Administracinė byla Nr. A-1106-575/2018
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03053-2016-3
Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.3
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2018 m. lapkričio 7 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Veslavos Ruskan,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. N. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. N. skundą atsakovams Lukiškių tardymo izoliatoriui-kalėjimui ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, (trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Teisingumo ministerijos) dėl sprendimų panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir žalos atlyginimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėjas R. N. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–3) prašydamas: 1) panaikinti Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K) 2016 m. liepos 5 d. sprendimą Nr. 96-2373; 2) panaikinti Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2016 m. liepos 19 d. sprendimą Nr. 2S-3918; 3) įpareigoti Lukiškių TI-K suteikti pareiškėjui trumpalaikę išvyką į namus; 4) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 8 000 Eur neturinę žalą.
2. Pareiškėjas nurodė, kad ginčijamais sprendimais buvo nepagrįstai apribota jo teisė į trumpalaikę išvyką į namus. Pareiškėjo nuomone, jo teisės negali būti ribojamos vien tik dėl to, kad jis yra nuteistas už sunkų nusikaltimą ir jam paskirta 10 metų viršijanti laisvės atėmimo bausmė. Pareiškėjas jaučiasi diskriminuojamas lyginant su kitais sunkius nusikaltimus padariusiais asmenimis, kuriems teisė į trumpalaikę išvyką nėra apribota. Toks draudimas apriboja pareiškėjo resocializacijos procesą, prieštarauja Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 ir 8 straipsniams, Konstitucijos 21 straipsnio nuostatoms. Negalėdamas pasinaudoti savo teise į trumpalaikę išvyką į namus, pareiškėjas jaučiasi kankinamas, patiria dvasinį skausmą, diskomfortą, nepatogumus, garbės ir orumo pažeminimą, todėl turi teisę reikalauti atlyginti neturtinę žalą.
3. Teismo posėdyje pareiškėjas prašė kreiptis į Konstitucinį Teismą, prašant ištirti, ar šiuo atveju taikytinos Bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) nuostatos neprieštarauja Konstitucijai, nediskriminuoja pareiškėjo.
4. Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas, atstovaujantis ir atsakovui Lietuvos valstybei, atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 35–37) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
5. Atsiliepime pažymėjo, kad pareiškėjui yra paskirta 13 metų laisvės atėmimo bausmė, kurią paskirta atlikti kalėjime, todėl pagal BVK 154 straipsnio reikalavimus jo išvykimas už kalėjimo ribų nėra galimas. Lukiškių TI-K direktorius neturėjo teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą ir sudaryti jam galimybę išvykti už pataisos įstaigos teritorijos ribų. Lukiškių TI-K pareiškėjo teisių nepažeidė, todėl negali būti nustatyta viena iš pagal Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnį būtinų sąlygų valstybės civilinei atsakomybei kilti, t. y. neteisėti veiksmai.
6. Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Teisingumo ministerijos atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 16–19) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
7. Atsiliepime pažymėjo, kad ginčijami sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, todėl jų naikinti nėra teisinio pagrindo. Pareiškėjui trumpalaikė išvyka į namus nesuteikta ne dėl to, kad jis buvo diskriminuojamas, o dėl to, kad tą draudžia įstatymas. Tam tikri suvaržymai nuteistųjų atžvilgiu yra pateisinami, kai jie nustatyti įstatymu ir būtini apsaugoti kitų asmenų ir visuomenės teises ir interesus. Departamento nuomone, Lukiškių TI-K direktorius nepažeidė teisės aktų reikalavimų, atsisakydamas suteikti pareiškėjui trumpalaikę išvyką į namus, atsižvelgdamas į pareiškėjo statusą, t. y. kad jis nuteistas už labai sunkų nusikaltimą ir jam paskirta laisvės atėmimo bausmė viršija 10 metų. Pareiškėjas neįrodė vienos iš būtinų sąlygų valstybės civilinei atsakomybei kilti, t. y. Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų, todėl jo reikalavimas atlyginti žalą negali būti tenkinamas.
II.
8. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. sausio 30 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė (b. l. 61–64).
9. Teismas nustatė, kad pareiškėjas kreipėsi į Lukiškių TI-K su 2016 m. birželio 6 d. prašymu suteikti trumpalaikę išvyką į namus. Lukiškių TI-K direktoriaus 2016 m. liepos 5 d. sprendimu Nr. 96-2373 pareiškėjo prašymas buvo atmestas, kadangi pagal BVK 154 straipsnio 4 dalies 2 punktą asmenims, kurie nuteisti už labai sunkius nusikaltimus ir kuriems paskirta laisvės atėmimo bausmė viršija 10 metų, trumpalaikė išvyka į namus negali būti suteikta. Išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, Departamentas 2016 m. liepos 19 d. sprendimu Nr. 2S-3918 jį tenkinti atsisakė.
10. Teismas vadovavosi BVK 154 straipsnio 1 dalimi, kurioje nustatyta, kad nuteistiesiems, laikomiems pataisos namuose lengvosios grupės sąlygomis, bei nuteistiesiems, laikomiems pataisos namuose paprastosios grupės sąlygomis ir atbuvusiems ne mažiau kaip vieną trečdalį bausmės laiko, taip pat nuteistiesiems, paliktiems kardomojo kalinimo vietose, laisvės atėmimo vietų ligoninėje ar kalėjime atlikti ūkio darbus, gali būti leidžiama išvykti be sargybos už pataisos įstaigos ar kardomojo kalinimo vietos teritorijos ribų, jeigu to reikia dėl bendrojo ugdymo, profesinio mokymo, dirbamo darbo pobūdžio arba dalyvavimo įgyvendinant socialinės reabilitacijos priemones. Pagal to paties straipsnio 4 dalį neleidžiama išvykti be sargybos arba be palydos už pataisos įstaigos ar kardomojo kalinimo vietos teritorijos ribų: pavojingiems recidyvistams (1 p.); asmenims, kurie nuteisti už labai sunkius nusikaltimus ir kuriems paskirta laisvės atėmimo bausmė viršija dešimt metų (2 p.); nuteistiesiems, iš kurių ši teisė buvo atimta dėl padarytų pažeidimų (3 p.); užsieniečiams (4 p.); ribotai pakaltinamiems, pavojingomis ir ypač pavojingomis užkrečiamosiomis ligomis, kurios plinta lašeliniu būdu per orą, sergantiems nuteistiesiems (5 p.).
11. Teismas nustatė ir šių aplinkybių pareiškėjas neginčijo, kad Vilniaus apygardos teismo 2010 m. lapkričio 30 d. nuosprendžiu, kuris įsiteisėjo 2011 m. balandžio 27 d., pareiškėjas buvo nuteistas pagal Baudžiamojo kodekso 129 straipsnio 2 dalies 6 ir 10 punktus, 294 straipsnio 2 dalį ir jam paskirta 13 metų laisvės atėmimo bausmė, atliekant ją kalėjime. Teismas nurodė, kad pareiškėjas yra nuteistas už labai sunkų nusikaltimą ir jam paskirta 13 metų laisvės atėmimo bausmė, todėl, pagal BVK 154 straipsnio 4 dalies 2 punktą jam draudžiama išvykti be sargybos arba be palydos už pataisos įstaigos ar kardomojo kalinimo vietos teritorijos ribų.
12. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nemano, kad Lukiškių TI-K ir Departamentas, atsisakydamas tenkinti jo prašymą, netinkamai taikė materialines teisės aktų nuostatas. Skunde išdėstytus reikalavimus pareiškėjas iš esmės grindžia tuo, kad BVK 154 straipsnio 4 dalies 2 punkto nuostatos prieštarauja Konstitucijai, yra diskriminacinio pobūdžio.
13. Nagrinėjamu atveju įvertinęs taikytiną teisinį reguliavimą ir aktualius Konstitucinio Teismo išaiškinimus teismas konstatavo, kad skirtingų draudimų nustatymas atsižvelgiant į padarytų nusikalstamų veikų pobūdį ir pavojingumą, savaime negali būti pripažintas diskriminacinio pobūdžio. Pažymėta, kad valstybė turi užtikrinti visuomenės ir atskirų jos narių saugumą, todėl turi imtis priemonių, kad itin sunkias nusikalstamas veikas padarę asmenys iki bausmės pabaigos būtų izoliuoti nuo visuomenės. Teismo vertinimu, pareiškėjas turi teisę dalyvauti socialinės reabilitacijos programose, palaikyti socialinius ryšius ir taip įgyvendinti socialinę reintegraciją.
14. Teismas pažymėjo, kad nėra teisinio pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl BVK 154 straipsnio 4 dalies 2 punkto nuostatų atitikties Konstitucijai.
15. Pareiškėjas nenurodė ir teismas nenustatė, kad Lukiškių TI-K asmenis, esančius iš esmės panašioje ar vienodoje padėtyje, būtų vertinęs skirtingai, t. y. kitiems nuteistiesiems, kurie nuteisti už labai sunkius nusikaltimus ir kuriems paskirta didesnė nei 10 metų laisvės atėmimo bausmė, būtų sudaręs galimybę išvykti už pataisos įstaigos ribų.
16. Nagrinėjamu atveju teismas nenustatė vienos iš būtinų sąlygų valstybės civilinei atsakomybei pagal CK 6.271 straipsnį kilti, t. y. Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų, todėl jo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą negalėjo būti tenkinamas.
III.
18. Pareiškėjas R. N. pateikė apeliacinį skundą, prašydamas panaikinti ar pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 30 d. sprendimą ir tenkinti jo skundo reikalavimus. Taip pat prašo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą, ar BVK 154 straipsnio 1 dalis neprieštarauja BVK 154 straipsnio 4 dalies 2 punktui (b. l. 69–70).
19. Pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino aplinkybių, susijusių su jo diskriminacija. Nurodo, kad jo broliui E. N., kuris nubaustas už tą patį nusikaltimą pagal Baudžiamojo kodekso 129 straipsnio 2 dalies 6 ir 10 punktą ir 294 straipsnio 2 dalį, bausmės laikas – 12 metų, bausmę atliekant pataisos namuose, bus galimybė išvykti namo. Nurodo, kad tie, kurie kali pataisos namuose ir bausmė siekia 10 metų, yra išleidžiami trumpalaikei išvykai namo.
20. Pareiškėjas teigia, jog BVK 154 straipsnio 4 dalies 2 punktas prieštarauja BVK 154 straipsnio 1 daliai, nes asmenims, atliekantiems daugiau nei 10 metų laisvės atėmimo bausmes, bet esantiems lengvoje grupėje atviroje kolonijoje, suteikiama galimybė trumpalaikei išvykai. Šių asmenų padėtis iš esmės nesiskiria, skiriasi tik bausmės atlikimo vieta.
21. Pareiškėjo teigimu, yra neadekvatu, jei kalint už nužudymą pagal Baudžiamojo kodekso 129 straipsnio 1 dalį, būtų leidžiama trumpalaikė išvyka, o pagal 129 straipsnio 2 dalį – jau negalima. Taip pat pažymi, jog jei bausmė yra 10 metų, trumpalaikė išvyka yra galima, o pareiškėjui atliekant 13 metų bausmę, tokia išvyka jau yra negalima.
22. Atsakovas Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas, taip pat atstovaujantis ir atsakovui Lietuvos valstybei, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.
23. Atsakovo teigimu, pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, įvertino bylos aplinkybes, byloje surinktus rašytinius įrodymus, reikalingus išsamiai ištirti bylos aplinkybes ir objektyviai įvertinti situaciją.
24. Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Teisingumo ministerijos atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.
25. Departamento nuomone, Lukiškių TI-K direktorius nepažeidė teisės aktų reikalavimų atsisakydamas suteikti pareiškėjui trumpalaikę išvyką į namus, atsižvelgdamas į pareiškėjo statusą, t. y. kad pareiškėjas yra nuteistas už labai sunkų nusikaltimą ir kuriam paskirta laisvės atėmimo bausmė viršija 10 metų. Departamentas į pareiškėjo skundą atsakė laiku ir išsamiai, šį atsakymą pagrindė teisės normomis, nurodė apskundimo tvarką.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
26. Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl galimybės pareiškėjui pasinaudoti trumpalaike išvyka į namus ir neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad jam tokia galimybė nebuvo suteikta, atlyginimo priteisimo.
27. Byloje nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismo 2010 m. lapkričio 30 d. nuosprendžiu, kuris įsiteisėjo 2011 m. balandžio 27 d., pareiškėjas buvo nuteistas pagal Baudžiamojo kodekso 294 straipsnio 2 dalį, 129 straipsnio 2 dalies 6 ir 10 punktus ir 63 straipsnio 1, 2 dalis, 5 dalies 2 punktą ir jam paskirta 13 metų laisvės atėmimo bausmė, atliekant ją kalėjime (b. l. 38).
28. Nuteistųjų teisė pasinaudoti trumpalaike išvyka į namus reglamentuojama BVK 104 straipsnyje (2015 m. birželio 23 d. įstatymo Nr. XII-1818 redakcija). Šiame straipsnyje nustatyta, kad trumpalaikė išvyka vieną kartą per tris mėnesius trims paroms į namus suteikiama nuteistiesiems, laikomiems pataisos įstaigose lengvosios ir paprastosios grupių laikymo sąlygomis ir atlikusiems ne mažiau kaip pusę bausmės, o nepilnamečiams – atlikusiems ne mažiau kaip vieną trečdalį teismo paskirtos bausmės. Minėtos teisės į trumpalaikę išvyką į namus neturi šio BVK 154 straipsnio 4 dalyje nurodyti nuteistieji (BVK 104 str. 3 d.), tai yra: 1) pavojingi recidyvistai; 2) asmenys, kurie nuteisti už labai sunkius nusikaltimus ir kuriems paskirta laisvės atėmimo bausmė viršija 10 metų; 3) nuteistieji, iš kurių ši teisė buvo atimta dėl padarytų pažeidimų; 4) užsieniečiai; 5) ribotai pakaltinami, pavojingomis ir ypač pavojingomis užkrečiamosiomis ligomis, kurios plinta lašeliniu būdu per orą, sergantys nuteistieji.
29. Taigi, atsižvelgus į nurodytas BVK nuostatas, matyti, kad nuteistųjų teisė į trumpalaikę išvyką į namus nėra absoliuti. Tokia teisė gali būti suteikta tik tiems asmenims, kurie atitinka privalomus BVK 104 straipsnyje nustatytus kriterijus, ir nepatenka į BVK 154 straipsnio 4 dalyje nurodytas asmenų grupes.
30. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas BVK nustatytų sąlygų, tam, kad galėtų pasinaudoti nuteistųjų teise į trumpalaikę išvyką į namus, neatitinka. Pareiškėjas nuteistas, be kita ko, už veiką, numatytą Baudžiamojo kodekso 129 straipsnio 2 dalyje, t. y. už labai sunkų nusikaltimą (Baudžiamojo kodekso 11 str. 6 d.), ir jam paskirta 13 metų laisvės atėmimo bausmė, taigi, ji viršija 10 metų. Taigi, pareiškėjas patenka į BVK 154 straipsnio 4 dalies 2 punkte apibrėžtą asmenų ratą, kurie teisės į trumpalaikę išvyką į namus neturi.
31. Nors pareiškėjas teigia, kad yra diskriminuojamas, kadangi jis neturi tokių teisių, kurias turi asmenys, atliekantys bausmę pataisos namuose, ar kurių laisvės atėmimo bausmė neviršija 10 metų, pažymėtina, jog Konstitucinis Teismas savo aktuose ne kartą yra konstatavęs, kad konstitucinis asmenų lygiateisiškumo principas įtvirtina formalią visų asmenų lygybę, įpareigoja vienodus faktus teisiškai vertinti vienodai ir draudžia iš esmės tokius pat faktus savavališkai vertinti skirtingai, neleidžia asmenų diskriminuoti ir teikti jiems privilegijų, tačiau nepaneigia galimybės įstatymu nustatyti nevienodą (diferencijuotą) teisinį reguliavimą tam tikrų asmenų kategorijų, esančių skirtingose padėtyse, atžvilgiu. Konstitucinis asmenų lygybės principas nepaneigia pačios galimybės skirtingai traktuoti asmenis atsižvelgiant į jų statusą ar padėtį. Asmenų lygybės problema įstatymuose negali būti tinkamai išspręsta kiekvienu atveju neįvertinus to, ar pagrįstai jų atžvilgiu yra nustatomi teisinio reguliavimo ypatumai (Konstitucinio Teismo 1997 m. lapkričio 13 d., 2002 m. spalio 23 d., 2008 m. birželio 30 d. nutarimai).
32. Pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 50 straipsnio 3 dalyje, be kita ko, numatyta, kad bausmės atlikimo vietą parenka teismas, atsižvelgdamas į kaltininko asmenybę, padaryto nusikaltimo pobūdį ir pavojingumą. Pagal Baudžiamojo kodekso 54 straipsnio 2 dalį skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes; nusikalstama veika padarytą žalą.
33. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėjas buvo nuteistas už labai sunkų nusikaltimą. Pagal Baudžiamojo kodekso 11 straipsnio 6 dalį labai sunkus nusikaltimas yra tyčinis nusikaltimas, už kurį baudžiamajame įstatyme numatyta didžiausia bausmė viršija dešimt metų laisvės atėmimo. Pagal BVK 83 straipsnio 1 dalį, kalėjimuose laisvės atėmimo bausmę atlieka pilnamečiai asmenys (išskyrus ribotai pakaltinamus asmenis, nėščias moteris ir vaikų iki trejų metų turinčias motinas), nuteisti už labai sunkius nusikaltimus, taip pat į pataisos namų kamerų tipo patalpas perkelti nuteistieji, pasiųsti šią nuobaudą atlikti kalėjime, ir nuteistieji, kuriems paskirtas laisvės atėmimas iki gyvos galvos. Taigi, pareiškėjo bausmės terminą ir atlikimo vietą nulemia jo padaryta nusikalstama veika ir su jos padarymu susijusios aplinkybės. Todėl nėra pagrindo laikyti, kad pareiškėjas yra tokioje pačioje padėtyje kaip ir nuteistieji, atliekantys bausmę pataisos namuose, ar kurių bausmės terminas neviršija 10 metų laisvės atėmimo. Kaip minėta, Konstitucinis Teismas nepaneigia galimybės įstatymu nustatyti nevienodą (diferencijuotą) teisinį reguliavimą tam tikrų asmenų kategorijų, esančių skirtingose padėtyse, atžvilgiu. Todėl teisėjų kolegijai nekyla abejonių dėl BVK nustatyto skirtingo teisinio reguliavimo nuteistiesiems, priklausomai nuo jiems paskirtos bausmės termino ir atlikimo vietos, konstitucingumo.
34. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 4 straipsnio 2 dalį, jeigu yra pagrindas manyti, jog įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Aiškinant šią proceso teisės normą, akcentuotina, kad teisė kreiptis į Konstitucinį Teismą suteikta išimtinai bylą nagrinėjančiam teismui. Ši teismo teisė įstatymo nėra sietina su proceso dalyvių atitinkamais prašymais ar reikalavimais, o palikta paties teismo nuožiūrai. Teismas, atsižvelgęs į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, sprendžia, ar yra būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-78/2012 kt.). Pabrėžtina, kad pagal Konstituciją pagrindas inicijuoti konstitucinės justicijos bylą Konstituciniame Teisme yra konkrečią bylą nagrinėjančiam teismui kilusios abejonės dėl toje byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai, kurios privalo būti pašalintos, kad teismas galėtų priimti teisingą sprendimą (baigiamąjį aktą).
35. Atsižvelgiant į tai, kad šiuo atveju teisėjų kolegijai, išnagrinėjus bylos medžiagą, nustatytas bylos faktines aplinkybes, įvertinus byloje kilusio ginčo pobūdį, byloje taikytinas teisės aktų nuostatas, nekyla abejonių dėl pareiškėjo nurodytų teisės normų galimo neatitikimo Konstitucijai dėl pareiškėjo išdėstytų teiginių, pareiškėjo prašymas dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą netenkintinas.
36. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad Lukiškių TI-K ir Departamentas, įvertinęs su pareiškėju susijusias faktines aplinkybes ir vadovaudamasis aktualiu teisiniu reglamentavimu, ginčijamais sprendimais pagrįstai nurodė, kad nėra teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymo dėl trumpalaikio išvykimo į namus. Ginčijami sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, todėl naikinti juos nėra pagrindo.
37. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti jam neturtinės žalos atlyginimą, pažymi, kad reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 str.), gali būti tenkinamas tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Atitinkamai nagrinėjamu atveju konstatavus, kad pareiškėjo skundžiami Lukiškių TI-K ir Departamento sprendimai yra teisėti bei pagrįsti, nėra pagrindo konstatuoti atsakovų neteisėtus veiksmus (neveikimą), o nenustačius vienos iš būtinųjų viešosios atsakomybės sąlygų, kaip minėta, nėra pagrindo valstybės civilinei atsakomybei pagal CK 6.271 straipsnį kilti. Todėl kitų sąlygų, būtinų deliktinei atsakomybei kilti, nustatymas yra betikslis, taigi teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.
38. Vadovaujantis tuo, kas nustatyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 30 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija