Administracinė byla Nr. A-673-438/2018
Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00075-2016-6
Procesinio sprendimo kategorija 22.3
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2018 m. birželio 6 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Romano Klišausko (pranešėjas) ir Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. B. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. B. skundą atsakovui Klaipėdos teritorinei ligonių kasai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinei ligonių kasai prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies už priverstinės pravaikštos laiką, kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas priteisimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėjas A. B. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašė: priteisti iš atsakovo Klaipėdos teritorinės ligonių kasos (toliau – ir Klaipėdos TLK) neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, susidariusią dėl antikonstitucinėmis pripažintų įstatymo nuostatų taikymo apskaičiuojant vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2013 m. spalio 17 d. iki 2014 m. spalio 1 d. – 7 114,28 Eur (24 564,19 Lt), priteisti iš atsakovo Klaipėdos TLK pinigų dalį už 92 kalendorines dienas nepanaudotų atostogų, susidariusią dėl antikonstitucinėmis pripažintų įstatymų nuostatų taikymo apskaičiuojant vidutinį darbo užmokestį – 2 110,05 Eur (7 285,58 Lt).
2. Pareiškėjas nurodė, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 1 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-4014-142/2014, kuris Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-1434-492/2015 paliktas nepakeistas, panaikintas Valstybinės ligonių kasos prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – ir VLK) direktoriaus 2013 m. spalio 10 d. įsakymas Nr. 1P-200 „Dėl tarnybinės nuobaudos A. B. skyrimo“, 2013 m. spalio 15 d. įsakymas Nr. 1P-202 „Dėl A. B. atleidimo iš užimamų pareigų“, jis grąžintas į Klaipėdos TLK (duomenys neskelbtini) pareigas (A lygis, 18 kategorija, pirma kvalifikacinė klasė) ir jam iš VLK priteistas 70 913,20 Lt (20 537,88 Eur) vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką.
3. Pareiškėjas nurodė, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas, priteisdamas darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką, vadovavosi Klaipėdos TLK 2013 m. gruodžio 2 d. pažymoje Nr. A1-6128 nurodytais duomenimis apie jo vidutinį darbo užmokestį. Šios pažymos duomenys netikslūs, nes apskaičiuojant vidutinį darbo užmokestį neatsižvelgta į tai, jog teisės aktai, kuriais vadovautasi, pripažinti prieštaraujančiais Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija) Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu, įsigaliojusiu 2013 m. spalio 1 d. Pažymoje nurodytas vienos dienos darbo užmokestis 289,56 Lt, tačiau laikotarpiu nuo 2013 m. spalio 1 d. iki 2013 m. spalio 16 d. buvo mokamas 361,33 Lt dienos darbo užmokestis. Pareiškėjo teigimu, laikotarpiu nuo 2013 m. spalio 17 d. iki 2014 m. spalio 1 d. susidarė 7 114,28 Eur (24 564,19 Lt) nepriemoka už priverstinę pravaikštą, taip pat už 92 kalendorines dienas nepanaudotų kasmetinių atostogų susidarė 2 110,05 Eur (7 285,58 Lt) nepriemoka. Klaipėdos TLK 2015 m. spalio 21 d. raštu Nr. A1-5798 pripažino, kad pateikta informacija apie pareiškėjo vidutinį darbo užmokestį neteisinga, o 2016 m. rugpjūčio 29 d. raštu Nr. A1-5629 nurodė, jog sutinka išmokėti prašomas priteisti sumas.
4. Pareiškėjas prašė priteisti darbo užmokesčio nepriemokas iš atsakovo Klaipėdos TLK, kadangi darbo užmokesčio nepriemokos susidarė dėl Klaipėdos TLK parengtos netikslios pažymos apie jo vidutinį darbo užmokestį. Klaipėdos TLK yra juridinis asmuo, turintis savo biudžetą, finansuojamas iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšų, savo buhalterinę apskaitą tvarko atskirai, todėl yra tinkamas atsakovas. VLK, kaip Klaipėdos TLK steigėja, nustatė jo darbo užmokestį (361,33 Lt), kuris buvo jam mokamas iš Klaipėdos TLK darbo užmokesčio fondo.
6. Atsakovas pripažino, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo nagrinėtoje administracinėje byloje Nr. I-9003-142/2013, 2013 m. gruodžio 3 raštu Nr. A1-6128 „Dėl informacijos pateikimo“ pateikė netikslius duomenis apie pareiškėjo vidutinį darbo užmokestį, todėl susidariusi pareiškėjo nurodyta darbo užmokesčio nepriemoka jam turėtų būti išmokėta, o kompensacija už nepanaudotas kasmetines atostogas turėtų būti išmokėta Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymo nustatyta tvarka. Atsakovas nurodė, kad sutinka su pareiškėjo skundo reikalavimais ir jų neginčija.
7. Atsakovas paaiškino, kad išnagrinėjęs pareiškėjo 2016 m. rugpjūčio 25 d. prašymą išmokėti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2013 m. spalio 17 d. iki 2014 m. spalio 1 d. ir kompensaciją už 92 kalendorines dienas nepanaudotų atostogų dalį, 2016 m. rugpjūčio 29 d. raštu Nr. A1-5629 informavo pareiškėją, kad sutinka išmokėti prašomą darbo užmokesčio dalį, t. y. 7 114,28 Eur už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2013 m. spalio 17 d. iki 2014 m. spalio 1 d. ir 2 110,05 Eur už 92 kalendorines dienas nepanaudotų atostogų.
II.
9. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2016 m. lapkričio 10 d. sprendimu pareiškėjo A. B. skundą dėl 7 114,28 Eur neišmokėtos darbo užmokesčio dalies už priverstinės pravaikštos laiką, 2 110,05 Eur kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas priteisimo iš atsakovo Klaipėdos teritorinės ligonių kasos atmetė.
10. Teismas nustatė, kad pareiškėjas atleistas iš Klaipėdos TLK (duomenys neskelbtini) pareigų VLK direktoriaus 2013 m. spalio 15 d. įsakymu Nr. 1P-202 nuo 2013 m. spalio 16 d., paskyrus tarnybinę nuobaudą. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 1 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-4014-142/2014 panaikintas VLK direktoriaus 2013 m. spalio 10 d. įsakymas Nr. 1P-200 „Dėl tarnybinės nuobaudos A. B. skyrimo“ ir 2013 m. spalio 15 d. įsakymas Nr. 1P-202 „Dėl A. B. atleidimo iš užimamų pareigų“, pareiškėjas grąžintas į Klaipėdos teritorinės ligonių kasos (duomenys neskelbtini) pareigas (A lygis, 18 kategorija, pirma kvalifikacinė klasė), jam iš VLK priteistas 70 913,20 Lt (20 537,88 Eur) vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-1434-492/2015 Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 1 d. sprendimas paliktas nepakeistas. Pareiškėjas VLK direktoriaus 2014 m. spalio 22 d. įsakymu Nr. 1P-183 grąžintas į Klaipėdos TLK (duomenys neskelbtini) pareigas nuo 2014 m. spalio 28 d., jam 2015 m. balandžio 27 d. išmokėtas 15 608,79 Eur darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką.
11. Teismas nustatė, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendime priteisiant pareiškėjui vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką vadovautasi Klaipėdos TLK 2013 m. gruodžio 2 d. pažymoje Nr. A1-6128 nurodytais duomenimis apie jo vidutinį darbo užmokestį, kurioje nurodyta, jog pareiškėjo vidutinis mėnesio darbo užmokestis yra 6 051,80 Lt, vidutinis vienos dienos darbo užmokestis yra 289,56 Lt. Klaipėdos TLK 2015 m. spalio 21 d. rašte Nr. A1-5796 nurodyta, jog laikotarpiu nuo 2013 m. spalio 1 d. iki 2013 m. spalio 16 d. pareiškėjo vienos dienos vidutinis darbo užmokestis sudarė 361,33 Lt neatskaičius mokesčių.
12. Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu, įsigaliojusiu 2013 m. spalio 1 d., pripažinti antikonstituciniais Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 1 priedas (2009 m. balandžio 23 d. redakcija, įsigaliojusi 2009 m. gegužės 1 d., Žin., 2009, Nr. 49-1937), kuriuo nustatyti sumažinti 15–20 pareigybių kategorijų valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientai, Valstybės tarnybos įstatymo 1 priedas (2009 m. liepos 17 d. redakcija, Žin., 2009, Nr. 91-3918), kuriuo nustatyti sumažinti 11–20 pareigybių kategorijų valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientai, Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio 3 dalis (2009 m. liepos 17 d. redakcija, įsigaliojusi 2009 m. rugpjūčio 1 d., Žin., 2009, Nr. 91-3918) tiek, kiek joje nustatyti sumažinti priedų už kvalifikacinę klasę dydžiai.
13. Teismas iš pareiškėjo paaiškinimų ir liudytojų L. R., S. G. ir I. B. parodymų nustatė, kad, jeigu pareiškėjas būtų ėjęs (duomenys neskelbtini) pareigas priverstinės pravaikštos laikotarpiu nuo 2013 m. spalio 17 d. iki 2014 m. spalio 1 d., jo vidutinis vienos dienos darbo užmokestis būtų sudaręs 361,33 Lt neatskaičius mokesčių, tačiau Klaipėdos TLK 2013 m. gruodžio 2 d. pažymoje Nr. A1-6128 vidutinis darbo užmokestis apskaičiuotas vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. gegužės 27 d. nutarimo Nr. 650 nustatyta tvarka pagal paskutinius tris mėnesius, kuriais pareiškėjui dar buvo mokamas antikonstituciniais pripažintais įstatymais sumažintas darbo užmokestis. Dėl šių priežasčių susidarė pareiškėjo prašoma priteisti nepriemoka. Tokios pačios aplinkybės nurodytos ir Klaipėdos TLK 2015 m. spalio 21 d. raštuose Nr. A1-5798, Nr. A1-5797, Nr. A1-5798.
14. Teismas nurodė, kad pareiškėjo reiškiamas reikalavimas nagrinėjamoje administracinėje byloje neabejotinai yra teisinių santykių, susiklosčiusių neteisėtai atleidus pareiškėją iš Klaipėdos TLK (duomenys neskelbtini) pareigų, tąsa. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 1 d. sprendimu konstatuota, jog šiuose teisiniuose santykiuose atsakovas yra VLK ir būtent iš šio subjekto pareiškėjui priteistas vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką. Pareiškėjas, argumentuodamas, jog jam priteistas ne visas priklausantis darbo užmokestis už priverstinę pravaikštą, reikalavimą reiškia kitam subjektui – Klaipėdos TLK. Teismas vertino, kad tai, jog Klaipėdos TLK parengtos 2013 m. gruodžio 2 d. pažymos Nr. A1-6128 duomenų pagrindu apskaičiuotas priteistinas darbo užmokestis už priverstinę pravaikštą, nesudaro pagrindo keisti atsakovą tame pačiame teisiniame santykyje, iš kurio kilo ginčas, todėl pareiškėjo argumentus dėl Klaipėdos TLK įtraukimo atsakovu šioje byloje pripažino nepagrįstais.
15. Teismas nurodė, kad tai, jog Klaipėdos TLK yra savarankiškas juridinis asmuo, taip pat nesudaro pagrindo jam reikšti reikalavimus, už kurių įvykdymą atsakingas kitas juridinis asmuo – VLK. Teismas sprendė, kad aplinkybė, jog Klaipėdos TLK, kaip savarankiško viešojo sektoriaus subjekto, asignavimų plane darbo užmokesčio fonde numatytas finansavimas (duomenys neskelbtini) pareigybei, nekeičia teisinio vertinimo sprendžiant tinkamo atsakovo klausimą. Pareiškėjo priverstinės pravaikštos laikotarpiu Klaipėdos TLK (duomenys neskelbtini) pareigas ėjo kitas asmuo, kuriam buvo mokamas darbo užmokestis iš numatytų asignavimų, todėl Klaipėdos TLK metiniame biudžete nebuvo numatyti asignavimai pareiškėjo reikalaujamoms priteisti darbo užmokesčio ir kompensacijos už nepanaudotas atostogas nepriemokoms.
16. Teismas vertino, pareiškėjas reikalavimą reiškia netinkamam atsakovui Klaipėdos TLK, o tinkamu atsakovu laikytina VLK. Pareiškėjui Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 12 d., 2016 m. kovo 8 d., 2016 m. birželio 16 d. nutartimis, 2016 m. spalio 20 d. teismo posėdžio metu pasiūlyta pakeisti atsakovą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. birželio 1 d. nutartyje taip pat nurodyta, kokie aspektai vertintini apsisprendžiant dėl tinkamo atsakovo nagrinėjamoje byloje, tačiau pareiškėjas savo valios nepakeitė ir reikalavimą reiškia Klaipėdos TLK. Teismas nagrinėjamoje byloje nevertino pareiškėjo reikalavimų pagrįstumo, nes pareiškėjas reikalavimus reiškia netinkamam atsakovui.
17. Teismas nurodė, kad pareiškėjo teisė yra apsispręsti dėl atsakovo, kuriam jis reiškia materialinius teisinius reikalavimus, o atsakovo teisė sutikti arba nesutikti su reiškiamais reikalavimais. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. birželio 1 d. nutartyje nagrinėjamoje byloje buvo konstatuota, jog neaišku, ar byloje tarp šalių, t. y. pareiškėjo ir Klaipėdos TLK yra kilęs ginčas. Klaipėdos TLK sutinka išmokėti pareiškėjui jo prašomas sumas, šią poziciją išdėsto ir atsiliepime į pareiškėjo skundą ir nurodo, kad ginčas byloje nekyla. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 3 straipsnio, 5 straipsnio 1 dalies, 22 straipsnio 1 dalies, 88 straipsnio nuostatomis, sprendė, kad pareiškėjas, prašydamas priteisti darbo užmokesčio ir kompensacijos už nepanaudotas atostogas nepriemokas, nenurodo, kad atsakovas Klaipėdos TLK atsisako išmokėti prašomas priteisti sumas, ginčija jų dydį ar pačią pareiškėjo teisę. Klaipėdos TLK pripažįsta pareiškėjo reikalavimus ir sutinka juos patenkinti.
18. Teismas vertino, kad nagrinėjamu atveju vien fakto konstatavimas teismo sprendimu nesant ginčo tarp šalių pareiškėjo teisių ir pareigų apimčiai įtakos neturės ir teismo sprendimu jo teisės nebus apgintos, nes nenustatytas teisių pažeidimas. Pareiškėjas kelia priešlaikinį ginčą, o tai nesuderinama su realios ir veiksmingos teisminės gynybos užtikrinimu. Teismas nurodė, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką materialiųjų teisinių prielaidų ginti asmens pažeistą teisę ar įstatymo saugomą interesą nebuvimas yra pagrindas skundą (prašymą) atmesti (pvz., 2015 m. balandžio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1613-662/2015, 2016 m. sausio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2257-520/2016).
III.
19. Pareiškėjas A. B. apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir klausimą išspręsti iš esmės.
20. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo išvada, kad jo reiškiamas reikalavimas yra teisinių santykių, susiklosčiusių neteisėtai atleidus pareiškėją iš Klaipėdos TLK (duomenys neskelbtini) pareigų, tąsa. Pareiškėjas teigia, kad šioje byloje ginčas kyla dėl darbo užmokesčio nepriemokų, kurios atsirado Klaipėdos TLK vykdant viešojo administravimo veiklą – informacinio dokumento – 2013 m. gruodžio 2 d. pažymos Nr. A1-6128, kuriuo buvo patvirtintas neteisingas juridinis faktas, pateikimą teismui. Ginčo esmė – Klaipėdos TLK pateikė teismui klaidingą pareiškėjo darbo užmokesčio apskaičiavimą, nes jį rengdama vadovavosi įstatymo nuostatomis, kurios pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai. Tokiais Klaipėdos TLK veiksmais pareiškėjui atsirado teisinės pasekmės – formaliai sumažintas įstatymu įteisintas ir VLK direktoriaus nustatytas atlyginimas nuo 2013 m. spalio 17 d. bei pažeistas konstitucinis teisėtų lūkesčių principas. Todėl pareiškėjas ir inicijavo naują administracinį ginčą, kuriame atsakovu laikytina Klaipėdos TLK.
21. Pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas, ar Klaipėdos TLK gali būti tinkamu atsakovu byloje, neatsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. birželio 1 d. nutartyje išdėstytus teisės išaiškinimus, kad spręsdamas skundo priimtinumo klausimus, teismas turi atsižvelgti į įstatymus, reglamentuojančius VLK ir teritorinių ligonių kasų statusą ir jų išlaikymo iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto teisinius santykius, todėl negalėjo nustatyti, ar Klaipėdos TLK gali būti atsakovas pagal pareiškėjo reikalavimus. Pareiškėjas, teikdamas 2016 m. rugpjūčio 30 d. patikslintą skundą (prašymą) pateikė dokumentus ir argumentus, pagrindžiančius Klaipėdos TLK ir VLK teisinį savarankiškumą ir turtinį atskirumą, tačiau teismas minėtų duomenų visumos nevertino ir nepagrįstai sprendė, kad pagal pareiškėjo reikalavimus turi atsakyti kitas juridinis asmuo – VLK.
22. Pareiškėjo nuomone, tinkamas atsakovas byloje – Klaipėdos TLK, kaip viešojo administravimo subjektas, atlikęs veiksmus – dokumentų, kuriais patvirtinamas tam tikras juridinis faktas, išdavimą (Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 2 str. 17 d.), todėl ir turi prisiimti atsakomybę už priimtų sprendimų padarinius. VLK neatsako už Klaipėdos TLK sprendimų netinkamą vykdymą, kuomet Klaipėdos TLK, neturėdama pagrindo sumažino nuo 2013 m. spalio 17 d. pareiškėjui mokamą darbo užmokestį, kartu sumažėjo ir išmoka už nepanaudotas kasmetines atostogas, tokiu būdu Klaipėdos TLK formaliai pakeitė steigėjo – VLK, nustatytas pareiškėjo darbo apmokėjimo sąlygas.
23. Pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas išvadą, kad pareiškėjo priverstinės pravaikštos metu Klaipėdos TLK (duomenys neskelbtini) pareigas ėjo kitas asmuo, kuriam buvo mokamas darbo užmokestis iš numatytų asignavimų, todėl įstaigos metiniame biudžete nebuvo numatyti asignavimai pareiškėjo prašomoms priteisti nepriemokoms, grindė prielaidomis, o ne įrodymais. Pareiškėjas dokumentų, pagrindžiančių, kad minėtas pareigas jo priverstinės pravaikštos laikotarpiu ėjo kitas asmuo ir už tą laikotarpį jam buvo mokamas darbo užmokestis, į bylą neteikė, todėl tokia teismo išvada negali būti laikoma pagrįsta. Be to, ši aplinkybė negalėtų būti vertinama, kaip paneigianti ir užkertanti pareiškėjui teisę gauti jam Konstitucijos garantuotą ir darbdavio nustatytą darbo užmokestį.
24. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime, viena vertus, teigdamas, kad tinkamas atsakovas byloje yra VLK, o kita vertus, konstatuodamas, kad tarp pareiškėjo ir atsakovo Klaipėdos TLK ginčo nėra, nes pareiškėjas nenurodo, kad Klaipėdos TLK atsisako išmokėti jo prašomas priteisti sumas, sukuria tokią situaciją, kuomet Klaipėdos TLK negalėtų susidariusių nepriemokų išmokėti pareiškėjui, nes teismo sprendimu nustatyta, kad tinkamu atsakovu laikytina VLK. Nepagrįstas, neaiškus ir prieštaringas teismo sprendimas užkerta kelią pareiškėjui įgyvendinti teisę į Konstitucijos ginamas vertybes, sudaro sąlygas ateityje kilti naujiems teisiniams ginčams dėl to paties dalyko.
25. Atsakovas Klaipėdos teritorinė ligonių kasa atsiliepime į pareiškėjo A. B. apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą nagrinėti ir sprendimą byloje priimti savo nuožiūra.
26. Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinė ligonių kasa prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos atsiliepime į pareiškėjo A. B. apeliacinį skundą prašo atmesti apeliacinį skundą ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.
27. Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo, kad Klaipėdos TLK, pateikdama duomenis Vilniaus apygardos administraciniam teismui nagrinėjant bylą dėl pareiškėjo atleidimo, 2013 m. gruodžio 2 d. pažymoje Nr. A1-6128 pateikė teisingus duomenis pagal tuo metu galiojusius teisės aktus. Pareiškėjas buvo grąžintas į eitas pareigas, jam sumokėtas darbo užmokestis už priverstinę pravaikštą. Pareiškėjas dėl susidariusios nepriemokos kreipiasi nepagrįstai, jis prašo priteisti Konstitucijai prieštaraujančio įstatymo pagrindu neišmokėtą darbo užmokesčio dalį už laikotarpį nuo 2013 m. spalio 17 d. iki 2014 m. spalio 1 d.
28. Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo, kad Lietuvos Respublikos Seimas 2015 m. birželio 30 d. priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą (toliau – ir Grąžinimo įstatymas), įsigaliojusį 2015 m. rugsėjo 1 d., kuriame nustatyta dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) mokėjimo patirtų praradimų apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarka bei finansavimo šaltiniai. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimuose, priimtuose administracinėse bylose Nr. A-668-602/2016 ir Nr. A-669-602/2016, konstatuota, kad jau esant įstatyme nustatytam pareiškėjo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui, nėra pagrindo tenkinti reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu. Tuo tarpu pagal Grąžinimo įstatymą pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjo patirtus neproporcingus praradimus kyla darbo užmokestį mokėjusiai institucijai.
29. Trečiojo suinteresuoto asmens nuomone, atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. ir 2015 m. lapkričio 19 d. nutarimus bei Grąžinimo įstatymo nuostatas, nagrinėjamoje byloje teismas neturi teisinio pagrindo nukrypti nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėse bylose Nr. A-668-602/2016 ir Nr. A-669-602/2016 suformuotos teismų praktikos ir pareiškėjo reikalavimas priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį atmestinas, nes sumažintą darbo užmokestį (atlyginimą) mokėjusiai institucijai Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjo patirtus praradimus, o ginčo laikotarpiu susidariusi darbo užmokesčio nepriemoka pareiškėjui bus kompensuota įstatyme nustatyta neteismine tvarka. Pareiškėjas A. B. negali įgyti daugiau teisių, nei visi kiti valstybės tarnautojai, kuriems darbo užmokesčio praradimai bus išmokami pagal Grąžinimo įstatymą.
k o n s t a t u o j a:
IV.
31. Administracinių bylų teisenos įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad „Administracinis teismas sprendžia viešojo administravimo srities ginčus.“ To paties įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje taip pat nustatyta, kad „Kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas.“
32. Šis teisinis reglamentavimas reiškia, kad asmuo savo teisę kreiptis administracinį teismą bei gauti teisminę gynybą gali įgyvendinti kai egzistuoja jo teisės ar įstatymų saugomo intereso ginčijimo ar pažeidimo faktas.
33. Iš pareiškėjo skundo teismui matyti, kad pareiškėjas savo teisių pažeidimą kildina iš Klaipėdos TLK veiksmų, pastarajai neteisingai 2013 m. gruodžio 2 d. pažymoje Nr. A1-6128 apskaičiavus jo vidutinį darbo užmokestį, kas atitinkmai lėmė, kad teismas, nagrinėjęs jo grąžinimo į darbą bylą, už priverstinės pravaikštos laiką priteisė atitinkamai mažesnę išmokos sumą.
34. Byloje nustatyta, kad ginčo tarp pareiškėjo ir Klaipėdos TLK, esančio šioje byloje atsakovu, dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti pareiškėjo nurodomas priverstinės pravaikštos sumas, nėra (t.1 b. l. 138). Tai lemia, kad nėra įstatyminių prielaidų taikyti teisminės gynybos poveikio priemones, kad būtų apginta tikrai ar tariamai pažeista pareiškėjo subjektinė teisė, nes atsakovas pripažįsta pareiškėjo teisių pažeidimo faktą ir sutinka jį pašalinti (sutinka pareiškėjui išmokėti jo prašomas sumas).
35. Visa tai lemia, kad pirmosios instancijos teismas atsisakydamas tenkinti pareiškėjo reikalavimą, jo pasirinktam atsakovui, Klaipėdos TLK, priėmė pagrįstą bei teisingą sprendimą.
36. Kolegija taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad aptariamas pareiškėjo tikras ar tariamas teisių pažeidimas, neteisingai apskaičiuojant jam atlygio už priverstinę pravaikštą sumas, ir šių teisių teisminė gynyba, yra susijusi ginču, kuris buvo sprendžiamas byloje dėl pareiškėjo grąžinimo į Klaipėdos TLK (duomenys neskelbtini) pareigas. Tai lemia, kad aptariamų pareiškėjo teisių teiminės gynybos klausimas taip pat turėjo būti sprendžiamas toje byloje.
37. Tačiau Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 1 d. sprendimas ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1434-492/2015, kurioje buvo nagrinėjamas ginčas tarp pareiškėjo ir atsakovo, Valstybinės ligonių kasos prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos, dėl pareiškėjo grąžinimo į Klaipėdos TLK (duomenys neskelbtini) pareigas ir atlygio už priverstinę pravaikštą prieteisimo, yra įsiteisėję. Tai reiškia, kad ginčas dėl minėtų pareiškėjo reikalavimų yra išspręstas bei užbaigtas. Toks šių teismų sprendimų pobūdis savo ruožtu lemia, kad šie teismų sprendimai yra įgiję prejudicinę galią ir yra privalomi visoms valstybinės valdžios institucijoms bei teismui (ABTĮ 14; 58 str. 2 d.). Dėl ko, aptariamas pareiškėjo teisių pažeidimo teisminės gynybos klausimas šiuo metu nagrinėjamoje byloje negali būti sprendžiamas. Šiuo atveju pareiškėjas manydamas, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 1 d. sprendimu ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-1434-492/2015, buvo neteisingai išspręstas jo tikrai ar tariamai pažeistų teisių gynybos klausimas, gali inicijuoti proceso atnaujinimą šiose bylose, Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 skyriuje nustatyta tvarka ir sąlygomis. Ir tik atnaujinus procesą procesą šiose bylose, t. y., atnaujinus šiose bylose kilusio ginčo nagrinėjimą, būtų galima spręsti iš esmės ar pareiškėjui buvo priteistas teisingo dydžio atlygis už priverstinę pravaikštą, ar ne.
38. Atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje V. H. prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje H. prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog, vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).
39. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus. Todėl apeliacinės instancijos teismas, iš esmės sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja.
40. Apibendrinus darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą bei teisingą sprendimą, dėl ko tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija