Administracinė byla Nr. A-783-575/2018
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00837-2016-0
Procesinio sprendimo kategorijos: 12.8; 12.13.1.2
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2018 m. balandžio 11 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Veslavos Ruskan,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos S. S. ir atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos S. S. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija (toliau – ir Kauno AVMI), atlikusi pareiškėjos S. S. gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM) apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo teisingumo mokestinį patikrinimą, 2015 m. birželio 9 d. patikrinimo aktu Nr. (13.2)FR0680-423 (toliau – ir Patikrinimo aktas) papildomai apskaičiavo 3 131,08 Eur GPM.
2. Kauno AVMI 2015 m. rugpjūčio 13 d. sprendimu Nr. (04.7.2)-FR0682-542 pakeitė Patikrinimo aktą, t. y. vietoje apskaičiuotos 3 131,08 Eur GPM sumos, patvirtino 3 304,85 Eur GPM, 2 487,34 Eur delspinigių ir skyrė 330 Eur baudą.
3. Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI, Inspekcija, centrinis mokesčių administratorius) 2015 m. lapkričio 5 d. sprendimu Nr. 68-193 patvirtino Kauno AVMI 2015 m. rugpjūčio 13 d. sprendimą Nr. (04.7.2)-FR0682-542.
4. Mokestinių ginčų komisija prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – Komisija, MGK), išnagrinėjusi pareiškėjos skundą, 2016 m. vasario 1 d. sprendimu Nr. S-28(7-283/2015) patvirtino VMI 2015 m. lapkričio 5 d. sprendimą Nr. 68-193 ir atleido S. S. nuo 1 243,67 Eur GPM delspinigių mokėjimo.
II.
5. Pareiškėjas S. S. kreipėsi į teismą su skundu, prašydama panaikinti Komisijos 2016 m. vasario 1 d. sprendimą Nr. S-28(7-283/2015), VMI 2015 m. lapkričio 5 d. sprendimą Nr. 68-193 ir Kauno AVMI 2015 m. rugpjūčio 13 d. sprendimą Nr. (04.7.2)-FR0682-542, panaikinti visus apskaičiuotus delspinigius ir baudą bei priteisti pareiškėjai jos sumokėtą 3 131,08 Eur gyventojų pajamų mokesčio sumą.
6. Pareiškėja paaiškino, kad 2006 m. rugsėjo 5 d. pirko 38 kv. m, 85 proc. baigtumo vieno kambario butą. Atlikusi remonto-apdailos darbus, butą išnuomojo. Vėliau jį rekonstravo į dviejų kambarių butą, miegamą dalį atskiriant nuo bendro gyvenamo ploto, ir pardavė. Pagal tuo metu turimus dokumentus pareiškėja apskaičiavo 49 376 Lt apmokestinamų pajamų sumą ir 2009 m. gegužės 4 d. pervedė į valstybės biudžetą 6 830 Lt gyventojų pajamų mokesčio.
7. Pareiškėjos teigimu, Komisija ir Inspekcija, priimdamos skundžiamus administracinius sprendimus, atliko neobjektyvų, formalų pareiškėjos nurodytų aplinkybių vertinimą, nesirėmė joms pateiktais buhalteriniais dokumentais, todėl nepagrįstai atsisakė pripažinti 76 071 Lt sumą (45 200 Lt (vidaus apdailos darbai) + 26 871 Lt (rekonstrukcijos ir apdailos medžiagos) + 4 000 Lt (pardavimo komisinis-tarpininkavimo atlyginimas) kaip buto įsigijimo išlaidas. 2006 m. lapkričio 30 d. buvo padarytas tik kosmetinis buto remontas, o rekonstrukcija vyko iki 2008 m. rugpjūčio 5 d. Kauno AVMI nepripažino buto rekonstrukcijos į dviejų kambarių butą, teigdama, kad apdailos darbai nebuvo vykdomi pakartotinai, nes pagal valstybės įmonės (toliau – ir VĮ) Registrų centro duomenis, 2006 metais buvo įregistruotas statybos baigtumas ir buto baigtumas 100 proc. Atsakovas, pasak pareiškėjos, nenagrinėjo papildomai jam pateiktos informacijos dėl konkrečių darbų atlikimo ir 72 071 Lt (26 871+45 200) sumos nepripažino kaip buto įsigijimo išlaidų, tuo pažeisdamas teisingumo ir protingumo principus.
8. Pareiškėja pateikė įrodymus (2008 m. rugpjūčio 6 d. kadastrinių matavimų bylos kopijas), patvirtinančius, kad butas iki 2008 m. rugpjūčio 14 d. pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo buvo suremontuotas ir perdarytas į 2 kambarių butą, dėl to 1 kv. m sumažėjo jo plotas. Dėl atliktų darbų 45 200 Lt sumos pripažinimo išlaidomis buvo pateikti apdailą atlikusių asmenų, dirbusių pagal verslo liudijimus, surašyti pirkimo–pardavimo kvitai. Kauno AVMI Patikrinimo akte nustatė, kad prekių (paslaugų) pirkimo–pardavimo kvitai turi visus privalomus rekvizitus, tačiau 45 200 Lt sumos išlaidomis nepripažino, nurodydama, kad remonto darbus atlikusių asmenų parodymai kėlė abejonių, bet, kita vertus, Kauno AVMI nepasinaudojo Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 136 straipsnyje numatytomis galimybėmis kilusiems prieštaravimams pašalinti.
9. Nepripažindamos dokumentų, atitinkančių visus buhalterinei apskaitai keliamus reikalavimus, bei remdamosis asmenų parodymais, Kauno AVMI ir Inspekcija pažeidė rašytinio dokumento viršenybės prieš paaiškinimus principą, netinkamai vertino įrodymus ir nepagrįstai apskaičiavo papildomai mokėtiną mokestį. Komisija iš esmės nenagrinėjo pareiškėjos skundo, nenustatė įrodymų prieštaravimo priežasties, atkartojo Kauno AVMI ir Inspekcijos sprendimų turinį.
10. Pareiškėja nurodė, kad 2009 metais pagal tuo metu turėtus originalius dokumentus suskaičiavo 26 871 Lt išlaidų statybinėms medžiagoms įsigyti, bet 2013 m. šių apskaitos dokumentų originalų ir kitų vertybių neteko, todėl patikrinimo metu jų pateikti mokesčių administratoriui negalėjo. 2013 m. sausio 9 d. dienraštyje „Kauno diena” buvo išspausdintas skelbimas apie prarastus dokumentus, bet Inspekcija visiškai nesigilino į šias aplinkybes.
11. Pagal 2008 metais galiojusias Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (toliau – ir GPMĮ) 19 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, iš gautų pajamų buvo leidžiama atimti sumokėtą komisinį atlyginimą, susijusį su turto pardavimu arba kitokiu perleidimu nuosavybėn. Komisinį atlyginimą pareiškėja sumokėjo uždarajai akcinei bendrovei (toliau – ir UAB) „Insita”, kuri suteikė tarpininkavo paslaugas (surado pirkėją) ir išrašė 2008 m. rugpjūčio 5 d. sąskaitą faktūrą. Šis dokumentas turi visus privalomus rekvizitus, atitinka įstatymo keliamus reikalavimus jo turiniu ir formai, todėl iš gautų pajamų pareiškėja teisėtai atėmė 4 000 Lt sumą.
12. Pareiškėja pabrėžė, jog nustatyta tvarka nebuvo supažindinta su mokestinio patikrinimo pavedimo kopija, pavedimas buvo surašytas likus dviem dienom iki galimo mokestinio patikrinimo pabaigos, buvo pažeista pranešimų įteikimo tvarka, Mokesčių administravimo įstatymo 10, 68, 69, 120–122, 126, 136, 164 straipsnių reikalavimai. Kauno AVMI patikrinimą pradėjo ir dokumentų už 2008 m. pareikalavo tik po šešerių metų, todėl ne dėl nuo jos priklausančių aplinkybių pareiškėja negalėjo pateikti visų įrodymų.
14. VMI paaiškino, kad vadovaujantis GPMĮ 19 straipsnio 1 dalimi pardavus ar kitaip perleidus nuosavybėn ne individualios veiklos turtą, iš gautų pajamų šiame straipsnyje nustatyta tvarka gali būti atimta turto įsigijimo kaina ir sumokėtas komisinis atlyginimas bei mokesčiai, rinkliavos, susiję su šio turto pardavimu ar kitokiu perleidimu nuosavybėn. GPMĮ 19 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad turto įsigijimo kainai priskiriamos išlaidos, patirtos įsigyjant turtą, įskaitant sumokėtus komisinius atlyginimus bei mokesčius, rinkliavas, susijusius su šio turto įsigijimu, taip pat savo ar sutuoktinio lėšomis (įskaitant tam tikslui pasiskolintų lėšų sugrąžintą dalį) atlikto turto rekonstravimo išlaidos. Pagal to paties straipsnio 3 dalį, iš turto pardavimo pajamų leidžiama atimti tik tas sumas, kurios pagrindžiamos dokumentais, turinčiais visus Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatyme ir kituose teisės aktuose numatytus privalomus apskaitos dokumentų rekvizitus, jei iš šių dokumentų galima nustatyti ūkinės operacijos turinį.
15. Atsakovas nurodė, kad pareiškėja 2009 m. balandžio 30 d. pateiktos metinės pajamų mokesčio deklaracijos (forma GPM305) už 2008 m. GPM305T priede deklaravo 260 000 Lt ne individualios veiklos turto pardavimo pajamų, 210 624 Lt šio turto įsigijimo kainos ir kitų su jo pardavimu susijusių išlaidų, apskaičiavo 49 376 Lt apmokestinamųjų pajamų sumą, nuo kurios, pritaikiusi metinį neapmokestinamųjų pajamų dydį, apskaičiavo 6 830 Lt mokėtiną GPM.
16. Pareiškėja pateikė minėto nekilnojamojo turto įsigijimo, rekonstrukcijos, pardavimo išlaidas pagrindžiančius dokumentus 183 753,22 Lt sumai, tačiau Inspekcija nevertino dalies pareiškėjos išlaidų (vidaus apdailos darbai) 45 200 Lt sumai ir patirtoms išlaidoms nepriskyrė 4 000 Lt tarpininkavimo paslaugos. Pareiškėja pateikė prekių (paslaugų) pirkimo–pardavimo kvitus, pagal kuriuos fiziniai asmenys, dirbantys pagal verslo liudijimus, įformino vidaus apdailos darbų už 45 200 Lt. Visi fiziniai asmenys, dirbę pagal verslo liudijimus, pateikė paaiškinimus apie prekių (paslaugų) pirkimo–pardavimo kvituose nurodytų vidaus apdailos darbų atlikimo aplinkybes. Du iš jų nurodė, kad užsakovės S. S. neatsimena, taip pat neatsimena, kad būtų teikę paslaugas adresu (duomenys neskelbtini), Vilnius. Vienas asmuo nurodė, kad S. S. nepažįsta, bendravo tik su jos sūnumi E. S., kadangi pagal verslo liudijimą atliko paslaugas (vidaus apdailos darbus) UAB „Mabuta“, kuriai vadovavo E. S.. Jokių sutarčių su pareiškėja (nei žodinių, nei rašytinių) dėl buto vidaus apdailos sudaręs nebuvo, jokių darbų jai neatliko ir jokių pinigų iš jos negavo.
17. Atsakovas pažymėjo, kad tarpininkavimo paslaugos nėra priskiriamos prie privalomų mokėjimų parduodant nekilnojamąjį turtą. Privalomieji mokėjimai yra tie, be kurių negalima būtų parduoti nekilnojamojo turto (pvz.: atlygis notarui, VĮ Registrų centrui). Taip pat atsakovas nevertino 26 871 Lt (210 624 Lt – 183 753,22 Lt) išlaidų, kadangi ši suma nepagrįsta jokiais dokumentais. Pareiškėja pateikė tik buto remontui sunaudotų medžiagų suvestinius duomenis, taip pat nurodė, jog įsigijimo dokumentai buvo prarasti bei pridėjo 2013 m. sausio 9 d. dienraštyje „Kauno diena” išspausdintą skelbimą apie pamestus dokumentus, tačiau skelbime neįvardinta, kokie konkrečiai dokumentai pamesti.
18. Mokesčių administravimo įstatymo 141 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintas vienas iš atleidimo nuo baudų ir delspinigių pagrindų, t. y. jei mokesčių mokėtojas įrodo, kad nėra kaltas dėl padaryto pažeidimo. Pareiškėja prašymą atleisti ją nuo delspinigių ir baudos kaip tik grindė šia nuostata, todėl turėjo nurodyti bei įrodymais pagristi tokias aplinkybes, kurias būtų galima pripažinti objektyviomis kliūtimis sumokėti mokesčius, tačiau to neatliko, todėl nebuvo pagrindo atleisti ją nuo skirtos baudos ir delspinigių mokėjimo. Be to, atsakovo nuomone, kilęs ginčas yra teismingas Vilniaus apygardos administraciniam teismui.
III.
19. Kauno apygardos administracinis teismas 2016 m. gruodžio 2 d. sprendimu pareiškėjos S. S. skundą tenkino iš dalies: panaikino Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2015 m. rugpjūčio 13 d. sprendimo Nr.(04.7.2)-FR0682-542 dalį dėl 2 487,34 Eur GPM delspinigių ir 330 Eur GPM baudos, Inspekcijos 2015 m. lapkričio 5 d. sprendimo Nr. 68-193 dalį dėl 2 487,34 Eur GPM delspinigių ir 330 Eur GPM baudos, ir Komisijos 2016 m. vasario 1 d. sprendimo Nr. S-28(7-283/2015) dalį dėl 330 Eur GPM baudos patvirtinimo, pakeisti sprendimo dalį dėl pareiškėjos atleidimo nuo dalies, t. y. 1 243,67 Eur GPM delspinigių mokėjimo, atleidžiant pareiškėją nuo 2 487,34 Eur GPM delspinigių mokėjimo.
20. Teismas nurodė, kad šios bylos teismingumo klausimas išspręstas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. birželio 3 d. nutartimi, todėl nebegali būti keliamas iš naujo.
22. Teismas sutiko su pareiškėjos pozicija, jog svarbesnę teisinę galią vertinant įrodymus, turi buhalterinės apskaitos dokumentai, tačiau jie turi atitikti GPMĮ 19 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą sąlygą, t. y. iš minėtų dokumentų turi būti galima nustatyti ūkinių operacijų turinį.
23. Mokesčių administratoriui pateiktuose fizinių asmenų M. N., J. J., V. N. ir E. S. vardu išrašytuose prekių (paslaugų) pirkimo–pardavimo kvituose nurodytas abstraktus paslaugų pavadinimas: „vidaus apdailos darbai“, aiškiai jų neįvardinus, nenurodžius konkretaus objekto, kuriame jie buvo atlikti, todėl, teismo įsitikinimu, pagrįstai mokesčių administratorius ėmėsi veiksmų rinkdamas papildomus įrodymus, tuo tikslu pateikdamas klausimus paslaugas atlikusiems asmenims. M. N. ir E. S. mokesčių administratoriui pateikė paaiškinimus, kuriuose iš esmės paneigė bendradarbiavę su pareiškėja, nepatvirtino, kad darbus atliko būtent bute adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, kad gavo iš jos kvituose nurodytas pinigines sumas. E. S. nurodė, jog ginčui aktualiu laikotarpiu atliko vidaus apdailos darbus UAB „Mabuta“, kuriai vadovavo pareiškėjos sūnus E. S., užsakymus ir pinigus gavo tik iš šios bendrovės ir tik banko pavedimais, jokių grynųjų pinigų pagal išrašytus kvitus nėra gavęs. J. J. atsakymai abstraktūs, neinformatyvūs. Minėtas liudytojas nenurodė aplinkybių, susijusių su pareiškėjos buto remontu, neįvardijo, kokiame bute, kokie darbai buvo atlikti. V. N., atsakydama į Inspekcijos specialistės klausimus, taip pat nepatvirtino, jog apdailos darbai buvo atlikti būtent ginčo bute, nenurodė, kas pirko vidaus apdailos medžiagas. Teismas pažymėjo, kad V. N. nurodė, jog pareiškėjos asmeniškai nepažįsta, bet bendravo su jos atstovu A. S., tačiau pareiškėja nei skunduose mokesčių administratoriui, nei teismui nenurodė, kad jai atstovavo minėtas asmuo, nepateikė teismui pavedimo (atstovavimo) sutarties. Priešingai, 2016 m. lapkričio 7 d. teismo posėdžio metu pareiškėja nurodė, jog A. S. dalyvavo kaip atstovas atliekant kito jai priklausančio buto remontą.
24. Teismas nurodė, kad mokesčių administratorius pagrįstai nesivadovavo 2008 m. kovo 3 d. statybos rangos sutartimi (toliau – ir Rangos sutartis) bei 2008 m. balandžio 18 d. darbų priėmimo–perdavimo aktu, pasirašytais su M. N.. Šie dokumentai buvo pateikti Komisijai jau vykstančio mokestinio ginčo metu, t. y. 2015 m. liepos 14 d. kartu su pareiškėjos rašytinėmis pastabomis po Patikrinimo akto surašymo. Jie neatitinka M. N. 2014 m. balandžio 22 d. pirminiame paaiškinime mokesčių administratoriui nurodytos aplinkybės, jog su fiziniais asmenimis dėl darbų rašytinių sutarčių nesudarė. Be to, nors sutartyje ir patikrinimo akte yra nurodytas ginčo butas, tačiau nenurodyta, kokius konkrečius vidaus apdailos darbus rangovas įsipareigojo atlikti, kokie konkretūs darbai buvo atlikti. Pagal minėtus dokumentus darbai buvo atlikti 2008 m. kovo–balandžio mėnesiais, pagal Rangos sutarties 3 punktą rangovas įsipareigojo atlikti visą buto apdailą, tačiau V. N. ir E. S. kvitai išrašyti už 2008 m. liepos ir rugpjūčio mėnesius. Rangos sutartyje nurodyta, jog rangovas įsipareigojo atlikti darbus iš užsakovo medžiagų (sutarties 1 p.). Pareiškėja buto remontui sunaudotų medžiagų įsigijimo išlaidoms pagrįsti jokių dokumentų nepateikė, tik sunaudotų medžiagų sąrašą. 2014 m. balandžio 9 d. paaiškinime mokesčių administratoriui nurodė, jog medžiagas pirko pati arba apdailą atliekantys asmenys.
25. Teismo įsitikinimu, esant nenuosekliems pareiškėjos paaiškinimams, pagal surinktus įrodymus nesutampant aplinkybėms dėl remonto darbų laiko, apimties, medžiagų, jį atlikusių subjektų, įvertinus tam tikrų duomenų pateikimo laiką, tiek teritorinis, tiek centrinis mokesčių administratorius padarė teisingą išvadą, jog konkrečiu atveju iš pateiktų dokumentų nebuvo galima nustatyti ūkinės operacijos turinio dėl 45 200 Lt sumos buto vidaus apdailos darbams, todėl pagrįstai ši suma nebuvo atimta iš buto pardavimo pajamų pagal GPMĮ 19 straipsnio nuostatas.
26. Iš VĮ Registrų centro Vilniaus filialo ginčo buto kadastro ir registro dokumentų teismas nustatė, jog buto kadastro duomenimis, atliktais 2006 m. birželio 9 d., buvo užfiksuotas 38,46 kv. m plotas, kambarių skaičius – 1, 2008 m. rugpjūčio 6 d. atliktais kadastriniais matavimais nurodytas kambarių skaičius – 2, bendras buto plotas – 37,42 kv. m. Aplinkybę, kad buvo atlikti patalpos 27-1 (30.03) pertvarkymai (padalijimas į 2 patalpas), patvirtina ir buto planai. Statybos inspekcijos 2006 m. birželio 22 d. pažymoje Nr. (101)-11.10-572 nurodyta, jog tuo metu butas buvo 85 proc. baigtumo, be galutinės apdailos.
27. Butą pareiškėja įsigijo 2006 m. rugsėjo 5 d. pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu, kurios 5.10 punkte nurodyta, jog pareiškėja įsipareigojo atlikti šio buto pilnos apdailos darbus ne vėliau kaip iki 2006 m. lapkričio 30 d. Minėtame punkte buvo įtvirtinta, jog pirkėjas įsipareigojo visiškai atlyginti pardavėjo išlaidas, susijusias su apdailos atlikimu bei pardavėjo nuostolius, patirtus dėl to, kad namas dėl pirkėjo kaltės nebuvo savalaikiai priduotas norminių aktų nustatyta tvarka komisijai. Teismo įsitikinimu, byloje nėra duomenų, kad šie įsipareigojimai nebuvo vykdomi. Minėtos išlaidos yra tiesiogiai sietinos su 2006 m. rugsėjo 5 d. sutarties vykdymu, todėl negali būti laikomos buto rekonstravimo išlaidomis GPMĮ 19 straipsnio 2 dalies prasme. Net ir laikant minėto pobūdžio išlaidas GPMĮ 19 straipsnio 2 dalyje numatytomis išlaidomis, pareiškėja nepateikė GPMĮ 19 straipsnio 3 dalyje numatytų patikimų dokumentų, iš kurių būtų galima nustatyti ūkinės operacijos turinį.
28. Išlaidų buto rekonstrukcijai ir apdailos medžiagoms pagrįsti 26 871 Lt sumai pareiškėja mokesčių administratoriui nepateikė jokių dokumentų, tik nurodė atliktų darbų sąrašą, kuris negali būti laikomas tinkamu įrodymu GPMĮ 19 straipsnio prasme. Teismo vertinimu, pareiškėjos nurodytos dokumentų praradimo aplinkybės yra abejotinos, neįtikinamos. Teismo posėdžio metu pareiškėja nurodė, jog dokumentus nešiojosi po parduotuvę juodame maiše, juos kažkas ištraukė. 2014 m. balandžio 9 d. pareiškėjos paaiškinime nurodyta, jog dokumentai buvo prarasti kartu su maišu ir jame buvusiais pinigais, tačiau byloje nėra duomenų, kad pareiškėja dėl to būtų kreipusis į policiją. 2013 m. sausio 9 d. skelbimas dienraštyje „Kauno diena” apie prarastus dokumentus yra neinformatyvus. Teismas pritarė atsakovo argumentams, jog minėti duomenys vertintini kaip pareiškėjos gynybos priemonė, siekiant palankaus mokestinio patikrinimo rezultatų, todėl pagrįstai ir teisėtai minėta suma nebuvo atimta iš pardavimo pajamų.
29. Teismas pabrėžė, kad esant prieštaringiems duomenims apie patirtas išlaidas, kuriuos pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką privalėjo paneigti mokesčio mokėtoja, tačiau to neatliko, mokesčių administratorius pagrįstai 45 200 Lt sumos vidaus apdailos darbams ir 26 871 Lt sumos buto remontui panaudotoms medžiagoms nepriskyrė išlaidoms, kurias įstatymas suteikia teisę mokesčių administratoriui atimti iš pardavimo pajamų. Vadovaudamasis nurodytais motyvais teismas atmetė pareiškėjos argumentus dėl mokesčių administratoriaus formalaus ir neobjektyvaus tyrimo, netinkamo įrodymų vertinimo.
30. Teismas nurodė, kad pagal GPMĮ 19 straipsnio 2 dalies nuostatas, turto įsigijimo kainai priskiriamos išlaidos, patirtos įsigyjant turtą, įskaitant sumokėtus komisinius atlyginimus, todėl, teismo nuomone, išlaidos, sumokėtos Nekilnojamojo turto agentūrai už tarpininkavimo paslaugas parduodant butą, turėtų būti atimtos iš gautų pajamų, nes iš esmės atitiktų komiso sandorio esmę (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.780 str.), tačiau konkrečiu atveju pareiškėja mokesčių administratoriui nepateikė patikimų įrodymų, jog 4 000 Lt sumą UAB „Insita“ yra sumokėjusi (sąskaita-faktūra 2008 m. rugpjūčio 5 d. INS Nr. 0001 šios aplinkybės nepagrindžia), todėl mokesčių administratorius savo sprendimuose pagrįstai nurodė, jog tvirtinti, kad tai buvo pareiškėjos šiai įmonei sumokėtas komisinis atlyginimas, nėra pagrindo.
31. Dėl pareiškėjos argumentų, susijusių su Mokesčių administravimo įstatyme įtvirtintų principų ir procedūrų pažeidimais, teismas nurodė, kad mokestinis patikrinimas buvo pradėtas Kauno AVMI 2013 m. gruodžio 30 d. pavedimo tikrinti Nr. AU2-31 (toliau – ir Pavedimas) pagrindu. Pareiškėja su minėtu pavedimu supažindinta 2014 m. sausio 23 d. Tai patvirtina jos parašas. Atsakovas nepateikė įrodymų, kad pareiškėja su Pavedimu buvo supažindinta jo išrašymo dieną, taigi buvo padarytas minėtas pažeidimas, tačiau, teismo nuomone, atsižvelgiant į tai, kad realūs patikrinimo veiksmai buvo pradėti vėliau, t. y. 2014 m. sausio 8–9 d., pareiškėja su Pavedimu supažindinta praėjus trumpam laiko tarpui, šis pažeidimas pripažintas neesminiu, nesudarančiu pagrindo panaikinti skundžiamus sprendimus. Duomenų apie tai, jog minėtas pavedimas buvo surašytas atbuline data, kaip teigė pareiškėja, teismui nepateikta. Šią pareiškėjos aplinkybę iš esmės paneigia Inspekcijos Atrankos ir paramos auditui Departamento III skyriaus 2013 m. lapkričio 28 d. išvada, kuria iki Pavedimo likus daugiau kaip mėnesiui nustatytas pareiškėjos mokestinio patikrinimo tikslingumas.
32. Teismas nustatė, kad pranešimas apie mokestinį patikrinimą su Pavedimu buvo siųstas pareiškėjai adresu (duomenys neskelbtini), Kaunas, tačiau grįžo neįteiktas. Mokesčių administratorius nurodė, jog pranešimas buvo siųstas pareiškėjos deklaruotos gyvenamosios vietos adresu, tačiau tokių duomenų, teismo tvirtinimu, nepateikta. Iš kitų dokumentų matyti, jog 2014 m. sausio mėnesį pranešimai iš Inspekcijos pareiškėjai buvo siunčiamu adresu (duomenys neskelbtini), Kaunas, toks adresas nurodytas minėto laikotarpio banko išrašuose, todėl teismas laikė nepaneigtais atsakovo teiginius, jog mokesčių administratorius pranešimą su pavedimu siuntė netinkamu adresu. Tačiau, jau buvo pripažinta, jog pareiškėja praėjus neilgam laiko tarpui buvo supažindinta su minėtu dokumentu. Neįrodyta, jog pavėluotas Pavedimo įteikimas, atsižvelgiant į trumpą pavėlavimo terminą, būtų neigiamai paveikęs pareiškėjos teises, todėl šis pažeidimas taip pat pripažintas neesminiu.
33. Byloje nustatyta, kad Patikrinimo aktas buvo surašytas 2015 m. birželio 9 d. Mokestinio patikrinimo metu buvo tikrintos aplinkybės, susijusios su 2008–2009 metais ir vėliau sudarytais nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sandoriais. Atsižvelgiant į faktines aplinkybes bei nurodytą teisinį reguliavimą abejonių dėl Mokesčių administravimo įstatymo 68 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos taisyklės laikymosi teismui nekilo.
34. Įvertinęs su mokestiniu patikrinimu susijusias aplinkybes, teismas nesutiko su pareiškėjos teiginiais, jog mokesčių administratorius pažeidė MAĮ 10 ir 69 straipsniuose įtvirtintą turinio viršenybės prieš formą principą.
35. Teismas nurodė, kad nustačius, jog mokesčių administratorius pagrįstai paskaičiavo ir nurodė pareiškėjai sumokėti į biudžetą 3 304,85 Eur GPM nepriemokos, nėra pagrindo pareiškėjai grąžinti dalies GPM nepriemokos (3 131,08 Eur GPM), kurią pareiškėja sumokėjo 2015 m. liepos 13 d. pavedimu.
36. Atleidimo nuo delspinigių ir baudų reguliavimo kontekste (MAĮ 100 str. 1 d. ir 141 str. 1 d.) teismas pripažino, kad nustačius aplinkybę, jog pareiškėja ginčo buto įsigijimo išlaidų sumą nepagrįstai padidino 72 071 Lt suma, tuo būdu sumažindama mokėtiną GPM, yra nustatyta pareiškėjos kaltė dėl neteisingo mokesčio paskaičiavimo pagal teisės aktų reikalavimus, juolab, kad pareiškėja nepateikė įrodymų, jog to atlikti negalėjo dėl objektyvių priežasčių. Pabrėžė, kad argumentas, jog mokestinis patikrinimas buvo vykdomas praėjus ilgam laikui ir ne nuo pareiškėjos priklausančių priežasčių užsitęsė, įstatymo nėra priskiriamas prie atleidimo nuo delspinigių teisinių pagrindų. Dėl kitų įstatyme numatytų pagrindų pareiškėja nekelia ginčo.
37. Teismas nurodė, kad pareiškėja 2015 m. liepos 13 d. mokėjimo pavedimu sumokėjo Patikrinimo akte nurodytą 3 131,08 Eur GPM nepriemoką. Kauno AVMI 2015 m. rugpjūčio 13 d. sprendimu Nr. (04.7.2)-FR0682-542 pakeitė Patikrinimo aktą, t. y. patvirtino 3 304,85 Eur GPM. Pareiškėja 173,77 Eur GPM nepriemokos nėra sumokėjusi, taip pat nėra sumokėjusi minėtu sprendimu nurodytos 330 Eur baudos bei 2 487,34 Eur delspinigių, kurie Komisijos sprendimu sumažinti iki 1 243,67 Eur (nuo kitos dalies delspinigių atleista). Pareiškėja ginčą teisme kelia pilna apimtimi, t. y. dėl visų sumų (ir dėl 3 131,08 Eur GPM sumokėtos nepriemokos). Tai patvirtina, kad pareiškėja yra sumokėjusi ne visą, o dalį mokestinės sumos, susijusios su paskirta bauda, be to, ir sumokėta dalimi šioje byloje minėta suma yra ginčijama, todėl, teismo nuomone, pareiškėja neatitinka MAĮ 141 straipsnio 2 dalyje numatytų sąlygų atleisti ją nuo baudos. Kita vertus, teismas pabrėžė, jog teismo sprendimas turi būti ne tik teisėtas, bet ir teisingas.
38. Teismo vertinimu, operatyvumo aspektu mokesčių administratorius neveikė taip, kaip turėjo ir galėjo veikti. Byloje iš esmės nenustatyta aplinkybių, dėl kurių mokestinis patikrinimas tęsėsi gana ilgą laiką (nuo 2013 m. gruodžio 30 d. iki 2015 m. birželio 9 d.). Patikrinimo akte nurodyta, jog pareiškėja bendradarbiavo su mokesčių administratoriumi, todėl, teismo vertinimu, mokestinis patikrinimas buvo vykdomas nepakankamai operatyviai, mokesčių administratoriui nesilaikant MAĮ 119 straipsnio 6 dalyje, Taisyklių 40 punkte įtvirtintų nuostatų dėl mokestinio patikrinimo operatyvumo.
39. Atsižvelgęs į pareiškėjos teisių pažeidimą dėl ilgai užsitęsusio mokestinio tyrimo, į pareiškėjos amžių, socialinį statusą, sveikatos būklę (72 metai, pensininkė, nuo 2014 m. kovo 17 d. neterminuotai paskirta invalidumo pensija), įvertinęs bendradarbiavo su mokesčių administratoriumi faktą, tai, kad po Patikrinimo akto pareiškėja sumokėjo 3 131,08 Eur GPM nepriemoką, teismas, remdamasis Konstitucijos 109 straipsniu, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo doktrina dėl skiriamų sankcijų už įstatymų pažeidimus (delspinigiai ir baudos mokesčių teisėje taip pat traktuojama kaip sankcijos), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojama praktika, sprendė, jog yra pagrindas pareiškėją atleisti nuo baudos ir visų delspinigių.
IV.
40. Pareiškėja S. S. pateikė apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 2 d. sprendimo, kuriame prašo panaikinti Kauno AVMI 2015 m. rugpjūčio 13 d. sprendimą Nr. (04.7.2)-FR0682-542, VMI 2015 m. lapkričio 5 d. sprendimą Nr. 68-193 ir Komisijos 2016 m. vasario 1 d. sprendimą Nr. S-28(7-283/2015), ir grąžinti sumokėtą į biudžetą 3 131,08 Eur GPM sumą. Pareiškėjos apeliacinis skundas grindžiamas iš esmės tais pačiais argumentais, kaip ir skundas pirmosios instancijos teismui. Papildomai akcentuojama, kad:
41. Pagal MAĮ 120 ir 121 straipsnių nuostatas pranešimą apie numatomą mokestinį patikrinimą privaloma pateikti iki mokestinio patikrinimo pradžios, o pareiškėja su Pavedimu supažindinta 2014 m. sausio 23 d.
42. Mokesčių administratorius nesuteikė galimybės pareiškėjai mokestinio patikrinimo metu pateikti visų papildomai gautų ir surastų dokumentų, kuriais įrodoma, kad butas buvo rekonstruotas iš vieno į dviejų kambarių ir po to parduotas.
43. Pareiškėja negalėjo numatyti aplinkybių, susijusių su buto apskaitos dokumentų praradimu. Šių dokumentų praradimas nepriklausė nuo pareiškėjos valios.
44. Atsakovas Inspekcija apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 2 d. sprendimą ir bylą perduoti nagrinėti pagal teismingumą Vilniaus apygardos administraciniam teismui.
45. Atsakovas paaiškina, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) atžvilgiu specialus Mokesčių administravimo įstatymas (MAĮ 159 str. 4 d.) skundų dėl Komisijos sprendimų nagrinėjimą priskiria išimtinei Vilniaus apygardos administracinio teismo kompetencijai.
46. Pareiškėja atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą paaiškina, kad ABTĮ redakcija, įsigaliojusia 2016 m. liepos 1 d., panaikinta išimtinė Vilniaus apygardos administracinio teismo kompetencija nagrinėti tam tikrų kategorijų bylas, todėl pareiškėjams atsirado daugiau galimybių kreiptis į teismą, esantį arčiau jų gyvenamosios vietos.
k o n s t a t u o j a:
V.
48. Byloje nagrinėjamas ginčas dėl mokesčių administratoriaus sprendimo, kuriuo pareiškėjai papildomai priskaičiuotas GPM ir su juo susijusios sumos, nustačius, kad pareiškėja, pardavusi butą, nepagrįstai šio turto įsigijimo išlaidų sumą padidino.
49. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).
50. Apeliantas VMI teigia, kad mokestinių ginčų nagrinėjimo tvarką reglamentuoja specialusis įstatymas, pagal kurį skundų dėl Mokestinių ginčų komisijos sprendimų dėl mokestinių ginčų nagrinėjimas priskirtas išimtinai Vilniaus apygardos administracinio teismo kompetencijai. Dėl to prašo panaikinti teismo sprendimą ir bylą perduoti nagrinėti pagal teismingumą Vilniaus apygardos administraciniam teismui.
51. Dėl šio apelianto skundo teismas pažymi, kad kaip matyti iš bylos medžiagos, Vilniaus apygardos administracinio teismo pirmininkė pateikė teikimą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininkui, kuriuo prašė eilę bylų perduoti kitam teismui, nes dėl didelio bylų likučio teismas negali užtikrinti, kad bylos bus išnagrinėtos operatyviai (I t., b. l. 119–120). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininkas 2016 m. birželio 3 d. nutartimi nagrinėjamą bylą perdavė Kauno apygardos administraciniam teismui (I t., b. l. 117–118). Šios nutarties priėmimo dieną galiojusio ABTĮ 70 straipsnio 1 dalies 4 punkte ir 2 dalyje ir Teismų įstatymo 34 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad
teismai bylas nagrinėja, be kita ko, laikydamiesi teisės į tinkamą, operatyvų, ekonomišką procesą principo. Teismas gali perduoti bylą nagrinėti kitam teismui pripažinęs, kad byla operatyviau ir ekonomiškiau bus išnagrinėta kitame teisme. Bylos perdavimo iš vieno teismo kitam teismui ABTĮ 70 straipsnio 1 dalies 4 punkte numatytais atvejais klausimą sprendžia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininkas atitinkamo teismo pirmininko teikimu. Teismas pažymi, kad ABTĮ 70 straipsnio 1 dalies 4 punkte ir 2 dalyje numatytos taisyklės, suteikiančios teisę Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininkui perduoti bylas iš vieno teismo kitam teismui, yra specialiosios bendrųjų teisingumo taisyklių atžvilgiu. Todėl teismas konstatuoja, kad Kauno apygardos administracinis teismas bylą išnagrinėjo teisėtai ir pagrįstai, o apelianto VMI apeliacinis skundas yra nepagrįstas.
52. Pareiškėja butą pardavė 2008 m. rugpjūčio mėnesį. Ginčo teisinių santykių susiformavimo metu galiojusio GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies 21 punkto nuostatose buvo nustatyta, kad neapmokestinamomis pajamomis laikomos gautos pajamos pardavus ar kitaip perleidus nuosavybėn nekilnojamąjį daiktą, esantį Lietuvoje, jeigu jis įsigytas anksčiau, negu prieš trejus metus iki šio turto pardavimo ar kitokio perleidimo nuosavybėn. Byloje nėra ginčo, kad pareiškėjos gautos pajamos į šią neapmokestinamųjų pajamų kategoriją nepatenka.
53. Sutinkamai su GPMĮ 16 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatomis, apskaičiuojant apmokestinamąsias pajamas, iš pajamų, šio įstatymo nustatyta tvarka, atimama per mokestinį laikotarpį parduoto ar kitaip perleisto nuosavybėn ne individualios veiklos turto įsigijimo kaina ir su šio turto pardavimu ar kitokiu perleidimu nuosavybėn susijusios išlaidos – šio įstatymo 19 straipsnio nustatyta tvarka. Vadovaujantis GPMĮ 19 straipsnio 1 dalies nuostatomis, pardavus ar kitaip perleidus nuosavybėn ne individualios veiklos turtą, iš gautų pajamų šiame straipsnyje nustatyta tvarka gali būti atimta turto įsigijimo kaina ir sumokėtas komisinis atlyginimas bei mokesčiai, rinkliavos, susiję su šio turto pardavimu ar kitokiu perleidimu nuosavybėn. GPMĮ 19 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad turto įsigijimo kainai priskiriamos išlaidos, patirtos įsigyjant turtą, įskaitant sumokėtus komisinius atlyginimus bei mokesčius, rinkliavas, susijusius su šio turto įsigijimu, taip pat savo ar sutuoktinio lėšomis (įskaitant tam tikslui pasiskolintų lėšų sugrąžintą dalį) atlikto turto rekonstravimo išlaidos. GPMĮ 19 straipsnio 3 dalyje reglamentuota, kad iš turto pardavimo pajamų leidžiama atimti tik tas sumas, kurios pagrindžiamos dokumentais, turinčiais visus Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatyme ir kituose teisės aktuose numatytus privalomus apskaitos dokumentų rekvizitus, ir, jei dokumentų blankams Lietuvos Respublikos Vyriausybė yra nustačiusi atitinkamus reikalavimus, – atitinkančiais keliamus reikalavimus, ir (arba) galiojančiais sandoriais, ir (arba) užsienio vienetų bei gyventojų surašytais dokumentais, jei iš šių dokumentų galima nustatyti ūkinės operacijos turinį. Paminėtos taisyklės yra aiškiai išdėstytos, taigi pareiga turėti išlaidas pagrindžiančius dokumentus pareiškėjai buvo žinoma dar iki nekilnojamojo turto perleidimo sutarties sudarymo.
54. Apeliantė nurodo, kad teismas netinkamai taikė MAĮ 10, 69 straipsnius. Dėl šių argumentų teismas pažymi, kad patikrinimo akto surašymo metu (2015 m. birželio 9 d.) galiojusio MAĮ 10 straipsnyje buvo nustatyta, kad mokesčių teisiniuose santykiuose viršenybė teikiama šių santykių dalyvių veiklos turiniui, o ne jos formaliai išraiškai, o 69 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad tais atvejais, kai mokesčių mokėtojas, įformindamas apskaitos dokumentus ir pateikdamas mokesčio deklaraciją, suklysta, taip pat kitais atvejais, kai mokesčio mokėtojo veikla neatitinka formalių teisės aktų reikalavimų, tačiau jos turinys atitinka aplinkybes, su kuriomis mokesčių įstatymai sieja apmokestinimą, mokestis apskaičiuojamas taikant minėtų mokesčių įstatymų atitinkamas nuostatas. Iš esmės šiose teisės normose yra įtvirtintas ir paaiškintas mokesčių teisės principas, nustatantis, kad mokesčių teisiniuose santykiuose viršenybė teikiama šių santykių dalyvių veiklos turiniui, o ne jos formaliai išraiškai, t. y. turinio viršenybės prieš formą principas.
55. Iš apeliantės argumentų seka, kad vadovaujantis paminėtu principu, gali būti paneigta pareiga pagal GPMĮ 19 straipsnio 3 dalį turėti tinkamus buhalterinės apskaitos dokumentus. Dėl šių apeliantės argumentų teismas pažymi, kad paminėtas mokesčių teisės principas nėra vienintelis, jis veikia darnoje kartu su kitais mokesčių teisės principais – mokesčių mokėtojų lygybės, teisingumo ir visuotinio privalomumo, apmokestinimo aiškumo. GPMĮ 19 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta pareiga turėti dokumentus, iš kurių galima nustatyti ūkinės operacijos turinį, yra nukreipta kovai prieš šešėlinę ekonomiką, kontrabandą, nelegalų darbą, mokesčių vengimą ir mokestinį sukčiavimą. Dėl to GPMĮ 19 straipsnio 3 dalyje numatytomis teisės normomis realizuojami mokesčių mokėtojų lygybės ir visuotinio privalomumo principai, ir užtikrinamas teisingumas visuomenėje, nes išvengus šešėlinės ekonomikos, kontrabandos, nelegalaus darbo, mokesčių vengimo ir mokestinių sukčiavimų visi piliečiai vienodu mastu prisideda prie visuomenei reikalingų išlaidų finansavimo. Todėl teismas atmeta visus apeliantės S. S. argumentus, kuriais ji neigia būtinybę taikyti GPMĮ 19 straipsnio 3 dalį jos atžvilgiu, t. y. savo pareigą turėti dokumentus, iš kurių galima nustatyti ūkinės operacijos turinį.
56. Iš apeliantės argumentų taip pat seka, kad ji ginčija teismo atliktą įrodymų vertinimą. Dėl šių apeliantės argumentų teismas pažymi, kad apeliantas savo teiginius privalo įrodyti pagal bendras įrodinėjimo taisykles. Pažymėtina, kad ABTĮ 86 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog priimdamas sprendimą administracinis teismas įvertina ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas yra tenkintinas. Pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Akcentuotina, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę teismas nustato pagal vidinį įsitikinimą. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą.
57. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, vadovaudamasis šiomis taisyklėmis patikrino, kaip įrodymus vertino pirmosios instancijos teismas ir konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai nustatė, kad pareiškėjos versija apie dokumentų vagystę yra neįtikinama ir vertintina kaip gynybos priemonė, siekiant palankių mokestinio patikrinimo rezultatų. Be to, taikant GPMĮ 19 straipsnio 3 dalį nėra svarbu, dėl kokių priežasčių asmuo neturi dokumentus, iš kurių galima nustatyti ūkinės operacijos turinį. Taigi Inspekcija pagrįstai ir teisėtai nepripažino išlaidų, kurios nepagrįstos jokiais dokumentais.
58. Pirmosios instancijos teismas taip pat tinkamai vertino prekių (paslaugų) pirkimo–pardavimo kvitus, išrašytus M. N., J. J., V. N. ir E. S.. Esant tokioms aplinkybėms, kai fiziniai asmenys paneigė darbų užsakovei S. S. atlikimo faktą, sutarčių su ja buvimo faktą, pinigų gavimo faktą, kaip teigė, kad darbus atliko tik UAB „Mabuta“, kuriai vadovavo pareiškėjos sūnus E. S., paminėti prekių (paslaugų) pirkimo–pardavimo kvitai jokių pareiškėjos išlaidų nepatvirtina. Teismas, esant prieštaringai M. N. pozicijai pagrįstai vadovavosi jo pirminiais paaiškinimais (MGK bylos I t., b. l. 166).
59. Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad pareiškėja mokesčių administratoriui nepateikė patikimų įrodymų, jog 4 000 Lt sumą UAB „Insita“ yra sumokėjusi (sąskaita–faktūra 2008 m. rugpjūčio 5 d. INS Nr. 0001 šios aplinkybės nepagrindžia). Apeliantė patikimais įrodymais šios teismo išvados nenuginčijo.
60. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad tenkinti apeliacinius skundus, remiantis juose išdėstytais argumentais, nėra faktinio ir teisinio pagrindo, todėl apeliaciniai skundai atmetami, o skundžiamas apygardos administracinio teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Pareiškėjos S. S. ir atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliacinius skundus atmesti.
Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
| Teisėjai |
Arūnas Dirvonas |
|
|
|
|
|
Ričardas Piličiauskas |
|
|
|
|
|
Veslava Ruskan |