Administracinė byla Nr. A-1008-415/2020
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03449-2018-4
Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2020 m. gegužės 27 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Ramutės Ruškytės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gruodžio 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. A. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Teisėjų kolegija
nustatė:
I.
1. Pareiškėjas G. A. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 800 Eur neturtinei žalai atlyginti.
2. Pareiškėjas paaiškino, kad jis nuo 2018 m. balandžio 7 d. iki 2018 m. gegužės 3 d. buvo laikomas Lukiškių TI-K rūsyje esančiose kamerose Nr. 375, Nr. 379, Nr. 205. Pareiškėjas kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją, kad jį perkeltų iš antro korpuso į pirmą. Jis buvo perkeltas į pirmą korpusą, tačiau į kamerą Nr. 205, kuri taip pat yra rūsyje. Pareiškėjo teigimu, kadangi šildymas buvo atjungtas, jam teko kęsti šaltį, miegoti su rūbais. Pareiškėjas kreipėsi į sandėlininką, kad išduotų „kaldrą“, tačiau gavo atsakymą, kad išduodamos tik antklodės. Pareiškėjas teigė, jog tokios kalinimo sąlygos žemino jo garbę ir orumą.
3. Pareiškėjas nurodė, kad kameroje Nr. 297 nuo 2018 m. kovo 22 d. iki 2018 m. balandžio 7 d. jis buvo laikomas su kitu asmeniu, kuris 19 kartų gydytas psichiatrinėje ligoninėje. Pareiškėjas teigė jautęs baimę ir stresą. Lukiškių TI-K administracija tik iš trečio karto sureagavo į pareiškėjo prašymą būti perkeltam į kitą kamerą. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad kameroje Nr. 126 jis daugiau nei mėnesį buvo laikomas su asmeniu, sergančiu žmogaus imunodeficito viruso (toliau – ir ŽIV), kuriam kojose buvo atsivėrusios žaizdos, todėl pareiškėjas bijojo užsikrėsti. Tik papasakojus apie tai psichologei, ji padėjo pareiškėjui būti perkeltam į kitą kamerą.
5. Atsakovo atstovas teigė, kad vadovaujasi Lukiškių TI-K suimtųjų (nuteistųjų) paskirstymo į kameras tvarkos aprašu. Pažymėjo, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas griežtai vadovaujantis įstatymų reikalavimais. Lukiškių TI-K pareigūnai atlieka savo darbo funkcijas nepažeisdami įstatymų, griežtai vadovaudamiesi galiojančiais teisės aktais, tinkamai ir teisėtai veikdami. Lukiškių TI-K administracija stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes pasivaikščioti kiemelyje, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis. Pareiškėjo skundo argumentai dėl neturtinės žalos yra grindžiami deklaratyvaus pobūdžio teiginiais. Lukiškių TI-K neatliko neteisėtų veiksmų.
II.
6. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. gruodžio 4 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.
7. Teismas nustatė, kad teisės aktai nustato pusvilnonės antklodės išdavimą visiems suimtiesiems (nuteistiesiems). Pareiškėjas neneigia, kad antklodė jam buvo išduota. Teismas, įvertinęs teisinį reglamentavimą ir faktinius bylos duomenis, darė išvadą, kad šiuo aspektu Lukiškių TI-K nepažeidė pareiškėjo teisių.
8. Teismas nurodė, kad net darant prielaidą, jog pareiškėjas kalėjo su nestabilios psichinės būsenos asmeniu, tai neprieštaravo teisės aktų reikalavimams. Pareiškėjo skunde išsakyti nuogąstavimai nėra patvirtinti objektyviais įrodymais, yra tik subjektyvi nuomonė apie jam galėjusias kilti neigiamas pasekmes.
9. Teismas nustatė, kad sergantys ŽIV asmenys izoliuojami nuo kitų suimtųjų / nuteistųjų tik raštiškai pareiškę norą būti izoliuotais arba kai dėl jų nesaugaus arba neatsargaus elgesio pataisos įstaigos direktoriaus įsakymu sudaryta komisija priima sprendimą izoliuoti. Atsižvelgiant į šios ligos plitimo kelius (kraujas ar lytiniai santykiai), pareiškėjui nuo ŽIV infekuoto asmens apsikrėsti kasdieninių buitinių kontaktų metu nebuvo jokio pavojaus. Be to, teismas pažymėjo, kad pareiškėjas skunde nurodytoje kameroje Nr. 126 ginčo laikotarpiu nekalėjo. Teismas nenustatė neteisėtų atsakovo veiksmų.
III.
10. Pareiškėjas G. A. pateikė apeliacinį skundą dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo buvo atmestas pareiškėjo skundas.
11. Pareiškėjas apeliaciniame skunde pakartoja jo skunde, teiktame pirmosios instancijos teismui, išdėstytus nusiskundimus dėl pareiškėjo laikymo rūsyje, kur buvo šalta, dėl jo laikymo su nestabilios psichikos asmeniu, dėl jo laikymo kartu su ŽIV sergančiu asmeniu kameroje, teigia, kad atsakovo atstovas pateikė melagingus duomenis dėl pareiškėjo laikymo kameroje Nr. 126 ir kt. Pareiškėjas nurodo, kad patirtą neturtinę žalą vertina 800 Eur.
12. Atsakovo atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą.
13. Atsakovas detalizuoja civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygas ir cituoja su tuo susijusią teismų praktiką, nurodo, kad pareiškėjas skundą grindžia ne įrodymais, o samprotavimais, nenurodo, kuo pasireiškė jo patirta neturtinė žala, teismas tinkamai įvertino byloje pateiktus rašytinius įrodymus.
Teisėjų kolegija
konstatuoja:
IV.
14. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų, nuo 2018 m. kovo 22 d. iki 2018 m. gegužės 3 d. neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo.
15. Pareiškėjas apeliaciniame skunde, be kita ko, nurodo aplinkybę dėl drėgmės kamerose, kurios nebuvo išdėstęs pirmosios instancijos teismui paduotame skunde. Apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria ji buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Kadangi apeliaciniame skunde negalima nurodyti naujų aplinkybių ir kelti naujų reikalavimų, t. y. išplėsti ginčo, išnagrinėto pirmosios instancijos teisme, ribų, todėl pareiškėjo nurodoma nauja aplinkybė dėl drėgmės kamerose nenagrinėtina.
16. Dėl pareiškėjo nusiskundimų, kad jam būnant rūsyje įrengtose kamerose Nr. 375, Nr. 379, Nr. 205 naktimis buvo šalta, tačiau jam nebuvo išduota „kaldra“, pažymėtina, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi. Tai reiškia, jog pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, o pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie kamerose asmenims tenkantį plotą (ir kitas sąlygas) tenka atsakovui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1231-858/2017; 2017 m. sausio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-34-602/2017; 2016 m. vasario 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-490-525/2016 ir kt.).
17. Byloje pateiktuose Visuomenės sveikatos centro patikrinimų aktuose užfiksuoti kitų kamerų, nei buvo laikomas pareiškėjas, patikrinimų rezultatai, be to, didžioji dalis patikrinimų, kurių aktai pateikti byloje, atlikti kitu nei nagrinėjamos bylos ginčo laikotarpiu, todėl nagrinėjamu atveju jais remiantis nėra pagrindo daryti išvadas apie pareiškėjo kalinimo sąlygas ginčo laikotarpiu. Byloje nėra pateikta Visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų, kuriose būtų užfiksuoti pareiškėjo nurodytų kamerų ginčo laikotarpiu tikrinimo rezultatai. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas dėl įrodymų tinkamumo ir pakankamumo yra pažymėjęs, jog visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktai gali būti vienas iš įrodymų (ABTĮ 56 str.) apie kalinimo sąlygas, tačiau tai, kad atitinkama gyvenamoji kamera ginčui aktualiu laikotarpiu nebuvo tikrinta, savaime nereiškia, kad joje nebuvo skundžiamų neatitikimų higienos normoms. Todėl turi būti vertinama įrodymų visuma pagal pirmiau minėtą įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklę, taip pat atsižvelgiama į pareiškėjo nusiskundimų dėl netinkamų laikymo sąlygų konkrečiu nusiskundimo aspektu apibūdinimo konkretumą, aiškumą, teiginių pagrįstumą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-421-146/2017; 2017 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2614-492/2017 ir kt.).
18. Pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismui nurodė, kad naktimis jo nurodytose kamerose buvo šalta. Pareiškėjas akcentavo, kad jis kreipėsi į sandėlininką dėl „kaldros“ išdavimo, tačiau pareiškėjas nenurodė, ir byloje nėra duomenų, kad jis būtų teikęs prašymus ir skundus, adresuotus Lukiškių TI-K administracijai, dėl netinkamos temperatūros gyvenamosiose kamerose. Kreipimosi į institucijos administraciją aspektas yra svarbus siekiant įvertinti, ar pataisos įstaiga, žinodama apie pažeidimus, ėmėsi veiksmų, kad tokie pažeidimai būtų pašalinti. Teisėjų kolegijos vertinimu, nurodytų aplinkybių kontekste vien tai, kad kamerose patikrinimai nebuvo atliekami, nesudaro pagrindo daryti išvadą, kad jose oro temperatūra neatitiko teisės aktų reikalavimų.
19. Dėl pareiškėjo nusiskundimų, kad jam nebuvo išduota „kaldra“, pažymėtina, jog vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2016 m. balandžio 20 d. įsakymu Nr. 1R-132, kuriuo nauja redakcija išdėstytas Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymas Nr. 1R-139, patvirtintame Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos aprašo (2017 m. rugpjūčio 29 d. įsakymo Nr. 1R-219 redakcija) 1 priede nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims išduodama 1 antklodė. Antklodės sudėtis nėra reglamentuota. Pareiškėjas skunde neteigė, kad jam apskritai nebuvo išduota antklodė. Todėl nėra pagrindo konstatuoti neteisėtus atsakovo veiksmus dėl to, kad pareiškėjui nebuvo išduota papildoma ar kitokia antklodė, kurią pareiškėjas vadina „kaldra“.
20. Dėl pareiškėjo nusiskundimų, kad jis buvo laikomas kartu su ŽIV sergančiu asmeniu, pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnis, reglamentuojantis nuteistųjų atskirą arba izoliuotą laikymą pataisos įstaigose, nenumato, kad ŽIV virusu sergantys asmenys privalo būti laikomi atskirai arba izoliuoti nuo kitų nuteistųjų.
21. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, atsižvelgdamas į nacionalinę teisę, taip pat į tarptautines rekomendacijas, savo jurisprudencijoje ne kartą yra pasisakęs, jog suimtojo ar nuteistojo laikymo su ŽIV infekuotu asmeniu faktas savaime nėra pagrindas konstatuoti neteisėtus veiksmus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-2474/2012; 2015 m. birželio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1826-624/2015; 2016 m. kovo 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-707-662/2016 ir kt.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra pažymėjęs, kad asmenų, infekuotų ŽIV, izoliavimas vien dėl tos priežasties, jog jie yra infekuoti ŽIV, yra laikomas asmenų, infekuotų ŽIV, diskriminacija asmenų, kurie nėra infekuoti ŽIV, atžvilgiu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-2474/2012).
22. Remiantis Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 1999 m. sausio 22 d. įsakymo Nr. 36 „Dėl nuteistųjų, infekuotų ŽIV, laikymo laisvės atėmimo vietose“, išdėstyto nauja redakcija 1999 m. gruodžio 27 d. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro įsakymu Nr. 704, 1 punktu, atskirai kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose turi būti laikomi infekuoti ŽIV ir sergantys AIDS asmenys, kurie raštiškai pareiškė norą būti izoliuoti nuo kitų kalinamųjų ar nuteistųjų arba dėl kurių drausminė komisija priėmė sprendimą laikyti atskirai dėl jų nesaugaus arba neatsargaus elgesio. Žmogaus imunodeficito virusas taip pat yra įtrauktas į Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2003 m. balandžio 30 d. įsakymu Nr. V-250 patvirtintą Somatinių ligų, kuriomis sergantys asmenys turi būti laikomi pataisos įstaigose izoliuoti nuo kitų suimtųjų, nuteistųjų, sąrašą, tačiau įtrauktas su pastaba, kurioje nustatytos izoliavimo sąlygos. Minėtoje pastaboje nurodyta, kad nuteistieji asmenys, sergantys šia liga, izoliuojami nuo kitų suimtųjų, nuteistųjų tik raštiškai pareiškę norą būti izoliuotais arba kai dėl jų nesaugaus arba neatsargaus elgesio pataisos įstaigos direktoriaus įsakymu sudaryta komisija priėmė sprendimą izoliuoti.
23. Taigi, teisės aktai įtvirtina galimybę izoliuoti ŽIV sergantį suimtąjį ar nuteistąjį nuo kitų suimtųjų ar nuteistųjų tik esant tam tikroms teisės aktuose numatytoms sąlygoms, t. y. sergančiajam išreiškus pageidavimą būti izoliuotam arba kai dėl tokio asmens nesaugaus arba neatsargaus elgesio įstaigos administracija priima sprendimą jį izoliuoti. Administracinių teismų praktikoje kiekvienu individualiu atveju vertinama, ar išpildytos minėtos teisės aktuose įtvirtintos sąlygos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. gruodžio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2209-556/2016; 2016 m. rugsėjo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2388-624/2016; 2016 m. rugpjūčio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1140-146/2016; 2016 m. kovo 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-520-492/2016 ir kt.).
24. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą kildino iš paties ŽIV sergančio asmens laikymo kartu su juo fakto ir neteigė, ir byloje nėra duomenų, kad minėtas asmuo elgėsi nesaugiai ar neatsargiai. Byloje nėra ir jokių kitų duomenų apie tai, kad yra pagrindas izoliuoti kartu su pareiškėju laikytą ŽIV sergantį asmenį nuo kitų suimtųjų ar nuteistųjų. Vadovaudamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo šiuo aspektu pripažinti atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 str.).
25. Psichinėmis ligomis sergančių asmenų laikymo atskirai nuo kitų asmenų Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnis, reglamentuojantis nuteistųjų atskirą arba izoliuotą laikymą pataisos įstaigose, taip pat nenustato. Psichinėmis ligomis sergantys asmenys nėra įtraukti į Somatinių ligų, kuriomis sergantys asmenys turi būti laikomi pataisos įstaigose izoliuoti nuo kitų suimtųjų/nuteistųjų, sąrašą, patvirtintą Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2003 m. balandžio 30 d. įsakymu Nr. V-250. Pareiškėjas skunde ir apeliaciniame skunde neturtinę žalę kildina iš paties fakto, kad su juo buvo laikomas psichiatrinėje ligoninėje daug kartų gydytas asmuo, tačiau nenurodo ir byloje nėra duomenų apie tai, kad dėl šios aplinkybės buvo pažeistos pareiškėjo subjektinės teisės, kad jam kilo koks nors realus pavojus dėl su juo laikyto asmens veiksmų ar buvo kitaip faktiškai pažeista jo subjektinė teisė į tinkamas ir teisės aktų reikalavimus atitinkančias laikymo sąlygas. Neturtinę žalą aptariamu aspektu pareiškėjas sieja su jo subjektyviais išgyvenimais. Taigi sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nėra pagrindo konstatuoti atsakovo neteisėtus veiksmus pareiškėjo izoliavimo nuo kitų asmenų aspektu.
26. Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad atsakovo atstovas pateikė melagingus duomenis, teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti atsakovo atstovo pateiktais duomenimis. Be to, konstatavus, kad pareiškėjo laikymas kartu su ŽIV sergančiu asmeniu nesudaro pagrindo konstatuoti atsakovo neteisėtų veiksmų, nagrinėjamu atveju nėra teisiškai reikšminga, kurioje kameroje, ar Nr. 126, ar kitoje, pareiškėjas buvo laikomas su ŽIV infekuotu asmeniu. Jokių kitų duomenų, kuriuos, pareiškėjo teigimu, melagingus pateikė atsakovo atstovas, pareiškėjas nenurodė.
27. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytais ar kitais motyvais nėra pagrindo. Pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija