Administracinė byla Nr. I-10-822/2018

Teisminio proceso Nr. 3-66-3-00007-2018-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 4.1; 6.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. birželio 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramutės Ruškytės, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės ir Skirgailės Žalimienės (pranešėjas),

sekretoriaujant teismo posėdžių sekretorei Laisvidai Versekienei,

dalyvaujant pareiškėjo Remigijaus Žemaitaičio atstovei advokato padėjėjai Gintai Staugienei, atsakovo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos atstovams Donatui Paruliui, Ingai Cechanovičienei,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo norminę administracinę bylą pagal Lietuvos Respublikos Seimo nario Remigijaus Žemaitaičio pareiškimą ištirti, ar Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. liepos 24 d. įsakymu Nr. V-881 patvirtinto Radiologijos ambulatorinių asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimo reikalavimų aprašo 13, 14, 15 punktai, toje apimtyje, kurioje numatomas reikalavimas asmens sveikatos priežiūros įstaigai turėti medicinos prietaisus, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 53 straipsniui, konstituciniams ūkinės veiklos laisvės, teisinės valstybės ir proporcingumo principams; ar šio aprašo 18 ir 20 punktai, toje dalyje, pagal kurią yra apribojama asmens sveikatos priežiūros įstaigos laisvė sudaryti sutartis su kitomis asmens sveikatos priežiūros įstaigomis dėl radiologinių paslaugų teikimo, numatant ribotą sąrašą tyrimų, dėl kurių tokias sutartis sudaryti yra leidžiama, neprieštarauja Lietuvos Respublikos sveikatos sistemos įstatymo 86 straipsniui, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 53 straipsniui ir konstituciniams ūkinės veiklos laisvės, teisinės valstybės ir proporcingumo principams.

Išplėstinė teisėjų kolegija

nustatė:

I.

1.    Pareiškėjas Lietuvos Respublikos Seimo narys Remigijus Žemaitaitis kreipėsi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą, prašydamas ištirti, ar 1) Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. liepos 24 d. įsakymu Nr. V-881 patvirtinto Radiologijos ambulatorinių asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimo reikalavimų aprašo (toliau – ir Aprašas) 13, 14, 15 punktai, toje dalyje, kurioje numatomas reikalavimas asmens sveikatos priežiūros įstaigai turėti medicinos prietaisus, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 53 straipsniui ir konstituciniams ūkinės veiklos laisvės, teisinės valstybės ir proporcingumo principams; 2) ar šio aprašo 18 ir 20 punktai, toje dalyje, pagal kurią yra apribojama asmens sveikatos priežiūros įstaigos laisvė sudaryti sutartis su kitomis asmens sveikatos priežiūros įstaigomis (toliau – ir ASPĮ) dėl radiologinių paslaugų teikimo, numatant ribotą sąrašą tyrimų, dėl kurių tokias sutartis sudaryti yra leidžiama (t. y. pagal 18.3 ir 20.4, 20.5 punktus), neprieštarauja Lietuvos Respublikos sveikatos sistemos įstatymo 86 straipsniui, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 53 straipsniui ir konstituciniams ūkinės veiklos laisvės, teisinės valstybės ir proporcingumo principams. Motyvuodamas savo abejonę tiriamo reguliavimo teisėtumu, pareiškėjas nurodė ir atstovas teismo posėdyje paaiškino, kad Aprašo 13, 14 ir 15 punktai nustato reikalavimus asmens sveikatos priežiūros įstaigoms, teikiančioms radiologijos paslaugas, numatant, kokius medicinos prietaisus jos privalo turėti, priklausomai nuo to, ar įstaiga teikia stacionarines antrinio lygio asmens sveikatos priežiūros paslaugas ar tretinio. Iš šių normų formuluotės yra neaišku, kokia nuosavybės ar valdymo forma įstaiga turi turėti nurodytus prietaisus, tačiau iš Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – ir Sveikatos apsaugos ministerija) pozicijos bei esamos praktikos galima daryti prielaidą, kad iš asmens sveikatos priežiūros įstaigos yra reikalaujama šiuos prietaisus turėti nuosavybės teise.

2.    Aprašą lydinčiuose dokumentuose nepateikta jokių objektyvių priežasčių, kodėl siekiama įvesti tokius ribojimus dėl asmens sveikatos priežiūros įstaigų teisės sudaryti sutartis su kitomis asmens sveikatos priežiūros įstaigomis dėl radiologinių paslaugų teikimo konkrečiais medicininiais preparatais, taip pat, nepateikta jokių paaiškinimų, ką reiškia nurodytų normų formuluotė „privalo turėti“. Aprašu yra nepagrįstai reikalaujama turėti minėtą įrangą ir apribojama laisvė sudaryti sutartis su kitomis asmens sveikatos priežiūros įstaigomis dėl radiologinių paslaugų teikimo, numatant ribotą sąrašą tyrimų, dėl kurių tokias sutartis sudaryti yra leidžiama.

3.    Sudarydama sutartis su kitomis įstaigomis asmens sveikatos priežiūros įstaiga gali gauti paslaugas už tinkamą kainą ir užtikrinti aukščiausio kokybės lygio paslaugas be papildomų valstybės ir privačių investicijų, kurių reikėtų, jei ligoninė turėtų nuosavybės teise įsigyti konkrečius prietaisus.

4.    Taip pat nėra aišku, kokiu pagrindu tiriamomis nuostatomis siekiama numatyti diferencijuotus reikalavimus dėl radiologijos paslaugų teikimo stacionarines antrinio ir tretinio lygio asmens sveikatos priežiūros paslaugas teikiančioms  asmens sveikatos priežiūros įstaigoms. Paslaugas, kurias leidžiama teikti pagal sutartis su kitomis įstaigomis, diferencijuojamos neaiškiais pagrindais, kadangi ir vienos, ir kitos yra brangios, jas teikiant yra reikalingas aukštos kvalifikacijos personalas. Aprašas nepagrįstai riboja teisę sudaryti sutartis su kitais sveikatinimo veiklos subjektais, kuri yra įtvirtinta Lietuvos Respublikos sveikatos sistemos įstatymo (toliau – Sveikatos sistemos įstatymas) 86 straipsnio 1 dalies 1 punkte.

5.    Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 53 straipsnį, valstybė, turinti pareigą sukurti visuomenės solidarumu pagrįstą sveikatos priežiūros finansavimo viešosiomis lėšomis sistemą, privalo pasirūpinti ir tuo, kad šios lėšos būtų naudojamos atsakingai ir racionaliai (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. gegužės 16 d. nutarimas, 2014 m. vasario 26 d. sprendimas).

6.    Aprašas neužtikrina valstybės konstitucinės funkcijos rūpintis žmonių sveikata vykdymą ir tinkamą prigimtinės žmogaus teisės į kuo geresnę sveikatą ir teisės į sveikatos priežiūrą įgyvendinimą, nes nepagrįstai apriboja asmens sveikatos priežiūros įstaigos ūkinę veiklą, nustatydamas veiklos ribojimo kriterijus ne įstatymu, kaip to reikalauja konstitucinis ūkinės laisvės principas, o įgyvendinamaisiais teisės aktais.

7.    Be to, Aprašas nepagrįstai numato skirtingus reikalavimus ambulatorines, stacionarines antrinio lygio ir stacionarines tretinio lygio asmens sveikatos priežiūros paslaugas teikiančioms įstaigoms, siekiančioms teikti radiologijos paslaugas. Abejotina, ar numatyti reikalavimai yra proporcingi. Sveikatos apsaugos ministerija nėra pateikusi objektyvių duomenų, kodėl būtent tokiu reguliavimu siekiama užtikrinti tinkamą radiologijos paslaugų teikimą, neįmanoma patikrinti tokio reguliavimo proporcingumo. Numatomo reguliavimo tikslo – užtikrinti tinkamos kokybės radiologijos paslaugas, kurios būtų suteikiamos laiku, galima pasiekti ir kitomis, ūkinę veiklą mažiau ribojančiomis priemonėmis.

II.

8.  Rengiant nagrinėti norminę administracinę bylą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo posėdyje, gautas atsakovo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos atsiliepimas, kuriame prašoma Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. liepos 24 d. įsakymu Nr. V-881 patvirtinto Radiologijos ambulatorinių asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimo reikalavimų aprašo 13, 14, 15, 18 ir 20 punktus pripažinti teisėtais.

9.    Atsiliepime atsakovas nurodė, kad pareiškėjas netinkamai interpretuoja Reikalavimų aprašo ginčijamų nuostatų taikymą. Jos buvo parengtos, siekiant reglamentuoti ne tik ambulatoriškai teikiamas radiologijos paslaugas, bet ir radiologijos paslaugas, teikiamas stacionarines asmens sveikatos priežiūros paslaugas teikiančiose įstaigose.

10.     Reikalavimų aprašo 13 punkte nėra nurodyta, kokia forma radiologijos paslaugas teikiančios asmens sveikatos priežiūros įstaigos privalo turėti medicinos prietaisą, todėl pareiškėjo teiginys, kad prietaisus ji turi turėti išimtinai nuosavybės forma yra neteisingas. Ginčijama Aprašo nuostata taip pat taikoma visoms įstaigoms, jų jokia forma nediferencijuojant, todėl visi subjektai, norintys teikti radiologijos paslaugas, minėtame punkte nurodytą įrangą privalo turėti. Analogiškai Aprašo 14 ir 15 punktuose nenumatyta, kokia forma asmens sveikatos priežiūros įstaigos privalo turėti medicinos priemones (prietaisus), todėl pareiškėjo teiginiai, kad prietaisus jos turi būti įgijusios išimtinai nuosavybės teise yra neteisingi.

11.     Atsakovas nurodė, kad, be kita ko, vadovaujantis Sveikatos sistemos 49 straipsnio 2 dalimi, darytina išvada, kad efektyviam sveikatos priežiūros paslaugų lygių veikimui būtini Sveikatos apsaugos ministerijai nustatyti paslaugų teikimo tinkamumo ir priimtinumo reikalavimai, kurie ir įtvirtinti Aprašo 14 ir 15 punktuose. Pareiškėjas nepateikė pagrįstų argumentų, kad nustatytasis reguliavimas nesiekia racionaliai naudoti sveikatos priežiūros sistemai skiriamas lėšas, todėl tiriamos nuostatos neprieštarauja Konstitucijos 53 straipsniui ir konstituciniams ūkinės laisvės, teisinės valstybės ir proporcingumo principams.

12.     Pareiškėjas taip pat ginčija tai, kad stacionarines antrinio lygio asmens sveikatos priežiūros paslaugas teikiančiose ASPĮ ir vieno profilio specializuotas stacionarines asmens sveikatos priežiūros paslaugas teikiančiose ASPĮ visą parą teikiami, užtikrinant, kad būtų suteiktos ne vėliau kaip per 2 valandas nuo paskyrimo, kompiuterinės tomografijos tyrimai (gali būti užtikrinami ir pagal sutartį su kita ASPĮ), o stacionarines tretinio lygio asmens sveikatos priežiūros paslaugas teikiančiose ASPĮ, visą parą teikiami, užtikrinant, kad būtų suteiktos ne vėliau kaip per 2 valandas nuo paskyrimo, magnetinio rezonanso tyrimai (gali būti užtikrinami ir pagal sutartį su kita ASPĮ) ir mamografijos tyrimai (gali būti užtikrinami ir pagal sutartį su kita ASPĮ), o šios ASPĮ kompiuterinės tomografijos tyrimų teikimą privalo užtikrinti savarankiškai. Apraše asmens sveikatos priežiūros įstaigoms yra suteikta galimybė užtikrinti radiologijos paslaugų teikimą pagal sutartį su kita asmens sveikatos priežiūros įstaiga neprieštarauja Sveikatos sistemos įstatymo 86 str., ūkinės veiklos laisvės, teisinės valstybės principams. Nėra efektyvu leisti visus radiologinius tyrimus, net ir tokius rutininius radiologinius tyrimus, kaip rentgenodiagnostinis, ultragarsinis tyrimai, užtikrinti pagal sutartis su kitomis įstaigomis, nes ambulatoriškai gydomi pacientai būtų priversti vykti į kitą įstaigą jų atlikti ir vėliau grįžti atgal, taip pacientai patirtų didelius laiko sąnaudų ir finansinius nuostolius, o stacionare gydomiems pacientams prireikus atlikti tyrimus, tektų juos pervežti į kitą asmens sveikatos priežiūros įstaigą, su kuria yra sudaryta sutartis dėl tokių tyrimų atlikimo. Toks reglamentavimas, kai leidžiama minėtus tyrimus užtikrinti pagal sutartis su kitomis asmens sveikatos priežiūros įstaigomis galėtų turėti neigiamų pasekmių ateityje, be kita ko, ir lemti kainos už šių paslaugų teikimą padidėjimą.

13.     Dėl teisėkūros proceso viešumo rengiant Aprašą atsiliepime pažymima, kad rengiant tiriamą teisinį reguliavimą sveikatos apsaugos ministerija suinteresuotus visuomenės atstovus bei Lietuvos Respublikos Seimą informavo, kad pakeitimai rengti atsižvelgiant,  be kita ko, į valstybinių institucijų ir visuomenės atstovų nuomonės dėl radiologijos paslaugų teikimo problemų. Aprašo pakeitimo projektą rengusi darbo grupė padarė išvadas, kad III lygio stacionarinėms radiologijos paslaugoms turi būti taikomas reikalavimas, kad įstaigoje visą parą įstaigoje turi būti gydytojas radiologas ir radiologijos technologas, visą parą įstaigoje turi būti užtikrinamas rentgenodiagnostinių, ultragarsinių, kompiuterinės tomografijos tyrimų atlikimas.

14.     II lygio stacionarines asmens sveikatos priežiūros paslaugas teikiančios asmens sveikatos priežiūros įstaigos ne visada turi galimybių užtikrinti reikalavimą, kad gydytojas radiologas dirbtų įstaigoje visą parą ir atitinkamai nustatyta, kad Visą parą įstaigoje užtikrinamas rentgenodiagnostinių, ultragarsinių ir kompiuterinės tomografijos tyrimų atlikimas, tačiau kompiuterinės tomografijos tyrimai gali būti atliekami kitoje įstaigoje pagal sutartį.

15.     Rengiant nagrinėti norminę administracinę bylą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo posėdyje, taip pat gauta Konkurencijos tarybos nuomonė, nurodanti, kad Vertinant konkurencijos teisės taikymą nagrinėjamu atveju, sveikatos priežiūros paslaugos yra faktiškai parduodamos ir nagrinėjamų paslaugų teikimas gali būti laikomas ūkine veikla, o jas teikiančios asmens sveikatos priežiūros įstaigos – ūkio subjektais Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo (toliau – Konkurencijos įstatymas) prasme.

16.     Vertinant rinkos apibrėžimą, konstatavo, kad šiuo atveju pareiškėjas ginčija skirtumus stacionarinių antrinio ir tretinio lygio asmens sveikatos priežiūros įstaigų atžvilgiu ir nėra poreikio apibrėžiant rinką įtraukti ambulatorines paslaugas. Paprastai vartotojai (pacientai), kurie siekia gauti nemokamas asmens sveikatos priežiūros paslaugas, patys iš esmės negali rinktis kokio lygio (antrinio ar tretinio) paslaugos jiems turi būti suteiktos, kadangi siuntimą išduoda gydytojas, kuris taip pat turi laikytis siuntimų tvarkos. Antrinio ir tretinio lygio sveikatos priežiūros paslaugų pakeičiamumas gali būti ribotas, tačiau Konkurencijos taryba, neatlikusi tyrimo, negali pateikti kategoriškos išvados ar šių lygių paslaugos tikrai sudarytų atskiras prekės rinkas.

17.     Pagal Konstitucijos 29, 53 straipsnių nuostatas, Sveikatos apsaugos ministerija turi imtis pagrįstų, protingų ir proporcingų priemonių tam, kad būtų sukurta sveikatos priežiūros įstaigų infrastruktūra, kuri veiktų taip, jog visiems pacientams būtų prieinamos kokybiškos paslaugos. Jeigu teismas nustatytų, kad ambulatorines ir stacionarines asmens sveikatos priežiūros paslaugas ir antrinio bei tretinio lygio paslaugas teikiantys ūkio subjektai neveikia toje pačioje atitinkamoje rinkoje, tuomet Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalies prasme nebūtų pagrindo  teigti, kad gali atsirasti konkurencijos sąlygų skirtumų atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams – tokie ūkio subjektai vienas su kitu nekonkuruoja. Tačiau, jeigu nagrinėjamas paslaugas teikiančios įstaigos būtų pripažintos kaip esantys toje pačioje atitinkamoje rinkoje veikiantys ūkio subjektai, tuomet atitinkamai reikėtų vertinti, ar ginčijamu reguliavimu viešojo administravimo subjekto teisės aktas ar kitoks sprendimas teikia privilegijas arba diskriminuoja atskirus ūkio subjektus ar jų grupes ir dėl tokio sprendimo atsiranda ar gali atsirasti konkurencijos sąlygų skirtumų atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams.

18.     Vadovaujantis Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalimi, viešojo administravimo subjektų veiksmai diskriminuojant ir privilegijuojant ūkio subjektus, taip sudarant skirtingas konkurencijos sąlygas, nelaikomi Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimų pažeidimu, jei skirtingų konkurencijos sąlygų neįmanoma išvengti vykdant Lietuvos Respublikos įstatymų reikalavimus. ši Konkurencijos įstatymo nuostata turi būti aiškinama kaip nurodanti atvejus, kuomet viešojo administravimo subjektas neturi diskrecijos pasirinkti tam tikrą elgesio modelį, o, priimdamas konkretų sprendimą (aktą), paprasčiausiai vykdo iš įstatymo kylantį imperatyvų reikalavimą. Atitinkamai, jei Teismas šiuo atveju nustatytų, kad ginčijamomis Įsakymo nuostatomis buvo sukurti konkurencijos ribojimai,  turėtų būti įvertinta, ar tokie ribojimai yra lemti įstatymų reikalavimų.

19.     Pareiškėjo ginčijamas reguliavimas taip pat galėtų būti vertinamas atitikties Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 1 dalies atžvilgiu. Viešojo administravimo subjektai, paisydami pareigos užtikrinti sąžiningą konkurenciją, įgyvendindami jiems pavestus uždavinius ūkinės veiklos reguliavimo srityje, privalo siekti sudaryti kuo palankesnes sąlygas ūkio subjektų veiksmingai konkurencijai. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) savo praktikoje yra nurodęs, jog ūkinės laisvės ribojimai turi būti įtvirtinti įstatyme; įstatyme nustatyti ūkinės veiklos draudimai turi būti pagrįsti, adekvatūs siekiamam tikslui, nediskriminaciniai, aiškiai suformuluoti.

Išplėstinė teisėjų kolegija

konstatuoja:

III.

20.     Byloje yra tiriama, ar Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. liepos 24 d. įsakymu Nr. V-881 patvirtinto Radiologijos ambulatorinių asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimo reikalavimų aprašo 13, 14, 15 punktai, toje apimtyje, kurioje numatomas reikalavimas asmens sveikatos priežiūros įstaigai turėti medicinos prietaisus, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 53 straipsniui, konstituciniams ūkinės veiklos laisvės, teisinės valstybės ir proporcingumo principams; ar šio aprašo 18 ir 20 punktai, toje dalyje, pagal kurią yra apribojama asmens sveikatos priežiūros įstaigos laisvė sudaryti sutartis su kitomis asmens sveikatos priežiūros įstaigomis dėl radiologinių paslaugų teikimo, numatant ribotą sąrašą tyrimų, dėl kurių tokias sutartis sudaryti yra leidžiama, neprieštarauja Lietuvos Respublikos sveikatos sistemos įstatymo 86 straipsniui, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 53 straipsniui ir konstituciniams ūkinės veiklos laisvės, teisinės valstybės ir proporcingumo principams.

IV.

Dėl Aprašo 18 ir 20 punktų teisėtumo

21.     Aprašo 18 punkte nustatyta, kad stacionarines antrinio lygio asmens sveikatos priežiūros paslaugas teikiančiose asmens sveikatos priežiūros įstaigose ir vieno profilio specializuotas stacionarines asmens sveikatos priežiūros paslaugas teikiančiose asmens sveikatos priežiūros įstaigose visą parą teikiamos, užtikrinant, kad būtų suteiktos ne vėliau kaip per 2 valandas nuo paskyrimo, šios radiologijos paslaugos rentgenodiagnostiniai tyrimai; ultragarsiniai tyrimai; kompiuterinės tomografijos tyrimai (gali būti užtikrinami ir pagal sutartį su kita asmens sveikatos priežiūros įstaiga). Pagal Aprašo 20 punktą stacionarines tretinio lygio asmens sveikatos priežiūros paslaugas teikiančiose asmens sveikatos priežiūros įstaigose visą parą teikiamos, užtikrinant, kad būtų suteiktos ne vėliau kaip per 2 valandas nuo paskyrimo, šios radiologijos paslaugos: rentgenodiagnostiniai tyrimai; ultragarsiniai tyrimai; kompiuterinės tomografijos tyrimai; magnetinio rezonanso tyrimai (gali būti užtikrinami ir pagal sutartį su kita asmens sveikatos priežiūros įstaiga); mamografijos tyrimai (gali būti užtikrinami ir pagal sutartį su kita asmens sveikatos priežiūros įstaiga).

22.     Nagrinėjamoje byloje Aprašo 18 ir 20 punktų teisėtumas tiriamas ta apimtimi, kuria yra reguliuojama asmens sveikatos priežiūros įstaigos laisvė sudaryti sutartis su kitomis asmens sveikatos priežiūros įstaigomis dėl radiologinių paslaugų teikimo, numatant ribotą sąrašą tyrimų, dėl kurių tokias sutartis sudaryti yra leidžiama. Šiuose punktuose yra išdėstytos stacionarinėse antrinio ir tretinio lygio asmens sveikatos priežiūros paslaugas teikiančiose asmens sveikatos priežiūros įstaigose teiktinos radiologijos paslaugos ir nurodyta, kad dalis šių paslaugų gali būti teikiamos pagal sutartis su kitomis asmens sveikatos priežiūros paslaugų įstaigomis.

23.     Konstitucinis teisinės valstybės principas apima daug įvairių tarpusavyje susijusių imperatyvų, be kita ko, ir teisės aktų hierarchijos reikalavimą, iš kurio kyla įstatymų viršenybės poįstatyminių teisės aktų atžvilgiu principas (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2011 m. rugsėjo 28 d. nutarimą). Konstitucija draudžia žemesnės galios teisės aktais reguliuoti tuos visuomeninius santykius, kurie gali būti reguliuojami tik aukštesnės galios teisės aktais, taip pat žemesnės galios teisės aktuose draudžiama nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris konkuruotų su nustatytuoju aukštesnės galios teisės aktuose (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2005 m. sausio 19 d., 2007 m. lapkričio 13 d. nutarimus ir kt.). Konstitucinėje jurisprudencijoje yra pažymėta, kad tais atvejais, kai Konstitucijoje nereikalaujama tam tikrus joje nurodytus santykius reguliuoti būtent įstatymu ir kai pagal Konstituciją tokių santykių reguliavimas nėra priskirtas kitų valstybės valdžią vykdančių institucijų išimtinei kompetencijai, įstatymų leidėjas gali įstatyme nustatyti, kad tam tikrus santykius reguliuoja Vyriausybė ar jos įgaliota institucija (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2007 m. gegužės 5 d., 2014 m. gegužės 9 d. nutarimus).

24.     Riboti asmens teises ir laisves, taip pat ir Konstitucijos 46 straipsnyje numatytą ūkinės veiklos laisvę galima, jeigu yra laikomasi šių sąlygų: tai daroma įstatymu; ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus; ribojimais nėra paneigiama teisių ir laisvių prigimtis bei jų esmė; yra laikomasi konstitucinio proporcingumo principo. Nors tam tikri ūkinės veiklos santykiai gali būti reguliuojami tik įstatymais, kiti – Vyriausybės nutarimais, dar kiti – žemesnės galios poįstatyminiais teisės aktais, tačiau nustatyti esmines ūkinės veiklos sąlygas, draudimus ir ribojimus, darančius esminį poveikį ūkinei veiklai, taip pat įvairias sankcijas už atitinkamus teisės pažeidimus pagal Konstituciją galima tik įstatymu; taigi tik įstatymu galima nustatyti ir esminį poveikį ūkinei veiklai galinčias daryti ekonominio poveikio priemones, kurios turi būti taikomos, kai nustatyti įpareigojimai yra nevykdomi arba netinkamai vykdomi (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2005 m. lapkričio 3 d., 2006 m. gegužės 31 d., 2008 m. sausio 21 d., 2008 m. kovo 15 d. nutarimus). Pažymėtina, kad abejonės Aprašo teisėtumu pareiškime grindžiamos nurodant, kad ūkinę veiklą nepagrįstai varžant žemesniu nei įstatymo lygmens aktu yra pažeidžiamas ūkinės veiklos laisvės principas. Atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje išdėstytą teisinės valstybės principo turinio aiškinimą, pagal kurį nepagrįstai varžyti ūkinės veiklos laisvę žemesniu nei įstatymo lygmens aktu draudžia konstitucinis teisinės valstybės principas, darytina išvada, kad šis pareiškėjo argumentas pagrindžia abejones dėl tiriamų Aprašo nuostatų atitikties ne ūkinės veiklos laisvės principui, o teisinės valstybės principui. Dėl to Aprašo atitiktis ūkinės veiklos laisvės principui toliau netiriama, o vertinant pareiškėjo argumentą dėl to, ar teisėtai radiologijos paslaugų teikimas sureguliuotas žemesnės galios nei įstatymo aktu, šioje byloje tiriama ginčijamų Aprašo nuostatų atitiktis konstituciniam teisinės valstybės principui.

25.     Šiuo aspektu yra reikšminga, kad asmens sveikatos priežiūros įstaigų veikla yra specifinė ūkinė veikla tiek dėl savo paslaugų pobūdžio, tiek dėl įstatymais įtvirtinto šios veiklos reguliavimo modelio. Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kad sveikatos priežiūros įstaigų veikla yra susijusi su vienos svarbiausių prigimtinių žmogaus teisių įgyvendinimu, todėl ji turi būti valstybės reguliuojama ir prižiūrima. Pagal Konstituciją valstybė privalo ūkinę veiklą šioje srityje reguliuoti taip, kad, nepaneigdama konstitucinių vertybių, kuriomis grindžiamas tautos ūkis, – privačios nuosavybės teisės, asmens ūkinės veiklos laisvės ir iniciatyvos, – užtikrintų deramą savo konstitucinės funkcijos rūpintis žmonių sveikata vykdymą ir tinkamą prigimtinės žmogaus teisės į kuo geresnę sveikatą ir teisės į sveikatos priežiūrą įgyvendinimą (Konstitucinio Teismo 2013 m. gegužės 16 d. nutarimas).

26.     Medicinos priemonių naudojimas yra detaliai reguliuojamas, be kita ko, Sveikatos sistemos įstatymo 59² straipsnio nuostatomis, kurio 2 dalyje nurodyta, kad medicinos priemonės turi būti naudojamos šio įstatymo ir sveikatos apsaugos ministro nustatyta tvarka. Sveikatos priežiūros paslaugų teikimo rinkai yra taikomi griežtesni reglamentavimo standartai negu kitose ūkinės veiklos srityse. Tiriamu teisiniu reguliavimu yra įtvirtinamos priemonės, kuriomis užtikrinama, kad pacientams gydymas būtų teikiamas operatyviai ir efektyviai – toje pačioje įstaigoje, išvengiant atvejų, kada stacionariai gydomam pacientui dėl tyrimo būtina vykti į kitą įstaigą. Šie reikalavimai visiems subjektams taikytini lygiais pagrindais ir yra pateisinami su sveikatos apsauga susijusiais viešaisiais interesais. Dėl šių sveikatos priežiūros įstaigų veiklos ypatumų Aprašo 18 ir 20 punktuose įtvirtintas teisinis reguliavimas negali būti laikomas iš esmės suvaržančiu ūkinės veiklos laisvę, o jame numatyti reikalavimai gali būti nustatomi žemesnio lygmens negu įstatymo, t. y. norminiu administraciniu aktu.

27.     Kitas šioje byloje nagrinėjamas teisinės valstybės principo elementas yra teisės aktams keliamas aiškumo ir suprantamumo reikalavimas. Konstitucinis teisinės valstybės principas suponuoja įvairius reikalavimus įstatymų leidėjui, kitiems teisėkūros subjektams, inter alia (be kita ko) šiuos: kad teisinių santykių subjektai galėtų žinoti, ko iš jų reikalauja teisė, įstatymuose ir kituose teisės aktuose nustatytas teisinis reguliavimas turi būti aiškus, suprantamas, neprieštaringas, teisės aktų formuluotės turi būti tikslios, turi būti užtikrinami teisės sistemos nuoseklumas ir vidinė darna, teisės aktuose neturi būti nuostatų, vienu metu skirtingai reguliuojančių tuos pačius visuomeninius santykius (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. sausio 16 d., 2013 m. vasario 15 d., 2017 m. kovo 15 d. nutarimai).

28.     Kartu pažymėtina, kad tiriamos Aprašo 18 ir 20 punktų nuostatos yra suformuluotos tiksliai ir nedviprasmiškai – iš jų turinio yra aišku kada ir kurioms asmens sveikatos priežiūros įstaigoms leidžiama sudaryti sutartis su kitomis asmens sveikatos priežiūros įstaigomis dėl radiologinių paslaugų teikimo. Kadangi šie reikalavimai išdėstyti konkrečiai, nėra pagrindo pripažinti, kad Aprašo 18 ir 20 punktai neatitinka iš teisinės valstybės principo kylančio reikalavimo teisės aktuose įtvirtinamas normas formuluoti aiškiai ir suprantamai.

29.     Taip pat nagrinėjamame sveikatos priežiūros paslaugų teikimo reguliavimo kontekste turi būti paisoma reikalavimo nepagrįstai netaikyti diferencijuotų reikalavimų analogiškose situacijose ir konstitucinio proporcingumo principo, pagal kurį įstatymuose, taip pat ir norminiuose administraciniuose teisės aktuose, numatytos priemonės turi atitikti siekiamus visuomenei būtinus ir konstituciškai pagrįstus tikslus (Konstitucinio Teismo 2009 m. balandžio 10 d. nutarimas). Konstitucinis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, jog konstituciniai teisingumo ir proporcingumo principai yra neatsiejami nuo konstitucinio teisinės valstybės principo, yra konstitucinio teisinės valstybės principo elementai. Konstitucinis teisinės valstybės principas suponuoja įvairius reikalavimus įstatymų leidėjui, kitiems teisėkūros subjektams: inter alia nustatant teisinius apribojimus bei atsakomybę už teisės pažeidimus, privalu paisyti protingumo reikalavimo, taip pat proporcingumo principo, pagal kurį nustatytos teisinės priemonės turi būti būtinos demokratinėje visuomenėje ir tinkamos siekiamiems teisėtiems bei visuotinai svarbiems tikslams (tarp tikslų ir priemonių turi būti pusiausvyra), jos neturi varžyti asmens teisių labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. sausio 16 d., 2009 m. kovo 2 d., 2014 m. balandžio 14 d. ir kt. nutarimai).

30.     Iš tiriamų Aprašo nuostatų turinio ir sistemiškai vertinamo ginčo santykių teisinio reguliavimo galima matyti, kad diferencijavimas, kurios radiologijos paslaugos gali būti teikiamos pagal sutartis su kitomis asmens sveikatos priežiūros įstaigomis yra grindžiamas legitimiu siekiu užtikrinti operatyvų paslaugų teikimą ir yra nulemtas brangios įrangos riboto prieinamumo ir teikiamų paslaugų sudėtingumo. Šio diferencijavimo faktinis pagrindas yra reikšmingi ūkio subjektų skirtumai – pajėgumai teikti specifines paslaugas. Šie reikalavimai vienodai taikomi tiek viešiesiems, tiek privatiems asmens sveikatos priežiūros paslaugų rinkoje veikiantiems subjektams, todėl tai negali būti laikoma nepagrįstu ūkio subjektų diskriminavimu. Siekiant, kad stacionariai gydomam asmeniui radiologijos tyrimas būtų atliktas operatyviai ir efektyviai, išdėstytos aplinkybės pagrindžia tiriamose nuostatose įtvirtintą teisinį reguliavimą ir patvirtina, jog yra proporcinga įtvirtinti reikalavimą, kad paslauga teikiama toje pačioje įstaigoje, kurioje jis gydomas.

31.     Pareiškime abejonės tiriamo teisinio reguliavimo atitiktimi Konstitucijos 53 straipsniui grindžiamos nurodant, kad Aprašo nuostatos trukdo sveikatos apsaugos sistemai veikti efektyviai bei racionaliai naudojant valstybines lėšas. Konstitucijos 53 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad valstybė rūpinasi žmonių sveikata ir laiduoja medicinos pagalbą bei paslaugas žmogui susirgus. Įstatymas nustato piliečiams nemokamos medicinos pagalbos valstybinėse gydymo įstaigose teikimo tvarką. Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje aiškinant šio straipsnio turinį pažymima, kad įgyvendinant konstitucinę valstybės priedermę rūpintis žmonių sveikata, be kita ko, užtikrinti medicinos pagalbą bei paslaugas žmogui susirgus, turi būti sukurta veiksminga sveikatos apsaugos sistema, sudarytos deramos sąlygos jai veikti (Konstitucinio Teismo 2013 m. gegužės 16 d. nutarimas).

32.     Sveikatos priežiūros, kaip ūkinės veiklos srities, specifiką lemia ir tai, kad daugelis sveikatos priežiūros paslaugų yra finansuojama iš viešųjų lėšų, kurios gali būti sukaupiamos ir įstatymų leidėjui pasirinkus privalomąjį sveikatos draudimą. Valstybė, turinti pareigą sukurti visuomenės solidarumu pagrįstą sveikatos priežiūros finansavimo viešosiomis lėšomis sistemą, pagal Konstituciją, inter alia konstitucinį atsakingo valdymo principą, privalo pasirūpinti ir tuo, kad šios lėšos būtų naudojamos atsakingai ir racionaliai. Saistomas pareigos užtikrinti racionalų ribotų privalomojo sveikatos draudimo lėšų paskirstymą sveikatos priežiūros paslaugas teikiančioms įstaigoms, įstatymų leidėjas gali nustatyti šių paslaugų finansavimo sąlygas ir apribojimus, inter alia tokią šių lėšų paskirstymo tvarką, pagal kurią jos būtų skiriamos tik tų sveikatos priežiūros įstaigų paslaugų teikimo išlaidoms apmokėti, kurios su valstybės įgaliota institucija įstatymo nustatytomis sąlygomis būtų sudariusios atitinkamą sutartį dėl iš privalomojo sveikatos draudimo lėšų finansuojamų paslaugų teikimo. Tokių sutarčių sudarymo tvarka turėtų būti grindžiama objektyviais, iš anksto žinomais nediskriminaciniais kriterijais, kuriais nebūtų paneigta sąžiningos konkurencijos laisvė, kiti Konstitucijoje įtvirtinti Lietuvos ūkio principai (Konstitucinio Teismo 2013 m. gegužės 16 d. nutarimas).

33.     Vertinant Aprašo 18 ir 20 punktų nuostatų atitikti Konstitucijos 53 straipsniui pažymėtina, kad pagal šį straipsnį valstybės sveikatos politiką formuojančios ir įgyvendinančios valstybės institucijos, be kita ko, turi sudaryti sąlygas, kad sveikatos priežiūros paslaugos būtų visiems realiai prieinamos, taigi kad būtų sukurta reikiama infrastruktūra ir veiktų tiek ir taip paskirstytų įvairias sveikatos priežiūros paslaugas teikiančių įstaigų (tarp jų valstybinių), kad veiksmingą medicinos pagalbą bei kitas sveikatos priežiūros paslaugas būtų galima gauti laiku; prižiūrėti sveikatinimo veiklą, kontroliuoti sveikatos priežiūros paslaugų ir vaistų kokybę (Konstitucinio Teismo 2013 m. gegužės 16 d. nutarimas). Aprašo 18 ir 20 punktuose įtvirtintu modeliu, pagal kurį ne visas šiuose punktuose paminėtas radiologijos paslaugas leidžiama teikti pagal sutartį su kita asmens sveikatos priežiūros įstaiga, yra įgyvendinama konstitucinė prievolė sukurti reikiamą infrastruktūrą, kurią eksploatuojant sveikatos paslaugos būtų teikiamos veiksmingai ir laiku. Remiantis pirmiau išdėstytais argumentais, tiriamas Aprašo 18 ir 20 punktų reikalavimas yra pateisinamas su viešu interesu susijusiais sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumo, veiksmingumo siekiais. Atsižvelgiant į tai, kas nagrinėta, konstatuotina, kad Aprašo 18 ir 20 punktais yra tinkamai įgyvendinami Lietuvos Respublikos Konstitucijos 53 straipsnio reikalavimai.

34.     Pareiškime taip pat nurodoma, kad atsakovas nepagrindė pasirinktų ūkinės veiklos suvaržymų. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad dėl specifinės, specialių žinių reikalaujančios reglamentavimo srities teisminei kontrolei ir patikros apimčiai esant sudėtingai, iš teisėkūros subjekto, atsižvelgiant į konkrečios teisinės priemonės (priimamų teisės normų) pobūdį ir reglamentavimo sritį, gali būti reikalaujama pakankamai detaliai paaiškinti priimamas teisines priemones, pateikiant objektyviais ir pakankamais duomenimis (faktais) apibūdintą reglamentuojamos srities situacijos analizę, kuri atskleistų priimamo teisės akto (teisės normų) teisines bei faktines prielaidas, numatomo teisinio reguliavimo poveikį reglamentuojamiems santykiams (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 11 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eI-6-502/2017). Kaip buvo minėta, Aprašo 18 ir 20 punktuose įtvirtintus reikalavimus pagrindžia tikslas užtikrinti operatyvų paslaugų teikimą. Atsakovė pagrindė pasirinktą priemonę objektyviomis aplinkybėmis, t. y. brangios įrangos ribotu prieinamumu ir teikiamų paslaugų sudėtingumu, todėl nagrinėjamoje byloje vykdant norminio administracinio akto teisminę kontrolę yra įmanoma visapusiškai, objektyviai ir teisingai patikrinti jo teisėtumą ir nėra pagrindo pripažinti esant esminius ginčijamo teisinio reguliavimo motyvavimo, konkrečių teisinių nuostatų pagrindimo trūkumus.

35.     Vertinant, ar Aprašo 18 ir 20 punktais nėra suvaržoma Sveikatos sistemos įstatymo 86 straipsnyje įtvirtinta įmonių ir įstaigų teisė įstatymų nustatyta tvarka sudaryti sveikatinimo veiklos sutartis, atsižvelgtina į šios teisės turinį, išdėstytą Sveikatos sistemos įstatyme ir sisteminį teisės aiškinimą. Sveikatos sistemos įstatymo 86 straipsnyje yra nustatyta, kad Lietuvos Respublikoje veikiančios įmonės ir įstaigos turi teisę: šio ir kitų įstatymų nustatyta tvarka sudaryti sveikatinimo veiklos sutartis; šio įstatymo ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka steigti sveikatos fondus; įstatymų nustatyta tvarka steigti asmens ar visuomenės sveikatos priežiūros įstaigas, įkurti savo padalinius, atliekančius sveikatos priežiūrą; organizuoti sveikatos programų rengimą ir finansuoti jų įgyvendinimą iš savo įsteigtų sveikatos fondų ar kitų teisėtai įgytų lėšų. Įmonės ir įstaigos gali turėti ir kitų teisių, jeigu jos neprieštarauja šiam ir kitiems įstatymams bei steigimo dokumentams.

36.     Sveikatinimo veiklos sutartys yra apibrėžiamos Sveikatos sistemos įstatymo 58 straipsnyje, pagal kurį šios sutartys sudaromos valstybės ar savivaldybių ir kitų subjektų sveikatos programoms vykdyti bei sveikatos priežiūros paslaugoms teikti. Sveikatos sistemos įstatymo 86 straipsnyje nurodyta, kad teisė sudaryti sveikatinimo veiklos sutartis yra įgyvendinama šio ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. Vadovaujantis Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 10 straipsnio 6 punktu sveikatos apsaugos ministerija privalo nustatyti nustato sveikatos priežiūros tinkamumo ir priimtinumo reikalavimus. Šia nuostata Sveikatos apsaugos ministerijai, be kita ko, vadovaujantis principu lex specialis derogat legi generali (speciali norma turi taikymo pirmenybę prieš bendrą normą), yra deleguojama teisė detalizuoti tvarką, pagal kurią sudaromos sveikatinimo veiklos sutartys. Sveikatos sistemos įstatymo 86 straipsnis nekelia reikalavimo asmens sveikatos priežiūros įstaigoms užtikrinti besąlyginę galimybę sudaryti sveikatinimo veiklos sutartis – priešingai, jame nustatoma, kad ši teisė įgyvendinama pagal nustatytą tvarką. Apraše įtvirtinus dalį šios tvarkos yra sukuriama ne teisės normų kolizija, o naudojant specialią normą yra detalizuojama įstatyme įtvirtinta bendroji taisyklė. Sistemiškai vertinant įstatymuose ir Apraše įtvirtintą teisinį reguliavimą, konstatuotina, kad sveikatos apsaugos ministras turėjo įgaliojimus reglamentuoti, kurios radiologijos paslaugos yra teiktinos pagal sutartis su kitomis asmens sveikatos priežiūros įstaigomis bei šią teisę įgyvendino tinkamai vykdydamas konstitucinę priedermę rūpintis žmonių sveikata ir efektyviai realizuoti konstitucinę asmens teisę į kokybišką ir prieinamą sveikatos priežiūrą.

Dėl Aprašo 13, 14, 15 punktų teisėtumo

37.     Aprašo 13, 14, 15 punktuose numatyta, kad radiologijos paslaugas teikiančios asmens sveikatos priežiūros įstaigos privalo turėti radiologijos paslaugoms teikti reikalingą atitinkamą medicinos prietaisą (-us) – rentgeno diagnostikos įrangą ir (ar) mamografą, ir (ar) ultragarso aparatą, ir (ar) kompiuterinį tomografą, ir (ar) magnetinio rezonanso tomografą, ir (ar) pozitronų emisijos tomografą, ir (ar) kitą branduolinės medicinos diagnostinę įrangą, ir (ar) kaulų densitometrą, ir (ar) termografinę diagnostikos įrangą (Aprašo 13 p.). Stacionarines antrinio lygio asmens sveikatos priežiūros paslaugas teikiančios asmens sveikatos priežiūros įstaigos ir vieno profilio specializuotas stacionarines asmens sveikatos priežiūros paslaugas teikiančios asmens sveikatos priežiūros įstaigos privalo turėti stacionarią rentgenodiagnostikos įrangą (konvencinės rentgenografijos, rentgenoskopijos tyrimams atlikti); diagnostinę ultragarsinę medicinos priemonę (prietaisą) su doplerio režimu (Aprašo 14 p.). Stacionarines tretinio lygio asmens sveikatos priežiūros paslaugas teikiančios asmens sveikatos priežiūros įstaigos privalo turėti Aprašo 14 punkte nurodytas medicinos priemones (prietaisus); kompiuterinį tomografą (Aprašo 15 p.).

38.     Aprašo 13, 14, 15 punktų teisėtumas nagrinėjamoje byloje tiriamas toje dalyje, kuria jie įtvirtina reikalavimą asmens sveikatos priežiūros įstaigai turėti medicinos prietaisus. Pareiškime abejonės šių nuostatų teisėtumu grindžiamos prielaida, kad šiuose punktuose yra keliamas reikalavimas nurodytuosius medicinos prietaisus turėti nuosavybės teise ir neleidžiama teikti radiologijos paslaugas šiuos prietaisus eksploatuojant kitais teisiniais pagrindais. Vertinant šios prielaidos pagrįstumą sistemiškai atsižvelgtina į Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – Civilinis kodeksas) nuostatas bei ginčijamų normų loginę prasmę.

39.     Nuosavybės teisė Civilinio kodekso 4.37 straipsnio 1 dalyje apibrėžiama kaip teisė savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti. Aprašo 13, 14, 15 punktuose apibrėžiant aptariamą reikalavimą yra naudojamas terminas „privalo turėti“. Toks reikalavimas negali būti suprantamas kaip savitikslis – šiuose punktuose paminėtą įrangą asmens sveikatos priežiūros įstaigos privalo turėti tam, kad galėtų teikti atitinkamas sveikatos priežiūros paslaugas. Neturėdamos galimybės naudoti Aprašo 13, 14, 15 punktuose nurodytų prietaisų asmens sveikatos priežiūros įstaigos nebūtų pajėgios teikti šiuose punktuose reglamentuojamas paslaugas, tačiau šiam tikslui pasiekti nėra būtina turėti teisę disponuoti įranga. Siekiant įgyvendinti Aprašo 13, 14, 15 punktų paskirtį, yra pakankama turėti teisę ją valdyti ir naudoti, kuri gali būti įgyjama ne tik nuosavybės teise bet ir kitais teisiniais pagrindais, todėl Aprašo 13, 14, 15 punktuose įtvirtintas reikalavimas turėti juose nurodytą įrangą nesuponuoja pareigos ją turėti nuosavybės teise.

40.     Pareiškime abejonės Aprašo 13, 14, 15 punktų teisėtumu grindžiamos argumentais, kad reikalaujant medicinos prietaisus turėti nuosavybės teise yra nepagrįstai suvaržoma ūkinė veiklos laisvė, pažeidžiamas proporcingumo principas ir Konstitucijos 53 straipsnio reikalavimai. Tai reiškia, kad pareiškėjas iš esmės laikosi pozicijos, jog pagal minėtus principus ir konstitucines nuostatas Aprašu turi būti leidžiama asmens sveikatos priežiūros įstaigoms eksploatuoti Aprašo 13, 14, 15 punktuose paminėtus medicinos prietaisus kitais teisiniais pagrindais (ne nuosavybės teise). Aprašo 13, 14, 15 punktų bei 18 ir 20 punktų paskirtis ir pobūdis yra analogiškas – visomis šiomis nuostatomis yra siekiama sveikatos priežiūros paslaugų teikimo efektyvumo ir operatyvumo, sudarant prielaidas jas teikti toje pačioje įstaigoje. Dėl to, remiantis motyvais, išdėstytais anksčiau,  tiriant Aprašo 18 ir 20 punktų teisėtumą bei atsižvelgiant į tai, kad Aprašo 13, 14, 15 punktais nėra reikalaujama asmens sveikatos priežiūros įstaigai turėti medicinos prietaisus nuosavybės teise, konstatuotina, kad Aprašo 13, 14, 15 punktais nėra nepagrįstai suvaržoma ūkinės veiklos laisvė ir jie neprieštarauja proporcingumo principui bei Konstitucijos 53 straipsnio reikalavimams.

41.     Dėl iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylančio reikalavimo norminiuose administraciniuose aktuose teisės normas formuluoti aiškiai ir suprantamai pažymėtina, kad jis negali būti suprantamas kaip reiškiantis, kad bet koks norminio administracinio akto neaiškumas suponuoja prieštaravimą konstituciniam teisinės valstybės principui. Iš esmės neaiškus ir nesuprantamas teisinis tekstas norminiame administraciniame akte yra neteisėtas, be kita ko, todėl, kad sukelia teisinį neapibrėžtumą, dėl kurio teisinių santykių dalyviams apribojama galimybė numatyti, koks elgesys bus laikomas neteisėtu. Tačiau taikant teisę yra įprasta, kad kartais jos turiniui atskleisti turi būti pasitelkiama profesionalų teisinė pagalba ar, be kita ko, vadovaujantis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 36³ straipsniu, dėl išaiškinimo kreipiamasi į atsakingą viešojo administravimo subjektą (šiuo atveju – Sveikatos apsaugos ministeriją), kuris turi bendrą pareigą teikti konsultacijas. Kadangi poreikis aiškinti norminius administracinius aktus yra neišvengiamas, kiekvienu atveju turi būti protingai atsižvelgiama į tai, ar teisinis tekstas nėra klaidinantis ir ar jo prasmė gali būti atskleidžiama jį analizuojant sistemiškai. Tai patvirtina ir Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija, iš kurios galima matyti, kad teisės aktui esant ne visiškai aiškiam, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos reikalavimai savaime nėra pažeidžiami, jeigu asmuo iš atitinkamos nuostatos formuluotės ir jos aiškinimo teismų praktikoje gali žinoti, kokie veiksmai ar neveikimas prieštarauja šiai teisės normai (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. vasario 12 d. sprendimas byloje Kafkaris prieš Kiprą, pareiškimo Nr. 21906/04; Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. kovo 6 d. sprendimas byloje Huhtamaki prieš Suomiją, pareiškimo Nr. 54468/09; Europos Žmogaus Teisių Teismo 2013 m. balandžio 18 d. sprendimas byloje Rohlena prieš Čekijos Respubliką, pareiškimo Nr. 59552/08; Europos Žmogaus Teisių Teismo 2015 m. spalio 20 d. sprendimas byloje Vasiliauskas prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 35343/05 ir kt.). Nagrinėjamu atveju, remiantis aptarta Civilinio kodekso bei Aprašo nuostatų logine analize galima matyti, kad Aprašo 13, 14, 15 punktais yra reikalaujama, kad asmens sveikatos priežiūros įstaigos turėtų teisę valdyti, naudoti šiuose punktuose nurodytus prietaisus, todėl tiriamo teisinio reguliavimo formuluotė yra aiški ir nėra pagrindo išvadai, Aprašo 13, 14, 15 punktais pažeidžiamas iš teisinės valstybės kylantis reikalavimas teisinį reguliavimą dėstyti aiškiai ir suprantamai.

42.     Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, išplėstinė teisėjų kolegija daro išvadą, kad Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministras Aprašo 13, 14, 15, 18 ir 20 punktais tinkamai įgyvendino iš Konstitucijos 53 straipsnio kylančius reikalavimus, nepažeidė konstitucinių ūkinės veiklos laisvės, teisinės valstybės ir proporcingumo principų ir Sveikatos sistemos įstatymo 86 straipsnio reikalavimų.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 117 straipsnio 1 dalies 1 punktu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. liepos 24 d. įsakymu Nr. V-881 patvirtinto Radiologijos ambulatorinių asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimo reikalavimų aprašo 13, 14, 15 punktai, toje dalyje, kurioje numatomas reikalavimas asmens sveikatos priežiūros įstaigai turėti medicinos prietaisus, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 53 straipsniui, konstituciniams ūkinės veiklos laisvės, teisinės valstybės ir proporcingumo principams.

Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. liepos 24 d. įsakymu Nr. V-881 patvirtinto Radiologijos ambulatorinių asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimo reikalavimų aprašo 18 ir 20 punktai, toje dalyje, pagal kurią yra apribojama asmens sveikatos priežiūros įstaigos laisvė sudaryti sutartis su kitomis asmens sveikatos priežiūros įstaigomis dėl radiologinių paslaugų teikimo, numatant ribotą sąrašą tyrimų, dėl kurių tokias sutartis sudaryti yra leidžiama, neprieštarauja Lietuvos Respublikos sveikatos sistemos įstatymo 86 straipsniui, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 53 straipsniui ir konstituciniams ūkinės veiklos laisvės, teisinės valstybės ir proporcingumo principams.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai                                                                                    Romanas Klišauskas

Gintaras Kryževičius

Ramutė Ruškytė

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė