Administracinė byla Nr. A-510-520/2019
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01431-2017-2
Procesinio sprendimo kategorijos: 33; 41
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2019 m. kovo 6 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės (pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. K. skundą atsakovui Lietuvos banko Priežiūros tarnybai (trečiasis suinteresuotas asmuo – „Compensa Vienna Insurance Group“, akcinė draudimo bendrovė) dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėjas A. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti atsakovo Lietuvos banko Priežiūros tarnybos (toliau – ir Priežiūros tarnyba, atsakovas) 2017 m. balandžio 10 d. raštą Nr. S 2017/(21.12-2101)-12-1836 (toliau – ir Raštas); 2) įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti jam pateiktą skundą; 3) priteisti pareiškėjui 300 Eur neturtinės žalos atlyginimą ir bylinėjimosi išlaidas.
2. Pareiškėjas nurodė, kad 2017 m. vasario 22 d. iš „Compensa Vienna Insurance Group“, akcinės draudimo bendrovės (toliau – ir Draudimo bendrovė, draudikas) gavo nepasirašytą, be nurodytos vykdytojo pavardės, registracijos numerio, su klaidingai nurodytu pareiškėjo draudimo liudijimo (poliso) numeriu pranešimą, jog yra nutraukiama transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis, nes pareiškėjas laiku nesumokėjo draudimo įmokos. Dėl gauto pranešimo pareiškėjas kreipėsi į Draudimo bendrovę ir nurodė, kad sumokėjo draudimo įmoką, ir padiktavo pinigų priėmimo kvito numerį, tačiau su juo telefonu bendravusios Draudimo bendrovės darbuotojos negalėjo patvirtinti, kad įmoka sumokėta ir kad draudimo polisas galioja.
3. Pareiškėjas kreipėsi į atsakovą su skundu dėl tokių Draudimo bendrovės veiksmų ir klaidingo apskaitos vedimo. Tačiau atsakovas, išnagrinėjęs jo skundą, Rašte neatsakė nei į vieną skunde išdėstytą faktą, neįvertino Draudimo bendrovės darbuotojų veiksmų įstatymų numatyta tvarka. Rašte apsiribota tik situacijos konstatavimu, nurodyta, kad tai įvyko dėl klaidingo duomenų perdavimo ir suvedimo. Rašte taip pat nurodyta, kad pareiškėjas dėl draudimo sutarties sudarymo kreipėsi ne tiesiogiai į Draudimo bendrovę, o per pasirinktą draudimo brokerį, kuris laiku nepervedė draudikui pareiškėjo įmokos, tačiau pareiškėjo teisės pasirinkti, kaip draustis, niekas neriboja. Priežiūros tarnyba turi užtikrinti, kad nei draudimo bendrovės, nei draudimo brokeriai nepažeidinėtų sąžiningų draudėjų interesų. Pareiškėjo teigimu, atsakovas privalėjo patikrinti pareiškėjo pokalbius su Draudimo bendrovės darbuotojais, finansinę apskaitą, tačiau sąmoningai to nepadarė, siekdamas nuslėpti neteisėtus draudiko veiksmus ir neprofesionalumą.
4. Pareiškėjas tikėjosi, kad Priežiūros tarnyba, kuri kontroliuoja draudikų veiklą, išsamiai, objektyviai ir visapusiškai jį ištirs, tačiau atsakovas to neatliko, pateikė nemotyvuotą atsakymą. Tokie atsakovo veiksmai, kai kontroliuojanti draudikų veiklą institucija praktiškai nusišalina nuo skundo tikrinimo, pareiškėją šokiravo ir jis patyrė emocinį stresą, padidėjo kraujospūdis, sutriko miegas, pareiškėjas turėjo papildomų rūpesčių. Dėl susiklosčiusios situacijos pareiškėjas abejoja, ar jo sudaryta draudimo sutartis galioja. Priežiūros tarnybos veiksmai pareiškėjui padarė turtinę žalą, kurios atlyginimo pareiškėjas nereikalauja dėl mažos vertės, bei 300 Eur neturtinę žalą.
6. Atsakovas paaiškino, kad gavęs pareiškėjo skundą dėl klaidingo pranešimo apie draudimo sutarties nutraukimą, kreipėsi į Draudimo bendrovę dėl susiklosčiusios situacijos paaiškinimo, o draudimo brokeriui, kuriam tarpininkaujant su pareiškėju buvo sudaryta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis, buvo raštu nurodyta atkreipti dėmesį į padarytą klaidą ir imtis priemonių, kad tokios klaidos nesikartotų. Atsakovas Rašte informavo pareiškėją apie skundo nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes ir apie veiksmus, kurių ėmėsi susidariusiai situacijai spręsti, t. y. apie draudimo brokeriui išsiųstą raštą.
7. Atsakovas yra saistomas Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme (toliau – ir VAĮ) įtvirtintų proporcingumo, efektyvumo, išsamumo bei minimalios ir proporcingos priežiūros naštos principų. Lietuvos banko veiklą reglamentuojantys teisės aktai suteikia teisę organizuoti ir atlikti finansų rinkos dalyvių patikrinimus, tačiau neįtvirtina pareigos kiekvieno skundo atveju tokį patikrinimą atlikti. Pareiškėjo skundo tyrimo metu buvo nustatyta, kad draudimo brokerio klaida perduodant informaciją Draudimo bendrovei buvo nedelsiant ištaisyta, draudimo apsauga pareiškėjo automobiliui nebuvo nutrūkusi, apie tai draudimo bendrovė atskiru raštu patvirtino pareiškėjui. Todėl nėra pagrindo teigti, kad buvo kilusi grėsmė pareiškėjo interesams.
8. Atsakovas nesutiko su pareiškėjo reikalavimu atlyginti 300 Eur neturtinę žalą, nes Lietuvos bankas ir jo darbuotojai neatliko jokių neteisėtų veiksmų, o pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių jo patirtus nepatogumus ir neigiamus išgyvenimus, taip pat neįrodė, kad nurodyti neigiami pojūčiai kilo dėl atsakovo veiklos. Priešingai – pareiškėjo baimei naudotis automobiliu, nepasitikėjimui valdžios institucijomis nebuvo realaus pagrindo kilti, nes jo automobilio apsauga galiojo nepertraukiamai nuo draudimo sutarties sudarymo dienos.
II.
9. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. rugpjūčio 24 d. sprendimu pareiškėjo A. K. skundą tenkino iš dalies – panaikino atsakovo Lietuvos banko Priežiūros tarnybos 2017 m. balandžio 10 d. raštą Nr. S 2017/(21.12-2101)-12-1836, įpareigojo atsakovą pateikti teisės aktų reikalavimus atitinkantį atsakymą pareiškėjui, o kitą skundo dalį atmetė.
10. Teismas nurodė, kad byloje ginčas kilo dėl Lietuvos banko Priežiūros tarnybos Rašto, kuriuo buvo išnagrinėtas pareiškėjo 2017 m. kovo 9 d. skundas dėl Draudimo bendrovės veiksmų, siunčiant pranešimą apie įprastinės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties nutraukimą nesumokėjus draudimo įmokos, teisėtumo bei pagrįstumo.
11. Teismas nustatė nagrinėjamai bylai reikšmingas faktines aplinkybes, susijusias su pareiškėjo ir Draudimo bendrovės 2017 m. sausio 9 d. sudarytos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties (toliau – ir Draudimo sutartis) sudarymu, pareiškėjo atliktu mokėjimu už draudimo paslaugas. Teismas nurodė, kad Draudimo bendrovė 2017 m. vasario 20 d. pranešimu informavo pareiškėją apie tai, kad jis nustatytu terminu nesumokėjo draudimo įmokos už draudimo sutartimi teikiamą draudimo apsaugą taip pat pranešė, kad pareiškėjui nedelsiant nesumokėjus draudimo įmokos, draudimo sutartis bus vienašališkai nutraukta po vieno mėnesio nuo šio pranešimo gavimo dienos.
12. Teismas nurodė, kad Lietuvos bankas yra institucija prižiūrinti draudimo, perdraudimo, draudimo ar perdraudimo tarpininkavimo veiklą, t. y priežiūros institucija pagal Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo 2 straipsnio 24 dalį. Teismas atsakovo veiksmus nagrinėjant pareiškėjo skundą vertino vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Lietuvos banko įstatymo 47 straipsnyje, Draudimo įstatymo 212 straipsnyje, Lietuvos banko valdybos 2014 m. kovo 28 d. nutarimu Nr. 03-44 patvirtintuose Lietuvos banko atliekamų tyrimų nuostatuose (toliau – ir Nuostatai) įtvirtintu teisiniu reguliavimu, kuris apibrėžia pagrindines draudimo veiklą atliekančių subjektų priežiūros kryptis, Lietuvos banko įgaliojimus nagrinėjant vartotojų ginčus su draudikais ir priežiūros funkcijų įgyvendinimo tvarką.
13. Atsižvelgdamas į aptartą teisinį reguliavimą, teismas darė išvadą, kad Lietuvos bankui priskirtos dvejopo pobūdžio funkcijos, susijusios su skundų nagrinėjimu – Lietuvos bankas gauto skundo pagrindu gali pradėti finansų rinkos dalyvio tyrimą arba nagrinėti skundą dėl ginčo kylančio tarp vartotojo ir finansų rinkos dalyvio. Teismas nurodė, kad iš 2017 m. kovo 16 d. rašto, kuriuo atsakovas kreipėsi į Draudimo bendrovę, turinio matyti, kad atsakovas dėl pareiškėjo skundo pradėjo tyrimą, vadovaudamasis Draudimo įstatymo 201 straipsnio 1 dalimi jam suteikta teise atlikti finansų rinkos dalyvių patikrinimus, todėl nagrinėjamu atveju šis tyrimas turėjo būti atliktas, įvertintas, jo rezultatai įforminti bei kiti su tyrimo atlikimu susiję veiksmai atlikti vadovaujantis Nuostatais. Teismas pažymėjo, kad VAĮ Lietuvos banką įpareigoja nagrinėti asmenų prašymus ir skundus, vadovaujantis minėtu įstatymu ir Lietuvos banko valdybos 2014 m. gegužės 8 d. nutarimu Nr. 03-76 patvirtintomis Prašymų ir skundų nagrinėjimo ir asmenų aptarnavimo Lietuvos banke taisyklėmis (toliau – ir Taisyklės). Taisyklėse, be kita ko, nustatyta, jog atsakymai į prašymus ir skundus rengiami atsižvelgiant į jų turinį.
14. Teismas darė išvadą, kad tais atvejais, kai tyrimas pradedamas skundo dėl galimo teisės aktų pažeidimo pagrindu, Nuostatai Lietuvos banką pareigoja priimti sprendimą atlikti tyrimą ir apie sprendimą pradėti tyrimą informuoti skundo autorių. Teismas, įvertinęs atsakovo Raštą, konstatavo, jog jame pateikiama apibendrinta Lietuvos banko nuomonė dėl pareiškėjo skunde išdėstytų argumentų, nurodant, jog situacija susiklostė dėl žmogiškosios klaidos, tačiau nenurodoma Lietuvos banko pozicija dėl priimto sprendimo pradėti tyrimą, taip pat nenurodomos atsisakymo pradėti tyrimą priežastys, Raštas nepagrįstas teisės aktų nuostatomis. Dėl aptartų turinio trūkumų teismas Raštą panaikino ir įpareigojo atsakovą priimti teisės aktų reikalavimus atitinkantį administracinės procedūros sprendimą.
15. Teismas atmetė pareiškėjo reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kaip nustatyta Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio 1 dalyje. Nors teismas pripažino, kad dėl neteisėto atsakovo sprendimo pareiškėjas patyrė tam tikrų neigiamų išgyvenimų ir nepatogumų, tačiau jie nebuvo tokio pobūdžio ir intensyvumo, kad būtų pagrindas pareiškėjo nurodytas neigiamas pasekmes įvertinti pinigais. Teismas sprendė, jog pareiškėjas neįrodė patirtos neturtinės žalos.
III.
16. Pareiškėjas A. K. apeliaciniame skunde prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 24 d. sprendimo dalį, kuria skundo dalis atmesta, priteisti iš atsakovo 300 Eur neturtinės žalos atlyginimą, 150 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti, žyminį mokestį.
17. Pareiškėjas nurodo, kad, teismas neteisingai išsprendė bylinėjimosi išlaidų ir neturtinės žalos atlyginimo klausimus byloje. Pareiškėjas pareiškime išsamiai nurodė ir pagrindė, kad jis patyrė neturtinę žalą ir kaip ji pasireiškė. Teismas, pripažindamas pareiškėjo patirtus nepatogumus ir stresą, kurį jis išgyveno prieš savo jubiliejų, turėjo vertinti šias aplinkybes kaip pagrindą priteisti neturtinės žalos atlyginimą pinigais.
18. Atsakovas Lietuvos banko Priežiūros tarnyba atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.
19. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjas dėl patirtos žalos nėra pateikęs jokių objektyvių ir aiškių įrodymų o savo reikalavimą grindžia tik nepagrįstais ir subjektyviais samprotavimais, kad neigiamas pasekmes sukėlė atsakovo pateiktas atsakymas. Pareiškėjo nurodyti sveikatos sutrikimai neužfiksuoti gydytojo, nėra jokių užuominų ar įrodymų, kad pareiškėjas dėl to būtų kreipęsis į gydymo įstaigą. Iš pareiškėjo teiginių nėra aišku, kad vien tik atsakymo pateikimas galėjo sukelti pareiškėjo nurodomas pasekmes. Atsakovo teigimu, vien tik tam tikrų trūkumų turinčio atsakymo pateikimas negali sukelti žymesnės neturtinės žalos, o ginčytas Raštas negalėjo kelti abejonių dėl draudimo sutarties galiojimo ir baimės naudotis transporto priemone.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
20. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas A. K. skundu prašė panaikinti atsakovo Lietuvos banko Priežiūros tarnybos 2017 m. balandžio 10 d. raštą Nr. S 2017/(21.12-2101)-12-1836 ir įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti jam pateiktą skundą; priteisti pareiškėjui 300 Eur neturtinės žalos, kurią jis patyrė dėl neteisėtų Lietuvos banko Priežiūros tarnybos veiksmų, atlyginimą.
21. Pirmosios instancijos teismas tenkino pareiškėjo skundo reikalavimą panaikinti Raštą ir įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti jam pateiktą skundą, tačiau netenkino skundo reikalavimo priteisti pareiškėjui 300 Eur neturtinės žalos atlyginimą, nustatęs, jog pareiškėjo patirti neigiami išgyvenimai ir nepatogumai nebuvo tokio pobūdžio ir intensyvumo, kad būtų pagrindas įvertinti pinigais, be to, pareiškėjas neįrodė, jog dėl Lietuvos banko atsakymo jis patyrė reikšmingų neturtinių praradimų, kad kilo neištaisomų pasekmių jo teisių gynimo galimybėms ir pan. Su tokia pirmosios instancijos teismo išvada nesutinka pareiškėjas ir apeliaciniame skunde teigia, kad pareiškėjas aiškiai yra patyręs neturtinę žalą, kurią įvertino pinigais, savo aplinkybes ir motyvus išdėstė pareiškime, o pirmosios instancijos teismas, pripažindamas pareiškėjo nepatogumus bei stresą, kurį jis patyrė prieš jubiliejų, turėjo įvertinti šias aplinkybes ir nuspręsti, kokio dydžio buvo patirta neturtinė žala.
22. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus, pirmiausia pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad šioje byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).
23. Atsižvelgiant į apeliacinio skundo argumentus, akcentuotina, kad pareiga įrodyti, jog tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, pareiškėjas taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir institucijos neteisėtų veiksmų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-669/2011; kt.).
24. Neturtinė (moralinė) žala yra dvasinė skriauda yra atlyginama, siekiant kompensuoti asmens patirtą fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinius sukrėtimus, emocinę depresiją, pažeminimus, reputacijos pablogėjimą ir kitą (CK 6. 250 str. 1 d.). Siekiant jos (neturtinės žalos) atlyginimo būtina nustatyti, kad tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. Neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006; kt.).
25. Teisingas neturtinės žalos atlyginimas numato būtinybę ne tik užtikrinti priešingų interesų pusiausvyrą ir proporcingumo principo laikymąsi, bet ir kuo labiau individualizuoti neturtinės žalos atlyginimo nustatymo procesą, įvertinti konkretaus nukentėjusiojo situaciją, jei to reikia teisingumui konkrečioje byloje užtikrinti. Taigi, esminiai neturtinės žalos nustatymo kriterijai yra nukentėjusiajam teisės pažeidimo sukelti neigiami padariniai, kurie nustatomi pirmiausia atsižvelgiant į pažeistų vertybių specifiką, pažeidimo pobūdį ir pažeidimo aplinkybes, pažeidimo sunkumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. liepos 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-417/2013; kt.)
26. Be to, būtina pabrėžti, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo ne kartą yra pažymėjęs, jog reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus institucijos neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui CK 6.250 straipsnio prasme. Vien tik pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka, paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 19 d. nutartį administracinėje A438-336/2012 ir kt.).
27. Teismų praktikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-940/2010 ir kt.) taip pat laikomasi nuostatos, jog neturtinės žalos įrodinėjamas pasižymi specifika, nes neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais dažnai neįmanoma. Todėl ginčo dėl neturtinės žalos padarymo sprendimui negali būti taikomi tokie patys įrodymų konkretumo standartai. Įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų lemti neigiamą poveikį nukentėjusiam asmeniui, gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas. Tokiais atvejais bylą nagrinėjantis teismas turi vadovautis ABTĮ 56 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta bendrąja įrodymų vertinimo taisykle – vertinti įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstu visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių visumos ištyrimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo principais.
28. Atkreiptinas dėmesys, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas ir Lietuvos teismai ne kartą pažymėjo, jog pažeidimo fakto pripažinimas taip pat yra asmens pažeistų teisių gynybos būdas, kuris yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinė žala priteisiama konkrečiu atveju nustačius, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje M. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/1999; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2008; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; kt.).
29. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas patirtą neturtinę žalą, kuri jam turi būti atlyginta pinigais (priteista 300 Eur), grindė tuo, kad dėl to, jog valstybinė institucija praktiškai visiškai ignoravo pareiškėjo skundą, nepateikė išsamaus ir motyvuoto atsakymo, nepriėmė jokių drausminių sankcijų įstatymus pažeidusiems draudikams, pareiškėjas patyrė emocinį stresą, jam padidėjo kraujospūdis, kurį laiką buvo sutrikęs miegas, prarado pasitikėjimą valstybinių institucijų veikla, pareiškėjas abejoja, ar jo automobilis draustas, nes atsakovas nepateikė jokių rašytinių įrodymų apie tai, o tai sudaro iš dalies tam tikrą baimę naudotis automobiliu, kaip apdraustu teisėtai, ypač išvykstant į kitas šalis (b. l. 22–25).
30. Vertinant, ar šios pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą konstatuoti, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kuri jam turi būti atlyginta pinigais, pirmiausia konstatuotina, kad pareiškėjas nėra pateikęs jokių įrodymų apie sveikatos sutrikimus būtent dėl gauto atsakovo Rašto ir jame nurodytų aplinkybių (ABTĮ 56 str.). Atsakovo Rašte buvo aiškiai nurodyta, kad pareiškėjo transporto priemonė yra apdrausta, be to, pareiškėjas iki Rašto gavimo jau buvo informuotas apie tai, kad transporto priemonės draudimo sutartis yra galiojanti (b. l. 11), todėl nepagrįsti pareiškėjo argumentai, kad dėl gauto Rašto pareiškėjas jautė baimę dėl to, kad galbūt transporto priemonė nėra drausta.
31. Tai, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju nustatė, jog Rašte nurodyta apibendrinta Lietuvos banko nuomonė dėl pareiškėjo skunde išdėstytų argumentų, o nenurodoma pozicija dėl priimto sprendimo pradėti tyrimą, nenurodomos teisės aktų nuostatos ir todėl yra nepagrįstas ir neteisėtas bei panaikintinas, o atsakovas įpareigotas priimti teisės aktų reikalavimus atitinkantį administracinės procedūros sprendimą, nesudaro pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kuri jam turi būti atlyginta pinigais. Šiuo aspektu pažymėtina, kad kreipimasis į viešojo administravimo subjektus su skundais asmenims paprastai sukelia tam tikrus nepatogumus, tačiau tai yra natūrali galbūt pažeistų teisių gynimo, naudojantis administracine procedūra, pasekmė. Tai, kad asmuo siekia ginti savo galbūt pažeistas teises ir jas gina, naudodamasis administracine procedūra, savaime nesudaro pagrindo daryti išvadą, kad jis patiria neturtinę žalą. Neturtinės žalos atsiradimui pagrįsti tokiu atveju reikalingi papildomi įrodymai dėl sukelto streso, rūpesčių pasekmių, prarastų tam tikrų galimybių ir pan., kurie pagrįstų, kad asmuo, kuris kreipėsi gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė.
32. Tai, kad pirmosios instancijos teismas nustatė, jog Raštas galėjo pareiškėjui sukelti tam tikrų neigiamų išgyvenimų ir nepatogumų, neleidžia daryti išvados, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kuri jam turi būti atlyginta pinigais, nes nustatyti nepatogumai nėra tokio lygmens, kad juos būtų galima įvertinti kaip pakankamai reikšmingus lyginant su eiliniais.
33. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo skunde ir apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, kuriomis grindžiama partirta neturtinė žala, neturi faktinio ir teisinio pagrindo konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria netenkintas pareiškėjo reikalavimas dėl 300 Eur neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, yra nepagrįsta ir neteisėta. Dėl to pareiškėjo apeliacinio skundo reikalavimas panaikinti šią sprendimo dalį netenkintinas.
34. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas ir dėl to, kad jis neatitinka ABTĮ 87 straipsnio 5 dalies 2 punkto reikalavimų, nes pareiškėjui nepagrįstai nepriteistos bylinėjimosi išlaidos.
35. Teisėjų kolegija, nagrinėdama šiuos apeliacinio skundo argumentus, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas sprendimu neatmetė pareiškėjo prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas bei nepasisakė dėl šio reikalavimo.
36. Pareiškėjas skunde buvo suformulavęs prašymą atlyginti jam (pareiškėjui) bylinėjimosi išlaidas (advokato išlaidas, atstovavimo teisme išlaidas, žyminį mokestį – pagal pateiktus dokumentus), tačiau skunde nebuvo nurodęs konkrečios jam atlygintinos bylinėjimosi išlaidų sumos (b. l. 22–24). Su skundu buvo pateiktas dokumentas, kad yra apmokėtas žyminis mokestis. 2017 m. rugpjūčio 8 d. teismo posėdyje pareiškėjo advokatas pateikė pinigų priėmimo kvitą, iš kurio matyti, kad pareiškėjas advokatui sumokėjo 150 Eur už atstovavimą ir dokumento surašymą (b. l. 78).
37. ABTĮ 40 straipsnio 1 dalis nustato, jog proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Tais atvejais, kai skundas yra patenkinamas iš dalies, proceso šaliai, kurios naudai priimtas teismo sprendimas, jos patirtos su bylos nagrinėjimu susijusios išlaidos atlyginamos proporcingai patenkintų (atmestų) skundo reikalavimų daliai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-842-492/2015; 2017 m. birželio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1282-442/2017). Konkreti proporcija nustatoma atsižvelgiant į tai, kokia apimtimi įsiteisėjusiu administracinio teismo baigiamuoju procesiniu aktu buvo patenkinti pareiškėjo pirmosios instancijos teisme pareikšti materialiniai teisiniai reikalavimai (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-310-602/2017).
38. ABTĮ 41 straipsnio 1 dalyje (byloje aktuali redakcija, galiojusi iki 2018 m. gruodžio 29 d.) nustatyta, kad dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota proceso šalis teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Prašymai dėl išlaidų atlyginimo, nepaduoti teismui iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos, turi būti paduoti teismui ne vėliau kaip per keturiolika kalendorinių dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos administraciniame teisme pateikus prašymus dėl išlaidų atlyginimo teismas išnagrinėja priimdamas sprendimą dėl administracinės bylos, o kitais atvejais prašymą dėl išlaidų atlyginimo teismas išnagrinėja paprastai rašytinio proceso tvarka priimdamas nutartį (ABTĮ 41 str. 2 d.).
39. Kaip jau buvo nurodyta, pareiškėjas buvo pateikęs bendro pobūdžio prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, t. y. nebuvo pateikęs prašymo raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu.
40. Tačiau teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kad pareiškėjas prašymą buvo pateikęs, taip pat teikė dokumentus apie patirtas išlaidas, bei tai, kad pirmosios instancijos teismas neišnagrinėjo šio prašymo, atsižvelgdama į ABTĮ 97 straipsnio 1 dalies 3 punktą (2018 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. XIII-1833 redakcija), daro išvadą, kad yra faktinis ir teisinis pagrindas perduoti pirmosios instancijos teismui išnagrinėti klausimą dėl papildomo sprendimo priėmimo (išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo).
41. Kadangi pirmosios instancijos teismas nesprendė pareiškėjo prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, todėl nėra pagrindo pirmosios instancijos teismo sprendimą pripažinti nepagrįstu ir neteisėtu.
42. Apibendrinant konstatuotina, kad pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir tenkinti apeliacinio skundo reikalavimus, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
43. Pareiškėjas prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme (žyminis mokestis, išlaidos advokato pagalbai apmokėti (150 Eur)).
44. Kadangi pareiškėjo apeliacinio skundo reikalavimas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria netenkintas pareiškėjo skundo reikalavimas priteisti neturtinės žalos atlyginimą, atmestas, todėl pareiškėjui nepriteistinos jo patirtos išlaidos advokato pagalbai apmokėti (150 Eur) (ABTĮ 40 str. 1 d.). Pareiškėjas 2017 m. rugsėjo 19 d. Lietuvos pašte už apeliacinį skundą sumokėjo 15 Eur žyminį mokestį, tačiau pagal ABTĮ 36 straipsnio 1 dalies 10 punktą pareiškėjo apeliacinis skundas žyminiu mokesčiu neapmokestinamas, todėl pareiškėjui grąžintinas jo sumokėtas žyminis mokestis (ABTĮ 38 str.).
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Pareiškėjo A. K. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Klausimą dėl papildomo sprendimo priėmimo (bylinėjimosi išlaidų atlyginimo) perduoti nagrinėti Vilniaus apygardos administraciniam teismui.
Grąžinti pareiškėjui A. K. 15 Eur (penkiolika eurų) žyminio mokesčio, sumokėto 2017 m. rugsėjo 19 d. už apeliacinį skundą. Žyminį mokestį grąžina Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos.
Netenkinti pareiškėjo A. K. prašymo priteisti 150 Eur advokato išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Laimutis Alechnavičius
Ramūnas Gadliauskas
Dalia Višinskienė