ginčo šalys; skundo (prašymo) dalykas; skundo (prašymo) pagrindas.
22. Nagrinėjamo ginčo ir įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 26 d. sprendimu išspręsto ginčo šalys sutampa.
23. Skundo (prašymo) pagrindas yra aplinkybės, kuriomis pareiškėjas grindžia savo reikalavimą (ABTĮ 24 straipsnio 2 dalies 7 punktas). Pareiškėja skundo reikalavimus nagrinėjamoje byloje ir administracinėje byloje, kurioje yra priimtas minėtas įsiteisėjęs Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 26 d. sprendimas, grindė identiškomis aplinkybėmis, t. y. tuo, jog, pareiškėjos teigimu, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos veiksmai dėl sandėliuko, buvusio žemės sklype (duomenys neskelbtini), Vilniuje, kuriame ji laikė kurą, nugriovimo buvo neteisėti.
24. Skundo (prašymo) dalyku yra laikomas pareiškėjo reikalavimas, kurį jis pareiškia atsakovui (ABTĮ 24 straipsnio 2 dalies 8 punktas). Vertinant, ar dviejų prašymų (skundų) dalykai sutampa, svarbu ne reikalavimų lingvistinės formuluotės, o ginčo materialusis teisinis santykis, esantis teisminio nagrinėjimo objektu.
25. Administracinėje byloje, kurioje buvo priimtas minėtas įsiteisėjęs Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas, pareiškėja prašė priteisti turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą pinigais. Nagrinėjamoje byloje pareiškėja prašo atstatyti malkinę vietoje nugriautos, t. y. pastatyti metalinę malkinę ant gelžbetoninio pamato kietam kurui laikyti, atitinkančią statybos techninius reikalavimus, toje pačioje vietoje, kur buvo nugriautoji malkinė, bei nurodyti, kad atsakovui neįvykdžius sprendimo, pareiškėja turi teisę atlikti tuos veiksmus pati ir kartu išieškoti iš atsakovo reikiamas išlaidas.
26. Žalos atlyginimo būdą ir dydį reguliuoja CK 6.281 straipsnis. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad priteisdamas žalos atlyginimą, teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, įpareigoja atsakingą už žalą asmenį atlyginti ją natūra (pateikti tos pat rūšies ir kokybės daiktą, pataisyti sužalotą daiktą ir pan.) arba visiškai atlyginti padarytus nuostolius. CK 6.281 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu teismo sprendimas atlyginti žalą natūra neįvykdomas per protingą laiką, tai kreditorius turi teisę reikalauti atlyginti žalą pinigais.
27. Pareiškėjos skundo reikalavimai nagrinėjamoje byloje bei ankstesnėje administracinėje byloje yra tapatūs – atlyginti žalą. Nors pareiškėja nagrinėjamoje byloje prašo žalą atlyginti kitokiu būdu, negu ankstesnėje byloje, tačiau nagrinėjamoje byloje pareiškėjos pareikšto reikalavimo išsprendimas reikštų įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytų materialiųjų teisinių santykių revizavimą.
28. Todėl nagrinėjama byla turi būti nutraukta, nes ginčas dėl žalos atlyginimo tarp pareiškėjos ir atsakovų jau išspręstas (yra įsiteisėjęs Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 26 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-4116-596/2015, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių ginčo šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu).