Administracinė byla Nr. eI-9-492/2022
Teisminio proceso Nr. 3-66-3-00058-2022-7
Procesinio sprendimo kategorija 4.1
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
SPRENDIMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2022 m. spalio 27 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Gintaro Kryževičiaus, Jolantos Malijauskienės, Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas), Virginijos Volskienės (pranešėja),
sekretoriaujant Nijolei Pašvenskienei,
dalyvaujant pareiškėjo atstovams advokatui Gyčiui Kaminskui, advokato padėjėjai Aleksandrai Fedotovai,
atsakovo atstovui Modestui Važnevičiui,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo norminę administracinę bylą pagal pareiškėjo Lietuvos Respublikos Seimo nario Juliaus Sabatausko prašymą ištirti Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2020 m. lapkričio 17 d. įsakymo Nr. 3D-795 „Dėl žemės ūkio ministro 2006 m. kovo 3 d. įsakymo Nr. 3D-78 „Dėl leidimo sertifikuoti ekologinę gamybą, produkcijos perdirbimą ir tiekimą rinkai suteikimo taisyklių patvirtinimo“ pripažinimo netekusiu galios“ bei Ekologinės gamybos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2000 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. 375 „Dėl Ekologinės gamybos taisyklių patvirtinimo“ 23.2 ir 26.2 punktų teisėtumą.
Išplėstinė teisėjų kolegija
nustatė:
I.
1. Pareiškėjas Lietuvos Respublikos Seimo narys Julius Sabatauskas (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą, prašydamas ištirti, ar 1) Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2020 m. lapkričio 17 d. įsakymas Nr. 3D-795 „Dėl žemės ūkio ministro 2006 m. kovo 3 d. įsakymo Nr. 3D-78 „Dėl leidimo sertifikuoti ekologinę gamybą, produkcijos perdirbimą ir tiekimą rinkai suteikimo taisyklių patvirtinimo“ pripažinimo netekusiu galios“ (toliau – ir Įsakymas Nr. 3D-795) neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 46 straipsnio 1–4 dalims, Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo (toliau – ir Konkurencijos įstatymas) 4 straipsniui, Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymo (toliau – ir Teisėkūros pagrindų įstatymas) 15 straipsniui, konstituciniams asmens ūkinės veiklos laisvės, teisėtų lūkesčių, sąžiningos konkurencijos laisvės principams ir konstituciniam principui, kuris draudžia įstatymu monopolizuoti gamybą ir rinką; 2) Ekologinės gamybos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2000 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. 375 „Dėl Ekologinės gamybos taisyklių patvirtinimo“ (2022 m. kovo 14 d. įsakymo Nr. 3D-177 redakcija) (toliau – ir Ekologinės gamybos taisyklės) 23.2 ir 26.2 punktuose įtvirtintos nuostatos priimtos neviršijant žemės ūkio ministro kompetencijos ir neprieštarauja teisinės valstybės principui.
2. Pareiškėjas pažymi, kad iki 2020 m. lapkričio 18 d. galiojo Leidimo sertifikuoti ekologinę gamybą taisyklės, kuriose buvo išdėstyti reikalavimai, kuriuos turėjo atitikti juridinis asmuo, siekiantis užsiimti ekologinės gamybos, produkcijos perdirbimo ir tiekimo rinkai sertifikavimu. Lietuvoje iki 2020 m. lapkričio 18 d. galiojant Leidimo sertifikuoti ekologinę gamybą taisyklėms ir iki 2022 m. kovo 15 d. galiojant nepakeistoms Ekologinio žemės ūkio taisyklėms buvo sukurtas teisinis mechanizmas, leidžiantis tam tikras oficialios kontrolės užduotis, skirtas patikrinti, ar laikomasi ekologinės gamybos ir ekologiškų produktų ženklinimo taisyklių, pavesti atlikti įgaliotoms įstaigoms, t. y. atskiriems juridiniams asmenims. Žemės ūkio ministerija, būdama kompetentinga institucija, atsakinga už ekologinės gamybos ir ekologiškų produktų ženklinimo taisyklių įgyvendinimą, galėjo tam tikras užduotis, susijusias su ekologine gamyba, pavesti juridiniams asmenims. Leidimo sertifikuoti ekologinę gamybą taisyklės, kurios leido juridiniam asmeniui užsiimti ekologinės gamybos, produkcijos perdirbimo ir tiekimo rinkai sertifikavimu, sudarė norminį pagrindą, suteikiantį tokiam asmeniui, siekiančiam užsiimti nurodyta sertifikavimo veikla, tam tikrą apsaugą.
3. Dėl Įsakymo Nr. 3D-795 prieštaravimo konstituciniams teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principams pareiškėjas pažymi, kad Įsakymas Nr. 3D-795 sukėlė nepalankius pokyčius, nes užkirto kelią juridiniams asmenims užsiimti ekologinės gamybos, produkcijos perdirbimo ir tiekimo rinkai sertifikavimu, o asmenims, vykdantiems ekologinę gamybą, užkirto kelią laisvai rinktis sertifikuojantį subjektą.
4. Dėl Įsakymo Nr. 3D-795 prieštaravimo Konstitucijos 46 straipsnio 1–3 dalims pareiškėjas nurodo, kad Įsakymu Nr. 3D-795 yra užkirstas kelias juridiniams asmenims užsiimti ekologiškų žemės ūkio produktų gamybos, perdirbimo ir tiekimo rinkai sertifikavimu, o visos galimybės vykdyti veiklą šioje srityje yra suteiktos išimtinai viešajai įstaigai „Ekoagros“ (toliau – ir VšĮ „Ekoagros“), kurios savininko teises ir pareigas įgyvendina Žemės ūkio ministerija. Pasak pareiškėjo, Įsakymas Nr. 3D-795 yra diskriminacinis ribojimas juridiniams asmenims vykdyti ūkinę veiklą, be to, toks teisinis reguliavimas pažeidžia ir ūkininkų, gamintojų, norinčių pradėti veiklą ekologinio ūkininkavimo srityje, ūkinės veiklos laisvės principą, nes jie neturi galimybės laisvai rinktis sertifikavimo įstaigos Lietuvoje, o privalo kreiptis į vienintelę viešąją įstaigą, kuriai Žemės ūkio ministerija suteikė išskirtines teises veikti šioje ūkininkavimo srityje.
5. Pareiškėjas teigia, kad Įsakymas Nr. 3D-795 pažeidžia sąžiningos konkurencijos laisvės principą ir sudaro sąlygas monopolizuoti ekologinės gamybos sertifikavimo rinką bei sudaro situaciją, kai viešoji įstaiga, kurios savininko teises ir pareigas įgyvendina Žemės ūkio ministerija, veikia be konkurencijos. Pasak pareiškėjo, taip yra pažeidžiamos imperatyvios Konstitucijos 46 straipsnio 4 dalies bei Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatos, be to, Žemės ūkio ministerija pažeidė ir konstitucinį teisinės valstybės principą bei jo sudedamąja dalimi esančius teisinio tikrumo bei stabilumo principus; Įsakymas Nr. 3D-795 nuolat augančioje ekologinio ūkininkavimo srityje sukuria monopoliją.
6. Pareiškėjas nurodo, jog Žemės ūkio ministerijos pateiktame aiškinamajame rašte Nr. 20-14547 „Dėl Žemės ūkio ministro 2006 m. kovo 3 d. įsakymo Nr. 3D-78 „Dėl leidimo sertifikuoti ekologinę gamybą, produkcijos perdirbimą ir tiekimą rinkai suteikimo taisyklių patvirtinimo“ pripažinimo netekusiu galios“ nurodyta, kad „pagal Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2000 m. gruodžio 28 d. įsakymo Nr. 375 „Dėl Ekologinio žemės ūkio taisyklių patvirtinimo“ 2.1 papunktį vykdyti sertifikavimo įstaigos funkcijas pagal patvirtintas Ekologinio žemės ūkio taisykles patikėta vienai kontrolės institucijai – VšĮ „Ekoagros“, atitinkamai sertifikavimo įstaigai suteiktas kodas: LT-EKO-001, privačioms kontrolės įstaigoms kodų nėra suteikta. Apie tai yra informuota Europos Komisija ir Europos Sąjungos (toliau ‒ ES) valstybės narės. <...> Kadangi Lietuva jau yra informavusi kitas ES valstybes ir Europos Komisiją apie sertifikavimo sistemą, pripažįstamas netekusiu galios Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2006 m. kovo 3 d. įsakymas Nr. 3D-78 „Dėl Leidimo sertifikuoti ekologinę gamybą, produkcijos perdirbimą ir tiekimą rinkai suteikimo taisyklių patvirtinimo“.
7. Pareiškėjas nurodo, kad Įsakymo Nr. 375 „Dėl Ekologinio žemės ūkio taisyklių patvirtinimo“ 2.1 papunkčiu VšĮ „Ekoagros“ pavesta vykdyti sertifikavimo įstaigos funkcijas. Iki 2022 m. kovo 14 d. galiojusios Ekologinės žemės ūkio taisyklės sertifikavimo įstaigą apibrėžė kaip juridinį asmenį, kuriam Žemės ūkio ministerija suteikė įgaliojimus vykdyti ekologinės gamybos srities sertifikavimo veiklą <...>. Ekologinės žemės ūkio taisyklių III dalyje numatyta kodų sertifikavimo įstaigoms suteikimo tvarka, t. y. šiomis taisyklėmis nebuvo įtvirtinta, kad tik vienintelė įstaiga VšĮ „Ekoagros“ gali vykdyti ekologinės gamybos sertifikavimo veiklą. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, visiškai nepagrįstas ir netinkamas Žemės ūkio ministerijos aiškinamajame rašte nurodytas Leidimo sertifikuoti ekologinę gamybą taisyklių pripažinimo netekusiomis galios pagrindas.
8. Pareiškėjas pažymi, kad Leidimo sertifikuoti ekologinę gamybą taisyklių II dalyje vienas iš pagrindinių išdėstytų reikalavimų įstaigoms, siekiančioms užsiimti ekologinės gamybos, produkcijos perdirbimo ir tiekimo rinkai sertifikavimu, buvo reikalavimas atitikti Europos Sąjungos standarto EN 45011:1998 (ISO 65) reikalavimus, t. y. turėti akreditaciją pagal nurodytą standartą. Kreiptis į Žemės ūkio ministeriją dėl leidimo sertifikuoti ekologinę gamybą gavimo galėjo atitinkamą akreditaciją turintis juridinis asmuo. Priimant Įsakymą Nr. 3D-795, nebuvo atliktas projektų poveikio vertinimas, t. y. panaikinant galiojantį teisinį reguliavimą nebuvo tinkamai įvertintas neigiamas poveikis ekologinės gamybos reguliavimo sričiai, asmenims ar jų grupėms, kuriems taikomas numatomas teisinis reguliavimas. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad Įsakymo Nr. 3D-795 projektas buvo išviešintas Teisės aktų projektų informacinėje sistemoje, bet nebuvo pateiktas derinti suinteresuotiems asmenims, t. y. asmenims ar jų grupėms, kuriems šis naujas teisinis reguliavimas turės tiesioginę įtaką, pvz., projektas turėtų būti suderintas su atitinkamomis asociacijomis, kurios vienija ekologinės gamybos ūkius (ūkininkus), Žemės ūkio rūmais, kurie atstovauja įvairiems žemės ūkio produkcijos gamintojams.
9. Pareiškėjas nurodo, kad Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2022 m. kovo 14 d. įsakymu Nr. 3D-177 „Dėl žemės ūkio ministro 2000 m. gruodžio 28 d. įsakymo Nr. 375 „Dėl Ekologinio žemės ūkio taisyklių patvirtinimo“ pakeitimo“, kuriuo pakeistas ir išdėstytas nauja redakcija Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2000 m. gruodžio 28 d. įsakymas Nr. 375 „Dėl Ekologinio žemės ūkio taisyklių patvirtinimo“, nurodyta, kad jis yra priimtas vadovaujantis Lietuvos Respublikos žemės ūkio ir kaimo plėtros įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 6 punktu ir 4 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. rugsėjo 15 d. nutarimo Nr. 1120 „Dėl Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos nuostatų patvirtinimo“ 8.16 papunkčiu.
10. Pareiškėjo teigimu, Lietuvos Respublikos žemės ūkio, maisto ir kaimo plėtros įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 6 punktas, kuriuo remiantis priimtos Ekologinės gamybos taisyklės, paveda Žemės ūkio ministerijai plėtoti ekologinę gamybą, o 4 straipsnio 1 dalis paveda Žemės ūkio ministerijai formuoti žemės ūkio, maisto ūkio ir kaimo plėtros politiką. Pasak pareiškėjo, Žemės ūkio ministerijos įgaliojimai plėtoti ekologinę gamybą ir formuoti žemės ūkio, maisto ūkio ir kaimo plėtros politiką negali būti aiškinami kaip apimantys ir leidžiantys Žemės ūkio ministerijai vykdyti tam tikros oficialios veiklos (kontrolės veiksmų), t. y. kaip apimantys įgaliojimus priimti sprendimus ekologinės gamybos vykdytojų atžvilgiu dėl tam tikrų leidimų, susijusių su jų vykdoma veikla išdavimu / neišdavimu. Manytina, kad toks aiškinimas prieštarautų konstitucinio teisinės valstybės principo apimamam teisės aktų hierarchijos principui.
II.
11. Atsakovas Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerija (toliau – ir atsakovas, Žemės ūkio ministerija) atsiliepime nurodo, kad Žemės ūkio ministerija pagal Lietuvos Respublikos žemės ūkio, maisto ūkio ir kaimo plėtros įstatymo (toliau – ir Žemės ūkio, maisto ūkio ir kaimo plėtros įstatymas) 4 straipsnio 1 dalį formuoja žemės ūkio, maisto ūkio ir kaimo plėtros politiką, taip pat pagal Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos nuostatus, patvirtintus Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. rusėjo 15 d. nutarimu Nr. 1120 „Dėl Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos nuostatų patvirtinimo“, formuoja valstybės politiką kaimo plėtros, žemės ir maisto ūkio srityse, maisto produktų ir jų žaliavų kokybės, ekologiškų žemės ūkio ir maisto produktų gamybos, Lietuvoje gaminamų produktų konkurencingumo tarptautinėje rinkoje didinimo srityse, organizuoja, koordinuoja ir kontroliuoja jos įgyvendinimą. Vadovaudamasi minėtais teisės aktais, Žemės ūkio ministerija Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro įsakymais priima sprendimus, susijusius su politikos formavimu kaimo plėtros, žemės ir maisto ūkio srityse, maisto produktų ir jų žaliavų kokybės, ekologiškų žemės ūkio ir maisto produktų gamybos, Lietuvoje gaminamų produktų konkurencingumo tarptautinėje rinkoje didinimo srityse, organizuoja, koordinuoja ir kontroliuoja jos įgyvendinimą žemės ūkio, maisto ūkio ir kaimo plėtros srityse.
12. Atsakovas pažymi, kad 2007 m. birželio 28 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 834/2007 dėl ekologinės gamybos ir ekologiškų produktų ženklinimo ir panaikinančio reglamentą (EEB) Nr. 2092/91 (toliau – ir Reglamentas Nr. 834/2007) 27 straipsnio 4 dalies a punktas nurodo, kad „kompetentinga institucija gali savo kontrolės kompetenciją patikėti vienai ar daugiau kitų kontrolės institucijų <...>“, o to paties reglamento 27 straipsnio 4 dalies b punktas nurodo, kad „Kompetentinga institucija gali pavesti kontrolės užduotis vienai ar daugiau kontrolės įstaigų <...>“. Remdamasi Reglamento Nr. 834/2007 27 straipsnio 4 dalies a punktu, Žemės ūkio ministerija Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2000 m. gruodžio 28 d. įsakymo Nr. 375 „Dėl Ekologinio žemės ūkio taisyklių patvirtinimo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. 375) 2.1 papunkčiu yra pavedusi vykdyti sertifikavimo funkcijas VšĮ „Ekoagros“, t. y. Lietuva yra pasirinkusi kontrolės institucijų sistemą. Įsakymas Nr. 375 buvo priimtas vykdant Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. balandžio 10 d. nutarimu Nr. 409 patvirtintą Lietuvos pasirengimo narystei Europos Sąjungoje programos (Nacionalinė ACQUIS priėmimo programa) teisės derinimo priemonių 2000 m. planą (priemonės kodas 3.4.2.11 – T – A2) bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. liepos 28 d. nutarimą Nr. 886 „Dėl įgaliojimų suteikimo“. Atsižvelgdamas į tai, atsakovas mano, kad Įsakymas Nr. 375 atitinka Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 punkte įtvirtintą įstatymo viršenybės principą bei Konstitucijos preambulėje įtvirtintą teisinės valstybės principą.
13. Atsakovas pažymi, kad nuo pat Įsakymo Nr. 375 įsigaliojimo datos Lietuvoje ekologinės gamybos kontrolės institucijai pavesta atlikti sertifikavimo įstaigos funkcijas / oficialiąją kontrolę. Pagal minėto reglamento 35 straipsnį, Žemės ūkio ministerija yra informavusi per AWAY elektroninę sistemą Europos Komisiją ir kitas Europos Sąjungos valstybes nares, kad Lietuva pasirinko sistemą „B: System of designated public control authority(ies)“. Tokią pat sistemą B, kai ekologinės gamybos kontrolė yra pavesta viešosioms kontrolės institucijoms, Europos Sąjungoje turi 5 valstybės narės: Danija, Suomija, Nyderlandai, Estija ir Lietuva. Tik dvi šalys (Lenkija ir Ispanija) turi sistemą C, kai veikia ir viešoji kontrolės institucija, ir privačios kontrolės įstaigos.
14. Nuo 2022 m. sausio 1 d. įsigaliojo naujas ekologinės gamybos sritį reglamentuojantis ES teisės aktas – 2018 m. gegužės 30 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) Nr. 2018/848 dėl ekologinės gamybos ir ekologiškų produktų ženklinimo, kuriuo panaikinamas Tarybos reglamentas (EB) Nr. 834/2007 (toliau – ir Reglamentas Nr. 2018/848), dėl to Žemės ūkio ministerija iki 2022 m. sausio 1 d. privalėjo atnaujinti visus ekologinės gamybos sritį reglamentuojančius nacionalinius teisės aktus. Tai įvertinant, Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2006 m. kovo 3 d. įsakymas Nr. 3D-78 „Dėl Leidimo sertifikuoti ekologinę gamybą, produkcijos perdirbimą ir tiekimą rinkai suteikimo taisyklių patvirtinimo“ 2020 m. lapkričio 18 d. yra pripažintas netekusiu galios kaip perteklinis, nes šiame teisės akte buvo nebeaktualios esminės ES teisės aktų nuostatos, pvz., šiuo metu ES kontrolės įstaigos privalo atitikti ne Europos Sąjungos standarto EN 45011:1998 (ISO 65) reikalavimus (kaip buvo nurodyta), o akredituojamos pagal pasikeitusio standarto EN ISO/IEC 17065:2012 reikalavimus.
15. Atsakovas pažymi, kad Lietuva niekada dėl „mišrios“ C sistemos (t. y. privačių kontrolės įstaigų ir kontrolės institucijų) sistemos nėra ir nebuvo paskyrusi institucijų, atsakingų už tokių privačių įstaigų patvirtinimą ir priežiūrą, taip pat nėra rengusi procedūrų tokių privačių įstaigų veiklos priežiūrai, o tai būtų privaloma atlikti remiantis Reglamento Nr. 834/2007 4 dalies b punkto reikalavimais. Atsakovas pabrėžia, kad Reglamento Nr. 2018/848 27 straipsnio 4 dalies a punktas nurodo, jog „kompetentinga institucija gali savo kontrolės kompetenciją patikėti vienai ar daugiau kitų kontrolės institucijų“, todėl mano, kad Lietuva nėra sukūrusi monopolijos, kaip teigiama, nes yra suteikta galimybė atlikti sertifikavimo ir kontrolės paslaugas ir daugiau kontrolės institucijų, jei tokių atsirastų. Lietuvoje du kartus Europos Komisijos audito institucijos atliko ekologinės gamybos srities vertinimą ir įvertino ekologinės gamybos sistemos funkcionalumą teigiamai.
16. Atsakovas nurodo, kad Reglamento Nr. 2018/848 25 straipsnio 1 dalyje nurodyta išimtis, kada valstybės narės gali išduoti leidimą gaminant perdirbtą ekologišką maistą naudoti neekologiškas žemės ūkio kilmės sudedamąsias dalis, t . y. „veiklos vykdytojo prašymu valstybė narė gali laikinai leisti jos teritorijoje ne ilgesnį kaip šešių mėnesių laikotarpį gaminant perdirbtą ekologišką maistą naudoti neekologiškas žemės ūkio kilmės sudedamąsias dalis. Tas leidimas taikomas visiems veiklos vykdytojams toje valstybėje narėje“. Lietuvoje pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2019 m. gruodžio 11 d. nutarimo Nr. 1237 „Dėl Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 2017/625 įgyvendinimo“ 1.3 papunktį kompetentinga institucija yra Žemės ūkio ministerija, todėl tik Žemės ūkio ministerija gali šalies lygmeniu išduoti tokį leidimą, o kontrolės institucijoms tokia kompetencija pagal Reglamento Nr. 2018/848 25 straipsnio 4 dalį suteikta tik trečiosiose šalyse. Atsakovas pažymi, kad to paties straipsnio 2 dalyje nurodyta, jog „valstybė narė nedelsdama praneša Komisijai ir kitoms valstybėms narėms apie visus jos teritorijoje pagal 1 dalį suteiktus leidimus per kompiuterinę sistemą, kuri sudaro galimybes elektroniniu būdu keistis dokumentais ir informacija; šią sistemą naudojimuisi suteikia Komisija“. Šiame punkte nurodoma, kad valstybė narė turi pateikti pranešimą Europos Komisijai, o prieigą OFIS sistemoje pranešimo pateikimui Europos Komisija yra suteikusi tik valstybių narių kompetentingų institucijų – ministerijų ekologinės gamybos srities specialistams. Taigi Įsakymo Nr. 375 23.2 papunktyje nurodyta, kad kompetentinga institucija – Žemės ūkio ministerija atlieka oficialų vertinimą ir priima sprendimą dėl veiklos vykdytojui leidimo išdavimo / neišdavimo naudoti neekologiškas žemės ūkio kilmės sudedamąsias dalis gaminant perdirbtą ekologišką maistą. Atsižvelgiant į imperatyvias Reglamento Nr. 2020/464 1 straipsnio nuostatas, Įsakymo Nr. 375 26.2 papunktyje nurodyta, kad „ŽŪM atsakingas asmuo priima galutinį sprendimą dėl leidimo išdavimo / neišdavimo ir informuoja apie tai veiklos vykdytoją ir kontrolės instituciją“.
III.
17. Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba pateikė nuomonę byloje, kurioje pažymi, jog nagrinėjamu atveju svarbus vertintinas aspektas, ar veikla, kurios teikimas panaikinamas skundžiamu 2020 m. lapkričio 17 d. įsakymu Nr. 3D-795 ir kurią išskirtinai teikia Žemės ūkio ministerijos kontroliuojama viešoji įstaiga „Ekoagros“, laikytinas ūkine veikla, o ne viešosios valdžios prerogatyvomis. Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimai, įskaitant ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnio reikalavimus, reikšmingi tuo atveju, jeigu viešojo administravimo subjektai reguliuoja ūkinę veiklą, o ne vykdo valdžios funkcijas (kad ir pavesdami jas juridiniams asmenims). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, spręsdamas, ar ekologiškų žemės ūkio produktų gamybos, perdirbimo ir tiekimo rinkai sertifikavimo paslaugų teikimas laikytinas ūkine veikla ar visgi viešuoju administravimu, turėtų įvertinti šių paslaugų pobūdį (esminis kriterijus), teisinį reguliavimą, jų teikimo ir kitas aplinkybes
18. Viešoji įstaiga „Ekoagros“ pateikė nuomonę byloje, kurioje nurodo, kad sprendimas priimti Įsakymą Nr. 3D-795 neteikia privilegijų arba nediskriminuoja atskirus ūkio subjektų ar jų grupių, nes pagal pasirinktą ekologinės gamybos kontrolės sistemą B įgaliojimai suteikti viešojo administravimo subjektui – VšĮ Ekoagros. Esant nepakeistai ekologinės gamybos kontrolės sistemai, bei nesant valstybės poreikio steigti papildomą viešojo administravimo subjektą, asmenų, vykdančių ekologinę gamybą, teisėtas lūkestis laisvai rinktis sertifikuojantį subjektą pagal Ekologinės gamybos taisykles negalėjo susiformuoti. Dėl tokio sprendimo neatsirado ir negali atsirasti konkurencijos sąlygų skirtumų atitinkamoje rinkoje, nes konkuruojančių ūkio subjektų, dėl žmogaus ir visuomenės sveikatos apsaugos, nėra. Kadangi veiklos sritį reglamentuoja Europos Sąjungos teisės aktai, kurie tiesiogiai taikomi, konkurencijos sąlygos nėra nulemtos Lietuvos Respublikos įstatymų vykdymu bei nėra laikytinos skirtingomis, kadangi jos yra taikomos visose Europos sąjungos valstybėse narėse, taip pat ir Lietuvos Respublikoje.
Išplėstinė teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
19. Byloje prašoma ištirti, ar 1) Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2020 m. lapkričio 17 d. įsakymas Nr. 3D-795 „Dėl žemės ūkio ministro 2006 m. kovo 3 d. įsakymo Nr. 3D-78 „Dėl leidimo sertifikuoti ekologinę gamybą, produkcijos perdirbimą ir tiekimą rinkai suteikimo taisyklių patvirtinimo“ pripažinimo netekusiu galios“ neprieštarauja Konstitucijos 46 straipsnio 1–4 dalims, Konkurencijos įstatymo 4 straipsniui, Teisėkūros pagrindų įstatymo 15 straipsniui, konstituciniams asmens ūkinės veiklos laisvės, teisėtų lūkesčių, sąžiningos konkurencijos laisvės principams ir konstituciniam principui, kuris draudžia įstatymu monopolizuoti gamybą ir rinką; 2) Ekologinės gamybos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2000 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. 375 „Dėl Ekologinės gamybos taisyklių patvirtinimo“ 23.2 ir 26.2 punktuose įtvirtintos nuostatos priimtos neviršijant žemės ūkio ministro kompetencijos ir neprieštarauja teisinės valstybės principui.
20. Pažymėtina, kad pareiškėjas, teikdamas su individualia byla nesusijusį (abstraktų) prašymą ištirti ginčo norminio akto nuostatos teisėtumą, kartu turi aiškiai nurodyti konkrečias aplinkybes, kurios, jo nuomone, sudaro prielaidas teisiškai pagrįstai abejonei dėl teisėtumo. Būtent pagal tokias abstraktų prašymą (pareiškimą) pateikusio pareiškėjo nurodytas konkrečias aplinkybes (argumentus) paprastai yra identifikuojamos norminio akto (jo dalies) teisėtumo tyrimo ribos, ypač tais atvejais, kai prašoma įvertinti norminio akto nuostatų atitiktį bendriesiems teisės (teisinio reguliavimo, viešo administravimo, teisėkūros) principams ir (ar) bendrosioms įstatymuose ir juos lydinčiuose teisės aktuose nurodytoms taisyklėms (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. sausio 2 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eI-21-438/2017 Administracinė jurisprudencija. 2018, 35, p. 11-28). Taigi Įsakymo Nr. 3D-795 bei Ekologinės gamybos taisyklių 23.2 ir 26.2 punktų atitiktis pareiškėjo nurodytiems teisės normoms ir principams šioje norminėje byloje nagrinėjami tais aspektais (atsižvelgiant į tuos argumentus), kuriuos savo pareiškime nurodė pareiškėjas.
Dėl Įsakymo Nr. 3D-795 atitikties Konkurencijos įstatymo 4 straipsniui ir Konstitucijos 46 straipsnio 1–4 dalims
21. Įsakyme Nr. 3D-795 nurodyta: „Pripažįstu netekusiu galios Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2006 m. kovo 3 d. įsakymą Nr. 3D-78 „Dėl Leidimo sertifikuoti ekologinę gamybą, produkcijos perdirbimą ir tiekimą rinkai suteikimo taisyklių patvirtinimo“ su visais pakeitimais ir papildymais.“
22. 2006 m. kovo 3 d. žemės ūkio ministro įsakymu Nr. 3D-78 „Dėl leidimo sertifikuoti ekologinę gamybą produkcijos perdirbimą ir tiekimą rinkai suteikimo taisyklių patvirtinimo“ buvo patvirtintos Leidimo sertifikuoti ekologinę gamybą, produkcijos perdirbimą ir tiekimą rinkai suteikimo taisyklės, kurios nustatė leidimo užsiimti ekologinės gamybos, perdirbimo ir tiekimo rinkai sertifikavimu pagal 1991 m. birželio 24 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2092/91 (su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2005 m. rugsėjo 20 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 1567/2005) ir Ekologinio žemės ūkio taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2000 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. 375 (Žin., 2001, Nr. 1-21; 2004, Nr. 74-2561), nustatytus reikalavimus gavimo tvarką. Kaip nurodyta šių taisyklių 2 punkte, jos buvo taikomos juridiniams asmenims, siekiantiems užsiimti ekologiškų žemės ūkio produktų gamybos, perdirbimo ir tiekimo rinkai sertifikavimu.
23. Pareiškėjas, grįsdamas galimą Įsakymo Nr. 3D-795 prieštaravimą Konstitucijos 46 straipsnio 1–3 dalims, teigia, jog Įsakymas Nr. 3D-795 yra diskriminacinis ribojimas juridiniams asmenims vykdyti ūkinę veiklą, be to, toks teisinis reguliavimas pažeidžia ir ūkininkų, gamintojų, norinčių pradėti veiklą ekologinio ūkininkavimo srityje, ūkinės veiklos laisvės principą, nes jie neturi galimybės laisvai rinktis sertifikavimo įstaigos. Pareiškėjas teigia, kad Įsakymas Nr. 3D-795 pažeidžia sąžiningos konkurencijos laisvės principą ir sudaro sąlygas monopolizuoti ekologinės gamybos sertifikavimo rinką. Pasak pareiškėjo, taip yra pažeidžiamos imperatyvios Konstitucijos 46 straipsnio 4 dalies bei Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatos
24. Konstitucijos 46 straipsnyje nurodyta:
25. Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta:
„1. Viešojo administravimo subjektai, įgyvendindami pavestus uždavinius, susijusius su ūkinės veiklos reguliavimu Lietuvos Respublikoje, privalo užtikrinti sąžiningos konkurencijos laisvę.
2. Viešojo administravimo subjektams draudžiama priimti teisės aktus arba kitus sprendimus, kurie teikia privilegijas arba diskriminuoja atskirus ūkio subjektus ar jų grupes ir dėl kurių atsiranda ar gali atsirasti konkurencijos sąlygų skirtumų atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams, išskyrus atvejus, kai skirtingų konkurencijos sąlygų neįmanoma išvengti vykdant įstatymų reikalavimus.“
26. Įsakymo Nr. 3D-795 aiškinamajame rašte remiamasi Reglamento Nr. 834/2007 27 straipsnio 4 dalimi ir pažymima, kad „vykdyti sertifikavimo įstaigos funkcijas pagal patvirtintas Ekologinio žemės ūkio taisykles patikėta vienai kontrolės institucijai – VšĮ „Ekoagros“, <...>, privačioms kontrolės įstaigoms kodų nėra suteikta.“
27. Reglamento Nr. 834/2007, galiojusio ginčijamo Įsakymo Nr. 3D-795 priėmimo metu, 27 straipsnio 1 ir 4 dalyse buvo nurodyta:
„4. Kompetentinga institucija gali
a) savo kontrolės kompetenciją patikėti vienai ar daugiau kitų kontrolės institucijų. Kontrolės institucijos suteikia tinkamas objektyvumo ir nešališkumo garantijas ir savo žinioje turi kvalifikuotą personalą bei išteklius, būtinus jų funkcijoms atlikti;
28. Reglamento Nr. 834/2007 2 straipsnio n, o ir p punktuose buvo nurodyta:
„n) kompetentinga institucija – centrinė valstybės narės institucija, turinti kompetenciją organizuoti oficialią kontrolę ekologinės gamybos srityje pagal šiame reglamente išdėstytas nuostatas, arba bet kuri kita institucija, kuriai suteikta tokia kompetencija, o prireikus taip pat atitinkama trečiosios šalies institucija;
o) kontrolės institucija – valstybės narės viešoji administracinė organizacija, kuriai kompetentinga institucija suteikė savo visus savo įgaliojimus vykdyti tikrinimą ir sertifikavimą ekologinės gamybos srityje pagal šiame reglamente išdėstytas nuostatas, arba dalį tokių įgaliojimų; prireikus tai gali būti taip pat atitinkama trečiosios šalies institucija arba atitinkama institucija, veikianti trečiojoje šalyje;
29. 2017 m. kovo 15 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2017/625 dėl oficialios kontrolės ir kitos oficialios veiklos, kuri vykdoma siekiant užtikrinti maisto ir pašarų srities teisės aktų bei gyvūnų sveikatos ir gerovės, augalų sveikatos ir augalų apsaugos produktų taisyklių taikymą, kuriuo iš dalies keičiami Europos Parlamento ir Tarybos reglamentai (EB) Nr. 999/2001, (EB) Nr. 396/2005, (EB) Nr. 1069/2009, (EB) Nr. 1107/2009, (ES) Nr. 1151/2012, (ES) Nr. 652/2014, (ES) 2016/429 ir (ES) 2016/2031, Tarybos reglamentai (EB) Nr. 1/2005 ir (EB) Nr. 1099/2009 bei Tarybos direktyvos 98/58/EB, 1999/74/EB, 2007/43/EB, 2008/119/EB ir 2008/120/EB, ir kuriuo panaikinami Europos Parlamento ir Tarybos reglamentai (EB) Nr. 854/2004 ir (EB) Nr. 882/2004, Tarybos direktyvos 89/608/EEB, 89/662/EEB, 90/425/EEB, 91/496/EEB, 96/23/EB, 96/93/EB ir 97/78/EB bei Tarybos sprendimas 92/438/EEB (Oficialios kontrolės reglamentas) (toliau – ir Oficialios kontrolės reglamentas, Reglamentas Nr. 2017/625) 1 straipsnio 2 dalies i punkte nurodyta: Šis reglamentas taikomas oficialiai kontrolei, kuri vykdoma siekiant patikrinti, ar laikomasi taisyklių, kurios yra nustatytos Sąjungos lygmeniu arba kurias nustato valstybės narės Sąjungos teisėms aktams taikyti, šiose srityse: i) ekologinės gamybos ir ekologiškų produktų ženklinimo.
30. Oficialios kontrolės reglamento 3 straipsnio 3, 4 ir 5 punktuose nurodyta:
a) pagal šį reglamentą ir 1 straipsnio 2 dalyje nurodytas taisykles už oficialios kontrolės ir kitos oficialios veiklos organizavimą atsakingos valstybės narės centrinės valdžios institucijos;
4) ekologiškų produktų kontrolės institucija – valstybės narės viešoji administracinė ekologinės gamybos ir ekologiškų produktų ženklinimo klausimams skirta organizacija, kuriai kompetentingos institucijos yra suteikusios visus įgaliojimus, susijusius su Tarybos reglamento (EB) Nr. 834/2007 taikymu, arba dalį tokių įgaliojimų, įskaitant, kai tikslinga, trečiosios šalies atitinkamą instituciją arba trečiojoje šalyje veikiančią instituciją;
31. Oficialios kontrolės reglamento 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta: „Valstybės narės kiekvienai 1 straipsnio 2 dalyje nurodytomis taisyklėmis reglamentuojamai sričiai skiria kompetentingą instituciją ar institucijas, kurioms perduoda atsakomybę už oficialios kontrolės ir kitos oficialios veiklos organizavimą ar vykdymą.“ To paties straipsnio 3, 4 dalyse įtvirtinta: „3. Kompetentingos institucijos, atsakingos už tikrinimą, ar laikomasi 1 straipsnio 2 dalies i punkte nurodytų taisyklių, gali perduoti tam tikras su oficialia kontrole ar kita oficialia veikla susijusias pareigas vienai ar daugiau ekologiškų produktų kontrolės institucijų. Tokiais atvejais jos kiekvienai iš jų suteikia kodą. 4. Valstybės narės užtikrina, kad Komisija būtų informuota apie kontaktinius duomenis ir bet kokius pakeitimus, susijusius su: a) pagal 1 dalį paskirtomis kompetentingomis institucijomis; b) pagal 2 dalies b punktą paskirta viena institucija; c) 3 dalyje nurodytomis ekologiškų produktų kontrolės institucijomis; d) 28 straipsnio 1 dalyje nurodytomis įgaliotosiomis įstaigomis.“
32. Oficialios kontrolės reglamento 28 straipsnyje nurodyta: „1. Kompetentingos institucijos, laikydamosi atitinkamai 29 ir 30 straipsniuose numatytų sąlygų, gali vienai ar daugiau įgaliotųjų įstaigų arba vienam ar daugiau fizinių asmenų pavesti tam tikras oficialios kontrolės užduotis. Kompetentinga institucija užtikrina, kad įgaliotoji įstaiga arba fizinis asmuo, kuriam buvo pavestos tokios užduotys, turėtų pajėgumų, būtinų šioms užduotims veiksmingai vykdyti.
2. Kai kompetentinga institucija arba valstybė narė nusprendžia tam tikras oficialios kontrolės užduotis, skirtas patikrinti, ar laikomasi 1 straipsnio 2 dalies i punkte nurodytų taisyklių, pavesti vienai ar daugiau įgaliotųjų įstaigų, ji kiekvienai įgaliotajai įstaigai priskiria kodą ir paskiria atitinkamas institucijas, atsakingas už įgaliotųjų įstaigų patvirtinimą ir priežiūrą.“
33. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2019 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 1237 „Dėl Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 2017/625 įgyvendinimo“ nutarė paskirti kompetentingas institucijas, atsakingas už Reglamento Nr. 2017/625 nuostatų, įskaitant nuostatas, reglamentuojančias oficialią kontrolę ir kitą oficialią veiklą, įgyvendinimą (1 punktas): Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministeriją – Reglamento 1 straipsnio 2 dalies i punkte nustatytoje ekologinės gamybos srityje (1.3 punktas).
34. 2018 m. gegužės 30 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2018/848 dėl ekologinės gamybos ir ekologiškų produktų ženklinimo, kuriuo panaikinamas Tarybos reglamentas (EB) Nr. 834/2007 3 straipsnio 54–56 punktuose nurodyta:
„54. kompetentingos institucijos – kompetentingos institucijos, kaip apibrėžta Reglamento (ES) 2017/625 3 straipsnio 3 punkte;
55. kontrolės institucija – ekologinės gamybos kontrolės institucija, kaip apibrėžta Reglamento (ES) 2017/625 3 straipsnio 4 punkte, arba institucija, pripažinta Komisijos arba Komisijos pripažintos trečiosios valstybės pripažinta vykdyti ekologiškų produktų ir perėjimo prie ekologinės gamybos laikotarpio produktų importo į Sąjungą kontrolę trečiosiose valstybėse institucija;
56. kontrolės įstaiga – įgaliotoji įstaiga, kaip apibrėžta Reglamento (ES) 2017/625 3 straipsnio 5 punkte, arba įstaiga, Komisijos arba jos pripažintos trečiosios valstybės pripažinta vykdyti ekologiškų produktų ir perėjimo prie ekologinės gamybos laikotarpio produktų importo į Sąjungą kontrolę trečiosiose valstybėse įstaiga;“
35. Reglamento 2018/848 34 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta: „Prieš pateikdami rinkai bet kokius produktus kaip „ekologiškus“ arba kaip „perėjimo prie ekologinės gamybos laikotarpio“ produktus, taip pat prieš tą perėjimo prie ekologinės gamybos laikotarpį, veiklos vykdytojai ir veiklos vykdytojų grupės, kaip nurodyta 36 straipsnyje, kurie gamina, ruošia, platina ar saugo ekologiškus arba perėjimo prie ekologinės gamybos laikotarpio produktus, kurie importuoja tokius produktus iš trečiosios valstybės arba eksportuoja tokius produktus į trečiąją valstybę, arba kurie pateikia tokius produktus rinkai, praneša apie savo veiklą valstybės narės, kurioje vykdoma jų veikla ir kurioje jų įmonei taikoma kontrolės sistema, kompetentingoms institucijoms.
Jeigu kompetentingos institucijos perdavė savo pareigas ar pavedė tam tikras oficialios kontrolės užduotis arba tam tikras užduotis, susijusias su kita oficialia veikla, daugiau kaip vienai kontrolės institucijai ar kontrolės įstaigai, veiklos vykdytojai arba veiklos vykdytojų grupės pirmoje pastraipoje nurodytame pranešime nurodo, kuri kontrolės institucija ar kontrolės įstaiga tikrina, ar jų veikla atitinka šį reglamentą, ir išduoda 35 straipsnio 1 dalyje nurodytą sertifikatą.“
36. Reglamento Nr. 2018/848 35 straipsnio 1 dalyje nustatyta: „Kompetentingos institucijos arba, atitinkamais atvejais, kontrolės institucijos ar kontrolės įstaigos išduoda sertifikatą bet kuriam veiklos vykdytojui arba veiklos vykdytojų grupei, pranešusiems apie savo veiklą pagal 34 straipsnio 1 dalį ir besilaikantiems šio reglamento.“
37. Reglamento Nr. 2018/848 56 straipsnyje nurodyta: „Reglamentas (EB) Nr. 834/2007 panaikinamas. <...> Nuorodos į panaikintąjį reglamentą laikomos nuorodomis į šį reglamentą.“
38. Nagrinėjamos bylos kontekste tikslinga atkreipti dėmesį į Europos Sąjungos teisės vietą Lietuvos teisės sistemoje. Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad Konstituciniame akte „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“ inter alia nustatyti konstituciniai Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje pagrindai, kurių neįtvirtinus Konstitucijoje Lietuvos Respublika negalėtų būti visateise Europos Sąjungos nare: Lietuvos Respublika, būdama Europos Sąjungos valstybe nare, dalijasi ar patiki Europos Sąjungai valstybės institucijų kompetenciją sutartyse, kuriomis yra grindžiama Europos Sąjunga, numatytose srityse ir tiek, kad kartu su kitomis Europos Sąjungos valstybėmis narėmis bendrai vykdytų narystės įsipareigojimus šiose srityse, taip pat naudotųsi narystės teisėmis (1 straipsnis); Europos Sąjungos teisės normos yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis; jeigu tai kyla iš sutarčių, kuriomis grindžiama Europos Sąjunga, Europos Sąjungos teisės normos taikomos tiesiogiai, o teisės normų kolizijos atveju jos turi viršenybę prieš Lietuvos Respublikos įstatymus ir kitus teisės aktus (2 straipsnis) (žr., pvz., 2014 m. sausio 24 d., 2014 m. liepos 11 d., 2019 m. sausio 11 d., 2020 m. vasario 6 d. nutarimus).
39. Konstitucinis Teismas taip pat yra konstatavęs, kad visateisis Lietuvos Respublikos, kaip Europos Sąjungos narės, dalyvavimas joje yra Tautos suverenios valios pareiškimu grindžiamas konstitucinis imperatyvas, Lietuvos Respublikos visateisė narystė Europos Sąjungoje yra konstitucinė vertybė (2014 m. sausio 24 d. nutarimas, 2016 m. gegužės 16 d. sprendimas, 2018 m. gruodžio 14 d. nutarimas ir kt.); konstitucinis visateisio Lietuvos Respublikos dalyvavimo Europos Sąjungoje imperatyvas suponuoja ir konstitucinį Lietuvos Respublikos įsipareigojimą tinkamai įgyvendinti Europos Sąjungos teisės reikalavimus (2018 m. gruodžio 14 d., 2019 m. sausio 11 d. nutarimai ir kt.); Europos Sąjungos teisė yra Lietuvos Respublikos teisės, inter alia Konstitucijos, aiškinimo šaltinis tose srityse, kuriose pagal Konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“ 1 straipsnį Lietuvos Respublika dalijasi ar patiki Europos Sąjungai valstybės institucijų kompetenciją (2017 m. gruodžio 20 d. sprendimas, 2019 m. sausio 11 d., 2020 m. vasario 6 d. nutarimai).
40. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas yra nurodęs, kad nors dėl savo pobūdžio ir paskirties Sąjungos teisės šaltinių sistemoje reglamentų nuostatos paprastai turi tiesioginį poveikį nacionalinės teisės sistemose ir nacionalinėms valdžios institucijoms nereikia imtis įgyvendinimo priemonių, kai kurias jų nuostatas gali prireikti įgyvendinti valstybėms narėms priimant įgyvendinimo priemones (2012 m. spalio 25 d. sprendimo Ketelä, C‑592/11, 35 p.; 2014 m. sausio 16 d. nutarties Dél-Zempléni Nektár Leader Nonprofit, C‑24/13, 14 p. ir 2014 m. gegužės 15 d. sprendimo Szatmári Malom, C‑135/13, 54 p., 2016 m. liepos 7 d. sprendimo Občina Gorje, C-111/15, 34 p.). Kartu pabrėžtina, kad valstybės narės gali priimti reglamentą įgyvendinančias priemones, jeigu nepažeidžia jo tiesioginio taikymo, neiškraipo jo, kaip Sąjungos teisės akto, pobūdžio ir jei patikslina šiuo reglamentu joms suteiktos diskrecijos įgyvendinimą, nepažeisdamos jo nuostatų (2012 m. spalio 25 d. sprendimo Ketelä, C‑592/11, 36 p. ir 2014 m. gegužės 15 d. sprendimo Szatmári Malom, C‑135/13, 55 p., 2016 m. liepos 7 d. sprendimo Občina Gorje, C-111/15, 35 p.). Taigi nagrinėjamu atveju svarbu nustatyti, ar pagal aktualias reglamentų nuostatas Įsakymas Nr. 3D-795 patenka į valstybių narių diskrecijos sritį.
41. Kaip minėta, Reglamento Nr. 834/2007 27 straipsnio 4 dalyje buvo nustatyta, kad kompetentinga institucija gali: savo kontrolės kompetenciją patikėti vienai ar daugiau kitų kontrolės institucijų (a punktas); pavesti kontrolės užduotis vienai ar daugiau kontrolės įstaigų (b punktas). Oficialiosios kontrolės reglamento 4 straipsnio 3 dalyje yra nurodyta, kad kompetentingos institucijos, atsakingos už tikrinimą, ar laikomasi 1 straipsnio 2 dalies i punkte nurodytų taisyklių, gali perduoti tam tikras su oficialia kontrole ar kita oficialia veikla susijusias pareigas vienai ar daugiau ekologiškų produktų kontrolės institucijų. Oficialios kontrolės reglamento 28 straipsnyje įtvirtinta, kad kompetentingos institucijos, laikydamosi atitinkamai 29 ir 30 straipsniuose numatytų sąlygų, gali vienai ar daugiau įgaliotųjų įstaigų arba vienam ar daugiau fizinių asmenų pavesti tam tikras oficialios kontrolės užduotis.
42. Iš išdėstytų reglamentų nuostatų matyti, kad valstybių narių kompetentingos institucijos turi galimybę, tačiau neprivalo patikėti savo kontrolės kompetenciją vienai ar daugiau kitų kontrolės institucijų ar pavesti kontrolės užduotis vienai ar daugiau kontrolės įstaigų. Taigi galimybė pavesti kontrolės užduotis kontrolės įstaigoms patenka į valstybių narių kompetentingų institucijų diskrecijos sritį. Išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, Žemės ūkio ministerija, būdama paskirta kompetentinga institucija, atsakinga už Reglamento Nr. 2017/625 nuostatų, įskaitant nuostatas, reglamentuojančias oficialią kontrolę ir kitą oficialią veiklą, įgyvendinimą Reglamento Nr. 2017/625 1 straipsnio 2 dalies i punkte nustatytoje ekologinės gamybos srityje, turi minėtuose reglamentuose nurodytą diskreciją patikėti savo kontrolės kompetenciją vienai ar daugiau kitų kontrolės institucijų ar pavesti kontrolės užduotis vienai ar daugiau kontrolės įstaigų, o taip pat ir keisti pasirinktą šios srities reguliavimo modelį.
44. Kaip minėta, Reglamentas Nr. 834/2007, galiojęs ginčijamo įsakymo priėmimo metu, nustatė valstybių narių diskreciją patikėti savo kontrolės kompetenciją vienai ar daugiau kitų kontrolės institucijų ar pavesti kontrolės užduotis vienai ar daugiau kontrolės įstaigų. Reglamento Nr. 834/2007 1 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta: „Šiuo reglamentu sukuriamas ekologinės gamybos tvaraus vystymosi pagrindas, kartu užtikrinant veiksmingą vidaus rinkos veikimą, sąžiningą konkurenciją ir vartotojų pasitikėjimą bei apsaugant vartotojų interesus.“ Kaip minėta, Europos Sąjungos teisės normos yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis; jeigu tai kyla iš sutarčių, kuriomis grindžiama Europos Sąjunga, Europos Sąjungos teisės normos taikomos tiesiogiai, o teisės normų kolizijos atveju jos turi viršenybę prieš Lietuvos Respublikos įstatymus ir kitus teisės aktus (Lietuvos Respublikos Konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“ 2 straipsnis). Papildomai pažymėtina, kad minėtas Reglamentas Nr. 834/2007 nustato specialųjį reguliavimą ekologinės gamybos ir ekologiškų produktų ženklinimo srityje. Tais atvejais, kai teisinio reguliavimo srityje konkuruoja bendrosios ir specialiosios normos, taikomas principas lex specialis derogat legi generali (specialusis įstatymas įveikia bendrąjį; specialioji norma yra viršesnė už bendrąją). Principo lex specialis derogat legi generali esmė ta, kad esant bendrosios ir specialiosios normų konkurencijai yra taikoma specialioji norma (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2000 m. spalio 18 d., 2008 m. sausio 7 d. nutarimai). Taigi nagrinėjamu atveju ginčijamo įsakymo reguliuojamiems visuomeniniams santykiams pareiškėjo nurodytais aspektais taikytinas teisės aktas yra ne Konkurencijos įstatymas, o minėti Europos Sąjungos reglamentai, reguliuojantys ekologinę gamybą ir ekologiškų produktų ženklinimą. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad Įsakymas Nr. 3D-795 Konkurencijos įstatymo 4 straipsniui neprieštarauja.
45. Pareiškėjas teigia, kad ginčijamas Įsakymas Nr. 3D-795 prieštarauja Konstitucijos 46 straipsnio 1–4 dalims bei konstituciniams asmens ūkinės veiklos laisvės, sąžiningos konkurencijos laisvės principams ir konstituciniam principui, kuris draudžia įstatymu monopolizuoti gamybą ir rinką.
46. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad ūkinės veiklos teisinis reguliavimas nėra savitikslis dalykas, jis yra socialinės inžinerijos priemonė, būdas per teisę siekti tautos gerovės. Konstitucinis Teismas savo nutarimuose yra konstatavęs, kad Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta valstybės teisė reguliuoti ūkinę veiklą sudaro konstitucines prielaidas leisti įstatymus, kuriais reaguojama į tautos ūkio būklę, ekonominio ir socialinio gyvenimo įvairovę bei pokyčius (Konstitucinio Teismo 1996 m. vasario 28 d., 1996 m. kovo 15 d., 2000 m. spalio 18 d. nutarimai).
47. Konstitucinio Teismo nutarimuose ne kartą konstatuota, kad Konstitucijos 46 straipsnyje įtvirtinti principai sudaro vieną visumą – šalies ūkio konstitucinį pagrindą, todėl visų šio straipsnio dalių nuostatos yra tarpusavyje susijusios ir viena kitą papildo (inter alia 2009 m. balandžio 29 d., 2015 m. sausio 15 d., 2018 m. gruodžio 21 d. nutarimai). Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta valstybės pareiga reguliuoti ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei, suponuoja reikalavimą įstatymų leidėjui, reguliuojant šią veiklą, derinti įvairias konstitucines vertybes, inter alia saugomas pagal Konstitucijos 46, 53, 54 straipsnius: asmens ūkinės veiklos laisvę ir iniciatyvą, sąžiningos konkurencijos laisvę, vartotojų interesų apsaugą, žmonių sveikatos ir aplinkos apsaugą (Konstitucinio Teismo 2015 m. gruodžio 16 d. nutarimas).
48. Konstitucinis Teismas taip pat yra pažymėjęs, kad, kadangi žemės ūkio, vidaus rinkos sritys priskiriamos pasidalijamajai Europos Sąjungos ir valstybių narių kompetencijai, nėra pagrindo aiškinti su šiomis sritimis susijusių Konstitucijos, inter alia jos 46 straipsnio, nuostatų kitaip, nei nurodytas sritis reguliuoja Europos Sąjungos teisė (2017 m. gruodžio 20 d. sprendimas, 2020 m. vasario 6 d. nutarimas).
49. Atsižvelgiant į tai, kad, kaip minėta anksčiau, Įsakymas Nr. 3D-795 priimtas šio įsakymo priėmimo metu galiojusio ir tiesiogiai taikytino Reglamento Nr. 834/2007 valstybių narių kompetentingoms institucijoms nustatytos diskrecijos ribose, išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į ES teisės aktų taikymo pirmenybę, tai, kad Konstitucinio Teismo praktikoje konstatuota, jog Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta valstybės pareiga reguliuoti ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei, suponuoja reikalavimą įstatymų leidėjui, reguliuojant šią veiklą, derinti įvairias konstitucines vertybes, inter alia saugomas pagal Konstitucijos 46, 53, 54 straipsnius: asmens ūkinės veiklos laisvę ir iniciatyvą, sąžiningos konkurencijos laisvę, vartotojų interesų apsaugą, žmonių sveikatos ir aplinkos apsaugą (Konstitucinio Teismo 2015 m. gruodžio 16 d. nutarimas); žemės ūkio, vidaus rinkos sritys priskiriamos pasidalijamajai Europos Sąjungos ir valstybių narių kompetencijai, todėl nėra pagrindo aiškinti su šiomis sritimis susijusių Konstitucijos nuostatų (inter alia jos 46 straipsnio) kitaip nei nurodytas sritis reguliuoja Europos Sąjungos teisė (Konstitucinio Teismo 2017 m. gruodžio 20 d. sprendimas, 2020 m. vasario 6 d. nutarimas), konstatuotina, kad Žemės ūkio ministerija, priimdama Įsakymą Nr. 3D-795, veikė jai Reglamento Nr. 834/2007 nustatytos diskrecijos ribose, todėl Įsakymas Nr. 3D-795 neprieštarauja Konstitucijos 46 straipsnio 1–4 dalims bei šiame straipsnyje įtvirtintiems konstituciniams asmens ūkinės veiklos laisvės, sąžiningos konkurencijos laisvės principams ir konstituciniam principui, pagal kurį įstatymas draudžia monopolizuoti gamybą ir rinką.
Dėl Įsakymo Nr. 3D-795 atitikties teisėtų lūkesčių apsaugos principui
50. Pareiškėjas prašo ištirti Įsakymo Nr. 3D-795 atitiktį teisėtų lūkesčių apsaugos principui ir pažymi, kad Leidimo sertifikuoti ekologinę gamybą taisyklės, kurios leido juridiniam asmeniui užsiimti ekologinės gamybos, produkcijos perdirbimo ir tiekimo rinkai sertifikavimu, sudarė norminį pagrindą, suteikiantį tokiam asmeniui, siekiančiam užsiimti nurodyta sertifikavimo veikla, tam tikrą apsaugą. Pasak pareiškėjo, Įsakymas Nr. 3D-795 sukėlė nepalankius pokyčius, nes užkirto kelią juridiniams asmenims užsiimti ekologinės gamybos, produkcijos perdirbimo ir tiekimo rinkai sertifikavimu, o asmenims, vykdantiems ekologinę gamybą, užkirto kelią laisvai rinktis sertifikuojantį subjektą; teisėtų lūkesčių apsaugos principas iš esmės turi riboti teisės aktų leidėjo laisvę bet kuriuo metu keisti nustatytą teisinį reguliavimą.
51. Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad teisėtų lūkesčių apsauga – tai vienas iš Konstitucijoje įtvirtinto teisinės valstybės principo elementų. Ji suponuoja inter alia tai, kad valstybė turi pareigą užtikrinti teisinio reguliavimo tikrumą ir stabilumą, apsaugoti teisinių santykių subjektų teises, taip pat įgytas teises, gerbti teisėtus interesus. Teisėtų lūkesčių apsaugos principas suponuoja valstybės, taip pat valstybės valdžią įgyvendinančių bei kitų valstybės institucijų pareigą laikytis valstybės prisiimtų įsipareigojimų. Šis principas taip pat reiškia įgytų teisių apsaugą, t. y. asmenys turi teisę pagrįstai tikėtis, kad jų pagal galiojančius įstatymus ar kitus teisės aktus, neprieštaraujančius Konstitucijai, įgytos teisės bus išlaikytos nustatytą laiką ir galės būti realiai įgyvendinamos (Konstitucinio Teismo 2007 m. liepos 5 d. nutarimas).
52. Įsakymo Nr. 3D-795 aiškinamajame rašte nurodyta, jog „vykdyti sertifikavimo įstaigos funkcijas pagal patvirtintas Ekologinio žemės ūkio taisykles patikėta vienai kontrolės institucijai – VšĮ „Ekoagros“, <...>, privačioms kontrolės įstaigoms kodų nėra suteikta.“ Atsižvelgiant į šias ginčijamo įsakymo aiškinamajame rašte nurodytas aplinkybes, taip pat į tai, kad, kaip minėta, galimybė pavesti ekologinės gamybos sertifikavimo veiklą kontrolės įstaigoms patenka į valstybių narių kompetentingų institucijų diskrecijos sritį, išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, Įsakymas Nr. 3D-795 per se (pats savaime) teisėtų lūkesčių apsaugos principo nepažeidžia.
53. Papildomai pažymėtina, kad tiriant norminio administracinio akto teisėtumą, nėra sprendžiamas pažeistų subjektinių teisių gynimo klausimas, o tik siekiama išsiaiškinti, ar norminis administracinis aktas neprieštarauja įstatymui ar Vyriausybės norminiam aktui. Taigi bylų dėl norminių administracinių aktų nagrinėjimo proceso paskirtis yra ne pažeistų subjektinių teisių apsauga, o abstrakti viešojo administravimo subjektų veiklos, priimant norminius administracinius aktus, teisėtumo kontrolė. Dėl šios priežasties administracinių teismų kompetencija nagrinėjant bylas dėl norminių administracinių aktų teisėtumo yra aiškiai apibrėžta įstatyme ir plečiamai neaiškintina (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. liepos 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1333/2008; 2010 m. kovo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1285/2010; 2012 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-223/2012; 2013 m. lapkričio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1819/2013, 2019 m. balandžio 3 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-6-822/2019 Administracinė jurisprudencija. 2019, 37, p. 88-112 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo atstovų teismo posėdyje pateikti argumentai dėl galimo subjektų, kurie galėjo pradėti akreditacijos procedūrą, teisėtų lūkesčių pažeidimo, šioje byloje nevertintini.
Dėl Įsakymo Nr. 3D-795 atitikties Teisėkūros pagrindų įstatymo 15 straipsniui
54. Pareiškėjas prašo ištirti Įsakymo Nr. 3D-795 atitiktį Teisėkūros pagrindų įstatymo 15 straipsniui ir teigia, kad priimant ginčijamą teisės aktą nebuvo atliktas projektų poveikio vertinimas, t. y. panaikinant galiojantį teisinį reguliavimą nebuvo tinkamai įvertintas neigiamas poveikis ekologinės gamybos reguliavimo sričiai, asmenims ar jų grupėms, kuriems taikomas numatomas teisinis reguliavimas.
55. Teisėkūros pagrindų įstatymo (2020 m. gegužės 28 d. įstatymo Nr. XIII-2986 redakcija) 15 straipsnyje įtvirtinta:
„1. Rengiant teisės akto, kuriuo numatoma reglamentuoti iki tol nereglamentuotus santykius, taip pat kuriuo iš esmės keičiamas teisinis reguliavimas, projektą, privalo būti atliekamas numatomo teisinio reguliavimo poveikio vertinimas. Šio vertinimo išsamumas turi būti proporcingas galimoms numatomo teisinio reguliavimo pasekmėms. Sprendimą dėl numatomo teisinio reguliavimo poveikio vertinimo priima teisės akto projekto rengėjas.
2. Atliekant numatomo teisinio reguliavimo poveikio vertinimą, nustatomas galimas teigiamas ir neigiamas poveikis to teisinio reguliavimo sričiai, asmenims ar jų grupėms, kuriems bus taikomas numatomas teisinis reguliavimas. Atsižvelgiant į teisės akte numatomo naujo teisinio reguliavimo pobūdį, mastą, turi būti įvertinamas poveikis ekonomikai, konkurencijai, valstybės finansams, socialinei aplinkai, viešajam administravimui, teisinei sistemai, kriminogeninei situacijai, korupcijos mastui, aplinkai, administracinei naštai, regionų plėtrai, reglamentuojamoms profesijoms ir kitoms sritims.
3. Įstatymo ar kito Seimo teisės akto projekte numatomo teisinio reguliavimo poveikio vertinimo rezultatai pateikiami aiškinamajame rašte arba atskiru dokumentu. Rengiant kitus teisės aktų projektus, numatomo teisinio reguliavimo poveikio vertinimo rezultatai pateikiami Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos, savivaldybės tarybos ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka.“
56. Teisėkūros pagrindų įstatymo 15 straipsnio turinys atskleidžia, kad numatomo teisinio reguliavimo poveikio vertinimo procesas taikytinų reikalavimų aspektu gali kisti atsižvelgiant į siūlomo reguliavimo kontekstą, prigimtį, apimtį ir kitus svarbius kriterijus. Be kita ko, net ir nustačius tam tikrus šio teisėkūros proceso etapo trūkumus, turi būti sprendžiama dėl jų pobūdžio ir įtakos bendro teisėkūros proceso teisėtumo vertinimo kontekste (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. gegužės 12 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eI-14-629/2021 Administracinė jurisprudencija. 2021, 41, p. 205-220).
57. Įsakymo Nr. 3D-78 aiškinamajame rašte nurodyta, jog „<...>vykdyti sertifikavimo įstaigos funkcijas pagal patvirtintas Ekologinio žemės ūkio taisykles patikėta vienai kontrolės institucijai – VšĮ „Ekoagros“, atitinkamai sertifikavimo įstaigai suteiktas kodas: LT-EKO-001, privačioms kontrolės įstaigoms kodų nėra suteikta. Apie tai yra informuota Europos Komisija ir Europos Sąjungos (toliau – ES) valstybės narės.“ Išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju aiškinamajame rašte aptariant teisės akto priėmimo aplinkybes (t. y. nurodant, kad vykdyti sertifikavimo įstaigos funkcijas patikėta vienai kontrolės institucijai – VšĮ „Ekoagros“, o privačioms kontrolės įstaigoms kodų nėra suteikta), buvo iš esmės nurodytas ir jo poveikis. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepateikė argumentų, pagrindžiančių, kad aiškinamajame rašte nurodytos aplinkybės yra neteisingos, ar kad pateiktos informacijos išsamumas buvo neproporcingas galimoms numatomo teisinio reguliavimo pasekmėms. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad Įsakymas Nr. 3D-795 neprieštarauja Teisėkūros pagrindų įstatymo 15 straipsniui.
58. Pareiškėjas savo pareiškime teikia argumentus, jog Įsakymo Nr. 3D-795 projektas nebuvo pateiktas derinti suinteresuotiems asmenims, t. y. asmenims ar jų grupėms, kuriems šis naujas teisinis reguliavimas turės tiesioginę įtaką, pareiškėjo atstovai teismo posėdyje taip pat nurodė, kad pasirinkta ekologinės gamybos kontrolės sistema galėtų būti keičiama tik įstatymu. Pažymėtina, kad pareiškėjas, teikdamas šiuos argumentus, jų nesieja su konkrečiomis teisės normomis ar principais, kuriems Įsakymo Nr. 3D-795 atitiktį prašo ištirti, todėl išplėstinė teisėjų kolegija dėl šių argumentų atskirai nepasisako.
Dėl Ekologinės gamybos taisyklių 23.2 ir 26.2 punktų teisėtumo
59. Pareiškėjas ginčija Ekologinės gamybos taisyklių 23.2 ir 26.2 punktų teisėtumą, teigdamas, kad jos priimtos viršijant žemės ūkio ministro kompetenciją. Pareiškėjas remiasi Žemės ūkio, maisto ūkio ir kaimo plėtros įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, kurioje nurodyta, kad žemės ūkio, maisto ūkio ir kaimo plėtros politiką formuoja Žemės ūkio ministerija, o įgyvendina kitos įstatymų ir kitų teisės aktų įgaliotos valstybės institucijos ir įstaigos, įstatymų įgaliotos valstybės įmonės ir viešosios įstaigos, taip pat savivaldybių institucijos pagal įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytą kompetenciją. Pareiškėjo teigimu, Žemės ūkio ministerijos įgaliojimai plėtoti ekologinę gamybą ir formuoti žemės ūkio, maisto ūkio ir kaimo plėtros politiką negali būti aiškinami kaip apimantys ir leidžiantys Žemės ūkio ministerijai vykdyti tam tikros oficialios veiklos (kontrolės veiksmų), t. y. kaip apimantys įgaliojimus priimti sprendimus ekologinės gamybos vykdytojų atžvilgiu dėl tam tikrų leidimų, susijusių su jų vykdoma veikla išdavimu / neišdavimu. Pareiškėjo manymu, toks aiškinimas prieštarautų konstitucinio teisinės valstybės principo apimamam teisės aktų hierarchijos principui.
60. Ekologinės gamybos taisyklių 23.2 punkte nurodyta: „23. Norėdami gauti leidimą naudoti neekologiškas žemės ūkio kilmės sudedamąsias dalis gaminant perdirbtą ekologišką maistą: <...> 23.2. ŽŪM atsakingas asmuo atlieka oficialų vertinimą ir priima sprendimą dėl veiklos vykdytojui leidimo išdavimo / neišdavimo, apie tai informuoja veiklos vykdytoją bei kontrolės instituciją. Kontrolės institucija informaciją paskelbia savo interneto svetainėje, ŽŪM paskelbia informaciją ES elektroninėje duomenų bazėje.“
61. Ekologinės gamybos taisyklių 26.2 punkte nustatyta: „26. Kontrolės institucija, parengusi baigiamąjį rašytinį pareiškimą (kaip nurodyta reglamento Nr. 2020/464 1 straipsnio 2 dalies f punkte) apie žemės sklypus, dėl kurių buvo pateiktas veiklos vykdytojo prašymas, nurodytas šių taisyklių 25 punkte, dėl ankstesnio laikotarpio atgaline data pripažinimo perėjimo prie ekologinės gamybos laikotarpio dalimi: <...> 26.2. ŽŪM atsakingas asmuo priima galutinį sprendimą dėl leidimo išdavimo / neišdavimo ir informuoja apie tai veiklos vykdytoją ir kontrolės instituciją.“
62. Reglamento Nr. 2017/625 3 straipsnio 3 punkte įtvirtinta: „kompetentingos institucijos: a) pagal šį reglamentą ir 1 straipsnio 2 dalyje nurodytas taisykles už oficialios kontrolės ir kitos oficialios veiklos organizavimą atsakingos valstybės narės centrinės valdžios institucijos; b) bet kuri kita institucija, kuriai suteikta tokia atsakomybė; <...>“
63. Reglamento Nr. 2018/848 3 straipsnio 54 dalyje nurodyta, kad šiame reglamente kompetentingos institucijos – kompetentingos institucijos, kaip apibrėžta Reglamento (ES) 2017/625 3 straipsnio 3 punkte.
64. Reglamento Nr. 2018/848 88 konstatuojamojoje dalyje pažymėta, jog „siekiant patikrinti, kaip laikomasi ekologinės gamybos ir ekologiškų produktų ženklinimo taisyklių, ekologinei gamybai taikoma oficiali kontrolė ar vykdoma kita oficiali veikla pagal Reglamentą (ES) 2017/625. Vis dėlto, išskyrus atvejus, kai šiame reglamente numatyta kitaip, ekologinei gamybai turėtų būti taikomos ne tik tame reglamente nustatytos taisyklės, bet ir papildomos taisyklės dėl oficialios kontrolės ir kompetentingų institucijų ir, atitinkamais atvejais, kontrolės institucijų bei kontrolės įstaigų, veiksmų, dėl veiksmų, kurių turi imtis veiklos vykdytojai ir veiklos vykdytojų grupės, dėl tam tikrų oficialios kontrolės užduočių arba tam tikrų užduočių, susijusių su kita oficialia veikla, pavedimo ir jų priežiūros, taip pat dėl veiksmų, kurių reikia imtis įtariamos arba nustatytos neatitikties atveju, įskaitant draudimą prekiauti produktais kaip ekologiškais arba kaip perėjimo prie ekologinės gamybos laikotarpio produktais, jei nustatyta neatitiktis daro poveikį tų produktų atitikčiai reikalavimams;“.
65. Kaip minėta, Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2019 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 1237 „Dėl Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 2017/625 įgyvendinimo“ nutarė paskirti kompetentingas institucijas, atsakingas už Reglamento Nr. 2017/625 nuostatų, įskaitant nuostatas, reglamentuojančias oficialią kontrolę ir kitą oficialią veiklą, įgyvendinimą (1 punktas): Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministeriją – Reglamento 1 straipsnio 2 dalies i punkte nustatytoje ekologinės gamybos srityje (1.3 punktas).
66. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. rugsėjo 15 d. nutarimu Nr. 1120 „Dėl Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos nuostatų patvirtinimo“ patvirtintų Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos nuostatų (toliau – ir Nuostatai) (2021 m. spalio 20 d. nutarimo Nr. 856 redakcija) 7.1 punkte nurodyta, jog: „7. Žemės ūkio ministerijos veiklos tikslai yra:
7.1. formuoti valstybės politiką kaimo plėtros, žemės ir maisto ūkio srityse, maisto produktų ir jų žaliavų kokybės, ekologiškų žemės ūkio ir maisto produktų gamybos, Lietuvoje gaminamų produktų konkurencingumo tarptautinėje rinkoje didinimo srityse, organizuoti, koordinuoti ir kontroliuoti jos įgyvendinimą;“ Nuostatų 8.16, 8.17 punktuose nustatyta, kad „8. Žemės ūkio ministerija, siekdama Nuostatų 7.1 papunktyje nurodyto veiklos tikslo: <...> 8.16. įgyvendina maisto produktų ir žaliavų kokybės gerinimo, ekologiškų žemės ūkio produktų gamybos, Lietuvoje gaminamų produktų konkurencingumo tarptautinėje rinkoje didinimo politiką; 8.17. nustato maisto, gaminamo pagal Europos Sąjungos ir (ar) valstybės pripažintas kokybės sistemas, maisto sudėties ir kokybės, maistui skirtų augalų auginimo, pateikimo į rinką bei augalų apsaugos priemonių naudojimo ir kontrolės privalomuosius reikalavimus;“. Nuostatų 12.7. ir 12.38 punktuose įtvirtinta: „12. Žemės ūkio ministerija taip pat atlieka šias funkcijas: <...> 12.7. perkelia į nacionalinę teisę ir įgyvendina Europos Sąjungos teisę (acquis communautaire), vykdo kitus Lietuvos narystės Europos Sąjungoje įsipareigojimus, Europos Sąjungos teisės aktų nustatyta tvarka apie tai informuoja Europos Sąjungos institucijas; <...> 12.38. atlieka kitas įstatymų, Vyriausybės nutarimų ir kitų teisės aktų nustatytas funkcijas.“
67. Reglamento Nr. 2018/848 25 straipsnio 1 dalyje nurodyta: „Jeigu tai būtina siekiant užtikrinti galimybę gauti tam tikrų žemės ūkio kilmės sudedamųjų dalių ir kai nėra pakankamo kiekio tokių sudedamųjų dalių ekologiško atitikmens, veiklos vykdytojo prašymu valstybė narė gali laikinai leisti jos teritorijoje ne ilgesnį kaip šešių mėnesių laikotarpį gaminant perdirbtą ekologišką maistą naudoti neekologiškas žemės ūkio kilmės sudedamąsias dalis. Tas leidimas taikomas visiems veiklos vykdytojams toje valstybėje narėje.“
68. Reglamento Nr. 2018/848 10 straipsnio 3 dalyje nustatyta: „Joks ankstesnis laikotarpis negali būti atgaline data pripažintas perėjimo prie ekologinės gamybos laikotarpio dalimi, išskyrus atvejus, kai: a) veiklos vykdytojo žemės sklypams buvo taikomos priemonės, apibrėžtos programoje, įgyvendintoje pagal Reglamentą (ES) Nr. 1305/2013, kuriomis užtikrinama, kad tuose žemės sklypuose nebuvo naudoti ekologinėje gamyboje draudžiami produktai ar medžiagos, arba b) veiklos vykdytojas gali pateikti įrodymus, kad žemės sklypai buvo natūralios gamtinės zonos arba žemės ūkio paskirties žemės plotai ir juose bent trejų metų laikotarpiu nebuvo naudoti ekologinėje gamyboje draudžiami produktai ar medžiagos.“
69. 2020 m. kovo 26 d. Komisijos įgyvendinimo reglamento (ES) 2020/464, kuriuo nustatomos tam tikros Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2018/848 taikymo taisyklės, susijusios su dokumentais, kurie turi būti pateikti siekiant, kad atgaline data būtų pripažinti perėjimo prie ekologinės gamybos laikotarpiai, su ekologiškų produktų gamyba ir su informacija, kurią turi pateikti valstybės narės, 1 straipsnio 1 dalyje nurodyta: „Taikydamas Reglamento (ES) 2018/848 10 straipsnio 3 dalies a punktą, veiklos vykdytojas valstybės narės, kurioje vykdoma veikla ir kurioje to veiklos vykdytojo valdai taikoma kontrolės sistema, kompetentingoms institucijoms pateikia susijusių kompetentingų institucijų išduotus oficialius dokumentus, įrodančius, kad žemės sklypams, dėl kurių prašoma pripažinti ankstesnį laikotarpį atgaline data, buvo taikomos priemonės, apibrėžtos programoje, įgyvendintoje pagal Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (ES) Nr. 1305/2013 (1), ir kad tuose žemės sklypuose nebuvo naudoti kiti nei ekologinėje gamyboje leidžiami naudoti produktai ar medžiagos.“
70. Atsižvelgiant į tai, kad Reglamento Nr. 2018/848 3 straipsnio 54 dalyje kompetentingos institucijos apibrėžiamos kaip kompetentingos institucijos, apibrėžtos Reglamento (ES) 2017/625 3 straipsnio 3 punkte, o Žemės ūkio ministerija Lietuvos Respublikos Vyriausybės yra paskirta kompetentinga institucija, atsakinga už Reglamento Nr. 2017/625 nuostatų, įskaitant nuostatas, reglamentuojančias oficialią kontrolę ir kitą oficialią veiklą, įgyvendinimą Reglamento Nr. 2017/625 1 straipsnio 2 dalies i punkte nustatytoje ekologinės gamybos srityje, išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, Žemės ūkio ministerija, veikdama kaip kompetentinga institucija ekologinės gamybos srityje, įgyvendindama Reglamento Nr. 2018/848 nuostatas ir nustatydama, kad Žemės ūkio ministerijos atsakingas asmuo priima sprendimus dėl ankstesnio laikotarpio atgaline data pripažinimo perėjimo prie ekologinės gamybos laikotarpio dalimi bei dėl leidimo naudoti neekologiškas žemės ūkio kilmės sudedamąsias dalis gaminant perdirbtą ekologišką maistą, neperžengė savo kompetencijos ribų, o Ekologinės gamybos taisyklių 23.2 ir 26.2 punktai šiuo pareiškėjo nurodytu aspektu neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 117 straipsnio 1 dalies 1 punktu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija
n u s p r e n d ž i a:
Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2020 m. lapkričio 17 d. įsakymas Nr. 3D-795 „Dėl žemės ūkio ministro 2006 m. kovo 3 d. įsakymo Nr. 3D-78 „Dėl leidimo sertifikuoti ekologinę gamybą, produkcijos perdirbimą ir tiekimą rinkai suteikimo taisyklių patvirtinimo“ pripažinimo netekusiu galios“ neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnio 1–4 dalims, Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 4 straipsniui, Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymo 15 straipsniui, konstituciniams asmens ūkinės veiklos laisvės, teisėtų lūkesčių, sąžiningos konkurencijos laisvės principams ir konstituciniam principui, pagal kurį įstatymas draudžia monopolizuoti gamybą ir rinką.
Pripažinti, kad Ekologinės gamybos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2000 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. 375 „Dėl Ekologinės gamybos taisyklių patvirtinimo“ (2022 m. kovo 14 d. įsakymo Nr. 3D-177 redakcija) 23.2 ir 26.2 punktai priimti neviršijant žemės ūkio ministro kompetencijos ir neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui.
Sprendimas neskundžiamas.
Teisėjai Laimutis Alechnavičius
Gintaras Kryževičius
Jolanta Malijauskienė
Dainius Raižys
Virginija Volskienė