Administracinė byla Nr. A-54-261/2018
Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01832-2015-6
Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2018 m. liepos 4 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Romano Klišausko ir Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. liepos 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. V. (jo teisių perėmėjas Lietuvos valstybė, atstovaujama Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėjas V. V. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (toliau – ir Pravieniškių PN-AK), 20 796,65 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
1.1. Pareiškėjas paaiškino, jog buvo kalinamas nežmoniškomis, žiauriomis sąlygomis. Jam iškalėjus Pravieniškių PN-AK 2/3 laiko įvyko (duomenys neskelbtini), todėl pareiškėjas vos gali vaikščioti, suparalyžiuota dešinė pusė, tačiau po (duomenys neskelbtini) jam nebuvo paskirta jokia reabilitacija, nors pats savęs prižiūrėti (aptarnauti) negali ir yra tebelaikomas pataisos namuose. Iš pareiškėjo tyčiojasi kiti nuteistieji, tačiau į visa tai nekreipiama dėmesio. Per visą įkalinimo laiką pareiškėjas jautė moralinį ir psichologinį spaudimą, todėl jam ir įvyko (duomenys neskelbtini). Taip pat kalinimo metu vienam asmeniui tekęs plotas buvo per mažas (1 kv. m), nebuvo ventiliacijos, pakankamai šviesos ir švaros. Dėl tokių sąlygų pareiškėjas patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinius emocinius sukrėtimus, emocinę depresiją, pažeminimą, galimybių sumažėjimą, jaučia nuolatinę baimę, apatiją ir nervinius stresus, t. y. neturtinę žalą.
1.2. Patikslintame skunde pareiškėjas papildomai nurodė, kad kambariuose buvo dviejų aukštų lovos, plotas 16 kv. m, o laikoma po 8 nuteistuosius, plotą dar mažina kambaryje esančių baldų plotas. Taip pat kambariuose nėra stalo, spintelių rūbams susidėti. Nebuvo geros ventiliacijos ir apšvietimo. Taip pat pataisos namuose nėra kuo užsiimti. Dažnai kyla konfliktinės situacijos tarp nuteistųjų dėl per mažo ploto. Taip pat nekeičiama patalynė ir nėra kur išsiskalbti rūbų. Kalinimo sąlygos netinkamos, egzistuoja nuolatinės provokacijos. Pareiškėjas negauna net išmokos asmeninėms reikmėms (6 Eur kas mėnesį). Pareiškėjui tapus invalidu, niekas nuo 2014 m. netvarko jo invalidumo. Tokiu būdu buvo pažeista jo garbė ir orumas. Neturtinę žalą prašė atlyginti už laikotarpį nuo 2012 m. lapkričio 20 d. iki 2015 m. spalio mėn.
2. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
2.1. Atsakovas prašė taikyti trejų metų ieškinio senatį, kadangi pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą ir savo teises ginti nuo pat jo apgyvendinimo pataisos namuose pradžios, t. y. nuo 2012 m. gegužės 9 d.
2.2. Atsakovas nurodė, kokiais laikotarpiais ir į kokias patalpas su kiek miegamųjų vietų pareiškėjas buvo patalpintas bei pažymėjo, jog duomenų apie tai, kiek asmenų tuo metu pataisos namų gyvenamosiose ir miegamosiose vietose, kuriose gyveno pareiškėjas bausmės atlikimo metu, buvo, pateikti negali, nes tokie duomenys nėra kaupiami. Pareiškėjui nebuvo sudarytos išimtinės sąlygos, pabloginusios jo laisvės atlikimo bausmę pataisos namuose, kuriomis būtų pažeidžiamos jo gyvenimo sąlygos. Atsakovas pažymėjo, kad ne visada visos miegamojo vietos būna užimtos, todėl nuteistiesiems gyvenamojo ploto tenka daugiau.
2.3. Atsakovas atkreipė dėmesį į Pravieniškių PN-AK įstaigos tipą, kad čia nėra kamerų tipo patalpų, pareiškėjas ginčo laikotarpiu gyveno bendrabučio tipo patalpose (šiuo metu – stacionaraus gydymo patalpoje), todėl judėjimo laisvė jam nebuvo ribojama, jam buvo suteiktos ir kitos sąlygos judėti bei užsiimti tam tikra veikla. Patalpos apšviesto natūraliu ir dirbtiniu apšvietimu, miegamosios patalpos nerakinamos, užtikrinta tinkama temperatūra.
2.4. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas dėl emocinių išgyvenimų, susijusių su gyvenamosios vietos problematika, į įstaigos administraciją nesikreipė. Atsakovo nuomone, pareiškėjui diagnozuotas (duomenys neskelbtini) nėra susijęs su įkalinimo sąlygomis. Atsakovas nepagrįstai laikė pareiškėjo teiginius, kad niekas netvarko jo invalidumo, kadangi iš pateiktų duomenų matyti, jog 2015 m. rugsėjo 14 d. buvo siųsti jo medicininiai dokumentai dėl neįgalumo ir darbingumo nustatymo.
2.5. Dėl žalos atlyginimo atsakovas nurodė, kad jo neteisėtų veiksmų šiuo atveju nenustatyta, įstaigos pareigūnai veikė laikydamiesi teisės aktų reikalavimų, jų nepažeidė, byloje nėra duomenų, kad dėl neva neteisėtų pareigūnų veiksmų pareiškėjui būtų kilusi žala, pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų dėl jam kilusios žalos. Taigi šiuo atveju nėra ir priežastinio ryšio, todėl nėra įrodyta ir pagrįsta nei viena valstybės civilinės atsakomybės sąlyga, todėl šiuo atveju valstybei tokia atsakomybė ir nekyla.
II.
3. Kauno apygardos administracinis teismas 2016 m. liepos 5 d. sprendimu pareiškėjo skundą dėl netinkamų sveikatos priežiūros paslaugų sukeltos neturtinės žalos atlyginimo paliko nenagrinėtą, priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių PN-AK, 600 Eur neturtinės žalos atlyginimo, o kitus skundo reikalavimus atmetė.
4. Teismas nustatė, kad pareiškėjas į teismą, prašydamas atlyginti neturtinę žalą nuo 2012 m. lapkričio 20 d. iki 2015 m. spalio 1 d., kreipėsi 2015 m. rugsėjo 16 d., todėl pripažino, kad pareiškėjas nepraleido trejų metų ieškinio senaties termino ir atsakovo prašymo dėl ieškinio senaties termino taikymo netenkino.
5. Teismas pažymėjo, jog objektyvių duomenų, kiek pareiškėjo kalinimo metu nuteistųjų buvo Pravieniškių PN-AK gyvenamosiose patalpose, kuriose gyveno pareiškėjas, nei pareiškėjas, nei atsakovas nepateikė, todėl vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas skaičiuotinas konkrečios gyvenamosios patalpos plotą padalijant iš atsakovo atsiliepime į skundą bei 2015 m. lapkričio 23 d. rašte Nr. 65-4120 nurodyto konkrečios patalpos miegamųjų vietų skaičiaus. Tokiu būdu teismas nustatė, jog nuo 2012 m. lapkričio 20 d. iki 2013 m. kovo 20 d. pareiškėjui kalint 9 būrio 4 patalpoje nebuvo užtikrinta jo teisė į kalinimą nustatyto dydžio gyvenamojo ploto patalpoje, todėl yra pagrindas valstybės deliktinės atsakomybės taikymo požiūriu šioje byloje konstatuoti atsakovo veiksmų neteisėtumą.
6. Konstatavęs gyvenamojo ploto normos pažeidimą, teismas sprendė, kad baldų užimamas plotas santykinai mažino vienam asmeniui tenkantį gyvenamąjį plotą. Tačiau, nustatęs gyvenamojo ploto normos pažeidimą, teismas atkreipė dėmesį ir į atsakovo nurodytas aplinkybes, jog vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas yra tik santykinis dydis, t. y. apskaičiuojamas atsižvelgiant į patalpos plotą ir numatytą apgyvendinti nuteistųjų skaičių, tačiau neatspindi faktinės padėties, nes nuteistųjų skaičius gyvenamosiose patalpose keičiasi (miegamasis ne visada būna užpildytas dėl nuolatinės nuteistųjų rotacijos, kai nuteistieji išvyksta etapais į kitus pataisos namus, Laisvės atėmimo vietų ligoninę, lankosi Sveikatos priežiūros tarnyboje ir pan.), todėl likusiems nuteistiesiems tenka santykinai daugiau gyvenamosios patalpos ploto. Šių atsakovo atstovo argumentų neginčijo ir pareiškėjas.
7. Dėl kitų pareiškėjo nusiskundimų, kad gyvenamosiose patalpose nebuvo tinkamos ventiliacijos, apšvietos, jos buvo nešvarios, trūko spintų drabužiams susidėti, stalo, taip pat patalynė ir drabužiai nebuvo skalbiami, teismas pažymėjo, jog byloje liudytojais apklausti Pravieniškių PN-AK Sveikatos priežiūros tarnybos gydytoja E. L. ir nuteistasis, vykdantis sanitaro pareigas, V. K. nurodė, kad pareiškėjui atliekant laisvės atėmimo bausmę Sveikatos priežiūros tarnybos stebėjimo patalpoje, jo patalynė buvo keičiama, sanitaras pareiškėjui padėdavo išsiskalbti drabužius, todėl su tuo susijusios pareiškėjo pretenzijos dėl atmestos kaip nepagrįstos. Tačiau teismas pažymėjo, jog atsakovo atstovas nepateikė teismui įrodymų, patvirtinančių, kad pareiškėjui, kalint 9 būrio 4 patalpoje ir 8 būrio 3 patalpoje, buvo sudarytos tinkamos sąlygos išsiskalbti drabužius, kad pareiškėjo patalynė buvo skalbiama ir keičiama kartą per savaitę (teisės akto, reglamentuojančio nuteistųjų patalynės ir drabužių skalbimą, sutarčių dėl skalbimo paslaugų teikimo ir pan.), taip pat nepateikė jokių duomenų apie gyvenamųjų patalpų, kuriose ginčo laikotarpiu gyveno pareiškėjas, apšvietimą, ventiliaciją, todėl pripažino, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl netinkamos patalpų ventiliacijos, apšvietos, drabužių ir patalynės skalbimo paslaugų netinkamo suteikimo minėtose gyvenamosiose patalpose lieka nepaneigtos. Taip pat teismas pažymėjo, jog atsakovo atstovas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad gyvenamosiose patalpose, kuriose ginčo laikotarpiu gyveno pareiškėjas, buvo stalas, todėl ši pareiškėjo pretenzija laikyta pagrįsta. Aprūpinimo normose reikalavimo gyvenamąsias patalpas aprūpinti drabužių spintomis nėra nustatyta, todėl pareiškėjo argumentai dėl spintų nebuvimo atmesti. Pareiškėjas neginčijo, kad nuteistiesiems buvo išduodamas valymo inventorius ir priemonės, todėl atsakovo veiksmų neteisėtumas šiame kontekste nekonstatuotas. Liudytoja E. L. nurodė, kad Sveikatos priežiūros tarnybos stebėjimo patalpą Nr. 2 valydavo, joje palaikydavo švarą ir tvarką sanitaras, kuris vykdydavo ir Sveikatos priežiūros darbuotojų nurodymus. Liudytojas V. K., kuris atliko sanitaro pareigas, šias aplinkybes patvirtino. Kadangi byloje nėra jokių liudytojų parodymus paneigiančių įrodymų, be to, pareiškėjas nei raštu, nei žodžiu pretenzijų dėl patalpų nešvaros nereiškė, todėl teismas pareiškėjo argumentus dėl nešvarios Sveikatos priežiūros tarnybos stebėjimo patalpos Nr. 2 laikė nepagrįstais.
8. Dėl pareiškėjo nusiskundimų, jog po patirto (duomenys neskelbtini) 2013 m. gruodžio 9 d. grįžęs į Pravieniškių PN-AK iš Laisvės atėmimo vietų ligoninės buvo bejėgis, negalėjo savimi pasirūpinti (nusiprausti, išsiskalbti drabužių), tačiau juo niekas nesirūpino, nuolat kentė nuteistojo, kuris jam vežė maistą ir valė kambarius, patyčias, į tai niekas nereagavo, jam nebuvo skirta reabilitacija, netvarkomi dokumentai dėl invalidumo nustatymo, neskirta pašalpa, teismas nurodė, kad nors Laisvės atėmimo vietų ligoninės epikrizėje nurodyta, jog 2013 m. gruodžio 6 d. išrašant pareiškėją iš ligoninės, jam buvo rekomenduotas bendras režimas, nustatyta speciali mityba, rekomenduota tęsti nustatytą gydymą bei vaikščioti su lazdele, o tai iš esmės leistų daryti išvadą, kad pareiškėjo sveikatos būklė nebuvo tokia bloga, jog jis negalėtų apsitarnauti pats, tačiau liudytoja E. L. teismo posėdyje nurodė, kad iki pareiškėjo patalpinimo į Sveikatos priežiūros tarnybos stebėjimo patalpą Nr. 2, jam buvo sudėtinga apsitarnauti (nusiprausti ar išsiskalbti drabužius), todėl tikėtina pareiškėjo tvirtinimu, kad iki jo patalpinimo į Sveikatos priežiūros tarnybos stebėjimo patalpą Nr. 2 galimybė nusiprausti bei išsiskalbti drabužius pareiškėjui buvo apsunkinta.
9. Teismas taip pat pažymėjo, kad pagal galiojantį teisinį reglamentavimą visiems nuteistiesiems taikomos vienodos sąlygos išsiskalbti asmeninius drabužius bei nusiprausti, neįgaliems ar ribotai darbingiems nuteistiesiems išimčių, išskirtinių sąlygų nėra nustatyta, be to, byloje nėra duomenų, kad dėl šių nepatogumų pareiškėjas būtų kreipęsis į būrio viršininką, ar į Pravieniškių PN-AK administraciją. Šios aplinkybės formaliai šalina atsakovo veiksmų neteisėtumą, tačiau, vadovaujantis teisingumo ir protingumo principais, akivaizdu, kad žmogui, patyrusiam (duomenys neskelbtini), nevaldant dešinės kojos, turėjo būti sudarytos sąlygos turėti švarius drabužius bei užtikrinta jo asmens higiena.
10. Liudytojų E. L. ir V. K. paaiškinimais nustatyta, jog pareiškėjui būnant Sveikatos priežiūros tarnybos stebėjimo patalpoje Nr. 2, nuolatos juo buvo rūpinamasi, jam nešamas maistas, valoma patalpa, sanitaras padėdavo pareiškėjui apsiprausti, išsiskalbti drabužius, keisdavo patalynę, padėdavo jam daryti mankštą, todėl pareiškėjo argumentai, kad atliekant laisvės atėmimo bausmę Sveikatos priežiūros tarnybos stebėjimo patalpoje Nr. 2 juo niekas nesirūpino, atmesti kaip nepagrįsti.
11. Teismas pažymėjo, kad liudytojas V. K. nurodė, jog pareiškėjas buvo pasyvus, nesirūpino savo higiena, vengė praustis, negėrė vaistų, nedėjo jokių pastangų tam, kad pasveiktų. Aplinkybę, kad pareiškėjas nesilaikė gydymo režimo, negėrė vaistų, neklausė gydytojų nurodymų patvirtino ir liudytoja E. L..
12. Pareiškėjo nurodytas aplinkybes dėl sanitaro tyčiojimosi, teismo vertinimu, paneigia liudytojo V. K. parodymai, kuriais jis paaiškino, jog iš pareiškėjo nebuvo tyčiojamasi. Dėl pareiškėjo piktybiško higienos reikalavimų nesilaikymo jam buvo sakoma, jog nuo jo sklinda nemalonus kvapas ir siūloma nusiprausti, todėl tai teismo nevertinta kaip tyčiojimasis iš pareiškėjo. Be to, pareiškėjas nenurodė konkretaus atvejo, susijusio su šio pobūdžio pažeidimu, t. y. nenurodė konkrečių veiksmų, kuriuos jis traktavo kaip tyčiojimąsi iš jo, jų atlikimo datų, taip pat nenurodė asmenų, galinčių tai patvirtinti, todėl bendro pobūdžio, faktinėmis aplinkybėmis ir įrodymais nepagrįsti samprotavimai nesudaro pagrindo konstatuoti atsakovo veiksmų neteisėtumą.
13. Dėl pareiškėjo teiginių, kad jam nebuvo suteiktos reabilitacijos paslaugos, teismas atkreipė dėmesį į tai, kad šios paslaugos yra priskiriamos prie asmens sveikatos priežiūros paslaugų (Lietuvos Respublikos sveikatos priežiūros įstatymo 3 str.), todėl pareiškėjas reiškia reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, padarytą iš esmės nesuteikiant jam tinkamos asmens sveikatos priežiūros pagalbos. Kadangi asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimas yra civilinės teisės reguliavimo dalykas (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) Šeštosios knygos XXXV skyrius) ir negali būti laikomas nei viešuoju, nei vidaus administravimu, o ginčai, kylantys tarp paciento ir asmens sveikatos priežiūros įstaigos dėl sveikatos priežiūros paslaugų teikimo ar neteikimo, būdami civilinio teisinio pobūdžio, yra teismingi bendrosios kompetencijos teismui, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas nepasinaudojo privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka (pagal Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 24 str.) ir dar galima šia tvarka pasinaudoti, todėl pareiškėjo skundo reikalavimo priteisti iš atsakovo neturtinės žalos atlyginimą dėl neteikiamų asmens sveikatos priežiūros paslaugų – reabilitacijos neskyrimo – paliko nenagrinėtą.
14. Dėl pareiškėjo nusiskundimų, kad atsakovas nesiėmė veiksmų, būtinų jo neįgalumui nustatyti, teismas pažymėjo, jog byloje esantys rašytiniai duomenys bei liudytojų E. L. ir B. D. parodymai patvirtina, kad dokumentai Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir NDNT) buvo rengiami jau 2014 m., kuomet pareiškėjas 2014 m. gegužės 7 d., 2014 m. gegužės 14 d., 2014 m. rugsėjo 25 d. buvo siunčiamas į Laisvės atėmimo vietų ligoninę gydytojų konsultacijoms, kurių išrašai buvo būtini pateikti minėtai NDNT. 2015 m. sausio 19 d. pareiškėjas buvo siunčiamas į ligoninę tirti bei gydyti, 2015 m. vasario 13 d. Laisvės atėmimo vietų ligoninėje pareiškėjui suteikta tretinio lygio gydytojo neurologo konsultacija, 2015 m. kovo 15 d. planine tvarka buvo siųstas į Laisvės atėmimo vietų ligoninę konsultuoti ir gydyti, 2015 m. balandžio 2 d. gydytojas nurodė, kad renkami ir pildomi dokumentai siųsti į NDNT. 2015 m. rugsėjo 14 d. dokumentai išsiųsti NDNT Kauno dokumentų registracijos skyriui. NDNT Kauno dokumentų registravimo skyrius 2015 m. rugsėjo 17 d. raštu informavo atsakovo atstovą, kad pareiškėjas nedeklaravęs gyvenamosios vietos ir prašė pateikti jo gyvenamosios vietos deklaravimą patvirtinantį dokumentą arba pažymą, jog pareiškėjas įtrauktas į gyvenamosios vietos neturinčių asmenų apskaitą bei užpildytą asmens veiklos ir gebėjimų dalyvauti klausimyną atsiųsti NDNT. Su šiuo raštu atsakovo atstovui buvo pateikta prašymo nustatyti darbingumo lygį nauja forma ir Asmens veiklos ir gebėjimų dalyvauti klausimynas. Atsakovo atstovui nepateikus reikalaujamų dokumentų, NDNT Kauno dokumentų registravimo skyriui 2015 m. rugsėjo 14 d. išsiųsti dokumentai buvo grąžinti. Taigi minėti duomenys įrodo, kad atsakovo atstovas ėmėsi nustatytų veiksmų, būtinų pareiškėjo darbingumo lygiui nustatyti, tačiau dokumentų pateikimo procedūros neužbaigė. Byloje nenustatyta priežasčių, sutrukdžiusių pateikti minėtame rašte nurodytus dokumentus, tai iš dalies patvirtina pareiškėjo nurodytas aplinkybes dėl atsakovo netinkamo veikimo, nustatant pareiškėjo nedarbingumo lygį. Tuo pačiu pažymėta, jog šiuos veiksmus apsunkino ir nuo paties pareiškėjo priklausanti aplinkybė – gyvenamosios vietos nedeklaravimas.
15. Dėl pareiškėjo teiginių, jog bausmės atlikimo metu jam nebuvo mokama 6 Eur pašalpa, teismas pažymėjo, jog duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis dėl socialinės pašalpos skyrimo į Pravieniškių PN-AK administraciją, byloje nėra. Pareiškėjas nepateikė teismui jokių įrodymų, išskyrus abstrakčius teiginius (nenurodė, kada konkrečiai kreipėsi su prašymais dėl pašalpos skyrimo ir kokiems konkretiems būtiniausiems reikmenims įsigyti), todėl teismas padarė išvadą, jog pareiškėjas šia skundo apimtimi neįrodė kaltų atsakovo pareigūnų veiksmų ir neturtinės žalos egzistavimo fakto.
16. Įvertinęs byloje nustatytų aplinkybių ir įrodymų visumą ginčo teisinio reglamentavimo kontekste, teismas padarė išvadą, kad Pravieniškių PN-AK ginčui aktualiu laikotarpiu iš viso 4 mėnesius neužtikrino pareiškėjui teisės aktais reglamentuotos minimalios vienam asmeniui tenkančios gyvenamojo ploto normos, taip pat liko nepaneigti pareiškėjo argumentai dėl netinkamos gyvenamųjų patalpų apšvietos, ventiliacijos, stalo nebuvimo, nesuteiktų patalynės ir drabužių skalbimo paslaugų, sveikatos būklės apsunkintos galimybės išsimaudyti, išsiskalbti drabužius bei nepakankamai intensyviai tvarkomų darbingumo lygiui nustatyti būtinų dokumentų, todėl konstatavo, kad Pravieniškių PN-AK pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis kalinimo sąlygomis.
17. Nors pareiškėjas tvirtino, kad patyrė (duomenys neskelbtini) dėl kalinimo sąlygų Pravieniškių PN-AK, tačiau šį jo tvirtinimą paneigia byloje pateikti rašytiniai įrodymai bei liudytojos E. L. paaiškinimai, kuriais nustatyta, kad pareiškėjas sirgo hipertonija anksčiau, jau 2011 m. buvo patyręs (duomenys neskelbtini), 2013 m. spalio 19 d. pareiškėją ištiko (duomenys neskelbtini) dėl to, kad jis piktybiškai nesilaikė gydytojų nurodymų, gydėsi nereguliariai, negėrė jam skirtų vaistų. Byloje nėra jokių duomenų, kad vertinamuoju laikotarpiu pareiškėjas kreipėsi į Pravieniškių PN-AK Sveikatos priežiūros tarnybos specialistus dėl fizinių ar psichinių sveikatos sutrikimų, nulemtų netinkamų kalinimo sąlygų Pravieniškių PN-AK, priešingai 2014 m. balandžio 1 d. konsultuotas psichiatro, kuris nurodė, jog nusiskundimų neturi, miega gerai, nuotaika normali, jaučia pagerėjimą dėl jam taikomo gydymo.
18. Atsižvelgęs į išdėstytas aplinkybes, teismas sprendė, kad byloje nėra įrodymų apie netinkamų kalinimo sąlygų poveikį pareiškėjo fizinei sveikatai, jo emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą. Tačiau teismui nekilo abejonių, kad dėl netinkamo kalinimo sąlygų (per mažo gyvenamojo ploto, netinkamos ventiliacijos, apšvietos, neskalbiamos patalynės ir asmeninių drabužių ir pan.) pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. pareiškėjas patyrė neturtinę (moralinę) žalą.
19. Nustatęs, kad Pravieniškių PN-AK pareiškėjas vertinamuoju laikotarpiu pažeidžiant reglamentuotą minimalią gyvenamojo ploto normą buvo laikomas 4 mėnesius, gyvenamojo ploto norma buvo pažeista gana žymiai (jam teko 2,2 kv. m), atsižvelgęs į tai, kad dėl gyvenamojoje patalpoje esančių baldų šis plotas buvo dar mažesnis, įvertinęs pareiškėjo sveikatos būklę, jo ribotą galimybę judėti, nenustatę duomenų apie tai, kad pareiškėjas dėl netinkamų laikymo sąlygų būtų reiškęs pretenzijas atsakovo atstovui ar kitoms kompetentingoms institucijoms, taip pat nesant įrodymų apie tai, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, teismas padarė išvadą, jog byloje nustatyti pažeidimai nelaikytini pasiekusiais minimalų žiaurumo lygį ir suteikiančiais pagrindą pripažinti ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio nuostatų pažeidimą. Tačiau nurodytų aplinkybių visuma, teismo nuomone, sudaro pagrindą spręsti klausimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigine išraiška.
20. Įvertinęs nurodytų aplinkybių bei jas patvirtinančių įrodymų visumą, atsižvelgęs į šiuo metu Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, teismas pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydį įvertino 600 Eur suma.
III.
21. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių PN-AK, pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo pakeisti Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. liepos 5 d. sprendimą ir pripažinti, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė būti kalinamam Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis, tačiau reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
21.1. Pirmosios instancijos teismas, iš dalies patenkindamas pareiškėjo skundą, neatsižvelgė į visas faktines bylos aplinkybes, ir nevisiškai įvertino pateiktus įrodymus.
21.2. Vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, jog buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas gyveno bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, kurios susideda iš bendro miegamojo ir nuo jo atskirtų bendro naudojimo patalpų, jis turėjo judėjimo laisvę lokalinio sektoriaus teritorijoje, todėl nežymus nustatytos minimalios ploto normos pažeidimas tam tikru laikotarpiu nėra pagrindas konstatuoti, kad tai pareiškėjui realiai galėjo sukelti tokio laipsnio neigiamas pasekmes, kurias galima būtų įvardyti kaip nežmoniškas kalinimo sąlygas ar asmens žeminimą, kankinimą. Kaip nurodė pirmosios instancijos teismas, nuteistųjų skaičius gyvenamosiose patalpose keičiasi, kadangi miegamasis ne visada būna užpildytas dėl nuolatinės nuteistųjų rotacijos, kai nuteistieji išvyksta etapais į kitus pataisos namus, Laisvės atėmimo vietų ligoninę, lankosi Sveikatos priežiūros tarnyboje ir pan., todėl likusiems nuteistiesiems tenka santykinai daugiau gyvenamosios patalpos ploto.
21.3. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas pareiškėjo argumentus dėl nepakankamai sudarytų sąlygų pataisos namuose skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius, neatsižvelgė į atsakovo pateiktus įrodymus, t. y. 2015 m. rugsėjo 15 d. sutarties Nr. 76-292 kopiją dėl skalbimo paslaugų teikimo, sudarytą tarp UAB „Kauno skalbykla“ ir Pravieniškių PN-AK, pagal kurią patalynė nuteistiesiems keičiama vieną kartą per savaitę. Pareiškėjui, kaip ir visiems kitiems nuteistiesiems, yra taikomos vienodos sąlygos atiduoti skalbti skalbinius į pataisos namų skalbyklą. Jokie teisės aktai nenumato išskirtinės (neįgaliesiems ar riboto darbingumo) skalbimo tvarkos. Taip pat pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į liudytojų – pataisos namų Sveikatos priežiūros tarnybos gydytojos E. L. ir nuteistojo V. K. paaiškinimus, kad pareiškėjo patalynė buvo keičiama, sanitaras (V. K.) pareiškėjui padėdavo išsiskalbti drabužius, todėl pareiškėjo pretenzijos dėl patalynės nekeitimo ir drabužių neskalbimo pareiškėjui kalint pataisos namuose, turėjo būti atmestos kaip nepagrįstos. Byloje nėra jokių liudytojų parodymus paneigiančių įrodymų, be to, pareiškėjas nei raštu, nei žodžiu į pataisos namų administraciją dėl nepakankamai sudarytų sąlygų pataisos namuose skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužiu, nėra kreipęsis.
21.4. Patalpos, kuriuose gyveno pareiškėjas, buvo vėdinamos per langus, to neginčijo ir pats pareiškėjas, jos buvo apšviečiamos natūraliai (per langus) ir dirbtiniu apšvietimu (šviestuvais).
21.5. Byloje esantys įrodymai nepatvirtina neteisėtų valstybės institucijos veiksmų, tiek priežastinio ryšio tarp pareiškėjo nurodytų aplinkybių bei jo patirtų neigiamų išgyvenimų ar kitokio pobūdžio nepatogumų, o tuo pačiu, ir neturtinės žalos atsiradimo fakto.
21.6. Nesant duomenų apie tai, kad pareiškėjas ginčo aktualiu laikotarpiu dėl netinkamų laikymo sąlygų skundais ar prašymais buvo kreipęsis į pataisos namų administraciją ar kitas kompetentingas institucijas, bei nesant įrodymų, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjui būtų atsiradę kokie nors negrįžtami sveikatos sutrikimai, nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais. Pareiškėjo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija pareiškėjo pažeistai teisei apginti, atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
22. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, pareiškėjui kalint Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje netinkamomis kalinimo sąlygomis.
23. Pirmosios instancijos teismas, tenkindamas pareiškėjo skundą iš dalies, pripažino, kad ginčui aktualiu laikotarpiu Pravieniškių PN-AK iš viso 4 mėnesius neužtikrino pareiškėjui teisės aktais reglamentuotos minimalios vienam asmeniui tenkančios gyvenamojo ploto normos, taip pat liko nepaneigti pareiškėjo argumentai dėl netinkamos gyvenamųjų patalpų apšvietos, ventiliacijos, stalo nebuvimo, nesuteiktų patalynės ir drabužių skalbimo paslaugų, dėl sveikatos būklės apsunkintos galimybės išsimaudyti, išsiskalbti drabužius bei nepakankamai intensyviai tvarkomų darbingumo lygiui nustatyti būtinų dokumentų, todėl konstatavo, kad buvo pažeista pareiškėjo subjektinė teisė būti laikomam teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis kalinimo sąlygomis ir priteisė jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių PN-AK, 600 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
24. Atsakovas apeliacinį skundą iš esmės grindžia tuo, jog pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į visas faktines bylos aplinkybes (Pravieniškių PN-AK yra ne kamerų ar izoliatoriaus tipo kalinimo įstaiga, todėl pareiškėjas gyveno bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose ir jam santykinai mažą patalpų plotą kompensavo judėjimo ir kitos galimybės, be to, ne visos miegamosios vietos ne visada buvo užpildytos) ir nevisiškai įvertino pateiktus įrodymus (sutartis ir liudytojų parodymus dėl skalbimo paslaugų suteikimo). Atsakovo nuomone, atsižvelgus į nagrinėjamos bylos aplinkybes, šiuo atveju nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais.
25. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).
26. Pasisakydama dėl įrodymų vertinimo, teisėjų kolegija pažymi, jog pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais, o vidinis įsitikinimas susiformuoja ne vieno įrodymo bei nustatytos faktinės bylos aplinkybės pagrindu, tačiau jų visuma. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017).
27. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas šių įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė ir byloje esančius įrodymus įvertino tinkamai. Pabrėžtina, jog vien tik sutarties dėl skalbimo paslaugų sudarymo kopijos pateikimas byloje, apeliacinės instancijos teismo įsitikinimu, nėra pakankamas pagrįsti, kad tikrinamu atveju pareiškėjo gyvenimo ir buities sąlygos išties (faktiškai) buvo tinkamos (t. y. kad jam būnant ne Sveikatos priežiūros tarnybos stebėjimo patalpoje, o kitose gyvenamosiose patalpose – 9 būrio 4 patalpoje ir 8 būrio 3 patalpoje, buvo sudarytos tinkamos sąlygos išsiskalbti drabužius, kad pareiškėjo patalynė buvo skalbiama ir keičiama kartą per savaitę). Liudytojų – pataisos namų Sveikatos priežiūros tarnybos gydytojos E. L. ir nuteistojo V. K. paaiškinimai, šiuo aspektu patvirtina tik kalinimo sąlygas, buvusias pareiškėją laikant Sveikatos priežiūros tarnybos stebėjimo patalpoje, o ne kitose gyvenamosiose patalpose – 9 būrio 4 patalpoje ir 8 būrio 3 patalpoje.
28. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu 4 mėnesius nebuvo užtikrinta teisės aktais reglamentuota minimali vienam asmeniui tenkančio gyvenamojo ploto norma, t. y. šiuo laikotarpiu jam teko 2,2 kv. m gyvenamojo ploto, be to, pareiškėjui tekęs gyvenamasis plotas buvo užstatytas baldais ir kitais įrenginiais, todėl pažeidimų metu jo galimybė patalpoje laisvai judėti buvo itin suvaržyta. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pagal naujausią Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką, jei pataisos namuose kalinamam asmeniui ilgą laiką tenka mažiau nei 3 kv. m, tai taip pat reiškia Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą, nepaisant to, kad asmenims, laikomiems pataisos namuose, ir suteikiama didesnė judėjimo laisvė (žr., pvz., EŽTT 2017 m. spalio 17 d. sprendimą byloje Stemplys ir Debesys prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 71024/13, 71974/13)). Nors šiuo atveju pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylos faktines aplinkybes, ir nepripažino Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo, tačiau laikotarpis, kurį pareiškėjui teko mažiau nei 3 kv. m ploto, negali būti vertinamas kaip trumpas ar atsitiktinis, todėl atsakovo argumentai, jog asmeninės erdvės plotą pareiškėjui galėjo kompensuoti galimybė judėti kitose sektoriaus patalpose ir pan., atmestini.
29. Taip pat byloje nustatyti ir kiti kalinimo sąlygų pažeidimai (netinkama apšvieta, ventiliacija, stalo nebuvimas, nesuteiktos patalynės ir drabužių skalbimo paslaugos, dėl sveikatos būklės buvo apsunkintos galimybės išsimaudyti, išsiskalbti drabužius bei nepakankamai intensyviai tvarkomi darbingumo lygiui nustatyti būtini dokumentai), kurie, be kita ko, atsižvelgiant ir į pareiškėjo sveikatos būklę, sudarė prielaidas pareiškėjui patirti neigiamus išgyvenimus, nepatogumus, kurie pripažintini neturtine žala.
30. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017, 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017, 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016 ir kt.). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (žr. pvz., EŽTT 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02).
31. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti institucijos veiksmai – tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimas, žala – pareiškėjas dėl to patyrė nepatogumų ir diskomfortą, tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos (CK 6.271 str.).
32. Pasisakydama dėl neturtinės žalos atlyginimo būdo, teisėjų kolegija pabrėžia, jog asmens, kuris patyrė neturtinės žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Pagal EŽTT praktiką, šis teismas, gindamas Konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, tam tikrais atvejais konstatuoja, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 7508/02), 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42095/98). Todėl teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir joje nurodytą Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); taip pat žr. 2013 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1864/2013; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.).
33. Iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos matyti, kad asmens kalinimas pataisos namuose per se (savaime) neimplikuoja, kad visais atvejais sprendžiant dėl patirtos žalos atlyginimo būdo apribojama teisės pažeidimu kaip pakankama satisfakcija už įvykdytą teisių pažeidimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-667-602/2017, 2016 m. vasario 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-231-858/2016, 2016 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2292-143/2015 ir kt.).
34. Nagrinėjamu atveju, atsižvelgus į konkrečią situaciją, pareiškėjo atžvilgiu įvykdytus neteisėtus veiksmus, jų trukmę, pareiškėjo sveikatos būklę ir kitas aplinkybes, konstatuotina, jog nėra pagrindo pripažinti, kad šiuo atveju pareiškėjo pažeistai teisei apginti teisės pažeidimo fakto pripažinimas yra pakankama satisfakcija, todėl sutiktina su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad pareiškėjui turi būti priteistas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Atsakovas apeliaciniame skunde nenurodo teisiškai pagrįstų argumentų, kurie sudarytų pagrindą spręsti, jog pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju neturėjo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais. Teisėjų kolegija sutinka ir su priteista neturtinės žalos atlyginimo suma, o atsakovas jos taip pat neginčija.
35. Teisėjų kolegija, apibendrindama šioje nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino įrodymus ir vadovavosi šiai bylai aktualiomis materialiosios teisės normomis, o apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo atliktos ginčo faktinio ir teisinio aspektų analizės bei padarytų išvadų. Todėl atsakovo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, apeliacinį skundą atmesti.
Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. liepos 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.