LIETUVOS BANKO VALDYBA
NUTARIMAS
DĖL LIETUVOS BANKO VALDYBOS 2006 M. LAPKRIČIO 23 D. NUTARIMO NR. 145 „DĖL VIDAUS KAPITALO PAKANKAMUMO VERTINIMO PROCESO BENDRŲJŲ NUOSTATŲ PATVIRTINIMO“ PAKEITIMO
2022 m. sausio 6 d. Nr. 03-5
Vilnius
Pakeisti Lietuvos banko valdybos 2006 m. lapkričio 23 d. nutarimą Nr. 145 „Dėl Vidaus kapitalo pakankamumo vertinimo proceso bendrųjų nuostatų patvirtinimo“ ir jį išdėstyti nauja redakcija:
„LIETUVOS BANKO VALDYBA
NUTARIMAS
DĖL VIDAUS KAPITALO PAKANKAMUMO VERTINIMO PROCESO IR VIDAUS LIKVIDUMO PAKANKAMUMO VERTINIMO PROCESO REIKALAVIMŲ APRAŠO PATVIRTINIMO
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Lietuvos banko įstatymo 42 straipsnio 4 dalies 1 punktu, įgyvendindama 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2013/36/ES dėl galimybės verstis kredito įstaigų veikla ir dėl riziką ribojančios kredito įstaigų ir investicinių įmonių priežiūros, kuria iš dalies keičiama Direktyva 2002/87/EB ir panaikinamos direktyvos 2006/48/EB bei 2006/49/EB su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2019 m. gegužės 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva (ES) 2019/878, Lietuvos banko valdyba n u t a r i a:
PATVIRTINTA
Lietuvos banko valdybos
2006 m. lapkričio 23 d.
nutarimu Nr. 145
(Lietuvos banko valdybos
2022 m. sausio 6 d.
nutarimo Nr. 03-5 redakcija)
VIDAUS KAPITALO PAKANKAMUMO vertinimo proceso ir vidaus likvidumo pakankamumo vertinimo proceso REIKALAVIMŲ APRAŠAS
I SKYRIUS
Bendrosios nuostatos
1. Vidaus kapitalo pakankamumo vertinimo proceso ir vidaus likvidumo pakankamumo vertinimo proceso reikalavimų aprašas (toliau – Aprašas) nustato pagrindinius principus ir reikalavimus, kaip turi būti rengiamas ir įgyvendinamas vidaus kapitalo pakankamumo vertinimo procesas (angl. Internal Capital Adequacy Assessment Process, ICAAP) ir vidaus likvidumo pakankamumo vertinimo procesas (angl. Internal Liquidity Adequacy Assessment Process, ILAAP) Lietuvos banko, Europos Centrinio Banko licenciją turinčiuose bankuose ir centrinėse kredito unijose (toliau – bankas).
2. ICAAP tikslas – užtikrinti, kad kiekviename banke būtų sukurtas ir banko organų patvirtintas veiksmingas ir funkcionalus vidaus kapitalo poreikio nustatymo procesas, kurio paskirtis yra užtikrinti saugią, patikimą ir stabilią banko veiklą.
II SKYRIUS
PAGRINDINIAI ICAAP ir ILAAP PRINCIPAI
4. Pagrindiniai principai, kuriais bankas turi vadovautis rengdamas ir įgyvendindamas ICAAP ir ILAAP, tai:
4.1. tinkamas banko vidaus kapitalo poreikio nustatymo užtikrinimas. Banko ICAAP turi tinkamai užtikrinti pakankamą vidaus kapitalo, reikalingo banko veiklos rizikai padengti, poreikio nustatymą. ICAAP turi būti bendros banko veiklos rizikos valdymo strategijos sudedamoji dalis;
4.2. tinkamas banko likvidumo atsargos ir stabilių finansavimosi šaltinių užtikrinimas. Banko ILAAP turi tinkamai užtikrinti, kad banko likvidumo atsarga yra pakankama ir geros kokybės, ja bankas gali padengti galimą riziką, o banko finansavimosi šaltiniai yra stabilūs, rodantys, kad banko veikla galės būti vykdoma ir ilgesniuoju laikotarpiu. ILAAP turi būti bendros banko veiklos rizikos valdymo strategijos sudedamoji dalis;
4.3. banko organų atsakomybė. Banko organai priklausomai nuo funkcijų pasiskirstymo banke yra atsakingi už banko ICAAP ir ILAAP įdiegimą ir visų jo elementų patvirtinimą. Banko organų atsakomybės pasidalijimas turi būti aiškus bei nuoseklus ir tinkamai dokumentuotas. Banko organai turi užtikrinti, kad:
4.3.2. ICAAP ir ILAAP rengiami ir įgyvendinami atsižvelgiant į banko organizacinę struktūrą, veiklos mastą ir pobūdį, prisiimamą riziką ir atliekamas operacijas. ICAAP ir ILAAP turi būti įgyvendinti ir individualiai, ir konsoliduotoje banko finansinėje grupėje;
4.3.3. ICAAP ir ILAAP įgyvendinimo metu būtų įvertinamos visos rūšys banko patiriamos rizikos, kreipiant ypač daug dėmesio į tą riziką, kuri, banko organų nuomone, jo veiklai yra reikšminga;
4.3.4. įgyvendinant ICAAP ir ILAAP nuolatinio funkcionavimo procedūras, būtų įtraukti visi šiame procese dalyvaujantys banko darbuotojai;
III SKYRIUS
ICAAP IR ILAAP RENGIMAS IR ĮGYVENDINIMAS
5. Siekdamas užtikrinti tinkamą ICAAP ir ILAAP rengimą ir įgyvendinimą, bankas, prieš pradėdamas juos rengti, turi įsivertinti savo veiklą (angl. self-assessment): turi nustatyti jo veiklai būdingas rizikos rūšis, pasirinkęs vertinimo metodus jas įvertinti ir nustatyti, kokios priemonės bus taikomos jas valdant. Nustatęs patiriamos rizikos rūšis, bankas turi pasirinkti ir apibrėžti, kaip kiekviena rizika bus įtraukiama į banko ICAAP ir ILAAP. Tuo tikslu bankas turi nustatyti ir aiškiai atskleisti, kurias rizikos rūšis laiko reikšmingomis ir jas įtrauks į ICAAP ir ILAAP ir kurias laiko nereikšmingomis ir jų neįtrauks į šiuos procesus. Taip pat bankas turi aiškiai atskleisti pasirinktus į ICAAP ir ILAAP įtraukiamų reikšmingos rizikos rūšių valdymo metodus. Bankas gali rizikos rūšis struktūrinti pagal žemiau lentelėje pateiktą pavyzdį arba parengti savo rizikos rūšių struktūros modelį.
Rizikos struktūrizavimas ICAAP ir ILAAP
| Rizikos rūšis |
Rizikos porūšis |
Rizikos lygis ICAAP (labai aukštas, aukštas, vidutinis, žemas, nereikšmingas) |
ICAAP taikoma rizikos vertinimo procedūra (standartiniai, vidaus modeliai ir kt.) su nuoroda į banko vidaus dokumentą |
Rizikos lygis ILAAP (labai aukštas, aukštas, vidutinis, žemas, nereikšmingas) |
ILAAP taikoma rizikos vertinimo procedūra (standartiniai, vidaus modeliai ir kt.) su nuoroda į banko vidaus dokumentą |
Pastabos (jeigu reikalinga) |
|
| Kredito rizika |
|
|
|
|
|
|
|
| Rinkos rizika |
|
|
|
|
|
|
|
|
|
Užsienio valiutos kurso rizika |
|
|
|
|
|
|
| ... |
|
|
|
|
|
|
|
| Likvidumo rizika |
|
|
|
|
|
|
|
|
|
Finansavimosi rizika |
|
|
|
|
|
|
|
|
|
|
|
|
|
|
|
6. Įsivertindamas savo veiklą, bankas savo nuožiūra pasirenka vertinimo metodus, vertinimo rodiklius ir prielaidas veiklos rizikos mastui nustatyti, tačiau rekomenduojama atsižvelgti į šiuos bendrus banko veiklos aspektus:
6.3. banko vykdomos veiklos (teikiamų paslaugų) sudėtį, apimtį, sudėtingumą ir su tuo susijusią riziką;
7. Be bendrų 6 punkte išvardytų veiklos aspektų, bankas, atsižvelgdamas į savo veiklos specifiką, gali nustatyti ir specifinius rizikos vertinimo rodiklius. Šie rodikliai turi būti integruoti į bendrą banko rizikos valdymo procesą.
8. Bankas gali nustatyti specifinius rodiklius vertindamas šias rizikos rūšis:
9. Banko ICAAP ir ILAAP negali būti atskirti nuo kitų banke vykstančių procesų. Šių procesų rezultatais turi būti remiamasi priimant banko einamuosius ir strateginius sprendimus.
10. Jeigu bankas nusprendžia nevykdyti tam tikros veiklos, kurios rizikos vertinimas įtrauktas į ICAAP ir (ar) ILAAP, ir ketina šias veiklos funkcijas perduoti kitiems asmenims paslaugas pirkti iš kitų asmenų, jis privalo užtikrinti, kad:
10.1. banko organų atsakomybė dėl ICAAP ir ILAAP rengimo, įgyvendinimo ir tolesnio tobulinimo nebus perduodama;
IV SKYRIUS
SUDEDAMOSIOS ICAAP IR ILAAP DALYS
12. ICAAP ir ILAAP turi būti neatsiejama banko veiklos rizikos valdymo strategijos, kurią taikydamas bankas turi užtikrinti pakankamą vidaus kapitalo, reikalingo banko veiklos rizikai padengti, poreikį bei ilgalaikį finansavimąsi ir pakankamą likvidumo atsargą, dalis. Ši strategija turi būti dokumentuota ir patvirtinta banko organų, o jos mastas ir išsamumas turi priklausyti nuo banko organizacinės struktūros sudėtingumo ir prisiimtos rizikos lygio. Į strategijos sudėtį turėtų būti įtraukti šie elementai:
12.1. rizikos valdymas:
12.1.1. pagrindiniai rizikos valdymo reikalavimai turi būti apibrėžti banko veiklos rizikos valdymo strategijoje ir turi apimti bent šiuos aspektus:
12.1.2. rizikos valdymas turi apimti visus pagrindinius principus, kuriais bankas vadovaujasi valdydamas vieną ar kitą rizikos rūšį. Pagrindinius rizikos valdymo principus nustato, periodiškai peržiūri, papildo arba panaikina banko organai. Su šiais principais turi būti supažindintas į ICAAP ir ILAAP įtrauktas personalas. Nustatant rizikos valdymo principus, turėtų būti atsižvelgta į šiuos aspektus: rizikos valdymo principuose turėtų atsispindėti šie aspektai:
12.1.2.1. jei situacija yra neaiški arba kyla abejonių dėl rizikos valdymo tinkamumo, bankas, vertindamas riziką, turi vadovautis atsargumo, konservatyvumo ir apdairumo principais;
12.1.2.2. banko rizikos valdymas turi būti organizuojamas taip, kad būtų išvengta tiek atskirų darbuotojų, tiek struktūrinių padalinių interesų konflikto;
12.2. rizikos lygis:
12.2.1. bankas privalo apsibrėžti priimtiną tiek atskirų rizikos rūšių, tiek bendros rizikos lygį. Rizikos lygis suprantamas kaip bankui priimtina atskirų veiklos sričių ar produktų rizika. Rizikos lygio apibrėžimas turi būti pagrindas nustatant nuoseklius rizikos ribojimo limitus, jeigu tokie bus taikomi valdant riziką. Apibrėžiant rizikos lygį, rekomenduojama įvertinti bent šiuos aspektus:
12.2.1.2. kapitalo planavimą, t. y. kiek kapitalo reikės rizikai padengti (įvertinus atskiras (specifines) rizikos rūšis;
12.2.2. kapitalo ir likvidumo planavimas turi apimti bent trejų metų laikotarpį ir turi aiškiai atskleisti dabartinį banko kapitalo ir likvidumo, reikalingo rizikai padengti, poreikį, planuojamą kapitalo ir likvidumo atsargos panaudojimą ir siekiamą kapitalo bei likvidumo lygį, įvertinus numatomą prisiimti papildomą riziką. Be to, bankas turi atskleisti būsimus vidaus ir išorės kapitalo bei likvidumo šaltinius, jeigu, prisiėmus papildomą riziką, reikės didinti banko kapitalą ar papildomą finansavimąsi. Kapitalas ir finansavimasis turi būti planuojamas atsižvelgiant į ekonomikos (arba atskirų rinkų) cikliškumą (ypač kredito rizikai padengti);
12.3. rizikos struktūra (aktuali arba planuojama):
12.3.1. atsižvelgdamas į pagal Aprašo 12.2 punktą apsibrėžtą priimtinos rizikos lygį, bankas turi aiškiai atskleisti prisiimtos rizikos aktualią struktūrą;
12.3.2. bankas turi atskleisti planuojamus rizikos struktūros pokyčius (planuojamą riziką), kurie būtų aiškiai susieti su strateginiu banko veiklos planavimu ir užsibrėžtais strateginiais uždaviniais (veiklos struktūriniais pokyčiais);
12.3.3 banko rizikos lygis ir struktūra turi būti susieti su rizikos ribojimo limitais, kuriuos nustatydamas bankas turi atskleisti:
12.3.3.1. limitus, taikomus vertinant bendrą banko prisiimtos rizikos lygį ir planuojamus strateginius rizikos struktūros pokyčius;
13. Banko ICAAP ir ILAAP turi aiškiai atskleisti banko patiriamos rizikos klasifikaciją ir kiekvienos rizikos rūšies vertinimo procesą. Banko ICAAP ir ILAAP turi būti nustatyta, kaip bankas sugeba vertinti tiek bendrą riziką, tiek ir atskiras jos rūšis. Klasifikuodamas patiriamą riziką, bankas ICAAP ir ILAAP įgyvendinimo metu turi vertinti riziką kaip neigiamo nukrypimo nuo planuojamų rezultatų tikimybę. Klasifikuodamas riziką, bankas, pirmiausia, turi įvertinti reikšmingas rizikos rūšis, vėliau – rizikos rūšis, kurias jis potencialiai gali patirti.
14. Vadovaudamasis veiklos proporcingumo principu, bankas gali taikyti kitą rizikos klasifikaciją, tačiau ICAAP ir ILAAP turi būti aiškiai atskleista, kad banko taikomos rizikos klasifikacijos pakanka ir kad ji apima visas bankui reikšmingas rizikos rūšis. Bankas turi turėti rašytines kiekvienos reikšmingos rizikos rūšies vertinimo bei papildomo kapitalo poreikio ir (ar) likvidžiojo turto poreikio skaičiavimo politikas.
15. Banko ICAAP ar ILAAP, atsižvelgiant į banko patiriamų veiklos rizikų reikšmingumą, turi apimti šių rizikos rūšių vertinimą:
15.1. kredito ir sandorio šalies rizika. Banke turi būti įdiegta veiksminga kredito ir sandorio šalies rizikos valdymo sistema, apimanti kredito rizikos valdymo strategiją, kredito rizikos valdymo ir vertinimo politiką, priimtinas kredito rizikos ribas, kredito rizikos mažinimo priemones, kitas šios rizikos valdymo priemones ir procedūras bei procesus. Vertindamas kredito riziką, bankas turi įvertinti riziką, susijusią su skolinimu užsienio valiuta, ir užtikrinti pakankamą kapitalo, reikalingo banko veiklos rizikai padengti, poreikį. Vertindamas kredito ir sandorio šalies riziką, bankas turi užtikrinti, kad:
15.1.1. kreditų suteikimo kriterijai būtų pagrįsti ir aiškiai apibrėžti ir kad kredito patvirtinimo, pakeitimo ir refinansavimo procesas būtų aiškiai apibrėžtas banko vidaus dokumentuose;
15.1.2. būtų taikomos vidaus metodikos, leidžiančios įvertinti atskirų skolininkų, vertybinių popierių ar pakeitimo vertybiniais popieriais pozicijų kredito riziką ir kredito riziką portfelio lygiu. Šios metodikos neturi būti vien tik mechaniškai grindžiamos išorės kredito reitingais. Kai nuosavų lėšų reikalavimas nustatomas remiantis išorinės kredito rizikos vertinimo institucijos reitingu arba tuo, kad pozicija nėra reitinguojama, bankas, vertindamas savo vidaus kapitalo paskirstymą, turi papildomai atsižvelgti į kitą svarbią informaciją;
15.1.3. su kredito rizika susiję banko portfeliai ir pozicijos, įskaitant probleminių kreditų nustatymą ir valdymą bei tinkamų vertės koregavimų ir atidėjinių nustatymą, turi būti nuolat administruojami ir stebimi taikant veiksmingas vidaus sistemas;
15.2. rinkos rizika. Banke turi būti įdiegta veiksminga rinkos rizikos valdymo sistema, apimanti rinkos rizikos valdymo strategiją, rinkos rizikos valdymo ir vertinimo politiką, priimtinas rizikos ribas, rizikos mažinimo priemones, kitas šios rizikos valdymo priemones, procedūras bei procesus. Rinkos rizikos valdymo sistema turi užtikrinti visų svarbiausių rinkos rizikos šaltinių ir rinkos rizikos padarinių nustatymą, vertinimą ir valdymą.
Valdydamas rinkos riziką, bankas turi užtikrinti pakankamą likvidumo atsargą, jeigu jo turimos trumposios pozicijos turi būti įvykdytos prieš įvykdant ilgąsias pozicijas. Bankas turi užtikrinti pakankamą papildomo vidaus kapitalo paskirstymą rinkos rizikai padengti, jeigu nuosavų lėšų reikalavimai neapima visiško šios rizikos įvertinimo.
Bankai, kurie, apskaičiuodami nuosavų lėšų poreikį pozicijų rizikai padengti pagal 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamente (ES) Nr. 575/2013 dėl prudencinių reikalavimų kredito įstaigoms ir investicinėms įmonėms ir kuriuo iš dalies keičiamas Reglamentas (ES) Nr. 648/2012 (toliau – Reglamentas (ES) Nr. 575/2013) trečios dalies IV antraštinės dalies 2 skyriaus nuostatas, yra tarpusavyje įskaitę vienos ar kelių akcijų, sudarančių akcijų indeksą, pozicijas su viena arba keliomis akcijų indeksų ateities sandorio arba kito akcijų indekso produkto pozicijomis, turi turėti pakankamai vidaus kapitalo, kad padengtų pagrindinę nuostolių riziką, kuri kyla dėl to, kad ateities sandorio arba kito produkto vertė kinta nevienodai, palyginti su jį sudarančių akcijų verte; bankai turi turėti pakankamai vidaus kapitalo, kai turi priešingas akcijų indeksų ateities sandorių pozicijas, kurios skiriasi savo išpirkimo terminais arba sudėtimi, arba abiem šiais kriterijais. Taikydami Reglamento (ES) Nr. 575/2013 345 straipsnyje nustatytą tvarką, bankai turi turėti pakankamai vidaus kapitalo, kad padengtų nuostolių riziką, egzistuojančią laikotarpiu nuo pradinio įsipareigojimo dienos iki kitos darbo dienos.
Rinkos rizikos valdymas turi apimti ir įvertinti rinkos riziką, įvardytą prekybos knygoje. Bankai, turintys dideles prekybos knygos pozicijas, labai diversifikuotą prekybinį portfelį, taikantys sudėtingas prekybos priemones valdydami rinkos riziką, turėtų siekti taikyti sudėtingesnius šios rizikos valdymo metodus, t. y. vidaus modelius;
15.3. operacinė rizika. Banke turi būti įdiegta veiksminga operacinės rizikos valdymo sistema, apimanti operacinės rizikos valdymo strategiją, operacinės rizikos valdymo ir vertinimo politiką, priimtinų rizikos ribų nustatymą, rizikos mažinimo priemones, kitas šios rizikos valdymo priemones, procedūras bei procesus, įskaitant su vidaus modelių taikymu susijusios rizikos valdymą, dėl veiklos perdavimo tretiesiems asmenims kylančią riziką ir didelio poveikio įvykių valdymą. Bankas vidaus dokumentuose turi aiškiai nurodyti, kas sudaro jo operacinę riziką. Be to, banke turi būti parengti veiklos tęstinumo planai siekiant užtikrinti nepertraukiamą kredito įstaigos veiklą ir apriboti nuostolius, jei būtų rimtų veiklos sutrikimų;
15.4. pakeitimo vertybiniais popieriais ir kredito rizikos mažinimo priemonių likutinė rizika. Rizika, atsirandanti dėl pakeitimo vertybiniais popieriais sandorių, kurių atžvilgiu bankas yra investuotojas, iniciatorius arba rėmėjas (įskaitant reputacinę riziką), turi būti vertinama ir kontroliuojama taikant tinkamas procedūras ir politiką, kad, vertinant ir valdant riziką, būtų visapusiškai atsižvelgta į ekonominį sandorio turinį. Bankai, kurie yra atnaujinimų pakeitimo vertybiniais popieriais su išankstinės amortizacijos nuostata iniciatoriai, turi turėti likvidumo planus, kuriuose įvertinamos tiek planuotos, tiek išankstinės amortizacijos pasekmės. Bankas turi įvertinti ir likutinę riziką, susijusią su kredito rizikos mažinimo priemonėmis, t. y. turi įvertinti tai, kad jo taikomos kredito rizikos mažinimo priemonės gali būti mažiau veiksmingos, nei tikėtasi. Bankas turi būti parengęs rašytines šios rizikos vertinimo ir papildomo kapitalo poreikio skaičiavimo procedūras;
15.5. palūkanų normos rizika dėl ne prekybos knygos veiklos. Bankas turi būti sukūręs vidaus sistemas, taikyti standartizuotą arba supaprastintą standartizuotą metodiką, kurios leistų nustatyti, vertinti, valdyti ir mažinti riziką, kylančią dėl galimų palūkanų normų pokyčių, turinčių įtakos ir įstaigos nuosavo kapitalo ekonominei vertei, ir ne prekybos knygos veiklos grynosioms palūkanų pajamoms. Banko taikomos sistemos turi leisti vertinti ir stebėti riziką, kylančią dėl galimų kredito skirtumų pokyčių, darančių įtaką ir įstaigos nuosavo kapitalo ekonominei vertei, ir ne prekybos knygos veiklos grynosioms palūkanų pajamoms. Bankas turi taikyti nurodytą standartizuotą metodiką, jei jo įdiegtos vidaus sistemos šiai rizikai vertinti yra nepakankamos. Maži ir nesudėtingi bankai, kaip apibrėžta Reglamento (ES) Nr. 575/2013 4 straipsnio 1 dalies 145 punkte, turi taikyti standartizuotą metodiką, jeigu Lietuvos bankas nustato, kad supaprastintos standartizuotos metodikos nepakanka palūkanų normos rizikai, kylančiai dėl tos įstaigos ne prekybos knygos veiklos, nustatyti. Bankas turi pateikti Lietuvos bankui veiklos planus ir priemonių, kurių bus imtasi veiklos tęstinumui užtikrinti, sąrašą, jeigu, atliekant testavimą nepalankiausiomis sąlygomis, dėl staigaus palūkanų normų pokyčio, kurio dydį gali nurodyti Lietuvos bankas, banko kapitalas sumažėtų daugiau kaip 20 proc.;
15.6. nuosavybės vertybinių popierių kainos rizika, įvardyta bankinėje knygoje. Bankas turi sukurti vidaus sistemas, leidžiančias nustatyti, vertinti ir valdyti nuosavybės vertybinių popierių kainos riziką, kuri atsiranda ne dėl prekybinės veiklos. Prieš pasirinkdamas šios rizikos vertinimo metodus, bankas turi įvertinti šios rizikos pozicijų reikšmingumą bankui;
15.7. koncentracijos rizika. Bankas turi užtikrinti, kad koncentracijos rizika, atsirandanti dėl kiekvienos sandorio šalies, įskaitant pagrindines sandorio šalis, susijusių sandorio šalių grupes, tam pačiam ekonomikos sektoriui ar geografiniam regionui priklausančias sandorio šalis, dėl panašios veiklos arba biržos prekių atsirandančias sandorio šalių pozicijas, dėl kredito rizikos mažinimo metodikos taikymo, įskaitant, visų pirma, riziką, susijusią su didelėmis netiesioginėmis kredito pozicijomis, pavyzdžiui, vieno užtikrinimo priemonės emitento, būtų vertinama ir kontroliuojama, be kita ko, remiantis rašytine politika ir procedūromis. Banke turi būti įdiegta koncentracijos rizikos valdymo politika vadovaujantis Vidaus kontrolės ir rizikos vertinimo (valdymo) organizavimo nuostatomis, patvirtintomis Lietuvos banko valdybos 2008 m. rugsėjo 25 d. nutarimu Nr. 149 „Dėl Vidaus kontrolės ir rizikos vertinimo (valdymo) organizavimo nuostatų“;
15.8. likvidumo rizika. Banke turi būti įdiegta veiksminga likvidumo rizikos valdymo sistema, apimanti likvidumo rizikos valdymo strategiją, likvidumo valdymo politiką, priimtinas likvidumo rizikos ribas, likvidumo rizikos mažinimo priemones, likvidumo išteklių pritraukimo sąnaudų ir naudos paskirstymą (pagal Aprašo priedą), kitas šios rizikos valdymo priemones ir procedūras bei procesus. Likvidumo rizikos valdymo strategija turi atitikti bendrą banko veiklos rizikos valdymo strategiją, būti proporcinga banko veiklos pobūdžiui ir sudėtingumui. Likvidumo rizika turi būti stebima atitinkamais laikotarpiais, įskaitant tą pačią dieną, kad būtų užtikrinta pakankamo dydžio likvidumo atsarga banke:
15.8.1. ILAAP metu likvidumo rizikos nustatymas, vertinimas ir valdymas turi būti pagrįstas banke patvirtinta likvidumo rizikos valdymo politika, būti tinkamai reglamentuotas ir organizuotas atsižvelgus į šiuos aspektus:
15.8.1.1. bankas turi nuolat užtikrinti tinkamą likvidumo lygį sudarydamas likvidumo atsargą ir nustatydamas atsvaros pajėgumą. Likvidumo atsargos sudarymas ir likvidumo atsvaros nustatymas turi būti prognozuojamas, planuojamas ir palaikomas tiek trumpuoju, tiek ilguoju laikotarpiais, siekiant užtikrinti pakankamą kasdienį lygį, atsižvelgus į banko veiklos pokyčius;
15.8.1.2. tinkamas likvidumo lygis užtikrinamas pagal visas pagrindines banko veiklos linijas, verslo subjektus, valiutas, kitais, banko nuomone, reikšmingais veiklos aspektais, apskaičiuojant su tuo susijusias sąnaudas ir sudarant tinkamą jų paskirstymo sistemą, įvertinant šių sąnaudų poveikį banko veiklos rezultatams;
15.8.1.3. tinkamas likvidumo lygis užtikrinamas vertinant visus reikšmingus esamus ir numatomus pinigų srautus (pinigų įplaukas ir išmokas), susijusius su sutartiniais turto ir įsipareigojimų pasikeitimais, taip pat pinigų srautus (pinigų įplaukas ir išmokas), atsirandančius dėl nebalansinių straipsnių. Vertindamas pinigų srautus (pinigų įplaukas ir išmokas), bankas turi atsižvelgti ir į kitus veiksnius, galinčius turėti poveikį šiems srautams, t. y. į banko strateginės, reputacijos, pajamų, atitikties ir kitos reikšmingos rizikos pasikeitimą;
15.8.1.4. vertindamas pinigų srautus (pinigų įplaukas ir išmokas) nepalankiausiomis sąlygomis, bankas turi atsižvelgti ir įvertinti turto savybes (gebėjimą generuoti likvidųjį turtą), tuo tikslu būtina atskirti įkeistą ir neįkeistą turtą. Vertindamas gebėjimą generuoti pinigų srautus (pinigų įplaukas ir išmokas) iš turto, bankas turi vertinti sandorių šalių patikimumą, galimus teisinius, reguliavimo arba veiklos apribojimus naudoti šį turtą. Jei turtas yra užsienio valstybėse, bankas turi įvertinti šių valstybių ekonominę ir politinę riziką;
15.8.1.5. tinkamas likvidumo lygis užtikrinamas rengiant pinigų srautų (pinigų įplaukų ir išmokų) prognozes nepalankiausiomis veiklos sąlygomis (atliekant testavimą nepalankiausiomis sąlygomis). Atliekant testavimą, taikomas trijų rūšių nepalankiausių sąlygų scenarijus: išskirtinai nepalankiausių sąlygų, rinkos, skirtas konkrečiai rinkai, ir abiejų scenarijų derinys, numatant skirtingus testavimo laikotarpius ir kintančių nepalankiausių sąlygų mastą. Atsižvelgdamas į testavimo rezultatus, bankas, jeigu reikia, turi patikslinti likvidumo rizikos valdymo sistemą ir parengti veiksmingą veiklos tęstinumo planą (veiklos tęstinumo veiksmų planą), jame išdėstomos priemonės galimoms likvidumo problemoms spręsti. Šie planai reguliariai testuojami ir atnaujinami likvidumo rizikos valdymo politikoje nustatyta tvarka;
15.9. kitos reikšmingos rizikos. Bankas pats atsakingas už kitos patiriamos reikšmingos rizikos identifikavimą, klasifikavimą, vertinimą ir stebėjimą, nes skirtinguose bankuose šios rizikos reikšmingumas gali skirtis. Ši rizika turėtų būti identifikuota atliekant 5 punkte minimą veiklos vertinimą. Įsivertindamas savo veiklą bankas turi įvertinti šias rizikos rūšis ir jų reikšmingumą bankui:
15.9.1. strateginę riziką, t. y. riziką, kylančią dėl išorės ir vidaus banko aplinkos veiksnių, galinčių turėti neigiamą įtaką įgyvendinant banko tikslus, veiklos nuoseklumui ir tęstinumui dėl klaidingo vertinimo arba jo nebuvimo;
15.9.2. reputacijos riziką, t. y. esamą arba numatomą riziką, galinčią neigiamai paveikti banko pajamas ir (ar) kapitalą dėl nepalankios nuomonės apie finansų įstaigos reputaciją, kurią susidaro klientai, sandorio šalys, akcininkai, investuotojai (šią riziką bankas gali vertinti kaip operacinės rizikos pogrupį);
15.9.3. pajamų riziką, t. y. riziką, kylančią dėl neefektyvios banko veiklos (banko valdymo), nesugebėjimo tinkamai diversifikuoti pajamas duodantį turtą ir užtikrinti pakankamą ir ilgalaikį banko pelningumo lygį;
15.9.4. atitikties riziką, t. y. riziką, kylančią dėl banko vidaus taisyklių ar veiklos nesuderinamumo su Lietuvos Respublikos įstatymais ir kitais teisės aktais (šią riziką bankas gali vertinti kaip operacinės rizikos pogrupį);
15.9.5. pernelyg didelio sverto riziką, t. y. riziką, kylančią dėl banko pažeidžiamumo, susijusio su svertu arba sąlyginiu svertu, dėl kurios gali prireikti nenumatytų ištaisomųjų priemonių banko verslo plane, įskaitant skubų turto pardavimą, dėl kurio gali atsirasti nuostolių, arba (ir) likusio turto vertės tikslinimą. Bankas turi įdiegti ir taikyti pernelyg didelio sverto rizikos nustatymo, valdymo ir stebėsenos politiką bei procesus. Pernelyg didelio sverto rizikos rodikliai yra sverto koeficientas, nustatomas pagal Reglamento (ES) Nr. 575/2013 429 straipsnį, ir turto bei įsipareigojimų neatitiktis. Bankas pernelyg didelio sverto riziką turi vertinti atsižvelgdami į galimą pernelyg didelio sverto rizikos padidėjimą sumažėjus banko kapitalui dėl patirtų nuostolių. Tuo tikslu bankai turi gebėti atlaikyti įvairius skirtingų nepalankiausių sąlygų įvykius, susijusius su pernelyg didelio sverto rizika;
15.9.6. riziką, atsirandančią dėl turto suvaržymo. Banke turi būti sukurta veiksminga rizikos, atsirandančios dėl turto suvaržymo, valdymo sistema, apimanti šios rizikos prisiėmimo, vertinimo, stebėjimo, kontrolės ir rizikos mažinimo procesus bei priemones (šią riziką bankas gali vertinti kaip likvidumo rizikos pogrupį). Turto suvaržymas atsiranda naudojant banko turtą kreditoriniams įsipareigojimams užtikrinti. Rizikos, atsirandančios dėl turto suvaržymo, valdymas atsižvelgiant į banko verslo modelį, Europos Sąjungos valstybių narių, kurių rinkose bankas finansuojasi, rinkų ypatumus ir makroekonominę padėtį. Vertindamas šią riziką:
15.9.6.1. bankas į savo testavimo nepalankiausiomis sąlygomis procesą ir jo pagrindu rengiamus veiklos tęstinumo planus turi įtraukti scenarijus, skirtus turto suvaržymo, atsiradusio dėl atitinkamų nepalankiausių aplinkybių, problemoms spręsti. Šie scenarijai turi apimti galimus, nors ir mažai tikėtinus, veiksnius, įskaitant banko kredito reitingo sumažinimą, įkeisto turto nuvertėjimą, įkeisto turto vertės išlaikymo prievolės reikalavimų pokytį ir kt.;
15.9.6.2. atsakingi banko organai turi būti periodiškai informuojami apie:
16. Bankas, atlikdamas testavimą nepalankiausiomis sąlygomis, turi integruotai įvertinti testavimo rezultatų poveikį kapitalui ir likvidumui bei galimą tarpusavio priklausomybę. Remdamasis testavimo nepalankiausiomis sąlygomis rezultatais, bankas privalo parengti veiklos tęstinumo krizės atveju planus.
V. SKYRIUS
RIZIKOS SUJUNGIMAS ICAAP IR ILAAP ĮGYVENDINIMO METU
17. Įvertinęs individualios rizikos rūšis, įtraukiamas į banko ICAAP ir ILAAP, bankas turi jas sujungti, siekdamas įvertinti bendrą banko patiriamos rizikos mastą ir nustatyti kapitalo, reikalingo bendrai veiklos rizikai padengti, ir likvidumo atsargos ar papildomo finansavimosi poreikį (ICAAP ir ILAAP rezultatą).
Rizikos sujungimas
| Rizikos rūšis |
Rizikos porūšis |
Kapitalo poreikis |
Likvidumo atsargos (finansavimosi) poreikis |
| Kredito rizika |
|
|
|
| Rinkos rizika |
|
|
|
|
|
Užsienio valiutos kurso rizika |
|
|
| ... |
|
|
|
| Likvidumo rizika |
|
|
|
|
|
Finansavimosi rizika |
|
|
|
|
... |
|
|
| Iš viso (rezultatas) |
|
|
|
18. Sujungdamas rizikos rūšis, bankas turi aiškiai atskleisti rizikos rūšių tarpusavio priklausomybę bei koreliaciją ir laikytis konservatyvumo principo vertindamas riziką. Sujungdamas rizikos rūšis grupės mastu, bankas pirmiausia turi atskleisti grupei reikšmingos rizikos rūšis ir jos vertinimo metodus. Toliau rizikos rūšys sujungiamos vadovaujantis tais pačiais principais kaip ir sujungiant individualias rizikos rūšis.
VI. SKYRIUS
BAIGIAMOSIOS NUOSTATOS
19. ICAAP ir ILAAP vertinimas yra Lietuvos banko atliekamo priežiūrinio tikrinimo ir vertinimo proceso dalis. Atsižvelgdamas į ICAAP vertinimo rezultatus, Lietuvos bankas gali nustatyti bankui papildomo kapitalo reikalavimus ir (arba) rekomendacijas tuo atveju, jeigu nustato, kad banko nustatyto kapitalo poreikio nepakanka arba banko naudojamos rizikos priemonės neefektyvios ir neužtikrina rizikos padengimo. Be to, atsižvelgdamas į ILAAP vertinimo rezultatus, Lietuvos bankas gali nustatyti bankui papildomo likvidumo reikalavimus.
20. Lietuvos bankas, atsižvelgdamas į bankų Priežiūros analizės programoje nustatytus banko priežiūrinio tikrinimo ir vertinimo proceso terminus, praneša bankui ICAAP ir ILAAP ataskaitos sudarymo datą, apimtį ir pateikimo terminą ne vėliau kaip per vieną mėnesį finansiniams metams pasibaigus. Bankas turi užtikrinti informacijos apie banko atlikto ICAAP ir ILAAP pateikimą Lietuvos bankui laiku.
Vidaus kapitalo pakankamumo
vertinimo proceso ir vidaus likvidumo
pakankamumo vertinimo proceso
reikalavimų aprašo
priedas
LIKVIDUMO IŠTEKLIŲ PRITRAUKIMO KAINOS IR NAUDOS PASKIRSTYMAS
I SKYRIUS
BENDROSIOS NUOSTATOS
1. Šis priedas, papildantis likvidumo rizikos valdymo sistemą, kurią turi įdiegti bankai rengdami ir taikydami likvidumo rizikos valdymo metodus, politiką, ir apibrėžiantis likvidumo išteklių pritraukimo kainos ir naudos paskirstymo mechanizmą (toliau – paskirstymo mechanizmas), parengtas atsižvelgus į 2010 m. spalio 27 d. Europos bankininkystės priežiūros institucijų komiteto (EBPIK) išleistas Likvidumo kainos naudos paskirstymo gaires (angl. Guidelines on Liquidity Cost Benefit Allocation).
2. Už paskirstymo mechanizmo patvirtinimą atsakinga banko valdyba, o už periodišką, ne rečiau kaip kartą per metus, peržiūrėjimą – banko valdyba arba kitas įgaliotas banko struktūrinis padalinys. Parengto ir įgyvendinto mechanizmo patikimumas ir išsamumas vertinami priežiūrinio tikrinimo ir vertinimo proceso metu.
3. Banko nepriklausomam struktūriniam padaliniui (pvz., atliekančiam rizikos kontrolę arba finansinę kontrolę) pavedama kontroliuoti ir stebėti, kaip taikomas paskirstymo mechanizmas. Kontrolės ir stebėjimo procesas vyksta nuolat, kad būtų užtikrintas paskirstymo mechanizmo duomenų, naudojamų nustatant likvidumo išteklių pritraukimo kainą, vertinant naujų produktų maržą ir banko padalinių veiklos rezultatus, tikslumas.
II SKYRIUS
PASKIRSTYMO MECHANIZMAS
4. Paskirstymo mechanizmas integruojamas į likvidumo rizikos valdymo sistemą ir suderinamas su valdymo, priimtino rizikos lygio ir sprendimų priėmimo procesais. Jis turi atitikti ilgalaikius banko tęstinės veiklos interesus, verslo strategiją ir modelį, finansavimo struktūrą. Paskirstymo mechanizmas turėtų užtikrinti patikimą ir veiksmingą likvidumo rizikos valdymą ir neskatinti darbuotojų prisiimti per didelę bankui nepriimtiną riziką.
5. Bankas turi aiškiai apsibrėžti likvidumo rizikos lygį (rizikos toleranciją). Rizikos lygis (rizikos tolerancija), atsižvelgus į verslo modelį ir pasirinktą strategiją, lemia, kaip veiks paskirstymo mechanizmas. Paskirstymo mechanizmas, atsižvelgus į pasirinktą likvidumo rizikos lygį (rizikos toleranciją) ir kitas rizikos valdymo priemones, tokias kaip finansavimo spragos ir koncentracijos ribos, likvidumo atsarga, banko vadovybei turi suteikti priemones, skirtas finansavimo šaltinių struktūrai planuoti ir iš balansinių, ir iš nebalansinių straipsnių.
6. Paskirstymo mechanizmo pagrindu gali būti laikoma vidaus lėšų pervedimo (paskirstymo) kainodaros sistema (toliau – vidaus kainodaros sistema), kurią bankas taiko valdymo (vidaus) apskaitoje sudarydamas biudžetą, planuodamas pelną ir valdydamas turtą bei įsipareigojimus. Lėšų pervedimo kainos turi atitikti esamas rinkos sąlygas, savitas banko veiklos aplinkybes, tiesiogines ir netiesiogines finansavimo išlaidas, įskaitant likvidumo atsargos kainą. Atsižvelgus į pasirinktą duomenų atnaujinimo reguliarumą, lėšų pervedimo kainos turi atitikti bent jau esamojo laikotarpio ir artimiausioje ateityje tikėtinas rinkos sąlygas.
7. Paskirstymo mechanizmo duomenys turi būti tinkamai naudojami. Banko vadovybė užtikrina, kad galutinis paskirstymo mechanizmo duomenų vartotojas žinos, kaip šiuos duomenis teisingai naudoti priimant sprendimus, darysiančius įtaką banko finansinei padėčiai.
8. Nors likvidumo rizika valdoma bendrai, paskirstymo mechanizmas turėtų užtikrinti pakankamą, atsižvelgus į banko veiklos mastą ir pobūdį, kainų nustatymo detalumą, t. y. nustatoma bent jau svarbių finansavimo operacijų kaina. Be to, vidaus kainos derinamos su skelbiamomis didmeninės rinkos sandorių kainomis.
III SKYRIUS
VIDAUS KAINORADOS SISTEMA
9. Vidaus kainodaros sistema apima:
9.2. netiesiogines išlaidas (papildomas likvidumo išlaidas), įtraukiant bent:
9.2.1. išlaidas, susidarančias dėl skirtingų turto ir jo finansavimo šaltinio terminų (bet ne dėl palūkanų normų skirtumo);
9.2.2. nenumatytos likvidumo rizikos išlaidas, įskaitant, pavyzdžiui, tinkamo likvidumo lygio išlaikymo nepalankiomis sąlygomis išlaidas (likvidumo atsarga), sąnaudas dėl terminų pratęsimo (atidėjimo);
10. Vidaus kainodaros sistema turi būti skaidri ir nuosekli, parengta taip, kad leistų pagerinti banko produktų įkainojimo procesą, veiklos vertinimą, įvertintų naujus produktus ir sustiprintų turto bei įsipareigojimų valdymo priemones. Vidaus kainodara taikoma bankui svarbioms verslo linijoms ir balansinėms, nebalansinėms pozicijoms (svarbumas vertinamas proporcingai banko veiklos pobūdžiui ir sudėtingumui) ir padeda suderinti paskatas rizikuoti tam tikrose verslo linijose su jų sukeliama likvidumo rizika visam bankui. Banko vadovybės pageidavimu skatinama tam tikra elgsena (veiksmai) oficialiai patvirtinama ir numatomas atsiskaitymo mechanizmas.
11. Vidaus kainodara integruojama į banko produktų aprobavimo procesą, t. y. kai bankas analizuoja galimo naujo produkto riziką ir pelningumą, atsižvelgiama į šio produkto poveikį bendrai likvidumo rizikai ir galimas likvidumo išlaidas arba tikėtiną naudą. Tęstinę banko veiklą gali užtikrinti tik tiksliai ir pagrįstai įkainotų produktų pardavimas.
12. Vidaus kainos turi atitikti ribinį išlaidų finansavimą (naujų finansavimo sandorių sudarymo rinkos kainą). Kainos turėtų rodyti ribines išlaidas per homogeninę produktų grupę. Naujo produkto pardavimas keičia reikalaujamo dydžio likvidumo atsargą (ir su ja susijusias išlaidas). Analogiškai, pasinaudojęs nauju finansavimo šaltiniu, bankas turi būti pajėgus perskaičiuoti likvidumo palaikymo išlaidų elementus lėšų pervedimo (paskirstymo) kainomis.
13. Banko struktūrinio padalinio, kuriam priskirta atsakomybė už vidaus kainodaros sistemos įdiegimą ir taikymą, veikla vertinama kaip paslaugų teikimas. Šio padalinio darbuotojams nenustatomi pelno už minėtų paslaugų teikimą planai. Atsižvelgus į banko taikomą verslo modelį ir finansavimo struktūrą, vidaus kainodaros sistemos įdiegimas ir taikymas užtikrinamas atitinkamomis techninėmis priemonėmis ir duomenų bazėmis.
14. Banko vadovybė užtikrina, kad į vidaus kainodaros sistemą laiku pateikiama tiksli informacija ir kad banko struktūriniai padaliniai yra pakankamai kompetentingi ir kvalifikuoti naudoti šią informaciją.
15. Vidaus kainodaros sistema taikoma nuosekliai ir pačiame banke, ir banko grupėje, net jei likvidumo rizikos valdymas necentralizuotas. Taip pat, siekiant užtikrinti didžiausią veiksmingumą, vidaus kainodaros procesas turėtų apimti visus banko organizacinės struktūros lygmenis iki pat sprendimo dėl sandorio (arba sandorių su vienarūše likvidumo rizika homogeninės grupės) sudarymo priėmimo.
16. Verslo linijos ir banko struktūrinio padalinio, nustatančio vidaus kainas, darbuotojai turi nuolat derinti savo veiksmus, kad verslo linijos darbuotojai suprastų, jog vidaus kainos nustatytos pagrįstai, o iždo padalinys žinotų sandorių loginį pagrindą ir finansines pasekmes. Pagal likvidumo kainų nustatymo metodiką atlyginama (sumokama) lėšų teikėjams ir reikalaujama atlygio iš lėšų naudotojų.
17. Vidaus kainų taikymo sritis apima reikšmingas turto, įsipareigojimų ir nebalansinių straipsnių dalis, susijusias su likvidumu. Be to, kainodaros mechanizmas turi būti lengvai pritaikomas ir reguliariai atnaujinamas, kad per trumpiausią įmanomą laiką būtų parodomi visi reikšmingi rinkos pokyčiai. Duomenų atnaujinimo reguliarumas priklauso nuo banko finansavimo struktūros ir veiklos sudėtingumo.
18. Vidaus kainos nustatomos pagal apibrėžtą metodiką, atsižvelgiant į įvairius veiksnius, darančius įtaką likvidumo rizikai. Daugiausia dėmesio skiriama turto ir įsipareigojimų elgsenos prielaidoms:
18.1. patvirtinamos ir reguliariai peržiūrimos elgsenos prielaidos ir užtikrinama, kad į visus veiksnius tinkamai atsižvelgta;
19. Nustatant indėlių iki pareikalavimo, net jei taikomos mažesnės palūkanų normos, kainą, svarbu atsižvelgti į šių indėlių išankstinio atsiėmimo riziką. Įkainojant prekybos knygos turtą arba kitą parduoti tinkamą turtą, atsižvelgiama ir į aktyvų laikymo terminą ir į likvidumo riziką (į laikomo turto likvidumo pokytį). Netikėtiems neigiamiems turto likvidumo pokyčiams padengti skaičiuojamos vertės tikslinimo išlaidos. Šios išlaidos gali būti nustatomos pagal labiausiai tikėtino scenarijaus nepalankiausiomis sąlygomis testavimo rezultatus (tuos, kurie naudojami ir apskaičiuojant likvidumo atsargą). Į kredito linijų kainą įtraukiamos išlaidos, kurių prireiktų pakankamam likvidžių lėšų kiekiui užtikrinti ir klientų finansavimui palaikyti, jeigu turimi ištekliai būtų panaudoti. Kai turimi ištekliai atkuriami, finansavimo kaina peržiūrima atsižvelgus į numatomus likvidžių lėšų terminus. Suteiktos neprivalomos įvykdyti kredito linijos įkainojamos tokiu pačiu būdu, nors bankas turi didesnę sprendimo dėl galutinio lėšų išmokėjimo laisvę.
20. Vidaus kainodaros sistemoje gali būti naudojama pajamingumo kreivė, kuri, jei reikia, tikslinama įvertinant savitus banko arba pačios priemonės požymius. Be to, bankas, jeigu tikslinga, atsižvelgdamas į finansavimo struktūrą, gali naudoti pagal valiutas išskaidytas vidaus išlaidų finansavimo kreives.