Administracinė byla Nr. eA-764-602/2019
Teisminio proceso Nr. 3-64-3-02711-2016-6
Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.1; 30.5
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2020 m. sausio 7 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Veslavos Ruskan (pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „GECO-Taika“ apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „GECO-Taika“ skundą atsakovui Šiaulių miesto savivaldybei, atstovaujamai Šiaulių miesto savivaldybės tarybos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba), dėl žalos atlyginimo ir procesinių palūkanų priteisimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „GECO-Taika“ (toliau – ir pareiškėjas) su skundu, kurį patikslino, kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Šiaulių miesto savivaldybės, atstovaujamos Šiaulių miesto savivaldybės tarybos, 124 113,92 Eur žalos atlyginimą, 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos, skaičiuojant jas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos, bei bylinėjimosi išlaidas.
2. Pareiškėjas paaiškino, kad yra nepriklausomas šilumos gamintojas. Pareiškėjas 2013 m. birželio 20 d. laimėjo skatinimo kvotų paskirstymo aukcioną gamintojams, naudojantiems biomasę, kurių elektrinių įrengtoji galia yra nuo 30 kW iki 5 000 kW, ir ketino vykdyti katilinės, adresu (duomenys neskelbtini), rekonstrukciją, siekiant įrengti kogeneracinę jėgainę bei gaminti šilumą Šiaulių mieste. Pareiškėjas pradėjęs vystyti projektą iš karto susidūrė su Šiaulių miesto savivaldybės tarybos (toliau – ir Taryba) sudaromomis kliūtimis jam įeiti į Šiaulių miesto šilumos gamybos rinką. 2013 m. lapkričio 28 d. Taryba priėmė sprendimą Nr. T-300 „Dėl Šiaulių miesto šilumos ūkio vystymo“ (toliau – ir Sprendimas Nr. T-300), kuriuo nusprendė: „1. Sustabdyti Savivaldybės administracijos dalyvavimą procedūrose, susijusiose su šilumos ūkio vystymu bei plėtra Šiaulių miesto savivaldybės teritorijoje, kiek tai nenumatyta dabar galiojančiame specialiajame Šiaulių miesto savivaldybės teritorijos plane iki kol įstatymų nustatyta tvarka bus patvirtinta Nacionalinė šilumos ūkio plėtros programa. 2. Netvirtinti naujo Energijos rūšies parinkimo ir panaudojimo Šiaulių mieste specialiojo plano ir reglamento iki įstatymų nustatyta tvarka bus patvirtinta Nacionalinė šilumos ūkio plėtros programa. 3. Šio sprendimo 1 punktu nustatytų apribojimų netaikyti Šiaulių miesto šilumos ūkio subjektų investicinių planų sprendinių atžvilgiu, kai tokie investiciniai planai yra suderinti su Šiaulių miesto savivaldybės taryba.“ Be to, 2014 m. balandžio 24 d. Taryba priėmė sprendimą Nr. T-123 „Dėl UAB „GECO-Taika“ poveikio aplinkai vertinimo programos bei planuojamos ūkinės veiklos galimybių ir dėl Šiaulių miesto šilumos ūkio specialiajame plane nenumatytų šilumos gamintojų, ketinančių tiekti šilumos energiją į Šiaulių miesto centralizuotas šilumos tiekimo sistemas, poveikio aplinkai vertinimo ataskaitų“ (toliau – ir Sprendimas Nr. T-123), kuriuo nusprendė: „1. Nepritarti uždarosios akcinės bendrovės „GECO-Taika“ planuojamai ūkinei veiklai – biokuro kogeneracinės jėgainės įrengimui, rekonstruojant esamą katilinę (duomenys neskelbtini), kol bus patvirtinta Nacionalinė šilumos ūkio plėtros programa, kiti ją lydintys teisės aktai, kuriuose nustatytos ilgalaikės ir kompleksinės šilumos gamybos, bendros šilumos ir elektros energijos gamybos (kogeneracijos), šilumos perdavimo plėtros ir modernizavimo veiklos kryptys bei įgyvendinimo priemonės Šiaulių miesto savivaldybės teritorijoje, ir atitinkami Šiaulių miesto savivaldybės tarybos sprendimai.“ Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba (toliau – ir Konkurencijos taryba) 2014 m. vasario 4 d. nutarimu Nr. 1S-16/2014 pradėjo tyrimą dėl nurodytų Šiaulių miesto savivaldybės tarybos sprendimų, susijusių su Šiaulių miesto šilumos ūkio vystymu, atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimams. Konkurencijos taryba 2014 m. kovo 31 d. nutarimu Nr. 2S-5 (toliau – ir Nutarimas) pripažino Šiaulių miesto savivaldybės tarybos Sprendimo Nr. T-300 1 ir 3 punktus bei Sprendimą Nr. T-123 pažeidžiančiais Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimus. Savivaldybė Nutarimą apskundė Vilniaus apygardos administraciniam teismui, tačiau Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. vasario 15 d. nutartimi, priimtoje administracinėje byloje Nr. eI-3111-281/2016, bylą nutraukė dėl to, kad Šiaulių miesto savivaldybės taryba 2015 m. birželio 25 d. sprendimu Nr. T-163 (toliau – ir Sprendimas Nr. T-163) panaikino 2013 m. lapkričio 28 d. sprendimo Nr. T-300 1 ir 3 punktus bei 2014 m. balandžio 24 d. sprendimą Nr. T-123. 2016 m. vasario 15 d. nutartis nebuvo apskųsta apeliacine tvarka. Taigi Konkurencijos tarybos Nutarimas, kuriame yra konstatuoti Tarybos neteisėti veiksmai, t. y. Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimų pažeidimas, laikomas nenuginčytu, o Tarybos veiksmai – neteisėtais. Pareiškėjas dėl Tarybos priimtų sprendimų patyrė nuostolius.
3. Pareiškėjo teigimu, atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjas patyrė žalą dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 str.), reikalavimui dėl padarytos žalos atlyginimo taikoma CK 1.125 straipsnio 8 dalis, kuri numato trejų metų senaties terminą. Remiantis minėta CK nuostata trejų metų senaties termino pradžia laikytina 2013 m. lapkričio 28 d., kada buvo priimtas Sprendimas Nr. T-300. Dėl to šis skundas pateikiamas nepraleidus CK nustatytų terminų. Tarybos priimti Sprendimai Nr. T-300 ir Nr. T-123 yra laikytini neteisėtais veiksmais, kurių neteisėtumą konstatavo Konkurencijos taryba Nutarimu. Nutarime aiškiai nurodyta, kad dėl Tarybos priimtų sprendimų buvo apribota galimybė nepriklausomiems šilumos gamintojams patekti į atitinkamą šilumos gamybos rinką, dėl to savivaldybė pažeidė Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimus. Konkurencijos taryba aiškiai konstatavo Nutarime, kad aplinkybės (Nacionalinės šilumos ūkio plėtros programos nebuvimas bei tai, kad 2008 m. specialusis planas nenumatė sąlygų nepriklausomiems šilumos gamintojams ateiti į atitinkamą šilumos gamybos rinką) nepateisina atsakovo sprendimais lemto konkurencijos ribojimo ir ši aplinkybė nebuvo pagrindas savivaldybei sustabdyti procesus, susijusius su nepriklausomų šilumos gamintojų patekimu į šilumos gamybos Šiaulių mieste rinką. Pirma, nuostatos, jog savivaldybių šilumos ūkio specialieji planai įgyvendina Nacionalinę šilumos ūkio plėtros programą, įsigaliojo su 2013 m. liepos 20 d. Šilumos ūkio įstatymo pakeitimais. Iki minėtų pakeitimų specialieji planai turėjo atitikti valstybės strategiją, nacionalinius energetikos tikslus ir Vyriausybės patvirtintas šilumos ūkio plėtros kryptis. Atitinkamai pastarieji teisės aktai jau numatė, jog turi būti sudarytos konkurencijos sąlygos nepriklausomiems šilumos gamintojams. Taigi savivaldybė, tvirtindama 2008 m. specialųjį planą, jau turėjo žinoti, jog privalės sudaryti sąlygas nepriklausomiems šilumos gamintojams veikti Šiaulių miesto savivaldybėje. Atsižvelgiant į tai, nors, atsakovo teigimu, 2008 m. specialusis planas nenumato sąlygų nepriklausomiems šilumos gamintojams vykdyti ūkinės veiklos savivaldybės teritorijoje, tai neatleidžia atsakovo nuo pareigos tokias sąlygas sudaryti, kadangi ši pareiga kyla iš įstatymų reikalavimų. Be to, aplinkybė, kad UAB KLAS ir akcinei bendrovei „GLIUKOZĖ“ buvo išduotos prisijungimo prie veikiančių šilumos perdavimo tinklų sąlygos, tačiau vėliau procesai buvo sustabdyti, taip pat patvirtina, kad atsakovas turėjo galimybę priimti sprendimus, susijusius su nepriklausomų šilumos gamintojų atėjimu į atitinkamą šilumos gamybos rinką, galiojant ir 2008 m. specialiajam planui. Antra, galiojantys įstatymai, susiję su šilumos ūkiu, nenustato pareigos atsakovui priimti sprendimus, ribojančius nepriklausomų šilumos gamintojų patekimą į šilumos gamybos rinką, bet priešingai, skatina konkurenciją šilumos gamybos srityje bei atitinka viešąjį interesą. Kita vertus, to nenumato ir įsigaliojusi Nacionalinė šilumos ūkio plėtros programa. Todėl nėra pagrindo teigti, jog atsakovų sprendimų priėmimą lėmė įstatymų reikalavimų vykdymas. Konkurencijos tarybos išvados akivaizdžiai patvirtina, kad pareiškėjo lūkesčiai, jog pasirinktame žemės sklype galės įvykdyti kogeneracinės elektrinės statybų projektą, buvo visiškai pagrįsti.
4. Pareiškėjas papildomai pažymėjo, kad atsakovas, priimdamas Sprendimą Nr. T-123, pažeidė ne tik Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimus, tačiau ir kitas imperatyvias teisės aktų nuostatas, tai papildomai įrodo atsakovo veiksmų neteisėtumą. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo įstatymo (toliau – ir PŪVPAV įstatymas) 8 straipsnio 9 dalimi, galiojant Sprendimui Nr. T-123, poveikio aplinkai vertinimo procedūros negalėjo būti tęsiamos. Pirma, PŪVPAV įstatymo nuostatos reikalauja, kad savivaldybės tarybos sprendimas, priimamas realizuojant PŪVPAV įstatymo 8 straipsnio 9 dalyje nustatytą teisę, būtų motyvuotas. Antra, Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo (toliau – ir VSĮ) 4 straipsnio 6 punktas įtvirtina savivaldybės veiklos ir savivaldybės institucijų priimamų sprendimų teisėtumo principą, reiškiantį, kad savivaldybės institucijų ir kitų savivaldybės viešojo administravimo subjektų veikla ir visais jų veiklos klausimais priimti sprendimai turi atitikti įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimus. Pažymėjo, kad atsakovui yra taikomas Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymas (toliau – ir VAĮ), kurio 8 straipsnio 1 dalyje yra numatyta viešojo administravimo subjektų pareiga objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis pagrįsti individualų administracinį aktą. Trečia, pažymėjo, kad savivaldybės tarybos dėstomi motyvai, kuriais remiantis yra nepritariama planuojamai ūkinei veiklai, turi būti išimtinai susiję su poveikiu aplinkai, o ne su ekonominiais ar asmeniniais savivaldybės tarybos narių interesais. Atsižvelgiant į tai, kad Sprendime Nr. T-123 apskritai nėra užsimenama apie planuojamos ūkinės veiklos poveikį visuomenės sveikatai, gyvūnijai ir augalijai, dirvožemiui, žemės paviršiui ir jos gelmėms, orui, vandeniui, klimatui, kraštovaizdžiui ir kt., atsakovo Sprendimo Nr. T-123 1 dalis prieštarauja ne tik PŪVPAV įstatymo 8 straipsnio 9 daliai, bet ir VAĮ 8 straipsnio 1 daliai, VSĮ 4 straipsnio 6 punktui, todėl yra neteisėta. Tarybos Sprendimai Nr. T-300 ir Nr. T-123 yra priimti pažeidžiant tiek Konkurencijos įstatymo, tiek PŪVPAV įstatymo, VAĮ, VSĮ nuostatas, todėl laikytini neteisėtais veiksmais, dėl kurių pareiškėjas patyrė žalą.
5. Dėl antros būtinos atsakomybės sąlygos – priežastinio ryšio tarp žalos ir neteisėtų veiksmų šioje byloje pareiškėjas pažymėjo, jog žalą pareiškėjas patyrė tiesiogiai dėl Tarybos priimtų neteisėtų sprendimų. Galiojant savivaldybės sprendimams, pareiškėjui buvo apribota galimybė patekti į Šiaulių miesto šilumos gamybos rinką ir jis negalėjo vystyti planuotų kogeneracinės jėgainės statybų. Pareiškėjas, norėdamas įeiti į šilumos ūkio rinką Šiauliuose, kaip nepriklausomas šilumos gamintojas, privalėjo atlikti veiksmus, kurių sėkmingas įgyvendinimas priklausė nuo Šiaulių miesto savivaldybės dalyvavimo ir valios. Pareiškėjas, ketindamas plėtoti kogeneracinę jėgainę, privalėjo atlikti planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimą, kurio procese Šiaulių miesto savivaldybės administracija teikia išvadą dėl planuojamos ūkinės veiklos galimumo konkrečioje savivaldybės miesto teritorijoje. Pareiškėjas atliko atranką, kurios metu 2013 m. lapkričio 26 d. Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamentas pateikė galutinę išvadą apie tai, jog pareiškėjo kogeneracinės jėgainės įrengimui, rekonstruojant esamą katilinę, poveikio aplinkai vertinimas yra privalomas. Galiojant savivaldybės Sprendimui Nr. T-123, poveikio aplinkai vertinimo procedūros negalėjo būti tęsiamos. Pareiškėjas taip pat privalėjo gauti specialiuosius architektūros reikalavimus kogeneracinės katilinės statyboms, kuriuos išduoda savivaldybės administracija. Architektūriniai reikalavimai yra reikalingi siekiant parengti kogeneracinės jėgainės projektą, kuriuos išduoda savivaldybės administracija. Kogeneracinės jėgainės statyboms taip pat buvo būtina gauti statybą leidžiantį dokumentą, kurį išduoda savivaldybės administracija. Tarybai priėmus sprendimus, pareiškėjas negalėjo vystyti planuotų kogeneracinės jėgainės statybų, tačiau tiek iki tol, kol buvo priimti neteisėti Tarybos sprendimai, tiek ir po jų patyrė su kogeneracinės jėgainės projekto vystymu susijusius tiesioginius nuostolius. Pažymėjo, kad pareiškėjo vienintelė veikla buvo energetinio projekto Šiaulių mieste vystymas. Jokios kitos veiklos pareiškėjas nevykdė, todėl visos išlaidos susijusios išimtinai su energetinio projekto Šiaulių mieste vystymu. Nesant Tarybos neteisėtų veiksmų, pareiškėjas nebūtų patyręs žalos, todėl priežastinis ryšys yra objektyviai pakankamas savivaldybės atsakomybei pagal CK 6.271 straipsnį atsirasti. Tai, kad dėl savivaldybės neteisėtų veiksmų patirti nuostoliai privalo būti atlyginti, patvirtina ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, t. y. 2015 m. kovo 25 d. nutartis, priimta administracinėje byloje Nr. A-679-525/2015. Pareiškėjas patyrė 124 113,92 Eur žalą, kurią sudaro nuomos išlaidos, turto vertinimo paslaugų išlaidos, išlaidos, susijusios su poveikio visuomenės sveikatai ir poveikio aplinkai vertinimu, kitos su kogeneracinės jėgainės statybų vystymu susijusios išlaidos, palūkanos, apskaitos išlaidos, audito išlaidos, su darbo užmokesčiu susijusios išlaidos, kitos išlaidos. Atsižvelgiant į tai, kad reikalavimas atlyginti padarytą žalą yra reiškiamas Lietuvos Respublikos savivaldybei, t. y. viešajam juridiniam asmeniui, pareiškėjas taip pat prašo priteisti penkių procentų dydžio metines procesines palūkanas.
6. Pareiškėjas rašytiniuose paaiškinimuose 2017 m. gegužės 24 d. teismo posėdžio metu taip pat nurodė, kad atsakovas tik 2015 m. birželio 25 d. sprendimu Nr. T-163 panaikino neteisėtus sprendimus, dėl kurių neatitikties Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimams Konkurencijos taryba priėmė 2015 m. kovo 31 d. nutarimą Nr. 2S-5, t. y. jau po to, kai 2015 m. kovo 18 d. nutarimu Nr. 284 buvo patvirtinta Nacionalinė šilumos ūkio plėtros 2015–2021 metų programa (toliau – ir NŠŪP programa). NŠŪP programos 1 priede „Programos tikslų ir uždavinių vertinimo kriterijai ir jų reikšmės“ nurodyta, kad reguliuojamų šilumos gamintojų valdomų šilumos energijos gamybos įrenginių, tiekiančių šilumą į Šiaulių miesto centralizuoto šilumos tiekimo sistemą ir naudojančių atsinaujinančius ir (ar) vietinius energijos išteklius, įrengtosios šiluminės galios, įskaitant šio tikslo 1.1 uždavinyje numatytų kogeneracinių pajėgumų šilumines galias (MW) iki 2021 metų yra 61 MW. Priimant NŠŪP programą šis NŠŪP programoje nustatytas kriterijus Šiaulių miestui jau buvo įgyvendintas akcinės bendrovės (toliau – ir AB) „Šiaulių energija“ (kurios 95,3 proc. akcijų priklauso Šiaulių miesto savivaldybei) 37,17 MW + 25 MW. Tai reiškia, kad pareiškėjui nebeliko laisvos kvotos projektų vystymui Šiaulių mieste, kadangi visą laisvą kvotą užpildė AB „Šiaulių energija“ pastatyti šilumos gamybos įrenginiai. Tuo atveju, jeigu pareiškėjas tęstų projekto vystymą po to, kai atsakovas panaikino neteisėtus sprendimus, jis negalėtų gauti statybą leidžiančio dokumento, kadangi pagal statybos techninio reglamento STR 1.05.01:2017 „Statybą leidžiantys dokumentai. Statybos užbaigimas. Statybos sustabdymas. Savavališkos statybos padarinių šalinimas. Statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių šalinimas“ 9 punkto nuostatą, iki pateikiant prašymą išduoti statybą leidžiantį dokumentą, privaloma gauti Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos pritarimą, jei projekte suprojektuoti šilumos gamybos ir (arba) šilumos ir elektros energijos gamybos (kogeneraciniai) įrenginiai, tiekiantys šilumą į centralizuoto šilumos tiekimo sistemas ir naudojantys atsinaujinančius ir (ar) vietinius energijos išteklius. Energetikos ministerija, spręsdama pritarimo statybą leidžiančio dokumento išdavimui klausimą, remiasi būtent NŠŪP programa. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad pirminiame NŠŪP programos projekte vietoj 61 MW buvo nurodyti 75 MW. Be to, jeigu atsakovas nebūtų priėmęs neteisėtų sprendimų, pareiškėjas būtų atlikęs planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimą ir gavęs statybą leidžiantį dokumentą iki NŠŪP programos patvirtinimo ir 2015 m. kovo 18 d. patvirtinta NŠŪP programa jam nebūtų taikoma. Tai reiškia, kad jeigu nebūtų priimti atsakovo neteisėti sprendimai, pareiškėjas būtų turėjęs visas galimybes įgyvendinti planuotą kogeneracinės jėgainės statybų projektą. Po to, kai buvo panaikinti neteisėti sprendimai, pareiškėjas nusprendė nebevykdyti projekto, nes veikla būtų nuostolinga. Nurodė, kad pareiškėjas 2013 m. laimėjo tik teisę į tarifą, tai automatiškai nereiškia, kad pareiškėjui buvo rezervuojama vieta. Tam, kad pasinaudotų tarifu, reikia leidimo plėtrai, atlikti poveikio aplinkai vertinimą, gauti statybą leidžiantį dokumentą, pastatyti ir gauti tarifą. Be to, pareiškėjas 2017 m. rugsėjo 19 d. teismo posėdžio metu nurodė, kad kol galiojo neteisėti savivaldybės sprendimai AB „Šiaulių energija“ įgyvendino savo projektus, užpildė visą kvotą ir pareiškėjui nebeliko galimybės vystyti savo projektą. Pareiškėjas dabar gali vystyti projektą, gali pastatyti, gauti statybą leidžiantį dokumentą, bet jai nebus taikomas skatinamasis tarifas. Galiojant savivaldybės sprendimams Vyriausybė priėmė Nacionalinės šilumos ūkio plėtros programą, kur numatytas skaičius, kiek megavatų gali būti reguliuojami. Pareiškėjas nepatenka į šitą kvotą, jam negali būti taikomas lengvatinis tarifas. Dėl savivaldybės kaltės „GECO-Taika“ negalėjo gauti statybą leidžiančio dokumento iki kol buvo priimtas Vyriausybės nutarimas.
7. Atsakovas Šiaulių miesto savivaldybė, atstovaujama Šiaulių miesto savivaldybės tarybos, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti.
8. Atsakovas nurodė, kad Sprendimas Nr. T-300 pagrįstas galiojančių teisės aktų normomis ir viešojo intereso gynimu. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi, savivaldybės tvarko šilumos ūkį pagal savivaldybių tarybų patvirtintus šilumos ūkio specialiuosius planus. Specialiaisiais šilumos ūkio planais atitinkamoje savivaldybės teritorijoje yra įgyvendinama Nacionalinė energetinės nepriklausomybės strategija ir Nacionalinėje šilumos ūkio plėtros programoje nustatyti sprendiniai ir priemonės. Ginčo nagrinėjimo metu galiojo Šiaulių miesto šilumos ūkio specialusis planas, patvirtintas 2008 m., kuris nebeatitiko realijų atitinkamu laikotarpiu aspektu, technologijų ir aplinkosauginių reikalavimų derinimo bei šilumos ūkyje besiformuojančios konkurencinės aplinkos (nepriklausomų gamintojų siekis ateiti į rinką ir pan.) aspektais. Šiaulių miesto savivaldybės taryba ėmėsi iniciatyvos spręsti šią problemą, todėl 2010 m. rugpjūčio 19 d. priimtas savivaldybės tarybos sprendimas Nr. T-245 „Dėl energijos rūšies parinkimo ir panaudojimo Šiaulių mieste specialiojo plano ir reglamento koregavimo“. 2012 m. gegužės 31 d. priimtas savivaldybės tarybos sprendimas Nr. T-143 „Dėl pritarimo įgyvendinti projektą „Energijos rūšies parinkimo ir naudojimo Šiaulių mieste specialiojo plano reglamento atnaujinimas“. Specialiojo plano ruošimo eigoje įsigaliojo nauja Šilumos ūkio įstatymo redakcija, atsirado dar didesnis poreikis reguliuoti specialiojo plano galiojimo ir atitikimo galiojantiems teisės aktams procesus. Pagal Šilumos ūkio įstatymą, specialiajame plane turėjo būti įvertinti Nacionalinės šilumos ūkio plėtros programos sprendiniai, kad būtų patenkinti šilumos vartotojų poreikiai. Turi būti siekiama užtikrinti konkurenciją bei viešųjų interesų tenkinimą. Buvo nuorodos, kad savivaldybė tvarko šilumos ūkį pagal specialųjį planą, kuriuo įgyvendinama valstybės strategija – programa. Šiaulių miesto savivaldybė, siekdama turėti šilumos ūkio specialųjį planą, kuris atitiktų galiojančių teisės aktų nuostatas ir kad jo nereikėtų koreguoti antrą kartą, taip prarandant papildomas lėšas, kurios ta apimtimi gali užtikrinti kitus visuomenės svarbius interesus, pavyzdžiui, atitinkamų paslaugų finansavimą, priėmė Sprendimą Nr. T-300. Šiaulių miesto savivaldybė nėra atsakinga už tai, kad negalėjo tinkamai tvarkyti šilumos ūkio dėl nacionalinių teisės aktų nebuvimo ir neišleidimo laiku. Po to Taryba priėmė Sprendimą Nr. T-123. Pastaraisiais sprendimais Taryba sustabdė dalyvavimą procedūrose, susijusiose su šilumos ūkio vystymu ir plėtra, ir šis sustabdymas yra laikinas ir sąlygotas Nacionalinės šilumos ūkio plėtros programos patvirtinimo. Minėtais sprendimais Taryba neišreiškė valios visai nedalyvauti procedūrose. Taryba priėmė 2015 m. birželio 25 d. sprendimą Nr. T-163 panaikinti Sprendimo Nr. T-300 1 ir 3 punktus bei Sprendimą Nr. T-123, todėl, kad Konkurencijos tarybos 2015 m. gegužės 31 d. nutarimas Nr. 2S-5/2015 turėjo būti vykdomas nepriklausomai nuo to, jog paduotas skundas dėl nutarimo panaikinimo. Vilniaus apygardos administraciniame teisme, nagrinėjant administracinę bylą, atsakovas išreiškė poziciją, kad nesutinka su Konkurencijos tarybos priimtu nutarimu, taip pat paaiškino, kad pareiškėjas po Tarybos Sprendimo Nr. T-163 priėmimo nesikreipė į Šiaulių miesto savivaldybę, beveik metus nesiėmė jokių veiksmų, kurių vykdyti tariamai neleido anksčiau galioję Tarybos sprendimai. Tokių veiksmų pareiškėjas nesiėmė ir iki skundo pateikimo šioje administracinėje byloje. Pareiškėjas neturi pagrindo reikalauti žalos atlyginimo. 2015 m. kovo 18 d. nutarimu Nr. 284 (TAR. 2015-03-26, Nr. 2015-04339) buvo patvirtinta Nacionalinė šilumos ūkio plėtros 2015-2021 metų programa, kurios pagrindu šiuo metu organizuojamas Šiaulių miesto šilumos ūkis. Pagal programoje numatytą bazinį šilumos poreikį, akivaizdu, kad jis jau šiuo metu yra išpildytas. Šios programos nebuvimas buvo priežastis priimti ginčo sprendimus. Susiklostė tokia teisinė situacija, kad Šiaulių miesto savivaldybės kaltė nebuvo įrodyta, nes ginčijami Tarybos sprendimai buvo panaikinti dėl kitų priežasčių – dėl privalomumo juos panaikinti, nes procesine prasme nebuvo sustabdytas Konkurencijos tarybos nutarimo vykdymas ir buvo vengiama priverstinio vykdymo. Be to, Nacionalinė šilumos ūkio programa suteikė galimybę toliau laikantis teisės aktų, kurių nebuvo ginčo sprendimų priėmimo metu, organizuoti šilumos ūkį Šiaulių miesto savivaldybėje. Išdėstytos faktinės aplinkybės parodo, kad nėra visų sąlygų atsakomybei pagal pateiktą skundą kilti, nėra nustatyti neteisėti veiksmai ir nėra atsakovo kaltės, nes teisinis ginčas buvo išspręstas formaliai ir toliau nebeinicijuotas, nes įsigaliojo Nacionalinė šilumos ūkio plėtros 2015-2021 metų programa, kuri aiškiai įteisino visas nuostatas dėl šilumos ūkio organizavimo.
9. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas, sudarydamas nuomos sutartį Nr. 2-012-2013-VT dėl katilinės pastato, pats prisiėmė atsakomybę dėl galimų išlaidų, nes neturėjo pagrindo tikėtis, kad ten įvykdys atitinkamą projektą. Pareiškėjui buvo žinomas galiojantis Energijos rūšies parinkimo ir naudojimo Šiaulių mieste specialusis planas ir reglamentas, patvirtinti Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2008 m. balandžio 24 d. sprendimu Nr. T-166, kur nebuvo numatytos nepriklausomų šilumos gamintojų gamybos šaltinių vietos, nes šio plano rengimo metu Šiauliuose nebuvo potencialių nepriklausomų šilumos gamintojų. Pagal teisinį reglamentavimą buvo privaloma vadovautis galiojančiu specialiuoju planu. Atsižvelgiant į tai, akivaizdu, kad nepagrįstas reikalavimas dėl nuomos išlaidų, turto vertinimo išlaidų pagal 2013 m. liepos 1 d. vertinimo paslaugų sutartį Nr. 17860 VAT_2013 ar konsultavimo išlaidų, susijusių su poveikio visuomenės sveikatai ir poveikio aplinkai vertinimu ar teisiniais dalykais, 2013 m. kovo 20 d. kredito sutartimi, 2011 m. birželio 11 d. apskaitos paslaugų sutartimi. 2014 m. sausio 27 d. kredito sutartis buvo sudaryta jau po Tarybos Sprendimo Nr. T-300 priėmimo. Pareiškėjui buvo žinomi laikinai nustatyti Tarybos apribojimai, pats pareiškėjas juos vėliau ginčijo teisme, tačiau žinodamas tai vis tiek prisiėmė riziką ir sudarė kreditavimo sutartį. Dėl sutarties išlaidų Šiaulių miesto savivaldybė taip pat nėra atsakinga. Ta pati situacija ir su 2014 m. gruodžio 1 d. kreditavimo sutartimi, 2014 m. gruodžio 16 d. reikalavimo perleidimo sutartimi bei audito paslaugų sutartimis bei kitais susitarimais, kurie buvo sudaryti po minėto sprendimo priėmimo. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų ar argumentų, kodėl jis nebevykdė projekto po to, kai buvo formaliai panaikinti Tarybos sprendimai, numatę atitinkamus apribojimus, kurie buvo taikomi iki Nacionalinės šilumos ūkio programos patvirtinimo.
10. Atsakovas taip pat nurodė, kad strateginiai valstybės tikslai buvo apibrėžti Vyriausybės 2004 m. kovo 22 d. nutarime Nr. 307 „Dėl šilumos ūkio plėtros krypčių patvirtinimo“. Šis nutarimas, numatantis plėsti konkurencinius santykius šilumos ūkyje, galiojo rengiant jau minėtą 2008 metų specialųjį planą. Minėtas Vyriausybės nutarimas dėl šilumos ūkio plėtros krypčių buvo patvirtintas anksčiau nei priimti Šilumos ūkio įstatymo 8 straipsnio pakeitimai, nustatantys, kad Specialieji planai privalo atitikti valstybės strategiją, nacionalinius energetikos tikslus ir Vyriausybės patvirtintas šilumos ūkio plėtros kryptis. 2008 metų specialusis planas buvo patvirtintas dar iki naujojo Šilumos ūkio įstatymo įsigaliojimo, kuris ir pakeitė teisinę situaciją. Atkreipė dėmesį, kad numatyta skatinti tik šilumos poreikiu pagrįstų kogeneracinių elektrinių plėtrą, o baziniam šilumos poreikiui tenkinti Šiaulių mieste pakako vienos kogeneracinės elektrinės. Pagal Nacionalinės šilumos ūkio plėtros 2015-2021 metų programos, kurios pagrindu šiuo metu organizuojamas Šiaulių miesto šilumos ūkis, nuostatas buvo aišku, kad nepriklausomų šilumos gamintojų veiklos galimybių Šiaulių mieste nėra, nes pakankami esami ištekliai, tą pripažino ir pats pareiškėjas, aiškindamas, kad veikla dėl šios priežasties nebebuvo plėtojama toliau.
11. Atsakovo atstovas 2017 m. gegužės 24 d. teismo posėdžio metu taip pat paaiškino, kad pareiškėjas laisvai pasirašinėjo sutartis, prisiėmė riziką dėl kredito sutarčių, ruošė projektinius pasiūlymus, nukrypdamas nuo viso projekto grafiko, kurį pateikė byloje. Pažymėjo, kad poveikio aplinkai vertinimo negalėjo atlikti, nes trukdė Tarybos sprendimai, nors kitus pareiškėjo atliktus veiksmus tie sprendimai įgyvendinti netrukdė. Nurodė, kad skatinimo tarifo laimėjimas aukcione tai dar nebuvo pagrindas, kad ateityje būtų galima parduoti energiją, dar būtų reikėję įvykdyti šilumos supirkimo iš nepriklausomo šilumos gamintojo sąlygas, kur yra numatyta, kad šiluma superkama aukciono būdu. Nėra garantijų, kad šitą aukcioną būtų laimėjęs pareiškėjas. Be to, atsakovo atstovas 2017 m. rugsėjo 19 d. teismo posėdžio metu nurodė, kad pareiškėjų techninis projektas nebuvo pradėtas ruošti ir buvo nukrypta nuo projekto grafiko, tai įrodo, jog bet kokiu atveju pareiškėjas iki tos datos, kurią deklaruoja byloje, būtų nespėję kreiptis dėl statybos leidimo išdavimo. Projekto rengimo eigoje būtų privaloma gauti statybos sistemoje visus suderinimus, leidimus ir tie leidimai būtų neišduoti, nes tuo metu galiojo specialus planas, nenumatęs šito šaltinio Šiaulių miesto savivaldybės teritorijoje.
12. Trečiasis suinteresuotas asmuo Konkurencijos taryba atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad Konkurencijos tarybos Nutarimas, kuriuo buvo pripažinta, jog Šiaulių miesto savivaldybės sprendimai pažeidė Konkurencijos įstatymo 4 straipsnį, teismine tvarka nepanaikintas ir yra galiojantis. Konkurencijos taryba Nutarime pripažino, jog Taryba, priimdama du sprendimus, privilegijavo Šiaulių miesto savivaldybės kontroliuojamą AB „Šiaulių energija“ bei diskriminavo nepriklausomus šilumos gamintojus, tarp jų ir pareiškėją, tokiu būdu sudarydama skirtingas konkurencijos sąlygas atitinkamoje šilumos gamybos Šiaulių mieste rinkoje. Konkurencijos taryba nenustatė, kad minėtų sprendimų priėmimą lėmė įstatymų reikalavimų vykdymas. Konkurencijos taryba nutarimo rezoliucinės dalies 2 punktu įpareigojo Šiaulių miesto savivaldybę panaikinti sprendimus. Šiaulių miesto savivaldybė įvykdė šio nutarimo rezoliucinėje dalyje suformuluotus įpareigojimus. Taigi ginčas dėl Konkurencijos tarybos nutarimo teisėtumo ir pagrįstumo yra pasibaigęs.
II.
13. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2017 m. spalio 26 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.
14. Teismas konstatavo, kad byloje ginčas kilo dėl 124 113,92 Eur žalos atlyginimo priteisimo pareiškėjui iš atsakovo Šiaulių miesto savivaldybės, atstovaujamos Šiaulių miesto savivaldybės tarybos, bei 5 procentų dydžio metinių procesinių palūkanų nuo priteistos sumos, skaičiuojant jas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos, priteisimo.
15. Teismas nustatė, kad Šiaulių miesto savivaldybės taryba 2013 m. lapkričio 28 d. sprendimu Nr. T-300 „Dėl Šiaulių miesto šilumos ūkio vystymo“ nusprendė: „1. Sustabdyti Savivaldybės administracijos dalyvavimą procedūrose, susijusiose su šilumos ūkio vystymu bei plėtra Šiaulių miesto savivaldybės teritorijoje, kiek tai nenumatyta dabar galiojančiame specialiajame Šiaulių miesto savivaldybės teritorijos plane, iki kol įstatymų nustatyta tvarka bus patvirtinta Nacionalinė šilumos ūkio plėtros programa; 2. Netvirtinti naujo Energijos rūšies parinkimo ir panaudojimo Šiaulių mieste specialiojo plano ir reglamento iki įstatymų nustatyta tvarka bus patvirtinta Nacionalinė šilumos ūkio plėtros programa; 3. Šios sprendimo 1 punkto nustatytų apribojimų netaikyti Šiaulių miesto šilumos ūkio subjektų investicinių planų sprendinių atžvilgiu, kai tokie investiciniai planai yra suderinti su Šiaulių miesto savivaldybės taryba“. Šiaulių miesto savivaldybės taryba 2014 m. balandžio 24 d. sprendimu Nr. T-123 „Dėl UAB „GECO-Taika“ poveikio aplinkai vertinimo programos bei planuojamos ūkinės veiklos galimybių ir dėl Šiaulių miesto šilumos ūkio specialiajame plane nenumatytų šilumos gamintojų, ketinančių tiekti šilumos energiją į Šiaulių miesto centralizuotas šilumos tiekimo sistemas, poveikio aplinkai vertinimo ataskaitų“ nusprendė: „1. Nepritarti uždarosios akcinės bendrovės „GECO-Taika“ planuojamai ūkinei veiklai – biokuro kogeneracinės jėgainės įrengimui, rekonstruojant esamą katilinę (duomenys neskelbtini), kol bus patvirtinta Nacionalinė šilumos ūkio plėtros programa, kiti ją lydintys teisės aktai, kuriuose nustatytos ilgalaikės ir kompleksinės šilumos gamybos, bendros šilumos ir elektros energijos gamybos (kogeneracijos), šilumos perdavimo plėtros ir modernizavimo veiklos kryptys bei įgyvendinimo priemonės Šiaulių miesto savivaldybės teritorijoje, ir atitinkami Šiaulių miesto savivaldybės tarybos sprendimai; 2. Nepritarti galiojančiame Šiaulių miesto šilumos ūkio specialiajame plane ir reglamente nenumatytų šilumos gamintojų, ketinančių tiekti šilumos energiją į Šiaulių miesto centralizuotas šilumos tiekimo sistemas, poveikio aplinkai vertinimo ataskaitoms, kol bus patvirtinta Nacionalinė šilumos ūkio plėtros programa, kiti ją lydintys teisės aktai, kuriuose nustatytos ilgalaikės ir kompleksinės šilumos gamybos, šilumos perdavimo plėtros ir modernizavimo veiklos kryptys bei įgyvendinimo priemonės Šiaulių miesto savivaldybės teritorijoje, ir atitinkami Šiaulių miesto savivaldybės tarybos sprendimai“. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2015 m. kovo 18 d. nutarimu Nr. 284 patvirtino Nacionalinę šilumos ūkio plėtros 2015–2021 metų programą. Konkurencijos taryba 2015 m. kovo 31 d. nutarimu Nr. 2S-5 pripažino, kad Sprendimo Nr. T-300 1 ir 3 punktai bei Sprendimas Nr. T-123 pažeidžia Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimus, bei įpareigojo Šiaulių miesto savivaldybę panaikinti Tarybos 2013 m. lapkričio 28 d. sprendimo Nr. T-300 1 ir 3 punktus bei 2014 m. balandžio 24 d. sprendimą Nr. T-123. Šiaulių miesto savivaldybės taryba 2015 m. birželio 25 d. sprendimu Nr. T-163 panaikino 2013 m. lapkričio 28 d. sprendimo Nr. T-300 1 ir 3 punktus bei 2014 m. balandžio 24 d. sprendimą Nr. T-123.
16. Teismas nurodė, kad CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Pareiškėjas neteisėtus veiksmus sieja su Tarybos Sprendimo Nr. T-300 1 ir 3 punktais bei Sprendimu Nr. T-123, kuriuos Konkurencijos taryba 2015 m. kovo 31 d. nutarimu Nr. 2S-5 pripažino pažeidžiančiais Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimus. Pareiškėjo teigimu, Taryba, priimdama Sprendimą Nr. T-300 bei Sprendimą Nr. T-123, pažeidė ne tik Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimus, bet ir Lietuvos Respublikos planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo įstatymo 8 straipsnio 9 dalį ir Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 ir 2 dalies nuostatas. Pareiškėjas nurodė, kad dėl neteisėtų Tarybos sprendimų jis patyrė 124 113,92 eurų žalą, kurią sudaro nuomos išlaidos, turto vertinimo paslaugų išlaidos, išlaidos, susijusius su poveikio visuomenės sveikatai ir poveikio aplinkai vertinimu, kitos su kogeneracinės jėgainės statybų vystymu susijusios išlaidos, palūkanos, apskaitos išlaidos, audito išlaidos, su darbo užmokesčiu susijusios išlaidos.
17. Teismas nurodė, kad CK 6.247 straipsnyje numatyta, jog atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu. Teismas pažymėjo, kad doktrinoje priežastinio ryšio nustatymas yra siejamas su conditio sine qua non (lot. būtina, privaloma sąlyga) testu: siekiant konstatuoti, kad atsakovo neteisėtas veikimas buvo pareiškėjo patirtos žalos faktinė priežastis, būtina nustatyti, ar pareiškėjo patirta žala būtų kilusi, jei atsakovas nebūtų veikęs neteisėtai. Pareiškėjas dėl priežastinio ryšio tarp žalos ir neteisėtų veiksmų nurodė, jog žalą patyrė tiesiogiai dėl Tarybos priimtų neteisėtų sprendimų, t. y. galiojant Tarybos Sprendimui Nr. T-300 bei Sprendimui Nr. T-123 pareiškėjui buvo apribota galimybė patekti į Šiaulių miesto šilumos gamybos rinką ir jis negalėjo vystyti planuotų kogeneracinės jėgainės statybų, tačiau teismas su tokia pareiškėjo nuomone nesutiko. Teismo nuomone, tarp pareiškėjo nurodytų atsakovo neteisėtų veiksmų ir nurodytos kilusios žalos nėra priežastinio ryšio.
18. Teismo nuomone, pareiškėjo UAB „GECO-Taika“, kaip pelno siekiančio ūkio subjekto, apsisprendimas dalyvauti 2013 m. skatinimo kvotų paskirstymo aukcione ir pradėti vykdyti projektą dėl kogeneracinės jėgainės statybų Šiaulių mieste yra susijęs su verslui būdinga rizika dėl investicinio projekto sėkmės. Kaip pareiškėjo atstovė 2017 m. gegužės 24 d. teismo posėdžio metu paaiškino, pareiškėjas 2013 m. laimėjo tik teisę į tarifą, tačiau tai automatiškai nereiškia, kad pareiškėjui buvo rezervuojama vieta; tam, kad pasinaudotų tarifu, reikia leidimo plėtrai, atlikti poveikio aplinkai vertinimą, gauti statybą leidžiantį dokumentą, pastatyti jėgainę ir gauti tarifą. Atsakovo atstovė 2017 m. gegužės 24 d. teismo posėdžio metu patikslino, kad skatinamojo tarifo laimėjimas aukcione dar nebuvo pagrindas, jog ateityje bus galima pareiškėjui parduoti energiją, dar reikia įvykdyti šilumos supirkimo iš nepriklausomo šilumos gamintojo sąlygas, kur yra numatyta, kad šiluma superkama aukciono būdu. Pareiškėjo atstovė 2017 m. rugsėjo 19 d. teismo posėdžio metu taip pat nurodė, kad UAB „GECO-Taika“ šiuo metu gali vystyti projektą: pastatyti jėgainę, gauti statybą leidžiantį dokumentą, bet jai nebus taikomas skatinamasis tarifas, o jei nėra skatinamojo tarifo, kuris buvo laimėtas aukcione, projektas būtų nuostolingas, Nacionalinės šilumos ūkio plėtros 2015–2021 metų programa nedraudžia pardavinėti šilumos. Teismo vertinimu, šie pareiškėjo ir atsakovo atstovų paaiškinimai patvirtina, jog pareiškėjas UAB „GECO-Taika“, pradėdamas vykdyti projektą dėl kogeneracinės jėgainės statybų Šiaulių mieste, veikė prisiimdamas verslo riziką. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas gali tęsti projekto dėl kogeneracinės jėgainės statybų Šiaulių mieste vykdymą, bet ne tomis sąlygomis, kuriomis pareiškėjas pageidauja, t. y. pareiškėjas gali tęsti minėtą projektą be skatinamojo tarifo. Įrodymų, kad šis projektas būtų nuostolingas, byloje nėra.
19. Teismas nurodė, kad Tarybos Sprendimais Nr. T-300 ir Nr. T-123 atitinkamos procedūros nebuvo uždraustos visam laikui, tačiau buvo sustabdytos iki kol bus patvirtinta Nacionalinė šilumos ūkio plėtros programa.
20. Teismas pažymėjo, kad į bylą yra pateiktas Nacionalinės šilumos ūkio plėtros 2014–2021 metų programos 1 priedas „Nacionalinės šilumos ūkio plėtros 2014-2021 metų programos įgyvendinimo vertinimo kriterijai ir jų siekiamos reikšmės“, kuriame nurodyta, jog įrengtosios šiluminės galios įrenginių, tiekiančių šilumą į sistemą ar naudojančių biokurą ir (ar) vietinius energijos išteklius Šiaulių mieste iki 2020 m. yra ne mažiau 75 MW. Tačiau 2015 m. kovo 18 d. nutarimu Nr. 284 buvo patvirtinta Nacionalinė šilumos ūkio plėtros 2015–2021 metų programa, kurios 1 priede „Programos tikslų ir uždavinių vertinimo kriterijai ir jų reikšmės“ nurodyta, kad reguliuojamų šilumos gamintojų valdomų šilumos energijos gamybos įrenginių, tiekiančių šilumą į Šiaulių miesto centralizuoto šilumos tiekimo sistemą ir naudojančių atsinaujinančius ir (ar) vietinius energijos išteklius, įrengtosios šiluminės galios, įskaitant šio tikslo 1.1 uždavinyje numatytų kogeneracinių pajėgumų šilumines galias (MW) iki 2021 metų yra 61 MW. Taigi ankstesnėje Nacionalinės šilumos ūkio plėtros programoje buvo nurodyti 75 MW, o vėlesnėje patvirtintoje programoje nustatyti 61 MW Šiaulių mieste. Tai reiškia, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybei 2015 m. kovo 18 d. nutarimu Nr. 284 patvirtinus Nacionalinę šilumos ūkio plėtros 2015–2021 metų programą pareiškėjui UAB „GECO-Taika“ neliko laisvos kvotos projekto įgyvendinimui su skatinamuoju tarifu Šiaulių mieste, kadangi laisvą kvotą užėmė AB „Šiaulių energija“ pastatyti šilumos gamybos įrenginiai. Dėl pastarosios aplinkybės ginčo byloje nėra ir tai patvirtina į bylą kartu su pareiškėjo 2017 m. sausio 30 d. rašytiniais paaiškinimais pateiktas 1 priedas. Teismas pažymėjo, kad jeigu Lietuvos Respublikos Vyriausybė būtų patvirtinusi kitokią Nacionalinę šilumos ūkio plėtros 2015–2021 metų programą, pagal kurią būtų nustatyta daugiau kvotos, pareiškėjas UAB „GECO-Taika“ būtų galėjęs tęsti projektą dėl kogeneracinės jėgainės statybų su skatinamuoju tarifu Šiaulių mieste.
21. Teismas atkreipė dėmesį taip pat į tai, kad civilinė atsakomybė netaikoma, taip pat asmuo gali būti visiškai ar iš dalies atleistas nuo civilinės atsakomybės, be kita ko, dėl trečiojo asmens veiklos (tai asmens, už kurį nei kreditorius, nei skolininkas neatsako, veiksmai (veikimas, neveikimas), dėl kurių atsirado nuostolių); nukentėjusio asmens veiksmų (veiksmai, dėl kurių kaltas pats nukentėjęs asmuo ir dėl kurių jam atsirado ar padidėjo nuostoliai). Tai gali būti nukentėjusio asmens sutikimas, kad jam būtų padaryta žalos, arba rizikos prisiėmimas. Šis nukentėjusio asmens sutikimas gali būti pagrindas atleisti nuo civilinės atsakomybės tik tuo atveju, kai toks sutikimas ir žalos padarymas neprieštarauja imperatyviosioms teisės normoms, viešajai tvarkai, gerai moralei, sąžiningumo, protingumo ir teisingumo kriterijams (CK 6.253 str. 1 d., 4 d., 5 d.). Teisėjų kolegijos nuomone, pareiškėjo nurodoma jam kilusi 124 113,92 Eur žala dėl kogeneracinės jėgainės statybų projekto Šiaulių mieste neįgyvendinimo pareiškėjo pageidaujamomis sąlygomis su skatinamuoju tarifu kilo ne dėl atsakovo priimtų sprendimų, bet dėl to, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2015 m. kovo 18 d. priėmė nutarimą Nr. 284. Nei pareiškėjas, nei atsakovas negalėjo daryti įtakos Lietuvos Respublikos Vyriausybei, kokį nutarimą priimti. Be to, pareiškėjo argumentai, kad nesant atsakovo priimtų neteisėtų sprendimų, jis būtų atlikęs planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimą, gavęs statybą leidžiantį dokumentą iki Nacionalinės šilumos ūkio plėtros 2015–2021 metų programos patvirtinimo 2015 m. kovo 18 d., yra pagrįsti tik prielaidomis, objektyvių įrodymų, kad pareiškėjas būtų spėjęs iki 2015 m. kovo 18 d. atlikti minėtas procedūras, byloje nėra. Teismas pažymėjo, kad net tuo atveju, jei Taryba nebūtų priėmusi Sprendimo Nr. T-123, neaišku, ar pareiškėjas būtų spėjęs atlikti poveikio aplinkai vertinimą ir gauti statybą leidžiantį dokumentą iki 2015 m. kovo 18 d. Pareiškėjo atstovė 2017 m. rugsėjo 19 d. teismo posėdžio metu nurodė, kad poveikio aplinkai vertinimą būtų atlikę per 9 mėnesius. Teismo posėdžio metu buvo išsiaiškinta, kad tik 2015 m. sausio–vasario mėn. būtų baigtas poveikio aplinkai vertinimas. Pareiškėjo atstovė teismo posėdžio metu taip pat nurodė, kad statybą leidžiantį dokumentą per tą vieną mėnesį (t. y. iki programos patvirtinimo) būtų gavę, tačiau teismas pažymėjo, kad tai yra subjektyvi pareiškėjo nuomonė, kuri nepagrįsta objektyviais įrodymais, kadangi atliekamos atitinkamos procedūros dėl įvairių ir net nuo pareiškėjo ar įstaigos nepriklausančių priežasčių gali užtrukti ilgiau nei yra numatyta teisės aktuose.
22. Įvertinęs visumą nurodytų aplinkybių, teismas priėjo prie išvados, kad tarp pareiškėjo nurodomų neteisėtų savivaldybės sprendimų ir nuostolių nėra priežastinio ryšio. Nenustačius viešajai atsakomybei vienos iš atsirasti būtinųjų sąlygų – priežastinio ryšio, žalos atlyginimas pagal CK 6.271 straipsnį negalimas. Todėl, teismo vertinimu, pareiškėjo reikalavimas dėl turtinės žalos atlyginimo ir kitas išvestinis reikalavimas dėl procesinių palūkanų priteisimo negali būti tenkinami.
23. Teismas, remdamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, numatančia jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr. 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje van de Hurk v. Netherlands), nurodė, kad kiti bylos šalių argumentai nėra reikšmingi, todėl dėl jų nepasisakė.
III.
25. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 26 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjo skundas dėl žalos atlyginimo būtų tenkinamas pilna apimtimi; priteisti iš atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
25.1. Tarybos priimti sprendimas Nr. T-300 ir Sprendimas Nr. T-123 (toliau kartu – ir Sprendimai) sudarė kliūtis pareiškėjui įeiti į Šiaulių miesto šilumos gamybos rinką bei tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo patirtus tiesioginius nuostolius. Todėl atsakovas, remdamasis CK nuostatomis (t. y. CK 6.271 str.), privalo atlyginti pareiškėjo patirtus nuostolius.
25.2. Pirmosios instancijos teismas visiškai nepagrįstai, tik paviršutiniškai įvertinęs administracinėje byloje surinktus įrodymus bei teisės aktų nuostatas, priėjo prie išvados, jog pareiškėjo nuostolius sąlygojo ne Tarybos priimti Sprendimai, o Lietuvos Respublikos Vyriausybės priimta Nacionalinė šilumos ūkio plėtros programa.
25.3. Tarybos Sprendimo Nr. T-300 1 punkte numatyti apribojimai nebuvo taikomi AB „Šiaulių energija“, kadangi Taryba 2013 m. sausio 31 d. sprendimu Nr. T-2 pritarė AB „Šiaulių energija“ investicijų projektui „Pietinės katilinės rekonstravimas įrengiant 20 MW galios biokuro katilinę Pramonės g. 10, Šiauliuose“. Atsižvelgiant į tai, atsakovas 2014 m. kovo 12 d. išdavė AB „Šiaulių energija“ statybos leidimą Nr. LNS-61-140312-00045 pietinės katilinės rekonstrukcijai. Taigi skirtingai nei nepriklausomų šilumos gamintojų atžvilgiu, atsakovas, vadovaudamasis Sprendimo Nr. T-300 3 punktu, tęsė dalyvavimą AB „Šiaulių energija“ įgyvendinamuose investiciniuose projektuose. Taryba Sprendimu Nr. T-123 iš esmės nusprendė sustabdyti poveikio aplinkai vertinimo procesą visų nepriklausomų šilumos gamintojų atžvilgiu, t. y. ne tik pareiškėjo atžvilgiu, bet ir bet kokių kitų nepriklausomų šilumos gamintojų atžvilgiu, iki to laiko, kol bus patvirtinta Nacionalinė šilumos ūkio plėtros programa ir kiti ją lydintys teisės aktai (be kita ko, Šiaulių miesto savivaldybės specialusis planas). 2015 m. kovo 18 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybė priėmė nutarimą Nr. 284 „Dėl Nacionalinės šilumos ūkio plėtros 2015-2021 metų programos patvirtinimo“, kuriuo buvo patvirtinta Nacionalinė šilumos ūkio plėtros programa.
25.4. Pareiškėjas neprisiėmė verslo rizikos, jog atsakovas veiks priešingai teisės aktų reikalavimams ir imsis visų įmanomų priemonių tam, kad pareiškėjas nepatektų į šilumos gamybos rinką Šiauliuose. Pareiškėjas vadovaujasi Šilumos ūkio įstatymo 1 straipsnio 2 dalimi (redakcija, galiojusia Tarybos 2013 m. lapkričio 28 d. Sprendimo priėmimo metu), 3 straipsnio 2 dalimi (redakcija, galiojusi Tarybos 2013 m. lapkričio 28 d. Sprendimo priėmimo metu), 4 straipsnio 3 dalimi, 2 straipsnio 49 punktu, 10 straipsnio 1 dalimi, 30 straipsnio 13 dalies 2 punktu, Lietuvos Respublikos energetikos įstatymo (redakcija, galiojusi Tarybos 2013 m. lapkričio 28 d. Sprendimo priėmimo metu) 3 straipsnio 1 dalies 7 punktu, 4 straipsnio 3 dalimi, 16 straipsnio 3 dalimi, Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 24 straipsnio 1, 2 dalimis, 25 straipsnio 1, 2, 4 dalimis, Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos (toliau – ir VKEKK) 2010 m. spalio 4 d. nutarimu Nr. 03-202 patvirtintu Šilumos supirkimo iš nepriklausomų šilumos gamintojų tvarkos ir sąlygų aprašu (toliau – ir Aprašas) ir nurodo, kad pareiškėjas, būdamas savo srities profesionalas (t. y. priklausydamas UAB Danpower Baltic įmonių grupei, kuri yra įgyvendinusi ne vieną analogišką projektą kituose Lietuvos miestuose (pavyzdžiui, 20 MW biokuro katilinės statybas Kaune, 4 MW biokuro katilinės statybas Joniškyje, 25 MW kogeneracinės elektrinės statybas Kaune bei 25 MW biokuro katilinės statybas Vilnius), puikiai žinojo, jog, vadovaujantis tiek įstatymų (pavyzdžiui, Energetikos įstatymo, Šilumos ūkio įstatymo), tiek poįstatyminių teisės aktų (pavyzdžiui, Aprašas) nuostatomis, atsakovas turi pareigą pareiškėjui sudaryti sąlygas, kurios leistų jam patekti į šilumos gamybos rinką. Taip pat turi pareigą savo priimamais sprendimais sudaryti teisines prielaidas efektyviai energetikos veiklai, skatinti vietinių ir atsinaujinančių išteklių energijos vartojimą, sprendimais nesukurti prielaidų nepagrįstai bloginti konkurencinių sąlygų energetikos sektoriuje. Tačiau atsakovas nuo pat pareiškėjo projekto vystymo Šiauliuose pradžios visomis įmanomomis, neteisėtomis priemonėmis ėmėsi riboti pareiškėjo galimybes dalyvauti šilumos gamybos rinkoje, kad tik, kaip nieko neslėpdamas teigia pats atsakovas, atsakovo tiesiogiai valdoma AB „Šiaulių energija“ dėl susidariusios situacijos nebankrutuotų ir atsakovas nepatirtų didelių nuostolių.
25.5. Verslas, kaip ūkio sektoriaus dalis, yra dinamiškas ir nuolatos besikeičiantis, todėl po tam tikro laiko jam gali būti tiesiog nebeaktualu ir/ar nebepatrauklu užsiimti tam tikra veikla ar investuoti pinigines lėšas į vieną ar kitą projektą. Dėl atsakovo atliktų neteisėtų veiksmų, priimtų Sprendimų, kurie galiojo daugiau nei 1,5 (pusantrų) metų ir, kurie sąlygojo visišką nepasitikėjimą atsakovu, pareiškėjas net nebedrįstų svarstyti galimybės investuoti į kogeneracinės jėgainės statybas Šiaulių mieste. Todėl teismo skundžiamame sprendime daroma išvada, kad „pareiškėjas gali tęsti projekto dėl kogeneracinės jėgainės statybų Šiaulių mieste vykdymą, bet ne tomis sąlygomis, kuriomis pareiškėjas pageidauja, t. y. pareiškėjas gali tęsti minėtą projektą be skatinamojo tarifo. <...>“ yra neteisinga, nes pareiškėjas, kaip verslo subjektas, yra praradęs pasitikėjimą atsakovu, kaip vietinės valdžios institucija.
25.6. Atsakovo veiksmai, t. y. priimti Sprendimai, buvo neteisėti, o iš tokių neteisėtų veiksmų atsiradusi žala (įvardinta tiek 2016 m. lapkričio 28 d. skunde, tiek 2017 m. balandžio 11 d. patikslintame skunde, t. y. 124 113,92 Eur) privalo būti atlyginama. Teismas nepagrįstai konstatavo, jog pareiškėjo nurodoma jam kilusi žala dėl kogeneracinės jėgainės statybų projekto Šiaulių mieste neįgyvendinimo pareiškėjo pageidaujamomis sąlygomis su skatinamuoju tarifu kilo ne dėl atsakovo priimtų Sprendimų, bet dėl to, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2015 m. kovo 18 d. priėmė nutarimą Nr. 284. Tokia teismo nuomonė būtų teisinga ir pagrįsta tik tuo atveju jeigu pareiškėjas iš atsakovo reikalautų netiesioginių nuostolių atlyginimo, t. y. negautų pajamų atlyginimo dėl to, kad dėl tokių atsakovo priimtų Sprendimų nespėjo iki Nacionalinės šilumos ūkio plėtros programos patvirtinimo įgyvendinti projekto ir dėl laiku neįgyvendinto projekto nebeturėjo galimybės pasinaudoti skatinamuoju tarifu, kurį buvo laimėjęs skatinimo kvotų paskirstymo aukcione (2013 m. birželio 20 d. VKEKK vykdytas aukcionas gamintojams, naudojantiems biomasę, kurių elektrinių įrengtoji galia yra nuo 30 kW iki 5000 kW). Tačiau pareiškėjas žalos, kuri būtų susijusi su Nacionalinės šilumos ūkio plėtros programos patvirtinimu ir skatinamojo tarifo netaikymu, iš atsakovo nereikalauja. Pareiškėjas reikalauja žalos, kuri susidarė išimtinai dėl to, jog atsakovas nuo 2013 m. rugpjūčio mėn. (t. y. pareiškėjo pirmo kreipimosi į atsakovą ir AB „Šiaulių energija“ dėl 2008 m. specialiojo plano koregavimo, t. y. planavimo užduoties 2008 m. specialiajame plane papildymo, numatant pareiškėjo planuojamą statyti kogeneracinę jėgainę) iki 2015 m. kovo mėn. (t. y. Nacionalinės šilumos ūkio plėtros programos patvirtinimo) piktnaudžiavo teise, nesilaikė Lietuvos Respublikos įstatymų reikalavimų, privilegijavo atsakovo tiesiogiai valdomą šilumos tiekėją AB „Šiaulių energija“ ir taip pažeidė pareiškėjui Lietuvos Respublikos įstatymais garantuojamą teisę patekti į šilumos gamybos rinką. Teismas skundžiamame sprendime visiškai nepagrįstai, iš esmės neatsižvelgdamas į žalos (nuostolių) atsiradimo laikotarpį, pareiškėjo patirtą žalą (nuostolius) susiejo su Nacionalinės šilumos ūkio plėtros programos priėmimu, o ne su atsakovo laikotarpiu nuo 2013 m. rugpjūčio mėn. iki 2015 m. birželio 25 d. atliktais neteisėtais veiksmais.
25.7. Tai, kad atsakovas neteisėtai privilegijavo AB „Šiaulių energija“ tiek pareiškėjo, tiek kitų nepriklausomų šilumos gamintojų atžvilgiu, yra konstatuota Konkurencijos tarybos 2015 m. kovo 31 d. nutarime.
25.8. Atsakovas pakankamai intensyviai dalyvavo Nacionalinės šilumos ūkio plėtros programos derinime ir teikė savo pastabas ir pasiūlymus dėl atitinkamų Nacionalinės šilumos ūkio plėtros programos nuostatų, todėl teismo skundžiamame sprendime yra visiškai nepagrįstai konstatuota, jog nei pareiškėjas, nei atsakovas negalėjo daryti įtakos Lietuvos Respublikos Vyriausybei kokį nutarimą priimti.
26. Atsakovas Šiaulių miesto savivaldybė atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.
27. Atsakovas nurodo, kad vadovaujantis Šilumos ūkio įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi, savivaldybės tvarko šilumos ūkį pagal savivaldybių tarybų patvirtintus šilumos ūkio specialiuosius planus. Specialiaisiais šilumos ūkio planais atitinkamoje savivaldybės teritorijoje yra įgyvendinama Nacionalinė energetinės nepriklausomybės strategija ir Nacionalinėje šilumos ūkio plėtros programoje nustatyti sprendiniai ir priemonės. Šiaulių miesto savivaldybė siekdama turėti šilumos ūkio specialųjį planą, kuris atitiktų galiojančių teisės aktų nuostatas ir kad jo nereikėtų koreguoti antrą kartą, taip prarandant papildomas lėšas, kurios ta apimtimi gali užtikrinti kitus visuomenės svarbius interesus, pavyzdžiui, atitinkamų paslaugų finansavimą, priėmė Sprendimą Nr. T-300, kuriuo nusprendė laikinai sustabdyti procesus, kol nebus patvirtinta Nacionalinė šilumos ūkio programa. Tarybos Sprendimais Nr. T-300 ir Nr. T-123 atitinkamos procedūros nebuvo uždraustos visam laikui, tačiau buvo sustabdytos iki kol bus patvirtinta Nacionalinė šilumos ūkio plėtros programa. Tai reiškia, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybei 2015 m. kovo 18 d. nutarimu Nr. 284 patvirtinus Nacionalinę šilumos ūkio plėtros 2015-2021 metų programą UAB „GECO-Taika“ neliko laisvos kvotos projekto įgyvendinimui su skatinamuoju tarifu Šiaulių mieste, kadangi laisvą kvotą užėmė AB „Šiaulių energija“ pastatyti šilumos gamybos įrenginiai. Nei pareiškėjas, nei atsakovas negalėjo daryti įtakos Lietuvos Respublikos Vyriausybei, kokį nutarimą priimti. Tai tik patvirtina, kad Šiaulių miesto savivaldybė teisingai elgėsi priimdama atitinkamus sprendimus ir nėra atsakinga už tai, kad negalėjo tinkamai tvarkyti šilumos ūkio dėl nacionalinių teisės aktų nebuvimo ir neišleidimo laiku. Pagal teisinį reglamentavimą buvo privaloma vadovautis galiojančiu specialiuoju planu.
28. Atsakovas nurodo, kad AB „Šiaulių energija“ veikė nacionalinės strategijos pagrindu ir jos veikla bei plėtra nebuvo neteisėta. AB „Šiaulių energija“ investicijų planas buvo suderintas dar iki ginčo sprendimų priėmimo, o pagal galiojantį specialųjį planą veiklą Šiauliuose turėjo teisę vykdyti tik AB „Šiaulių energija“.
29. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjas visiškai nepagrįstai teikia argumentus dėl verslo rizikos pagrįstumo, akcentuodamas faktines aplinkybes ir galiojusių teisės aktų nuostatas. Pastarasis visiškai neparodo jokiais įrodymais, kad ta rizika buvo pamatuota. Šis šilumos šaltinis nebuvo numatytas specialiajame plane, buvo privaloma vadovautis Nacionaline šilumos ūkio programa, turėjo būti įvertinta rizika dėl kiekvieno etapo, o pareiškėjas net nukrypo nuo projekto vykdymo grafiko. Be to, pareiškėjas ir kitais argumentais įrodo, kad nesiekė pastatyti savo šilumos šaltinio, o pradėjęs projektą neįvertino verslo rizikos atsižvelgdamas į Šilumos ūkio specialųjį planą ir naująjį Šilumos ūkio įstatymą ir pan.
30. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjo argumentas dėl atsakovo dalyvavimo Šilumos ūkio programos priėmimo procese yra naujas, kuris net nebuvo nagrinėtas pirmosios instancijos teisme ir šiuo atveju jo įtaka neturi jokios reikšmės, antra, Lietuvos Respublikos Vyriausybė yra savarankiška savo sprendimų priėmime ir kitų institucijų ar kitų subjektų siūlymai ar pan. jai nėra privalomi, todėl Šiaulių miesto savivaldybė negalėjo padaryti jokios tiesioginės įtakos priimant atitinkamą nutarimą. Šiuo atveju pareiškėjas piktnaudžiauja procesinėmis teisėmis, būtent bandydamas sumenkinti atsakovo autoritetą siekdamas sau palankaus sprendimo, nors akivaizdu, kad pareiškėjas tik dėsto teiginius apeliaciniame skunde visiškai nepagrįsdamas jų reikšmės pirmosios instancijos teismo sprendimo nepagrįstumui.
31. Atsakovo teigimu, pirmosios instancijos teismas teisingai nenustatė priežastinio ryšio dėl tariamai padarytos žalos, nes išdėstytos faktinės aplinkybės parodo, kad nėra visų sąlygų atsakomybei pagal pateiktą skundą kilti, nes nėra nustatyti neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.), ir nėra atsakovo kaltės, nes teisinis ginčas buvo išspręstas formaliai, nes įsigaliojo Nacionalinė šilumos ūkio plėtros 2015-2021 metų programa, kuri aiškiai įteisino visas nuostatas dėl šilumos ūkio organizavimo. Šiuo metu Šiaulių mieste šilumos vartotojams užtikrinama viena žemiausių šilumos kainų Lietuvoje, kas be abejo įrodo, kad sprendimai buvo teisėti ir įgyvendinti teisės aktuose nustatyti tikslai.
32. Trečiasis suinteresuotas asmuo Konkurencijos taryba atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą, atsižvelgiant į tai, kad Konkurencijos taryba pirmosios instancijos teisme jau yra teikusi atsiliepimą į pareiškėjo skundą, o apeliaciniame skunde nėra nurodyta naujų aplinkybių, dėl kurių Konkurencijos taryba pagal jai Konkurencijos įstatymo suteiktą kompetenciją galėtų pateikti atsiliepimą, siūlo vadovautis Konkurencijos tarybos 2017 m. vasario 23 d. raštu Nr. (1.26-32) 6V-444 pateiktu atsiliepimu į pareiškėjo UAB „GECO-Taika“ skundą. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 49 straipsnio 3 ir 5 dalimis, Konkurencijos taryba prašo pripažinti, jog jos dalyvavimas šioje byloje nėra būtinas, ir bylą nagrinėti Konkurencijos tarybos atstovams nedalyvaujant.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
33. 2013 m. birželio 20 d. nepriklausomas šilumos gamintojas UAB „GECO-Taika“ laimėjo Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos organizuotą skatinimo kvotų paskirstymo aukcioną gamintojams, naudojantiems biomasę, kurių elektrinių įrengtoji galia yra nuo 30 kW iki 5000 kW (Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2013 m. birželio 20 d. nutarimas Nr. O3-238). UAB „GECO-Taika“ siekė vykdyti katilinės, esančios (duomenys neskelbtini), rekonstrukciją, bei įrengti kogeneracinę jėgainę ir gaminti šilumą Šiaulių mieste. Šiam tikslui įgyvendinti 2013 m. kovo 19 d. UAB „GECO-Taika“ su AB „GLIUKOZĖ“ sudarė dalies katilinės pastato, esančio (duomenys neskelbtini), nuomos sutartį 25 metų laikotarpiui.
34. 2013 m. spalio 3 d. UAB „GECO-Taika“ taip pat kreipėsi į AB „Šiaulių energija“, pasiūlydama savo lėšomis atlikti šilumos tinklų Šiaulių mieste rekonstrukciją, reikalingą planuojamai kogeneracinei jėgainei statyti bei jos prijungimui prie šilumos tinklų užtikrinti. AB „Šiaulių energija“ 2013 m. spalio 23 d. raštu nesutiko UAB „GECO-Taika“ išduoti leidimo rekonstruoti šilumos tiekimo vamzdyno atkarpą nuo (duomenys neskelbtini), iki šilumos kameros ŠK 2219-31, siekiant įrengti kogeneracinę jėgainę. AB „Šiaulių energija“ nurodė, kad ji pati yra visiškai pajėgi užtikrinti šilumos vartotojų poreikio patenkinimą, taip pat pasirengusi išvengti bet kokių šilumos gamybos ir tiekimo sutrikimų. 2013 m. lapkričio 11 d. Savivaldybė, susipažinusi su UAB „GECO-Taika“ pasiūlymu dėl šilumos tiekimo vamzdyno rekonstrukcijos, pritarė AB „Šiaulių energija“ sprendimui neleisti UAB „GECO-Taika“ rekonstruoti šilumos tiekimo vamzdyno atkarpos nuo (duomenys neskelbtini), iki šilumos kameros ŠK 2219-31 (Konkurencijos tarybos 2015 m. kovo 31 d. nutarimo Nr. 2S-5 (40–42 punktai).
35. Šiaulių miesto savivaldybės taryba 2013 m. lapkričio 28 d. sprendimu Nr. T-300 „Dėl Šiaulių miesto šilumos ūkio vystymo“ nusprendė: „1. Sustabdyti Savivaldybės administracijos dalyvavimą procedūrose, susijusiose su šilumos ūkio vystymu bei plėtra Šiaulių miesto savivaldybės teritorijoje, kiek tai nenumatyta dabar galiojančiame specialiajame Šiaulių miesto savivaldybės teritorijos plane, iki kol įstatymų nustatyta tvarka bus patvirtinta Nacionalinė šilumos ūkio plėtros programa; 2. Netvirtinti naujo Energijos rūšies parinkimo ir panaudojimo Šiaulių mieste specialiojo plano ir reglamento iki įstatymų nustatyta tvarka bus patvirtinta Nacionalinė šilumos ūkio plėtros programa; 3. Šios sprendimo 1 punkto nustatytų apribojimų netaikyti Šiaulių miesto šilumos ūkio subjektų investicinių planų sprendinių atžvilgiu, kai tokie investiciniai planai yra suderinti su Šiaulių miesto savivaldybės taryba“.
36. Šiaulių miesto savivaldybės taryba 2014 m. balandžio 24 d. sprendimu Nr. T-123 „Dėl UAB „GECO-Taika“ poveikio aplinkai vertinimo programos bei planuojamos ūkinės veiklos galimybių ir dėl Šiaulių miesto šilumos ūkio specialiajame plane nenumatytų šilumos gamintojų, ketinančių tiekti šilumos energiją į Šiaulių miesto centralizuotas šilumos tiekimo sistemas, poveikio aplinkai vertinimo ataskaitų“ nusprendė: „1. Nepritarti uždarosios akcinės bendrovės „GECO-Taika“ planuojamai ūkinei veiklai – biokuro kogeneracinės jėgainės įrengimui, rekonstruojant esamą katilinę (duomenys neskelbtini), kol bus patvirtinta Nacionalinė šilumos ūkio plėtros programa, kiti ją lydintys teisės aktai, kuriuose nustatytos ilgalaikės ir kompleksinės šilumos gamybos, bendros šilumos ir elektros energijos gamybos (kogeneracijos), šilumos perdavimo plėtros ir modernizavimo veiklos kryptys bei įgyvendinimo priemonės Šiaulių miesto savivaldybės teritorijoje, ir atitinkami Šiaulių miesto savivaldybės tarybos sprendimai; 2. Nepritarti galiojančiame Šiaulių miesto šilumos ūkio specialiajame plane ir reglamente nenumatytų šilumos gamintojų, ketinančių tiekti šilumos energiją į Šiaulių miesto centralizuotas šilumos tiekimo sistemas, poveikio aplinkai vertinimo ataskaitoms, kol bus patvirtinta Nacionalinė šilumos ūkio plėtros programa, kiti ją lydintys teisės aktai, kuriuose nustatytos ilgalaikės ir kompleksinės šilumos gamybos, šilumos perdavimo plėtros ir modernizavimo veiklos kryptys bei įgyvendinimo priemonės Šiaulių miesto savivaldybės teritorijoje, ir atitinkami Šiaulių miesto savivaldybės tarybos sprendimai“.
37. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2015 m. kovo 18 d. nutarimu Nr. 284 patvirtino Nacionalinę šilumos ūkio plėtros 2015–2021 metų programą.
38. Konkurencijos taryba 2015 m. kovo 31 d. nutarimu Nr. 2S-5 pripažino, kad Sprendimo Nr. T-300 1 ir 3 punktai bei Sprendimas Nr. T-123 pažeidžia Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimus, bei įpareigojo Šiaulių miesto savivaldybę ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo Konkurencijos tarybos nutarimo paskelbimo Konkurencijos tarybos interneto svetainėje panaikinti Sprendimo Nr. T-300 1 ir 3 punktus ir Sprendimą Nr. T-123. Konkurencijos taryba Nutarime priėjo prie išvados, jog Sprendimo Nr. T-300 1 ir 3 punktų nuostatos ir Sprendimas Nr. T-123 sudarė skirtingas konkurencijos sąlygas atitinkamoje šilumos gamybos rinkoje veikiantiems ir galintiems veikti ūkio subjektams.
39. Šiaulių miesto savivaldybės taryba, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 30 punktu, 18 straipsnio 1 dalimi, vykdydama Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos 2015 m. kovo 31 d. nutarimą Nr. 2S-5 „Dėl Šiaulių miesto savivaldybės tarybos sprendimų, susijusių su Šiaulių miesto šilumos ūkio vystymu, atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimams“, 2015 m. birželio 25 d. sprendimu Nr. T-163 nusprendė pripažinti netekusiais galios Sprendimo Nr. T-300 1 ir 3 punktus ir Sprendimą Nr. T-123.
40. Šiaulių miesto savivaldybės administracija Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos 2015 m. kovo 31 d. nutarimą Nr. 2S-5 apskundė Vilniaus apygardos administraciniam teismui, tačiau teismas 2016 m. vasario 15 d. nutartimi, priimtoje administracinėje byloje Nr. eI-3111-281/2016, bylą nutraukė dėl to, kad Šiaulių miesto savivaldybės taryba 2015 m. birželio 25 d. sprendimu Nr. T-163 panaikino Sprendimo Nr. T-300 1 ir 3 punktus ir Sprendimą Nr. T-123. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. vasario 15 d. nutartyje konstatavo, kad nebegaliojant Šiaulių miesto savivaldybės tarybos sprendimams, dėl kurių priimtas ginčijamas nutarimas, materialinis teisinis santykis tarp ginčo šalių yra pasibaigęs.
V.
41. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas kreipėsi į teismą dėl 124 113,92 Eur žalos atlyginimo priteisimo pareiškėjui iš atsakovo Šiaulių miesto savivaldybės. Pareiškėjo teigimu, žalą patyrė tiesiogiai dėl Šiaulių miesto savivaldybės tarybos neteisėtų sprendimų, t. y. 2013 m. lapkričio 28 d. sprendimo Nr. T-300 „Dėl Šiaulių miesto šilumos ūkio vystymo“ ir 2014 m. balandžio 24 d. sprendimo Nr. T-123 „Dėl UAB „GECO-Taika“ poveikio aplinkai vertinimo programos bei planuojamos ūkinės veiklos galimybių ir dėl Šiaulių miesto šilumos ūkio specialiajame plane nenumatytų šilumos gamintojų, ketinančių tiekti šilumos energiją į Šiaulių miesto centralizuotas šilumos tiekimo sistemas, poveikio aplinkai vertinimo ataskaitų“, kuriais pareiškėjui buvo apribota galimybė patekti į Šiaulių miesto šilumos gamybos rinką ir jis negalėjo vystyti planuotų kogeneracinės jėgainės statybų. Pareiškėjas patyrė žalą, kurią sudaro nuomos išlaidos, turto vertinimo paslaugų išlaidos, išlaidos, susijusios su poveikio visuomenės sveikatai ir poveikio aplinkai vertinimu, kitos su kogeneracinės jėgainės statybų vystymu susijusios išlaidos, palūkanos, apskaitos išlaidos, audito išlaidos, su darbo užmokesčiu susijusios išlaidos, kitos išlaidos. Todėl atsakovas, vadovaudamasis CK nuostatomis (t. y. CK 6.271 str.), privalo atlyginti pareiškėjo patirtus nuostolius.
42. Pirmosios instancijos teismas, skundžiamame sprendime priėjo prie išvados, kad tarp pareiškėjo nurodomų neteisėtų savivaldybės sprendimų ir nuostolių nėra priežastinio ryšio. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas UAB „GECO-Taika“, pradėdamas vykdyti projektą dėl kogeneracinės jėgainės statybų Šiaulių mieste, veikė prisiimdamas verslo riziką. Tarybos Sprendimais Nr. T-300 ir Nr. T-123 atitinkamos procedūros nebuvo uždraustos visam laikui, tačiau buvo sustabdytos iki kol bus patvirtinta Nacionalinė šilumos ūkio plėtros programa. Lietuvos Respublikos Vyriausybei 2015 m. kovo 18 d. nutarimu Nr. 284 patvirtinus Nacionalinę šilumos ūkio plėtros 2015–2021 metų programą pareiškėjui UAB „GECO-Taika“ neliko laisvos kvotos projekto įgyvendinimui su skatinamuoju tarifu Šiaulių mieste, kadangi laisvą kvotą užėmė AB „Šiaulių energija“ pastatyti šilumos gamybos įrenginiai. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas gali tęsti projekto dėl kogeneracinės jėgainės statybų Šiaulių mieste vykdymą, bet ne tomis sąlygomis, kuriomis pareiškėjas pageidauja, t. y. pareiškėjas gali tęsti minėtą projektą be skatinamojo tarifo. Įrodymų, kad šis projektas būtų nuostolingas, byloje nėra. Teismo nuomone, pareiškėjo nurodoma jam kilusi žala dėl kogeneracinės jėgainės statybų projekto Šiaulių mieste neįgyvendinimo pareiškėjo pageidaujamomis sąlygomis su skatinamuoju tarifu kilo ne dėl atsakovo priimtų sprendimų, bet dėl to, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2015 m. kovo 18 d. priėmė nutarimą Nr. 284.
43. Pareiškėjas, nesutikdamas su priimtu teismo sprendimu, apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, tik paviršutiniškai įvertinęs byloje surinktus įrodymus bei teisės aktų nuostatas, priėjo prie išvados, jog pareiškėjo nuostolius sąlygojo ne Tarybos priimti Sprendimai, o Lietuvos Respublikos Vyriausybės priimta Nacionalinė šilumos ūkio plėtros programa. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia tokiais pagrindiniais argumentais: atsakovo neteisėti veiksmai yra pagrindžiami prima facie (iš pirmo žvilgsnio) įrodymais, t. y. Konkurencijos tarybos Nutarimu; žala, padaryta neteisėtais atsakovo veiksmais, privalo būti atlyginama; atsakovas, vadovaudamasis tiek įstatymų, tiek poįstatyminių teisės aktų nuostatomis, nepriklausomai nuo 2008 m. specialiojo plano nuostatų, turėjo savo priimamais sprendimais nesudaryti sąlygų, kurios užkirstų kelią pareiškėjui patekti į Šiaulių miesto šilumos gamybos rinką, tačiau, vis dėlto, tokius sprendimus intensyviai priiminėjo; dėl neteisėtų atsakovo atliktų veiksmų pareiškėjo patirta žala negali būti laikoma kaip susijusi su įprasta verslo rizika, kadangi tiek fiziniai, tiek juridiniai asmenys negali prisiimti rizikos, jog valstybinės valdžios institucijos (be kita ko, savivaldybės), valstybės tarnautojai, sąmoningai priiminės sprendimus, kurie bus priešingi teisės aktams ir sukels nuostolius; priešingai nei teigia teismas skundžiamame sprendime, tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir pareiškėjo patirtos žalos yra tiesioginis priežastinis ryšys. Pareiškėjo kildinama žala atsirado dėl atsakovo neteisėtų veiksmų, kurie buvo atlikti dar iki Nacionalinės šilumos ūkio plėtros programos patvirtinimo ir yra niekaip nesusijusi su skatinamojo tarifo netekimu.
VI.
44. Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ar savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės ar savivaldybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Tai reiškia, kad nukentėję asmenys turi teisę į žalos atlyginimą, jei tenkinamos trys sąlygos: nustatyti neteisėti veiksmai ar neveikimas, žala ir priežastinis neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšys. Šios trys valstybės ir (ar) savivaldybės atsakomybės atsiradimo sąlygos yra kumuliacinės ir vienos iš jų nebuvimo pakanka prašymui dėl žalos atlyginimo atmesti. Kalbant apie tariamą pareiškėjo patirtą turtinę žalą, pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju viešosios atsakomybės atsiradimo sąlygas reikia analizuoti iš pradžių patikrinant atsakovų galbūt neteisėtų veiksmų sąlygą, vėliau – sąlygas, susijusias su žalos realumu ir priežastiniu ryšiu tarp įvardytų veiksmų bei nurodomos žalos. Tik tuo atveju, jeigu šios sąlygos būtų įvykdytos, toliau reikėtų nagrinėti dėl to pareiškėjo naudai priteistinos kompensacijos dydį. Pažymėtina, kad pateikti įrodymų dėl tariamos žalos buvimo ir jos dydžio ir įrodyti esant priežastinį neteisėtų savivaldybės ar (ir) valstybės institucijų veiksmų ir šios žalos ryšį turi viešąją atsakomybę pripažinti siekianti šalis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 15 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A62-1119/2011).
45. Pagal teismų praktiką pareiškėjas, kuris reiškia reikalavimą atlyginti žalą, pirmiausia turi įrodyti patirtą žalą ir, antra – ją sudarančius elementus bei jos dydį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. lapkričio 2 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A442-548/2010, kurioje konstatuota, kad „nors nukentėjusio asmens patirti nuostoliai atlyginami, remiantis visiško (adekvataus) žalos atlyginimo principu, tai nereiškia, kad teismas, nagrinėjantis bylą, priteis bet kokio dydžio žalos atlyginimą. Turtinė žala turi būti tikra, konkreti, įrodyta ir kiekybiškai įvertinta“). Teikiant reikalavimą atlyginti žalą, be kita ko, būtina pagrįsti, kad atsakovų veiklą reglamentuojančiuose teisės aktuose įtvirtintų pareigų neįvykdymas objektyviai lėmė neigiamus padarinius arba buvo žalos priežastis, arba pakankamai prisidėjo prie žalos atsiradimo, kad valstybei ir (ar) savivaldybei tektų atsakomybė.
46. Pagal CK 6.247 straipsnyje pateiktą priežastinio ryšio sampratą ir kasacinio teismo formuojamą teismų praktiką priežastinis ryšys gali būti tiesioginis, kai dėl teisinę pareigą pažeidusio asmens veiksmų žala atsirado tiesiogiai, ir netiesioginis, kai asmens veiksmais tiesiogiai nepadaryta žalos, tačiau sudarytos sąlygos žalai atsirasti ar jai padidėti. Netiesioginis priežastinis ryšys yra tada, kai asmens veiksmai (veikimas, neveikimas) nėra vienintelė žalos atsiradimo priežastis, jie tik prisideda prie sąlygų šiai žalai kilti sudarymo, t. y. kartu su kitomis neigiamų padarinių atsiradimo priežastimis pakankamu laipsniu lemia šių padarinių atsiradimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-91/2010). Priežastinio ryšio nustatymo procese sąlygiškai išskiriami du etapai. Pirma, nustatomas faktinis priežastinis ryšys, kai sprendžiama, ar konkretūs neigiami padariniai būtų atsiradę, jeigu nebūtų buvę neteisėto veiksmo (conditio sine qua non (būtina sąlyga) testas). Antra, nustatomas teisinis priežastinis ryšys, kai sprendžiama, ar žalingi padariniai teisine prasme nėra pernelyg nutolę nuo neteisėto veiksmo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2007 m. lapkričio 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-345/2007; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-554/2007; 2008 m. birželio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-322/2008; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-3034/2011, kt.). Būtent sprendžiant dėl teisinio priežastinio ryšio buvimo atsižvelgtina į pirmiau nurodytą netiesioginio priežastinio ryšio taisyklę, kad, norint konstatuoti esant priežastinį ryšį, pakanka nustatyti, jog atsakingo asmens elgesys yra, nors ir ne vienintelė, bet pakankama žalos atsiradimo priežastis. Nustačius, kad teisinę pareigą pažeidusio asmens elgesys pakankamai prisidėjo prie žalos atsiradimo, taigi padaryta žala nėra pernelyg nutolusi nuo neteisėtų veiksmų, jam tenka civilinė atsakomybė pagal deliktinę prievolę. Kartu pažymėtina, kad priežastinio ryšio nustatymo ypatumas neveikimo atveju yra tas, jog šiuo atveju nėra veiksmo, dėl kurio galėtų būti sprendžiama, ar jis pripažintinas conditio sine qua non konkrečių neigiamų padarinių atžvilgiu, todėl nėra ir faktinio priežastinio ryšio. Tačiau teisine prasme pripažįstama, kad priežastinis ryšys yra, jeigu asmuo turėjo pareigą ką nors atlikti, kokiu nors būdu veikti, tačiau neveikė, ir toks, neadekvatus susiklosčiusiai faktinei situacijai, jo elgesys pakankamai prisidėjo prie žalos atsiradimo, tiesiogiai sukeldamas žalingus padarinius arba sukurdamas sąlygas tokiems padariniams atsirasti. Taigi net ir nesant faktinio priežastinio ryšio, teisinis priežastinis ryšys gali būti nustatomas ir to gali pakakti civilinei atsakomybei taikyti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-91/2010).
VII.
47. Minėta, kad pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog pareiškėjo nurodoma jam kilusi žala dėl kogeneracinės jėgainės statybų projekto Šiaulių mieste neįgyvendinimo pareiškėjo pageidaujamomis sąlygomis su skatinamuoju tarifu kilo ne dėl atsakovo priimtų Sprendimų, bet dėl to, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2015 m. kovo 18 d. priėmė nutarimą Nr. 284.
48. Pareiškėjo skundų turinys patvirtina, kad pareiškėjas nereikalavo iš atsakovo netiesioginių nuostolių atlyginimo, t. y. negautų pajamų atlyginimo dėl to, kad dėl tokių atsakovo priimtų Sprendimų nespėjo iki Nacionalinės šilumos ūkio plėtros programos patvirtinimo įgyvendinti projekto ir dėl laiku neįgyvendinto projekto nebeturėjo galimybės pasinaudoti skatinamuoju tarifu, kurį buvo laimėjęs skatinimo kvotų paskirstymo aukcione (2013 m. birželio 20 d. VKEKK vykdytas aukcionas gamintojams, naudojantiems biomasę, kurių elektrinių įrengtoji galia yra nuo 30 kW iki 5000 kW). Pareiškėjas žalos, kuri būtų susijusi su Nacionalinės šilumos ūkio plėtros programos patvirtinimu ir skatinamojo tarifo netaikymu, iš atsakovo nereikalauja nagrinėjamoje byloje.
49. Pareiškėjas nagrinėjamoje byloje reikalauja žalos, kuri susidarė dėl to, jog atsakovas nuo 2013 m. rugpjūčio mėn. (t. y. pareiškėjo pirmo kreipimosi į atsakovą ir AB „Šiaulių energija“ dėl 2008 m. specialiojo plano koregavimo, t. y. planavimo užduoties 2008 m. specialiajame plane papildymo, numatant pareiškėjo planuojamą statyti kogeneracinę jėgainę) iki 2015 m. kovo mėn. (t. y. Nacionalinės šilumos ūkio plėtros programos patvirtinimo) nesilaikė Lietuvos Respublikos įstatymų reikalavimų, privilegijavo atsakovo tiesiogiai valdomą šilumos tiekėją AB „Šiaulių energija“ ir taip pažeidė pareiškėjui Lietuvos Respublikos įstatymais garantuojamą teisę patekti į šilumos gamybos rinką.
50. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime, neatsižvelgė į žalos (nuostolių) atsiradimo laikotarpį, kurį savo reikalavimo pagrindu nurodė pareiškėjas, t. y. pirmosios instancijos teismas neišnagrinėjo pareiškėjo reikalavimo priteisti žalos atlyginimą pareiškėjo skunde nurodytu pagrindu. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime pareiškėjo patirtą žalą (nuostolius) susiejo su Nacionalinės šilumos ūkio plėtros programos priėmimu, o ne su atsakovo laikotarpiu nuo 2013 m. rugpjūčio mėn. iki 2015 m. birželio 25 d. atliktais neteisėtais veiksmais, už kuriuos yra reikalaujama atlyginti žalą nagrinėjamoje byloje.
51. Pirmosios instancijos teismas nenagrinėjo minėtų bylos aspektų (nepasisakė dėl pareiškėjo teisme pareikšto reikalavimo pareiškėjo nurodytu pagrindu), kurie turi esminę reikšmę bylos išsprendimui, todėl pirmosios instancijos teismo neišnagrinėti esminiai bylos klausimai negali būti nagrinėjami vien apeliacinės instancijos teisme. Remiantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Pirmosios instancijos teismo sprendimas turi būti panaikintas dėl minėto proceso teisės normų pažeidimo, dėl kurio galėjo būti neteisingai išspręsta byla, ir byla turi būti perduota nagrinėti iš naujo (ABTĮ 146 str. 1 d., 145 str., 144 str. 1 d. 4 p.).
52. Pažymėtina, kad neteisėti veiksmai, dėl kurių pareiškėjas reikalauja atlyginti žalą, yra nustatyti Konkurencijos tarybos 2015 m. kovo 31 d. nutarime, kuris yra galutinis administracinis sprendimas. Taigi teismas, nagrinėdamas bylą, kurioje reikalaujama priteisti žalos atlyginimą, dėl veiksmų kurių teisėtumas buvo tiriamas Konkurencijos tarybos, privalo vadovautis šiuo galutiniu administraciniu sprendimu.
53. Konkurencijos tarybos 2015 m. kovo 31 d. nutarimo turinys patvirtina, kad Konkurencijos taryba tyrė ir pasisakė dėl Savivaldybės tarybos priimtų sprendimų reikšmės ūkio subjektų (taip pat ir pareiškėjo) teisių ribojimui būtent tuo laikotarpiu, už kurį pareiškėjas reikalauja priteisti žalos atlyginimą, t. y. iki Nacionalinės šilumos ūkio plėtros programos įsigaliojimo. Konkurencijos taryba 2015 m. kovo 31 d. nutarime, šio nutarimo papildomais motyvais (pvz. nutarimo 99 p.) paminėjo neigiamas pasekmes ūkio subjektų (taip pat ir pareiškėjo) teisėms ir pareigoms, kurios galėjo atsirasti po Nacionalinės šilumos ūkio plėtros programos įsigaliojimo. Pirmosios instancijos teismas nevertino savo sprendime visų šių aplinkybių. Pirmosios instancijos teismas nevertino ir kitų aplinkybių, kurias nustatė Konkurencijos taryba, todėl nepagrįstai sprendė dėl pareiškėjo reikalavimų kaip nekonkrečių ar nepagrįstų įrodymais.
54. Konkurencijos tarybos 2015 m. kovo 31 d. nutarime (95 p.) akcentuota, kad <...> nepriklausomiems šilumos gamintojams buvo apribotos galimybės iki kol bus patvirtinta Nacionalinė šilumos ūkio plėtros programa ir parengtas naujas šilumos ūkio specialusis planas atlikti veiksmus, kurių procese dalyvauja ir sprendimus priima Savivaldybės administracija. Kaip nustatyta nutarimo (49) pastraipoje, dėl Savivaldybės tarybos priimto 2013 m. lapkričio 28 d. Sprendimo Nr. T-300, UAB „GECO-Taika“ negalėjo gauti specialiųjų architektūros reikalavimų kogeneracinės katilinės statybai bei statybos leidimo, kuriuos turėtų išduoti Savivaldybės administracija; parengti žemės sklypo detalaus plano, kurį turėtų patvirtinti Savivaldybės taryba arba administracijos direktorius. <...>
55. Konkurencijos tarybos 2015 m. kovo 31 d. nutarime (98 p.) akcentuota, kad <...> Savivaldybė minėta sprendimą priėmė 2013 m. lapkričio 28 d., o Nacionalinė šilumos ūkio plėtros programa įsigaliojo tik nuo 2015 m. kovo 27 d., Naujas šilumos ūkio specialusis planas nuo minėtos programos priėmimo gali būti patvirtintas per 12 mėnesių. Taigi, iš esmės nepriklausomi šilumos gamintojai nuo 2013 m. lapkričio 28 d. iki šiol neturi galimybių atlikti veiksmų, susijusių su šilumos gamyba Šiaulių mieste, nes pagal Savivaldybės tarybos 2013 m. lapkričio 28 d. Sprendimo Nr. T-300 1 punktą Savivaldybės administracija nedalyvauja procesuose, susijusiuose su šilumos ūkio vystymu Šiaulių miesto savivaldybėje. Taigi, minėtas Savivaldybės tarybos sprendimas, ilgą laiko tarpą užkerta nepriklausomiems šilumos gamintojams galimybę atlikti veiksmus, būtinus, norint pradėti gaminti ir parduoti šilumą Šiaulių miesto savivaldybėje, konkuruojant su šilumos tiekėju AB „Šiaulių energija“. Tokiu būdu iš nepriklausomų šilumos gamintojų atimama ne tik galimybė siūlyti savo pagamintą šilumą, tačiau net ir galimybė pradėti gaminti šilumą, iš esmės užkertant kelią patekti į atitinkamą šilumos gamybos rinką ir bandyti konkuruoti su esamu šilumos tiekėju – AB „Šiaulių energija“.
56. Konkurencijos tarybos 2015 m. kovo 31 d. nutarime (102 p.) akcentuota, kad <...> atrankos būdu buvo nuspręsta, kad UAB „GECO-Taika“ planuojamai ūkinei veiklai yra būtinas poveikio aplinkai vertinimas. Taigi, UAB „GECO-Taika“ pateikė viešam svarstymui planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo programą. Savivaldybės taryba 2014 m. balandžio 24 d. priėmė Sprendimą Nr. T-123, kurio 1 punktu nusprendė nepritarti UAB „GECO-Taika“ planuojamai ūkinei veiklai – biokuro kogeneracinės jėgainės įrengimui, rekonstruojant esamą katilinę (duomenys neskelbtini), o 2 punktu nuspręsta nepritarti galiojančiame 2008 m Specialiajame plane nenumatytų šilumos gamintojų, ketinančių gaminti ir parduoti šilumą Šiaulių mieste, poveikio aplinkai vertinimo ataskaitoms. Šis Sprendimas priimtas atsižvelgus į tai, kad nebuvo patvirtinta Nacionalinės šilumos ūkio plėtros programa bei kiti teisės aktai, reglamentuojantys šilumos ūkio tvarkymą Savivaldybės teritorijoje.
57. Konkurencijos tarybos 2015 m. kovo 31 d. nutarime (103 p.) akcentuota, kad Savivaldybės tarybos 2014 m. balandžio 24 d. Sprendimas Nr. T-123 priimtas įgyvendinant Savivaldybės tarybos 2013 m. lapkričio 28 d. Sprendimą Nr. T-300, kuriuo sustabdytas Savivaldybės administracijos dalyvavimas procesuose, susijusiuose su šilumos ūkio vystymu Šiaulių mieste, dėl ko nepriklausomi šilumos gamintojai negali atlikti veiksmų, būtinų patekti į atitinkamą šilumos gamybos rinką. Konkurencijos tarybos 2015 m. kovo 31 d. nutarime (105 p.) akcentuota, kad <...> poveikio aplinkai vertinimo procesai sustabdyti ne dėl priežasčių, susijusių su poveikio aplinkai vertinimu, tačiau dėl Nacionalinės šilumos ūkio plėtros programos bei su ja susijusių teisės aktų nebuvimu. Tai iš esmės reiškia, kad šiame etape nepriklausomų šilumos gamintojų galimybės siekti patekti į atitinkamą šilumos gamybos rinką buvo nulemtos Savivaldybės subjektyviu situacijos šilumos ūkio plėtros srityje vertinimu, kad nepriklausomi šilumos gamintojai net negalėtų tęsti su parengiamaisiais patekimo į rinką darbais susijusių procedūrų.
58. Pirmosios instancijos teismas nevertino savo sprendime visų šių nagrinėjamai bylai reikšmingų aplinkybių. Be to, pirmosios instancijos teismas neišreikalavo iš Konkurencijos tarybos tyrimo metu surinktos medžiagos. Teismas akcentavo pareiškėjo pareigą įrodyti patirtą žalą ir ją sudarančius elementus, tačiau galėjo dėl to padaryti neteisingas išvadas, kai išnagrinėjo bylą neišreikalavęs viešojo administravimo subjekto surinktos medžiagos, kurią įvertinus yra priimtas galutinis administracinis sprendimas, kuriuo pasisakyta dėl atsakovo atliktų neteisėtų veiksmų. Taigi teismas neatliko konkrečiu atveju būtinų veiksmų, turinčių užtikrinti tinkamą pasiruošimą nagrinėti administracinę bylą teisme (ABTĮ 67 str.).
59. Pažymėtina ir tai, kad Lietuvos teismų informacinės sistemos dokumentai patvirtina, kad teisme (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. gruodžio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-530-525/2016) yra išnagrinėtas ginčas pagal pareiškėjo skundą su atsakovu Lietuvos Respublikos energetikos ministerija dėl sprendimų panaikinimo. Šiame ginče buvo pasisakoma dėl institucijos sprendimų teisėtumo vertinant pareiškėjo prašymus dėl administracinių sprendimų priėmimo ginčijamu laikotarpiu. Teismas, nagrinėdamas bylą ir pasisakydamas dėl pareiškėjo veiksmų, išklausęs šalių nuomonę, turėtų vertinti visas nagrinėjamam atvejui reikšmingas aplinkybes.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „GECO-Taika“ apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 26 d. sprendimą ir perduoti bylą Regionų apygardos administraciniam teismui nagrinėti iš naujo.
Nutartis neskundžiama.