Civilinė byla Nr. 3K-3-521-611/2016
Teisminio proceso Nr. 2-06-3-02996-2015-5
Procesinio sprendimo kategorija 2.5.8.9.
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2016 m. gruodžio 14 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Andžej Maciejevski (pranešėjas), Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Vasarienės,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Lengvesnė buhalterija“ kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. kovo 24 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Lengvesnė buhalterija“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei draudimo brokerių bendrovei „Ban Vita“ dėl skolos priteisimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių sutarties pakeitimą konkliudentiniais veiksmais, aiškinimo ir taikymo.
2. Ieškovė UAB „lengvesnė buhalterija“ pateikė teismui ieškinį, kuriuo prašė priteisti iš atsakovės UADBB „Ban Vita“ 622,38 Eur skolos, 41,79 Eur delspinigių, 6 proc. metines palūkanas už pradelstą atsiskaityti laiką nuo bylos iškėlimo dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
3. 2013 m. vasario 14 d. su atsakove buvo sudaryta buhalterinės apskaitos sutartis Nr. 13/13 (toliau – ir Sutartis), pagal kurią ieškovė įsipareigojo suteikti atsakovei: buhalterinės apskaitos paslaugas, sudaryti finansinę atskaitomybę, atstovauti užsakovei mokesčio administratoriaus institucijoje, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyboje ir Lietuvos statistikos departamente, teikti užsakovei konsultacijas apskaitos ir mokesčių klausimais, bendradarbiauti su užsakovės auditoriais, o atsakovė įsipareigojo už šias paslaugas kas mėnesį mokėti 300 Lt (86,87 Eur) be PVM (Sutarties 4.2 punktas). Sutarties kaina peržiūrima bei keičiama abipusiu šalių susitarimu pasikeitus darbų apimčiai, kas ketvirtį: perskaičiuojant praėjusio ketvirčio dokumentų kiekį ir darbų apimtį (priedai Nr. 2 ir Nr. 3) apskaičiuojamas įkainis ateinančiam ketvirčiui (Sutarties 4.5 punktas). Bet kokie Sutarties papildymai ar pakeitimai sudaromi raštu, pasirašomi abiejų šalių įgaliotų atstovų ir pridedami prie Sutarties kaip priedai (Sutarties 7.4 punktas). Paslaugos atsakovei buvo teikiamos iki 2014 m. sausio 31 d.
4. Atsakovė nuo pat Sutarties sudarymo pradžios už suteiktas paslaugas atsiskaitydavo nereguliariai. Ieškovė ne kartą kreipėsi raštu į atsakovę prašydama geruoju padengti susidariusią skolą, tačiau atsakovė 2014 m. vasario 28 d. vienašališkai nutraukė sutartį ir neapmokėjo pagal PVM sąskaitas faktūras: LB Nr. 571 – 185,03 Eur su PVM (už 2013 m. lapkričio mėn.), LB Nr. 595 – 185,03 Eur su PVM (už 2013 m. gruodžio mėn.), LB Nr. 618 – 252,32 Eur su PVM (už 2014 m. sausio mėn.), iš viso – 622,38 Eur su PVM.
5. Atsakovė su ieškiniu nesutiko, nurodė, kad Sutarties kaina galėjo būti keičiama tik rašytiniu abiejų šalių susitarimu, tačiau toks susitarimas nebuvo sudarytas. Vienašališki ieškovės veiksmai nustatant įkainius (Sutarties sąlygų pakeitimas) prieštarauja Sutarties nuostatoms, yra neteisėti, todėl nėra pagrindo apmokėti ieškovės pateiktas PVM sąskaitas faktūras padidintomis kainomis.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
6. Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2015 m. lapkričio 30 d. sprendimu ieškinį tenkino, priteisė ieškovei iš atsakovės 622,38 Eur skolą, 41,79 Eur delspinigių, 6 proc. metinių palūkanų nuo 664,17 Eur sumos nuo bylos iškėlimo teisme (2015 m. balandžio 17 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 22,25 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
7. Sutartį teismas kvalifikavo kaip atlygintinų paslaugų teikimo sutartį, susitarimą, įtvirtintą Sutarties 4.5 punkte dėl įkainių didinimo, vertino kaip neprieštaraujantį imperatyviosioms įstatymų nuostatoms ir nedraudžiamą įstatymų.
8. Teismas nurodė, kad atsakovė neginčijo, jog apskaitomų dokumentų kiekis po Sutarties pasirašymo padidėjo, ji apmokėjo ir didesnes 2013 m. liepos – spalio mėnesių sąskaitas.
9. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.159 straipsnį sutarties elementai, kurių pakanka sutarties galiojimui, yra šalių susitarimas, o įstatymų nustatytais atvejais – ir sutarties forma, tačiau konsensualizmo principas reikalauja atskleisti tikruosius šalių ketinimus, o ne vien analizuoti kalbinę rašytinės sutarties teksto reikšmę (CK 6.193 straipsnio 1 dalis). Pagal CK 6.162 straipsnio 2 dalį, sutarčiai sudaryti ir galioti pakanka, kad šalys susitartų dėl esminių jos sąlygų, susitarimą dėl antraeilių sąlygų šalys gali pasiekti vėliau arba sutarties spragas gali pašalinti teismas.
10. Teismo vertinimu, ginčas būtų neteisingai išspręstas, jei ieškovės reikalavimas priteisti atlyginimą pagal padidėjusį darbų kiekį būtų atmestas vien dėl to, kad šalys nesudarė papildomo susitarimo dėl Sutarties kainos peržiūrėjimo, nors Sutarties 4.5 punkte nurodė tai padaryti.
11. Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal atsakovės UADBB „Ban Vita“ apeliacinį skundą, 2016 m. kovo 24 d. sprendimu Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 30 d. sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą – ieškinį atmetė, išsprendė bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimą.
12. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas be teisinio pagrindo vadovavosi sutarčių aiškinimo taisyklėmis, kai sutarties nuostatos yra aiškios. CK XIV nuostatų sisteminė analizė suponuoja išvadą, jog sutarties aiškinimo taisyklės yra taikomos tada, kai yra sutarties sąvokų, kalbos neatitikimų arba būtina užpildyti sutarties spragas. Pirmosios instancijos teismas, taikydamas sutarties aiškinimo taisykles, kai tam nebuvo faktinio poreikio, iš esmės iškreipė šalių sudarytos sutarties turinį.
13. Šalių sudarytos Sutarties 4.5 punkte, kuriame reglamentuota Sutarties keitimo tvarka, nustatyta, kad Sutarties kaina peržiūrima bei keičiama abipusiu šalių susitarimu pasikeitus darbų apimčiai, kas ketvirtį: perskaičiuojant praėjusio ketvirčio dokumentų kiekį ir darbų apimtį apskaičiuojamas įkainis ateinančiam ketvirčiui. Pagal sutarties turinį tam, kad šalys padidintų sutarties kainą, būtina pasikeitusi darbų apimtis ir šalių susitarimas.
14. Byloje tarp šalių nėra ginčo, kad darbų apimtis buvo padidėjusi. Sutarties 7.4 punkte nustatyta šalių valios išraiškos forma yra rašytinė, todėl byloje nesant rašytinio šalies susitarimo ir vienai iš šalių nurodant, kad ji nepritarė Sutarties pakeitimui, negalima pripažinti esant šalių valią pakeisti Sutartį. Sutarties 4.5 punkte buvo įtvirtinta galimybė, o ne pareiga padidinti įkainius. Šalims susiejant darbų apimtį su padidėjusia kaina, sutarties sąlygos būtų formuluojamos eliminuojant šalių susitarimą. Tačiau šalys įtvirtino aiškią ir kartu specifinę kainos nustatymo tvarką. Sutarties kaina esant šalių susitarimui nustatoma pagal praėjusio ketvirčio darbų apimtį ateinančiam ketvirčiui. Vien tik šios tvarkos pobūdis, nenumatant vienašalių ieškovės veiksmų konstatuojant darbų apimtis, reikalauja šalių susitarimo bei suderinimo dėl tikslios atliktų darbų apimties.
15. Faktą, kad ieškovės atlikti veiksmai atitinka vienašališką Sutarties pakeitimą, rodo ir ta aplinkybė, jog kiekvieną mėnesį išrašydama PVM sąskaitas faktūras už suteiktas buhalterines paslaugas ji nurodė skirtingas sumas, nors turėjo būti nustatytas vienodas mokestis visam ateinančiam ketvirčiui pagal praeito ketvirčio apimtis.
16. Teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismo pozicija, jog ginčas būtų neteisingai išspręstas, jei ieškovės reikalavimas priteisti atlyginimą pagal nustatytą padidėjusį darbų kiekį būtų atmestas, yra padarytas netinkamai įvertinus Sutarties turinio nuostatas ir nenustačius, jog sutarties kainos pakeitimas buvo susietas ne tik su padidėjusia darbų apimtimi, bet ir su šalių valia. Faktas, kad atsakovė kelis mėnesius apmokėjo sąskaitas, kurios neatitinka Sutarties kainos, neatima iš jos teisės kvestionuoti ieškovės veiksmus, kuriuos ši atliko ne pagal Sutarties nuostatas.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
17. Kasaciniu skundu ieškovė UAB „Lengvesnė buhalterija“ prašo Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. kovo 24 d. sprendimą panaikinti, palikti nepakeistą Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 30 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
17.1. Teismas pažeidė CK 6.183 straipsnio 2 dalies nuostatas ir šiuo klausimu nesivadovavo kasacinio teismo išaiškinimais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gruodžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-552/2012). Atsakovė dėl savo elgesio neteko teisės remtis Sutarties išlyga dėl privalomos rašytinės Sutarties pakeitimo formos. Nors Sutartyje nustatyta, kad bet kokie jos papildymai ar pakeitimai sudaromi raštu, pasirašomi abiejų šalių įgaliotų atstovų ir yra pridedami prie Sutarties kaip priedai (Sutarties 7.4 punktas), tačiau iš šalių elgesio vykdant Sutartį matyti, kad šalys šios išlygos atsisakė ir dėl Sutarties pakeitimo (dėl Sutarties kainos) susitarė konkliudentiniais veiksmais, toks susitarimas joms abiem buvo priimtinas ir vykdomas iki ginčo atsiradimo. Tokio susitarimo buvimą patvirtina tai, kad Sutartyje nustatyta, kad jos kaina bus peržiūrima bei pakeičiama abipusiu šalių susitarimu pasikeitus darbų apimčiai, kas ketvirtį (Sutarties 4.5 punktas). Nagrinėjant bylą atsakovė neginčijo aplinkybės, kad apskaitomų dokumentų apimtis (lyginant su apimtimi, nurodyta Sutarties pasirašymo metu) padidėjo, t. y. kad Sutartyje buvo nustatytas pagrindas perskaičiuoti Sutarties kainą. Atsakovė gavo PVM sąskaitas faktūras su pakeista Sutarties kaina nuo 2013 m. liepos mėnesio ir iki 2013 m. spalio mėnesio jas apmokėjo, ginčo sąskaitų negrąžino, kas rodo, jog atsakovė šias sąskaitas įtraukė į savo buhalterinę apskaitą ir pripažino, kad tarp šalių susiklostę teisiniai santykiai modifikavosi (dėl Sutarties kainos). Atsakovė pasirašė ir tarpusavio skolų suderinimo aktą, kuriuo skolą pripažino, tai leidžia teigti buvus jos akceptą dėl Sutarties kainos pakeitimo, o toks akceptas visiškai atitinka CK 6.173 straipsnyje įtvirtintus reikalavimus. Nors atsakovė ginasi, kad ne ji šį skolų suderinimo aktą pasirašė, o kita buhalterines paslaugas teikianti įmonė, tačiau pripažintina, kad pasirašiusi įmonė veikė atsakovės vardu ir interesais, todėl visi jos atlikti veiksmai sukelia atsakovei pasekmes ir tokie veiksmai vertinami kaip atlikti atsakovės. Jokių pretenzijų dėl pateikiamų PVM sąskaitų faktūrų su pasikeitusia Sutarties kaina atsakovė nepateikė iki Sutarties nutraukimo, todėl teigtina, kad toks kainos pakeitimas tarp šalių buvo suderintas.
17.2. Abiejų instancijų teismai nustatė, o atsakovė to neginčijo, kad buvo pagrindas perskaičiuoti kainą (padidėjusi darbo apimtis), t. y. ieškovė prašo apmokėti realiai suteiktas paslaugas. Apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas ieškinį, ieškovei nepriteisė jokios (net ir pagal pirminę kainą) paslaugų kainos dalies.
18. Atsakovė UADBB „Ban Vita“ atsiliepimu į kasacinį skundą prašo skundo netenkinti, skundžiamą teismo nutartį palikti nepakeistą; priteisti iš ieškovės atsakovės naudai jos patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
18.1. Nesutiktina su ieškovės reiškiama pozicija, kad Sutarties 7.4 punktas nustato tik esminius Sutarties papildymo, pakeitimo atvejus, t. y. papildomų paslaugų įkainiai buvo nurodyti Sutarties 4.5 punkte, papildomų raštiškų susitarimų dėl jų nereikėjo ir neva tai nėra esminis Sutarties pakeitimas. Sutarties 4.5 ir 7.4 punktų analizė vienareikšmiškai leidžia teigti, kad sutarties kaina galėjo būti keičiama tik rašytiniu abiejų šalių susitarimu. Tačiau toks susitarimas nebuvo sudarytas. Esant skirtingam šių punktų interpretavimui, bet kuriuo atveju sutarties sąlyga turi būti aiškinama ją pasiūliusios šalies (ieškovės) nenaudai (CK 6.193 straipsnio 2, 4 dalys). Vienašališki ieškovės veiksmai, prieštaraujant Sutarties nuostatoms, nustatant įkainius, neteisėti ir negalioja. Todėl apmokėti ieškovės pateiktas PVM sąskaitas faktūras padidintomis kainomis nėra pagrindo.
18.2. Pirmosios instancijos teismas nesilaikė pareigos tinkamai kvalifikuoti šalių teisinius santykius, nustatyti reikšmingas faktines aplinkybes ir savo išvadas pagrįsti atitinkamais įrodymais. Ieškovės teismui pateikti raštai patvirtina, kad atsakovė nuo pat pradžių laikėsi nuoseklios pozicijos, jog ieškovės reikalavimai sumokėti šalių neaptartą kainą yra nepagrįsti. Atsakovė nėra pasirašiusi ieškovės pateiktų PVM sąskaitų faktūrų ir ieškinio teiginys, kad atsakovė savo veiksmais, priimdama išrašytas PVM sąskaitas faktūras ir iš dalies jas apmokėdama, patvirtino naujas Sutarties sąlygas ir jas vykdė, yra nepagrįstas ir neįrodytas. Aplinkybė, kad ieškovės pateiktą 2014 m. kovo 31 d. skolos suderinimo aktą yra pasirašiusi kitos buhalterinės įmonės atstovė, jokiu būdu nereiškia, kad atsakovė pripažino ir sutiko su ieškovės reikalavimais sumokėti padidintą kainą už suteiktas paslaugas. Ieškovė nepateikė aiškiai suformuluoto ir iš anksto pateikto pasiūlymo (ofertos) dėl Sutarties kainos pasikeitimo. Pirmosios instancijos teismas turėjo pareigą sprendime aptarti atsakovės pateiktus argumentus ir dėl jų pasisakyti.
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl sutarties (ne)pakeitimo konkliudentiniais veiksmais
19. Teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią, yra privaloma ir turi būti vykdoma. Pagal CK 6.189 straipsnio 1 dalį sutartis įpareigoja atlikti ne tik tai, kas tiesiogiai joje numatyta, bet ir visa tai, ką lemia sutarties esmė arba įstatymai. Šioje teisės normoje įtvirtintas sutarties privalomumo ir vykdytinumo principas, kuriuo vadovaudamasis kiekvienas asmuo privalo tinkamai ir laiku vykdyti savo sutartines prievoles (CK 6.256 straipsnio 1 dalis), priešingu atveju atsiranda sutartinė civilinė atsakomybė už netinkamą prievolės įvykdymą – asmuo, neįvykdęs ar netinkamai įvykdęs savo sutartinę prievolę, privalo atlyginti kitai sutarties šaliai šios patirtus nuostolius, sumokėti netesybas (baudą, delspinigius) (CK 256 straipsnio 2 dalis). Prievolė laikoma įvykdyta netinkamai ją įvykdžius tik iš dalies, praleidus įvykdymo terminą, pažeidus kitas sutartas jos vykdymo sąlygas, bendradarbiavimo pareigą, imperatyviąsias teisės normas ar bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.
20. Šalys, sudariusios sutartį, gali keisti jos turinį. Pagal CK 6.192 straipsnio 4 dalį pakeitimai turi būti tokios pat formos, kokios yra ir sutartis, išskyrus įstatymų ar sutarties nustatytus atvejus. Įstatymo reikalaujamos formos nesilaikymas lemia sutarties negaliojimą, kai tokie padariniai įsakmiai nurodyti įstatymuose (CK 1.93 straipsnio 1 dalis), o kitais atvejais – kilus ginčui dėl sutarties, gali būti taikomas įrodinėjimo priemonių ribojimas (pavyzdžiui, CK 1.93 straipsnio 2 dalis).
21. Kasacinio teismo jurisprudencijoje konstatuota, kad savo elgesiu (konkliudentiniais veiksmais) šalys gali pakeisti raštu sudarytos sutarties turinį, jeigu tai atitinka jų ketinimus. Siekdamos, kad toks elgesys nebūtų įvertintas kaip rašytinės sutarties pakeitimas, šalys gali įtraukti į sutartį jos pakeitimą ribojančią išlygą, t. y. susitarti, kad rašytinė sutartis gali būti pakeista, papildyta ar nutraukta tik raštu (CK 6.183 straipsnio 1 dalis). Tačiau net ir tada viena sutarties šalis dėl savo elgesio gali prarasti teisę remtis tokia sutarties išlyga, jeigu kita sutarties šalis atitinkamai veikė, remdamasi pirmosios elgesiu (CK 6.183 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gruodžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-552-2012).
22. Nagrinėjamu atveju šalys sudarė rašytinės formos Sutartį (žr. šios nutarties 3 punktą), kurios 7 dalis reglamentuoja jos nutraukimą, pakeitimą ir papildymą. Ginčo Sutarties 7.4. punkte nurodė CK 6.183 straipsnio 1 dalyje reglamentuojamą išlygą, įtvirtindamos, kad bet kokie Sutarties papildymai ar pakeitimai sudaromi raštu, pasirašomi abiejų šalių įgaliotų atstovų ir yra prijungiami prie sutarties kaip priedai.
23. Minėta, kad CK 6.183 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata leidžia šalims nepaisyti sutarties sąlygos, reikalaujančios rašytinės formos, tais atvejais, kai iš šalių konkliudentinių veiksmų galima pagrįstai spręsti, kad tos sąlygos abi šalys yra atsisakiusios. Sprendžiant, ar konkretūs šalies elgesio faktai pripažintini pagrindu taikyti pastarąją teisės normą, turi būti atsižvelgiama į tokiu elgesiu išreikštą abiejų sutarties šalių bendrą ketinimą dėl sutarties keitimo ar nekeitimo, jų consensus ad idem (šalių valios sutapimas), o ne tik vienai šalių priimtiną sutarties elgesio vertinimo variantą, nes priešingu atveju, kitai šaliai pažeidžiant sutarties laisvės principą, būtų primetamos sąlygos, dėl kurių ji nesutinka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-82/2009; 2012 m. gegužės 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-224/2012).
24. Teisėjų kolegija pažymi, kad remtis CK 6.183 straipsnio 2 dalimi sutarties šalys gali, kai jų valia (veiksmai) pakeisti sutarties sąlygas yra aiški ir nedviprasmiška. Tokį teisiškai reikšmingą sutarties šalių elgesį gali patvirtinti įvairios sutarties vykdymo aplinkybės. Kilus ginčui dėl minėtos normos taikymo, teismai, nustatę nurodytas aplinkybes, sprendžia, ar sutarties šalys iš tikrųjų siekė savo elgesiu pakeisti atitinkamą sutarties sąlygą. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad, esant ginčui, ar šalys savo elgesiu pakeitė sutarties sąlygas, teismai turi vertinti, ar šalys savo elgesiu pakeitė sutarties sąlygą ir kaip konkrečiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-414-706/2016).
25. Nagrinėjamoje byloje šalių Sutarties 4 dalis reglamentuoja paslaugų kainą ir atsiskaitymo tvarką. Jos 4.5 punkte nustatyta, kad sutarties kaina peržiūrima bei keičiama abipusiu šalių susitarimu pasikeitus darbų apimčiai, kas ketvirtį: perskaičiuojant praėjusio ketvirčio dokumentų kiekį ir darbų apimtį (priedai Nr. 2 ir Nr. 3) apskaičiuojamas įkainis ateinančiam ketvirčiui.
26. Byloje nustatyta, kad ieškovė, pagal Sutarties 4.5 punktą suskaičiavusi apskaitomus dokumentus ir vadovaudamasi Sutarties priedu Nr. 3, apskaičiavo mėnesinę suteiktų buhalterinių paslaugų kainą ateinančiam ketvirčiui ir pateikė atsakovei PVM sąskaitas faktūras: LB Nr. 571 – 185,03 Eur su PVM (už 2013 m. lapkričio mėn.), LB Nr. 595 – 185,03 Eur su PVM (už 2013 m. gruodžio mėn.), LB Nr. 618 – 252,32 Eur su PVM (už 2014 m. sausio mėn.). Byloje nėra ginčų, kad darbų apimtis buvo padidėjusi ir šalys nesudarė rašytinio susitarimo dėl esminės Sutarties sąlygos – kainos pakeitimo. Atsakovė nuo pat pradžių laikėsi nuoseklios pozicijos teigdama, kad Sutarties 4.5 ir 7.4 punktų analizė vienareikšmiškai leidžia daryti išvadą, jog sutarties kaina galėjo būti keičiama tik rašytiniu abiejų šalių susitarimu, tačiau toks susitarimas nebuvo sudarytas. Tokią savo poziciją dėl ieškovės reikalavimo sumokėti šalių neaptartą kainą nepagrįstumo išreiškė: 2014 m. kovo 31 d. raštu, kuriuo prašoma grąžinti 952 Lt (275,72 Eur) permoką už 2014 m. liepos–spalio mėnesius (b. l. 23); 2014 m. sausio 28 d. prieštaravimu, kuriame teigiama, kad šalys nesutarė ir nepasirašė jokio susitarimo dėl buhalterinių paslaugų teikimo kainos padidėjimo (b. l. 36); 2014 m. kovo 20 d. raštu, kuriuo prašoma paaiškinti kokiu pagrindu nuo 2013 m. liepos mėn. teikiamose PVM sąskaitose faktūrose už buhalterinių paslaugų teikimą nurodoma didesnė kaina (b. l. 32).
27. Dėl to, kas pirmiau nurodyta, teisėjų kolegija laiko pagrįsta apeliacinės instancijos teismo išvadą, kad tam, jog šalys padidintų sutarties kainą, būtina pasikeitusi darbų apimtis ir šalių rašytinis susitarimas, t. y. šalys nustatė aiškią ir tuo pačiu specifinę kainos nustatymo tvarką. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas, ar buvo šalių valios išraiška padidinti atliktų darbų kainą, įvertino tai, kad Sutarties kaina esant šalių susitarimui turėjo būti nustatoma pagal praėjusio ketvirčio darbų apimtį ateinančiam ketvirčiui ir vien tik šios tvarkos pobūdis, nenustatant vienašalių ieškovės veiksmų konstatuojant darbų apimtis, reikalauja šalių susitarimo bei suderinimo dėl tikslios atliktų darbų apimties. Apeliacinės instancijos teismas įvertino ir aplinkybę, kad išrašydama PVM sąskaitas faktūras kiekvieną mėnesį už suteiktas buhalterines paslaugas ieškovė nurodydavo skirtingas sumas, nors turėjo būti nustatytas vienodas mokestis visam ateinančiam ketvirčiui pagal praeito ketvirčio apimtis, ir sprendė, jog ieškovės atlikti veiksmai atitinka vienašališką sutarties pakeitimą.
28. Atsižvelgdama į šių aplinkybių visumą, teisėjų kolegija sutinka su bylą nagrinėjusio apeliacinės instancijos teismo išvada, kad, įvertinus šalių sudarytos Sutarties turinio nuostatas ir nustačius, jog Sutarties kainos pakeitimas buvo susietas ne tik su padidėjusia darbų apimtimi, bet ir su šalių valia, negalima pripažinti, jog nagrinėjamoje byloje buvo šalių valios sutapimas dėl Sutarties sąlygų keitimo. Todėl kasatorės kasacinio skundo argumentas, kad šalys atsisakė išlygos ir dėl Sutarties kainos pakeitimo susitarė konkliudentiniais veiksmais, o toks susitarimas abiem šalims buvo priimtinas ir vykdomas iki ginčo atsiradimo, atmestinas kaip nepagrįstas.
29. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje nustatytas aplinkybes ir pirmiau pateiktus kasacinio teismo išaiškinimus, konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į šalių elgesį dėl Sutarties esminės sąlygos keitimo (nekeitimo), negalima išvada, jog yra šalių valios sutapimas, nes ieškovė, pažeisdama sutarties laisvės principą, primeta sąlygas, dėl kurių atsakovė nesutinka. Taigi konkretūs šalies elgesio faktai nepripažintini pagrindu taikyti CK 6.183 straipsnio 2 dalies normą, nes remtis pastarąja teisės norma sutarties šalys gali tuomet, kai jų valia (veiksmai) pakeisti sutarties sąlygas yra aiški ir nedviprasmiška.
30. Pripažinus ginčijamus ieškovės veiksmus pažeidžiančiais sutarties laisvės principą, primetant sąlygas, dėl kurių atsakovė nesutinka, t. y. pažeidžiant Sutarties keitimo tvarką (dėl kainos padidėjimo), byloje būtina pasisakyti dėl atsakovės atsiskaitymo už 2013 m. lapkričio–gruodžio mėnesius ir 2014 m. sausio mėnesį teiktas paslaugas pagal pirminę Sutartyje nustatytą kainą (4.2 punktas) apimties.
31. Kasaciniame skunde argumentuojama, kad apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas ieškinį, ieškovei nepriteisė jokios (net ir pagal pirminę kainą) buhalterinių paslaugų teikimo kainos dalies. Atsakovė teigia, kad ji yra atsiskaičiusi su ieškove už suteiktas paslaugas pagal šalių suderintus įkainius, todėl ieškovės reikalavimas priteisti tariamą skolą, delspinigius ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą yra nepagrįstas.
32. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad atsakovė, priimdavo PVM sąskaitas faktūras, kuriose už suteiktas paslaugas buvo nurodoma padidinta kaina, ir jas apmokėdavo iš dalies. Atsakovė savo 2014 m. kovo 31 d. rašte nurodė, jog prašo grąžinti jai ieškovei permokėtą 952 Lt (275,72 Eur) be PVM sumą (538 – 300) x 4). Pagal Sutarties 4.2 punktą atsakovė įsipareigojo už paslaugas kas mėnesį mokėti 300 Lt (86,87 Eur) be PVM.
33. Kasacinio teismo teisėjų kolegijos vertinimu, minėtų byloje nustatytų faktinių aplinkybių visuma leidžia daryti išvadą, kad atsakovės sumokėta 952 Lt (275,72 Eur) be PVM suma pagal Sutarties 4.2 punktą pakankama atsiskaityti už suteiktas buhalterines paslaugas, todėl kasacinio skundo argumentai šiuo klausimu atmestini kaip nepagrįsti.
34. Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė CK 6.183 straipsnio 2 dalies nuostatas, o kasatorės argumentai, kuriais siekiama paneigti apeliacinės instancijos teismo išvadų dėl šalių valios nesutapimo pagrįstumą, atmestini. Naikinti ar keisti priimtą apeliacinės instancijos teismo sprendimą nėra teisinio pagrindo. Kasacinis skundas atmestinas, o apeliacinės instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 346 straipsnis, 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
35. Bylinėjimosi išlaidų paskirstymo tvarką reglamentuoja CPK 93, 94, 96, 961, 98 straipsnių nuostatos. Šaliai, kurios naudai priimtas procesinis sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93, 98 straipsniai).
36. Kasacinį skundą atmetus, kasatorės turėtos bylinėjimosi išlaidos kasaciniame teisme jai neatlygintinos (CPK 93 straipsnio 1 dalis).
37. Byloje esantys mokėjimo dokumentai patvirtina, kad atsakovė, pateikdama atsiliepimą į kasacinį skundą, turėjo 500 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti. Atsižvelgiant į tai, kad ši suma neviršija Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.), 7 ir 8.14 punktuose nurodyto rekomenduojamo priteisti užmokesčio dydžio, ji priteistina iš kasatorės atsakovės naudai.
38. Bylą nagrinėjant kasaciniame teisme, patirta 4,35 Eur bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 14 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu) (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis). Netenkinus kasacinio skundo, šių išlaidų atlyginimas priteistinas iš kasatorės (CPK 96 straipsnis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsniu,
n u t a r i a :
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. kovo 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti atsakovei uždarajai akcinei draudimo brokerių bendrovei „Ban Vita“ (j. a. k. 302917239) iš uždarosios akcinės bendrovės „Lengvesnė buhalterija“ (j. a. k. 302507521) 500 (penkis šimtus) Eur bylinėjimosi išlaidų kasaciniame teisme atlyginimo.
Priteisti iš uždarosios akcinės bendrovės „Lengvesnė buhalterija“ (j. a. k. 302507521) 4,35 Eur (keturis Eur 35 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme, atlyginimo į valstybės biudžetą (išieškotoja – Valstybinė mokesčių inspekcija (j. a. k. 188659752, įmokos kodas 5660).
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Andžej Maciejevski
Antanas Simniškis
Dalia Vasarienė