Administracinė byla Nr. A-892-502/2018
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01630-2016-2
Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2.; 43.8.1.
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2018 m. balandžio 11 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Dalios Višinskienės ir Virginijos Volskienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. B. skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybei, atstovaujamai Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėjas A. B. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu ir patikslintais skundais, prašydamas priteisti iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės (toliau – ir atsakovas) 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.
2. Pareiškėjas nurodė, kad jis ir jo šeima prasidėjus teisminiams ginčams negavo įstatymo numatytos vienkartinės išmokos dėl sunkios materialinės padėties 6 metus, dėl ko atsakovas atliko neteisėtus veiksmus ir padarė žalą pareiškėjui. Pareiškėjas savo skundą grindžia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. balandžio 5 d. sprendime, priimtame administracinėje byloje Nr. A-2751-146/2016, nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir padaryta išvada, jog Vilniaus miesto savivaldybė atliko neteisėtus veiksmus pareiškėjo ir jo šeimos atžvilgiu, bei aplinkybe, kad atsakovas neįvykdė šiame sprendime nurodytų įpareigojimų. Atsakovas teismo buvo įpareigotas iš naujo nagrinėti pareiškėjo 2012 m. gruodžio 11 d. prašymą skirti vienkartinę išmoką, tačiau Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų ir sveikatos departamento direktorius 2016 m. gegužės 16 d. įsakymu Nr. A15-971/16-(2.1.4E-SR) (toliau – ir įsakymas) skyrė tik 38 Eur vienkartinę išmoką. Pareiškėjas kreipėsi į atsakovą su skundu, prašydamas peržiūrėti minėtą įsakymą, ir gavo 2016 m. liepos 12 d. atsakymą į savo skundą, kuriame konstatuotas įsakymo teisėtumas ir pagrįstumas, bei kuris prieštarauja konstituciniams principams, pakartotinai sukelia pareiškėjui teisines pasekmes ir išgyvenimus.
3. Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė, atstovaujama Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, atsiliepime prašė taikyti 3 metų ieškinio senaties terminą, netenkinus šio prašymo – pareiškėjo skundą atmesti.
4. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų apie patirtą neturtinę žalą. Pareiškėjas pirmą kartą dėl vienkartinės išmokos skyrimo kreipėsi 2010 m. lapkričio 22 d., šis prašymas buvo svarstytas 2011 m. sausio 14 d. vienkartinių pašalpų skyrimo komisijoje. Komisijos sprendimu pareiškėjui vienkartinė pašalpa nebuvo skirta, nes pareiškėjas nepateikė pažymų ar kitų dokumentų, patvirtinančių apie tuo metu įvykusią nelaimę, padariusią žalą turtui ar sveikatai. Vėliau pareiškėjas dėl vienkartinės pašalpos skyrimo kreipėsi 2011 m. spalio 21 d., 2012 m. liepos 9 d., 2012 m. gruodžio 11 d. Komisijos sprendimais pareiškėjui vienkartinė pašalpa nebuvo skirta, nes jo gaunamos vidutinės vieno mėnesio pajamos vienam šeimos nariui viršydavo pašalpos skyrimui nustatytą ribą. Šiuo atveju pareiškėjui 3 metų ieškinio senaties termino eiga prasidėjo 2011 m. lapkričio mėn., kai jam pirmą kartą buvo atsisakyta suteikti vienkartinę pašalpą, taigi terminas pasibaigė 2014 m. lapkričio mėn. Net teismui nustačius vėlesnę ieškinio senaties termino pradžią, šis terminas vis tiek praleistas, nes pareiškėjas 2013 m. kovo 12 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą dėl Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2011 m. gegužės 25 d. sprendimu Nr. 1-65 patvirtinto Vienkartinių pašalpų skyrimo ir mokėjimo tvarkos aprašo dalies ir 2012 m. gruodžio 19 d. Vienkartinių pašalpų skyrimo komisijos sprendimo panaikinimo ir tuo metu pareiškėjas reikalavimo dėl turtinės ar neturtinės žalos nereiškė.
5. Atsakovas nurodo, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. gruodžio 19 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. 1-8946-484/2014 pripažino, jog Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2011 m. gegužės 25 d. sprendimu Nr. 1-65 patvirtinto Vienkartinių pašalpų skyrimo ir mokėjimo tvarkos aprašo 20, 21, 22 punktai ta apimtimi, kuria nėra numatyta, kad į bendrai gyvenančių asmenų pajamas, kurios apskaičiuojamos vienkartinei pašalpai skirti, neįskaitomos slaugos ar priežiūros išlaidų tikslinės kompensacijos, prieštarauja Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 2 punktui, 17 straipsnio 1 dalies 3 punktui, konstituciniam teisinės valstybės principui. Šiuo metu yra rengiami Vienkartinių pašalpų skyrimo ir mokėjimo tvarkos aprašo pakeitimai, tačiau tuo metu, kai pareiškėjui buvo atsisakyta skirti vienkartinę pašalpą, Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2011 m. gegužės 25 d. sprendimu Nr. 1-65 patvirtinto Vienkartinių pašalpų skyrimo ir mokėjimo tvarkos aprašo nuostatos buvo galiojančios ir nepanaikintos.
II.
6. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. gruodžio 15 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.
7. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Lietuvos vyriausias administracinis teismas 2016 m. balandžio 5 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A-2751-146/2016 panaikino Vilniaus miesto savivaldybės Vienkartinių pašalpų skyrimo komisijos 2012 m. gruodžio 19 d. protokolinio sprendimo Nr. 54-43 dalį dėl pareiškėjo 2012 m. gruodžio 11 d. prašymo ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų ir sveikatos departamento direktoriaus 2013 m. vasario 20 d. raštą Nr. A63-152-(42279)(3.2.1-EM4) bei įpareigojo Vilniaus miesto savivaldybės administraciją pareiškėjo 2012 m. gruodžio 11 d. prašymą nagrinėti iš naujo ir priimti sprendimą.
Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų ir sveikatos departamento direktorius 2016 m. gegužės 16 d. įsakymu Nr. A15-971/16-(2.1.4E-SR) paskyrė pareiškėjui 38 Eur dydžio vienkartinę pašalpą pagal pareiškėjo 2012 m. gruodžio 11 d. prašymą ir prie jo pridedamus dokumentus.
8. Teismas nurodė, kad ginčas byloje kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui dėl Vilniaus miesto savivaldybės sprendimo neskirti pareiškėjui vienkartinės pašalpos, teisėtumo bei pagrįstumo.
9. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas skundu siekia neturtinės žalos atlyginimo dėl to, kad Vilniaus miesto savivaldybė laikotarpiu nuo 2011 m. iki 2016 m. neskyrė pareiškėjui vienkartinės pašalpos. Skundą teismui pareiškėjas pateikė 2016 m. balandžio 25 d. (pagal spaudą ant voko). Teismas pažymėjo, kad pirmasis atsisakymas skirti pareiškėjui vienkartinę pašalpą įformintas Vilniaus miesto savivaldybės Vienkartinių pašalpų skyrimo komisijos 2012 m. gruodžio 19 d. sprendimu dėl vienkartinės pašalpos neskyrimo. Taigi pareiškėjas jau nuo šio sprendimo priėmimo žinojo ar turėjo žinoti apie tai, jog jam neužtikrinta teisė gauti vienkartinę pašalpą, tačiau skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo teismui pateikė tik 2016 m. balandžio 25 d. Teismas, atsižvelgęs į atsakovo prašymą taikyti ieškinio senatį, sprendė, kad pareiškėjas praleido ieškinio senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.126 str. 2 d.).
III.
11. Pareiškėjas A. B., nesutikdamas su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 15 d. sprendimu, pateikė apeliacinį skundą (b. l. 113-114), prašydamas panaikinti sprendimą ir perduoti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.
12. Pareiškėjas nurodo, kad teismas išnagrinėjo bylą paviršutiniškai, neįsigilinęs į bylos aplinkybes, neatskleidęs bylos esmės, vadovaudamasis tik atsakovo nuomone dėl ieškinio senaties ir neatsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. balandžio 5 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-2751-146/2016. Teismas iš esmės nepasisakė dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti padarytą žalą, nevertino, ar byloje egzistuoja deliktinės atsakomybės sąlygos.
13. Atsakovas pažymi, kad minėtoje byloje Nr. A-2751-146/2016 nustatytas aplinkybes pareiškėjas šiuo metu vėl turi iš naujo įrodinėti, siekiant pareiškėjui pasinaudoti įstatymo suteiktomis teisėmis. Pareiškėjas po 20 dienų nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. balandžio 5 d. sprendimo priėmimo padavė skundą pirmosios instancijos teismui dėl žalos atlyginimo, todėl nesutinka su ieškinio senaties termino skaičiavimu, nes pareiškėjas sužinojo apie savo ir šeimos teisių pažeidimą tik galutinai išnagrinėjus nurodytą bylą ir Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2016 m. balandžio 5 d. priėmus galutinį sprendimą.
14. Skundžiamas teismo sprendimas neteisėtai panaikina įsiteisėjusį sprendimą ir sukelia abejones dėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. balandžio 5 d. sprendime nustatytų faktų, jog atsakovas pažeidė konstitucinius principus.
15. Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė, atstovaujama Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 117-122) nesutinka su pareiškėjo skunde išdėstytais argumentais ir prašo apeliacinį skundą atmesti, skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą.
16. Atsakovas nurodo, kad teismas pagrįstai taikė ieškinio senaties terminą ir todėl pareiškėjo skundą atmetė, teismo sprendimą motyvuodamas vien ieškinio senaties taikymu.
17. Atsakovo teigimu, skundžiamu teismo sprendimu buvo visiškai teisingai nustatyta 3 metų ieškinio senaties termino eigos pradžia (t. y. 2012 m. gruodžio 19 d.), kai pareiškėjui buvo atsisakyta suteikti vienkartinę pašalpą. Pažymi, kad pareiškėjas dėl vienkartinės pašalpos skyrimo nuo 2013 m. sausio 16 d. iki 2016 m. balandžio 10 d. nesikreipė. Net jeigu būtų vertinama, kad 2013 m. kovo 12 d. (t. y. nuo prašymo, kuriuo pareiškėjas kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą dėl Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2011 m. gegužės 25 d. sprendimu patvirtinto Vienkartinių pašalpų skyrimo ir mokėjimo tvarkos aprašo dalies ir 2012 m. gruodžio 19 d. Vienkartinių pašalpų skyrimo komisijos sprendimo panaikinimo dienos) pareiškėjas sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą, ieškinio senaties terminas pasibaigė 2016 m. kovo 12 d., nes pareiškėjas šioje byloje kreipėsi į teismą 2016 m. balandžio 25 d. Pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę kreiptis dėl nemokamos teisinės pagalbos į valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą ir laiku apginti savo galimai pažeistą subjektinę teisę, tačiau to nedarė.
18. Pažymi, kad šioje byloje nebuvo pagrindo nustatyti ir kitų viešosios atsakomybės sąlygų (valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ar neveikimo, žalos pareiškėjui padarymo fakto ir priežastinio ryšio tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos). Be to, pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių neturtinės žalos atsiradimą. Aplinkybė, kad pareiškėjas kreipėsi į teismą ginti savo galimai pažeistas teises, nelaikytina neturtinės žalos atsiradimo pagrindu.
19. Nurodo, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracija šiuo atveju turi diskrecijos teisę skirti ar neskirti vienkartinę pašalpą, jokie teisės aktai nenustato, kokio dydžio pašalpa konkrečiu atveju turi būti skiriama, todėl Vienkartinių pašalpų skyrimo komisija, įvertinus atitinkamu kriterijus, priima sprendimą ir dėl pašalpos dydžio.
20. Pažymi, kad įstatymas atgal negalioja, ir nors šiuo metu yra įsigalioję Vienkartinių pašalpų skyrimo ir mokėjimo tvarkos aprašo pakeitimai, tačiau tuo metu, kai pareiškėjui buvo atsisakyta skirti vienkartinę pašalpą, Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2011 m. gegužės 25 d. sprendimu Nr. 1-65 patvirtinto Vienkartinių pašalpų skyrimo ir mokėjimo tvarkos aprašo nuostatos buvo galiojančios ir nepanaikintos. Taigi atsakovas, galiojant atitinkamoms Vienkartinių pašalpų skyrimo ir mokėjimo tvarkos aprašo nuostatoms, veikė teisėtai ir pagrįstai.
21. Iš pareiškėjo skundo visiškai neaišku, dėl kokių priežasčių, jo nuomone, jam vienkartinė pašalpa būtų suteikta kiekvienais metais ir kodėl jam turėjo būti suteikta būtent pati didžiausia įmanoma vienkartinė pašalpa.
22. Pažymi, kad pareiškėjo 2016 m. balandžio 11 d. prašymas buvo svarstytas 2016 m. balandžio 27 d. Vienkartinių pašalpų skyrimo komisijos posėdyje ir, vadovaujantis Vienkartinių pašalpų skyrimo ir mokėjimo tvarkos aprašu, jam skirta 152 Eur dydžio vienkartinė pašalpa, o vykdant Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. balandžio 5 d. nutartį, pareiškėjo 2012 m. gruodžio 11 d. prašymas taip pat buvo svarstytas Vienkartinių pašalpų skyrimo komisijos 2016 m. gegužės 11 d. posėdyje, pareiškėjui buvo skirta 38 Eur vienkartinė pašalpa.
23. Pareiškėjas A. B. pateikė rašytinius paaiškinimus, kuriuose iš esmės nurodė argumentus, pateiktus apeliaciniame skunde, papildomai pažymėdamas, kad jis elgiasi apdairiai ir rūpestingai, gindamas savo ir savo šeimos narių pažeistas teises pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. balandžio 5 d. sprendimą. Pareiškėjas turi pagrindą kelti ginčą dėl žalos atlyginimo teismo tvarka, įvertinęs minėtą teismo sprendimą tą ir padarė. Atsakovas pabrėžia savo išskirtines teises, tačiau jis turi ir nustatytas pareigas, be to, teismas 2016 m. balandžio 5 d. sprendime pabrėžė, kad atsakovo veiklos laisvė ir savarankiškumas nėra absoliutūs. Pažymi, kad Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba 2012 m. kovo 27 d. pažymoje informavo atsakovą dėl jo neteisėtų veiksmų, taigi atsakovas apie tai žinojo, tačiau piktnaudžiavo valdžia.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
24. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.
25. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš aplinkybių, kad jis ir jo šeima negavo įstatymo numatytos vienkartinės išmokos dėl sunkios materialinės padėties, atlyginimo pagal CK 6.271 straipsnį.
26. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu 2016 m. gruodžio 15 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė dėl suėjusio 3 metų ieškinio senaties termino, kurį prašė taikyti byloje atsakovas.
27. Pareiškėjas apeliacine tvarka skųsdamas pirmosios instancijos teismo sprendimą nesutinka su sprendimu, nurodydamas, kad teismas nesivadovavo jo kaip asmens teisių konstitucinę apsaugą reglamentuojančiomis normomis ir nepagrįstai šioje byloje taikė 3 metų ieškinio senaties terminą, nes pareiškėjas sužinojo apie savo ir šeimos teisių pažeidimą tik Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2016 m. balandžio 5 d. priėmus galutinį sprendimą administracinėje byloje.
28. Teisėjų kolegija, nagrinėdama pareiškėjo apeliacinės instancijos teismui nurodomus argumentus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į taikytiną CK 1.127 straipsnio 5 dalį ir nepagrįstai sprendė, jog 3 metų ieškinio senaties termino eiga šiuo atveju skaičiuojama nuo pareiškėjo sužinojimo apie Vilniaus miesto savivaldybės Vienkartinių pašalpų skyrimo komisijos 2012 m. gruodžio 19 d. sprendimą dėl vienkartinės pašalpos neskyrimo, t. y. kai buvo įformintas pirmasis atsakovo atsisakymas skirti pareiškėjui vienkartinę pašalpą.
29. Pareiškėjas šiuo atveju prašomą priteisti neturtinę žalą kildina iš savo neigiamų išgyvenimų dėl atsakovo sistemingai atliekamų neteisėtų veiksmų neskiriant adekvačios vienkartinės išmokos dėl pareiškėjo šeimos sunkios materialinės padėties, skunduose nurodęs aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą.
30. Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo išvadų dėl ieškinio senaties taikymo pagrįstumą ir teisėtumą bei pareiškėjo apeliaciniame procese nurodytą aplinkybę, kad, jo manymu, šiuo atveju taikytinas bendras ieškinio senaties terminas (10 metų), pirmiausia pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą yra konstatuota, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-671-575/2015 ir kt.).
31. CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną.
32. Teisėjų kolegija pažymi, kad remiantis bylos duomenimis, pareiškėjo pirminis skundas dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teisme gautas dar 2016 m. balandžio 25 d. (b. l. 1-14), ir kurį Vilniaus apygardos teismas 2016 m. balandžio 26 d. nutartimi priėmė (b. l. 15). Teismas nurodė, kad baigė ruoštis bylos nagrinėjimui 2016 m. gegužės 31 d., tačiau nutaręs bylą skirti nagrinėti teismo posėdyje, vadovaujantis Informacinės teismų sistemos Liteko duomenimis, jokių įvykių procese nebuvo registruota iki kol pareiškėjas pateikė teismui patikslintą skundą. Pareiškėjas, du kartus šalindamas trūkumus pagal teismo įpareigojimus, atsisakė reikalavimų dėl turtinės žalos priteisimo ir atsakovo priimtų teisės aktų panaikinimo, prašydamas priteisti tik neturtinę žalą (b. l. 68).
33. Pareiškėjas savo skunduose nurodė, kad atsakovas neteisėtus veiksmus atliko 2011–2016 m., tačiau pažymėjo, jog Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2016 m. balandžio 5 d. priėmus pareiškėjui palankų sprendimą (b. l. 6-10), po kurio atsakovas buvo įpareigotas iš naujo nagrinėti pareiškėjo 2012 m. gruodžio 11 d. prašymą skirti išmoką, atsakovas 2016 m. gegužės 16 d. priėmė įsakymą skirti pareiškėjui 38 Eur vienkartinę išmoką, kurį atsakovas skundė pačiam atsakovui, prašydamas peržiūrėti šio įsakymo teisėtumą ir pagrįstumą (b. l. 37). Pareiškėjas gavo atsakovo 2016 m. liepos 12 d. atsakymą į savo skundą, kuriame konstatuotas minėto įsakymo dėl išmokos skyrimo teisėtumas ir pagrįstumas (b. l. 38). Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovo sprendimu (t. y. 2016 m. gegužės 16 d. įsakymu) pareiškėjas byloje remiasi kaip vienu iš įrodymų dėl neteisėtų, sistemingų ir tęstinių atsakovo veiksmų pareiškėjo atžvilgiu, o būtent 2016 m. liepos 12 d. rašte išdėstytą galutinę atsakovo poziciją pareiškėjas vertina kaip prieštaraujančią konstituciniams principams ir sukėlusią pareiškėjui teisines pasekmes dėl neįvykdyto Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. balandžio 5 d. sprendimo įpareigojimų bei pakartotinius išgyvenimus, dėl kurių buvo padaryta neturtinė žala. Pareiškėjas, gavęs atsakovo 2016 m. liepos 12 d. atsakymą į skundą, su 2016 m. rugpjūčio 19 d. patikslintu skundu kreipėsi į teismą (teisme gautas 2016 m. rugpjūčio 19 d.) nagrinėjamoje byloje, nurodydamas naujas aplinkybes ir suformulavęs galutinį reikalavimą atsakovui (b. l. 32-64), todėl konstatuotina, kad ieškinio senaties termino pareiškėjas nepraleido.
34. Taigi vadovaujantis CK 1.1.27 straipsnio 1, 5 dalimis, šiuo atveju esant, pareiškėjo nuomone, atsakovo tęstiniams neteisėtiems veiksmams termino eiga turi būti skaičiuojama nuo paskutinio atsakovo galimai neteisėto veikimo prieš pareiškėją, kuomet jis jautė neigiamus išgyvenimus (nusivylimą ir nuoskaudas), t. y. nuo atsakovo 2016 m. liepos 12 d. atsakymo į pareiškėjo skundą gavimo.
35. Atsižvelgiant į bylos duomenų ir faktinių aplinkybių visumą, pirmosios instancijos teismo veiksmus procese, ieškinio senaties terminą dėl žalos atlyginimo bylų kategorijos reguliuojančias teisės normas, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė, kada prasidėjo ieškinio senaties termino eiga pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą, nes nagrinėjamu atveju ieškinio senaties terminas pareiškėjo skundui paduoti nebuvo pasibaigęs ir teismas privalėjo nagrinėti pareiškėjo skundą iš esmės.
36. Pažymėtina ir aplinkybė, kad net nustačius, jog ieškinio senaties terminas yra praleistas, teismas ex officio privalo patikrinti, ar nėra priežasčių šį terminą atnaujinti dėl svarbių priežasčių (CK 1.131 str. 2 d.).
37. Apibendrindama pirmiau nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra neteisingas galiojančios teisės normų, bylos faktų ir jų vertinimo požiūriu, ir yra priimtas pažeidus materialinės ir proceso teisės normas. Dėl šių priežasčių pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas perduodant pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš esmės (ABTĮ 144 str. 1 d. 4 p., 146-147 str.).
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Pareiškėjo A. B. apeliacinį skundą tenkinti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 15 d. sprendimą panaikinti ir perduoti pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš esmės.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Artūras Drigotas
Dalia Višinskienė
Virginija Volskienė