Baudžiamoji byla Nr. 2K-167-693/2019
Teisminio proceso Nr. 1-03-2-00352-2016-5
Procesinio sprendimo kategorijos:
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2019 m. birželio 20 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aurelijaus Gutausko (kolegijos pirmininkas), Alvydo Pikelio ir Vytauto Masioko (pranešėjas),
sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,
dalyvaujant prokurorei Jurgai Zieniūtei,
nuteistajam A. M. (vaizdo konferencijos būdu) ir jo gynėjui advokatui Raimundui Jurkai,
viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. M. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gegužės 4 d. nuosprendžio, kuriuo A. M. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą laisvės atėmimu šešiolikai metų.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 2 punktu, 9 dalimi, ši bausmė apėmimo būdu subendrinta su Marijampolės rajono apylinkės teismo 2017 m. liepos 20 d. nuosprendžiu paskirta bausme, ir paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas šešiolikai metų, ją paskiriant atlikti pataisos namuose.
Skundžiama ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. lapkričio 14 d. nutartis, kuria nuteistojo A. M. gynėjo advokato Lino Stasio Bagdono apeliacinis skundas atmestas.
Teisėjų kolegija, išklausiusi nuteistojo A. M. ir jo gynėjo, prašiusių kasacinį skundą tenkinti, prokurorės, prašiusios nuteistojo kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
I. Bylos esmė
1. A. M. nuteistas už tai, kad dėl chuliganiškų paskatų nužudė žmogų, t. y. 2014 m. rugpjūčio 29 d. apie 23.50 val. (duomenys neskelbtini) esančio daugiabučio namo antro aukšto koridoriuje, veikdamas bendrininkų grupe su dviem asmenimis, kuriems byla išskirta ir kurie teismo 2017 m. balandžio 11 d. nuosprendžiu nuteisti (pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą), išėję iš buto (duomenys neskelbtini), be jokios priežasties bendrais veiksmais užpuolė priešais laiptais atėjusį V. G.: A. M. jam sudavė ne mažiau kaip 4 smūgius kumščiais į veidą, nuo šių smūgių V. G. parkrito, tuomet A. M. kartu su dviem asmenimis, kuriems byla išskirta, bendrais veiksmais gulinčiam V. G. tyčia sudavė rankomis ir kojomis ne mažiau kaip keturiolika smūgių į įvairias kūno vietas ir šiais bendrais veiksmais padarė V. G. įvairių sužalojimų bei kraujosruvų veide, kairėje plaštakoje, kairio inksto sumušimą, taip pat stiprų krūtinės sumušimą, šonkaulių lūžimą kairės užpakalinės pažastinės linijos projekcijoje VI–VII, kairės mentinės linijos projekcijoje VIII–IX–X su kraujosruvomis tarpšonkauliniuose raumenyse, blužnies plyšimus apatiniame paviršiuje su kraujavimu į krūtinplėvės ertmę, progresuojantį kraujotakos nepakankamumą, dėl ko V. G. ne vėliau kaip 2014 m. rugpjūčio 30 d. 06.19 val. to paties namo buto Nr. 212 tualete-vonioje mirė.
II. Kasacinio skundo argumentai
2. Kasaciniu skundu nuteistasis A. M. prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir baudžiamąją bylą grąžinti iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme. Kasatorius skunde nurodo:
2.1. Abiejų instancijų teismų sprendimai yra neteisėti, nes šie teismai padarė nekaltumo prezumpcijos ir in dubio pro reo (visos abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai) principų bei įrodymų vertinimo taisyklių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalis) pažeidimus, ir pirmosios instancijos teismas nesilaikė reikalavimų, keliamų nuosprendžio surašymui (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
2.2. Kasatorius aptaria įrodymus, kuriais pirmosios instancijos teismas rėmėsi pagrįsdamas jo kaltę padarius jam inkriminuotą nusikaltimą (paties kasatoriaus, liudytojų L. M., R. K., R. G., E. M., Juozo ir K. V., kitų liudytojų parodymus, teismo medicinos specialisto išvadą Nr. 205/14(09)), ir teigia, kad byloje liko nepaneigti jo paaiškinimai apie tai, kad jis, būdamas vienas, V. G. sudavė tik tris smūgius į veidą, po kurių V. G. liko stovėti ir nenugriuvo, o nukentėjusiajam mirtinus smūgius sudavė kiti asmenys, tarp jų ir liudytojas E. M.. Kasatorius pažymi, kad šis liudytojas išskirtoje kitoje byloje yra nuteistas to paties pirmosios instancijos teismo 2017 m. balandžio 11 d. nuosprendžiu dėl to paties nusikaltimo (nukentėjusiojo V. G. nužudymo). Šio liudytojo parodymų nepatvirtina kiti byloje surinkti duomenys ir ikiteisminio tyrimo metu bei pirmosios instancijos teisme jis nurodė iš esmės skirtingas aplinkybes. Tačiau nagrinėjamoje byloje teismai tokių aplinkybių netikrino, taip pažeidė nekaltumo prezumpcijos principą ir draudimą suabsoliutinti įrodinėjimo dalyką, t. y. liudytojo E. M. kaltinančius parodymus vertinti nagrinėjamoje byloje kasatoriaus nenaudai, neatsižvelgiant į tai, kad tokie parodymai yra susiję išimtinai tik su pačiu liudytoju E. M..
2.3. Teismo medicinos specialisto išvadoje konstatuota, kad nukentėjusiajam padaryti sužalojimai veide (galvos srityje) lėmė nežymų sveikatos sutrikdymą ir jo mirtį galėjo lemti kiti sužalojimai. Šioje išvadoje nenurodyta, kad V. G. mirties faktą lėmė daugybiniai sužalojimai, apėmę ir veido (galvos srities) sužalojimus, kuriuos padarė kasatorius. Teismas specialisto išvadoje aprašytų nukentėjusiajam padarytų sužalojimų nepagrįstai nediferencijavo ir nenurodė jų įtakos V. G. mirčiai (priežastinio ryšio). Taip teismas pažeidė ex officio pareigą griežtai diferencijuoti specialisto išvados teiginius ir turint tikslą nustatyti priežastinį ryšį juos susisieti su kilusiomis pasekmėmis (nukentėjusiojo mirtimi). Abiejų instancijų teismai detaliai ir nuosekliai neanalizavo, kokie būtent kūno sužalojimai, padaryti V. G., lėmė šio mirtį ir kokie sužalojimai nebūtų galėję lemti tokių pasekmių. Taip liko nepašalinta abejonė, ar kasatoriaus veiksmais padaryti sužalojimai, kurie vertintini tik kaip nežymus V. G. sveikatos sutrikdymas, turėjo įtakos kilusioms pasekmėms, nes šioje išvadoje yra kategoriškai nurodyta, kokie sužalojimai ir kokios komplikacijos lėmė V. G. mirtį. Kartu liko nepašalintos abejonės dėl kasatoriaus kaltės ir dalyvavimo darant nusikaltimą, nes byloje surinkti kiti duomenys tik patvirtina nukentėjusiojo mirties priežastį, sužalojimo lokalizaciją ir mechanizmą, bet ne aplinkybę apie nusikaltimą padariusius asmenis ir jų veiksmų priežastinį ryšį su kilusiomis pasekmėmis. Dėl to kasatorius teigia, kad abiejų instancijų teismai, pripažindami, jog nagrinėjamoje byloje kaip liudytojo apklausto E. M. parodymai apie kasatoriaus veiksmus, atliktus prieš nukentėjusįjį, yra prieštaringi, ir nuosekliai neišanalizavę teismo medicinos specialisto išvados, padarė nepagrįstą išvadą dėl neva įrodytos kasatoriaus kaltės padarius jam inkriminuotą nusikaltimą. Taip teismai padarė esminius BPK 20 straipsnio 3–5 dalių, 44 straipsnio 6 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 332 straipsnio 3 dalies, 5 dalies nuostatų pažeidimus (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. lapkričio 15 d. nutarimas, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-587/2014, 2K-385-507/2016, 2K-251-507/2016, 2K-74-976/2017, 2K-393-489/2017).
2.4. Kasatorius neginčija pirmosios instancijos teismo nustatytos teisingos faktinės aplinkybės, kad jis lankėsi pas V., išeidamas iš jų buto antrojo aukšto vestibiulyje sutiko ateinantį V. G. ir šiam konflikto metu sudavė smūgius į veidą (du smūgius į antakio sritį ir vieną į dantis). Tačiau kasatorius teigia, kad ši teismo išvada, nors ir atitinkanti BPK 20 straipsnio reikalavimus, padaryta pažeidžiant BPK 20 straipsnio 4 dalies nuostatas ir savaime nesudaro nusikalstamos veikos, nurodytos BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punkte, objektyviųjų požymių visumos, leidžiančios daryti išvadą apie kasatoriaus padarytą jam inkriminuotą neteisėtą ir pavojingą veiką. Šis teismas, paneigdamas kasatoriaus parodymus ir grįsdamas jo kaltę, nepagrįstai vadovavosi liudytojo E. M. parodymais, duotais kitos bylos teismo posėdyje, kurie buvo tik pagarsinti BPK 276 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka. Kasatorius pažymi, kad tokie E. M. parodymai kitoje byloje, kurioje šis liudytojas yra nuteistas, buvo pripažinti nenuosekliais, nes „<...> kaltinamasis E. M. dar ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad nematė, kaip buvo smurtaujama prieš V. G., ir tik bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme pastarasis kaltinamasis nurodė, kad esą matė, kas smurtavo prieš V. G., o būtent – A. M. <...>“. Toks E. M. parodymų vertinimas patvirtintas ir apeliacinės instancijos teismo 2018 m. birželio 28 d. nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 1A-28-318/2018, kurioje nurodyta, kad „<...> E. M. parodymais teismas galėjo vadovautis tik tiek, kiek jo parodymus patvirtina kiti bylos duomenys <...>“. Teismas nagrinėjamoje byloje nepagrįstai vadovavosi E. M. parodymais, duotais kitoje byloje, dar ir tuo aspektu, kad kitoje byloje priimtas sprendimas skundžiamo nuosprendžio priėmimo metu dar nebuvo įsiteisėjęs – toks sprendimas įsiteisėjo tik 2018 m. birželio 28 d. (po dviejų mėnesių). Be to, nagrinėjamoje byloje skundžiamą nuosprendį priėmęs teismas, vadovaudamasis pagarsintais tik kitoje byloje teisiamajame posėdyje duotais (kaltinamojo) E. M. parodymais, jų nepatikrino pagal BPK reikalavimus, nepalygino su parodymais, kuriuos jis davė kitoje byloje ikiteisminio tyrimo metu bei teisme, ir nepagrįstai nesiaiškino, dėl kokių priežasčių jie skiriasi, dėl ko jis vienu atveju nenurodė svarbių bylai duomenų, o kitu atveju pripažino, kad matė kasatorių smurtaujantį prieš nukentėjusįjį. Priešingai nei kitoje byloje, skundžiamame nuosprendyje šio liudytojo parodymai įvertinti kaip teisingi ir nuoseklūs. Nagrinėjamoje byloje teismas nenurodė ir teisinio pagrindo (t. y. ar tai yra atskiri kitos bylos duomenys ar jų visuma, tarp jų ir ikiteisminio tyrimo metu duoti E. M. kaip įtariamojo parodymai, ar tik teismo posėdžių protokolai), kuriuo remdamasis vadovavosi pagarsintais ir tik teisme duotais kitoje byloje kaip kaltinamojo E. M. duotais parodymais, nors skundžiamo nuosprendžio priėmimo metu minėtoje kitoje byloje priimtas sprendimas dar nebuvo įsiteisėjęs. Dėl to kasatorius teigia, kad pirmosios instancijos teismas paliko nepašalintas abejones dėl liudytojo E. M. parodymų patikimumo, galimybės juos patikrinti siekiant kaip visumą įvertinti visus bylos tiesioginius ir netiesioginius duomenis dėl jam (kasatoriui) inkriminuojamos veikos padarymo.
2.5. Skundžiamas nuosprendis neatitinka ir jam keliamų formos bei turinio reikalavimų, nes jo aprašomojoje dalyje yra pateikiamos viena kitai prieštaraujančios faktinės aplinkybės, kurias apima kasatoriui suformuluotas kaltinimas, t. y. BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir to paties straipsnio 1 dalies 3 punkto supriešinimas. Šio nuosprendžio 2-ame lape nurodyta, kad kasatorius „<...> sudavė V. G. ne mažiau kaip 4 smūgius kumščiais į veidą, nuo šių smūgių V. G. nugriuvo ant grindinio, tuomet visi trys bendrais veiksmais gulinčiam V. G. tyčia sudavė rankomis ir kojomis ne mažiau kaip keturiolika smūgių į įvairias kūno vietas <...>“, tačiau nuosprendžio 23–24 puslapiuose nurodyta, kad kasatorius, „<...> suduodamas smūgius nukentėjusiajam V. G. į veidą, po ko jis pargriuvo ant grindų, bei spardydamas nukentėjusįjį, gulintį ant grindų, kojomis suduodant jam bendrai rankomis ir kojomis ne mažiau kaip 14 smūgių <...>, suvokė tokių savo veiksmų pavojingumą <...>“. Kasatoriaus nuomone, tokie nuosprendžio teiginiai negali būti pripažintini rašybos klaida, jais nepagrįstai tvirtinama, kad kasatorius neva pats vienas sudavė bendrai ne mažiau kaip 14 smūgių V. G., taip teismas nesilaikė reikalavimo, jog nuosprendis yra vientisas procesinis dokumentas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-29/2011).
2.6. Be to, šių procesinių pažeidimų neištaisė ir apeliacinės instancijos teismas, kuris dar ir pats padarė esminį BPK pažeidimą. Šis teismas skundžiamoje nutartyje nepagrįstai vadovavosi duomenimis – minėtais liudytojo E. M. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, taip pat ir akistatos su nuteistuoju Š. B. metu, tačiau jų pirmosios instancijos teismas nevertino ir nepripažino įrodymais. Kasatorius pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 276 straipsnio 1 dalimi, pagarsino liudytojo E. M. parodymus, duotus teisme, sprendžiant šio liudytojo kaltės klausimą kitoje byloje. Kasatoriaus teigimu, tai reiškia, kad pirmosios instancijos teismas, tik pagarsindamas liudytojo E. M. parodymus, duotus teisminio nagrinėjimo metu, nesivadovavo tokiais E. M. parodymais, kurie dar ir skiriasi nuo jo parodymų, duotų teisme, t. y. skundžiamą nuosprendį priėmęs teismas kaip įrodymus vertino tik teisme duotus E. M. (tuo metu kaltinamojo) parodymus. Skundžiamoje nutartyje nenurodyta, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai atliko įrodymų vertinimą, kaip pats apeliacinės instancijos teismas vertina prieštaravimus, esančius aptariamuose liudytojo parodymuose, duotuose ikiteisminio tyrimo metu ir teisme, kas lėmė tokius prieštaravimus, kodėl skundžiamą nuosprendį priėmęs pirmosios instancijos teismas vadovavosi tik teisme, nagrinėjant kitą išskirtą bylą, duotais liudytojo E. M. parodymais (juos pagarsindamas), o apeliacinės instancijos teismas vadovavosi ir ikiteisminio tyrimo metu duotais šio liudytojo parodymais. Taip skundžiamoje nutartyje nepagrįstai ignoruota aplinkybė, kad to paties asmens, t. y. E. M., parodymai apie to paties nusikaltimo aplinkybes, duoti išskirtose dviejose bylose, yra vertinami skirtingai: vienoje byloje Nr. 1A-28-318/2018 jo parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, netikima, tačiau kitoje byloje Nr. 1A-354-483/2018 jais tikima kaip nuosekliais ir patikimais. Kasatoriaus nuomone, tokia situacija patvirtina teismo objektyvųjį šališkumą, šališką požiūrį į nagrinėjamas ir tiriamas faktines bylos aplinkybes, taip teismas pažeidė BPK 332 straipsnio 5 dalies nuostatas ir suvaržė jo teisę į apeliacinį procesą, nes jis, kaip apeliantas, net nesitikėjo, kad apeliacinės instancijos teismas kaip įrodymus vertins tuos duomenis, kurių pirmosios instancijos teismas nepripažino.
III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
4. Kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, tikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Dėl šios nuostatos taikymo teismų praktikoje išaiškinta, kad skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas remiantis šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis iš naujo įrodymų nevertinant ir naujų faktinių bylos aplinkybių nenustatant (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, 2K-P-9/2012 ir kt.). Kasacinio skundo argumentai, kuriais ginčijamas įrodymų vertinimas ir teismų nustatytos faktinės aplinkybės, nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-402/2010 ir kt.). Kasacinės instancijos teismas pasisako tik teisės taikymo aspektu, t. y. ar renkant duomenis ir juos pripažįstant įrodymais nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal žemesnės instancijos teismų nustatytas faktines bylos aplinkybes tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas (BPK 369 straipsnis). Todėl nuteistojo A. M. kasacinio skundo argumentai, kuriais nesutinkama su teismų nustatytomis bylos aplinkybėmis ir atliktu įrodymų vertinimu, prašoma atsižvelgiant į atskirus įrodymus (paties nuteistojo A. M., liudytojų L. M., R. K., E. M. parodymus, teismo medicinos specialisto išvadas) daryti kitokias išvadas, nei padarė teismai savo sprendimuose, nesant teisinių argumentų, leidžiančių konstatuoti, kad teismo proceso metu buvo padaryta esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, paliekami nenagrinėti. Kasatoriaus teiginys dėl nekaltumo prezumpcijos ir in dubio pro reo principų pažeidimo yra deklaratyvus, nepagrįstas teisiniais argumentais, kaip to reikalauja BPK 368 straipsnio 2 dalies nuostata, todėl taip pat negali būti nagrinėjamas (BPK 372 straipsnio 4 dalies 3 punktas). Teisėjų kolegija minėtus kasacinio skundo teiginius nagrinės tik tiek, kiek jie susiję su BPK 369 straipsnio 1 dalyje nurodytais bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindais.
Dėl kasacinio skundo argumentų, susijusių su BPK pažeidimais
5. Kasatorius skunde teigia, kad žemesnės instancijos teismai, pripažindami byloje surinktus duomenis įrodymais ir juos vertindami, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, nepašalino prieštaravimų tarp liudytojo E. M. parodymų, neatsakė į jo gynėjo apeliacinio skundo esminius argumentus. Šie kasatoriaus skundo argumentai nepagrįsti, todėl atmestini.
6. Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK nustatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagrindiniai reikalavimai įrodymams, kuriais turi būti pagrįstos teismo išvados dėl nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių, nurodyti BPK 20 straipsnyje. Pagal šio straipsnio nuostatas įrodymai gali būti tik teisėtais būdais (įstatymų nustatyta tvarka) gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK nustatytais proceso veiksmais, taip pat kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai (BPK 20 straipsnio 1, 3, 4 dalys). Duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva (BPK 20 straipsnio 2, 5 dalys). BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu.
7. Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas esminiu pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje teismo išvados padarytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo įvertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus padaryta klaidų dėl jų turinio, remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; nepagrįstai įrodymais nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytus reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-587/2014, 2K-471-507/2015, 2K-483-976/2015, 2K-28-489/2016, 2K-160-507/2016, 2K-251-507/2016, 2K-74-976/2017).
8. Patikrinusi skundžiamus teismų sprendimus teisės taikymo aspektu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasacine tvarka apskųstuose teismų nuosprendyje ir nutartyje atliktas įrodymų tyrimas ir vertinimas tokių trūkumų, kuriuos nurodo kasatorius, neturi, o jo skunde keliamos abejonės dėl įrodymų, kuriais rėmėsi teismai, priimdami skundžiamus sprendimus, atitikties įstatymų reikalavimams yra nepagrįstos.
9. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas A. M. kaltės klausimą dėl inkriminuoto nusikaltimo padarymo, tyrė ir analizavo visus, t. y. tiek jį teisinančius, tiek ir kaltinančius, įrodymus (paties kaltinamojo A. M. parodymus, liudytojų E. M., Š. B., R. G., R. K., P. V., L. M., G. M. parodymus, teismo medicinos specialisto išvadą ir kitus įrodymus), juos įvertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje, susiejo į vientisą loginę grandinę, nė vienam įrodymų šaltiniui neteikdamas išskirtinės reikšmės. Kasatorius nepagrįstai teigia, jog šis teismas, grįsdamas jo kaltę, nepagrįstai vadovavosi liudytojo E. M. parodymais, duotais kitos bylos teismo posėdyje, kurie buvo tik pagarsinti BPK 276 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka, nes: liudytojas E. M. buvo apklaustas teisiamajame posėdyje (9 t., b. l. 9); šio liudytojo iniciatyva buvo perskaityti jo parodymai, duoti išskirtos bylos teisiamajame posėdyje, kuriuos jis patvirtino; atsakydamas į nuteistojo A. M. gynėjo ir teismo klausimus, šis liudytojas patvirtino, kad A. M. V. G. sudavė rankomis ir kojomis, taigi teisė apklausti kaltinimo liudytoją buvo realizuota; kaltinamasis A. M. ir jo gynėjas liudytojui klausimų dėl jo parodymų kitimo ikiteisminio tyrimo metu neturėjo. Be to, A. M. versija, kad iš laiptinės jis išėjo pirmiau, o liudytojai E. M. ir Š. B. – vėliau, paneigta liudytojų R. G. ir R. K. parodymais. Apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje, kaip to ir reikalaujama BPK 305 straipsnio 1 dalyje, išdėstyti įrodymų vertinimo motyvai ir padarytos įrodymais pagrįstos išvados, kokios faktinės aplinkybės nustatytos byloje ir kokie duomenys pagrindžia nuteistojo A. M. kaltę padarius inkriminuotą nusikaltimą, taip pat aptartos jo keltos gynybos versijos ir jos motyvuotai atmestos. Kasatorius skunde pagrįstai nurodo, kad šio teismo nuosprendžio aprašomojoje dalyje (23 lapo paskutinė pastraipa) neteisingai (netiksliai) nurodyta faktinė aplinkybė, kad A. M. gulinčiam ant grindų nukentėjusiajam V. G. rankomis ir kojomis sudavė ne mažiau kaip 14 smūgių. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad šio teismo nuosprendžio aprašomojoje dalyje keliose vietose (nustatomojoje dalyje ir 22 lapo 2 bei 3 pastraipose) teisingai nurodytos nustatytos faktinės bylos aplinkybės, kad įvykio metu A. M. V. G. rankomis sudavė 4 smūgius į veidą, o šiam nukritus, tyčia su dviem bendrininkais rankomis ir kojomis sudavė ne mažiau kaip 14 smūgių į įvairias kūno vietas ir šiais bendrais veiksmais V. G. nužudė. Iš tiesų teismo nuosprendis yra vientisas procesinis dokumentas ir tokių prieštaravimų jame neturi būti. Tačiau teisėjų kolegija šiuo konkrečiu atveju kasatoriaus nurodyto pažeidimo nevertina kaip esminio, nes jis nesuvaržė kaltinamojo teisių ir nesukliudė teismui išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį (BPK 369 straipsnio 3 dalis).
10. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs priimto apkaltinamojo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, dar kartą išsamiai išanalizavęs byloje surinktus ir ištirtus įrodymus, nenustatė, kad pirmosios instancijos teismas, pripažindamas duomenis įrodymais ir vertindamas juos, būtų padaręs pažeidimų; konstatavo, kad nuosprendyje padarytos išvados yra pagrįstos ir teisingos. Šios instancijos teismas pritarė pirmosios instancijos teismo išvadoms dėl nuteistojo A. M. kaltės padarius kvalifikuotą V. G. nužudymą, išanalizavęs E. M. parodymus (duotus tiek teisme, tiek ikiteisminio tyrimo metu), liudytojų R. G., R. K., L. M. parodymus, slapto sekimo protokolo duomenis, motyvuotai paneigė A. M. versiją, kad, parkritus V. G., jis (A. M.) kartu su kitais bendrininkais nukentėjusiojo nespardė. Šios instancijos teismas gali vertinti visus byloje surinktus ir ištirtus duomenis, net ir tuo atveju, jei pirmosios instancijos teismas kai kurių nevertino. Be to, priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, į nuteistojo gynėjo apeliacinio skundo esminius argumentus (dėl įrodymų vertinimo, faktinių aplinkybių nustatymo, baudžiamojo įstatymo taikymo) motyvuotai atsakyta. Kasaciniame skunde nenurodoma, į kokius konkrečius esminius apeliacinio skundo argumentus neatsakyta, o iš skundo turinio išplaukia, kad kasatorius nesutinka su įrodymų vertinimu, padarytomis teismo išvadomis ir nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis, o tai, kaip jau minėta, nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas. Nesutikimas su išsamiai ištirtų įrodymų vertinimu niekaip nepagrindžia teismo šališkumo. Taigi byla apeliacine tvarka išnagrinėta nepažeidus BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3, 5 dalių reikalavimų.
11. Remiantis išdėstytais argumentais konstatuotina, kad teismų sprendimai, kuriais nustatytos A. M. inkriminuoto kvalifikuoto V. G. nužudymo padarymo aplinkybės, priimti nepažeidžiant BPK 20 straipsnyje nustatytų reikalavimų, į esminius apeliacinio skundo argumentus atsakyta, todėl darytina išvada, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, nagrinėdami bylą, esminių BPK pažeidimų nepadarė ir baudžiamasis procesas kaip visuma buvo teisingas.
Dėl bendrininkų baudžiamosios atsakomybės už nužudymą
12. Baudžiamoji atsakomybė už nužudymą pagal BK 129 straipsnį kyla tada, kai žmogaus gyvybė atimama veikiant tiesiogine ar netiesiogine tyčia. Nužudymas yra padarytas netiesiogine tyčia, jei kaltininkas suprato, kad jis savo veika kėsinasi į kito žmogaus gyvybę, numatė, kad gali atimti gyvybę kitam žmogui, ir nors ir nenorėjo atimti gyvybės, sąmoningai leido tokiems padariniams atsirasti (BK 15 straipsnio 3 dalis). Esminis skirtumas tarp tiesioginės ir netiesioginės tyčios yra valinis elementas: jei asmuo nori pavojingų padarinių, tai jis veikia tiesiogine tyčia, jeigu jų nenori, bet sąmoningai leidžia jiems atsirasti, veikia netiesiogine tyčia. Apie kaltininko tyčios turinį teismas sprendžia atsižvelgdamas į visas padarytos nusikalstamos veikos aplinkybes: veikos padarymo įrankius, būdą, sužalojimų kiekį, jų pobūdį, vietą, nusikalstamų veikų intensyvumą ir jų nutraukimo priežastis, kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, elgesį įvykio metu, taip pat prieš nusikaltimą ir po jo padarymo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-412/2014, 2K-46-895/2015, 2K-322-511/2016). Būtinasis priežastinis ryšys nustatomas atsižvelgiant į tai, ar kaltininko veika buvo būtina sąlyga padariniams atsirasti (be jos šie neatsirastų), ar atsiradę padariniai buvo dėsningas veikos rezultatas.
13. Baudžiamosiose bylose dėl nužudymų, kuriose kaltinamas ne vienas asmuo, būtina nustatyti kiekvieno iš jų dalyvavimo darant šią nusikalstamą veiką laipsnį ir pobūdį, kurie nulemia bendrininkavimo formą ir bendrininkų rūšis. Pagal BK 24 straipsnio 1 dalį, bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių baudžiamajame įstatyme nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką. Nusikaltimo bendravykdytojas yra asmuo, tiesiogiai dalyvavęs darant nusikalstamą veiką, o tai reiškia, kad savo veika įgyvendinęs nusikaltimo objektyviuosius požymius arba bent dalį jų, nurodytų BK specialiosios dalies straipsnio dispozicijoje. Bendrininkavimo būtinieji objektyvieji požymiai yra kelių asmenų dalyvavimas padarant nusikalstamą veiką ir jų veikos bendrumas, o subjektyvieji – tyčia ir susitarimas. Tyčia bendrininkavimo atveju yra tada, kai kiekvienas bendrininkas suvokia, kad jis dalyvauja bendrai su kitais asmenimis darant jam inkriminuotą nusikaltimą, kad kėsinasi į tą patį objektą, taip pat supranta ir kitus bendrai daromos veikos sudėties, nustatytos BK specialiojoje dalyje, požymius (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-265-1073/2018 ir kt.). Bendrininkų susitarimas bendrai daryti nusikalstamą veiką gali būti išreikštas įvairiomis formomis: žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais. Taigi kai nusikalstamą veiką padaro ne vienas asmuo, pagrindžiant kaltininko baudžiamąją atsakomybę už bendrininkavimą, kaip ir minėta, turi būti konstatuota bendrininkavimo požymių, nustatytų BK 24, 25 straipsniuose, ir bendrai daromos nusikalstamos veikos, nurodytos BK specialiosios dalies straipsnyje, pagal kurią kvalifikuojama vykdytojo veika, požymių visuma.
14. Teismų praktika patvirtina ir tai, kad tais atvejais, kai nukentėjusiajam smūgius suduoda ar kitokius smurtinius veiksmus atlieka keli asmenys ir padariniai nukentėjusiajam atsiranda nuo smūgių ar kitų smurtinių veiksmų visumos, visi bendrininkai baudžiamojon atsakomybėn turi būti traukiami pagal tą patį BK straipsnį, dalį ar punktą. Tačiau, sunkiausiems padariniams kilus nuo vieno ar kelių atskirų smūgių (smurtinių veiksmų), baudžiamosios atsakomybės klausimas turi būti sprendžiamas nustatant kiekvieno iš smurtą naudojusių asmenų kaltės (tyčios) turinį: 1) jei ne visi asmenys turėjo tyčią sukelti atsiradusius padarinius, tai pagal baudžiamąjį įstatymą, nustatantį baudžiamąją atsakomybę pagal sunkiausius atsiradusius padarinius, atsako tik tas ar tie bendrininkai, kurie sudavė padarinius sukėlusius smūgius (atliko tokius padarinius sukėlusius smurtinius veiksmus); 2) jei visų bendrai veikusių asmenų tyčia buvo vienoda – visų bendrininkų veiksmai turi būti kvalifikuojami vienodai pagal tą patį BK straipsnį, dalį ar punktą nepriklausomai nuo to, ar atskiras asmuo yra sudavęs padarinius sukėlusius smūgius. Apie kiekvieno iš bendrininkų tyčią gali būti sprendžiama vertinant tiek bendrininkų susitarimą dėl bendrų nusikalstamų veikų atlikimo, tiek ir bendrininkų elgesį darant nusikalstamą veiką (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-580/2011, 2K-482-139/2015, 2K-292-693/2017 ir kt.). Inkriminuojant nužudymą, padarytą bendrininkų grupe, pakanka nustatyti, kad du ar daugiau asmenų bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje susitarė šią nusikalstamą veiką daryti, tęsti ar užbaigti, ir toks susitarimas nebūtinai turi būti išreikštas žodžiu. Susitarti įmanoma ir konkliudentiniais veiksmais, pvz., rodant pritarimą kito asmens smurtavimui, prisidedant prie smurtinių veiksmų, slepiant nusikaltimo pėdsakus ir pan. (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-130/2011 ir kt.). Kai keli asmenys veikia kartu, turėdami tyčią nužudyti, ir patys tiesiogiai dalyvauja atimant gyvybę nukentėjusiajam, jie visi laikytini nužudymo vykdytojais (bendravykdytojais) ir tokiu atveju nėra būtina, kad kiekvienas iš tokių vykdytojų padarytų mirtinus sužalojimus: pakanka, kad tai padarytų bent vienas iš jų. Kitų vykdytojų dalyvavimas gali pasireikšti ne tik sutrikdant sveikatą, bet ir atimant nukentėjusiajam galimybę priešintis (surišant jį, laikant už rankų ir pan.) kėsinimosi į jo gyvybę metu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-423/2006, 2K-410/2011, 2K-94/2014, 2K-200-696/2017, 2K-267-942/2017).
15. Priešingai nei teigia kasatorius, nagrinėjamos bylos duomenimis nustatyti visi jo kaltę dalyvavus bendrininkų grupe nužudant nukentėjusįjį V. G. patvirtinantys požymiai. Teismai nustatė, kad tarp nuteistojo A. M. ir kitų asmenų, kuriems byla išskirta, nebuvo išankstinio susitarimo nužudyti nukentėjusįjį: susitarimas smurtauti prieš nukentėjusįjį kilo staiga (abiem konflikto pusėms atsitiktinai susitikus daugiabučio namo antro aukšto koridoriuje) ir buvo išreikštas konkliudentiniais veiksmais – suderintu smurtiniu elgesiu (smūgiuojant rankomis ir kojomis) gana intensyviai (suduota ne mažiau kaip keturiolika smūgių) mušant nukentėjusįjį. A. M., tiek pirmasis suduodamas gana stiprius smūgius nukentėjusiajam į galvą – veidą (to neneigia ir pats kasatorius), nuo kurių šis parkrito ant grindų, tiek jį spardydamas į gyvybiškai svarbias kūno vietas (galvą, krūtinę) ir matydamas, kad kiti bendrininkai (asmenys, kuriems byla išskirta) taip pat spardo nukentėjusiajam į gyvybei pavojingas kūno vietas, suvokė, kad šiais bendrais veiksmais ne tik gali sutrikdyti nukentėjusiajam sveikatą, bet ir kėsinasi į jo gyvybę, bei pritarė tokiems veiksmams. Tarp nuteistojo A. M. ir asmenų, kuriems byla išskirta, veiksmų – smūgiavimo į galvą bei spardymo į kitas gyvybiškai svarbias kūno vietas – ir padarinių – V. G. mirties – yra tiesioginis priežastinis ryšys, todėl A. M. kartu su asmenimis, kuriems byla išskirta, buvo nusikaltimo bendravykdytojai, nes kiekvienas atliko dalį veiksmų, priskiriamų objektyviesiems nužudymo požymiams, ir visi kartu veikė tyčia. Minėta, kad tokiais atvejais nėra būtina, jog kiekvienas iš tokių vykdytojų padarytų mirtį sukėlusius sužalojimus, pakanka, kad tai padarytų bent vienas iš jų. Kasatoriaus akcentuojamoje specialisto išvadoje Nr. 205/14 (09) aiškiai nustatyta, kad V. G. mirtis įvyko nuo stipraus krūtinės sumušimo, pasireiškusio sužalojimais, nurodytais skundžiamuose teismų sprendimuose (kraujosruvos tarp kairiųjų vidurinės raktikaulinės ir užpakalinės pažastinės linijų atitinkamų šonkaulių, jų lūžimai, blužnies plyšimai ir kt.), ir jų sukeltomis komplikacijomis (nukraujavimu į pilvaplėvės ertmę, progresuojančiu kraujotakos nepakankamumu); kad šie sužalojimai, padaryti kairiajame šone, nuo kurių ir įvyko mirtis, galėjo būti padaryti vienu poveikiu; o laiku suteikus kvalifikuotą medikų pagalbą, būtų buvę galima išgelbėti nukentėjusiojo gyvybę. Nors nagrinėjamu atveju nėra galimybės tiksliai nustatyti, kuris nuteistasis (A. M. ar asmenys, kuriems byla išskirta ir kurie išskirtoje byloje nuteisti dėl to paties nusikaltimo) į kurią konkrečiai vietą sudavė smūgius V. G., tačiau atsižvelgiant į tai, kad A. M., veikdamas bendrai su asmenimis, kuriems byla išskirta, tyčia, siekdami tų pačių pasekmių, sudavė smūgius V. G. į galvą ir kitas gyvybei svarbias kūno vietas, iš kurių kairiajame šone padaryti sužalojimai ir buvo nukentėjusiojo mirties priežastis, skundžiamame nuosprendyje pagrįstai konstatuota, jog bendrai veikę A. M. ir asmenys, kuriems byla išskirta, yra kalti dėl V. G. mirties. Nuteistasis A. M., pirmasis suduodamas smūgius nukentėjusiajam V. G. į svarbias gyvybei ir sveikatai vietas – į galvą ir, nukentėjusiajam parkritus, į kitas kūno vietas, matydamas kitų asmenų, kuriems byla išskirta, smurtinius veiksmus, sutiko su prieš nukentėjusįjį panaudoto smurto pobūdžiu, suprato naudojamo smurto pavojingumą ir jo padarinius – nukentėjusiojo mirtį – ir nors nenorėjo nukentėjusiojo mirties, tačiau buvo abejingas galimam nukentėjusiojo gyvybės atėmimui. Tokios bylos aplinkybės (konflikto metu sąmoningas stiprių smūgių sudavimas kumščiu į veidą, o po to – ir smūgių sudavimas kojomis pargriuvusiam ant grindų nukentėjusiajam) neabejotinai patvirtina, kad turintis gyvenimo patirtį, būdamas fiziškai stiprus ir protiškai sveikas nuteistasis A. M. suprato, kad daro kito žmogaus sveikatai bei gyvybei pavojingą veiką. Tai suvokdamas, A. M. negalėjo nenumatyti, kad nuo tokių smūgių nukentėjusiajam gali būti padaryti šio sveikatai ar net gyvybei pavojingi sveikatos sutrikdymai, todėl nors ir nenorėjo nukentėjusiojo V. G. mirties, tačiau sąmoningai leido tokiam padariniui atsirasti. Panaudoto fizinio smurto pobūdis, lokalizacija ir intensyvumas, nuteistojo A. M. ir jo bendrininkų nenoras išvengti sunkesnių padarinių teismų buvo tinkamai įvertinti kaip netiesioginė tyčia nužudyti. Šiuo aspektu pažymėtina ir tai, kad byloje nėra jokių patikimų duomenų apie kasatoriaus (ar kitų asmenų, kuriems byla išskirta) pastangas sušvelninti smūgius, šiuos suduoti į mažiau žmogaus gyvybei pavojingą vietą, kad kuris nors iš bendrininkų būtų paprieštaravęs naudojamam fiziniam smurtui ir siekęs jį nutraukti, įkalbinėjęs savanoriškai baigti daromą nusikalstamą veiką, ar jų mėginimus rūpintis, kad nukentėjusiajam būtų suteikta medicinos pagalba. Taigi teismai, įvertinę visas bylos aplinkybes (jų visumą), teisingai nustatė tyčinę (netiesioginę) A. M. kaltę atėmus gyvybę V. G. ir teisingai veiką kvalifikavo kaip nužudymą bendrininkų grupe dėl chuliganiškų paskatų, tai yra tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.
16. Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje teismų išvados, patvirtinančios A. M. ir kitų dviejų asmenų, kuriems byla išskirta, bendrininkavimą nužudant V. G., argumentuotos ir pagrįstos išsamiu bylos aplinkybių išnagrinėjimu bei įvertinimu, dėl to tenkinti nuteistojo A. M. kasacinį skundą jame nurodytais argumentais nėra BPK 369 straipsnyje nurodytų pagrindų.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,