Administracinė byla Nr. A-663-438/2018
Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01312-2016-0
Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2018 m. birželio 6 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Romano Klišausko (pranešėjas) ir Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. V. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėjas E. V. (toliau – ir pareiškėjas) skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Kauno TI), 400 Eur neturtinės žalos atlyginimo.
2. Pareiškėjas nurodė, kad laikotarpiu nuo 2015 m. rugpjūčio 1 d. iki 2016 m. liepos 1 d. periodiškai buvo laikomas Kauno TI, kasdien buvo vedamas pasivaikščioti į skirtingus pasivaikščiojimo kiemelius, kurių įrengimas neatitiko galiojančio teisinio reglamentavimo. Pasivaikščiojimo kiemeliuose (Nr. 4 ir kituose) neįrengtas stogelis, po kuriuo būtų galima pasislėpti nuo atmosferos kritulių. Vietoje stogelio nuo kritulių, pasivaikščiojimo kiemeliuose įrengtas takas, skirtas nuteistųjų stebėjimui, šis takas nėra aklinas, todėl, juo vaikštant pareigūnams, įvairūs nešvarumai byrėdavo į pasivaikščiojimų kiemelį, tai žemino pareiškėjo orumą. Pareiškėjo atžvilgiu buvo pažeisti teisės aktai, draudžiantys neleistiną elgesį su nuteistaisiais, žeminti jų orumą, o pareigūnai pažeidė bausmių humanizmo principą.
3. Pareiškėjas teigė, kad dalyje Kauno TI pasivaikščiojimo kiemelių buvo įrengtos grotuotos durys, tačiau jų pagal galiojančių teisės aktų nuostatas negali būti. Pareiškėjas teigė kreipęsis dėl šių neatitikimų į įstaigos administraciją, tačiau priemonių nebuvo imtasi. Pareiškėjas teigė dėl netinkamai įrengtų pasivaikščiojimo kiemelių patyręs neturtinę žalą, kurią vertino 400 Eur ir prašė priteisti jos atlyginimą iš atsakovo.
4. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Kauno tardymo izoliatorius su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.
5. Atsakovo atstovas nurodė, kad Kauno TI įrengta 16 pasivaikščiojimo kiemelių, kurių plotai nuo 11,22 kv. m iki 17,43 kv. m, įrengti du kiemeliai su sporto įranga ir teniso kambarys. Pareiškėjo teiginys dėl stogelių pasivaikščiojimo kiemeliuose nebuvimo yra nepagrįstas, nes pateiktos fotonuotraukos įrodo, kad skunde minimame pasivaikščiojimo kiemelyje Nr. 4, kaip ir kituose kiemeliuose, stogeliai įrengti. Atsakovo atstovas paaiškino, kad purvas nuo prižiūrėtojų avalynės (jeigu toks būtų) negalėjo kristi ant pasivaikščiojimo kiemeliuose esančių asmenų, nes prižiūrėtojai vaikšto vientisu metaliniu takeliu. Viename pasivaikščiojimo kiemelyje su standartinėmis durimis yra ir grotuotos kameros durys, tačiau pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad buvo laikomas šiame kiemelyje, o jeigu ir buvo laikomas, pareiškėjas nenurodė, kaip šios grotos žemino jo orumą bei nepateikė tai patvirtinančių įrodymų. Lietuvos higienos norma leidžia palikti kai kuriuos statinio elementus, jei jų šalinimas būtų susijęs su kapitalinio remonto darbais.
6. Atsakovo atstovas nurodė, kad dėl psichinės sveikatos pablogėjimo į specialistus pareiškėjas nesikreipė, iš Psichologų grupės specialisto konsultacijos matyti, kad jis psichologinių problemų dėl netinkamo kiemelių įrengimo neturėjo. Pareiškėjas neįrodė jam padarytos neturtinės žalos, Kauno TI pareigūnų veiksmai pareiškėjo atžvilgiu buvo teisėti, todėl nėra pagrindo pareiškėjo skundo reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo tenkinti.
II.
7. Kauno apygardos administracinis teismas 2016 m. lapkričio 9 d. sprendimu pareiškėjo E. V. skundą atmetė.
8. Teismas nustatė, kad ginčui aktualiu laikotarpiu tam tikrais periodais pareiškėjas buvo laikomas Kauno TI.
9. Teismas nurodė, kad valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.
10. Teismas nurodė, kad reikalavimai pasivaikščiojimo kiemelių įrengimui nustatyti Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse, patvirtintose Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 (toliau – ir Taisyklės).
11. Teismas, įvertinęs Taisyklių 22 punkto nuostatas, sprendė, kad pasivaikščiojimo kiemeliuose privalo būti įrengtas 120 cm stogelis, skirtas nuteistiesiems (suimtiesiems) pasislėpti nuo atmosferos kritulių, taip pat negali būti įrengtos vidinės grotuotos kamerų durys.
12. Teismas nustatė, kad Kauno TI yra įrengta 16 pasivaikščiojimo kiemelių, kurių plotai nuo 11,22 kv. m iki 17,43 kv. m, skunde minimame pasivaikščiojimo kiemelyje Nr. 4 yra įrengtas stogelis, skirtas pasislėpti nuo atmosferos kritulių, kiemelio durys be vidinių grotų, šiame kiemelyje esantis prižiūrėtojo takelis yra vientisas. Teismas sprendė, kad pagal pateiktus duomenis paneigtos pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl nešvarumų, krentančių į kiemelio vidų, pasivaikščiojimo kiemelio Nr. 4 įrengimas atitinka galiojantį teisinį reglamentavimą, todėl pareiškėjo tvirtinimas dėl netinkamos, asmens orumą žeminančios šio kiemelio įrangos yra nepagrįstas.
13. Teismas nurodė, kad pareiškėjas skunde ir teismo posėdžio metu neįvardino jokių kitų pasivaikščiojimo kiemelių (išskyrus Nr. 4) numerių, su kurių įrangos pažeidimais siejo jam padarytą neturtinę žalą, nenurodė, kada nešvarumai byrėjo į kiemelį, kada, kokiu būdu buvo pažeistos jo teisės dėl stogelių, kada konkrečiai jis negalėjo pasislėpti nuo atmosferos kritulių, t. y. neišdėstė konkrečių subjektyvių jo teisės pažeidimų. Teismas, atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes, į tai, kad pasivaikščiojimo kiemelio Nr. 4 įrangai Taisyklių keliamų reikalavimų pažeidimų nebuvo nustatyta, neturėjo pagrindo tikėti pareiškėjo deklaratyviais, jokiais objektyviais įrodymais nepagrįstais teiginiais apie Kauno TI pasivaikščiojimo kiemelių įrengimo neatitikimą teisės aktų normoms, apie jo teisių pažeidimą.
14. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas neįrodė būtinos civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygos – valstybinės valdžios institucijos (Kauno TI) ar jos darbuotojų neteisėtos veikos (neveikimo). Teismas sprendė, kad nenustačius atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų (neveikimo) valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą, todėl nėra jokio teisinio pagrindo pareiškėjui priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno TI, o pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.
III.
15. Pareiškėjas E. V. apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą, tenkinti jo skundą.
16. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nenustatė neteisėtų Kauno TI veiksmų, kadangi pasivaikščiojimo kiemeliai neatitiko Taisyklių 22 punkto, tai patvirtina į bylą pateikti įrodymai – fotonuotraukos. Iš byloje esančių nuotraukų matyti, kad kiemeliuose nėra įrengto stogelio pasislėpti nuo kritulių, jis įrengtas aukštai, virš pakylos, kuria vaikšto pareigūnai. Todėl, esant atmosferos krituliams, tenka slėptis po pakyla, kuriai nesant aklinai, ji nuo kritulių neapsaugo, o pareigūnams vaikštant, ant nuteistųjų ir suimtųjų byra nešvarumai.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
17. Byloje kilo ginčas dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildino iš neteisėtų Kauno TI veiksmų, neužtikrinus tinkamo pasivaikščiojimų kiemelių įrengimo, atlyginimo.
18. Pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismui nurodė, kad neturtinė žala jam kilo dėl netinkamai įrengtų pasivaikščiojimo kiemelių: netinkamai įrengtų stogelių, pakylų prižiūrėtojams, grotuotų durų. Pirmosios instancijos teismas, nenustatęs neteisėtų Kauno TI veiksmų, pareiškėjo skundą atmetė. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl Kauno TI neteisėtų veiksmų nebuvimo, prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir jo skundą tenkinti.
19. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Tai reiškia, kad teismas turi įvertinti apeliaciniame skunde nurodytus konkrečius argumentus, kuriais kvestionuojamos skundžiamame sprendime padarytos išvados. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.). Todėl apeliacinės instancijos teismas bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).
20. Nagrinėjant pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, pirmiausia pažymėtina, kad reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 str.), atlyginimo, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, gali būti tenkinamas tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.
21. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, o pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie kamerose asmenims tenkantį plotą tenka atsakovui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1231-858/2017, 2017 m. sausio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-34-602/2017, 2016 m. vasario 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-490-525/2016 ir kt.). Vis dėlto pareiškėjas privalo pateikti pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą, kuriame atsispindėtų konkretūs kalinimo elementai, o tam tikrais atvejais gali pateikti ir bent kai kuriuos įrodymus, pagrindžiančius jų skundus (pvz., kartu kalinčio asmens rašytinius paaiškinimus ar, kai įmanoma, nuotraukas) (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje M. prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13), 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje A. ir kiti prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07; 60800/08).
22. Pareiškėjas patirtą neturtinę žalą kildino iš netinkamai įrengtų Kauno TI pasivaikščiojimo kiemelių. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, pasivaikščiojimo gryname ore kiemų įrengimą reglamentuoja Taisyklių 21 ir 22 punktas. Taisyklių 21 punktas numato, kad tam, jog suimtieji galėtų pasivaikščioti ir mankštintis gryname ore, tardymo izoliatorių režiminės teritorijos gyvenamųjų pastatų viršutiniuose aukštuose arba ant žemės įrengiami pasivaikščiojimo kiemai. Ant žemės režiminėje teritorijoje įrengti pasivaikščiojimo kiemai gali būti sujungti su gyvenamaisiais pastatais antžeminėmis arba požeminėmis perėjomis suimtiesiems lydėti. Taisyklių 22 punkto redakcija, galiojusi iki 2016 m. sausio 28 d., numatė, kad pasivaikščiojimo kiemuose įrengiamos rakinamos kameros. Kameros uždengiamos metaliniu grotuotu rėmu. Pasivaikščiojimo kiemų kamerų durys įrengiamos pagal reikalavimus, kurie taikomi gyvenamųjų kamerų durims (nėra tik užsklendžiamų langelių). Vidinių grotuotų kamerų durų nėra. Išilgai pasivaikščiojimo kiemų kamerų sienų, viršuje, priešpriešiais prižiūrėtojo pakylai, kuria jis vaikšto stebėdamas suimtuosius, įrengiami 1,2 metro pločio stogeliai, kad suimtieji galėtų pasislėpti nuo atmosferinių kritulių. Pasivaikščiojimo kiemų kamerose turi būti atmosferinių kritulių vandens šalinimo sistema. Taisyklių 22 punkto redakcija, įsigaliojusi nuo 2016 m. sausio 28 d., numato, kad pasivaikščiojimo kiemuose įrengiamos rakinamos kameros. Kameros uždengiamos metaliniu grotuotu rėmu. Pasivaikščiojimo kiemų kamerų durys įrengiamos pagal reikalavimus, kurie taikomi gyvenamųjų kamerų durims (nėra tik užsklendžiamų langelių). Vidinių grotuotų kamerų durų nėra. Išilgai pasivaikščiojimo kiemų kamerų sienų, viršuje, įrengiama prižiūrėtojo pakyla ir įrengiami 120 centimetrų pločio stogeliai, kad suimtieji galėtų pasislėpti nuo atmosferos kritulių. Pasivaikščiojimo kiemų kamerose turi būti įrengta atmosferos kritulių vandens šalinimo sistema.
23. Teisėjų kolegija pažymi, kad tarp šalių ginčo dėl to, kad pareiškėjas jo nurodytu laikotarpiu nuo 2015 m. rugpjūčio 1 d. iki 2016 m. liepos 1 d. su pertraukomis buvo laikomas Kauno TI, nėra. Byloje esančios fotonuotraukos (b. l. 25–27) patvirtina, kad virš Kauno TI pasivaikščiojimų kiemo Nr. 4, kurį pareiškėjas konkrečiai įvardijo, įrengtas stogelis pasislėpti nuo atmosferos kritulių, grotuotų kameros durų nėra, virš pasivaikščiojimo kiemo įrengta prižiūrėtojo pakyla, kurios dalis, skirta vaikščioti prižiūrėtojui, yra aklinai uždengta.
24. Teisėjų kolegija nustatė, kad pareiškėjas 2016 m. birželio 7 d. skundu buvo kreipęsis į Kauno TI administraciją dėl to, kad 2016 m. gegužės 9 d. pasivaikščiojimo metu pareigūnui vaikščiojant prižiūrėtojo pakyla, ant pareiškėjo buvo nubyrėję nešvarumai ir tuo jam sukelti nepatogumai. Pareiškėjo skundas buvo išnagrinėtas, jam atsakyta 2016 m. birželio 20 d. Kauno TI raštu Nr. 13-91, jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių pareiškėjo teiginius, nebuvo nustatyta (b. l. 6–7). Pareiškėjas minėto rašto Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 183 straipsnio nustatyta tvarka neskundė. Byloje esantis pareiškėjo asmens sveikatos istorijos įrašas ginčui aktualiu laikotarpiu patvirtina, kad pareiškėjas nenurodė problemų dėl buvimo Kauno TI, psichologo pagalbos nepageidavo (b. l. 30). Pareiškėjas daugiau duomenų, pagrindžiančių jo skundo teiginius į bylą nepateikė, nedetalizavo, kuriuose kiemeliuose (išskyrus Nr. 4) ir kada buvo galimai padaryti jo nurodomi pažeidimai. Todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo spręsti, kad Kauno TI pasivaikščiojimo kiemai ginčui aktualiu laikotarpiu buvo įrengti pažeidžiant nustatytus reikalavimus, o Kauno TI pareiškėjo atžvilgiu atliko neteisėtus veiksmus.
25. Nagrinėjamu atveju nenustačius neteisėtų atsakovo veiksmų, nėra ir vienos iš būtinųjų sąlygų valstybės atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį atsiradimui, dėl to kitų viešosios atsakomybės sąlygų nustatinėjimas neturi teisinės prasmės (nutarties 20 p.). Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis šiomis nuostatomis, pagrįstai atmetė pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo.
26. Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino bylos faktines aplinkybes, pritaikė ginčui aktualų teisinį reglamentavimą, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jį keisti ar naikinti nėra jokio pagrindo, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 9 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija