Administracinė byla Nr. A-1682-556/2019
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02112-2017-9
Procesinio sprendimo kategorija 41
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2020 m. sausio 8 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. P. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl rašto panaikinimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėjas E. P. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, kurį vėliau patikslino, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Departamentas) 2017 m. gegužės 4 d. raštą Nr. (15/2-4) 10K-18889 „Dėl informacijos pateikimo“ (toliau – Raštas).
2. Pareiškėjas nurodė, kad gavo Raštą, kuriuo atsisakyta išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pareiškėjo klientui S. K. (S. K.) (toliau – ir klientas), jeigu pats atstovaujamasis nedalyvauja, o jo interesus atstovauja advokato padėjėjas. Pareiškėjas paaiškino, kad tokiu savo išaiškinimu atsakovas riboja kliento teises, nes advokato padėjėjas turi visas Lietuvos Respublikos advokatūros įstatyme nustatytas advokato teises ir pareigas.
3. Pareiškėjas nurodė, kad Advokatūros įstatymas yra teisės aktas, turintis aukštesnę galią už Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo, keitimo, panaikinimo, taip pat įvertinimo, ar santuoka, registruota partnerystė, įvaikinimas ar įmonė yra fiktyvus, tvarkos aprašą, patvirtintą Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 (toliau – ir Aprašas). Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad advokato padėjėjo teisių ribojimas ir draudimas atstovauti klientą jam nedalyvaujant, laikytinas nepagrįstu užsieniečio teisių suvaržymu. Užsienio valstybės pilietis dažnu atveju nekalba valstybine kalba arba negali pasirūpinti dokumentacijos dėl leidimo tvarkymu, nes yra savo pilietybės valstybėje ir neturi galimybių numatytu laiku apsistoti. Tokiu būdu yra sukuriami pertekliniai barjerai, neatitinkantys protingumo, sąžiningumo ir teisėtumo principų.
4. Atsakovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
5. Atsakovas nurodė, kad skundžiamu Raštu informavo pareiškėją, kad Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 51 straipsnio 5 dalis nustato, kad prašymų išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – ir Leidimas) pateikimo ir Leidimo užsieniečiams išdavimo, keitimo, panaikinimo tvarką, taip pat tvarką, kaip įvertinama, ar užsienietis atitinka Leidimo išdavimo ar keitimo sąlygas, ar nėra atsisakymo išduoti ar pakeisti Leidimą ir Leidimo panaikinimo pagrindų, ir tvarką, kaip įvertinama, ar santuoka, registruota partnerystė, įvaikinimas ar įmonė yra fiktyvūs, nustato vidaus reikalų ministras, suderinęs su užsienio reikalu ministru. Užsieniečio prašymo išduoti ar pakeisti Leidimą pateikimą, priėmimą, įvertinimo, ar užsienietis atitinka Leidimo išdavimo ar keitimo sąlygas ir ar nėra atisakymo išduoti ar pakeisti Leidimą pagrindų, tvarką reglamentuoja Aprašas, kurio 9 punktas nustato, kad užsieniečio prašymą išduoti ar pakeisti Leidimą, be paties užsieniečio gali užpildyti ir pateikti jo advokatas, pateikęs savo asmens tapatybę, teisę verstis advokato veikla bei atstovavimą patvirtinančius dokumentus. Advokato padėjėjams Aprašas tokių galimybių nenustato.
6. Atsakovas pažymėjo, kad jis neginčija advokatų padėjėjų teisės atstovauti savo klientų interesams Departamente pagal Advokatūros įstatymo nuostatas – teikti prašymus, papildomus dokumentus bei atlikti kitus veiksmus, kuriuos advokato padėjėjai turi teisę atlikti. Atsakovas teigė, kad Advokatūros įstatymo 44 straipsnyje yra nustatytos advokatų teisės, tačiau šiame straipsnyje nėra nustatyta, kad advokatas turi teisę pateikti užsieniečio prašymą išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi, jam nedalyvaujant. Atsakovas pabrėžė, kad teisė pateikti prašymą išduoti ar pakeisti Leidimą yra įtvirtinta ne Advokatūros įstatyme, bet Įstatyme ir ji yra suteikiama ne advokatui, bet užsieniečiui, siekiančiam gauti Leidimą. Tuo tarpu Apraše yra nustatyta ne teisė pateikti užsieniečio prašymą dėl Leidimo, bet tokio prašymo pateikimo tvarka. Taigi, užsieniečių prašymų išduoti ar pakeisti Leidimo pateikimo tvarką reglamentuoja specialūs teisės aktai – Įstatymas ir Aprašas.
7. Atsakovas nurodė, kad vadovaujantis Įstatymo ir Aprašo nuostatomis, prašymas išduoti ar pakeisti Leidimą vidaus reikalų ministro įgaliotai institucijai gali būti pateiktas tik tuo atveju, jeigu užsienietis yra teisėtai Lietuvos Respublikos teritorijoje, todėl pareiškėjo argumentus, kad užsienietis negali pasirūpinti dokumentacijos tvarkymu, nes yra savo pilietybės valstybėje, vertino kaip teisiškai nereikšmingus.
8. Atsakovas pabrėžė, jog pareiškėjo skunde nurodomas klientas dar 2017 m. kovo 29 d. kartu su pareiškėju atvyko į Departamentą ir pateikė prašymą išduoti Leidimą, kuris buvo priimtas. Atsakovas pažymėjo, jog pareiškėjas neskundė jokių Departamento tarnautojų veiksmų ar neveikimo, neprašė priimti kokio nors sprendimo, o prašė tik išaiškinti, kuo remiantis Departamente yra ribojama advokato padėjėjo veikla. Departamentas, atsakydamas į pareiškėjo prašymą, pateikė jo prašomą informaciją, o toks informacinio pobūdžio raštas jokių teisinių pasekmių pareiškėjui nesukelia.
II.
9. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. kovo 8 d. sprendimu pareiškėjo E. P. skundą atmetė.
10. Teismas nustatė, jog pareiškėjas į Departamentą 2017 m. kovo 30 d. kreipėsi su pretenzija, prašydamas išaiškinimo, kuo remiantis yra ribojama advokato padėjėjo veikla ir, ar ribojimas advokato padėjėjui vykdyti jo teisėtą veiklą Departamente yra teisėtas. Departamentas, atsakydamas į pareiškėjo pretenziją, Raštu pateikė pareiškėjui jo prašomą informaciją.
11. Teismas pažymėjo, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 5 straipsnio 1 dalį, kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Šio įstatymo 5 straipsnio 3 dalies 1 punkte nustatyta, kad teismas imasi nagrinėti administracinę bylą pagal asmens arba jo atstovo, kuris kreipiasi, kad būtų apginta jo teisė arba įstatymų saugomas interesas, skundą ar prašymą. Skundą (prašymą) dėl viešojo administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, taip pat kiti viešojo administravimo subjektai, įskaitant valstybės ir savivaldybių viešojo administravimo tarnautojus, pareigūnus ir įstaigų vadovus, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti (ABTĮ 23 str. 1 d.). Šios ABTĮ nuostatos garantuoja asmeniui teisę kreiptis į administracinį teismą ir nustato, jog tokiam kreipimuisi pakanka, kad asmuo manytų, jog jo teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti, t. y. pakankamas asmens subjektyvus suvokimas apie jo teisių ar interesų pažeidimą. Tačiau jos taip pat reiškia, kad teismas, nagrinėdamas administracines bylas, privalo nustatyti, kuo pasireiškia pareiškėjo nurodytas pažeidimas, t. y. kiekvienu atveju nustatyti, ar asmuo, kuris kreipėsi dėl pažeistos teisės (intereso) gynimo, turi jo nurodytas teises (įstatymų saugomus interesus), ar šios teisės (interesai) objektyviai yra pažeistos asmens nurodytu būdu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A602-488/2014). Tik nustatęs paminėtas aplinkybes, teismas gali apginti pareiškėjo teises vienu iš ABTĮ 88 straipsnio 2–4 punktuose nustatytų būdų. Nenustatęs šių aplinkybių, teismas turi atmesti skundą (prašymą) ABTĮ 88 straipsnio 1 punkto pagrindu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-1915/2013).
12. Teismas pažymėjo kad, vadovaujantis šiomis teisės normomis, galima daryti išvadą, jog administraciniams teismams priskirta nagrinėti administracines bylas dėl viešojo administravimo subjektų priimtų teisės aktų, taip pat veiksmų (neveikimo), darančių įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, teisėtumo. Kai skundžiamas aktas ar veiksmas akivaizdžiai jokių teisinių pasekmių nesukelia, jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektu. Nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių, negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes net ir patenkinus skundą, asmens teisių ir pareigų apimtis (jo teisių ir pareigų bei įstatymo saugomų interesų gynimo požiūriu) nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-699/2014). Taigi, ginčo objektu administraciniame teisme gali būti viešojo administravimo subjekto veiksmai (neveikimas), kurie suinteresuotiems asmenims objektyviai sukelia atitinkamas teisines pasekmes (pažeidžia jų teises ar įstatymų saugomus interesus).
13. Teismas nustatė, kad Raštas pareiškėjui nesukelia jokių teisinių pasekmių. Teismas darė išvadą, kad Departamentas Raštu suteikė pareiškėjui jo prašomą informaciją dėl susidariusios situacijos ir pateikė paaiškinimus. Rašte pareiškėjo atžvilgiu nėra taikytos neigiamo poveikio priemonės. Teismas Raštą laikė informacinio pobūdžio dokumentu. Teismas pažymėjo, jog net teismui ir patenkinus skundą bei panaikinus Raštą, pareiškėjo teisių ir pareigų apimtis (jo teisių ir pareigų bei įstatymo saugomų interesų gynimo požiūriu) nepasikeistų. Teismas pabrėžė, kad rašytinė bylos medžiaga patvirtina, kad pareiškėjo klientas 2017 m. kovo 29 d. prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pateikė Departamentui, o Departamentas šį prašymą priėmė. Teismas nurodė, jog tai patvirtina teismo padarytą išvadą, kad pareiškėjas, 2017 m. kovo 30 d. kreipdamasis į Departamentą dėl informacijos – išaiškinimo pateikimo, ją gavo 2017 m. gegužės 4 d.
14. Teismas pažymėjo, kad materialiojo teisinio pobūdžio aplinkybės, susijusios su pareiškėjo teise į reikalavimo patenkinimą, turi būti analizuojamos bylos nagrinėjimo iš esmės metu. Jei bylos nagrinėjimo metu nustatoma, kad besikreipęs teisminės gynybos asmuo neturėjo materialiosios reikalavimo teisės arba tokia teisė išnyko, ši aplinkybė yra reikšminga teismui priimant byloje atitinkamą procesinį sprendimą dėl bylos baigties (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-321/2011). Konstatavus, kad asmens teisės skundžiamu administraciniu aktu ar veiksmu (neveikimu) nebuvo pažeistos, turi būti priimamas administracinio teismo sprendimas, kuriuo asmens skundas atmetamas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugpjūčio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS442-505/2009). Tokią poziciją Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas grindė tuo, kad išvada, jog skundžiamas aktas ar veiksmas (neveikimas) nesukelia asmeniui teisinių pasekmių, savo esme yra materialinio teisinio pobūdžio išvada, nes ji reiškia, jog atitinkamas aktas ar veiksmas (neveikimas) neturi įtakos asmens materialinėms teisėms ar pareigomis. Tuo tarpu konstatavimas, jog skundžiamas aktas ar veiksmas (neveikimas) neturi įtakos asmens materialinėms teisėms ar pareigomis, kartu reiškia ir konstatavimą, kad jokios asmens materialinės teisės nebuvo pažeistos. Todėl išvada, jog skundžiamas aktas ar veiksmas (neveikimas) nesukelia asmeniui teisinių pasekmių, kad asmens teisės nėra pažeidžiamos, yra pagrindas teismo sprendimu atmesti skundą.
III.
15. Pareiškėjas E. P. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 8 d. sprendimą.
16. Pareiškėjas apeliaciniame skunde pakartoja faktines aplinkybes, konkretizuojančias pareiškėjo reikalavimą: jam nebuvo leista vienasmeniškai įvykdyti kliento patikėtas pareigas ir užpildyti kliento prašymą dėl leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje pratęsimo. Pareiškėjas pabrėžia, jog buvo nurodyta, kad klientą jis gali atstovauti tik jam asmeniškai dalyvaujant kartu, o į pareiškėjo argumentą, jog advokato ir advokato padėjėjo teisės ir pareigus yra tapačios, atsakovas nurodė, kad advokato padėjėjui tokios teisės nenumatytos ir klientą, jam nedalyvaujant, gali atstovauti tik advokatas.
17. Pareiškėjas akcentuoja, kad skundo dalykas yra Raštas, kuris sukelia neigiamas teisines pasekmes, nes nepagrįstai eliminuoja advokato padėjėjo statusą turinčio asmens teisę atstovauti savo klientą valstybinėse institucijose klientui nedalyvaujant, kurios neriboja kiti teisės aktai. Pareiškėjas pabrėžia, kad patenkinus skundą ir panaikinus Raštą, jo teisių ir pareigų apimtis pasikeistų ir atkreipia dėmesį, kad pareiškėjo klientas 2017 m. kovo 29 d. prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pateikė, neturėdamas kitos išeities. Pareiškėjas nurodo, kad skundžia Raštą dalyje dėl draudimo pareiškėjui vienasmeniškai atstovauti savo klientą, nes tai yra vienintelis rašytinis įrodymas, kuriuo grindžiamas draudimas.
18. Pareiškėjas vadovaujasi ABTĮ 17 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir pabrėžia, kad apeliacinis skundas teikiamas dėl atsakovo atsisakymo leisti atstovauti savo klientą advokato padėjėjui, klientui nedalyvaujant. Pareiškėjas nurodo, jog tokia teisė suteikiama advokato statusą turinčiam asmeniui, todėl akivaizdu, kad atsakovo veiksmai yra neteisėti, nepagrįsti ir pripažintini pažeidžiančiais ne tik pareiškėjo, bet ir jo kliento interesus. Pareiškėjas nurodo, kad jo teikiamu reikalavimu siekiama išspręsti administracinį ginčą ir jo patenkinimas reikštų pareiškėjo pažeistų teisių ar teisėtų interesų atkūrimą, kas yra administracinių bylų nagrinėjimo dalykas. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad advokato padėjėjo teisės atstovauti savo klientą Migracijos departamente, klientui nedalyvaujant, pripažinimas laikytinas fakto pripažinimu, kuris sukeltų akivaizdžias teisines pasekmes pareiškėjui.
19. Pareiškėjas aptaria Įstatymo 51 straipsnio 5 dalies, Aprašo 9 punkto, Advokatūros įstatymo 1 straipsnio 1 dalį ir daro išvadą, kad advokato padėjėjo veiklos statusas prilyginamas advokato veiklos statusui ir Apraše nurodytas advokato atstovavimas yra lygiavertis advokato padėjėjo atstovavimui, išskyrus įstatyme numatytas advokato padėjėjo atstovavimui taikomas išlygas, numatančias, kad advokato padėjėjas negali atstovauti klientų aukštesnės, nei pirmosios instancijos, teisme (Advokatūros įstatymo 34 str. 2 d.). Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad sudarydamas atstovavimo sutartį, kurioje nurodytas ne tik įsipareigojimas atstovauti klientą visose institucijose, bet ir praktikos vadovo – advokato rašytinis pavedimas atlikti nurodytus veiksmus (atstovavimo sutartyje žodis „pavedu“), jis įgijo ne tik teisę, bet ir pareigą savo klientą atstovauti Migracijos departamente.
20. Pareiškėjas nurodo, kad Aprašas yra poįstatyminis teisės aktas, o jo 9 punktas, nurodantis, jog kliento atstovavimo teisė, nedalyvaujant klientui, suteikiama tik advokatui, eliminuojant šios teisės įgyvendinimą advokato padėjėjui, prieštarauja Advokatūros įstatymo 21 straipsniui. Pareiškėjas taip pat įžvelgia ir nepagrįstą užsieniečių teisių suvaržymą.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
21. Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl Departamento Rašto teisėtumo ir pagrįstumo.
22. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė, nustatęs, kad Raštas pareiškėjui nesukelia jokių teisinių pasekmių. Pareiškėjas su tokiu pirmosios instancijos teismo vertinimu nesutinka ir teigia, jog panaikinus Raštą jo teisinė padėtis pasikeistų, nes būtų apginta advokato padėjėjo statusą turinčio asmens teisė atstovauti savo klientą valstybinėse institucijose klientui nedalyvaujant.
23. Raštu pareiškėjas buvo informuotas apie teisinį pagrindą, suteikiantį teisę tik advokatui Departamente pateikti užsieniečio prašymą išduoti arba pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje be paties užsieniečio. Taigi pareiškėjui buvo paaiškinta, kaip Departamentas supranta Aprašo 9 punktą. Nesutikdamas su Departamento pozicija Aprašo 9 punkto atžvilgiu, pareiškėjas šį savo nesutikimą grindžia kito teisės akto (Advokatūros įstatymo) nuostatomis ir siekia Departamento subjektyvų Aprašo 9 punkto išaiškinimą pakeisti.
24. ABTĮ 17 straipsnyje pateiktas sąrašas bylų, kurios priskirtinos administracinių teismų kompetencijai. ABTĮ 17 straipsnio 1 dalies 1 punktas įtvirtina, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl valstybinio administravimo subjektų priimtų teisės aktų ir veiksmų (neveikimo) teisėtumo, taip pat dėl šių subjektų vilkinimo atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus. Tačiau administracinė byla dėl valstybinio administravimo subjektų priimtų teisės aktų ir veiksmų teisėtumo galima tik dėl tokių teisės aktų ir veiksmų, kurie sukelia teisines pasekmes atitinkamiems asmenims.
25. Teisėjų kolegija pažymi, kad Raštas – atsakymas į pareiškėjo paklausimą – plačiąja prasme yra viešojo administravimo subjekto atliktas veiksmas, tačiau jį atlikus pareiškėjo teisių apimtis nesusiaurėjo, papildomų pareigų jam neatsirado. Vadinasi dėl Rašto, kuriuo įtvirtintas Departamento ir pareiškėjo nuomonių skirtumas, negali būti iškelta administracinė byla, tokio pobūdžio ginčų administracinis teismas nesprendžia. Teisinių pasekmių nebuvimas byloja, jog ginčo iš esmės nėra. Nesant ginčo, nėra ir bylos nagrinėjimo dalyko (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-2132/2014).
26. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Raštas negali būti savarankišku ginčo administraciniame teisme dalyku, todėl administracinė byla nutrauktina kaip nepriskirtina administracinių teismų kompetencijai (ABTĮ 103 str. 1 p.). Pirmosios instancijos teismas netinkamai vadovavosi proceso teisės normomis šioje byloje. Teismas neturėjo teisinio pagrindo priimti ir nagrinėti pareikštą reikalavimą, todėl jo sprendimas turi būti atitinkamai panaikintas (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-743-858/2018; 2019 m. spalio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1042-822/2019; 2019 m. rugsėjo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2073-662/2019).Apeliaciniame skunde nurodyti argumentai savo ruožtu yra teisiškai nebereikšmingi, todėl apeliacinės instancijos teismas jų pagrįstumo nevertina ir dėl jų nepasisako.
27. Byloje taip pat nustatyta, kad pareiškėjas, teikdamas skundą pirmosios instancijos teismui ir apeliacinį skundą, iš viso buvo sumokėjęs 45 Eur žyminį mokestį (b. l. 18, 108). Vadovaujantis ABTĮ 38 straipsnio 1 dalies 4 punktu, bylą nutraukus, kai ji nenagrinėtina teisme, žyminis mokestis pareiškėjui grąžintinas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 8 d. sprendimą panaikinti.
Administracinę bylą pagal pareiškėjo E. P. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl 2017 m. gegužės 4 d. rašto Nr. (15/2-4) 10K-18889 „Dėl informacijos pateikimo“ panaikinimo nutraukti.
Grąžinti pareiškėjui E. P. sumokėtą 45 Eur (keturiasdešimt penkių eurų) žyminį mokestį.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Ramūnas Gadliauskas
Ričardas Piličiauskas
Arūnas Sutkevičius