Administracinė byla Nr. A-424-556/2018
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04779-2014-7
Procesinio sprendimo kategorija 13.7
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2018 m. balandžio 11 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. S. skundą atsakovui Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Vilniaus teritorinei muitinei, V. V. (V. V.), A. D., S. K., M. B., dėl sprendimo panaikinimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėjas R. S. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti: Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir MGK) 2014 m. rugsėjo 26 d. sprendimą Nr. S-191(7-155/2014), Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir Muitinės departamentas) 2014 m. gegužės 29 d. sprendimą Nr. 1A-294 ir Vilniaus teritorinės muitinės 2014 m. kovo 14 d. sprendimą Nr. 2TR-19-0066 bei grąžinti mokestinės prievolės įregistravimo pareiškėjui klausimą nagrinėti iš naujo.
2. Pareiškėjas nurodė, kad Vilniaus teritorinės muitinės mokesčių apskaitos ir išieškojimo skyriaus pranešime apie į apskaitą įtrauktus mokėtinus mokesčius, nurodoma, kad solidariems skolininkams V. V., A. D., S. K., M. B. ir R. S. yra apskaičiuoti mokesčiai bei su jais susijusios sumos: 2 972,00 Lt muito, 27 240,00 Lt akcizo, 7 428,00 pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM), 11 852,00 Lt akcizo delspinigių, 3 232,00 Lt PVM delspinigių, iš viso – 52 724,00 Lt, iš kurių 15 084,00 Lt sudaro delspinigiai (28,6 proc. skolos).
3. Pareiškėjas teigė, kad Vilniaus teritorinė muitinė neteisingai apskaičiavo delspinigius už neteisėtai į Bendrijos muitų teritoriją įvežtas prekes. Vilniaus apygardos teismo 2013 m. vasario 26 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-35/2013, pareiškėjas kartu su kitais, buvo pripažintas kaltu dėl kontrabandos, t. y. dėl neteisėto prekių įvežimo į Bendrijos muitų teritoriją. Teismo nuosprendis įsiteisėjo 2013 m. kovo 19 d. todėl, pareiškėjo manymu, būtent nuo šios dienos Vilniaus teritorinei muitinei galėjo atsirasti teisė laikyti, kad galimas mokestinis ginčas su skolininkais pasibaigė, nes kol vyko teisminis procesas ir nebuvo aiškus galutinis procesinis sprendimas, muitinei nebuvo atsiradusi teisė ne tik reikalauti priverstinai išieškoti nepriemokų, bet nebuvo prasidėjęs ir delspinigių skaičiavimo terminas. Taigi Vilniaus teritorinė muitinė nenustatė, nuo kada muitinei atsirado teisė reikalauti mokestinės nepriemokos už neteisėtai į Bendrijos muitų teritoriją įvežtas prekes neįskaitant muito, nenustatė delspinigių skaičiavimo termino pradžios, netaikė 180 dienų delspinigių apskaičiavimo termino. Pasak pareiškėjo, toks delspinigių dydis atlieka ne kompensacijos, o kriminalinio nubaudimo funkciją.
4. Pareiškėjas teigė, kad Muitinės departamentas, nuspręsdamas palikti Vilniaus teritorinės muitinės 2014 m. kovo 14 d. sprendimą Nr. 2TR-19-0066 turėjo ir privalėjo numatyti skolos išieškojimo socialines pasekmes kaltininkui – solidariam skolininkui, taip pat muitinė turėtų nustatyti aplinkybes, įrodančias, kad kiti solidarūs skolininkai nepaliks vienam pareiškėjui prievolės padengimo.
5. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad galutinis procesinis sprendimas jo atžvilgiu buvo priimtas tik 2013 m. birželio 28 d. (Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-397/2013), t. y. nurodoma data turėtų būti vertinama, kaip teisės išieškoti mokestinę nepriemoką atsiradimo diena. Muitinė tik 2014 m. kovo 14 d. sprendimu Nr. 2TR-19-0066 konstatavo, kad vadovaujantis Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92 202 straipsnio 3 dalies 2 ir 3 punktais pareiškėjas laikytinas skolininku muitinei. Taigi Vilniaus teritorinė muitinė 9 mėnesius nuo teisės įregistruoti skolą atsiradimo dienos nieko nedarė, tuo iš esmės piktnaudžiavo teise ir neteisėtai bei nepagrįstai priskaičiavo pareiškėjui delspinigius.
6. Pareiškėjas nurodė, kad MGK privalėjo vertinti ir tai, jog neteisėtai įvežtos cigaretės buvo sulaikytos įvežimo momentu, konfiskuotos bei sunaikintos. Bendrijos muitinės kodekso (Tarybos reglamentas (EEB) Nr. 2913/92) 233 straipsnyje nurodoma, kad skola muitinei išnyksta, jeigu prekės, su kuriomis susijusi skola muitinei, yra atsiradusi vadovaujantis 202 straipsniu, sulaikomos jų neteisėto įvežimo metu ir tuo pat metu arba vėliau konfiskuojamos.
8. Atsakovas nurodė, kad 1992 m. spalio 12 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą (toliau – ir Bendrijos muitinės kodeksas) 202 straipsnio 1 dalies a) punktas reglamentuoja, kad importo skola muitinei atsiranda neteisėtai įvežant į Bendrijos muitų teritoriją importo muitais apmokestinamas prekes. Šio straipsnio 2 ir 3 dalyse pažymima, kad skola muitinei atsiranda neteisėto prekių įvežimo momentu, o skolininkais laikomi asmenys, neteisėtai įvežę prekes bei bet kurie asmenys, kurie dalyvavo neteisėtai įvežant prekes ir žinojo arba, yra pagrindo manyti, turėjo žinoti, kad toks prekių įvežimas yra neteisėtas ir bet kurie asmenys, kurie įsigijo arba laikė atitinkamas prekes ir jų įsigijimo arba gavimo metu žinojo (turėjo žinoti), kad prekės buvo įvežtos neteisėtai.
9. Atsakovas pažymėjo, kad Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. birželio 28 d. nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-397/2013 apskųstas nebuvo, todėl jame konstatuoti faktai dėl pareiškėjo dalyvavimo nurodytose nusikalstamose veikose, cigarečių gabenimo bei laikymo fakto, cigarečių kiekio bei tos aplinkybės, kad rastos cigaretės buvo pažymėtos Baltarusijos Respublikos banderolėmis, neginčytinos, todėl spręstina, kad pareiškėjas žinojo apie neteisėtai įvežamas prekes ir pagrįstai buvo pripažintas skolininku muitinei.
10. Atsakovas nesutiko su pareiškėjo teiginiu, kad jeigu prekės sulaikomos jų neteisėto įvežimo metu ir tuo pat metu ar vėliau yra konfiskuojamos, skola muitinei išnyksta. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad ginčo prekės – cigaretės, buvo sulaikytos ne jų įvežimo metu, o vėliau, joms jau patekus į Bendrijos muitų teritoriją. Įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje buvo nustatyta, kad cigaretės buvo sulaikytos ne pirmojoje jų įvežimo į Bendrijos muitų teritoriją muitinės įstaigos zonoje prie Bendrijos išorinės sienos, o kelio „Vilnius-Medininkai“ atkarpoje, esančioje 20 km nuo Medininkų muitinės posto.
11. Atsakovas nesutiko, kad pareiškėjui turi būti taikoma subsidiari atsakomybė. Teismas, skirdamas pareiškėjui bausmę už nusikaltimo padarymą, nuosprendyje pažymėjo, kad pareiškėjas veikė bendrininkų grupėje, ir ši aplinkybė buvo pripažinta sunkinančia. Kadangi minėtas nuosprendis yra įsiteisėjęs, bendrininkavimo faktas neginčytinas ir taikytinas preziumuojant solidarią skolininkų atsakomybę.
12. Atsakovas pažymėjo, kad mokesčių administratorius turėjo teisę skaičiuoti delspinigius už laikotarpį nuo prekių pateikimo į Bendrijos teritoriją dienos iki skundžiamo sprendimo surašymo dienos.
13. Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus teritorinė muitinė atsiliepimu prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
14. Trečiasis suinteresuotas asmuo pažymėjo, kad muitinė, remdamasi Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies antrąją įtrauka, pareiškėją pagrįstai pripažino skolininku muitinei, kadangi jis ne tik žinojo apie neteisėtą akcizinių prekių (cigarečių) įvežimą, bet ir sudarė sąlygas šiai nusikalstamai veikai atlikti už tai gaudamas sutartą atlygį. Ikiteisminės ginčą nagrinėjusios institucijos pareiškėjo skundžiamuose sprendimuose detaliai išanalizavusios neteisėto akcizinių prekių įvežimo aplinkybes, nuosekliai ir išsamiai taikė teisės normas susidariusioje situacijoje.
15. Trečiasis suinteresuotas asmuo atkreipė dėmesį, kad baudžiamojoje byloje yra nustatytas neginčytinas bendrininkavimo faktas ir teismo nuosprendyje pateikta pareiškėjo veiksmų kvalifikacija turi prejudicinę reikšmę nagrinėjamai bylai, todėl taikytina solidari bendraskolių atsakomybė.
16. Trečiasis suinteresuotas asmuo pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog 180 dienų terminas skaičiuojant delspinigius yra taikomas tik skaičiuojant delspinigius už laikotarpį nuo mokesčių įstatymuose numatytos teisės priverstinai išieškoti mokestinę nepriemoką atsiradimo momento. Pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo kolegija administracinėje byloje Nr. A438-401/2010 pažymėjo, kad, kol nagrinėtas mokestinis ginčas nebuvo pasibaigęs galutiniu ir įsiteisėjusiu procesiniu sprendimu, nebuvo atsiradusi teisė priverstinai išieškoti mokestinę nepriemoką, todėl nebuvo prasidėjęs ir įstatyme numatytas 180 dienų delspinigių skaičiavimo terminas.
17. Vilniaus teritorinė muitinė akcentavo, kad pareiškėjas neteisingai traktuoja Bendrijos muitinės kodekso 233 straipsnyje numatytų mokestinės prievolės pasibaigimo atvejų taikymą. Bendrijos muitinės kodekso 233 straipsnyje nurodoma, kad skola muitinei išnyksta, kai d) jeigu prekės, su kuriomis susijusi skola muitinei yra atsiradusi vadovaujantis 202 straipsniu, sulaikomos jų neteisėto įvežimo metu ir tuo pat metu arba vėliau konfiskuojamos. Šiuo atveju neteisėtai gabenamos prekės buvo sulaikytos jau įvežtos į Bendrijos muitų teritoriją, kai prekės jau turėjo būti apmokestintos importo muitais ir kitais mokesčiais, todėl minėta nuostata nėra taikytina.
18. Trečiasis suinteresuotas asmuo M. B. atsiliepimu su pareiškėjo skundu sutiko, prašė jį tenkinti (I t., b. l. 48–49).
II.
20. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. rugsėjo 20 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.
21. Teismas nustatė, kad Vilniaus apygardos teismas 2013 m. vasario 26 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-35/2013 pripažino pareiškėją R. S. kaltu padarius nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 199 straipsnio 1 dalyje, 1992 straipsnio 1 dalyje bei 228 straipsnio 2 dalyje. Nustatyta, kad pareiškėjas, piktnaudžiaudamas dėl turtinės naudos sau, padėjo 1 kartą neteisėtai per valstybės sieną gabenti akcizais apmokestinamas prekes, kurių vertė viršijo 250 MGL dydžio sumą, tokiu piktnaudžiavimu padarydamas didelę neturtinę žalą valstybei. Pareiškėjas, veikdamas priešingais tarnybai interesais, prisidėjo prie to, kad kontrabandinis cigarečių krovinys (6 000 pakelių cigarečių „Fest“), gabenamas automobiliu „(duomenys neskelbtini)“, neteisėtai patektų į Lietuvos Respublikos teritoriją.
22. Teismas nustatė, kad pareiškėjas apskundė minėtą teismo nuosprendį, o Lietuvos apeliacinis teismas 2013 m. birželio 28 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1A-397/2013 nusprendė skundžiamą sprendimą pakeisti iš dalies: pašalinti iš nuosprendžio aprašomosios dalies, kad pareiškėjas piktnaudžiavo tarnybine padėtimi sukurstytas R. S., taip pat nusprendė paskirti galutinę subendrintą bausmę – 120 MGL (15 600 Lt) dydžio baudą.
23. Teismas nustatė, kad 2014 m. kovo 14 d. sprendimu Nr. 2TR-19-0066 Vilniaus teritorinė muitinė konstatavo, jog vadovaujantis Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies 2 ir 3 įtraukomis, pareiškėjas yra asmuo, žinojęs apie prekių (cigarečių) įvežimo į bendrijos teritoriją neteisėtumą, todėl laikytinas skolininku muitinei. Pareiškėjas Vilniaus teritorinės muitinės sprendimu pripažintas atsakingu už įvežtas iš trečiųjų šalių importo muitais apmokestinamas ir muitinei nepateiktas prekes. Minėtu sprendimu įregistruota 2 972 Lt muito, 27 240 Lt akcizo bei 7 428 Lt pridėtinės vertės mokesčio nepriemoka. Taip pat, vadovaujantis MAĮ 96 straipsnio 1 dalies 2 punktu, už laiku nesumokėtus importo mokesčius apskaičiuota 11 852 Lt akcizo delspinigių ir 3 232 Lt PVM delspinigių.
24. Teismas nustatė, kad pareiškėjas, nesutikdamas su Vilniaus teritorinės muitinės 2014 m. kovo 14 d. sprendimu Nr. 2TR-19-0066, jį apskundė Muitinės departamentui, kuris 2014 m. gegužės 29 d. sprendimu Nr. 1A-294 konstatavo, kad Vilniaus teritorinė muitinė pagrįstai, nurodydama faktines aplinkybes bei teisinį pagrindą, įregistravo skolą muitinei bei apskaičiavo mokestinę nepriemoką, todėl pagrindo naikinti skundžiamą sprendimą nėra. Pareiškėjas dėl 2014 m. gegužės 29 d. Muitinės departamento sprendimo Nr. 1A-294 pateikė skundą MGK, kuri 2014 m. rugsėjo 26 d. sprendimu Nr. S-191 (7-155/2014) „Dėl R. S. 2014-07-19 skundo“ nusprendė patvirtinti Muitines departamento 2014 m. gegužės 29 d. sprendimą Nr. 1A-294.
25. Teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 40 straipsnio 1 punktu, 81 straipsnio 2 dalimi, 95 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 96 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau – ir PVM įstatymas) 123 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos akcizų įstatymo 22 straipsnio 1 dalimi, sprendė, kad delspinigiai skaičiuojami nuo kitos dienos po to, kai mokestis pagal tuo metu galiojančius mokesčių teisės aktus turėjo būti sumokėtas į biudžetą, t. y. nuo pažeidimo padarymo, iki patikrinimo rezultatus įforminančio dokumento surašymo dienos. Kadangi R. S. nevykdė pareigos teisės aktų nustatyta tvarka sumokėti PVM bei akcizo mokesčius, teismas konstatavo, kad jam pagrįstai buvo apskaičiuoti šių mokesčių delspinigiai.
26. Teismas nurodė, kad Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 1 dalies a punkto, 2 bei 3 dalių taikymo prasme muitinės skolos atsiradimo momentas yra siejamas su muitu apmokestinamų prekių neteisėtu įvežimu į Bendrijos muitų teritoriją. Būtent su tokio įvežimo data yra siejama pareigos sumokėti muito mokesčius atsiradimo diena, nuo kurios turi būti pradėti skaičiuoti tam tikrų mokesčių delspinigiai (MAĮ 96, 97 str.). Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies antros įtraukos taikymo prasme pareiškėjas yra tinkamas tokios mokestinės prievolės (bei su jos atsiradimu siejamų delspinigių) mokėjimo subjektas, nes dalyvavo neteisėtai įvežant prekes ir žinojo, kad toks prekių įvežimas neteisėtas. Teismas sprendė, kad pareiškėjo minimas teismo nuosprendis ir jo įsiteisėjimo data nagrinėjamoje byloje neturi pareiškėjo nurodytos reikšmės aptariamų delspinigių skaičiavimo pradžios nustatymo prasme. Todėl teismas pripažino, kad Vilniaus teritorinė muitinė šiuo aspektu priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, atitinkantį ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (2016 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-285-143/2016).
27. Teismas nurodė, kad pareiškėjas skunde pareigos mokėti mokestį atsiradimo momentą neteisingai sutapatina su teisės priverstinai išieškoti atsiradimo momentu, todėl, vadovaudamasis MAĮ 98 straipsnio 2 dalies nuostatomis, nepagrįstai nurodo 180 dienų delspinigių skaičiavimo terminą. Teismas pažymėjo, kad, kol šis mokestinis ginčas nėra pasibaigęs galutiniu ir įsiteisėjusiu procesiniu sprendimu, nėra atsiradusi teisė privestinai išieškoti mokestinę nepriemoką, todėl nėra prasidėjęs ir įstatyme numatytas 180 dienų delspinigių skaičiavimo terminas. Delspinigiai pareiškėjui šiuo aspektu apskaičiuoti nepažeidžiant įstatymų.
28. Teismas pažymėjo, kad baudžiamosios atsakomybės taikymas neeliminuoja mokestinės prievolės vykdymo. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (administracinė byla Nr. A6-238/2007), pareiga mokėti mokesčius, atleidimo nuo jų pagrindai bei su juo susiję klausimai yra reguliuojami mokesčių teisės aktuose, todėl baudžiamosios ar administracinės atsakomybės klausimus reglamentuojantys įstatymai šiuo atveju netaikytini. Pareiga mokėti mokesčius atsiranda pagal mokesčių įstatymus, o baudžiamoji ar administracinė atsakomybė pagal kitus įstatymus, reguliuojančius su atitinkama atsakomybe susijusius klausimus, t. y. skiriasi šių teisinių reiškinių pagrindai, skiriasi ir jų esmė bei tikslai, todėl pareiga mokėti mokesčius ir pareiga atsakyti už padarytą nusikaltimą, baudžiamąjį nusižengimą ar administracinės teisės nusižengimą gali egzistuoti vienu metu, kilti dėl vieno ir to paties veiksmo ar rezultato. Todėl teismas pareiškėjo argumentą, kad buvo pažeistas non bis in idem (dvigubo baudimo draudimo) principas, atmetė kaip nepagrįstą, nes pareiškėjui buvo skirta kriminalinė bausmė bei pritaikyta fiskalinė atsakomybė už netinkamą mokestinių prievolių vykdymą. Byloje nagrinėjamu atveju fiskalinė atsakomybė apsiribojo tik atitinkamų mokesčių bei delspinigių priskaičiavimu už mokesčių įstatymų pažeidimus, tačiau nebuvo paskirtos baudos už šių pažeidimų padarymą, kurios (baudos) ir galėtų būti vertinamos, kaip pakartotinis pareiškėjo nubaudimas už tą pačią veiką baudžiamojoje ir mokestinėje bylose.
29. Teismas nagrinėdamas pareiškėjo skundo teiginius, kad Vilniaus teritorinė muitinė bei Muitinės departamentas turėjo savo iniciatyva nustatyti tokias sumas ir kapitalo apimtį, nuo kurių pareiškėjas gali būti atleidžiamas dėl socialinių pasekmių pareiškėjui, nurodė, kad delspinigių skyrimo bei atleidimo nuo jų klausimus reglamentuoja MAĮ 100 straipsnio 1 dalis, kurioje nustatyta, jog mokesčių mokėtojas gali būti atleidžiamas nuo skaičiuojamų (apskaičiuotų), bet nesumokėtų (neišieškotų) delspinigių ar jų dalies, jeigu: <...> yra šio įstatymo 141 straipsnio 1 dalyje nustatytas pagrindas; kitais atvejais, kai delspinigius išieškoti netikslinga ekonominiu ir (ar) socialiniu požiūriu, kaip tai suprantama pagal šio įstatymo 113 straipsnio 1 dalies 3 punktą. Šis atleidimo pagrindas gali būti taikomas tik mokesčių mokėtojams – fiziniams asmenims.
30. Teismas nurodė, kad iš šios teisės normos konstrukcijos matyti, kad joje yra nustatyti du savarankiški atleidimo nuo delspinigių pagrindai, kurių pritaikymo sąlygos yra išdėstytos kitų teisės normų dispozicijose – MAĮ 113 straipsnio 1 dalies 3 punkte ir 141 straipsnio 1 dalyje.
31. Teismas nurodė, kad pagal MAĮ 113 straipsnio 1 dalies 3 punktą pripažįstama, kad mokestinę nepriemoką <...> „priverstinai išieškoti netikslinga socialiniu ir (arba) ekonominiu požiūriu, kai: <...> sunki fizinio asmens ekonominė (socialinė) padėtis: fiziniam asmeniui reikia valstybės paramos (asmuo yra pensinio amžiaus, neįgalusis, asmeniui reikalingas gydymas, medicininė profilaktika ir reabilitacija, asmuo yra bedarbis, gauna socialinę pašalpą) arba tokia parama jau teikiama. Šis nepriemokos pripažinimo beviltiška pagrindas taikomas tik mokesčių mokėtojams, kurie yra fiziniai asmenys arba kai individualių (personalinių) įmonių savininkų ar ūkinių bendrijų narių sunki ekonominė (socialinė) padėtis“.
32. Teismas nurodė, kad pareiškėjas nėra pateikęs įrodymų, jog jis yra pateikęs prašymą atleisti jį nuo delspinigių mokėjimo ir, kaip nurodyta ir skundžiamuose sprendimuose, pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kad atitinka teisės aktuose nustatytus kriterijus – egzistuoja sunki pareiškėjo ekonominė (socialinė) padėtis. Esant šioms nustatytoms aplinkybėms valstybės institucijos neturi teisinio pagrindo atleisti pareiškėją nuo delspinigių mokėjimo, todėl jų priimti sprendimai šiuo požiūriu yra teisėti ir pagrįsti.
33. Teismas, nagrinėdamas pareiškėjo skundo teiginius, kad Vilniaus teritorinė muitinė bei Muitinės departamentas turėjo nustatyti visas aplinkybes, kad kiti solidarūs skolininkai nepaliks vienam pareiškėjui padengti visą prievolę, nurodė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (2013 m. kovo 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-261-840/2013) dėl solidarios muitinės skolininkų atsakomybės yra pažymėjęs, jog Bendrijos muitinės kodekso 213 straipsnis būtent ir numato, kad tuo atveju, kai vieną skolą muitinei privalo sumokėti keli asmenys, jie solidariai atsako už tokią skolą. Solidariąją atsakomybę muitinei yra pripažinęs ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismas, sakydamas, jog Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalimi norima plačiai apibrėžti skolininko sąvoką, atsižvelgiant į skolininkų solidarumo taisyklę, nurodytą Bendrijos muitinės kodekso 213 straipsnyje, pagal kurią keli asmenys, turintys sumokėti skolą muitinei, už tokią skolą atsako solidariai (2004 m. rugsėjo 23 d. sprendimas byloje Nr. C-414/02). Todėl teismas sprendė, kad nagrinėjamoje byloje skolininkai pagrįstai laikomi solidariaisiais skolininkais. Solidari prievolė reiškia, kad kreditorius turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek visi skolininkai bendrai, tiek bet kuris jų skyrium, be to tiek ją visą, tiek jos dalį (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.6 str.). Pagal CK 6.9 straipsnio 1 dalį solidariąją pareigą įvykdęs skolininkas turi teisę regreso tvarka reikalauti iš visų kitų bendraskolių lygiomis dalimis to, ką jis įvykdė, atskaičius jam pačiam tenkančią dalį, jeigu ko kita nenumato įstatymai ar sutartis. Todėl teismas sprendė, kad teisės aktų reikalavimų šiuo aspektu Vilniaus teritorinė muitinė, Muitinės departamentas ir MGK nepažeidė.
34. Teismas, nagrinėdamas pareiškėjo skundo teiginius, kad Vilniaus teritorinė muitinė 9 mėnesius nuo teisės įregistruoti skolą atsiradimo dienos delsė ir dėl to pareiškėjui priskaičiuotų delspinigių suma išaugo papildomai už 254 paras, konstatavo, kad pareiškėjui muitinės skolos atsiradimo momentas yra siejamas su muitu apmokestinamų prekių neteisėtu įvežimu į Bendrijos muitų teritoriją. Būtent su tokio įvežimo data yra siejama pareigos sumokėti muito mokesčius atsiradimo diena, nuo kurios turi būti pradėti skaičiuoti tam tikrų mokesčių delspinigiai (MAĮ 96, 97 str.). Tik nuo pareiškėjo priklauso, ar jis sumokės skolą ir tada delspinigiai nebus skaičiuojami, ar nevykdys prievolės ir už tai jam bus skaičiuojami delspinigiai. Vilniaus teritorinės muitinės sprendimas nesutrukdė pareiškėjui sumokėti mokesčius ir išvengti delspinigių priskaičiavimo. Aplinkybė, kad pareiškėjas nežinojo apie pareigą vykdyti mokestinę prievolę neatleidžia pareiškėjo nuo šios prievolės įvykdymo. Be to, pareiškėjas, net žinodamas savo pareigą mokėti mokesčius, su dalimi jos sutikdamas, nepateikė duomenų, kad yra sumokėjęs bent dalį jam apskaičiuotos mokestinės prievolės.
35. Teismas pareiškėjo teiginius, kad jam turėjo būti taikomas Bendrijos muitinės kodekso 233 straipsnis, nustatantis, kad skola muitinei išnyksta, jeigu prekės, su kuriomis susijusi skola muitinei yra atsiradusi vadovaujantis 202 straipsniu, sulaikomos jų neteisėto įvežimo metu ir tuo pat metu arba vėliau konfiskuojamos atmetė. Teismas nurodė, kad Vilniaus apygardos teismo 2013 m. vasario 26 d. nuosprendžiu ir Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. birželio 28 d. nuosprendyje, kuris yra įsiteisėjęs, yra nustatyta, kad cigaretės sulaikytos kelio Vilnius-Medininkai atkarpoje, esančioje 20 km nuo Medininkų muitinės posto apie 03.50 val. 2010 m. gegužės 15 d. Esant tokioms aplinkybėms, teismas vadovavosi galiojančiais teisės aktais ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pagal kurią ta aplinkybė, jog ginčo prekės vėliau buvo sunaikintos minėtai prievolei (dėl importo (muitų) skolos muitinei) jokios reikšmės neturi. Iš Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2010 m. balandžio 29 d. sprendimo byloje C-230/08 matyti, kad aptariamu atveju skola muitinei dėl prekių konfiskacijos ir sunaikinimo galėtų išnykti tik tuo atveju, jei prekės būtų buvusios sulaikytos pirmosios prekių įvežimo į Bendrijos muitų teritoriją muitinės įstaigos zonoje prie Bendrijos išorinės sienos.
III.
36. Pareiškėjas R. S. pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti.
37. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, nurodo, kad sulaikant ir konfiskuojant neteisėtai įvežtas prekes yra ginama ekonominė Bendrijos erdvė nuo neteisėtų prekių apyvartos. Tokiai apsaugai neturi reikšmės vieta, kurioje prekės buvo sulaikytos – ar prie Bendrijos išorinės sienos, ar Bendrijos rinkos viduje, nes tokiu būdu užkardoma neapskaitytų prekių apyvarta ir iš tokių prekių gaunamos pajamos. Pareiškėjo nuomone, praktika, kad prekių sunaikinimas negali įtakoti importo skolos atsiradimo muitinei neatitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijų, ji iš esmės reiškia praturtėjimą iš kaltų asmenų neteisėtos veiklos iš neegzistuojančių prekių. Tokia praktika būtų pateisinama tik tokiu atveju, jei kaltieji asmenys būtų gavę naudos iš neteisėtų prekių, tai leistų konstatuoti neteisėtos ūkinės operacijos atlikimą ir apmokestinimo pagrįstumą. Šiuo atveju pareiškėjas negavo pelno iš neteisėtos veiklos, todėl ekonominių sankcijų taikymas, nenustačius gauto neteisėto pelno iš konfiskuotinų prekių vertintinas kaip pakartotinis asmens nubaudimas, nes sankcija skiriama už jau neegzistuojančių prekių įvežimą.
38. Pareiškėjas mano, kad teismas, priimdamas sprendimą, turėjo vadovautis ne tik Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies 2 ir 3 punktais, bet taikyti ir Tarybos reglamento 952/2013 124 straipsnį, kuriame nustatyta, kad skola muitinei dingsta, kai: eksporto ar importo muitų apmokestinamos prekės konfiskuojamos arba kai jos sulaikomos ir tuo pat metu arba vėliau konfiskuojamos arba šios importo/eksporto prekės muitinei prižiūrint, sunaikinamos ar perduodamos valstybės nuosavybėn.
39. Pareiškėjas teigia, kad jis, siekdamas apginti save nuo perteklinių reikalavimų, prašė teismo taikyti jo atžvilgiu CK 6.6 straipsnio 4 dalies ir 6.76 straipsnių nuostatas ir nurodyti jam vykdytinos bendros prievolės dalį, nes kreditorius (Vilniaus teritorinė muitinė) dėl prievolės išieškojimo kreipėsi tik į pareiškėją, tokiu būdu privilegijuodamas kitus solidariuosius skolininkus.
40. Pareiškėjas pažymi, kad bendra mokestinė prievolė sudaro 52 724,00 Lt, iš kurių 15 084,00 Lt, t. y. 28,61 proc., sudaro delspinigiai. Pareiškėjo nuomone, toks didelis delspinigių dydis šiuo atveju atlieka ne kompensacijos, o kriminalinio nubaudimo funkciją ir prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) Septintojo protokolo 4 straipsnio 1 daliai, nes delspinigių suma sudaro ženklią dalį visos pageidautinos sumos.
41. Atsakovas Muitinės departamentas atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą, su juo nesutinka, prašo atmesti.
42. Muitinės departamentas, pasisakydamas dėl importo skolos išnykimo prekių konfiskavimo atveju, pažymi, kad nagrinėjamo ginčo aplinkybės nesudaro pagrindo taikyti Bendrijos muitinės kodekso 233 straipsnį. Minėto straipsnio 1 dalies (c) punkte kaip viena iš sąlygų skolos muitinei išnykimui numatytas prekių deklaravimas ir muitinės procedūros, sąlygojančios prievolės sumokėti muitus, įforminimas. To, kad prekės muitinei pateiktos nebuvo, pareiškėjas neginčija, todėl ir skolos išnykimas Bendrijos muitinės kodekso 233 straipsnio pagrindu yra nepagrįstas.
43. Atsakovas teigia, kad Bendrijos muitinės kodekso 233 straipsnio 1 dalies (d) punktas, numatantis skolos muitinei išnykimą tuo atveju, jei prekės sulaikomos jų neteisėto įvežimo metu ir tuo pat metu ar vėliau yra konfiskuojamos, šiame ginče taip pat negali būti taikomas. Ginčo prekės – cigaretės, buvo sulaikytos ne jų įvežimo metu, o vėliau, joms jau patekus į Bendrijos muitų teritoriją. ESTT 2009 m. balandžio 2 d. sprendimu byloje C-459/07, aiškindamas Bendrijos muitinės kodekso 233 straipsnio 1 dalies 1 punktą, išaiškino, jog skola muitinei išnyksta, tik jei neteisėtai į Bendrijos muitų teritoriją įvežtos prekės sulaikomos prieš minėtų prekių išvežimą iš pirmosios šioje teritorijoje esančios muitinės įstaigos.
44. Atsakovas nurodo, kad Bendrijos muitinės kodekso 213 straipsnis numato, kad tuo atveju, kai vieną skolą muitinei privalo sumokėti keli asmenys, jie solidariai atsako už tokią skolą. Analogiška norma yra išdėstyta ir Akcizų įstatymo 9 straipsnio 13 punkte. Kai prievolę įvykdyti negalima dėl vieno iš bendraskolių kaltės, kiti bendraskoliai neatleidžiami nuo atsakomybės už prievolės neįvykdymą (CK 6.15 str.). Todėl pareiškėjo argumentai dėl subsidiarios atsakomybės dėl įregistruotų mokesčių sumokėjimo yra nepagrįsti.
45. Atsakovas pažymi, kad mokesčių administratorius turėjo teisę skaičiuoti delspinigius už laikotarpį nuo prekių neteisėto pateikimo į Bendrijos teritoriją dienos iki skundžiamo sprendimo surašymo dienos. Delspinigiai, skirtingai nei bauda, nėra laikomi sankcija už padarytą mokestinį pažeidimą, jų paskirtis – kompensuoti valstybės biudžeto laiku negautas pajamas.
46. Atsakovas nurodo, kad įsiteisėjusiu Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. birželio 28 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1A-397/2013 konstatuota, kad pareiškėjas neteisėtus veiksmus atliko 2010 m. gegužės mėn., t. y. tuo metu, kai galiojo Bendrijos muitinės kodeksas, numatęs skolos muitinei išnykimą tik tada, kai prekės sulaikomos jų neteisėto įvežimo metu ir tuo pat metu arba vėliau konfiskuojamos. Pastaroji norma yra materiali. Sąjungos muitinės kodekso 124 straipsnio 1 dalies e) punkto norma, numatanti skolos muitinei išnykimą už konfiskuotas arba sulaikytas prekes, taip pat yra materiali, o ne procesinė, todėl taikytina tik situacijoms, susidariusioms nuo minėtos normos taikymo pradžios – 2016 m. gegužės 1 d. Sąjungos muitinės kodeksas, nei kiti Bendrijos teisės aktai nenumato skolos muitinei atsiradimą nustatančių normų galiojimo atgaline data.
47. Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus teritorinė muitinė atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.
48. Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylos rašytinius įrodymus, įvertinęs šalių atstovų paaiškinimus, teisingai pritaikęs teisės aktus, padarė pagrįstą išvadą, kad muitinės institucijų skundžiami sprendimai priimti nustačius visas svarbias aplinkybes, tinkamai pritaikius teisės normas, todėl pagrindo juos panaikinti nėra. Teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, todėl tenkinti apeliacinį skundą nėra pagrindo.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
49. Byloje ginčas kilo dėl sprendimų, kuriais pareiškėjui įregistruotos mokestinės prievolės, teisėtumo ir pagrįstumo.
50. Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas R. S. Vilniaus teritorinės muitinės 2014 m. kovo 14 d. sprendimu Nr. 2TR-19-0066 ir V. V., A. D., S. K., M. B. pripažinti solidariai atsakančiais skolininkais muitinei (I t., b. l. 22–24). Šiuo sprendimu minėtiems asmenims už 2010 m. gegužės 11 d. atsiradusią skolą įregistruota mokestinė prievolė: 2 972 Lt muito, 27 240 Lt akcizo, 7 428 Lt PVM, 11 852 Lt akcizo delspinigių ir 3 232 Lt PVM delspinigių. Pareiškėjas šį sprendimą apskundė Muitinės departamentui, kuris 2014 m. gegužės 29 d. Nr. 1A-294 Vilniaus teritorinės muitinės sprendimą patvirtino (I t., b. l. 19–21). MGK, išnagrinėjusi pareiškėjo skundą, skundą taip pat atmetė, Muitinės departamento sprendimą 2014 m. rugpjūčio 26 d. sprendimu Nr. S-19(7-155/2014) patvirtino (I t., b. l. 5–11).
51. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas R. S. Vilniaus apygardos teismo 2013 m. vasario 26 d. teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-35/2013 buvo pripažintas kaltu pagal Baudžiamojo kodekso 228 straipsnio 2 dalį, 24 straipsnio 6 dalį ir 199 straipsnio 1 dalį, 24 straipsnio 6 dalį ir 1992 straipsnio 1 dalį, paskiriant jam bausmę – 138 MGL (17 940 Lt) baudą, už tai, kad 2010 m. gegužės 11 d., piktnaudžiaudamas tarnyba dėl turtinės naudos sau, padėjo vieną kartą neteisėtai per Lietuvos valstybės sieną gabenti akcizais apmokestintas prekes, kurių vertė viršijo 250 MGL dydžio sumą, tokiu piktnaudžiavimu padarydamas didelę turtinę ir neturtinę žalą. Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. birželio 28 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1A-397/2013 Vilniaus apygardos teismo 2013 m. vasario 23 d. nuosprendis R. S. atžvilgiu pakeistas: pašalinta iš nuosprendžio aprašomosios dalies, kad R. S. piktnaudžiavo tarnybine padėtimi sukurstytas R. S., paskirta galutinė subendrinta bausmė – 120 MGL (15 600 Lt).
52. Pareiškėjas savo nesutikimą su ginčijamais sprendimais iš esmės grindžia tuo, kad jis nepagrįstai yra pripažintas skolininku muitinei bei PVM ir akcizų mokesčių mokėtoju, kadangi jis negavo jokios realios naudos iš neteisėtai į Bendrijos teritoriją įvežtų prekių, be to, prekės buvo konfiskuotos ir sunaikintos. Be to, nurodo, kad už mokestines prievoles priskaičiuoti delspinigiai yra per dideli, atlieka pakartotinio kriminalinio nubaudimo funkciją.
53. Teisėjų kolegija pažymi, kad administracinių teismų praktikoje nagrinėjant analogiškas bylas yra konstatuota, jog iš Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies trečios įtraukos loginės konstrukcijos matyti, kad joje nustatytos dvi kumuliatyvios (t. y. turinčios egzistuoti kartu) sąlygos asmenį pripažinti skolininku: pirma, šie asmenys turi būti įsigiję arba laikę neteisėtai į Bendrijos muitų teritoriją įvežtas prekes ir, antra, šių prekių įsigijimo arba gavimo metu jie žinojo arba yra protingas pagrindas manyti, kad turėjo žinoti, jog jos (prekės) buvo įvežtos neteisėtai. Netenkinant bent vienos iš šių sąlygų, asmuo negali būti pripažįstamas privalančiu mokėti importo skolą muitinei (importo muitus) minėtos nuostatos pagrindu. Ta aplinkybė, jog ginčo prekės vėliau buvo sunaikintos minėtai prievolei (dėl importo (muitų) skolos muitinei) jokios reikšmės neturi. Iš Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2010 m. balandžio 29 d. sprendimo byloje C-230/08 matyti, kad aptariamu atveju skola muitinei dėl prekių konfiskacijos ir sunaikinimo galėtų išnykti tik tuo atveju, jei prekės būtų buvusios sulaikytos pirmosios prekių įvežimo į Bendrijos muitų teritoriją muitinės įstaigos zonoje prie Bendrijos išorinės sienos.
54. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų 57 straipsnio 4 dalį įsiteisėjęs teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje yra privalomas teismui, nagrinėjančiam administracines bylas dėl asmens, kuriam priimtas teismo nuosprendis, veiksmų administracinių teisinių pasekmių. Šis teisinis reglamentavimas reiškia, kad šioje byloje neturi būti iš naujo įrodinėjamos tos aplinkybės, kurios yra konstatuotos įsiteisėjusiu Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. birželio 28 d. nuosprendžiu, kiek tai susiję su pareiškėjo atliktų veiksmų pobūdžiu. Nagrinėjamu atveju įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje nustatyta, kad būtent pareiškėjas prisidėjo prie prekių neteisėto patekimo į Bendrijos muitų teritoriją, apie neteisėtą prekių įvežimą žinojo, prekės – cigaretės, buvo sulaikytos už pirmosios įvežimo į Bendrijos muitų teritoriją muitinės įstaigos zonos prie Bendrijos išorinės sienos, todėl egzistavo visos sąlygos pripažinti pareiškėją skolininku muitinei. Šie pareiškėjo atlikti veiksmai patvirtina, kad jis PVM įstatymo ir Akcizų įstatymo taikymo prasmėmis, pagrįstai ir teisingai yra pripažintas skolininku muitinei bei pridėtinės vertės ir akcizų mokesčių mokėtoju. Todėl pirmosios instancijos teismas ir institucijos, ikiteismine tvarka nagrinėjusios šį ginčą, pagrįstai ir teisingai nustatė, jog pareiškėjas turi nuo neteisėtai įvežtų prekės vertės sumokėti muito, pridėtinės vertės ir akcizo mokesčius, o pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai šiuo aspektu yra nepagrįsti bei atmetami.
55. Nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, kad buvo pažeistas non bis in idem (dvigubo baudimo principas), nes pareiškėjui buvo skirta kriminalinė bausmė bei pritaikyta fiskalinė atsakomybė už netinkamą mokestinių prievolių vykdymą. Nagrinėjamu atveju fiskalinė atsakomybė apsiribojo tik atitinkamų mokesčių bei delspinigių priskaičiavimu už mokesčių įstatymų pažeidimus, tačiau nebuvo paskirtos baudos už šių pažeidimų padarymą, kurios (baudos) ir galėtų būti vertinamos, kaip pakartotinis pareiškėjo nubaudimas už tą pačią veiką baudžiamojoje ir mokestinėje bylose. Taigi nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjo atveju galėtų būti pažeista Konvencijos Septintojo protokolo 4 straipsnio 1 dalis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-2619/2011).
56. Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas dėl solidariosios muitinės skolininkų pareigos yra nustatęs, jog Bendrijos muitinės kodekso 213 straipsnis būtent ir numato, kad, jei vieną skolą muitinei privalo sumokėti keli asmenys, jie solidariai atsako už tokią skolą. Solidariąją atsakomybę muitinei yra pripažinęs ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismas, nustatydamas, jog Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalimi norima plačiai apibrėžti skolininko sąvoką, atsižvelgiant į skolininkų solidarumo taisyklę, nurodytą to paties kodekso 213 straipsnyje, pagal kurią keli asmenys, turintys sumokėti skolą muitinei, už tokią skolą atsako solidariai (Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2004 m. rugsėjo 23 d. sprendimas byloje Nr. C-414/02). Nagrinėjamos bylos kontekste pareiškėjas kartu su kitais asmenimis pagrįstai Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 1 dalies a punkto prasme buvo pripažinti skolininkais muitinei, jų atsakomybė nedalijama, neindividualizuojama ir laikoma solidaria. Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pareiškėjų atsakomybę muitinei laikė solidaria (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-840/2013). Šiuo atveju pareiškėjas nuteistas baudžiamoje byloje dėl neteisėtai įvežtų į Bendrijos muitų teritoriją akcizinių prekių – cigarečių, kartu su kitais asmenimis, todėl pagrįstai pripažinta jo mokestinė prievolė yra solidari su kitais nuteistais asmenimis, nepriklausomai nuo pareiškėjo nusikalstamos veikos apimties. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką, dalyvavusiais neteisėtai įvežant laikytini asmenys, kurie kaip nors prisidėjo prie šio įvežimo (2004 m. rugsėjo 23 d. sprendimas byloje S. U., C 414/02). Teisės aktų leidėjas nenurodė, kad ši nuostata taikoma tik tiems asmenims, kurie tiesiogiai prisidėjo prie neteisėto įvežimo. Taigi ši nuostata gali būti taikoma ir asmenims, kurie dalyvavo atliekant su šiuo įvežimu susijusius veiksmus (2011 m. lapkričio 17 d. sprendimas byloje J., C-454/10).
57. Pagal MAĮ 96 straipsnio 1 dalies 2 punktą, delspinigiai mokesčių mokėtojui skaičiuojami už nesumokėtą arba pavėluotai sumokėtą patikrinimo metu mokesčių administratoriaus nustatytą mokestį. Pareiškėjui pradėti skaičiuoti pagrįstai nuo kitos dienos po pažeidimo padarymo, t. y. 2010 m. gegužės 12 d., po apmokestinamų prekių įvežimo į Lietuvos Respublikos teritoriją.
58. Teisėjų kolegija, remdamasi administracinių teismų praktika tokio pobūdžio bylose, pažymi, kad pareiškėjui paskirti mokėti delspinigiai už mokestinės prievolės neįvykdymą šiuo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 18 d. nutartį administracinėje byloje A143-2619/2011), todėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai šiuo aspektu atmestini.
59. Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje V. H. v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje H. v. Finland; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog nagrinėjamu atveju Vilniaus teritorinės muitinės 2014 m. kovo 14 d. sprendimas Nr. 2TR-19-0066, Muitinės departamento 2014 m. gegužės 29 d. sprendimas Nr. 1A-294, kuriuo buvo patvirtintas minėtas Vilniaus teritorinės muitinės 2014 m. kovo 14 d. sprendimas Nr. 2TR-19-0066, ir MGK 2014 m. rugsėjo 26 d. sprendimas Nr. S-191(7-155/2014), kuriuo buvo patvirtintas minėtas Muitinės departamento sprendimas, yra teisėti bei pagrįsti. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai išdėstė, kuriais teisės aktais ir įrodymais grindžiamos teismo išvados, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus duomenis ir padarė teisės aktų nuostatas bei faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Apeliaciniame skunde nepateikta jokių naujų argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtas aplinkybes vertinti iš naujo ar naikinti ginčijamą sprendimą.
60. Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino ginčo teisinius santykius reguliuojančius teisės aktus bei faktines ginčo aplinkybes, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį Administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsnio reikalavimus bei suformuotą teismų praktiką panašiose bylose. Todėl apeliacinis skundas netenkinamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija