Baudžiamoji byla Nr. 2K-157-976/2018
Teisminio proceso Nr. 1-14-1-01258-2011-7
Procesinio sprendimo kategorijos:
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2018 m. birželio 7 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audronės Kartanienės (kolegijos pirmininkė), Prano Kuconio ir Rimos Ažubalytės (pranešėja),
sekretoriaujant Ritai Bartulienei,
dalyvaujant prokurorui Regimantui Žukauskui,
nuteistojo A. B. gynėjai advokatei Jevgenijai Savčenko,
civilinės ieškovės UAB „D“ atstovams G. D. ir advokatui Igoriui Manzurovui,
viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. B. kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 14 d. nuosprendžio bei Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. spalio 31 d. nuosprendžio ir civilinės ieškovės UAB „D“ atstovo advokato Igorio Manzurovo kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. spalio 31 d. nuosprendžio.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 14 d. nuosprendžiu A. B. buvo nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu trejiems metams.
Tuo pačiu nuosprendžiu pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 178 straipsnio 3 dalį buvo nuteisti B. G. (B. G.) ir D. G. (D. G.).
Priteista iš A. B., B. G., D. G. solidariai UAB „D“ naudai 40 078,16 Lt turtinei žalai atlyginti.
Nuspręsta UAB „D“ priklausančius 69 laikrodžius, saugomus Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato daiktų saugojimo kameroje, saugoti iki nuosprendžio įsiteisėjimo, nuosprendžiui įsiteisėjus, UAB „D“ sutikus, nustačius jų vertę, įskaityti į žalos atlyginimą vykdant nuosprendį dėl žalos priteisimo.
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. spalio 31 d. nuosprendžiu, iš dalies patenkinus nuteistojo A. B. ir jo gynėjo apeliacinius skundus, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 14 d. nuosprendis panaikintas iš dalies ir priimtas naujas nuosprendis: perkvalifikavus A. B. nusikalstamą veiką iš BK 178 straipsnio 3 dalies į 24 straipsnio 4 dalį, 178 straipsnio 2 dalį, A. B. paskirta laisvės atėmimo bausmė sumažinta iki dvejų metų.
Iš nuosprendžio aprašomosios dalies pašalinta A. B. atsakomybę sunkinanti aplinkybė, kad nusikaltimą padarė bendrininkų grupe.
Panaikinta nuosprendžio dalis, kuria priteista solidariai iš A. B., B. G., D. G. civilinis ieškinys UAB „D“, šis ieškinys paliktas nenagrinėtas.
D. G. pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 178 straipsnio 3 dalį išteisintas, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas).
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 14 d. nuosprendis dėl B. G. panaikintas ir byla nutraukta šiam mirus (BPK 3 straipsnio 1 dalies 7 punktas).
Panaikinti teismo nurodymai dėl 69 laikrodžių, saugomų Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato daiktų saugojimo kameroje, naujos vertės nustatymo ir nuspręsta juos grąžinti UAB „D“ be jokių apribojimų.
Ištaisyta nuosprendžio įžanginėje dalyje padaryta klaida dėl 2003 m. teistumo, nurodant, kad A. B. buvo teistas Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2003 m. rugpjūčio 11 d. nuosprendžiu pagal BK 178 straipsnio 4 dalį.
Teisėjų kolegija, išklausiusi nuteistojo gynėjos, prašiusios nuteistojo kasacinį skundą tenkinti, civilinės ieškovės UAB „D“ atstovo advokato kasacinį skundą atmesti, civilinės ieškovės atstovų, prašiusių civilinės ieškovės UAB „D“ atstovo advokato kasacinį skundą tenkinti, nuteistojo kasacinį skundą atmesti, prokuroro, prašiusio nuteistojo ir civilinės ieškovės atstovo advokato kasacinius skundus atmesti, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
I. Bylos esmė
1. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu A. B. buvo nuteistas pagal BK 178 straipsnio 3 dalį už tai, kad, turėdamas tikslą pagrobti svetimą turtą, veikdamas bendrininkų grupe su B. G. ir D. G., 2011 m. rugpjūčio 3 d. (duomenys neskelbtini), A. B. davus B. G. lipnios juostos gabalėlius ir susitarus, kad šis jais užklijuos UAB „D“ prekybos paviljono signalizacijos daviklį, B. G. tą pačią dieną, nuo 14.00 iki 19.30 val., kartu su D. G. užėjo į UAB „D“ prekybos paviljoną, esantį (duomenys neskelbtini), jame D. G. atitraukė direktorės G. D. dėmesį, o B. G. užklijavo signalizacijos daviklį. Po to A. B. laikotarpiu nuo 2011 m. rugpjūčio 3 d. 19.30 val. iki rugpjūčio 4 d. 8.00 val., nupjovęs apsaugines groteles ir išlaužęs langelį, įsibrovė į šią patalpą ir pavogė 33 495 Lt (9700,82 Eur) vertės UAB „D“ turtą: 4600 Lt (1332,25 Eur) vertės 1136,60 g svorio 243 poras sidabrinių auskarų, 9500 Lt (2751,40 Eur) vertės 2264,84 g svorio 316 vnt. sidabrinių žiedų, 500 Lt (144,81 Eur) vertės 124,72 g svorio 22 vnt. sidabrinių pakabučių, 18 000 Lt (5213,20 Eur) vertės 5156,35 g svorio 338 vnt. sidabrinių grandinėlių, 140 Lt (40,54 Eur) vertės 4 laikrodžius „Casio“, 400 Lt (115,84 Eur) vertės 16 laikrodžių „Q&Q“, 270 Lt (78,20 Eur) vertės 18 laikrodžių „Omax“, kitus 85 Lt (24,61 Eur) vertės 34 laikrodžius.
2. Apeliacinės instancijos teismas, nustatęs, kad A. B. parengė nusikalstamą veiką, t. y. veikė kaip organizatorius vykdant vagytę iš patalpos, o B. G. padėjo A. B. ruošti šį nusikaltimą, nenustatęs, kad A. B. kartu su B. G. ir D. G. planavo inkriminuotą veiką, pasiskirstė vaidmenimis, pašalino iš kaltinimo bendrininkavimą ir organizuotos grupės požymį (BK 25 straipsnio 3 dalis). Kadangi A. B. ruošė sąlygas nusikaltimui daryti, prašė B. G. pagalbos, jo veika perkvalifikuota pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 178 straipsnio 2 dalį.
II. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė
3. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs nuteistojo A. B. baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, ištyręs kaltinamųjų, liudytojų parodymus ir kitus bylos duomenis, konstatavo, kad B. G., D. G., A. B. brolis S. B., J. B., G. D. ikiteisminio tyrimo metu nurodė aplinkybes, kurios sutapo tarpusavyje ir logiškai siejosi su vykusių veiksmų seka, todėl padarė išvadą, jog įrodyta, kad A. B., ruošdamasis vagystei, įkalbėjo B. G. užklijuoti signalizacijos daviklius kioske, tai pastarasis kartu su D. G. ir padarė. A. B. tikrino atliktą darbą ir liepė antrą kartą užklijuoti daviklius, teigdamas, kad „dirbs“ rimti žmonės. Vagystė buvo įvykdyta ir pagrobti daiktai rasti pas A. B. kioske. Duomenų, kurie patvirtintų, kad pats A. B. dalyvavo darant vagystę, nenustatyta, tačiau B. G. parodymai bei visuma įrodymų leidžia daryti išvadą, jog būtent A. B. buvo tas asmuo, kuris ruošė sąlygas nusikaltimui įvykdyti, žinojo, kas vykdys vagystę ir kada, bei rūpinosi, kad tai sėkmingai įvyktų (surado žmones, kurie ruošė objektą vagystei, šalino kliūtis, galinčias trukdyti tai padaryti). Šios aplinkybės rodo, kad jis suprato savo nusikalstamos veikos pobūdį ir to norėjo, t. y. veikė tiesiogine tyčia. Tokia A. B. veika turi būti kvalifikuojama pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 178 straipsnio 2 dalį, nes jis veikė kaip organizatorius vykdant vagystę iš patalpos.
4. Įvertinęs tai, kad į kioską buvo įsibrauta nukirpus metalinius virbus, o A. B. disponavo priemone metalui karpyti (liudytojos J. B. parodymai) ir tai neigė, teismas padarė išvadą, kad netiesiogiai susiejus šias aplinkybes su B. G., D. G. bei G. D. parodymais matyti, jog būtent A. B. atliko veiksmus, skirtus vagystei įvykdyti. Nors nenustatyta duomenų, patvirtinančių, kad pats A. B. asmeniškai buvo vykdytojas ir brovėsi į kioską, tačiau A. B. pasakymas, kad dirbs rimti žmonės, rodo, jog buvo tretieji asmenys (ar asmuo), kurie vykdė vagystę ir nebuvo nustatyti.
5. Dėl A. B. pareikšto kaltinimo pagal BK 178 straipsnio 3 dalį (vagystės veikiant organizuota grupe) teismas konstatavo, kad nėra duomenų, patvirtinančių, jog A. B. kartu su B. G. ar D. G. planavo inkriminuojamą veiką, pasiskirstė vaidmenimis, nustatyta, kad B. G. padėjo A. B. ruošti vieną nusikaltimą, todėl iš kaltinimo šalinamas bendrininkavimas ir organizuotos grupės požymis. Kadangi B. G. suprato, jog A. B. planuoja vagystę, ir sutiko užklijuoti signalizacijos daviklį, t. y. padėjo A. B., B. G. padaryta veika galėtų būti kvalifikuojama pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 178 straipsnio 2 dalį, tačiau jis mirė, todėl, vadovaujantis BPK 3 straipsnio 1 dalies 7 punktu, byla dėl jo nutrauktina. Nustačius, kad D. G. nesuvokė padedantis ruošti nusikaltimą, jis išteisintinas, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant vagystę (BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas).
6. Teismas nusprendė UAB „D“ 40 078,16 Lt civilinį ieškinį palikti nenagrinėtą, motyvuodamas tuo, kad nagrinėjamu atveju nenustatyta, jog A. B. pavogė visą jam inkriminuotą bendrovės turtą, pas A. B. rasti tik laikrodžiai, kuriuos bendrovės vadovė atpažino. Pagal BPK 109 straipsnio nuostatas, ieškinys gali būti sprendžiamas tik toks, kuris yra susijęs su kaltininko nusikalstamais veiksmais. Pasak teismo, tikėtina, kad dėl A. B. veiksmų bendrovė prarado ir kitą turtą, tačiau tai nėra baudžiamojo proceso dalykas, tokie klausimai turėtų būti sprendžiami civilinio proceso tvarka (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-260/2006, 2K-591/2012).
7. Teismas nusprendė, kad civilinis ieškinys dėl laikrodžių vagystės UAB „D“ nepriteistinas, nes iš bendrovės prekybos paviljono pavogti 69 laikrodžiai, G. D. atpažinus, grąžinami bendrovei.
III. Kasacinių skundų argumentai
9. Kasaciniu skundu nuteistasis A. B. prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka arba priimti išteisinamąjį nuosprendį; jeigu kasacinės instancijos teismas manytų, kad nėra pagrindo tenkinti šio prašymo, A. B. už nusikalstamą veiką, numatytą BK 24 straipsnio 4 dalyje, 178 straipsnio 2 dalyje, skirti švelnesnę bausmę. Kasatorius skunde nurodo:
9.1. Abiejų instancijų teismai priėmė neteisėtus ir nepagrįstus sprendimus, nes netinkamai vertino įrodymus, nepašalino juose esančių prieštaravimų, be to, apeliacinės instancijos teismas neatsakė į esminius apeliacinio skundo argumentus, nevykdė privalomų kasacinės instancijos teismo nurodymų. Taip buvo padaryti esminiai BPK 20 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 320 straipsnio 3 dalies, 386 straipsnio 2 dalies pažeidimai. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalis ir BK 2 straipsnio 4 dalis draudžia asmens kaltę grįsti abejotinais įrodymais, veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyti ir neginčytinai įrodyti, tačiau, nepaisant to, byloje esančios abejonės nebuvo vertinamos A. B. naudai, išvados, kad jis įvykdė UAB „D“ turto vagystę, grįstos prielaidomis. Neįrodžius A. B. dalyvavimo padarant šią nusikalstamą veiką, byla jam turi būti nutraukta.
9.2. Teismai surinktus duomenis analizavo fragmentiškai ir nenuosekliai, ištyrę vienus duomenis, jų negretino su kitais, nuosprendyje rėmėsi tik kaltinimui palankia įrodymų dalimi, savo išvadų dėl kasatoriaus kaltės tinkamai nemotyvavo, jas grindė samprotavimais, kurių nepatvirtina bylos medžiaga. Tai suvaržė kasatoriaus teises bei sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą (BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Be to, teismai netinkamai aiškino ir taikė baudžiamąjį įstatymą, t. y. BK 24 straipsnio 4 dalies, 25 straipsnio 3 dalies, 54 straipsnio 2 dalies, 55, 62, 75 straipsnių nuostatas (BPK 369 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
9.3. Teismai, neįvertinę bylos įrodymų visumos, neįsitikinę jų pakankamumu, vadovavosi nepatikimais ir nenuosekliais daug kartų teistų, vartojusių narkotines medžiagas kaltinamųjų B. G. ir D. G. parodymais. Apeliacinės instancijos teismas iškraipė, pakeitė liudytojų parodymus nuteistajam nepalankia linkme ir pakartojo apeliacinės instancijos teismo 2015 m. sausio 20 d. nuosprendžio argumentus. Nuosprendyje teismas argumentuotai nepasisakė, kodėl nesirėmė viso bylos proceso metu duotais nuosekliais A. B. parodymais, taip pat liudytojų J. B., V. B., S. B., L. B. parodymais ir kritiškai vertino B. G. teisme duotus parodymus, nors šie visiškai sutapo su D. G. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo teisėjui ir teisminio bylos nagrinėjimo metu, taip pat ir su kasatoriaus paaiškinimais viso bylos proceso metu.
9.4. Apeliacinės instancijos teismas visiškai nesigilino į nustatytus ir apeliaciniame skunde nurodytus prieštaravimus B. G. parodymuose ir dėl jų nepasisakė, nesiaiškino, kokios priežastys lėmė jų nevienodumą. Yra prieštaravimų tarp B. G. ir D. G. parodymų dėl laiko ir vietos aplinkybių, nusikalstamų veiksmų chronologinės eigos. Be to, nesutampa parodymai, iš kur nuteistasis paėmė lipnią juostą, iš kur paimta guminė pirštinė, kokiu tikslu buvo užklijuotas daviklis, kokio dydžio atlygis už tai buvo sumokėtas bei kieno iniciatyva. Kasatorius teismui pateikė lombardo kvitą, patvirtinantį, kad B. G. buvo užstatęs savo mobiliojo ryšio telefoną ir už tai gavo 20 Lt, ir būtent iš tų pinigų 10 Lt jis davė D. G.. Išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka antrą kartą, teisėjų kolegija 2016 m. birželio 10 d. nuosprendyje nurodė, kad B. G. ir D. G. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai sutapo, nes buvo derinami ikiteisminio tyrimo pareigūnų. Taigi, kai dvi skirtingos apeliacinės instancijos teismo kolegijos daro skirtingas išvadas dėl tų pačių parodymų, kyla rimtų abejonių dėl teismo objektyvumo.
9.5. Apeliacinės instancijos teismas iškraipė B. G. parodymus, neva šis patvirtino teisminio bylos nagrinėjimo metu sakęs, kad A. B. prašė užklijuoti daviklį ir jis tai padarė. Pirmosios instancijos teismo teisėja balsu perskaitė B. G. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, kurių šis atsisakė. Tačiau jo buvo paprašyta pakartoti tai, ką jis sakė ikiteisminio tyrimo metu, ir jis pakartojo, o apeliacinės instancijos teismas iškraipė nurodydamas, kad jis taip sakė iš tikrųjų, ir tai patvirtino kaip įrodymą.
9.6. Teismai negalėjo vadovautis ikiteisminio tyrimo tyrėjui ir teisėjui duotais B. G. parodymais, nes apklausiant ikiteisminio tyrimo teisėjui nebuvo galimybės užduoti jam klausimų ir taip patikrinti jo parodymų patikimumą, tuo klausimu skunde nurodoma kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-276-976/2015, taip pat pateikiama nuoroda į Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) sprendimą (Melnikov prieš Rusiją), kuriame konstatuotas Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies ir 3 dalies d punkto pažeidimas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-2-699/2016). Iš nagrinėjamos bylos matyti, kad D. G. ir B. G., būdami narkomanai, parodymus ikiteisminio tyrimo metu davė būdami abstinencijos būsenos ir apklausų metu patyrė pareigūnų smurtą. Teismai kritiškai vertino nuteistųjų paaiškinimus, kad ikiteisminio tyrimo metu parodymus davė būdami apsvaigę nuo narkotikų, nors byloje esančios pažymos patvirtina, kad jie priklausomi nuo narkotikų ir yra įrašyti į psichiatrijos įskaitą. Todėl tokie ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai turėjo būti vertinami kritiškai ir vadovaujamasi teisminio bylos nagrinėjimo metu jų duotais parodymais, nes šių apklausų metu jie nebuvo paveikti narkotikų abstinencijos.
9.7. Byloje du iš trijų įtariamųjų (B. G. ir D. G.) davė pageidaujamus parodymus, todėl buvo iš karto paleisti, nepaisant to, kad jie asocialūs, daug kartų teisti, nedirbantys, vartojantys narkotines medžiagas, būdami abstinencijos būsenos psichologiškai ir fiziškai lengvai paveikiami. O trečias įtariamasis, t. y. A. B., dėl to, kad reikiamų parodymų nedavė, buvo suimtas. Kasatorius buvo sulaikytas, paskirta kardomoji priemonė suėmimas ir ji buvo tęsiama trejus metus iki visiško bausmės atlikimo, t. y. nuo 2011 m. rugsėjo 19 d. iki 2014 m. rugsėjo 19 d., nors nuosprendis nebuvo įsiteisėjęs.
9.8. Kasatoriaus veiksmuose nenustatytas subjektyvusis nusikalstamos veikos požymis – tyčia. Teismo išvada apie šio požymio buvimą grįsta prielaidomis, byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad jis žinojo, jog gali būti įvykdyta vagystė. Liudytojas L. B. parodė, kad B. G. jam sakęs, jog daviklį užklijavo iš pykčio, norėdamas pakenkti.
9.9. Apeliacinės instancijos teismas iškraipė A. B. parodymus, teigdamas, kad A. B. domėjosi vagystės aplinkybėmis. Iš tikrųjų jis domėjosi ne vagyste, o po vagystės įvykusiomis aplinkybėmis. Kad įvykdyta vagystė ir kad išvakarėse landžiojo B. G., kasatorius sužinojo rugpjūčio 4 d. iš darbuotojų J. P. ir A. K., o pats B. G. nematė ir matyti negalėjo. Teismas pats sukūrė tokius parodymus ir jais vadovavosi, teismo posėdžio protokole tokių A. B. parodymų nėra, jie neužfiksuoti ir teismo posėdžio garso įraše. Šias aplinkybes patvirtino liudytojai S. B. ir A. K.. Teismas taip pat iškraipė kasatoriaus brolio S. B. parodymus, kad rugpjūčio 3 d. pas jį į kioską buvo atėjęs B. G. kartu su A. B., nes tokių parodymų S. B. nedavė, teismas sukūrė kasatorių kaltinantį įrodymą ir juo rėmėsi vertindamas B. G. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo teisėjui. Teismo posėdžio protokole esančių netikslumų kasatorius neturėjo galimybių koreguoti, nes protokolas jam buvo pateiktas tik po nuosprendžio priėmimo.
9.10. Apeliacinės instancijos teismas padarė prielaidą, kad A. B. turėjo metalui kirpti skirtas žirkles, kurios galėjo būti panaudotos vagystės metu nukerpant metalines grotas. Apie tai teismas sprendė iš liudytojų J. B. ir S. J. parodymų, pastarojo parodymus iškreipdamas, nes žirklės buvo parduotuvėje stotyje, o ne pas A. B.. Byloje nenustatyta, kad grotos buvo nukirptos, o A. B. disponavo priemone metalui kirpti.
9.11. Ikiteisminio tyrimo metu buvo pažeista daiktų atpažinimo procedūra, nustatyta BPK 191 straipsnio 2 dalyje, nes G. D. iš pradžių buvo pateikti atpažinti laikrodžiai, o po to buvo atlikta apklausa, jos metu G. D. nurodė individualius atpažįstamų laikrodžių požymius. Be to, G. D. buvo pateikti atpažinti bendrai visi 115 laikrodžių ir leista išsirinkti iš jų tuos, kuriuos atpažino kaip savo. Taip nebuvo galima patikrinti, ar neatpažįstami svetimi laikrodžiai. Be to, G. D. nurodė, kad dar iki kratos ji buvo parduotuvėje, esančioje (duomenys neskelbtini), kur atpažino savo laikrodžius, tačiau prieš daiktų atpažinimą apie tai tyrėjų neinformavo. Taigi daiktų atpažinimo metu G. D. buvo sudaryta galimybė piktnaudžiauti, ginant savo teises.
9.12. Civilinis ieškinys byloje išspręstas netinkamai. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nurodo, kad kioske, esančiame (duomenys neskelbtini), pardavinėti laikrodžiai buvo pavogti iš UAB „D“. Kasatorius turėjo laikrodžių įgijimą patvirtinančius dokumentus – UAB „P“ sąskaitas faktūras, sutartis – ir juos pateikė teismui. Tai oficialūs galiojantys dokumentai, patvirtinti UAB „P“ ir „B“ antspaudais ir parašais. Jų kopijos buvo pateiktos pirmosios instancijos teismui, tačiau dėl to, kad nebuvo patvirtintos, teismas jų nepriėmė; jau patvirtintos kopijos buvo pateiktos apeliacinės instancijos teismui. Be to, pirmiau nurodytų laikrodžių įsigijimą ir dokumentų teisėtumą patvirtina kasatoriaus ir liudytojų J. B., S. B., L. B., S. J., S. V. parodymai, taip pat išrašas iš VĮ Registrų centro, kuriame nurodyta, kad UAB „B“ užsiima mažmenine prekyba ir lombardine veikla. Tuo tarpu civilinės ieškovės atstovė pateikė faktūras ir kitus dokumentus, kuriuose neužfiksuota jokių individualių laikrodžių požymių, o tie, kurie faktūrose nurodyti (serijų ir modelių numeriai), nesutampa su požymiais laikrodžių, paimtų iš lombardo (duomenys neskelbtini). Be to, G. D. teismo posėdyje pripažino, kad laikrodžių „Casio“, kuriuos ji atpažino, serijų numeriai nesutampa su jos pateiktose faktūrose nurodytais serijų numeriais, motyvuodama tuo, kad galėjo įsivelti klaida, nes laikrodžius rodydavo klientams ir etiketės galėjo pasimesti, susimaišyti su kitų laikrodžių etiketėmis. Tačiau tokie argumentai nepatvirtina, kad nurodyti laikrodžiai yra jos nuosavybė.
9.13. Apeliacinės instancijos teismas 2016 m. birželio 10 d. nuosprendyje padarė kategorišką išvadą, kad pas A. B. rasti laikrodžiai buvo įsigyti teisėtai, tai patvirtina pateikti jų įsigijimo dokumentai. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, panaikindamas šį nuosprendį, nurodė, kad apeliacinės instancijos teismas neištyrė laikrodžių įsigijimo dokumentų atsiradimo aplinkybių ir nepasisakė dėl jų patikimumo. Tačiau trečią kartą nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka teismas nepaisė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nurodymų, nesiaiškino šių aplinkybių, iškraipė įrodymus, vadovavosi prielaidomis ir išgalvotais faktais. Šis teismas nurodė sąrašą, kuriame vogtų laikrodžių kiekiai ir pavadinimai neatitinka faktinių bylos duomenų. Pagal kaltinimą buvo pavogti 72 laikrodžiai, kurių bendra vertė 887,50 Lt (257,03 Eur), t. y. 4 laikrodžiai „Casio“, vieneto kaina 35 Lt (10,13 Eur), 16 laikrodžių „Q&Q“, vieneto kaina 25 Lt (7,24 Eur), 18 laikrodžių „Omax“, vieneto kaina 15 Lt (4,34 Eur), 34 laikrodžiai, vieneto kaina 2,50 Lt (0,72 Eur). Tačiau iš patikslinto ieškinio matyti, kad buvo pavogti tik 63 laikrodžiai. Iš daiktų ir kitų objektų parodymo atpažinti protokolo su pridėtomis nuotraukomis matyti, kad liudytojai G. D. buvo parodyti 115 laikrodžių, ji dėl šešių laikrodžių nebuvo įsitikinusi, o patikslintu civiliniu ieškiniu galutinai patvirtino, kad buvo pavogti 63 laikrodžiai, nurodė sąskaitų faktūrų, kuriomis ji grindė šį ieškinį, numerius. Taigi daiktų atpažinimo metu G. D. atpažino šešis laikrodžius, kurie jai nepriklausė. Apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į tai, kad pagal patikslintą civilinį ieškinį pavogti 63 laikrodžiai, priteisė 69.
9.14. Dalis laikrodžių yra priimti kaip užstatas iš privačių asmenų ir, šiems jų neišsipirkus, turto perkėlimo aktais (TPA) buvo perkelti į prekybą. Tai patvirtina ir laikrodžio „Casio“ TPA-180 užfiksuota nuotrauka 4 bylos tome. Turto perkėlimo akto registracijos numeris yra UAB „P“ duomenų bazėje, pagal jį galima nustatyti tikrąjį savininką, tačiau, nepaisant to, G. D. atpažįsta jį kaip savo.
9.15. Pirmosios instancijos teisme prokuroras pateikė patikslintą kaltinimą, pagal kurį A. B. pripažįstamas vagystės organizatoriumi (BK 24 straipsnio 4 dalis), tačiau teismas jo organizatoriumi nepripažino. Apeliacinės instancijos teismas savo iniciatyva iš naujo pateikė patikslintą kaltinimą dėl BK 24 straipsnio 4 dalies taikymo ir nuteisė A. B. kaip vagystės organizatorių pagal BK 24 straipsnio 4 dalį ir 178 straipsnio 2 dalį. Prokuroras, pasisakydamas dėl kaltinimo keitimo, nurodė, kad, jo nuomone, A. B. turi būti pripažintas padėjėju darant vagystę (BK 24 straipsnio 6 dalis). Šis teismas, priimdamas tokį sprendimą, viršijo nuteistojo apeliacinio skundo ribas, nes nei valstybinis kaltintojas, nei civilinė ieškovė apeliacinio skundo neteikė, o teikdami kasacinius skundus tokių pastabų neišreiškė. Taip buvo pabloginta nuteistojo padėtis (BPK 320 straipsnio 4 dalis).
9.16. BPK 256 straipsnyje (įstatymo redakcija, įsigaliojusi nuo 2015 m. liepos 10 d.) įtvirtinta galimybė teismui savo iniciatyva nustatyta tvarka spręsti tiek dėl esminių faktinių nusikalstamos veikos aplinkybių, nurodytų kaltinime, pakeitimo, tiek dėl veikos kvalifikavimo, tačiau nusikalstama veika buvo padaryta 2011 m. rugpjūčio 4 d., todėl sunkinančia prasme atgal įstatymas negalioja. Be to, kai kaltinimą keičia teismas savo iniciatyva, kaltinamo asmens teisinė padėtis negali būti pasunkinama (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-403-648/2016).
9.17. Teismas nepagrįstai pripažino, kad nusikalstama veika padaryta organizuota grupe (BK 25 straipsnio 3 dalis), ir pripažino jį organizatoriumi, nes nusikaltimas konstatuotas tik vienas ir apysunkis. Teismas vadovavosi BK 25 straipsnio 3 dalimi (2013 m. liepos 2 d. įstatymo redakcija), nors nusikalstama veika buvo padaryta 2011 m. rugpjūčio 3 d., o veikos padarymo metu galiojusi BK 25 straipsnio 3 dalies redakcija nenumatė organizatoriaus statuso, kai nuteistasis pripažįstamas kaltu už vieną apysunkį nusikaltimą. Taip buvo pažeistos BK 3 straipsnio 1 ir 3 dalių nuostatos.
9.18. Apeliacinės instancijos teismas neišnagrinėjo apeliaciniame skunde nurodytų argumentų dėl ikiteisminio tyrimo metu padarytų procesinių pažeidimų: kardomosios priemonės suėmimo, kaip poveikio priemonės paskyrimo, jos diskriminacinio pobūdžio ir pernelyg ilgo termino; suimtojo nepristatymo į teismą sprendžiant suėmimo pratęsimo klausimą, nors tuo metu buvo pareikšti nauji suėmimo pagrindai; pasirinkto advokato G. P. pašalinimo iš proceso be teisėto pagrindo; be A. B. sutikimo gynėjo G. S. paskyrimo, kai šis laikėsi priešingos pozicijos nei įtariamasis, dėl to buvo pratęstas kardomosios priemonės suėmimo terminas; tęsiant suėmimą ilgiau nei šešis mėnesius, nebuvo nustatyti privalomi pagrindai dėl bylos didelės apimties ir didelio sudėtingumo; susipažinimo su baudžiamosios bylos medžiaga ikiteisminio tyrimo metu. Taip pat apeliaciniame skunde buvo keliamas klausimas dėl pirmosios instancijos teismo šališkumo, nurodyti argumentai dėl dokumentų ir apklausos protokolų klastojimo ikiteisminio tyrimo metu.
9.19. Apeliacinės instancijos teismas, skirdamas realią laisvės atėmimo bausmę, nepagrįstai netaikė BK 55 straipsnio, pagal kurį neteistam asmeniui už apysunkį nusikaltimą paprastai skiriama su laisvės atėmimu nesusijusi bausmė. Taip pat teismas nepasisakė dėl BK 75 straipsnio taikymo, nors apeliaciniame skunde buvo prašoma atidėti bausmės vykdymą. Be to, nebuvo atsižvelgta į tai, kad byla buvo nagrinėjama pernelyg ilgai (daugiau kaip šešerius metus), nors iš esmės buvo tiriama tik viena nesudėtinga nusikalstama veika (BK 54 straipsnio 3 dalis, 62 straipsnis), byla apeliacine tvarka buvo nagrinėta jau tris kartus. Visą šį laiką A. B. buvo suimtas. Pagal EŽTT praktiką panaši proceso trukmė dažnai pripažįstama neatitinkančia „įmanomai trumpiausio laiko“ reikalavimo, pavyzdžiui, Lakumas prieš Lietuvą (Lakumas v. Lithuania, no. 6924/02, judgement of 18 July 2006), Kuvikas prieš Lietuvą (Kuvikas v. Lithuania, no. 21837/02, judgement of 27 June 2006), Gečas prieš Lietuvą (Gečas v. Lithuania, no. 418/04, judgement of 17 July 2007). Nagrinėjama byla nelaikytina sudėtinga ir dėl to, kad yra tik vienas kaltinamasis. Proceso eigos analizė rodo, kad buvo nepagrįstų delsimų, už kuriuos atsakinga ikiteisminio tyrimo institucija ir teismas. Kadangi A. B. kaip kaltinamojo teisė į bylos nagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką buvo pažeista ir nebuvo užtikrinta jo teisė ilgai nelikti nežinioje dėl savo likimo, teismas turi iš esmės jam švelninti bausmę.
10. Kasaciniu skundu civilinės ieškovės UAB „D“ atstovas advokatas I. Manzurovas prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl civilinio ieškinio ir grąžinti bylą nagrinėti apeliacinės instancijos teismui iš naujo. Kasatorius skunde nurodo:
10.1. Teismo sprendimas palikti UAB „D“ civilinį ieškinį nenagrinėtą yra nepagrįstas ir iš dalies neteisėtas. Teismas padarė esminį BPK pažeidimą, nes byloje pateiktus įrodymus ištyrė paviršutiniškai. Teismas iš viso netyrė civilinio ieškinio, nesiaiškino dėl audito įmonės „Audata“, kuri pateikė 2015 m. balandžio 17 d. specialisto išvadą Nr. 04/17 dėl UAB „D“ 40 078,16 Lt civilinio ieškinio pagrįstumo. Specialistas nurodė, kodėl 2014 m. birželio 12 d. Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Vilniaus apygardos valdybos Ūkinės finansinės veiklos tyrimo skyriaus specialisto išvada Nr. 5-1/81 nėra išsami ir pagrįsta ir kodėl ja negalima vadovautis.
10.2. Nors teismas nusprendė civilinį ieškinį palikti nenagrinėtą, tačiau motyvuojamojoje nuosprendžio dalyje nurodo, kad tenkina jo dalį, t. y. dalį ieškinio priteisia ne pinigais, o natūra – grąžindamas civilinei ieškovei 69 laikrodžius. Nelogiška, kad paliekama nenagrinėta dalis ieškinio dėl sidabro dirbinių vagystės vien dėl to, kad šie nerasti pas nuteistuosius. Akivaizdu, kad pavogtos brangenybės nebuvo rastos, nes buvo paslėptos arba realizuotos, tačiau tai nėra kliūtis jas inkriminuoti.
III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
11. Nuteistojo A. B. kasacinis skundas atmestinas, civilinės ieškovės atstovo advokato I. Manzurovo kasacinis skundas iš dalies tenkintinas.
Dėl kasatoriaus A. B. argumentų dėl esminių BPK pažeidimų
12. Kasatorius A. B. kasaciniame skunde nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas padarė esminius įrodinėjimo procesą reguliuojančių normų pažeidimus.
13. Visų pirma pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismas skundžiamus nuosprendžius ir nutartis patikrina teisės taikymo aspektu, faktinių aplinkybių iš naujo netiria ir nenustato (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-9/2012, 2K-P-89/2014 ir kt.). Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-181/2008). Nuoseklioje kasacinės instancijos teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad tais atvejais, kai kasaciniuose skunduose ginčijamas įrodymų gavimo ir panaudojimo teisėtumas ar nurodomas jų vertinimo taisyklių pažeidimas, kasacinės instancijos teismas patikrina, ar gaunant, panaudojant, vertinant įrodymus nebuvo esmingai pažeisti baudžiamojo proceso reikalavimai. Nagrinėjimo teisme dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo ir išvadų padarymo teismui nėra privalomos. Teismo proceso dalyviai gali teismui teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau tokių proceso dalyvių pasiūlymų atmetimas pirmosios ar apeliacinės instancijos teismuose savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu teismo sprendimas pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų. Tai, kad žemesnės instancijos teismai padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokius sprendimus, nei tikėjosi proceso dalyviai (ar vienas iš jų), savaime nereiškia, jog buvo padaryti esminiai BPK normų pažeidimai – bylos aplinkybės išnagrinėtos neišsamiai ir šališkai, o teismų sprendimai nepagrįsti ir neteisėti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-587/2014, 2K-253-303/2015, 2K-103-976/2016). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad situacija, kai byla kelis kartus buvo nagrinėjama apeliacinės instancijos teismo ir priimtuose sprendimuose buvo skirtingai vertinamos atskiros aplinkybės (pripažįstant jas įrodytomis arba priešingai), taip pat pati savaime nereiškia nei teismų šališkumo, nei įrodinėjimo taisyklių pažeidimo.
14. Iš nuteistojo kasacinio skundo turinio matyti, kad jame iš esmės ginčijamos apeliacinės instancijos teismo išvados, kuriomis pritariama pirmosios instancijos teismo atliktam įrodymų vertinimui, kasatoriui pateikiant savo nuomonę dėl atskirų bylos duomenų (būtent dėl to, kad teismai turėjo remtis liudytojų J. B., V. B., L. B., S. B. ir paties nuteistojo parodymais, o nesiremti G. D. ir kitų liudytojų parodymais) vertinimo, jų įrodomosios reikšmės nustatant byloje įrodinėtinas aplinkybes, anot kasatoriaus, patvirtinančias jo nedalyvavimą padarant jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Atsižvelgiant į pirmiau nurodytas kasacinės instancijos teismo kompetencijos ribas, tokio pobūdžio kasacinio skundo argumentai bus nagrinėjami tik tiek, kiek jie atitinka BPK 369 straipsnio 3 dalyje numatytus bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindus.
15. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų esminiais pažeidimais gali būti pripažįstami atvejai, kai teismo išvados padarytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms teisingam bylos išsprendimui reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo įvertinti visi proceso metu surinkti bylos išsprendimui reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus padaryta klaidų dėl jų turinio, remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytus reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-176-303/2015, 2K-471-507/2015, 2K-483-976/2015, 2K-28-489/2016, 2K-160-507/2016, 2K-251-507/2016 ir kt.).
16. Nuteistasis tiek apeliaciniame, tiek kasaciniame skunde daug dėmesio skiria B. G. ir D. G. parodymų patikimumui, teigdamas, kad teismai nepagrįstai rėmėsi jų parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, taip pat ir ikiteisminio tyrimo teisėjui, nors privalėjo remtis kitais jų parodymais, duotais pirmosios instancijos teisme. Skunde taip pat teigiama, kad ikiteisminio tyrimo metu minėtų asmenų parodymai buvo išgauti naudojant neleistinas priemones (grasinant, smurtaujant arba žadant procesines nuolaidas), ir nurodoma, jog nuteistasis negalėjo užduoti klausimų šiems asmenims.
17. Kaip matyti iš abiejų teismų nuosprendžių, B. G. ir D. G. parodymų turinys, jų nuoseklumas, neprieštaringumas su kitais byloje įvertintais duomenimis buvo labai kruopščiai analizuojami. Abiejų instancijų teismai motyvuotai nurodė, kodėl teisme duotus jų parodymus, kuriuose dėstomos visiškai kitokios aplinkybės, jie vertina kritiškai, kaip neatitinkančius kitų bylos duomenų. Apeliacinės instancijos teismas, atsakydamas į apeliacinius A. B. ir jo gynėjo skundų argumentus dėl neteisėto pareigūnų poveikio kaltinamiesiems B. G. ir D. G., pagrįstai nurodė, jog šie kaltinamieji buvo apklausiami ne vieną kartą, dalyvaujant gynėjams, taip pat buvo apklausiami pas ikiteisminio tyrimo teisėją, nebuvo nuolat įkalinti ir turėjo realias galimybes reikšti pretenzijas dėl pareigūnų neva neteisėto elgesio, tačiau to nedarė.
18. Kasacinės instancijos teismo kolegija sprendžia, kad iš bylos duomenų negalima daryti išvados, jog B. G. ir D. G. buvo darytas neteisėtas poveikis, dėl kurio jie davė melagingus parodymus ikiteisminio tyrimo metu, taip pat ir teisėjui, nuteistojo teisė užduoti klausimus šiems asmenims nebuvo suvaržyta, nes jie visi dalyvavo nagrinėjant bylą teisme, teismai kruopščiai analizavo B. G. ir D. G. viso proceso metu duotus parodymus ir vertino juos, nepažeisdami įrodymų vertinimo taisyklių.
19. Kaip matyti iš kasacinio skundo, jame taip pat nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK nuostatas dėl daiktų atpažinimo, o apeliacinės instancijos teismas neištaisė šio pažeidimo.
20. BPK 193 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad daiktai ir kiti objektai parodomi atpažinti tarp kitų tos rūšies daiktų ar kitų objektų. Parodomų atpažinti daiktų ar kitų objektų turi būti ne mažiau kaip trys. Ši taisyklė netaikoma unikalių daiktų bei objektų atpažinimo atvejais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad parodomų atpažinti daiktų bei objektų požymiai aprašomi parodymo atpažinti protokole. Parodomų atpažinti daiktų bei objektų grupė nufotografuojama arba kitaip vizualiai užfiksuojama.
21. Iš bylos duomenų matyti, kad liudytoja G. D. buvo apklausta apie vagystės aplinkybes, tarp jų ir apie iš jos pagrobtus daiktus. Ji nurodė, kada ir kur įsigijo laikrodžius, jų pavadinimus. Parodymo atpažinti metu G. D. davė parodymus apie jai pateiktus daiktus. Protokole užfiksuota, kad laikrodžius ji atpažįsta pagal jų modelius, išvaizdą (spalvą, papuošimus, apyrankes). Vien tai, kad nenurodomos pagrobtų daiktų ypatingos žymės, ar jų nėra, jei pagrobiami, kaip nagrinėjamoje byloje, masinės gamybos dirbiniai, nereiškia, kad tokio atpažinimo rezultatai neatitinka įrodymams keliamų reikalavimų. Vėliau apklausos metu G. D. patvirtino savo parodymus, duotus parodymo atpažinti metu, ir papildė, kad kai kuriuos laikrodžius atpažino ir pagal ant jų esančias etiketes. Daiktų ir kitų objektų parodymo atpažinti protokolas su pridėtomis nuotraukomis patvirtina, kad liudytojai G. D. buvo parodyti 115 laikrodžių, tarp šių ji atpažino iš bendrovės pagrobtus laikrodžius.
22. Kasacinės instancijos teismo kolegija nagrinėjamoje byloje jau yra nurodžiusi, kad BPK 193 straipsnyje nustatytos daiktų ir kitų objektų parodymo atpažinti tvarkos nuostatos nėra pritaikytos atvejams, kai tenka atpažinti didelį vienarūšių daiktų skaičių. Turint galvoje, kad atpažinti buvo pateikta 115 laikrodžių (iš kurių 69 atpažinti), vien tai, kad nebuvo preciziškai laikytasi reikalavimo pateikti atpažįstančiajam ne mažiau kaip tris daiktus, iš kurių du neturėtų būti vagystės dalykas, nelaikytina pakankamu pagrindu paneigti parodymo atpažinti protokolo įrodomąją reikšmę (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-461-788/2016).
23. Taigi teisėjų kolegija sprendžia, kad BPK 191–193 straipsniuose nustatyta daiktų ir objektų parodymo atpažinti tvarka nagrinėjamoje byloje iš esmės nebuvo pažeista, nes G. D. buvo apklausta apie pagrobtus daiktus, laikrodžiai buvo pateikti tarp kitų tos rūšies laikrodžių, o atpažinimo eiga ir jos rezultatai užfiksuoti baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka – nuotraukose ir protokole. Šie duomenys gauti teisėtais būdais, nepažeidžiant BPK nustatytos objektų parodymo tvarkos, jie patvirtina reikšmingas bylai aplinkybes, todėl teismai pagrįstai juos pripažino įrodymais ir jais rėmėsi.
24. Darytina bendra išvada, kad abiejų instancijų teismų atliktas įrodymų tyrimas ir vertinimas esminių trūkumų neturi. Visi duomenys, kuriais tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai grindė savo išvadas, nustatydami faktines bylos aplinkybes, gauti teisėtais būdais, patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais ir išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Patikrinusi skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nuosprendį, taip pat ir pirmosios instancijos teismo sprendimą teisės taikymo aspektu, teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo daryti išvadą, kad šioje byloje nesilaikyta įrodymų vertinimo taisyklių.
25. Kasaciniame nuteistojo skunde taip pat nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 320 straipsnio reikalavimus, nes neatsakė į jo ir gynėjo apeliacinių skundų argumentus.
26. Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad apeliacinės instancijos teismas atsakė į esminius apeliacinių skundų argumentus, susijusius su nusikalstamos veikos objektyviaisiais ir subjektyviaisiais požymiais, įrodymų vertinimu, paskirta bausme ir jos dydžiu. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nuteistajam paskirta bausmė buvo sumažinta trečdaliu, taip pat patikslinta informacija apie nuteistojo buvusius teistumus, nurodant, kad jie yra išnykę. Taigi nėra teisinio pagrindo išvadai, kad apeliacinės instancijos teismas padarė esminius baudžiamojo proceso pažeidimus, neatsakydamas į esminius skundų argumentus.
27. Nuteistasis taip pat nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė kaltinimo keitimo taisykles – visų pirma, perkvalifikuodamas A. B. veiką bendrininkavimo aspektu, nes pirmosios instancijos teismas pripažino A. B. nusikalstamos veikos vykdytoju, o apeliacinės instancijos teismas – organizatoriumi; antra, konstatuodamas, kad A. B. veikė organizuota grupe. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad A. B. niekada nebuvo kaltinamas padaręs vagystę organizuota grupe, todėl kasatoriaus argumentai, kad teismas nepagrįstai pripažino, jog nusikalstama veika padaryta organizuota grupe (BK 25 straipsnio 3 dalis), yra nenagrinėjami.
28. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėjo bylą pagal gynybos apeliacinius skundus ir atsižvelgdamas į kasacinės instancijos teismo nutartį, kuria, tenkinus prokuroro kasacinį skundą, byla buvo grąžinta iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasacinės instancijos teismo nutartyje, be kita ko, buvo nurodyta, kad, priklausomai nuo įrodytomis pripažintų faktinių aplinkybių, asmenų galimas dalyvavimas nusikalstamoje veikoje gali būti vertinamas ne tik kaip vykdytojo veika, bet ir kaip bendrininkavimas su nenustatytu asmeniu (organizavimas, padėjimas, kurstymas) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-461-788/2016).
29. Išnagrinėjusi bylą apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatavo, kad: A. B., ruošdamasis vagystei, įkalbėjo B. G. užklijuoti signalizacijos daviklius UAB „D“ kioske; tikrino atliktą darbą ir liepė antrą kartą užklijuoti daviklius, teigdamas, kad „dirbs“ rimti žmonės, t. y. A. B. žinojo, jog atliekami veiksmai, reikalingi vagystei įvykdyti. Vagystė buvo įvykdyta ir pagrobti daiktai rasti A. B. kioske. Duomenų, kurie patvirtintų, kad pats A. B. dalyvavo vagystėje, byloje nenustatyta, tačiau visuma bylos įrodymų leidžia daryti išvadą, jog būtent A. B. buvo tas asmuo, kuris ruošė sąlygas nusikaltimui įvykdyti, žinojo, kas ir kada vykdys vagystę, ir rūpinosi, kad ji sėkmingai įvyktų. Visos šios aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad A. B. parengė nusikalstamą veiką ir jo veika turi būti vertinama kaip organizatoriaus, vykdant vagystę iš patalpos.
30. Kaip matyti iš bylos, pirmosios instancijos teisme prokuroras pateikė patikslintą kaltinimą, pagal kurį A. B. kaltinamas kaip vagystės organizatorius (BK 24 straipsnio 4 dalis), tačiau teismas jo organizatoriumi nepripažino. Prokuroras, nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, pateikė patikslintą kaltinimą, kvalifikuodamas A. B. veiką kaip padėjėjo (BK 24 straipsnio 6 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą iš naujo, laikydamasis procedūrų, savo iniciatyva pateikė patikslintą kaltinimą dėl BK 24 straipsnio 4 dalies taikymo ir nuteisė A. B. kaip vagystės įsibraunant į patalpą organizatorių pagal BK 24 straipsnio 4 dalį ir 178 straipsnio 2 dalį. Vertindamas šią situaciją, kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, priimdamas tokį sprendimą, viršijo nuteistojo apeliacinio skundo ribas ir taip pablogino nuteistojo padėtį.
31. BPK 256 straipsnio nuostatos leidžia teismui, taip pat ir apeliacinės instancijos teismui savo iniciatyva nustatyta tvarka spręsti tiek dėl faktinių nusikalstamos veikos aplinkybių, nurodytų kaltinime, pakeitimo, tiek dėl veikos kvalifikavimo, tačiau jis turi laikytis procedūrų, kurių tikslas yra užtikrinti gynybos teises (žinoti, kuo asmuo kaltinamas, ir turėti laiko pasiruošti gynybai), taip pat kaltinamo asmens teisinė padėtis negali būti pasunkinama. Iš tiesų, kaip matyti iš bylos, prokuroras nei kasaciniame skunde, nei iš naujo nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme neprašė A. B. veiką vertinti kaip organizatoriaus veiką, kita vertus – faktinės veikos, kuri buvo inkriminuota A. B., aplinkybės iš esmės nekito viso proceso metu; apeliacinės instancijos teismas proceso metu įspėjo apie galimybę keisti veikos kvalifikavimą, toks kaltinimas jau buvo nagrinėjamas pirmosios instancijos teisme, taigi gynybos teisės žinoti, kuo asmuo yra kaltinamas, ir gintis nuo tokio kaltinimo nebuvo pažeistos. Tačiau A. B. kaip vykdytojo veikos perkvalifikavimas į organizatoriaus veiką laikytinas nuteistojo teisinės padėties pasunkinimu.
32. Svarbi aplinkybė, vertinant, ar toks kaltinimo keitimo nuostatų pažeidimas pripažintinas esminiu, yra ta, kad apeliacinės instancijos teismas A. B. veiką kvalifikavo kaip nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 straipsnio 2 dalyje, nors A. B. pirmosios instancijos teismo buvo nuteistas pagal BK 178 straipsnio 3 dalį. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje nurodo, kad A. B. buvo pareikšti kaltinimai dėl vagystės padarymo įsibraunant į patalpą, veikiant organizuota grupe (BK 178 straipsnio 3 dalis), ir, remdamasis bylos medžiaga, konstatuoja, jog byloje nenustatyti organizuotos grupės požymiai, todėl veiką perkvalifikuoja į BK 178 straipsnio 2 dalį (vagystė, įsibraunant į patalpą). Tačiau, kaip matyti iš bylos, A. B. buvo kaltinamas tuo, kad veikdamas bendrininkų grupe pagrobė didelės vertės turtą, jo vaidmuo buvo vertinamas kaip organizatoriaus (BK 24 straipsnio 4 dalis, 178 straipsnio 3 dalis). Pirmosios instancijos teismas nuteisė A. B. už didelės vertės turto pagrobimą, tačiau jį pripažino nusikalstamos veikos vykdytoju (BK 178 straipsnio 3 dalis). Taigi, apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Tačiau ši byla kasacine tvarka nagrinėjama pagal nuteistojo kasacinį skundą, prokuroro skundo nėra, todėl joje nėra procesinių galimybių bloginti kasatoriaus padėtį, tai galėtų įvykti grąžinus bylą nagrinėti iš naujo.
33. Įvertinusi šioje byloje susiklosčiusias ir pirmiau aptartas aplinkybes, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pripažįsta, kad apeliacinės instancijos teismas padarė procesinių kaltinimo keitimo nuostatų pažeidimų, tačiau jie nepripažįstami esminiais. Tokia išvada grindžiama tuo, kad nuteistojo procesinė padėtis, nepaisant to, kad jis buvo pripažintas nusikalstamos veikos organizatoriumi (BK 24 straipsnio 4 dalis), nepablogėjo – jo veika perkvalifikuota į lengvesnę (iš BK 178 straipsnio 3 dalies į 2 dalį) ir jam paskirta trečdaliu mažesnė bausmė.
Dėl kasatoriaus A. B. argumentų dėl bausmės
34. Kasatorius skunde nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, skirdamas realią laisvės atėmimo bausmę, nepagrįstai netaikė BK 55 straipsnio, pagal kurį neteistam asmeniui už apysunkį nusikaltimą paprastai skiriama su laisvės atėmimu nesusijusi bausmė, taip pat nesvarstė bausmės atidėjimo klausimo, neatsižvelgė į ilgą procesą.
35. Pažymėtina, jog nuteistojo ir jo gynėjo apeliaciniuose skunduose buvo nurodoma, kad pirmosios instancijos teismo paskirta bausmė yra neproporcingai didelė ir kad teismas neatsižvelgė į BK 54 straipsnio 2 dalyje išvardytas aplinkybes, kitų argumentų dėl netinkamo bausmės paskyrimo skunduose nepateikta.
36. Pagal baudžiamąjį įstatymą teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę, asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Pažymėtina, kad teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad, individualizuojant bausmę, visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš jų neturi būti suteikiama išskirtinė dominuojanti reikšmė (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-576/2006, 2K-115/2009, 2K-603/2010, 2K-118/2011, 2K-148/2014).
37. Kasacinės instancijos teismo praktikoje nurodoma, kad, kaip matyti iš BK 55 straipsnio dispozicijos formuluotės, kurioje pavartotas žodis „paprastai“ ir nurodytas reikalavimas teismui, skiriančiam laisvės atėmimo bausmę, motyvuoti savo sprendimą, šios įstatymo normos reikalavimai dvejopi. Dėl bausmės rūšies parinkimo ši norma nėra imperatyvi, teismas gali parinkti bet kokią straipsnio sankcijoje nurodytą bausmės rūšį, tačiau, parinkęs laisvės atėmimo bausmės rūšį, privalo vykdyti imperatyvųjį reikalavimą motyvuoti tokį savo sprendimą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-87/2014).
38. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad, skirdamas laisvės atėmimo bausmę nuteistajam, apeliacinės instancijos teismas išsamiai aptarė visas aplinkybes, turinčias reikšmės bausmės rūšies ir jos dydžio parinkimui, ir pagrindė sprendimą paskirti dvejų metų laisvės atėmimo bausmę (nuosprendžio 7 punktas), todėl nėra teisinių argumentų daryti išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą.
Dėl kasatoriaus civilinės ieškovės UAB „D“ atstovo advokato I. Manzurovo argumentų dėl civilinio ieškinio
39. Kasaciniame skunde civilinės ieškovės UAB „D“ atstovas advokatas I. Manzurovas nurodo, kad teismas, palikdamas civilinio ieškinio dalį dėl sidabro dirbinių vagystės nenagrinėtą vien dėl to, jog šie nerasti pas nuteistuosius, priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą.
40. Pirmosios instancijos teismas tenkino civilinį ieškinį ir iš A. B., B. G., D. G. solidariai priteisė UAB „D“ naudai 40 078,16 Lt turtinei žalai atlyginti, taip pat nutarė UAB „D“ priklausančius 69 laikrodžius, nuosprendžiui įsiteisėjus ir UAB „D“ sutikus, nustačius jų vertę, įskaityti į žalos atlyginimą vykdant nuosprendį dėl žalos priteisimo. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu A. B. nuteistas dėl vagystės iš UAB „D“, B. G. byla nutraukta jam mirus, o D. G. išteisintas. UAB „D“ priklausantys 69 laikrodžiai apeliacinės instancijos teismo sprendimu yra grąžinami UAB „D“, o civilinio ieškinio dalis, kuria prašoma atlyginti žalą, patirtą dėl pagrobtų sidabro dirbinių, palikta nenagrinėta.
41. Nuteistojo apeliacinio skundo argumentus, tarp kurių buvo ir klausimas dėl laikrodžių, rastų kratos metu, atpažinimo teisėtumo, taip pat dėl to, kad laikrodžiai nuosavybės teise priklausė A. B., apeliacinės instancijos teismas atmetė. Skundžiamame nuosprendyje apeliacinės instancijos teismas, be kita ko, padarė bendrą išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino visas šioje byloje nustatytas aplinkybes ir surinktus faktinius duomenis (nuosprendžio 4.1 punktas) ir nurodė vieną iš tokių aplinkybių – apie iš UAB „D“ pagrobtus laikrodžius ir sidabro dirbinius (nuosprendžio 4.6 punktas); taip pat konstatavo, kad kaip prekių savininkė G. D. nurodė pagrobto turto vertę, nurodė, kokią patyrė žalą, todėl teismas neturi pagrindo abejoti ir šiomis aplinkybėmis (nuosprendžio 4.29 punktas). Tačiau, nagrinėdamas skundo argumentus dėl civilinio ieškinio, apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad teismui nenustačius, jog apeliantas A. B. pavogė visą jam inkriminuotą bendrovės turtą, ieškinys baudžiamajame procese negali būti sprendžiamas. Tokią išvadą teismas motyvavo tuo, kad bylos tyrimo ir nagrinėjimo metu nustatyta, jog A. B. bute ir jam priklausančiame lombarde rasti tik laikrodžiai, kuriuos atpažino bendrovės vadovė; o pagal BPK 109 straipsnį ieškinys gali būti sprendžiamas tik toks, kuris yra susijęs su kaltininko nusikalstamais veiksmais (nuosprendžio 5 punktas).
42. BPK 115 straipsnio 1 dalyje yra nurodyta, kad teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, visiškai arba iš dalies tenkina civilinį ieškinį arba jį atmeta. Tenkindamas civilinį ieškinį, teismas gali nesilaikyti ieškinio ribų, jei ieškinio dydis neturi įtakos nusikalstamos veikos kvalifikavimui ir bausmės dydžiui. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad išimtiniais atvejais, kai negalima civilinio ieškinio tiksliai apskaičiuoti neatidėjus baudžiamosios bylos nagrinėjimo ar negavus papildomos medžiagos, teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, gali pripažinti civiliniam ieškovui teisę į ieškinio patenkinimą, o klausimą dėl ieškinio dydžio perduoti nagrinėti civilinio proceso tvarka.
43. Teisėjų kolegija, įvertindama tai, kas išdėstyta, sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas, pripažinęs įrodytomis nusikalstamos veikos aplinkybes, tarp jų ir aplinkybes, jog vagystės metu iš UAB „D“ buvo pagrobtas atitinkamas turtas (laikrodžiai ir sidabro dirbiniai), ir dėl to civilinė ieškovė patyrė žalą, neturėjo teisinio pagrindo grąžinti civilinei ieškovei tik pas nuteistąjį rastą jo pagrobtą turtą (laikrodžius), o klausimą dėl žalos, patirtos dėl nusikalstamos veikos metu prarasto kito turto, bei jos dydžio nespręsti, palikdamas ieškinį nenagrinėtą.
44. Kasacinės instancijos teismas daro išvadą, kad sprendimas civilinio ieškinio dalį dėl sidabro dirbinių palikti nenagrinėtą, išsprendžiant tik rastų kratos metu laikrodžių grąžinimo civilinei ieškovei klausimą, priimtas pažeidžiant BPK 115 straipsnio nuostatas. Atsižvelgdamas į nurodytus argumentus, kasacinės instancijos teismas daro išvadą, kad, spręsdamas civilinio ieškinio klausimą, apeliacinės instancijos teismas padarė esminį baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimą, todėl apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalis, kuria civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas, naikintina.
45. Pažymėtina, kad žalos ir jos dydžio klausimas nagrinėjamoje byloje gali būti sprendžiamas, nes nuo jo išsprendimo dėl pirmiau šioje nutartyje nurodytų procesinių bylos aspektų A. B. veikos kvalifikavimas nebegali keistis.
46. Iš bylos duomenų matyti, kad viso proceso metu vyko ginčas dėl pagrobto turto (taip pat ir sidabro gaminių) vertės. Taigi, įvertinus tai, kad nagrinėjamoje byloje nustatytos visos nuteistojo A. B. civilinės atsakomybės sąlygos, tačiau negalima civilinio ieškinio tiksliai apskaičiuoti neatidėjus baudžiamosios bylos nagrinėjimo ar negavus papildomos medžiagos, teisėjų kolegija pripažįsta civilinei ieškovei UAB „D“ teisę į ieškinio patenkinimą, o klausimą dėl ieškinio dydžio perduoda nagrinėti civilinio proceso tvarka.
47. Įvertinus tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo sprendimas palikti civilinį ieškinį nenagrinėtą keičiamas (BPK 382 straipsnio 6 punktas).
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1, 6 punktais, 115 straipsnio 2 dalimi,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. spalio 31 d. nuosprendį pakeisti.
Panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. spalio 31 d. nuosprendžio dalį, kuria civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas.
Pripažinti civilinei ieškovei UAB „D“ teisę į ieškinio patenkinimą, o klausimą dėl ieškinio dydžio perduoti nagrinėti civilinio proceso tvarka.
Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.
Atmesti nuteistojo A. B. kasacinį skundą.
Teisėjai Audronė Kartanienė
Pranas Kuconis
Rima Ažubalytė