Baudžiamoji byla Nr. 2K-271-788/2017
Teisminio proceso numeris: 1-01-1-01345-2016-5
Procesinio sprendimo kategorijos:
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2017 m. lapkričio 7 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audronės Kartanienės (kolegijos pirmininkė), Tomo Šeškausko ir Olego Fedosiuko (pranešėjas),
sekretoriaujant Laurai Vaštakaitei,
dalyvaujant prokurorui Gintarui Pliopliui,
išteisintojo P. B. gynėjui advokatui Žydrūnui Rupšiui,
viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo Svajūno Kuizino kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. vasario 23 d. nuosprendžio.
Kelmės rajono apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 9 d. nuosprendžiu P. B. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 227 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams, pritaikius BK 75 straipsnį bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams įpareigojant per bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį nevartoti psichiką veikiančių medžiagų ir be priežiūrą vykdančios institucijos leidimo neišvykti už gyvenamosios vietos ribų.
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. vasario 23 d. nuosprendžiu panaikintas Kelmės rajono apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 9 d. nuosprendis ir priimtas naujas nuosprendis: P. B. išteisintas pagal BK 227 straipsnio 2 dalį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Teisėjų kolegija, išklausiusi prokuroro, prašiusio kasacinį skundą tenkinti, išteisintojo gynėjo, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
1. P. B. apeliacinės instancijos teismo išteisintas dėl kaltinimo, kad, siekdamas neteisėto valstybės tarnautojų neveikimo vykdant įgaliojimus, pasiūlė didesnio nei 1 MGL dydžio kyšį valstybės tarnautojams, t. y. 2016 m. sausio 9 d. apie 16.40 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, Kelmėje, A. Mackevičiaus gatvėje, daugiabučio gyvenamojo namo Nr. 31 kieme, Kelmės rajono policijos komisariato tarnybiniame automobilyje „Škoda Octavia“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) siekdamas, kad nebūtų surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas už padarytą administracinį teisės pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 127 straipsnio 3 dalyje, pasiūlė po 1000 Eur – iš viso 2000 Eur, kyšius Kelmės rajono policijos komisariato Viešosios tvarkos skyriaus patrulių būrio patruliams V. V. ir R. V..
2. Kasaciniu skundu Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojas Svajūnas Kuizinas prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. vasario 23 d. nuosprendį ir palikti galioti Kelmės rajono apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 9 d. nuosprendį.
2.1. Prokuroro teigimu, apeliacinės instancijos teismas įrodymus vertino nesilaikydamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio reikalavimų. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad garso įrašas nėra įrodymas. Ši išvada pagrįsta netinkamais argumentais, kad šį įrodymą surinko pareigūnai, kurie neveikė kaip baudžiamojo proceso subjektai, ir kad informacija buvo fiksuojama neveikiant BPK numatytoms proceso dalyvių garantijoms, baudžiamojo proceso principams. Pasak prokuroro, BPK 20 straipsnio prasme įrodymais gali būti ir operatyviniais veiksmais surinkti duomenys ir kiti duomenys, surinkti dar prieš pradedant ikiteisminį tyrimą, todėl garso įrašas gautas teisėtai įgyvendinant patrulių veiklą reglamentuojantį teisės aktą (Policijos patrulių veiklos instrukcija, patvirtinta Lietuvos policijos generalinio komisaro 2011 m. liepos 19 d. įsakymu Nr. 5-V-673). Policijos pareigūnai teisėtai pasinaudojo techninėmis priemonėmis: stacionaria garso ir vaizdo fiksavimo įranga, tarnybiniu diktofonu. Todėl pirmosios instancijos teismas teisingai šiuos įrodymus vertino kaip tinkamus. Nepagrįstas ir teismo argumentas, kad garso įrašas negali būti įrodymu, nes P. B. nebuvo įspėtas apie tai, kad patrulių automobilyje įrengta vaizdo ir garso fiksavimo įranga. Prokuroras teigia, kad pats garso įrašas patvirtina, jog P. B. buvo kelis kartus įspėtas, be to, vis kartojo žodį „kameristai“, tai leidžia teigti, kad jis suprato, jog pokalbis tarnybiniame automobilyje yra fiksuojamas techninėmis priemonėmis. Prokuroras pažymi ir tai, kad apeliacinės instancijos teismas pripažino įrašą abejotinu, tačiau nekonstatavo, jog jis neteisėtas ar neleistinas.
2.2. Pasak prokuroro, apeliacinės instancijos teismas klaidingai interpretavo provokacijos sąvoką ir todėl neteisingai vertino P. B. aktyvius siūlymus kaip išprovokuotus. Šis asmuo buvo įspėtas dėl baudžiamosios atsakomybės už papirkimą, todėl galėjo objektyviai įvertinti kilsiančias pasekmes. Prokuroro manymu, nė vienas policijos pareigūnų užduotų klausimų neturi provokacijai būdingų požymių. Paslaugas ir po 1000 Eur už automobilio nuvairavimą, parvežimą į namus, protokolo nesurašymą siūlė pats P. B., todėl suprantama, kad pareigūnams kilo klausimų, į kuriuos jis niekieno neverčiamas atsakinėjo. P. B. buvo laisvas pasirinkti atsakymo ir elgesio modelį.
2.3. Prokuroro teigimu, apeliacinės instancijos teismas įrodymus vertino atskirai, o ne jų visumą, be pagrindo sumenkino policijos pareigūnų parodymų įrodomąją reikšmę, prioritetinę reikšmę suteikė tik P. B. parodymams, neanalizavo jų neatitikties kitoms faktinėms aplinkybėms, neatsižvelgė į tai, kad jis sistemingai pažeidinėja Kelių eismo taisykles (toliau – KET). Prokuroras neabejoja, kad nustatytos aplinkybės rodo, jog P. B. tiesiogiai siūlė pareigūnams pinigus už tai, kad nebūtų surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas, o ne už automobilio nuvarymą ir asmens parvežimą į namus – tą patvirtina garso įrašas, kuriame aiškiai užfiksuota, kad jis siūlo kiekvienam pareigūnui po 1000 Eur už protokolo nesurašymą. Anot prokuroro, teismas formaliai pritaikė in dubio pro reo (visos abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai) principą, nevertino, kad P. B. iki sulaikymo automobilį vairavo neblaivus ir tikėjosi išvengti atsakomybės.
3. Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo S. Kuizino kasacinis skundas tenkintinas.
Dėl įrodymų leistinumo ir vertinimo
4. Nagrinėjamoje byloje pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai padarė skirtingas išvadas vertindami įrodymus ir spręsdami dėl P. B. kaltumo padarius nusikalstamą veiką, nurodytą BK 227 straipsnio 2 dalyje. Pirmosios instancijos teismas, išanalizavęs bylos duomenis, priėmė apkaltinamąjį nuosprendį ir P. B. pripažino kaltu padarius BK 227 straipsnio 2 dalyje uždraustą veiką. Teismas nuosprendyje konstatavo, kad P. B. kaltė įrodyta liudytojų V. V. ir R. V. parodymais bei baudžiamojoje byloje surinkta medžiaga (pvz., tarnybiniai pranešimai, pateiktas garso įrašas), teismas kaltinamojo parodymus vertino kaip gynybinę versiją siekiant išvengti atsakomybės. Jo parodymai apie blogą sveikatos būklę (kad jis negalėjo orientuotis) įvykio metu nebuvo patvirtinti jokiais bylos duomenimis, prieštaravo liudytojų parodymams. Pirmosios instancijos teismas garso įrašą, darytą tarnybiniu policininkų diktofonu, pripažino teisėtu ir leistinu bylos įrodymu, be to, padarė išvadą, kad policijos pareigūnai kaltinamojo neprovokavo. Išvadą dėl papirkimo nusikalstamos veikos įrodytumo teismas padarė palyginęs garso įrašo turinį su paties P. B. prisipažinimu ikiteisminio tyrimo metu, kitais bylos duomenimis.
5. Apeliacinės instancijos teismas su tokiu įrodymų vertinimu nesutiko argumentuodamas, kad garso įrašą padarė policijos pareigūnai, kurie tos informacijos rinkimo metu dar neveikė kaip baudžiamojo proceso (ikiteisminio tyrimo) subjektai, informacija buvo fiksuojama neveikiant BPK numatytoms proceso dalyvių garantijoms, baudžiamojo proceso principams. Pasak apeliacinės instancijos teismo, garso įrašas nei patvirtina, nei paneigia, jog P. B. buvo įspėtas apie daromą garso ir vaizdo įrašą, pareigūnų ir jo parodymai dėl to yra prieštaringi, nėra galimybių šiuos prieštaravimus pašalinti. Tuo remdamasis teismas padarė išvadą, kad „garso įrašas yra daugiau abejotinas, nei leistinas“, be to, nurodė, kad pirmosios instancijos teismas, analizuodamas garso įrašą, nepagrįstai kreipė dėmesį į P. B. išsakytas frazes, nesigilino į neatitikimus tarp liudytojų policijos pareigūnų parodymų ir garso įrašo turinio. Apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad ši informacija gauta kaip provokacijos rezultatas, todėl neatitinka BPK 20 straipsnyje įtvirtintų kriterijų ir negali būti įrodymu. Teismas pažymėjo, kad veika, kuria kaltinamas P. B., vystėsi ne be policijos pareigūnų pastangų, kad policijos pareigūnai į P. B. pasisakymus reagavo aktyviai, iš dalies net skatindami apeliantą kalbėti konkrečia tema. Galiausiai apeliacinės instancijos teismas suabejojo, kad P. B. iš tikrųjų norėjo papirkti policijos pareigūnus, siekdamas jų neteisėto neveikimo, taigi veikė tiesiogine tyčia.
6. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi kasacinio skundo, taip pat skirtingų instancijų teismų pateiktus argumentus, atkreipia dėmesį į apeliacinės instancijos teismo išvadų prieštaringumą ir sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir jo pagrindu padarytomis išvadomis dėl P. B. kaltumo.
7. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismo išvada, kad policijos pareigūnų darytas garso įrašas „daugiau abejotinas, nei leistinas“, yra prieštaringa ir neatitinka teisinio argumentavimo standartų. Nustatant faktines įvykio aplinkybes ir sprendžiant dėl baudžiamojoje byloje esančių duomenų įrodomosios reikšmės, tokie konkretumo stokojantys apibūdinimai nevartotini. Be to, nors apeliacinės instancijos teismas suabejojo dėl šio garso įrašo leistinumo, tačiau vis dėlto šį garso įrašą vertino ir jo turiniu grindė išvadą apie policijos pareigūnų veiksmų provokuojantį pobūdį ir tiesioginės tyčios nebuvimą P. B. veikoje. Taigi reikšmingas išvadas byloje teismas padarė remdamasis duomenimis, kuriuos prieš tai sukritikavo kaip abejotiną įrodymą. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad apeliacinės instancijos teismas paneigė pirmosios instancijos teismo išvadas dėl nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių ir įrodytumo neatlikęs įrodymų tyrimo byloje, provokavimo faktą, taip pat policijos pareigūnų ir kaltinamojo parodymų prieštaravimus konstatavo jų neapklausęs (2 t., b. l. 22).
8. BPK 20 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais, o 2 dalyje teigiama, kad, ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla. Nagrinėjamoje byloje garso įrašas buvo gautas policijos pareigūnams panaudojus tarnybinį diktofoną. Pagal Lietuvos Respublikos generalinio komisaro 2011 m. liepos 19 d. įsakymu Nr. 5-V-673 patvirtintas Policijos patrulių veiklos instrukcijas teisės pažeidimams išaiškinti, įrodymams rinkti, atsižvelgiant į tarnybos užduotyje ar sektoriaus informaciniame biuletenyje numatytas vykdyti priemones, policijos patruliai aprūpinami garso, vaizdo fiksavimo, priartinimo, matavimo prietaisais (ruletėmis, alkoholio kiekio matuokliais, dujų analizatoriais, greičio, stiklo skaidrumo matuokliais) ir kitomis priemonėmis (9.3 punktas). Pagal Policijos patrulių veiklos instrukcijų 20.9 punktą (veikos metu galiojusi redakcija), visais atvejais, kai tarnybiniame automobilyje bendraujama su asmeniu, automobilyje įmontuota stacionari vaizdo ir garso įrašymo įranga turi būti įjungta, o kai tokios įrangos nėra, policijos patrulis privalo pasinaudoti turimomis inventorinėmis techninėmis vaizdo ir (arba) garso įrašymo priemonėmis, kad pokalbis su asmeniu būtų įrašytas. Esant techninėms galimybėms, vaizdo ir (arba) garso įrašymo įranga tarnybiniame automobilyje turi būti įjungta nuolat. Naudojant vaizdo ir (arba) garso įrašymo įrangą, asmenį reikia įspėti apie tai ir informuoti, kad viskas, ką jis pasakys, gali būti panaudota nagrinėjant administracinę bylą ar atliekant ikiteisminį tyrimą. Pagal 35 punktą, jeigu pokalbio metu naudojama vaizdo ar garso įrašymo aparatūra, asmenį reikia apie tai įspėti. Taigi policijos patrulių turėtas diktofonas, kuriuo buvo padarytas garso įrašas, buvo ne jų asmeninis prietaisas, bet būtent garso fiksavimo prietaisas, išduotas tarnybiniais tikslais. Minėto prietaiso turėjimas ir panaudojimas nagrinėjamu atveju atitiko policijos pareigūnų veiklos instrukcijas. Šiame kontekste visiškai nelogiška apeliacinės instancijos teismo pastaba, kad garso įrašas abejotinas ir dėl to, jog jis buvo gautas ne ikiteisminio tyrimo subjektų.
9. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nesutinka ir su apeliacinės instancijos teismo argumentais, kad iš bylos duomenų neįmanoma nustatyti, buvo ar nebuvo P. B. įspėtas dėl daromo garso ir vaizdo įrašo, ir todėl garso įrašas yra „daugiau abejotinas, nei leistinas“. Tokia išvada neatitinka bylos duomenų. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad P. B., prieš įsėsdamas į automobilį, buvo informuotas apie vaizdo registratoriumi daromą įrašą, taigi suprato, jog jo pokalbis su policininkais yra fiksuojamas. Be to, vien tik neperspėjimas apie daromą įrašą nėra pagrindas konstatuoti, kad įraše užfiksuota informacija yra neteisinga ir kad darant įrašą buvo suvaržytos įstatyme įtvirtintos kaltinamojo teisės (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-308/2014).
10. Įvertinus teisės aktų reikalavimus ir byloje nustatytas aplinkybes, nėra pagrindo išvadai, kad policijos pareigūnai, panaudodami diktofoną, kuriuo buvo užfiksuotas jų ir P. B. pokalbis automobilyje, esmingai pažeidė teisės aktų taisykles, kad šis įrodymas buvo gautas neteisėtu būdu ir neturi įrodomosios reikšmės.
11. Nesutiktina ir su apeliacinės instancijos teismo išvada dėl provokuojančio policijos pareigūnų veiksmų pobūdžio. Provokavimas konstatuojamas tada, kai iš aplinkybių visumos galima daryti išvadą, kad asmuo nesirengė daryti nusikalstamos veikos ir ji nebūtų buvusi padaryta be teisėsaugos pareigūnų ir (ar) pagal jų nurodymus veikiančių asmenų įsiterpimo. Bylą nagrinėjantis teismas, esant pagrindui, turi įvertinti ir tai, ar teisėtai prasidėję teisėsaugos pareigūnų veiksmai dėl ilgalaikio nusikalstamos iniciatyvos palaikymo, kelio neužkirtimo naujoms nusikalstamoms veikoms neperaugo į provokaciją arba kitokį dirbtinį skatinimą daryti naujas nusikalstamas veikas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-86/2011, 2K-530/2012, 2K-249-788/2015, 2K-7-85-696/2016, 2K-8-788/2017 ir kt.). Tačiau pagal nagrinėjamos bylos duomenis išvadai, kad policijos pareigūnai provokavo neblaivų vairuotoją duoti kyšį, nėra jokio pagrindo. Priešingai, iš bylos įrodymų akivaizdu, kad pareigūnai ne kartą įspėjo P. B., kad jo pasiūlymai yra neteisėti ir kad jis už tokius veiksmus gali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn, o P. B. tokius pareigūnų perspėjimus ignoravo. Byloje nėra duomenų, rodančių, kad pareigūnai ėmėsi iniciatyvos ar kokių nors aktyvių veiksmų, kurie leido P. B. suprasti apie būtinybę pasiūlyti kyšį, skatino jį elgtis neteisėtai ar kaip nors kitaip darė įtaką jo sprendimui pasiūlyti kyšį. Atvirkščiai, pats P. B. pradėjo pokalbį su pareigūnais, pats siūlė konkrečią sumą pinigų bei įvairias paslaugas (atlikti geodezinius matavimus, padaryti projektus), t. y. iniciatyva pasiūlyti kyšį kilo būtent iš P. B.. Šiuo atveju pareigūnai su juo nesitarė, o įspėjo apie jo daromus neteisėtus veiksmus, tačiau jis nesiliovė derėjęsis su pareigūnais. Šios aplinkybės paneigia, kad pareigūnai provokavo P. B. siūlyti kyšį. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad P. B. anksčiau, t. y. Kelmės rajono apylinkės teismo 2014 m. balandžio 8 d. nuosprendžiu, buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės už policijos pareigūnų papirkimą (pagal laidavimą), be to, daugybę kartų baustas už įvairius, tarp jų ir itin šiurkščius, KET pažeidimus (1 t., b. l. 44–66). Ši byloje esanti informacija taip pat sunkiai suderinama su apeliacinės instancijos teismo išvada dėl netyčinių ir išprovokuotų P. B. veiksmų.
12. Apibendrinus išdėstytus argumentus konstatuotina, kad apeliacinės instancijos teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį P. B., nesilaikė įrodinėjimui keliamų reikalavimų (BPK 20 straipsnio 4, 5 dalys), šis pažeidimas laikytinas esminiu, nes jis sukliudė teismui išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismo išteisinamasis nuosprendis P. B. naikintinas paliekant galioti pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 4 punktu,