Administracinė byla Nr. TA-532-575/2021
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02360-2019-6
Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2021 m. liepos 14 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo I. J. (I. J.) ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. balandžio 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo I. J. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Teisėjų kolegija
nustatė:
I.
1. Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu, kurį patikslino, ir prašė priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, 15 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Pareiškėjas teigė, kad Lukiškių tardymo izoliatoriuje – kalėjime (toliau – ir Lukiškių TI-K) buvo laikomas kalinimo teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis laikotarpiu nuo 2017 m. (tiksli data nenurodoma) iki 2019 m. gegužės 20 d.
2. Pareiškėjas nurodė, kad kamerose sanitarinis mazgas yra gyvenamojoje patalpoje ir atskirtas sienele, ne aukštesne nei 1,5 m, todėl buvo pažeidžiama teisė į privatumą. Pareiškėjas Lukiškių TI-K administracijos prašė gerinti privatumo sąlygas, tačiau jam buvo atsakyta, kad užuolaida yra pakankama apsauga privatumo užtikrinimui.
3. Pareiškėjas paaiškino, kad turi teisę tik į 1,5 val. pasivaikščiojimą kiemelyje, nors tokia praktika prieštarauja Europos komiteto prieš kankinimą ir laikymą, nubaudimą nežmoniškomis arba žeminančiomis sąlygomis išaiškinimui, pagal kurį suimtasis arba nuteistasis turi teisę ne mažiau kaip 8 val. į dieną praleisti lauke arba už kameros ribų.
4. Lukiškių TI-K nėra šilto (karšto) vandens, nesudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu, ne rečiau kaip kartą per savaitę, todėl buvo pažeistas higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 68 punktas. Pažymėjo, kad Lukiškių TI-K nėra įrengtų vandens šildymo sistemų, todėl vykstant remonto darbams ir nutrūkus šilto vandens tiekimui į dušuose įrengtus vandens čiaupus, būtų pažeista teisė nusiprausti.
5. Pareiškėjas manė, kad dėl tinkamai neveikiančios ventiliacijos kamerose pūva čiužiniai, užsiveisia parazitai, metalinės lovos rūdija nuo drėgmės. Kamerose nėra užtikrinamas patalpos apšvietimas, nes natūrali šviesa silpnai patenka į patalpas ir jų neapšviečia. Kamerose yra įrengtas elektrinių lempų apšvietimas, todėl pareiškėjas patiria akių ir galvos skausmus. Paaiškino, kad naktinio apšvietimo išjungti negalima, jis dega visą parą, todėl pareiškėjas negali išsimiegoti, jaučiasi irzlus, sumažėja organizme latanino. Pareiškėjo nuomone, gyvenamosiose patalpose turi būti skaidraus stiklo langai.
6. Pareiškėjas paaiškino, kad laikotarpiu nuo 2017 m. iki 2019 m. gegužės 20 d. buvo laikomas kamerose kartu su kitu asmeniu, nors kamerų plotas vyravo nuo 7,7 kv. m iki 7,9 kv. m, dėl mažo ploto negalėjo judėti, teko sėdėti po 22 val., o kartais net visą parą. Paaiškino, kad karantino metu laikotarpiu nuo 2018 m. vasario 5 d. iki 2018 m. kovo 9 d. nebuvo užimtumų. Vasaros metu tai pat netaikomos užimtumo programos, t. y. pareiškėjas nevedamas į kompiuterinės raštingumo programos vykdymą, į šachmatų būrelį, biblijos valandėlę. Dėl šių priežasčių pareiškėjui sutriko miegas, jautė nuolatinę depresiją.
7. Atsakovo atstovas pateikė atsiliepimą į skundą, kuriame nurodė, kad su skundu nesutinka ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
8. Atsakovo atstovas pateikė gyvenamųjų kamerų, kuriose pareiškėjas buvo laikomas laikotarpiu nuo 2017 m. sausio 23 d. iki 2019 m. gegužės 20 d., numerius, jų plotus, asmenų skaičių tose gyvenamosiose kamerose, įskaitant ir patį pareiškėją. Teigė, kad pateikti duomenys patvirtina, jog nurodytu laikotarpiu vienam asmeniui tenkantis plotas gyvenamojoje kameroje atitiko Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124) nustatytus reikalavimus.
9. Atsakovo atstovas pažymėjo, kad vadovaudamasis teisės aktais, reglamentuojančiais Lukiškių TI-K pareigūnų pareigų atlikimą, priežiūros posto pareigūnas nuolat stebi suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekdamas užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendindamas nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardindamas konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje. Nurodė, jog Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“, (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės) III skyriuje reglamentuotas tardymo izoliatorių kamerų įrengimas, tačiau šiose taisyklėse nenustatyta, kad kamerose būtų sanitarinių mazgų atitvėrimai nuo kameros duryse esančių stebėjimo akučių.
10. Atsakovo atstovas paaiškino, kad tvarkyti gyvenamąsias kameras bei kamerose esančius sanitarinius mazgus turi jose apgyvendinti asmenys, todėl į visas gyvenamąsias kameras, kurias tvarko nuteistieji, yra išduotos švarios ir tvarkingos valymo priemonės: šepetys grindims, šiukšlių semtuvėlis, kibiras, šluostė, kurios išduodamos du kartus per mėnesį, t. y. mėnesio pradžioje ir mėnesio viduryje. Tačiau gavus suimtųjų ir nuteistųjų prašymus, kad gyvenamosiose kamerose trūksta indų plovimo, kameros valymo ir sanitarinių techninių įrengimų dezinfekavimo priemonių, trūkstamos priemonės nedelsiant atnešamos.
11. Atsakovo atstovas nurodė, kad Lukiškių TI-K kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose yra įrengtas sanitarinis mazgas. Sanitariniame mazge yra įrengta šalto vandens tiekimo sistema; karšto vandens tiekimo sistema turi būti įrengta sveikatos priežiūros tarnyboje, maitinimo įmonėje, sanitarinėje švarykloje, dušinėje, kirpykloje, skalbykloje, trumpalaikių ir ilgalaikių pasimatymų kambariuose, siuntinių priėmimo patalpoje. Karšto vandens tiekimo sistemos įrengimo gyvenamosiose kamerose higienos norma nenumato. Lukiškių TI-K tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 m aukščio. Manė, jog toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka galiojančių teisės aktų (žr. Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 134:2015)) reikalavimus. Paaiškino, kad Lukiškių TI-K yra įrengta centrinė šildymo sistema. Visose kamerose yra centrinio šildomo įranga. Šildymo sezono metu visose gyvenamosiose kamerose palaikoma optimali temperatūra. Dirbtinis dieninis ir naktinis apšvietimai Lukiškių TI-K esančiose kamerose yra įrengti vadovaujantis teisės aktų reikalavimais.
12. Dėl kamerų įrengimo atsakovo atstovas nurodė, kad lovos matmenys yra apie 1,9 m x 0,7 m (1,33 kv. m), stalo (kamerose, kuriose yra iki 4 lovų) – apie 0,6 m x 0,5 m (0,3 kv. m), taburetės – apie 0,3 m x 0,3 m (0,07 kv. m), sanitarinio mazgo su klozetu patalpos – apie 0,8 m x 0,7 m (0,56 kv. m). Sanitarinis mazgas yra atitvertas nuo likusio kameros ploto 1,5 m aukščio pertvara, kuri padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Pažymėjo, kad visose kamerose yra įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos maisto produktams laikyti bei higienos priemonėms sudėti.
13. Nurodė, kad Lukiškių TI-K kamerose langai vėdinimui yra pritaikyti, kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka HN 134:2015 17 punkte nustatytus reikalavimus. Asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose. Lukiškių TI-K laikomiems asmenims vieną kartą per savaitę iki 15 min. suteikiama teisė nusiprausti duše ir dušo patalpų įrengimas atitinka higienos normų reikalavimus. Siekdamas užtikrinti nuteistųjų (suimtųjų) privatumą duše, Lukiškių TI-K dušo patalpose įrengė pertvaras (pertvaros bendras aukštis yra 1,6 m (tame tarpe – 0,4 m atstumas tarp pertvaros ir grindų), plotis – 1,2 m). Paaiškino, kad dalyvavimas socialinės reabilitacijos programose ir priemonėse pagrįstas savanoriškumo principu, nuteistieji turi savanoriškai dalyvauti įstaigoje vykdomose programose, priemonėse ir užsiėmimuose, o pareiškėjui buvo sudarytos sąlygos kiek įmanoma daugiau laiko praleisti už kameros ribų. Atsakovo atstovas pažymėjo, kad pasivaikščiojimas gryname ore yra nuteistųjų teisė, bet ne pareiga.
14. Atsakovo atstovas teigė, kad pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio ir nekonkretūs. Pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą, todėl nagrinėjamu atveju nėra būtinos Civilinio kodekso 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.
II.
15. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. balandžio 22 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino iš dalies. Teismas priteisė pareiškėjui I. J. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, 600 Eur neturtinei žalai atlyginti.
16. Teismas nustatė, kad nagrinėjamos administracinės bylos dalykas – pareiškėjo reikalavimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, priteisti 10 000 Eur neturtinės žalos, patirtos dėl jo kalinimo teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime, atlyginimą pagrįstumas.
17. Remiantis į bylą pateiktais rašytiniais įrodymais, teismas nustatė, kad pareiškėjas į Lukiškių TI-K buvo šiais laikotarpiais: nuo 2017 m. sausio 23 d. iki 2017 m. kovo 6 d.; nuo 2017 m. kovo 9 d. iki 2017 m. balandžio 10 d.; nuo 2017 m. gegužės 25 d. iki 2019 m. gegužės 20 d.
18. Teismas nurodė, kad ginčui aktualiu laikotarpiu galiojo HN 134:2015 (galioja nuo 2015 m. lapkričio 1 d.), kuri minimalaus ploto normos vienam asmeniui nenustatė. Tačiau šiuo laikotarpiu minimalūs kalinimo vietų kamerų plotui keliami reikalavimai buvo įtvirtinti Įsakymo Nr. V-124 (redakcija, galiojanti nuo 2011 m. vasario 1 d.) 1.3.1 punkte, kuriame nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248 „Dėl Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos ir jos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plano patvirtinimo“, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus). Jokie kiti imperatyvaus pobūdžio nacionaliniai ar tarptautiniai teisės aktai, be kita ko, ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – ir Konvencija) vienam asmeniui tardymo izoliatoriuje turinčio tekti ploto normos ar gyvenamojo ploto apskaičiavimo metodikos konkrečiai nenustato. Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra pažymėjęs, jog sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, bet plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršic prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)). Tai atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktiką panašaus pobūdžio bylose (žr. pvz., 2017 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1312-756/2017, 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1604-520/2018). Nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimali ploto norma – nagrinėjamu atveju 3,6 kv. m – neįskaičiuoti patalpoje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamo ploto. Tačiau, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tekusį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgiama į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., EŽTT 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą byloje Lutokhin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 12008/03), 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06); LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013, 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016, 2017 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-477-662/2017).
19. Atsižvelgęs į Vilniaus PN į bylą pateiktus duomenis, teismas nustatė, kad Lukiškių TI-K reikalavimo dėl minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto laikėsi visą ginčo laikotarpį (nuo 2017 m. sausio 23 d. iki 2019 m. gegužės 20 d.), per kurį pareiškėjas Lukiškių TI-K praleido iš viso 432 dienas. Teismas padarė išvadą, kad ginčo laikotarpiu buvo tinkamai užtikrinta pareiškėjo teisė į kalinimą kamerose, kuriose jam tenkantis patalpos plotas būtų ne mažesnis nei Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte nustatytas minimalus dydis (3,6 kv. m). Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjui būnant kamerose vienam ar laikomam su kitais asmenimis visą ginčo laikotarpį teko daugiau nei 3,6 kv. m gyvenamojo ploto (nuo 3,74 kv. m iki 7.94 kv. m), teismas padarė išvadą, jog nėra pagrindo konstatuoti Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų, pažeidžiančių pareiškėjo teisę į minimalų 3,6 kv. m gyvenamąjį plotą.
20. Teismas nurodė, kad Lukiškių TI-K laisvės atėmimo bausmę atliekančių nuteistųjų socialinė reabilitacija organizuojama vadovaujantis Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 136, 137 ir 1371 straipsnių reikalavimais. Vykdomos programos ir pozityvaus užimtumo priemonės patvirtintos Lukiškių TI-K direktoriaus 2014 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. N-64 „Dėl Socialinės reabilitacijos skyriaus vykdomų programų ir pozityvaus užimtumo priemonių patvirtinimo“. Teismas nusattė, kad pareiškėjas dalyvavo Naujai atvykusių į Lukiškių TI-K nuteistųjų adaptacijos programoje, ŽIV / AIDS ir narkomanijos prevencijos priemonėje, Pozityvaus užimtumo priemonėse, Kriminalinės subkultūros apraiškų prevencijos programoje, buvo išvedamas žaisti stalo tenisą, į lauką žaisti krepšinį bei tinklinį. Darbo, poilsio ir švenčių dienomis buvo išvedamas į Laisvalaikio užimtumo patalpas. Dalyvavo užsiėmime „Biblijos valanda“. Pareiškėjo nurodytu laikotarpiu, atsižvelgiant į Lukiškių TI-K direktoriaus 2018 m. vasario 9 d. įsakymą Nr. 1-37 „Dėl Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo pasirengimo gripo epidemijai 2018 metams plano patvirtinimo“, nuo 2018 m. vasario mėnesio Lukiškių TI-K buvo atšaukti kultūros, sporto ir kiti masiniai renginiai, nebuvo vykdomi grupiniai užsiėmimai, nevedami suimtieji ir nuteistieji į fizinės reabilitacijos kambarius ir t. t. iki karantino atšaukimo. Teismas atsižvelgęs į tai, kad nors pareiškėjas teigė, jog Lukiškių TI-K nepakankamai užtikrino suimtųjų (nuteistųjų) socialinių reabilitacijos programų įgyvendinimą, socialinių poreikių tenkinimą, padarė išvadą, kad atsakovo atstovo pateikti įrodymai paneigia šiuos pareiškėjo teiginius.
21. Teismas nurodė, kad HN 134:2015 nereglamentuoja sanitarinio mazgo įrengimo laisvės atėmimo vietose reikalavimų. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės) 14.5 punkte nustatyta, kad kamerose turi būti įrengta sanitarinio mazgo patalpa. Ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 m aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Teismas pastebėjo, kad šios taisyklės taikomos naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams. Veikiantiems tardymo izoliatoriams taikomi tik tie šių taisyklių reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais.
22. Teismas pažymėjo, kad EŽTT ne vienoje byloje yra nurodęs, kad kamerų įrengimas taip, jog tualetas neturi jokio atskyrimo nuo gyvenamosios erdvės arba yra atskirtas maždaug 1–1,5 m aukščio pertvara, atima iš sulaikytojo bet kokį privatumą naudojantis tualetu, kadangi jis lieka visą laiką matomas kitų kalinių, sėdinčių ant gultų, bei prižiūrėtojų, žvelgiančių per stebėjimo angą / akutę (žr. pvz., sprendimą byloje Makarov prieš Rusiją ir byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją, 2007 m. lapkričio 15 d. sprendimą byloje Grishin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 30983/02), 2002 m. liepos 15 d. sprendimą byloje Kalashnikov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 47095/99), 2012 m. gegužės 10 d. sprendimą byloje Glotov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 41558/05)), net jei kalinimo įstaigos taisyklės draudžia visiškai uždengti tualetą durimis ar užuolaida (minėtas EŽTT sprendimas byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją). Pabrėžė, kad EŽTT byloje Savenkovas prieš Lietuvą neigiamai vertino aplinkybę, jog Lukiškių TI-K kamerose buvo atviri tualetai be pakankamo privatumo (žr. pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)). Į šią EŽTT praktiką LVAT nuosekliai atsižvelgia analogiško pobūdžio bylose, kuriose ne kartą yra pažymėta, kad suimtųjų (nuteistųjų) privatumui užtikrinti nepakanka tik atskirti sanitarinį mazgą sienele nuo likusio kameros ploto, kadangi suimtieji (nuteistieji), besinaudojantys tualetu, gali būti matomi iš įėjimo į sanitarinį mazgą pusės. Tam, kad suimtiesiems (nuteistiesiems) būtų tinkamai garantuotas jų privatumas, įėjimas į sanitarinį mazgą turi būti uždengtas (įrengiant duris arba kitu būdu) (žr. pvz., 2017 m. spalio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-5030-556/2017, 2018 m. spalio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-249-822/2018). Tinkamas atskiro tualeto neįrengimas (jo neatskyrimas nuo likusios kameros ir neįrengus durų) turėtų būti vertinamas kaip žmogaus garbę ir orumą pažeidžiantis elgesys (žr., pvz., LVAT 2018 m. lapkričio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2380-822/2018).
23. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad nors Lukiškių TI-K kamerose esančio sanitarinio mazgo įrengimas ir atitinka Eksploatavimo taisyklių 14.5 punkto reikalavimus, tačiau, vadovaujantis teismų praktika, padarė išvadą, kad sanitarinio mazgo kamerose, kuriose pareiškėjas buvo kalinamas ginčo laikotarpiu nuo 2017 m. sausio 23 d. iki 2017 m. kovo 5 d., nuo 2017 m. kovo 9 d. iki 2017 m. balandžio 9 d., nuo 2017 m. gegužės 25 d. iki 2019 m. gegužės 20 d., įrengimas neužtikrino visiško asmens privatumo. Atsižvelgiant į tai, teismas nustatė pareiškėjo teisių pažeidimą, sukėlusiu jam neigiamų išgyvenimų, sietinu su atsakovo atstovo pareigos užtikrinti pareiškėjui teisę į privatumą nevykdymu, turėjusiu įtakos jo suėmimo sąlygų bloginimui. Taigi, teismas konstatavo, kad pareiškėjo teisė į privatumą, naudojantis sanitariniais mazgais, objektyviai galėjo būti pažeista laikotarpiais nuo 2017 m. sausio 23 d. iki 2017 m. kovo 5 d., nuo 2017 m. kovo 9 d. iki 2017 m. balandžio 9 d., nuo 2017 m. gegužės 25 d. iki 2019 m. gegužės 20 d., iš viso 432 dienas.
24. Teismas įvertino, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas savo teiginių dėl kamerose buvusios netinkamos apšvietos, ventiliacijos, parazitų veisimosi visiškai nedetalizavo, t. y. nenurodė, kada ir kuriose kamerose buvo nesilaikoma HN 134:2015 nustatytų reikalavimų, nepaaiškino, kada ir kaip nebuvo užtikrinama apšvieta, ventiliacija, veisėsi parazitai, nenurodė šiuos jo teiginius galinčių patvirtinti įrodymų, neindividualizavo dėl to kilusių subjektinių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), taip pat ir priežastinio ryšio. Iš bylos medžiagos teismas nustatė, kad pareiškėjas į Lukiškių TI-K administraciją su skundu dėl kameros būklės nesikreipė. Įvertinęs byloje esančius įrodymus, taip pat nustatęs, kad pareiškėjas nepateikė detalizuoto paaiškinimo, kada ir kokiose kamerose galimai buvo jo nurodyto pobūdžio pažeidimai, teismas padarė išvadą, kad objektyviais duomenimis nepagrįsti pareiškėjo argumentai negali būti pagrindu neturtinei žalai konstatuoti. Nurodė, kad LVAT savo praktikoje taip pat yra nurodęs, jog reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui. Vien tik pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka, paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais (žr. pvz., 2012 m. kovo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-336/2012, 2017 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-378-525/2017). Taigi, atsižvelgęs į LVAT suformuotas nuostatas įrodymų naštos paskirstymo prasme bylose dėl teisės aktų neatitinkančių kalinimo sąlygų, teismas nurodė, kad pareiškėjas privalo pateikti detalų kalinimo sąlygų apibūdinimą. Šiuo atveju, kaip nurodė teismas, pareiškėjas pateikė tik savo subjektyvią nuomonę, todėl vien pareiškėjo nuomone grindžiamas argumentas dėl higienos normų neatitinkančių kamerų būklės negali būti pagrindu neturtinei žalai konstatuoti.
25. Dėl pareiškėjo teiginio, kad buvo pažeista jo teisė į ne trumpesnį kaip 8 val. per dieną praleidimą lauke, teismas pažymėjo, jog Suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad suimtiesiems kasdien suteikiama teisė į ne mažiau kaip vienos valandos pasivaikščiojimą gryname ore. Pasivaikščiojimas vyksta dienos metu specialiai tam skirtoje tardymo izoliatoriaus teritorijoje, laikantis šio įstatymo 10 straipsnio reikalavimų (Suėmimo vykdymo įstatymo 29 st. 2 d.). BVK 103 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nuteistieji šio kodekso numatytais atvejais turi teisę kasdien pasivaikščioti gryname ore. Nuteistųjų pasivaikščiojimas vyksta dienos metu specialiai tam skirtoje pataisos įstaigos teritorijoje, laikantis šio kodekso 70 straipsnio reikalavimų. Pasivaikščiojimo gali nebūti arba jo trukmė sutrumpinama tik dėl nepalankių oro sąlygų, jei su tuo sutinka nuteistasis (BVK 103 str. 2 d.). Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą (CPT) standarto (2002) 1 – Rev. 2006 II skyriaus „Įkalinimas“ pateiktos ištraukos iš trečiosios bendros ataskaitos [CPT/Inf (93) 12] 47 punkte numatyta, kad Europos komitetas prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą mano, jog turėtų būti stengiamasi užtikrinti, kad kalintieji kardomojo įkalinimo įstaigose galėtų praleisti tinkamą dienos dalį (8 val. ar daugiau) ne jų kamerose. Teismas atkreipė dėmesį, kad šiuo atveju minėtoje normoje rekomenduojamas 8 val. ir daugiau laikotarpis taikytinas kalinamų asmenų buvimui ne savo kamerose, o ne, kaip nurodo pareiškėjas, laiko praleidimui lauke.
26. Teismas apibendrino, kad pareiškėjas nenurodė konkrečių datų, kada jam nebuvo leista išeiti pasivaikščioti, kai jis tokia teise dar nebuvo pasinaudojęs. Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas neneigė, jog buvo vedamas pasivaikščioti ne mažiau kaip vieną valandą per parą. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, vadovaujantis minėtu teisiniu reguliavimu, teismas padarė išvadą, kad atsakovo atstovo veiksmų, suteikiant pareiškėjui galimybę pasivaikščioti gryname ore vieną valandą per dieną, neteisėtumo nenustatyta.
27. Teismas taip pat nustatė, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas kreipėsi į administraciją su nusiskundimais dėl šilto vandens nebuvimo duše (prašymu suteikti galimybę pasinaudoti dušu dėl to, kad juo nebuvo pasinaudota dėl šilto vandens duše nebuvimo, taip pat pasinaudoti dušu pasportavus). Teismas įvertino, kad nesant pareiškėjo nusiskundimų Lukiškių TI-K administracijai, atsakovo atstovui tektų neproporcinga pareiga paneigti tokius abstrakčius teiginius, todėl teismas vertino juos kaip neįrodytus.
28. Pagal HN 134:2015 44 punktą laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nurodė, kad Lukiškių TI-K jis turėjo tokią galimybę, todėl teismas padarė išvadą, jog Lukiškių TI-K tinkamai įgyvendino minėtą pareigą.
29. Atsižvelgęs į laikotarpį, kuriuo pareiškėjui Lukiškių TI-K kamerose nebuvo užtikrinamas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais, iš viso 432 dienas, į pažeidimo mąstą, jo trukmę, epizodiškumą, formuojamą EŽTT ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką nustatant priteisiamos neturtinės žalos dydį už analogiško pobūdžio pažeidimus (žr., pvz., LVAT 2017 m. kovo 14 m. nutartį administracinėje byloje Nr. A-477-662/2017, 2018 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1320-552/2018), į tai, kad pareiškėjas, be skunde nurodytų aplinkybių, nenurodė ir nepateikė jokių kitų įrodymų, patvirtinančių neturtinės žalos padarymo dydį, nesant įrodymų, kad kalinimo sąlygos pakenkė pareiškėjo sveikatai, taip pat į tai, kad pareiškėjas, darydamas nusikalstamą veiką, turėjo numatyti būsimas pasekmes, į teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, teismas pareiškėjui priteisė 600 Eur neturtinei žalai atlyginti.
III.
30. Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir patenkinti skundą.
31. Pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino visas aplinkybes, taip pat teismas neturėjo remtis Lietuvos teise, nes ji prieštarauja EŽTT praktikai. Akcentuoja, kad nesutinka su visais pirmosios instancijos teismo argumentais, kuriais buvo atmesti pareiškėjo skundo argumentai, nes jie yra nemotyvuoti. Taip pat teismas neteisingai įvertino neturtinės žalos atlyginimo dydį. Pareiškėjas nurodo, kad Canali byloje EŽTT priteisė 34 000 litų neturtinei žalai atlyginti.
32. Atsakovas pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. balandžio 22 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
33. Atsakovas teigia, kad pirmosios instancijos teismas nemotyvuoja, kodėl, teismo manymu, pažeistai teisei apginti nepakanka vien pažeidimo pripažinimo. Atsakovas pažymi, kad neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nebaigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, todėl teismas turėtų spręsti dėl materialios kompensacijos už patirtą neturtinę žalą dydžio, aiškindamasis ir vertindamas individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, atsižvelgdamas į įstatyme bei teismų praktikoje įtvirtintus ir teismo šiuo konkrečiu atveju reikšmingais pripažintus kriterijus. Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas. Sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio, atsižvelgtina ir į tokias reikšmingas bendro pobūdžio aplinkybes, kaip bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį bei bendruosius teisės principus. Atsižvelgus į nurodytą teisinį reglamentavimą, bei teismų praktiką, darytina išvada, kad pareiškėjas turėjo pateikti teismui kuo daugiau ir kuo svarbesnių bei reikšmingų aplinkybių, patvirtinančių neturtinės žalos kilimo faktą, o pirmosios instancijos teismo nustatyta atlygintinos neturtinės žalos suma nėra pagrįsta jokiais nurodytais objektyviais kriterijais.
34. Pirmosios instancijos teismas išsamiai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pareiškėjo pasekmių, išgyvenimų, taip pat priežastinio ryšio tarp pareiškėjo nurodytų pažeidimų ir jam padarytos neturtinės žalos, o pareiškėjas nepateikė duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines bei psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ir laipsnio klausimo sprendimui, todėl pirmosios instancijos teismo pozicija vertintina kaip neargumentuota.
35. Atsakovas, atsižvelgęs į EŽTT ir LVAT aktualią praktiką, į byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę ir intensyvumą, konstatuoja, kad byloje nustatyti pažeidimai nelaikytini intensyviais ir neprilygo pagal Konvencijos 3 straipsnį draudžiamam elgesiui. Todėl šiuo atveju nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais ir pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą, tai atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus.
36. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus PN, pateikė atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą, kuriame prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.
37. Teigia, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde abstrakčiais argumentais ginčija pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, tačiau nenurodo jokių bylos faktais ir teisės aktų normomis pagrįstų argumentų, dėl kurių pirmosios instancijos teismo išvados dėl pareiškėjo pateikto skundo turėtų būti pripažintos neteisingomis.
38. Atsakovo nuomone, nagrinėjamu atveju nėra būtinos Civilinio kodekso 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, tinkamai įvertino byloje surinktus rašytinius įrodymus, reikalingus išsamiai ištirti bylos aplinkybes ir objektyviai įvertinti situaciją. Teikdamas apeliacinį skundą, pareiškėjas nepateikia naujų įrodymų ar faktinių aplinkybių. Atsižvelgiant į tai, atsakovas mano, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas.
Teisėjų kolegija
konstatuoja:
IV.
39. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš netinkamų jo laikymo Lukiškių TI-K, atlyginimo.
40. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad 432 dienas pareiškėjui Lukiškių TI-K kamerose nebuvo užtikrinamas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais, pareiškėjo skundą patenkino iš dalies. Teismas priteisė pareiškėjui I. J. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN (iki reorganizavimo – Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K) 600 Eur neturtinei žalai atlyginti. Nesutikdami su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliacinius skundus pateikė pareiškėjas ir atsakovo atstovas.
41. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinių skundų ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo ir atsakovo atstovo apeliacinių skundų ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).
42. Teisėjų kolegija, visų pirma įvertinusi pareiškėjo apeliacinio skundo teiginį, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino visas byloje esančias aplinkybes, daro išvadą, kad pareiškėjas tokiu būdu ginčija pirmosios instancijos teismo atliktą byloje esančių įrodymų vertinimą.
43. ABTĮ 56 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įrodymai administracinėje byloje yra visi faktiniai duomenys, kurie priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. To paties straipsnio 7 dalyje įtvirtinta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios; teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais.
44. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą įrodymų vertinimo aspektu, nustatė, kad teismas, nagrinėdamas administracinę bylą pagal pareiškėjo pateiktą skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo dėl ginčo laikotarpiu buvusių netinkamų laikymo Lukiškių TI-K sąlygų, prieš tai nurodytų įrodymų vertinimo taisyklių laikėsi, įvertino visus pareiškėjo skunde išdėstytus nusiskundimus aktualaus teisinio reglamentavimo bei teismų praktikos kontekste, todėl teisėtai ir pagrįstai nustatė, jog 432 dienas pareiškėjui Lukiškių TI-K kamerose nebuvo užtikrinamas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais, t. y. atitinkamus atsakovo atstovo ar jo pareigūnų neteisėtus veiksmus ar neveikimą.
45. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikė pirmosios instancijos teismo išvadas paneigiančių argumentų ar įrodymų. Be to, nors pareiškėjas nurodo, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertinos visas byloje esančias aplinkybes, teigia, kad teismo sprendimo argumentai nemotyvuoti, visiškai nepagrindžia, kodėl pirmosios instancijos teismas vienus ar kitus įrodymus vertino netinkamai arba kodėl teismo išvados dėl pareiškėjo skundo teiginių yra nepagrįstos, dėl kokių argumentų nebuvo pasisakyta.
46. Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat dėsto abstrakčius argumentus, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo vadovautis Lietuvos Respublikos teise, nes ji prieštarauja EŽTT praktikai, tačiau nenurodo jokių konkrečių argumentų, dėl kurių jo nusiskundimų, jo nuomone, nukrypta nuo EŽTT formuojamos praktikos, ar nuo kokių konkrečių „Europos teisės“ nuostatų buvo nukrypta. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos teisės aktai yra privalomi ir taikytini Lietuvos Respublikoje nepriklausomai nuo to, ar pareiškėjas prašo juos taikyti.
47. Pareiškėjas remiasi EŽTT sprendimu Canali byloje ir teigia, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino neturtinės žalos atlyginimo dydį. Atsakovo atstovas apeliaciniame skunde teigia, kad nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais ir pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą
48. Atsakydama tiek į pareiškėjo, tiek į atsakovo apeliacinių skundų argumentus, susijusius su neturtinės žalos atlyginimu, teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas netinkamomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., 2008 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-1966/2008; 2009 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-734/2009; 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4043-624/2017 ir kt.).
49. Teisėjų kolegija pažymi, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva, todėl nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl turtinės žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai. Be to, būtina atsižvelgti į tai, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia (be kita ko) – teisingumo principo. Lietuvos teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius. Taigi neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir kt. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2422-492/2016 ir kt.).
50. Teisėjų kolegija pažymi, kad kiekvienas žalos dėl nepriimtinomis kalinimo sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje. Taigi atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra būtent nacionalinio teismo prerogatyva ir teismas priteisdamas konkretų neturtinės žalos dydį turi pareigą atsižvelgti į įvardintus kriterijus, į tai, kad būtent priteistina neturtinė žala kompensuotų asmens patirtą žalą.
51. Įvertinus pirmosios instancijos teismo nustatytą pažeidimą (pareiškėjui Lukiškių TI-K kamerose nebuvo užtikrinamas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais) atsižvelgus į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis trukmę (432 dienos), bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės socialinius įsipareigojimus, Vyriausybės patvirtintos minimalios mėnesinės algos dydį), teismų panašiose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius bei teisingumo, sąžiningumo bei protingumo principus, pažymėtina, jog šiuo atveju pareiškėjas nepagrindė, kad jo patirta žala turi būti įvertinta būtent 15 000 Eur. Tačiau darytina išvada, kad pažeidimai pareiškėjo atžvilgiu nebuvo tokie mažareikšmiai, jog šiuo atveju kaip pakankamos satisfakcijos užtektų pripažinimo, kad buvo pažeistos pareiškėjo teisės į teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas, kaip apeliaciniame skunde nurodė atsakovo atstovas. Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo priteistas 600 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimas yra pakankamas.
52. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė teisės aktų nuostatas ir priėmė pagrįstą sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo. Atsižvelgiant į tai, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. balandžio 22 d. sprendimas paliktinas nepakeistas, o pareiškėjo ir atsakovo apeliaciniai skundai atmetami.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Pareiškėjo I. J. (I. J.) ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, apeliacinius skundus atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. balandžio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Stasys Gagys
Ričardas Piličiauskas
Arūnas Sutkevičius