LIETUVOS RESPUBLIKOS APLINKOS MINISTRAS
ĮSAKYMAS
DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS APLINKOS MINISTRO 2015 M. SAUSIO 9 D. ĮSAKYMO NR. D1-12 „DĖL KRAŠTOVAIZDŽIO IR BIOLOGINĖS ĮVAIROVĖS IŠSAUGOJIMO 2015–2020 M. VEIKSMŲ PLANO PATVIRTINIMO“ PAKEITIMO
2016 m. liepos 7 d. Nr. D1-480
Vilnius
P a k e i č i u Kraštovaizdžio ir biologinės įvairovės išsaugojimo 2015–2020 metų veiksmų planą, patvirtintą Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2015 m. sausio 9 d. įsakymu Nr. D1-12 „Dėl kraštovaizdžio ir biologinės įvairovės išsaugojimo 2015–2020 metų veiksmų plano patvirtinimo“:
1. Pakeičiu 9.1 papunktį ir išdėstau jį taip:
„9.1. Pirmasis kraštovaizdžio apsaugos, planavimo, tvarkymo, naudojimo tikslas – užtikrinti kryptingą ir darnų kraštovaizdžio formavimą.
Vienas kertinių kraštovaizdžio srities teisės aktų yra Europos kraštovaizdžio konvencija, kurioje pabrėžiama, kad kraštovaizdžio įvairovės išsaugojimui didelę reikšmę turi kraštovaizdžio apsaugos, naudojimo, tvarkymo, planavimo nuostatų integravimas į aplinkos apsaugos, teritorijų planavimo, žemės ūkio, socialinę ir kitas politikos sritis, galinčias daryti tiesioginį ar netiesioginį poveikį kraštovaizdžiui, nes tai leidžia užtikrinti, kad kraštovaizdžio klausimai nebūtų priskiriami siaurai viešojo administravimo sričiai, būtų labiau atsižvelgiama į kraštovaizdžio tikslus priimant įvairius sprendimus kituose sektoriuose. Lietuvos kraštovaizdžio politikoje pripažįstama, kad nacionalinės teisinės sistemos stiprinimas kraštovaizdžio apsaugos, naudojimo, tvarkymo, planavimo srityje – neatsiejama nacionalinės kraštovaizdžio politikos ir Europos kraštovaizdžio konvencijos įgyvendinimo dalis. Tačiau šių dokumentų nuostatos neperkeltos į nacionalinius įstatymus, todėl sudėtinga užtikrinti kryptingą nacionalinės kraštovaizdžio politikos formavimą ir jos nuostatų integravimą į kitus sektorius.
Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gruodžio 1 d. nutarimu Nr. 1526 „Dėl Lietuvos Respublikos kraštovaizdžio politikos krypčių aprašo patvirtinimo“ patvirtintas Lietuvos Respublikos kraštovaizdžio politikos krypčių aprašas, skirtas nacionalinei kraštovaizdžio politikai formuoti. Jį įgyvendinant patvirtintos Kraštovaizdžio politikos įgyvendinimo priemonės, kurių įgyvendinimas iki 2014 m. davė reikšmingų rezultatų integruojant kraštovaizdžio tvarkymo, planavimo, naudojimo nuostatas į kitų sričių politikas. Šis priemonių planas galioja iki 2020 m., todėl 2014–2020 m. laikotarpiu svarbu numatyti veiksmus, kurie užtikrintų nuoseklų kraštovaizdžio politikos formavimą ir įgyvendinimą 2020–2035 m. laikotarpiu.
2012 m. įgyvendinant 2007–2013 m. Europos Sąjungos struktūrinės paramos prioritetus biologinės įvairovės išsaugojimo ir saugomų teritorijų planavimo ir tvarkymo srityje, pradėtas rengti Lietuvos Respublikos kraštovaizdžio tvarkymo planas. Tai dokumentas, kuriame bus pateiktos Lietuvos Respublikos teritorijos kraštovaizdžio naudojimo ir apsaugos koncepcijos principinės nuostatos, nustatytos kraštovaizdžio tvarkymo zonos pagal svarbiausius teritorijos vystymo prioritetus, urbanistinio ir gamtinio karkaso plėtojimo interesus, nustatyti tiksliniai formuojamo kraštovaizdžio bendrosios teritorinės struktūros optimalumo (kokybės) rodikliai; numatytos priemones ir apribojimai, užtikrinantys kraštovaizdžio bendrąją ekologinę pusiausvyrą, gamtinio karkaso formavimą, gamtos ir kultūros paveldo vertybių išsaugojimą. Šio plano sprendinių įgyvendinimas padės tobulinti, atkurti ir kurti kokybiškesnį kraštovaizdį, sudarys prielaidas integruoti Lietuvos Respublikos kraštovaizdžio politikos nuostatas į kitų ūkio šakų strategines programas ir planus, žemesnio lygmens teritorijų planavimo dokumentų sprendinius ir priimti ūkinės veiklos galimybių kraštovaizdžio požiūriu kompetentingus sprendimus.
Kraštovaizdžio politikos įgyvendinimui ir jos integracijai į kitas sritis didelę įtaką daro vietinio lygmens sprendimai. Įvertinus 2012, 2013 m. savivaldybių pateiktą informaciją apie kraštovaizdžio politikos priemonių įgyvendinimą matyti, kad savivaldybės silpnai suvokia sisteminio požiūrio į kraštovaizdžio apsaugą ir tvarkymą naudą, vykdydamos veiksmus kraštovaizdžio srityje mažai vadovaujasi Europos kraštovaizdžio konvencijos ir Lietuvos kraštovaizdžio politikos nuostatomis. Savivaldybės lygmens bendrieji planai, strateginiai dokumentai dažnai nepateikia aiškios vizijos kuria linkme vystyti kraštovaizdį, juose nenumatyta kurioms kraštovaizdžio ypatybėms, charakteristikoms, elementams turėtų būti taikomos apsaugos, tvarkymo priemonės, kokie jų vystymo tikslai, metodai, nesuformuluotos nuostatos dėl visuomenės įtraukimo į kraštovaizdžio politikos formavimo procesą. Geriau koordinuoti savivaldybių veiksmus kraštovaizdžio srityje padėtų vietinio lygmens kraštovaizdžio politikos įteisinimas. Tai sudarytų sąlygas išsaugoti vietinio lygmens kraštovaizdžio arealus, jų ekologines, estetines, kultūrines vertybes, funkcijas, charakterį, atkurti svarbias ekologiniu ar istoriniu požiūriu kraštovaizdžio vertes ir vertybes, degraduotus kraštovaizdžius, užtikrinti racionalų teritorijų tvarkymą, nuoseklų planavimą, visuomenės ir specialistų švietimą, užtikrintų nacionalinės kraštovaizdžio politikos ir Europos kraštovaizdžio konvencijos nuostatų įgyvendinimą vietiniu lygmeniu.
Darnaus kraštovaizdžio formavimas neatsiejamas nuo kokybiško planavimo, kuriuo siekiama užtikrinti kraštovaizdžio ekologinio stabilumo palaikymą, urbanizacijos proceso vykdymą ribojant ekstensyvų jo pobūdį, kraštovaizdžio architektūrinės erdvinės kompozicijos darną, išsaugoti kraštovaizdžio gamtines ir kultūrines vertybes. Savivaldybių bendrųjų planų analizė parodė, kad jų sprendiniai dažnai nesudaro tinkamų prielaidų subalansuotam teritorijų vystymui, kraštovaizdžio kokybės gerinimui, kraštovaizdžio savitumo išsaugojimui – gamtinio karkaso teritorijos formuojamos be mokslinio pagrindimo, nenumatomi konkretūs sprendiniai kraštovaizdžio ekologinės būklės gerinimui, nėra kraštovaizdžio vizualinės apsaugos sprendinių. Peržiūrėjus ir pakoregavus savivaldybių bendrųjų planų sprendinius, susijusius su kraštovaizdžio apsauga, tvarkymu, gamtinio karkaso formavimu būtų sudarytos geresnės galimybės kraštovaizdžio kokybės gerinimui, jo ekologinių, socialinių ir ekonominių funkcijų stiprinimui, darniai plėtrai.
Kitas svarbus aspektas – planavimo sprendinių įgyvendinimas ir konkrečių kraštovaizdžio tvarkymo projektų vystymas. Šioje srityje didelę įtaką turi finansinės valstybės ir savivaldybių galimybės. Dažnai dėl lėšų trūkumo su kraštovaizdžio išsaugojimu susiję rajono lygmens planavimo sprendiniai lieka neįgyvendinti ir vertingi kraštovaizdžio kompleksai lieka nesutvarkyti, prastėja kraštovaizdžio estetinė vertė. Ypač svarbu užtikrinti vertingo kultūrinio kraštovaizdžio apsaugą ir tinkamą jo tvarkymą. Siekiant išsaugoti valstybinėje žemėje esančius ypatingą istorinę, architektūrinę, kultūrinę, mokslinę, estetinę, ekologinę ir dendrologinę vertę turinčius parkus, Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2010 m. rugpjūčio 25 d. nutarimu Nr. 1239 „Dėl valstybinės reikšmės parkų nuostatų ir valstybinės reikšmės parkų sąrašo patvirtinimo“ patvirtinto Valstybinės reikšmės parkų nuostatus ir valstybinės reikšmės parkų sąrašą. Į šį sąrašą įtraukti 32 parkai 21 savivaldybėje. Beveik visi šie parkai paskelbti kultūros paveldo objektais. Valstybinės reikšmės parkai atspindi skirtingų Lietuvos istorinių laikotarpių dvasią, išsiskiria augalų rūšių įvairove (parkuose auga daugiau kaip 350 rūšių dekoratyvinių formų augalų). Dar 2010 m. Lietuvos Respublikos valstybinės kultūros paveldo komisijos sprendime Nr. S9(163) konstatuota, kad nepatenkinamas istorinių želdynų apsaugos ir tvarkymo valstybinis ir savivaldos lygmens valdymas. Dažnai kuriami nauji želdynai, o istoriniai neprižiūrimi, žalojami (pvz., skaidomi) ir net naikinami. Intensyvi ūkinė plėtra agresyviai skverbiasi į saugomas dvarų paveldo teritorijas bei jų apsaugos zonas, pažeidžiama vertinga bei autentiška parkų ir sodų erdvinė struktūra, uždaromos vizualinės perspektyvų ašys. Taip kultūrinis kraštovaizdis praranda savitumą ir įvairovę, neužtikrinama jo paveldo apsauga bei kokybė. Nuolatinė želdynų apsauga, atgaivinimas, palaikomoji priežiūra padėtų išsaugoti Lietuvos kultūrinio kraštovaizdžio savitumą ir įvairovę, palaikyti ir gerinti jo kokybę. Valstybinės reikšmės parkų vertę lemia jų kompozicija, savitumas, dendrologinės vertybės ir vertė šalies istorijos kontekste, taip pat ryškiai išreikštas reljefas, šalia esantys natūralūs vandens telkiniai (ežerai, upės, upeliai). Šie parkai yra vieninga architektūros ir želdinių kompozicija ir jų vertė geriausia atskleidžiama taikant kompleksines tvarkymo priemones. Esant finansinėms galimybėms pirmiausia turėtų būti tvarkomi ne to paties, o skirtingų stilių parkai, kad būtų išsaugota parko struktūros, stilių, juose esančių augalų rūšių įvairovė, visuomenei būtų sudarytos galimybės juos pažinti. Prioritetas teiktinas istoriniu ir kultūriniu paveldu išsiskiriantiems Raudonės pilies mišrios struktūros parkui (Jurbarko rajono savivaldybė) ir Panemunės pilies peizažiniam parkui (Jurbarko rajono savivaldybė), kuriuose restauruoti ir pritaikyti turizmui pilių pastatai, tačiau mažai dėmesio skirta želdinių būklės gerinimui ir gamtinių vertybių apsaugai. Taip pat Astravo dvaro sodybos mišrios struktūros parkui (Biržų rajono savivaldybė), Gelgaudiškio dvaro sodybos griežtos geometrinės struktūros parkui (Šakių rajono savivaldybė), kuris pagal kompleksinę vertę yra vertingiausias Suvalkijos regione. Savivaldybės vykdo šių parkų einamąją priežiūrą, juose restauruoti dvaro pastatai, tačiau parkų struktūra neatitinka jų pirminių projektų, labai sumenkusi jų dendrologinė vertė. Kurtuvėnų dvaro parkas (Šiaulių rajono savivaldybė) ir jame esanti dvaro sodyba yra viena seniausių Lietuvoje (žinoma nuo XV a.). Tai geometrinio–peizažinio planavimo parkas, kuriame atstatyti, naujoms funkcijoms pritaikyti statiniai, tačiau parke nesutvarkyti želdiniai. Šiame parke gerinant želdinių būklę ir sodinant naujus želdinius būtų išryškinta parko erdvinė struktūra, atkurtas želdinių ir pastatų kompleksų tarpusavio funkcijų vientisumas, išsaugota ir padidinta parko gamtinė, estetinė vertė. Svarbiausias Trakų Vokės parko (Vilniaus miesto savivaldybė) aspektas – jis yra vienas iš keturių parkų, kuriuos devynioliktojo amžiaus pabaigoje sukūrė Eduardas Andrė. Dvaro rūmai restauruoti, tačiau parko struktūra labai pakitusi, transformuota, želdinių būklė prasta. Sapiegų rezidencijos, Trinitorių vienuolyno ir ligoninės statinių komplekso parke (Vilniaus miesto savivaldybė) restauruojami rūmų pastatai, tačiau parko būklės gerinimui dėmesys neskirtas. Sutvarkius parką rūmų teritorija bus sutvarkyta kompleksiškai.
Estetinės kraštovaizdžio vertybės – psichologinio komforto, gyvenimo kokybės ir vietovių identiteto dalis. Pagal kraštovaizdžio vizualinės struktūros analizę, pateiktą Nacionalinio kraštovaizdžio tvarkymo plano esamos būklės ataskaitoje, labai didelio ir didelio estetinio potencialo ypač raiškius daugiaplanius vaizdus formuojantys kraštovaizdžio kompleksai sudaro tik 14 % šalies teritorijos, mažo ir labai mažo potencialo lygumų plotai – net 42 %. Didžiausio estetinio potencialo teritorijos yra Baltijos ir Žemaičių ežeringuose kalvynuose, pajūryje ir giliuose didžiųjų upių slėniuose, mažiausiai vaizdingi yra žemumų bei plynaukščių kraštovaizdžio rajonai. Ryškiausiomis dominantėmis pasižymi nedideli urbanizuoti ar iš dalies urbanizuoti slėniai, paslėniai ar ežerų duburiai, Kuršių nerija ir slėniai su ryškiomis viršūnėmis ar piliakalniais. Tipiškų kraštovaizdžio etalonų apsaugą garantuoja saugomų teritorijų sistema. Tačiau Europos kraštovaizdžio konvencijoje pabrėžiama, kad kraštovaizdis yra svarbi gyvenimo kokybės dalis visur – pripažintose išskirtinio grožio vietovėse, gerai sutvarkytose teritorijose, sunykusiose ir įprastinėse vietovėse, todėl būtina atsižvelgti ne tik į išskirtinių, bet ir į visų teritorijų estetinį potencialą. Kraštovaizdžio estetinės kokybės gerinimui skirtų projektų įgyvendinimas padėtų išryškinti Lietuvos kraštovaizdžio įvairovę, didinti kraštovaizdžio estetinį potencialą įprastose vietovėse. Didesnį dėmesį kraštovaizdžio vizualinei kokybei, kurią lemia kraštovaizdžio pobūdis, būklė, estetinis patrauklumas, reikėtų skirti pasienio teritorijoms, kurios, pagal Lietuvos Respublikos kraštovaizdžio erdvinės struktūros įvairovės ir jos tipų identifikavimo studiją, patenka į 12 skirtingų kraštovaizdžio kompleksų– urbanizuota agrarinė Nemuno deltos lyguma (Pagėgiai), Nemuno žemupio miškinga agrarinė lyguma (Kybartai, Kudirkos Naumiestis), Vakarų Sūduvių mažai miškingas agrarinis kalvynas (Kalvarija, Lazdijai), Nemuno vidurupio–Merkio žemupio miškingi paslėniai (Druskininkai), Eišiškių miškinga agrarinė plynaukštė (Eišiškės), Medininkų aukštumos miškingas agrarinis kalvynas (Medininkai, Lavoriškės), Švenčionių pietvakarinis agrarinis kalvynas (Švenčionys), šiaurės rytų Aukštaičių miškingas agrarinis ežeringas kalvynas (Zarasai), Lielupės agrarinė lyguma (Nemunėlio Radviliškis, Joniškis, Žagarė), Mūšos mažai miškinga agrarinė mažai urbanizuota lyguma (Mažeikiai), vakarų Žemaičių šiaurinė agrarinė lyguma (Skuodas), urbanizuota miškinga Baltijos pakrantės lyguma (Palangos savivaldybė). Šias teritorijas kerta reikšmingi tarptautiniai ir tranzitiniai keliai, tad šių teritorijų kraštovaizdžio kokybė prisideda prie Lietuvos įvaizdžio formavimo, supažindina visuomenę su šalies kraštovaizdžio įvairove. Tačiau šalies pasienio teritorijų prieigose nerengiami specialūs kraštovaizdžio tvarkymo projektai, neišnaudojamas šių teritorijų potencialas kraštovaizdžio pažinimo skatinimui išryškinant kraštovaizdžio įvairovę, stiprinant jo estetines, informacines funkcijas. Sutvarkius pasienio teritorijų prieigų kraštovaizdį būtų sukurtos patrauklios turistinės ir tranzitinės trasos, išryškėtų šioms vietovėms būdingas vaizdingas kraštovaizdis, jo estetinės vertybės, apleisti pasienio kraštovaizdžiai atgautų funkcionalumą, didėtų kraštovaizdžio informatyvumas, didėtų regiono socialinis, ekonominis patrauklumas. Tokios veiklos turėtų būti vykdomos ne tik ties pasienio punktų teritorijomis, bet ir kitose teritorijose, kurios aiškiai matomos judant tarptautiniais maršrutais ir kurių sutvarkymas pagerintų kraštovaizdžio estetines, ekologines, informacines funkcijas, išryškintų būdingus kraštovaizdžio elementus. Be to, pasienio teritorijų prieigų kraštovaizdžio tvarkymas paskatintų rengti tarpvalstybines kraštovaizdžio tvarkymo programas tas pačias charakteristikas atitinkančiam kraštovaizdžiui. Skatinti tarpvalstybinį bendradarbiavimą kraštovaizdžio apsaugos, tvarkymo, naudojimo, planavimo srityje yra vienas iš pagrindinių Europos kraštovaizdžio konvencijos tikslų.
Kraštovaizdžio vizualinis raiškumas ir estetinis potencialas mažėja dėl vizualinės taršos objektų išraiškinguose ir vizualinei taršai jautriuose kraštovaizdžio arealuose, neracionalios urbanizacijos procesų. Kaip vizualinės taršos objektai minėtini bešeimininkiai apleisti pastatai ir kasybos darbais pažeisti kraštovaizdžiai (pažeistos žemės). Per paskutinį dešimtmetį nenaudojamų, apleistų statinių skaičius didėja, sparčiai blogėja jų fizinė ir vizualinė būklė. 2007–2013 m. didesnis dėmesys skirtas bešeimininkių pastatų likvidavimui saugomose teritorijose, tačiau ši problema aktuali ir už saugomų teritorijų ribų. Griūvantys pastatai kelia grėsmę žmonių gyvybei ir sveikatai, kasmet ardant ar lankantis statiniuose sužalojami arba žūsta žmonės, apleisti statiniai darko kraštovaizdį, blogina šalies įvaizdį, mažina investicinį patrauklumą. 2007–2008 m. vykdant apleistų statinių inventorizaciją, duomenų bazėje sukaupta informacija apie 9,3 tūkstančius tokių objektų, tačiau tikslus apleistų ir netinkamai prižiūrimų statinių skaičius neaiškus. Vadinamųjų bešeimininkių statinių yra apie 1,2 tūkst. Daugiausia apleistų statinių (daugiau kaip 200) yra Pasvalio, Molėtų, Anykščių, Radviliškio, Vilkaviškio, Šalčininkų, Pakruojo, Ignalinos, Biržų, Kelmės, Kupiškio, Raseinių, Šiaulių, Utenos, Varėnos, Zarasų savivaldybėse. Kraštovaizdžio būklę neigiamai veikia pažeistos, nerekultivuotos teritorijos. Siekiant pagerinti ar visiškai atstatyti kraštovaizdžio būklę kasybos darbais pažeistose žemėse, Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2014 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. D1-578 „Dėl Valstybinių pažeistų žemių 2014–2020 m. tvarkymo plano patvirtinimo“ patvirtintas Valstybinių pažeistų žemių 2014–2020 m. tvarkymo planas, kuriame numatyta, kad pirmiausia būtina sukaupti ir susisteminti duomenis apie pažeistas žemes, nes šių žemių plotai ir išsidėstymas šalies teritorijoje nežinomas. Atlikus šių žemės plotų inventorizaciją, vadovaujantis minėtu planu, bus rengiami ir įgyvendinami Lietuvos geologijos tarnybos atrinktų pirmiausiai tvarkytinų pažeistų žemių tvarkymo projektai.
Visuomenės dalyvavimas yra vienas pagrindinių sėkmingą nacionalinės kraštovaizdžio politikos įgyvendinimą lemiančių veiksnių, todėl labai svarbu didinti visuomenės aplinkosauginį sąmoningumą ir aktyvumą, ugdyti kompetencijas kraštovaizdžio apsaugos, tvarkymo naudojimo srityse nuolat informuojant ir šviečiant gyventojus apie jų daromą poveikį aplinkai, galimybes pasirinkti aplinkai palankesnius veiklos būdus ar sprendimus. Lietuvoje galiojantys teisės aktai užtikrina visuomenės informavimo ir įtraukimo procedūras, tačiau, įvertinant Europos kraštovaizdžio konvencijos nuostatas, Lietuvoje vis dar nepakanka priemonių, skirtų ne tik visuomenės informavimui, bet ir ugdymui, dalyvavimo sprendimų priėmimo procese skatinimui. Didinant visuomenės suvokimą apie kraštovaizdžio vaidmenį, svarbu visuomenę, privačias organizacijas, valdžios institucijas supažindinti su kraštovaizdžio verte, funkcijomis, vykstančiais pokyčiais, parodyti žmonių gyvenamosios aplinkos ir jų kasdienės veiklos sąsajas su gamtine aplinka, būstu ir infrastruktūra. 2009–2013 m. aktyviau skleidžiant informaciją apie kraštovaizdžio politikos priemonių įgyvendinimą, organizuojant savivaldybių ir kitų suinteresuotų institucijų atstovams renginius kraštovaizdžio apsaugos, tvarkymo, naudojimo, planavimo tematika stebimas vis didesnis specialistų ir suinteresuotos visuomenės aktyvumas, renginiuose registruojama daugiau dalyvių. Veikla, susijusi su visuomenės suvokimo apie kraštovaizdžio vertę didinimu numatyta Lietuvos Respublikos kraštovaizdžio politikos įgyvendinimo priemonėse 2005–2020 m. Būtina užtikrinti tolesnį šių veiklų vykdymą ir plėtoti visuomenės suvokimą apie kraštovaizdžio vertę ir vaidmenį, ugdyti specialistus kraštovaizdžio apsaugos, tvarkymo, naudojimo, planavimo srityse. Ne mažiau svarbi sąmoningumą didinanti priemonė yra įvairių leidinių parengimas ir leidyba, – visuomenei sudaromos sąlygos susipažinti su įvairių kraštovaizdžio tipų formavimo metodais, geraisiais tvarkymo pavyzdžiais. Iliustruoti leidiniai yra gera pagalbinė priemonė specialistams, piliečiams, norintiems pažinti ir taikyti praktikoje geriausius kraštovaizdžio tvarkymo ar naudojimo sprendimus. Kraštovaizdžio vizualinis vertinimas, žaliosios infrastruktūros priemonių taikymas, pakrančių tvarkymas, sodų bendrijų problematika, Lietuvos kraštovaizdžio įvairovės pristatymas, supažindinimas su kitų valstybių kraštovaizdžio srities projektais – prioritetinės temos, kur trūksta metodinių ir šviečiamųjų leidinių. Būtina sudaryti galimybes visuomenei pažinti kraštovaizdžiui palankesnius veiklos būdus ar metodus.“
2. Pakeičiu 3 priedo 4 punktą ir išdėstau jį taip:
„4. Prieš pradedant vykdyti kraštovaizdžio formavimo ir ekologinės būklės gerinimo gamtinio karkaso teritorijose ar etaloninio kraštovaizdžio formavimo pasienio teritorijose veiklas (net ir tais atvejais kai rengiamas statinio projektas ar želdynų kūrimo ir tvarkymo projektas), turi būti parengta ir patvirtinta visuomenės dalyvavimo kraštovaizdžio formavime programa – tai planuojamos vykdyti veiklos viešumą ir visuomenės įsitraukimą užtikrinantis dokumentas, kuriame pateikiama apibendrinta informacija apie planuojamą vykdyti veiklą, jos tikslus ir uždavinius, paaiškinama, kokias problemas siekiama spręsti, nustatomi įgyvendinimo veiksmai, jų prioritetiškumas, pristatomi konsultavimosi su visuomene ir specialistais metodai, priemonės ir būdai, pateikiama kita svarbi informacija.“
3. Pakeičiu 3 priedo 6.1 papunktį ir išdėstau jį taip:
„6.1. pateikta bendra informacija apie planuojamą tvarkyti teritoriją: nurodomas planuojamas tvarkyti objektas (atsižvelgiant į 39 ir 46 punktus), jo adresas (savivaldybė, seniūnija, gatvė, su teritorija besiribojantys keliai ir gatvės), bendras planuojamos tvarkyti teritorijos plotas, pateikiamas bendras teritorijos kraštovaizdžio aprašymas; apibūdinamos kraštovaizdžio vertingosios savybės; įvertinamas teritorijos išskirtinumas regione, šalyje; nurodomas teritorijos naudojimo reglamentas; apibūdinama ekologinė, kultūrinė, estetinė, ekonominė vietovės svarba, taip pat vertė, kurią nagrinėjamai teritorijai priskiria visuomenė, vietos gyventojai;“.
4. Pakeičiu 3 priedo 17.5 papunktį ir išdėstau jį taip:
„17.5. biologinės įvairovės analizė ir tyrimai – aprašoma vietovės biologinė įvairovė: vietinės rūšys, natūralios buveinės. Jei teritorijoje esama saugomų rūšių, apibūdinami jų ekologiniai poreikiai, nurodomos priemonės, kurios galėtų pagerinti šių rūšių išlikimo sąlygas. Atliekama želdinių inventorizacija ir jų būklės įvertinimas (kartu su gatvės želdiniais, jei vietovė kerta ar ribojasi su gatvėmis) pagal Želdynų ir želdinių inventorizavimo ir apskaitos taisykles (pateikiama želdynų ir želdinių inventorizavimo kortelė, trumpa želdyno charakteristika), atliekamas teritorijos būklės įvertinimas pagal ekologinius kriterijus (pažeidžiamumas ir stabilumas, retumas, natūralumas ir tipiškumas, įvairovė, dydis ir fragmentiškumas), kurių taikymo rekomendacijos pateiktos Reikalavimų gamtotvarkos plano turiniui apraše, patvirtintame Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. gruodžio 14 d. įsakyme Nr. D1-645 „Dėl reikalavimų gamtotvarkos plano turiniui aprašo patvirtinimo;“.
5 . Papildau 3 priedą 17.9 papunkčiu:
„17.9. atliekama teritorijos socialinių ir ekonominių aspektų analizė:
17.9.2. teritorijos naudojimas švietimo reikmėms, gamtosauginio švietimo, kultūros paveldo propagavimo darbų perspektyvos, šios veiklos poveikis teritorijai;
17.9.3. vietovę reikšmingai veikianti veikla (pvz., atliekų tvarkymas, kariniai mokymai, infrastruktūros objektų plėtra ir pan.), jos poveikis teritorijai (intensyvumas, pažeidžiamos teritorijos plotas, kokie objektai pažeidžiami ir pan.), poreikis ją nutraukti ar apriboti, kitos teritorijoje pasireiškiančios gamtosauginės problemos;“.
6. Pakeičiu 3 priedo 30 punktą ir išdėstau jį taip:
„30. Numatomi teritorijos tvarkymo sprendiniai turi būti pagrįsti žiniomis apie teritoriją, įvertinantys ekologinius poreikius ir reikalavimus, stiprinantys estetinį potencialą, ekonomiškai racionalūs, atsižvelgiantys į vietovės svarbą urbanizuotos teritorijos erdvinėje struktūroje. Pateikiami sprendiniai sudarantys sąlygas visuomenei pažinti ir geriau suprasti vietovės gamtinę ir kultūrinę vertę, naudoti teritoriją gamtosauginio švietimo, gamtos ir kultūros paveldo propagavimui.“
7. Pakeičiu 3 priedo 39 punktą ir išdėstau jį taip:
„39. Kraštovaizdžio formavimo ir ekologinės būklės gerinimo gamtinio karkaso teritorijose veikla vykdoma į valstybinius parkus (išskyrus į juos patenkančius miestus), valstybinius draustinius (išskyrus į juos patenkančius miestus), valstybinės reikšmės miškus, rezervatus, kultūros paveldo objektus (išskyrus želdynus – kultūros paveldo objektus ir želdynus, esančius kultūros paveldo objekto teritorijoje) nepatenkančiose teritorijose. Prioritetas teikiamas:
39.1. pramonės ir sandėliavimo objektų teritorijoms, kurias planavimo dokumentais numatyta konvertuoti į bendro naudojimo, gyvenamąsias ar rekreacines teritorijas;
39.2. į Lietuvos Respublikos upių, ežerų, tvenkinių kadastrą įtrauktų upių, ežerų, tvenkinių apsaugos zonoms ir pakrančių apsaugos juostoms, kuriose pažeistas ar pakeistas hidrologinis režimas ir (ar) morfologinės sąlygos (melioracijos paveikti paviršinio vandens telkiniai, taip pat vandens telkiniai su eroduojamais šlaitais);
39.3. želdynų sistemai ar jos daliai (veikla gali būti vykdoma visoje atskirojo želdyno teritorijoje, jei nors dalis jo patenka į gamtinį karkasą);