Administracinė byla Nr. eA-797-858/2018
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03223-2016-2
Procesinio sprendimo kategorija 15.8
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2018 m. balandžio 12 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (pranešėjas), Ramutės Ruškytės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Vilniaus rajono savivaldybės apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo sodų bendrijos „Žara“ skundą atsakovui Vilniaus rajono savivaldybei, trečiuoju suinteresuotu asmeniu byloje dalyvaujant Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijai, dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėjas sodų bendrija „Žara“ (toliau – ir pareiškėjas, SB, SB „Žara“) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas panaikinti Vilniaus rajono savivaldybės (toliau – ir atsakovas, Savivaldybė) tarybos (toliau – ir Taryba) 2016 m. liepos 1 d. sprendimą Nr. T3-264 (toliau – ir Skundžiamas sprendimas) ir įpareigoti Vilniaus rajono savivaldybę per 3 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos priimti naują sprendimą dėl pareiškėjo teritorijoje esančių kelių perėmimo. Taip pat pareiškėjas skunde prašė priteisti ir jo patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
1.1. Pareiškėjas paaiškino, kad kreipėsi į Vilniaus rajono savivaldybę, prašydamas perimti SB teritorijoje bendrojo naudojimo žemėje esančius inžinerinius statinius – vidaus kelius, tačiau Savivaldybė atsisakė tenkinti šį prašymą nurodydama, kad iki šiol Lietuvos Respublikos Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nėra patvirtinta tvarka, pagal kurią toks perėmimas turėtų būti atliekamas. Nesutikdamas su tokiu sprendimu, pareiškėjas jį apskundė Vilniaus apygardos administraciniam teismui, kuris 2015 m. rugsėjo 21 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-4030-643/2015 pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir įpareigojo Savivaldybę išnagrinėti pareiškėjo prašymą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016 m. gegužės 2 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-1698-520/2016 paliko Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą galioti nepakeistą. Vykdydama šią nutartį, Taryba priėmė Skundžiamą sprendimą, kuriuo nusprendė pareiškėjo prašymo netenkinti ir neperimti kelių bei grąžinti pareiškėjui visus pateiktus dokumentus.
1.2. Pareiškėjo teigimu, Lietuvos Respublikos sodininkų bendrijų įstatymo (toliau – ir SBĮ) 6 straipsnio 1 dalis reglamentuoja kelių perėmimo procedūras ir tokiais atvejais, kai nėra atlikti šių kelių kadastriniai matavimai, t. y. kai keliai nėra suformuoti kaip savarankiškas nekilnojamojo turto objektas ir todėl negali būti perimti nuosavybės ar patikėjimo teise. Tokiu atveju išties reikalingas papildomas reglamentavimas, nustatant kas, kokia tvarka ir iš kokių lėšų organizuoja ir atlieka kadastrinius matavimus, reikalingus suformuoti kelius kaip savarankišką nekilnojamojo turto objektą, kurį savivaldybė galėtų perimti. Tačiau šiuo atveju kadastriniai matavimai jau yra atlikti, savarankiškas nekilnojamojo turto objektas suformuotas, identifikuotas ir įregistruotas (SB narių pastangomis ir lėšomis), todėl Savivaldybei nėra jokių faktinių ir teisinių kliūčių perimti SB teritorijoje esančius kelius. Atsakovo teisinimasis Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatytos tvarkos nebuvimu ir tariamais įstatymo nustatytos pareigos vykdymo tvarkos „neaiškumais“ tokioje situacijoje laikytinas nepagrįstu.
1.3. Taip pat pareiškėjas atkreipė dėmesį į tai, kad kadangi nagrinėjamoje byloje pareiškėjo pastangomis ir bendrijos narių lėšomis buvo atlikti kadastriniai matavimai, SB teritorijoje bendrojo naudojimo žemėje esantys keliai įregistruoti kaip nekilnojamojo turto objektai, vadovaujantis Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos (toliau – ir Ministerija) 2014 m. balandžio 1 d. rašte Nr. (18-2)-D8-2513 pateiktais savivaldybėms metodiniais išaiškinimais (toliau – ir Metodiniai išaiškinimai), Ministerijos nuomone (ji buvo pateikta Vilniaus apygardos administraciniam teismui administracinėje byloje Nr. I-4030-643/2015), Savivaldybė nepagrįstai vengia atlikti SBĮ 6 straipsnio 1 dalyje nustatytas pareigas ir perimti bendrojo naudojimo žemėje esančius vidaus kelius patikėjimo ar nuosavybės teisėmis.
1.4. Pareiškėjas pažymėjo, jog vadovaujantis Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo 22 straipsniu, daiktinės teisės į nekilnojamąjį daiktą atsiranda institucijos sprendimu, todėl atsakovas neturi teisinio pagrindo teigti, jog jam nėra aiški tvarka, kaip perimti kelius (pakanka priimti sprendimą dėl kelių perėmimo ir perimamą nekilnojamąjį daiktą registruoti Nekilnojamojo turto registre). Be to, Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymas apibrėžia savivaldybių turto įgijimo būdus. Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnis apibrėžia savivaldybių funkcijas. Tai, kas yra kelias ir kokia jo paskirtis yra apibrėžta ir Lietuvos Respublikos kelių įstatyme. Bendro naudojimo keliai privalo būti priimti valstybės ar savivaldybės jurisdikcijai, ko ir siekiama pareiškėjo skundu. Vyriausybės 2014 m. gegužės 22 d. nutarimo Nr. 441 2.1 punkte įvardyta, kad kelių perėmimo ir kadastrinių matavimų atlikimo tvarkos naujai rengti nebūtina, nes „žemės sklypų ir statinių kadastrinių matavimų atlikimo tvarka nustatyta Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro nuostatuose“, o įgaliotai institucijai (Ministerijai) pavesta parengti kadastrinių matavimų (indentifikavimui) finansavimo programą (tvarką), tačiau tai niekaip nesusiję su pareiškėju, nes tai (kelių kadastrinius matavimus, indentifikavimą) pareiškėjas padarė savo (bendrijos narių) lėšomis. Tai Ministerija aiškiai nurodė savo atsiliepime Vilniaus apygardos administraciniam teismui administracinėje byloje Nr. I-4030-643/2015. Visa tai taip pat įrodo skundo pagrįstumą ir atsakovo sprendimo neteisėtumą.
2. Atsakovas Vilniaus rajono savivaldybė atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.
2.1. Atsakovas nurodė, kad jo pozicija, išdėstyta Skundžiamame sprendime, nepasikeitė. Atsiliepime nurodytos faktinės aplinkybės ir institucijų susirašinėjimas tik patvirtina egzistuojančią problemą – iki šiol nėra nustatytos ir įtvirtintos sodininkų bendrijų kelių perdavimo tvarkos. Skundžiamas sprendimas yra pagrįstas tiek teisės aktų nuostatomis (Vietos savivaldos įstatymo 16 str. 2 d. 26 p., SBĮ 6 str. 1 d., Sodininkų bendrijų įstatymo 1, 2, 3, 4, 5, 6, 7, 8, 11, 12, 13, 15, 16, 21, 22, 25, 28 straipsnių, antrojo ir trečiojo skirsnių pavadinimų pakeitimo ir 9, 10, 32 straipsnių pripažinimo netekusiais galios įstatymo 23 str. 2 d., 2014 m. gruodžio 22 d. įsigaliojusio Sodininkų bendrijų įstatymo 2, 6, 11, 15, 16, 17, 18, 22, 24, 27 ir 28 straipsnių pakeitimo įstatymo 12 str. 4 d., Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 4.48 str. 1 d., 4.253 str.), tiek rašytiniais dokumentais (Metodiniais išaiškinimais dėl sodininkų bendrijų bendrojo naudojimo žemėje esančių vidaus kelių ar bendrojo naudojimo žemės vidaus keliams tiesti ir tvarkyti perėmimo, kurie buvo tik laikina priemonė, kol bus priimtas darbo grupės pasiūlytas Sodininkų bendrijų įstatymo 2, 6, 8, 11, 15, 16, 17, 18, 22, 24, 27 ir 28 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymas, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2015 m. liepos 1 d. nutarimu Nr. 725, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2015 m. spalio 12 d. protokolu Nr. LV-342, Vyriausybės kanclerio 2016 m. birželio 7 d. protokolu Nr. 23).
2.2. Atsakovas pažymėjo, jog Skundžiamą sprendimą Savivaldybė priėmė vadovaudamasi tuo, jog iki Skundžiamo sprendimo priėmimo dienos sodininkų bendrijų kelių perėmimo tvarka nebuvo priimta, todėl nėra aišku, kokiu būdu, kokiais terminais ir kokioms institucijoms dalyvaujant bei iš kokių finansavimo šaltinių Savivaldybė turi vykdyti įstatyme įtvirtintą nuostatą dėl kelių perėmimo, taip pat įvertinusi VĮ „Registrų centras“ 2016 m. birželio 9 d. raštu Nr. A32(l)-4552 pateiktą medžiagą, iš kurios matyti, jog SB nėra vidaus kelių savininkė, o pagal CK 4.48 straipsnio 1 dalį perduoti nuosavybės teisę gali tik pats savininkas arba savininko įgaliotas asmuo, įvertinusi tai, kad 2010 m. birželio 30 d. protokolo Nr. 2010/2 10.2 klausime dėl kelių perdavimo Savivaldybei nėra nurodytas balsavusiųjų skaičius, todėl neaišku, ar dalyvavusiųjų pakartotiniame posėdyje SB narių dauguma pasisakė už kelių perdavimą. Šiuo metu nei viename teisės akte nenustatyta vidaus kelių perdavimo tvarka ir terminai, nenurodytos atsakingos institucijos, neaišku, kokias funkcijas turi atlikti sodininkų bendrijos, savivaldybės bei Nacionalinės žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos. Vidaus kelių pločiai, jų raudonosios linijos, nustatyti anksčiau patvirtintuose teritorijų planavimo dokumentuose, gali neatitikti šiuo metu galiojančių teisės aktų nuostatų. Tokiu atveju Savivaldybė negalės tinkamai tokių kelių prižiūrėti. Neaišku, ką daryti Savivaldybei, jeigu vidaus kelių ribos neatitinka teritorijų planavimo dokumentų ribų. Be to, šie keliai (jeigu nėra išpirkti iš valstybės), nėra sodininkų bendrijų nuosavybė, todėl neaišku, kokiu pagrindu jie gali būti perduodami Savivaldybei. Visus šiuos teiginius patvirtina 2016 m. rugpjūčio 24 d. gautas Lietuvos savivaldybių asociacijos raštas „Dėl teisės aktų projektų pakartotinio derinimo“, kuriuo Savivaldybei buvo atsiųstas derinti patikslintas SBĮ 6 straipsnio pakeitimo įstatymo projektas. Šiame projekte siūloma tvarka, kokie keliai, kokiu būdu ir kokioms sąlygoms esant gali būti perduodami savivaldybėms. Taip pat numatomas finansavimams šiems veiksmams atlikti. Iš pateikto įstatymo projekto aiškinamojo rašto 3 punkto matyti, jog pati Ministerija, kaip projekto iniciatorė, pripažįsta, jog šiuo metu teisiškai nesureguliuotos nuostatos dėl sodininkų bendrijų bendrojo naudojimo žemės sklypų, naudojamų keliams (gatvėms) eksploatuoti ar tiesti, ar žemės sklypų su juose esančiais keliais (gatvėmis) kadastrinių matavimų ir įregistravimo Nekilnojamojo turto registre darbų finansavimo, kad būtų galima Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka vykdyti šių žemės sklypų perdavimą savivaldybėms patikėjimo teise. Be to, siūlomame projekte numatomos tam tikros sąlygos, kurias įvykdžius galėtų būti atliekamas kelių matavimas, registravimas ir perdavimas. Taip pat siūlomas priimti projektas išspręstų klausimą ir dėl pareiškėjo kelių perėmimo.
3. Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija atsiliepime į pareiškėjo skundą teigė, jog įvertinus galiojantį teisinį reguliavimą, savivaldybės, savivaldybių sodų bendrijose esančius kelius (gatves) perimdamos į savo balansą, gali vadovautis Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 7 straipsnio 2 dalies 3 punkto nuostatomis, nustatančiomis žemės sklypų ar jų dalių, skirtų gatvėms ir vietiniams keliams, perdavimą savivaldybėms patikėjimo teise, bei Valstybinės žemės sklypų perdavimo valdyti, naudoti ir disponuoti jais patikėjimo teise savivaldybėms taisyklėmis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. rugsėjo 10 d. nutarimu Nr. 1418 (toliau – ir Taisyklės), pagal kurias praktikoje savivaldybėms patikėjimo teise perduodami valstybinės žemės sklypai gatvėms ir vietiniams keliams tiesti ir eksploatuoti, taip pat valstybiniai žemės sklypai, kuriuose yra keliai (gatvės).
3.1. Ministerija įvertinusi atsakovės motyvus, dėl kurių buvo netenkintas pareiškėjo teiktas prašymas perimti SB teritorijoje bendrojo naudojimo žemėje esančius statinius – vidaus kelius, iš dalies sutiko su atsakovu, kad iki šiol dar nėra teisės aktais įtvirtinta, iš kokių finansavimo šaltinių savivaldybės turi vykdyti kelių perėmimą, tačiau nesutiko, kad nėra aišku, kokiu būdu, kokiais terminais ir kokioms institucijoms dalyvaujant kelių perėmimas turėtų būti vykdomas.
II.
4. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. gruodžio 15 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino ir panaikino Vilniaus rajono savivaldybės tarybos 2016 m. liepos 1 d. sprendimą Nr. T3-264 bei įpareigojo Vilniaus rajono savivaldybę per 3 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos priimti naują sprendimą dėl pareiškėjo teritorijoje esančių kelių perėmimo, o pareiškėjo prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo paliko nenagrinėtu.
5. Teismas nustatė, jog Skundžiamas sprendimas priimtas vykdant Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1698-520/2016, kuria Savivaldybė buvo įpareigota iš naujo išnagrinėti SB 2014 m. balandžio 3 d. prašymą Nr. 14 04/01, kuriuo buvo prašoma perimti inžinerinius statinius – kelius, esančius SB teritorijoje.
6. Vadovaudamasis minėto prašymo pateikimo metu galiojusios SBĮ 6 straipsnio 1 dalies (akto redakcija, galiojusi nuo 2012 m. liepos 13 d. iki 2014 m. gegužės 3 d.), Žemės įstatymo 7 straipsnio 2 dalies 3 punkto, Taisyklių nuostatomis, teismas padarė išvadą, kad Savivaldybė turi pareigą perimti SB vidaus kelius, todėl šiuo aspektu laikytina, kad pareiškėjo skundas yra pagrįstas. Be to, iš teismo posėdžio metu pateikto Tarybos 2015 m. birželio 26 d. sprendimo Nr. T3-285 „Dėl Vilniaus rajono savivaldybės vietinės reikšmės kelių ir gatvių sąrašo patvirtinimo“ bei prie jo pridėto vietinės reikšmės kelių ir gatvių sąrašo matyti, kad dalis SB kelių buvo perimti, todėl akivaizdu, kad atsakovas turi pareigą ir galimybę perimti likusius SB kelius.
7. Kita vertus, teismas pažymėjo, jog jokie teisės aktai nenustato, iš kokių finansavimo šaltinių savivaldybės turi vykdyti kelių perėmimą, tačiau, teismo vertinimu, šis aspektas nelaikytinas pagrindu atmesti pareiškėjo prašymą perimti SB esančius kelius. Teismas pažymėjo, kad pagal Kelių įstatymo 4 straipsnio 3 dalį vietinės reikšmės viešieji keliai ir gatvės nuosavybės teise priklauso savivaldybėms, o vidaus keliai – valstybei, savivaldybėms, kitiems juridiniams ir (ar) fiziniams asmenims. Jokie teisės aktai nesuteikia savivaldybėms išimčių, kuriomis remiantis kelius galima būtų atsisakyti perimti. Teismo vertinimu, fiziniams ir juridiniams asmenims negali būti perkelta kelių valdymo našta vien dėl to, kad nėra numatytas kelių perėmimo finansavimo šaltinis. Tokios naštos perkėlimas būtų neproporcingas, todėl vien faktas, kad teisės aktais nenustatyta, iš kokių finansavimo šaltinių savivaldybės turi vykdyti kelių perėmimą, nėra pagrindas atsisakyti tenkinti pareiškėjo prašymą. Savivaldybė, kaip viešojo administravimo subjektas, įgyvendindama gero viešojo administravimo principą, privalo užtikrinti teisės aktais jai nustatytą pareigą perimti SB vidaus kelius, todėl laikytina, kad šiuo aspektu pareiškėjo prašymą Savivaldybė atmetė nepagrįstai.
8. Dėl pareiškėjo prašymo priteisti jam bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 40 straipsnio 1 dalies bei 41 straipsnio 1 dalies nuostatomis, pažymėjo, kad kadangi pareiškėjo skundas tenkintas, tai jis įgijo teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Iš teismui pateiktų duomenų nustatyta, kad pareiškėjas yra sumokėjęs 22,50 Eur žyminio mokesčio, todėl ši suma jam priteistina, tačiau pareiškėjas nepateikė jokių kitų jo bylinėjimosi išlaidas patvirtinančių dokumentų, todėl jo prašymas priteisti patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą paliktas nenagrinėtu, paliekant jam teisę pateikti įrodymais pagrįstą prašymą priteisti patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
III.
9. Atsakovas Vilniaus rajono savivaldybė apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 15 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas iš dalies tais pačiais argumentais kaip ir atsiliepimas į skundą pirmosios instancijos teismui, papildomai nurodant, kad:
9.1. Pirmosios instancijos teismas padarė klaidingą išvadą, jog Savivaldybė turi perimti pareiškėjo vidaus kelius nesant tokių kelių perėmimo tvarkos. Atsiliepime nurodytos faktinės aplinkybės ir institucijų susirašinėjimas tik patvirtina egzistuojančią problemą – iki šiol nėra nustatytos ir įtvirtintos sodininkų bendrijų kelių perdavimo tvarkos, vis teikiami nauji teisės aktų projektai. Tai įrodo pirmosios instancijos teismo 2016 m. gruodžio 7 d. posėdžio metu atsakovo pridėti išrašai iš Lietuvos Respublikos Seimo Teisės aktų informacinės sistemos.
9.2. Teismas padarė klaidingą išvadą, jog Savivaldybė turi pareigą perimti pareiškėjo vidaus kelius. Teismas klaidingai nurodė, kad Tarybos 2015 m. birželio 26 d. sprendimas Nr. T3-285 „Dėl Vilniaus rajono savivaldybės vietinės reikšmės kelių ir gatvių sąrašo patvirtinimo“ įrodo, jog Savivaldybė jau yra perėmusi dalį pareiškėjo kelių. Teismas klaidingai analizavo minėto Tarybos sprendimo nuostatas, kadangi sąrašo papildymas sodininkų bendrijų keliais dar nereiškia, kad šie keliai automatiškai tapo Savivaldybės nuosavybe taip, kaip tai numato SBĮ 6 straipsnio nuostatos. Pagal Kelių įstatymo 6 straipsnio 1 ir 4 dalis kelio įtraukimas į sąrašą reiškia tik šio kelio numeravimą ir pavadinimo jam suteikimą, o ne nuosavybės ar valdymo teisės perdavimą. Be to, Tarybos 2015 m. birželio 26 d. sprendimu Nr. T3-285 į vietinės reikšmės kelių ir gatvių sąrašą buvo įtraukti tik tie keliai ir gatvės, kurie buvo suformuoti dar iki pačios SB atsiradimo. Tai patvirtina pridedamas SB generalinio plano brėžinys, kuriame aiškiai matyti, kad kai kurie keliai su asfaltbetonio danga yra numatyti kaip tranzitiniai, t. y. privažiavimo keliai, kiti – vidaus keliukai, skirti privažiuoti prie atskirų sodo sklypų. Į sąrašą buvo įtraukti tik privažiavimo keliai, o ne vidaus keliukai. Tokiu būdu pirmosios instancijos teismas, užuot nagrinėjęs bylą pateikto skundo ribose ir vertinęs Skundžiamo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, sprendimą priėmė ir grindė visiškai kitu Tarybos priimtu dokumentu, dėl kurio nuostatų skunde nebuvo reiškiami reikalavimai.
10. Pareiškėjas sodų bendrija „Žara“ atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jo nepriimti ir grąžinti atsakovui; pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimas grindžiamas iš dalies tais pačiais argumentais kaip ir skundas pirmosios instancijos teismui, papildomai nurodant, kad:
10.1. Kyla abejonė, ar apeliacinį skundą padavė tinkamus įgaliojimus turintis asmuo, t. y. meras. Vadovaudamasi Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 32 punktu, 12 straipsnio 1 dalimi, 13 straipsnio 1 dalimi, 18 straipsnio 1 dalimi, Kelių įstatymo 4 straipsnio 3 dalimi, Taryba, vykdydama pirmosios instancijos teismo sprendimą, turi priimti sprendimą patvirtinti Vilniaus rajono savivaldybės vietinės reikšmės viešųjų kelių ir gatvių sąrašą, perimti kelius, todėl, atsakovui nesutinkant su teismo sprendimu, jį apskųsti turi ne meras, o pati Taryba. Vietos savivaldos įstatymo 20 straipsnis numato mero įgaliojimus ir suteikia merui reglamente nustatyta tvarka teisę atstovauti savivaldybei teisme, tačiau Vietos savivaldos įstatymas ir Vilniaus rajono savivaldybės tarybos veiklos reglamentas nesuteikia merui teisių vienasmeniškai nuspręsti už Tarybą skųsti ar neskųsti teismo sprendimą, perimti kelius arba nesutikti su tokiu teismo įpareigojimu ir skųsti teismo sprendimą, nesvarsčius Tarybai. Todėl apeliacinis skundas turėtų būti nepriimtas.
10.2. Teismas teisėtai ir pagrįstai konstatavo, kad pagal Kelių įstatymo 4 straipsnio 3 dalį vietinės reikšmės viešieji keliai ir gatvės nuosavybės teise priklauso savivaldybėms, o vidaus keliai – valstybei, savivaldybėms, kitiems juridiniams ir (ar) fiziniams asmenims ir jokie teisės aktai nesuteikia savivaldybėms išimčių, kuriomis remiantis kelius galima būtų atsisakyti perimti. Pridedami papildomi įrodymai tik patvirtina, kad atsakovas be jokios nustatytos ar patvirtintos tvarkos, dėl ko tariamai negali perimti pareiškėjo kelių, perima savo žinion vietinės reikšmės kelius ir gatves iš kitų sodininkų bendrijų, tarp jų ir pareiškėjo (perimta Žaros 1-oji gatvė – identifikuota ir Kražinės gatvė neidentifikuota), Vilniaus rajone pagal savo patvirtintą tvarką. Teismas pagrįstai konstatavo, kad fiziniams ir juridiniams asmenims negali būti perkelta kelių valdymo našta vien dėl to, kad nėra numatytas kelių perėmimo finansavimo šaltinis. Tokios naštos perkėlimas būtų neproporcingas. Teismas pagrįstai konstatavo, kad vien faktas, jog teisės aktais nenustatyta, iš kokių finansavimo šaltinių savivaldybės turi vykdyti kelių perėmimą (kelių indentifikavimą, ką yra už savo lėšas atlikęs pareiškėjas), nėra pagrindas atsisakyti tenkinti pareiškėjo prašymą. Savivaldybė, kaip viešojo administravimo subjektas, įgyvendindama gero viešojo administravimo principą, privalo užtikrinti teisės aktais jai nustatytą pareigą perimti sodų bendrijos vidaus kelius, todėl teismas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjo prašymą Savivaldybė atmetė nepagrįstai. Atkreiptinas dėmesys, kad tokia atsakovo pozicija prieštarauja jo paties atliekamiems veiksmams (2015 m. birželio 26 d. Tarybos sprendimas Nr. T3-285).
11. Trečiasis suinteresuotas asmuo Ministerija atsiliepime į apeliacinį skundą kaip ir atsiliepime į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui iš dalies sutinka su atsakovu, kad iki šiol dar nėra teisės aktais įtvirtinta, iš kokių finansavimo šaltinių savivaldybės turi vykdyti kelių perėmimą, tačiau nesutinka su teiginiais, kad nėra aišku, kokiu būdu, kokiais terminais ir kokioms institucijoms dalyvaujant kelių perėmimas turėtų būti vykdomas.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
12. Byloje ginčas kilo dėl Vilniaus rajono savivaldybės tarybos 2016 m. liepos 1 d. sprendimo Nr. T3-264, kuriuo atsakovas atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą ir perimti savo žinion patikėjimo teise kelius, taip pat Vilniaus rajono savivaldybės pareigos priimti sprendimą dėl pareiškėjo teritorijoje esančių kelių perėmimo.
13. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino, panaikino ginčijamą sprendimą ir įpareigojo atsakovą per tris mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos priimti naują sprendimą dėl pareiškėjo teritorijoje esančių kelių perėmimo.
14. Apeliaciniame skunde atsakovas iš esmės teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė ginčui reikšmingas teisės normas, nurodo, jog teisės aktuose nėra nustatyta aiški kelių perėmimo tvarka ir terminai, gali kilti praktinių problemų juos perimant.
15. Įvertinusi byloje nustatytas faktines aplinkybes ir joms taikytiną teisinį reguliavimą teisėjų kolegija tokiems atsakovo teiginiams nepritaria.
16. Bylos faktinėms aplinkybėms taikytinos, be kita ko, Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo (2016 m. birželio 28 d. redakcija) ir Lietuvos Respublikos sodininkų bendrijų įstatymo (2015 m. liepos 31 d. redakcija) nuostatos.
17. Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 26 punkte nurodyta, kad savivaldybės tarybos išimtinei kompetencijai priklauso sprendimų dėl disponavimo savivaldybei nuosavybės teise priklausančiu turtu priėmimas, šio turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo tvarkos taisyklių nustatymas, išskyrus atvejus, kai tvarka yra nustatyta įstatymuose ar jų pagrindu priimtuose kituose teisės aktuose, o šio straipsnio 2 dalies 27 punkte nurodyta, kad savivaldybės tarybos išimtinei kompetencijai priklauso sprendimų dėl savivaldybei priskirtos valstybinės žemės ir kito valstybės turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo patikėjimo teise priėmimas.
18. Sodininkų bendrijų įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, nurodyta, kad bendrijos prašymu sodininkų bendrijų bendrojo naudojimo žemės sklypus, naudojamus keliams (gatvėms) eksploatuoti ar tiesti, ar žemės sklypus su juose esančiais keliais (gatvėmis), atlikus jų kadastrinius matavimus ir nerengiant naujo teritorijų planavimo dokumento, Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka perima ar patikėjimo teise valdo ir tvarko savivaldybė, išskyrus atvejus, kai sodininkų bendrija šią bendrojo naudojimo teritorijos dalį išsiperka.
19. Iš šios teisės normos turinio matyti, kad joje kalbama apie būtent valstybei nuosavybės teise priklausančios žemės perleidimą savivaldybėms, be to, toks perėmimas galimas tuomet, kai atitinkamai savivaldybei yra pateiktas bendrijos prašymas, o žemės sklypams, kuriuose yra keliai, yra atlikti kadastriniai matavimai. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad pirmiau minėta Sodininkų bendrijų įstatymo 6 straipsnio 1 dalies norma yra suformuluota imperatyviai („perima <...> valdo ir tvarko“), taigi šią normą aiškinant lingvistiškai darytina išvada, kad įvykdžius joje nurodytas sąlygas, atitinkama savivaldybė turi pareigą perimti kelius.
20. Atsakovas apeliaciniame skunde teigia, kad pagrindinė byloje vertinamo ginčo problema – iki ginčijamo akto priėmimo dienos nebuvo patvirtinta sodininkų bendrijų kelių perdavimo tvarka, kurią buvo pavesta nustatyti Vyriausybei ar jos įgaliotai institucijai.
21. Teisėjų kolegija šiuo aspektu sutinka su pirmosios instancijos teismo pateiktu vertinimu, jog šiuo atveju taikytinos 2002 m. rugsėjo 10 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 1418 (2014 m. sausio 28 d. redakcija) patvirtintos Valstybinės žemės sklypų perdavimo valdyti, naudoti ir disponuoti jais patikėjimo teise savivaldybėms taisyklės. Šių Taisyklių 1 punkte nurodyta, kad pagal jas savivaldybėms patikėjimo teise perduodami valstybinės žemės sklypai ar jų dalys, kurie numatomi naudoti Žemės įstatymo 7 straipsnio 2 dalyje nurodytoms reikmėms, tuo tarpu Žemės įstatymo (2016 m. birželio 3 d. redakcija) 7 straipsnio 2 dalies 3 punkte nurodyta, kad valstybinės žemės sklypai perduodami savivaldybėms patikėjimo teise Vyriausybės nutarimais ir jos nustatyta tvarka gatvėms ir vietiniams keliams. Šiose Taisyklėse yra konkrečiai nurodyta, kokie veiksmai privalo būti atlikti savivaldybei priėmus sprendimą dėl prašymo perduoti patikėjimo teise atitinkamus žemės sklypus.
22. Pažymėtina, kad atsakovas proceso dokumentuose nenurodo, kokios konkrečiai praktinės ar procedūrinės problemos kyla byloje vertinamu atveju, pateikti argumentai iš esmės yra deklaratyvūs, paremti prielaidomis.
23. Byloje nėra ginčo dėl faktinės aplinkybės, kad pareiškėjas pateikė prašymą dėl ginčo kelių perėmimo atsakovui. Taip pat pažymėtina, kad nėra ginčo dėl faktinės aplinkybės, jog ginčo keliais užimta žemė priklauso valstybei, aptariamiems keliams atlikti kadastriniai matavimai (II t., b. l. 45–156). Nors atsakovas apeliaciniame skunde remiasi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.48 straipsnio 1 dalimi, pažymėtina, kad Sodininkų bendrijų įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta norma yra lex specialis minėtos Civilinio kodekso nuostatos atžvilgiu.
24. Be to, nors atsakovas ginčijamame sprendime ir apeliaciniame skunde nurodo, kad neaišku, iš kokio finansavimo šaltinio bus užtikrintas kelių perėmimas, jis nepaaiškina, kam konkrečiai ir kiek papildomo finansavimo reikėtų. Iš Lietuvos Respublikos sodininkų bendrijų įstatymo Nr. IX-1934 6 straipsnio pakeitimo įstatymo projekto aiškinamojo rašto (II t., b. l. 18), taip pat Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos 2014 m. balandžio 1 d. rašto Nr. (18-2) D8 2513 (II t., b. l. 265–269) matyti, kad praktikoje finansavimo problemos gali kilti dėl kelių kadastrinių matavimų atlikimo, tačiau, kaip minėta, byloje vertinamu atveju kelių kadastriniai matavimai yra atlikti, todėl šis argumentas atmestinas kaip nepagrįstas.
25. Apeliaciniame skunde taip pat teikiamas abstraktus argumentas dėl praktinių problemų prižiūrint kelius, jei kelių pločiai, jų raudonosios linijos neatitiktų galiojančių teisės aktų, tačiau, viena vertus, ginčijamame sprendime šio motyvo nėra, kita vertus, jis abstraktus, paremtas prielaidomis, atsakovas šiuo aspektu nepateikė konkrečių argumentų ar įrodymų.
26. Atsakovas apeliaciniame skunde taip pat kritikuoja pirmosios instancijos teismo išvadą dėl atsakovo 2015 m. birželio 26 d. sprendimo T3-285, tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad šis argumentas teisiniu požiūriu nėra reikšmingas, kadangi dalies kelių perėmimas pagal Sodininkų bendrijų įstatymo 6 straipsnį nėra privaloma prielaida perimant kitus kelius.
27. Dėl atsakovo apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, jog iš 2010 m. birželio 30 d. bendrijos posėdžio protokolo Nr. 2010/2 10.2 klausimo svarstymo nėra aišku, ar dauguma bendrijos narių pasisakė už kelių perdavimą, teisėjų kolegija pažymi, kad iš sodininkų bendrijos „Žara“ 2010 m. birželio 30 d. vykusio pakartotinio susirinkimo protokolo Nr. 2010/2 (II t., b. l. 43–44) matyti, kad 10.2 klausimu buvo svarstytas bendrijos teritorijoje esančių kelių perdavimo savivaldybei klausimas, juo nutarta „atlikti visus teisės aktų numatytus veiksmus, perduodant Vilniaus savivaldybei bendrijos „Žara“ įrengtus kelius nuo Žaros 1-oji iki Žaros 23-oji. Visiems teisės aktų numatytiems veiksmams atlikti įpareigota valdyba, valdybos pirmininkė R. G.“. Nors prie šio klausimo nėra nurodytas balsavusiųjų „už“ skaičius, byloje nėra duomenų, kad šis protokolas būtų ginčytas kaip neatitinkantis daugumos dalyvavusiųjų susirinkime bendrijos narių valios, be to pareiškėjas vėliau nuosekliai veikė kreipdamasis į teismą ir ginčydamas atsakovo priimtus aktus. Dėl minėtų priežasčių teisėjų kolegija šį argumentą atmeta kaip nepagrįstą.
28. Dėl pirmiau minėtų priežasčių teisėjų kolegija daro išvadą, kad pagrindo tenkinti atsakovo apeliacinį skundą nėra, todėl jis atmetamas kaip nepagrįstas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad atsakovas nepagrįstai atsisakė tenkinti pareiškėjo 2014 m. balandžio 3 d. prašymą Nr. 14 04/01, todėl atsakovas įpareigotinas priimti naują sprendimą.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija