Administracinė byla Nr. A-1100-815/2021
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03782-2019-5
Procesinio sprendimo kategorijos: 7.5.3; 20.2.3.1
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
2021 m. liepos 21 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Ernesto Spruogio (pranešėjas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos G. N. Š. skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. vasario 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos G. N. Š. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyrius (buvęs Utenos skyrius), dėl sprendimų panaikinimo ir žalos atlyginimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I.
1. Pareiškėja pateikė teismui skundą, kuriame prašė panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Valdyba) 2019 m. spalio 4 d. sprendimą Nr. (6.5.)I-7099 (toliau – ir Sprendimas) ir priteisti iš Lietuvos valstybės žalos atlyginimą – 1 273,95 Eur neišmokėtos pensijos.
2. Pareiškėja nurodė, kad prokuratūroje dirbo 46 metus ir Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2002 m. kovo 12 d. sprendimu Nr. 2 jai buvo paskirta 4 212,53 Lt (1220,03 Eur) valstybinė prokuratūros pareigūnų pensija už tarnybą iki gyvos galvos.
3. Pareiškėja teigė, kad pagal 2001 m. vasario 20 d. Valstybinių pensijų įstatymo Nr. IX-185 3 straipsnį išmokamos pensijos dydis buvo ribojamas – vienam asmeniui mokamos valstybinės pensijos dydis kartu su valstybine socialinio draudimo pensija negalėjo viršyti 1,5 dydžio užpraeito ketvirčio, buvusio prieš mėnesį, už kurį mokama valstybinė pensija, Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio (toliau – Dydis). Nurodė, kad pensiją iš valstybės biudžeto lėšų mokėjo Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra.
4. Pareiškėja pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos Seimas 2009 m. gruodžio 8 d. priėmė Valstybinių pensijų įstatymo 3, 6, 8 ir 15 straipsnių pakeitimo įstatymą, kurio 1 straipsniu pakeitė 2006 m. gruodžio 12 d. redakcijos Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalį, sumažindamas Dydį iki 1,3. Vadovaujantis šiuo įstatymo pakeitimu, laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo mėn. pareiškėjai buvo mokama sumažinta pensija.
5. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – Konstitucinis Teismas) 2012 m. vasario 6 d. nutarimu konstatavo, kad Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalis (2010 m. lapkričio 12 d. redakcija) tiek, kiek ji apima šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1-4 punktuose nustatytas valstybines pensijas, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui. Pareiškėja teigė, kad vadovaujantis šiuo Konstitucinio Teismo nutarimu, Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalis buvo pakeista, nustatant 1,5 dydžio ribojimą. Be to, Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. kovo 10 d. sprendimu pilnai kompensavo pareiškėjai pensiją.
6. Pareiškėja nurodė, kad nuo 2019 m. liepos 1 d. įsigaliojo Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymas Nr. I-730, kuriuo pakartotinai sumažinta bendra vienam asmeniui mokamų valstybinių pensijų ir socialinio draudimo pensijų bendra suma ir nustatyta, kad ji negali viršyti užpraeito ketvirčio prieš tą mėnesį, už kurį mokama valstybinė pensija, Lietuvos statistikos departamento paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio 1,1637 dydžio. Pareiškėja paaiškino, kad nuo 2019 m. liepos 1 d. kas mėnesį jai neišmokama 424,65 Eur pensijos suma. Rugpjūčio, rugsėjo ir spalio mėnesiais neišmokėta 1 273,95 Eur suma, kurią vertino kaip jai padarytą žalą, apie kurią sužinojo 2019 m. rugpjūčio mėn., kai gavo pensiją už 2019 m. liepos mėn.
7. Pareiškėja pažymėjo, kad negalėjo pagalvoti, jog jai galės būti taikomas 2018 m. birželio 28 d. įstatymas, kai Konstitucinis Teismas pripažino 2009 m. sumažintą bendrai išmokamos pensijos dydį prieštaraujančiu Konstitucijai. Teigė, kad paskirtoji valstybinė pensija yra jos nuosavybė.
8. Savo teisių pažeidimą pareiškėja siejo su Lietuvos valstybės, konkrečiai – Valdybos, valstybinio administravimo subjektų veiksmais, netinkamai reglamentuojant valstybinės pensijos mokėjimo klausimą – ją sumažinant. Pareiškėja nurodė, kad naujai priimtas įstatymas negali būti taikomas pensijoms, paskirtoms iki šio įstatymo priėmimo, ir galėtų būti taikomas tik naujai skiriamoms pensijoms. Pareiškėja vadovavosi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnio 1 dalimi ir teigė, kad šiuo atveju Lietuvos Respublikos Seimo priimtas Valstybinių pensijų įstatymo pakeitimas yra aktas, tiesiogiai padaręs įtaką pareiškėjos teisėms ir teisėtiems lūkesčiams. Taip pat pareiškėja teigė, kad tarp neteisėtų veiksmų ir padarytos žalos yra tiesioginis ryšys, todėl manė, kad žalą, kuri kilo dėl valstybės valdžios institucijų veiksmų, privalo atlyginti Lietuvos valstybė.
9. Atsakovas Valdyba, kartu atstovaujantis ir Lietuvos valstybei, atsiliepime nurodė su pareiškėjos skundu nesutinkantis ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
10. Atsakovas teigė, kad pareigūnų ir karių valstybinės pensijos už tarnybą (toliau – pareigūnų pensijos) skiriamos ir mokamos vadovaujantis Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymu (toliau – Pareigūnų pensijų įstatymas), Valstybinių pensijų įstatymu ir Vyriausybės 2015 m. vasario 11 d. nutarimu Nr. 128 patvirtintais Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatais (toliau – Nuostatai). Pagal Pareigūnų pensijų įstatymo 12 straipsnio 1 dalies ir Valdybos direktoriaus 2014 m. rugpjūčio 1 d. įsakymo Nr. V-464 „Dėl papildomų funkcijų priskyrimo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriui“ 1.1 punkto nuostatas, Generalinės prokuratūros paskirtas pareigūnų pensijas nuo 2015 m. sausio 1 d. moka Valdybos Utenos skyrius.
11. Atsakovas paaiškino, kad Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje (redakcija, galiojanti nuo 2019 m. liepos 1 d.) nustatyta, jog kiekvienos šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1-4 punktuose nustatytos valstybinės pensijos dydis (pareigūnų ir karių valstybinių pensijų – kartu su mokamu priedu už tarnybą) bei šios pensijos dydžio (pareigūnų ir karių valstybinių pensijų – kartu su mokamu priedu už tarnybą) ir tam pačiam asmeniui paskirtų pagal šio straipsnio 1 dalį valstybinių pensijų ir socialinio draudimo pensijų bendra suma vienam asmeniui negali viršyti užpraeito ketvirčio prieš tą mėnesį, už kurį mokama valstybinė pensija, Lietuvos statistikos departamento paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio (neįtraukiant individualių įmonių darbo užmokesčio duomenų) 1,1637 dydžio. Pensijos dydžio ribojimą taiko valstybinę pensiją mokanti institucija.
12. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjos prašomas panaikinti Valdybos Sprendimas priimtas išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka išnagrinėjus Valdybos Vilniaus skyriaus 2019 m. rugsėjo 5 d. raštu Nr. (11.1E) DV_S-62340 persiųstą pareiškėjos 2019 m. rugsėjo 4 d. skundą „Dėl nepilnai išmokėtos valstybinės pensijos“. Teigė, kad Valdyba Sprendime informavo pareiškėją, jog 2018 m. birželio 28 d. Valstybinių pensijų įstatymo Nr. I-730 3 straipsnio pakeitimo įstatymu Nr. XIII-1351, įsigaliojusiu 2019 m. liepos 1 d., buvo pakeista Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalis, nustatant, kad kiekvienos šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1-4 punktuose nustatytos valstybinės pensijos dydis (pareigūnų ir karių valstybinių pensijų – kartu su mokamu priedu už tarnybą) bei šios pensijos dydžio (pareigūnų ir karių valstybinių pensijų – kartu su mokamu priedu už tarnybą) ir tam pačiam asmeniui paskirtų pagal šio straipsnio 1 dalį valstybinių pensijų ir socialinio draudimo pensijų bendra suma vienam asmeniui negali viršyti užpraeito ketvirčio prieš tą mėnesį, už kurį mokama valstybinė pensija, Lietuvos statistikos departamento paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio (neįtraukiant individualių įmonių darbo užmokesčio duomenų) 1,1637 dydžio. Taip pat paaiškino, kad šis įstatymo pakeitimas buvo padarytas atsižvelgiant į tai, kad nuo 2019 m. sausio 1 d. buvo pakeisti darbdavio ir darbuotojo mokamų valstybinio socialinio draudimo įmokų tarifai. Vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio (toliau – VDU) vidurkis padidintas 1,289 karto, todėl nuo 2019 m. liepos 1 d. valstybinių pensijų ribojimo koeficientas nuo 1,5 buvo sumažintas tuo pačiu dydžiu (1,289) – iki 1,1637 (1,5/1,289). Lietuvos statistikos departamento paskelbtas 2019 m. I ketvirčio VDU – 1 262,70 Eur, taigi, vadovaujantis nuo 2019 m. liepos 1 d. galiojančios redakcijos Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalimi, 2019 m. liepos mėnesio minėtame straipsnyje nurodytų pensijų suma negalėjo viršyti 1469,40 Eur (1,1637 x 1262,70 Eur).
13. Atsakovas vadovavosi Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalies nuostata ir nurodė, kad nuo 2019 m. liepos 1 d. įsigaliojusios redakcijos Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatų konstitucingumo klausimas Konstituciniame Teisme nebuvo nagrinėjamas ir šios normos šio teismo nėra pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, todėl privalomos vykdyti.
14. Valdyba, atsižvelgdama į nustatytą teisinį reglamentavimą, Sprendimu konstatavo, jog Utenos skyrius pareiškėjai teisėtai ir pagrįstai už 2019 m. liepos mėn. išmokėjo 564,75 Eur (1 469,40 – 904,65 (senatvės pensijos dydis)) dydžio pareigūnų valstybinę pensiją, todėl nėra teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjos reikalavimo mokėti iki 2019 m. liepos 1 d. galiojusios redakcijos Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatyto dydžio pareigūnų valstybinę pensiją.
15. Atsakovas vadovavosi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.246 straipsnio ir 6.271 straipsnio 4 dalies nuostatomis ir teigė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjai pareigūnų valstybinė pensija nuo 2019 m. liepos 1 d. apskaičiuota ir mokama teisingai, tinkamai taikant nuo 2019 m. liepos 1 d. įsigaliojusios redakcijos Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatas, todėl nėra būtinos deliktinės civilinės atsakomybės sąlygos – neteisėtų veiksmų, manė, kad pareiškėjos reikalavimas priteisti iš valstybės 1 273,95 Eur neišmokėtos pensijos dydžio žalos atlyginimą turėtų būti atmestas kaip nepagrįstas. Atsakovas taip pat manė, kad Valdybos Sprendimas yra teisėtas, todėl naikinti jo nėra teisinio pagrindo.
16. Trečiasis suinteresuotas asmuo Utenos skyrius (dabar – Panevėžio skyrius) atsiliepime į skundą nurodė, kad su pareiškėjos skundu nesutinka ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
17. Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad pareigūnų ir karių valstybinės pensijos mokamos vadovaujantis Valstybinių pensijų įstatymu, pagal kurio 3 straipsnio 3 dalies nuostatą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydis bei šios pensijos dydžio ir tam pačiam asmeniui paskirtų valstybinių pensijų ir socialinio draudimo pensijų bendra suma vienam asmeniui negali viršyti užpraeito ketvirčio prieš tą mėnesį, už kurį mokama valstybinė pensija, Lietuvos statistikos departamento paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,5 dydžio. Pažymėjo, kad 2018 m. birželio 28 d. Valstybinių pensijų įstatymo Nr. I-730 3 straipsnio pakeitimo įstatymu Nr. XIII-1351, įsigaliojusiu 2019 m. liepos 1 d., buvo pakeista Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalis, nustatant, kad kiekvienos šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1-4 punktuose nustatytos valstybinės pensijos dydis (pareigūnų ir karių valstybinių pensijų – kartu su mokamu priedu už tarnybą) bei šios pensijos dydžio (pareigūnų ir karių valstybinių pensijų – kartu su mokamu priedu už tarnybą) ir tam pačiam asmeniui paskirtų pagal šio straipsnio 1 dalį valstybinių pensijų ir socialinio draudimo pensijų bendra suma vienam asmeniui negali viršyti užpraeito ketvirčio prieš tą mėnesį, už kurį mokama valstybinė pensija, Lietuvos statistikos departamento paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesio bruto darbo užmokesčio (neįtraukiant individualių įmonių darbo užmokesčio duomenų) 1,1637 dydžio. Šis įstatymo pakeitimas buvo padarytas atsižvelgiant į tai, kad nuo 2019 m. sausio 1 d. buvo pakeisti darbdavio ir darbuotojo mokamų valstybinio socialinio draudimo įmokų tarifai. VDU vidurkis padidintas 1,289 karto, todėl nuo 2019 m. liepos 1 d. valstybinių pensijų ribojimo koeficientas nuo 1,5 buvo sumažintas tuo pačiu dydžiu iki 1,1637 (1,5/1,289). Utenos skyrius pareiškėjai moka pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, taikydamas minėtą valstybinės pensijos dydžio ribojimą.
18. Nurodė, kad Lietuvos statistikos departamento paskelbtas 2019 m. I ketvirčio VDU buvo 1 262,70 Eur. Trečiasis suinteresuotas asmuo vadovavosi nuo 2019 m. liepos 1 d. galiojančios redakcijos Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalimi ir teigė, kad 2019 m. liepos mėnesio minėtame straipsnyje nurodytų pensijų suma negalėjo viršyti 1 469,40 Eur (1,1637x1 262,70 Eur). Nurodė, kad pareiškėjai teisėtai ir pagrįstai už 2019 m. liepos mėn. išmokėjo 564,75 Eur (1 469,40 – 904,65 Eur (senatvės pensijos dydis)) pareigūnų ir karių valstybinės pensijos; už 2019 m. rugpjūčio mėn. – 564,75 Eur (1 469,40 – 904,65 Eur (senatvės pensijos dydis)) pareigūnų ir karių valstybinės pensijos; už 2019 m. rugsėjo mėn. – 564,75 Eur (1 469,40 – 904,65 Eur (senatvės pensijos dydis)) pareigūnų ir karių valstybinės pensijos.
19. Lietuvos statistikos departamento paskelbtas 2019 m. II ketvirčio VDU buvo 1 289 Eur, todėl vadovaujantis nuo 2019 m. liepos 1 d. galiojančios redakcijos Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalimi, 2019 m. spalio mėn. pensijų suma negalėjo viršyti 1 500,01 Eur (1,1637 × 1 289 Eur), todėl teigė, kad pagrįstai pareiškėjai už 2019 m. spalio mėn. išmokėjo 595,36 Eur (1 500,01 – 904,65 Eur (senatvės pensijos dydis)) pareigūnų ir karių valstybinės pensijos. Manė, jog nėra teisinio pagrindo pareiškėjos reikalavimu mokėti jai iki 2019 m. liepos 1 d. galiojusios redakcijos Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatyto dydžio pareigūnų ir karių valstybinę pensiją.
20. Trečiasis suinteresuotas asmuo vadovavosi Viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio, Civilinio kodekso 6.246, 6.247, 6.248 ir 6.271 straipsnių nuostatomis ir teigė, kad Utenos skyrius veikė taip, kaip pagal teisės norminius aktus privalėjo veikti – išmokėjo pareiškėjai pareigūnų ir karių valstybinę pensiją už 2019 m. rugpjūčio – spalio mėnesius vadovaudamasis nuo 2019 m. liepos 1 d. galiojančios redakcijos Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalimi, todėl Valdybos Sprendimą, iš kurio pareiškėja kildina savo patirtą žalą, laikė teisėtu. Nurodė, kad nagrinėjamu atveju nėra būtinosios deliktinės civilinės aneltsakomybės sąlygos – valdžios institucijos darbuotojų veiksmų neteisėtumo, civilinė atsakomybė neatsiranda.
II.
21. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. vasario 28 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.
22. Teismas nustatė, kad byloje ginčas kilo dėl Valdybos Sprendimo bei reikalavimo atlyginti 1 273,95 Eur turtinę žalą teisėtumo ir pagrįstumo.
23. Teismas, įvertinęs į bylą pateiktus duomenis, nustatė, kad Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2002 m. kovo 12 d. sprendimu Nr. 2 pareiškėjai nuo 2002 m. kovo 1 d. iki gyvos galvos paskirta pareigūnų valstybinė pensija už tarnybą. Pareiškėja 2019 m. rugsėjo 4 d. skundu kreipėsi į atsakovą, nurodydama, kad už 2019 m. liepos mėn. jai turėtų būti sumokėta 1 894 Eur pareigūnų valstybinės pensijos dydžio suma, kurios 989,35 Eur yra pareigūnų valstybinės pensijos dalis, tačiau jai buvo sumokėta tik 564,75 pareigūnų valstybinės pensijos. Pareiškėjos teigimu, jai buvo nesumokėta likusi pareigūnų valstybinės pensijos dalis – 424,65 Eur. Pareiškėja teigė, kad jai nepagrįstai buvo taikomos nuo 2019 m. liepos 1 d. įsigaliojusio Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatos, taip antrą kartą pritaikant valstybės įsipareigojimo neatitinkantį įstatymą. Pareiškėja taip pat teigė, jog jai pensija turi būti mokama pagal jos paskyrimo metu galiojusio įstatymo nuostatas.
24. Teismas nurodė, kad atsakovas Sprendimu netenkino pareiškėjos prašymo mokėti jai iki 2019 m. liepos 1 d. galiojusios redakcijos Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatyto dydžio pareigūnų ir karių valstybinę pensiją. Taip pat atsakovas išaiškino, kad nuo 2019 m. sausio 1 d. buvo pakeisti darbdavio ir darbuotojo mokamų valstybinio socialinio draudimo įmokų tarifai, kad VDU padidintas 1,289 karto, todėl nuo 2019 m. liepos 1 d. valstybinių pensijų ribojimo 1,5 koeficientas buvo sumažintas tuo pačiu dydžiu iki 1,1637 (1,5/1,289). Be kita ko, pareiškėjai buvo išaiškinta valstybinių pensijų skaičiavimo tvarka pagal nuo 2019 m. liepos 1 d. įsigaliojusio Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatas, pateiktas pareiškėjos pensijos už 2019 m. liepos mėn. skaičiavimas.
25. Teismas pažymėjo, kad Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje, kuri galiojo iki 2019 m. liepos 1 d., buvo įtvirtinta nuostata, pagal kurią kiekvienos šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1–4 punktuose nustatytos valstybinės pensijos dydis bei šios pensijos dydžio ir tam pačiam asmeniui paskirtų pagal šio straipsnio 1 dalį valstybinių pensijų ir socialinio draudimo pensijų bendra suma vienam asmeniui negali viršyti užpraeito ketvirčio prieš tą mėnesį, už kurį mokama valstybinė pensija, Lietuvos statistikos departamento paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,5 dydžio. Pensijos dydžio ribojimą taiko valstybinę pensiją mokanti institucija.
26. Lietuvos Respublikos Seimas 2018 m. birželio 28 d. įstatymu Nr. XIII-1351 (TAR, 2018, Nr. 2018-11453), įsigaliojusiu nuo 2019 m. liepos 1 d., pakeitė Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatas ir nustatė, kad kiekvienos šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1–4 punktuose nustatytos valstybinės pensijos dydis (pareigūnų ir karių valstybinių pensijų – kartu su mokamu priedu už tarnybą) bei šios pensijos dydžio (pareigūnų ir karių valstybinių pensijų – kartu su mokamu priedu už tarnybą) ir tam pačiam asmeniui paskirtų pagal šio straipsnio 1 dalį valstybinių pensijų ir socialinio draudimo pensijų bendra suma vienam asmeniui negali viršyti užpraeito ketvirčio prieš tą mėnesį, už kurį mokama valstybinė pensija, Lietuvos statistikos departamento paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio (neįtraukiant individualių įmonių darbo užmokesčio duomenų) 1,1637 dydžio. Pensijos dydžio ribojimą taiko valstybinę pensiją mokanti institucija.
27. Lietuvos Respublikos Seimo 2018 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. XIII-1351 2 straipsnio 1 dalyje nustatyta šio įstatymo įsigaliojimo data – 2019 m. liepos 1 d., 2 dalyje įtvirtinta, jog valstybinės pensijos dydis už 2019 m. birželio mėnesį ribojamas iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusioje Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka. Atsižvelgiant į tai, teismas nurodė, kad pareiškėjai nuo 2019 m. liepos 1 d. negalėjo būti skaičiuojama pareigūnų pensija kitaip, nei nustatyta šio įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje, t. y. pagal Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies redakciją, galiojusią iki 2019 m. liepos 1 d. Todėl skundžiamas atsakovo Sprendimas, kuriuo netenkintas pareiškėjos prašymas mokėti jai pareigūnų valstybinę pensiją pagal iki 2019 m. liepos 1 d. Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies redakciją, yra pagrįstas.
28. Teismas atkreipė dėmesį, kad Sprendime nurodytas jo priėmimo pagrindas (išnagrinėtos ir įvertintos pareiškėjos nurodytos aplinkybės, jai pateikta pareigūnų pensijų skaičiavimo tvarka), nurodyti motyvai, dėl kurių atsakovas nesutiko su pareiškėjos nurodytomis aplinkybėmis. Atsižvelgiant į tai, teismas nusprendė, kad Sprendimas priimtas pagal Valdybos kompetenciją, neprieštarauja Valdybos tikslams bei uždaviniams, atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nurodytus teisėtumo ir pagrįstumo kriterijus, pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, todėl nėra Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 91 straipsnyje nustatytų pagrindų, dėl kurių Sprendimas turėtų būti panaikintas.
29. Teismas pažymėjo, kad administraciniai teismai, spręsdami bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo, privalo vadovautis Civilinio kodekso 6.271 straipsnio nuostatomis, nustatančiomis deliktinės atsakomybės atvejus, kai žala atlyginama dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (ABTĮ 17 str. 1 d. 3 p.). Pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 4 dalį valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar darbuotojai privalėjo veikti. Pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnyje nustatytas žalos, atsiradusios dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, atlyginimo sąlygas, šiame straipsnyje numatytai viešajai atsakomybei atsirasti pakanka trijų sąlygų: neteisėtų veiksmų ar neveikimo, žalos ir priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš nurodytų sąlygų, valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė negalima, taigi jai neatsiranda pareiga atlyginti žalą. Tokį aiškinimą pateikia ir Konstitucinis Teismas, nurodęs, jog asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų (žr. Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimą).
30. Teismas konstatavo, kad valstybės institucija, t. y. Valdyba, iš kurios pareiškėja reikalauja neturtinės žalos atlyginimo, priimdama Sprendimą, elgėsi taip, kaip nustatyta teisės aktų reikalavimuose, neteisėti šios institucijos veiksmai laikytini neįrodytais, todėl žalos ir priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ir žalos nustatymas yra betikslis. Atsižvelgęs į tai, teismas nusprendė, kad nesant neteisėtų veiksmų, nėra visų deliktinei atsakomybei atsirasti būtinų sąlygų, todėl pareiškėjos reikalavimas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valdybos, 1 273,95 Eur turtinės žalos atlyginimą negali būti tenkinamas.
III.
31. Pareiškėja pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos pateiktą prašymą tenkinti pilnai.
32. Pareiškėja teigia, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė ABTĮ, neteisingai taikė ir aiškino Civilinio kodekso materialinės teisės normas, neteisingai vertino įrodymus, todėl priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą.
33. Pareiškėja vadovaujasi Civilinio kodekso 1.7 straipsnio 2 dalimi ir teigia, kad civiliniai įstatymai ir kiti civilinius santykius reglamentuojantys teisės aktai negalioja atgaline tvarka. Teigia, kad valstybinė prokuratūros pensija 2002 m. kovo 12 d. Generalinio prokuroro sprendimu Nr. 2 buvo paskirta už tarnybą iki gyvos galvos. Pareiškėja pabrėžia, kad pensijos paskyrimas ir mokėjimas buvo apibrėžtas tuo metu galiojančiais įstatymais. Valdyba bei Valdybos Utenos skyrius, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Seimo 2018 m. birželio 28 d. priimtu Valstybinių pensijų įstatymo Nr. I-730 3 straipsnio pakeitimo įstatymu, kuris įsigaliojo nuo 2019 m. liepos 1 d., pakeitė pareiškėjai mokamos pensijos skaičiavimą, sumažinant mokėjimo koeficientą ir pakeičiant paskirtos pensijos apskaičiavimo ir mokėjimo pagrindus, nustatytus iki gyvos galvos, sumažinant gaunamos pensijos dydį.
34. Pareiškėjas teigia, kad teismas, nagrinėdamas bylą, neatsižvelgė į precedentą, kad toks paskirtų valstybinių pensijų išmokėjimo ribojimas jau buvo nagrinėtas Konstitucinio Teismo ir 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažintas antikonstituciniu. Paaiškina, kad įstatymų leidėjas, pakeitęs teisinį reguliavimą Konstitucijai prieštaraujančiu būdu, neteisėtai apribojo pareiškėjos teisę į pilnai paskirtą valstybinę pensiją iki gyvos galvos.
35. Trečiasis suinteresuotas asmuo Valdybos Utenos skyrius (dabar – Panevėžio skyrius) pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriame prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti.
36. Trečiasis suinteresuotas asmuo paaiškina, kad pareiškėjai teisėtai ir pagrįstai už 2019 m. spalio mėn. išmokėjo 595,36 Eur (1 500,01 – 904,65 Eur (senatvės pensijos dydis)) pareigūnų pensiją. Trečiojo suinteresuoto asmens nuomone, tenkinti pareiškėjos reikalavimą ir mokėti iki 2019 m. liepos 1 d. galiojusios redakcijos Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatyto dydžio pareigūnų pensiją nėra teisinio pagrindo.
37. Pažymi, kad pareiškėjai pareigūnų pensijos dydis nuo 2019 m. liepos 1 d. nebuvo mažinamas: 2019 m. birželio mėn. išmokėtos pensijos dydis buvo 550,80 Eur, 2019 m. liepos – rugsėjo mėn. – 564,75 Eur, o 2019 m. spalio mėn. 595,36 Eur.
38. Atkreipia dėmesį, kad nuo 2019 m. liepos 1 d. įsigaliojusios redakcijos Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatų konstitucingumo klausimas Konstituciniame Teisme nebuvo nagrinėjamas ir šios normos Konstitucinio Teismo nėra pripažintos prieštaraujančios Konstitucijai, todėl privalomos vykdyti.
39. Teigia, kad Utenos skyrius veikė taip, kaip pagal teisės norminius aktus privalėjo veikti. Utenos skyriaus už 2019 m. rugpjūčio – spalio mėnesius pagrįstai išmokėjo pareigūnų pensiją, remiantis nuo 2019 m. liepos 1 d. galiojančios redakcijos Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalimi. Nurodo, kad nėra būtinosios deliktinės civilinės atsakomybės sąlygos – neteisėtumo, todėl, nekonstatavus valdžios institucijos darbuotojų veiksmų neteisėtumo, civilinė atsakomybė neatsiranda.
40. Atsakovas Valdyba pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriame prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.
41. Atsakovas teigia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas pareiškėjos skunde teismui pareikštų reikalavimų ribose, tinkamai išnagrinėjus ir pritaikius materialinės ir procesinės teisės normas, tinkamai įvertinus faktines aplinkybes ir rašytinius įrodymus, todėl apeliaciniame skunde nurodyti argumentai nesudaro pagrindo šį teismo sprendimą naikinti.
42. Atsakovas atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėja, prašydama panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, apeliaciniame skunde nenurodo, kokias materialinės ar procesinės teisės normas pažeidė teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, t. y. apeliaciniame skunde nenurodyti ABTĮ 146 ir 147 straipsniuose įvardyti pagrindai, sudarantys teisinį pagrindą naikinti skundžiamą teismo sprendimą.
43. Teigia, kad Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio nuostatos reglamentuoja valstybinių pensijų mokėjimo sąlygas, tad šio straipsnio pakeitimai nuo jų įsigaliojimo dienos taikomi visoms mokamoms valstybinėms pensijoms nepriklausomai nuo to, ar jos buvo paskirtos iki 2019 m. liepos 1 d., ar po šios datos. Pareigūnų pensijų įstatymo 12 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigų sprendimai pensijų skyrimo ar mokėjimo klausimais gali būti skundžiami Valstybinio socialinio draudimo įstatymo nustatyta tvarka ir terminais. Valdyba, remiantis Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 41 straipsnio 1 dalimi, yra privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija Valdybos teritorinių skyrių sprendimams ir veiksmams (neveikimui) apskųsti. Valdybos Sprendimas yra priimtas privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka išnagrinėjus pareiškėjos 2019 m. rugsėjo 4 d. skundą. Pareiškėja 2019 m. rugsėjo 4 d. skunde Valdybai nurodė, jog „Išmokant pensiją už 2019 m. liepos mėn. man nepagrįstai taikytas valstybinių pensijų įstatymo Nr. I-730 3 straipsnio pakeitimo įstatymas (priimtas 2018 m. birželio 28 d. ir įsigaliojęs nuo 2019 m. liepos 1 d.), kuriuo išmokamos pensijos dydis yra sumažintas nuo 1,5 užpraeito ketvirčio darbo užmokesčio dydžio iki 1,1637, tokiu būdu man antrą kartą nepagrįstai taikytas antikonstitucinis įstatymas neatitinkantis Valstybės įsipareigojimo.“ Iš pareiškėjos skundo turinio Valdyba padarė išvadą, kad pareiškėja kėlė reikalavimą dėl pareigūnų pensijos sumažinimo už 2019 m. liepos mėnesį (pastaba – pareigūnų pensijos mokamos už praėjusį mėnesį).
44. Atsakovas nurodo, kad teismas, nustatęs, jog Valdybos sprendimas priimtas Valdybos kompetencijos ribose, neprieštarauja Valdybos tikslams bei uždaviniams, atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nurodytus teisėtumo ir pagrįstumo kriterijus, pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų nuostatomis, pagrįstai nusprendė, jog nėra ABTĮ 91 straipsnyje nustatytų pagrindų, dėl kurių Valdybos sprendimas turėtų būti panaikintas.
45. Pažymi, kad dėl nuo 2019 m. liepos 1 d. įsigaliojusių Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatų konstitucingumo ar jų taikymo nebuvo sprendžiama pareiškėjos nurodytame Konstitucinio Teismo nutarime, todėl pareiškėjos apeliaciniame skunde nurodytu Konstitucinio Teismo nutarimu esančiais išaiškinimais nesivadovautina. Taip pat atmestini kaip nepagrįsti ir pareiškėjos argumentai, kad atsakovas taiko įstatymą atgal. Kaip nurodo ir pati pareiškėja, jai pareigūnų pensija pagal nuo 2019 m. liepos 1 d. įsigaliojusias Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatas mokama nuo 2019 m. liepos mėnesio, t. y. nuo įstatymo įsigaliojimo, netaikant šių nuostatų pareiškėjos pareigūnų pensijų, kurios buvo gautos iki 2019 m. liepos 1 d., apskaičiavimui.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV.
46. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo, be kita ko, dėl Valdybos Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Pirmosios instancijos teismas sprendimu pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.
47. Pareiškėja apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė ABTĮ, neteisingai taikė ir aiškino Civilinio kodekso materialinės teisės normas, neteisingai vertino įrodymus, todėl priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą. Pareiškėja teigia, jog Valdyba bei Valdybos Utenos skyrius, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Seimo 2018 m. birželio 28 d. priimtu Valstybinių pensijų įstatymo Nr. I-730 3 straipsnio pakeitimo įstatymu, kuris įsigaliojo nuo 2019 m. liepos 1 d., pakeitė pareiškėjai mokamos pensijos skaičiavimą, sumažinant mokėjimo koeficientą ir pakeičiant paskirtos pensijos apskaičiavimo ir mokėjimo pagrindus, nustatytus iki gyvos galvos, sumažinant gaunamos pensijos dydį. Pareiškėja mano, kad įstatymų leidėjas, pakeitęs teisinį reguliavimą Konstitucijai prieštaraujančiu būdu, neteisėtai apribojo pareiškėjos teisę į pilnai paskirtą valstybinę pensiją iki gyvos galvos.
48. Teisėjų kolegija pažymi, kad vadovaujantis ABTĮ 140 straipsnio 1 dalimi šioje byloje priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, nurodytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje, t. y. aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos. Apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013).
49. Minėta, jog pareiškėja apeliaciniame skunde teigia, kad Valdyba bei Valdybos Utenos skyrius, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Seimo 2018 m. birželio 28 d. priimtu Valstybinių pensijų įstatymo Nr. I-730 3 straipsnio pakeitimo įstatymu, kuris įsigaliojo nuo 2019 m. liepos 1 d., pakeitė pareiškėjai mokamos pensijos skaičiavimą, sumažinant mokėjimo koeficientą ir pakeičiant paskirtos pensijos apskaičiavimo ir mokėjimo pagrindus, nustatytus iki gyvos galvos, sumažinant gaunamos pensijos dydį. Pareiškėja mano, kad įstatymų leidėjas, pakeitęs teisinį reguliavimą Konstitucijai prieštaraujančiu būdu, neteisėtai apribojo pareiškėjos teisę į pilnai paskirtą valstybinę pensiją iki gyvos galvos.
50. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Konstitucinis Teismas 2021 m. birželio 17 d. sprendimu Nr. KT107-S98/2021 atsisakė nagrinėti pareiškėjo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo prašymą ištirti, „ar Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo Nr. I-730 3 straipsnio pakeitimo įstatymo (TAR, 2018-07-05, Nr. 2018-11453) 2 straipsnio 2 dalis, kurioje nėra nustatytas draudimas taikyti Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalį (2018 m. birželio 28 d. redakcija, galiojanti nuo 2019 m. liepos 1 d.) pensijoms, paskirtoms ir pradėtoms mokėti iki 2019 m. liepos 1 d., neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui“. Šiame sprendime Konstitucinis Teismas, be kita ko, konstatavo, kad Seimas 2018 m. birželio 28 d. priėmė Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo Nr. I-1336 2, 4, 7, 8, 10, 23, 25 ir 32 straipsnių pakeitimo įstatymą, kuris pagal šio įstatymo 9 straipsnio 1 dalį įsigaliojo, išskyrus tam tikras išimtis, 2019 m. sausio 1 d. Šio įstatymo 9 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad iki šio įstatymo įsigaliojimo draudėjas (darbdavys), kurio valstybinio socialinio draudimo įmokos perkeliamos pagal darbo sutartį dirbančiam darbuotojui, privalo perskaičiuoti darbuotojo bruto darbo užmokestį, jį padidindamas 1,289 karto ir atitinkamai pakeisdamas darbo sutartį su darbuotoju be išankstinio jo sutikimo, taip pat kad iki šio įstatymo įsigaliojimo buvęs pagal darbo sutartį dirbančio darbuotojo neto darbo užmokestis negali sumažėti dėl pagal darbo sutartį dirbančio darbuotojo atlyginimo perskaičiavimo ir (ar) draudėjo valstybinio socialinio draudimo įmokų perkėlimo apdraustajam. Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad, kaip matyti iš įstatymo, kuriuo pakeista Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalis (2016 m. birželio 29 d. redakcija), travaux préparatoires, jis priimtas atsižvelgiant į tai, kad nuo 2019 m. sausio 1 d. buvo sujungtos darbdavio ir darbuotojo mokamos valstybinio socialinio draudimo įmokos, perkeliant draudėjo (darbdavio) ligos, motinystės ir sveikatos draudimo mokėtas įmokas apdraustajam (darbuotojui). Kaip minėta, perkėlus šias įmokas apdraustajam, šalies ūkio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis padidėjo 1,289 karto. Konstitucinis Teismas pažymėjo ir tai, kad iš šio įstatymo travaux préparatoires matyti, jog įstatymo projektu siūlyta perskaičiuoti vidutiniu darbo užmokesčiu išreikštą valstybinių pensijų dydžio ribojimą, nustatant jį proporcingai mažesnį – 1,1637 vidutinio darbo užmokesčio (1,5 vidutinio darbo užmokesčio / 1,289), siekiant išlaikyti tokį valstybinių pensijų dydį, koks buvo nustatytas tuo metu (t. y. išvengti nepagrįsto jų padidėjimo), atsižvelgiant į tai, kad įgyvendinant mokesčių reformą rengtasi sujungti darbuotojo ir darbdavio mokamas socialinio draudimo įmokas, atitinkamai perskaičiuoti darbo jėgos mokesčių tarifus, o tai turėjo lemti didesnį darbo užmokestį asmeniui (darbo užmokestis darbuotojui turėjo būti nominaliai padidintas 1,289 karto) ir dėl to atitinkamai didėjo Lietuvos statistikos departamento skelbiamas bruto vidutinis darbo užmokestis. Įstatymo projekto aiškinamajame rašte nurodyta, kad priėmus įstatymo projektą bus išvengta nepagrįsto (dėl pensijų, ligos, motinystės ir sveikatos draudimo įmokų perkėlimo iš draudėjo apdraustajam, dėl ko darbo užmokestis turėjo nominaliai padidėti 1,289 karto) iš valstybės biudžeto mokamų išmokų didėjimo. Konstitucinis Teismas nurodė, jog nuo 2019 m. sausio 1 d. dalis darbdavio lėšomis iki tol mokėtų valstybinio socialinio draudimo įmokų yra priskaičiuojamos prie darbuotojų atlyginimų, todėl šalies ūkio vidutinis mėnesinis darbo užmokestis nuo 2019 m. sausio 1 d. nominaliai padidėjo 1,289 karto. Atsižvelgiant į šį tik nominalų šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio padidėjimą, siekiant išlaikyti esamus valstybinių pensijų dydžius, įstatyme buvo nustatytas naujas valstybinių pensijų dydžio bei šios pensijos dydžio ir tam pačiam asmeniui paskirtų kitų valstybinių pensijų ir socialinio draudimo pensijų bendros sumos vienam asmeniui dydžio ribojimo koeficientas – 1,1637, t. y. iki tol nustatytojo koeficiento skaitinė vertė tuo pačiu dydžiu (1,289) sumažinta nuo 1,5 iki 1,1637 (1,5/1,289). Konstitucinis Teismas darė išvadą, jog, atsižvelgiant į šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio nominalų padidėjimą pakeitus minėto koeficiento skaitinę vertę, įstatyme nustatytu teisiniu reguliavimu asmenims, kuriems valstybinė pensija buvo paskirta ir pradėta mokėti iki 2019 m. liepos 1 d., valstybinės pensijos dydis bei šios pensijos dydžio ir tam pačiam asmeniui paskirtų kitų valstybinių pensijų ir socialinio draudimo pensijų bendra suma vienam asmeniui realiai nebuvo mažinami. Taigi, atsižvelgiant į šiuos Konstitucinio Teismo išaiškinimus, aktualius šiai administracinei bylai, darytina išvada, kad pareiškėjos argumentai, esą, įstatymų leidėjas, pakeitęs teisinį reguliavimą Konstitucijai prieštaraujančiu būdu, neteisėtai apribojo pareiškėjos teisę į pilnai paskirtą valstybinę pensiją iki gyvos galvos, taip pat, kad Valdyba bei Valdybos Utenos skyrius pakeitė pareiškėjai mokamos pensijos skaičiavimą, sumažinant mokėjimo koeficientą ir pakeičiant paskirtos pensijos apskaičiavimo ir mokėjimo pagrindus, nustatytus iki gyvos galvos, sumažinant gaunamos pensijos dydį, nėra pagrįsti.
51. Apeliaciniame skunde pareiškėja taip pat nurodė, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė ABTĮ, neteisingai vertino įrodymus, todėl priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį (buvusi 6 dalis) jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Vertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016; 2018 m. rugpjūčio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4688-415/2018; kt.). Šios administracinės bylos kontekste paminėtina, kad pareiškėjai pareigūnų pensijos dydis nuo 2019 m. liepos 1 d. nebuvo mažinamas: 2019 m. birželio mėn. išmokėtos pensijos dydis buvo 550,80 Eur, 2019 m. liepos – rugsėjo mėn. – 564,75 Eur, o 2019 m. spalio mėn. 595,36 Eur (b. l. 27). Taigi, nėra jokio teisinio pagrindo teigti, kad pareiškėja įrodė, jog jos paskirta valstybinė pensija buvo mažinama; taip pat nėra teisinio pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai įvertino, jog pareiškėjai paskirta valstybinė pensija buvo mažinama.
52. Apeliaciniame skunde pareiškėja teigia, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai taikė ir aiškino Civilinio kodekso materialinės teisės normas. Teisėjų kolegija nesutinka su šia pareiškėjos pozicija. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad valstybės institucija, t. y. Valdyba, iš kurios pareiškėja reikalauja neturtinės žalos atlyginimo, priimdama Sprendimą, elgėsi taip, kaip nustatyta teisės aktų reikalavimuose, neteisėti šios institucijos veiksmai laikytini neįrodytais, todėl žalos ir priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ir žalos nustatymas yra betikslis. Atsižvelgęs į tai, teismas nusprendė, kad nesant neteisėtų veiksmų, nėra visų deliktinei atsakomybei atsirasti būtinų sąlygų, todėl pareiškėjos reikalavimas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valdybos, 1273,95 Eur turtinės žalos atlyginimą negali būti tenkinamas.
53. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktų įrodymų visumą, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas bei priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija