Administracinė byla Nr. eA-445-438/2019
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04458-2016-3
Procesinio sprendimo kategorija 12.6.1
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2019 m. balandžio 30 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (pranešėjas), Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Tritho“ skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Tritho“ (toliau – ir pareiškėjas, Bendrovė) padavė skundą teismui, prašydamas panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2016 m. spalio 10 d. sprendimą Nr. (23.24-08)-327-6496 (toliau – ir Sprendimas), įpareigoti VMI per vieną mėnesį nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos iš naujo išnagrinėti pareiškėjos prašymą išdėstyti jos mokestinės nepriemokos mokėjimą ir priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.
2. Pareiškėjas nurodė, kad Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 88 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad sprendimas atidėti mokestinės nepriemokos mokėjimą ar jį išdėstyti gali būti priimtas tik nustačius, kad nedelsiant ją sumokėjus mokesčių mokėtojo finansinė būklė taptų kritinė arba mokesčių mokėtojas turėtų didelių sunkumų vykdydamas kitus finansinius įsipareigojimus, tačiau šios mokestinės nepriemokos mokėjimo atidėjimas ar išdėstymas suteiktų jam galimybę stabilizuoti finansinę būklę ir sumokėti mokestinę nepriemoką vėliau. Pareiškėjas įsitikinęs, kad atitiko visas MAĮ nurodytas sąlygas, o VMI, priimdama Sprendimą, padarė klaidingą išvadą dėl Bendrovės galimybių stabilizuoti finansinę būklę ir sumokėti mokestinę nepriemoką, jei jos mokėjimas būtų išdėstytas per 4 metus.
3. VMI, analizuodama jos 2017 metais Bendrovės planuojamas turėti išlaidas, nepakankamai išsamiai išanalizavo verslo plane pateiktus duomenis, todėl padarė nepagrįstą išvadą, kad 2017 metais pareiškėjos grynojo pelno suma galimai sumažės iki minimumo arba jo visai nebus. VMI pareiškėjo pateiktą verslo planą ir papildomai su juo teiktus dokumentus vertino atmestinai, nesigilindama į esančius duomenis dėl planuojamų pajamų, sąnaudų, taip pat aplinkybės, kad VMI areštavusi Bendrovės banko sąskaitoje esančias lėšas nuo 2014 metų.
4. Pagal Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NMA) pateiktą informaciją Bendrovei už 2014 metais deklaruotus pasėlius buvo priskaičiuota (duomenys neskelbtini) Eur, o už 2015 metais deklaruotus pasėlius – (duomenys neskelbtini) Eur, tačiau jokia šių sumų dalis pareiškėjai dėl taikomų areštų nebuvo išmokėta, todėl būtent tokią bendrą išmokų sumą Bendrovė ir įtraukė į savo debitorių sąrašą. Pareiškėjui nėra žinoma, dėl kokios priežasties NMA perskaičiavo jai mokėtinų išmokų sumas.
5. Pareiškėjas neneigė VMI nustatytų faktinių aplinkybių dėl įmonės turto bei įsiskolinimų dydžio, taip pat mažėjančių pajamų, tačiau teigė, kad VMI šias aplinkybes įvertino netinkamai. Bendrovė 2016 m. spalio 28 d. VMI sumokėjo 1 878,44 Eur dydžio gyventojų pajamų mokesčio įsiskolinimą. Pareiškėjo pagrindiniai kreditoriai yra VMI ir „Sandfeld Holding APS“, su pastaruoju Bendrovė veda derybas dėl jo skolos išdėstymo per 4 metus. VMI išvada, kad Bendrovės vienintelis akcininkas neprisidėjo prie Bendrovės finansinių problemų sprendimų neatitinka aktinės situacijos, nes iš nuosavo įmonės kapitalo (t. y. akcininko turto) buvo padengta 112 418 Eur pareiškėjo įsiskolinimų.
6. Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.
7. VMI paaiškino, kad mokesčių mokėtojų pateikti prašymai atidėti ir / ar išdėstyti mokestinės nepriemokos mokėjimo terminą nagrinėjami vadovaujantis MAĮ 88 straipsniu bei Lietuvos Respublikos finansų ministro 1998 m. lapkričio 17 d. įsakymu Nr. 268 patvirtintomis Mokestinės nepriemokos sumokėjimo atidėjimo arba išdėstymo taisyklėmis (toliau – ir Taisyklės). Bendrovės prašoma išdėstyti mokestinė neprimoka sudarė 54 228, 55 Eur. Pareiškėjo argumentas, kad kartu su 2016 m. rugsėjo 28 d. prašymu pateiktame verslo plane į 2017 m. planuojamą įmonės savikainą yra įtrauktos ne tik medžiagų ir nuomos mokesčio išlaidos, bet ir konkrečių darbų atlikimo išlaidos, tam papildomai samdant darbuotojus, yra nepagrįstas. VMI pažymėjo, kad verslo plane nėra aiškiai nurodyta, jog išlaidas sudaro ir samdomų darbuotojų darbo užmokestis, todėl VMI išvadoje pagrįstai teigia, jog į savikainos apskaičiavimą nėra įtrauktos darbų apmokėjimo sąnaudos.
8. VMI nurodė, kad pareiškėja pateiktame verslo plane pateikė duomenis apie numatomas parduoti 60 tonų kviečių, todėl gautina pajamų suma 2016 metais buvo apskaičiuota remiantis 2016 m. liepos 5 d. nurodytais įkainiais. Pareiškėja apie 2016 metais gautas pajamas VMI pateiktame plane duomenų nenurodė. Pareiškėjos gautos pajamos 2016 metais už 2015 metų derlių buvo panaudotos tarpusavio įsiskolinimams su UAB „Valhala“ ir UAB „Rytų ūkis“ dengti, o ne atsiskaitymui su valstybės biudžetu. Nors Bendrovė pateikė debitorių sąrašą, tačiau nei prašyme, nei verslo plane nepateikė paaiškinimų ir pagrindžiančių įrodymų, kad realiai turi galimybę atgauti skolas ir NMA išmokų sumas, kurias galėtų panaudoti atsiskaitymui su valstybės biudžetu. Įvertinus antstolio S. D., kuris vykdo mokestinės nepriemokos išieškojimą iš pareiškėjo turto, pateiktą informaciją darytina išvada, kad pareiškėjai išmokų sumos iš NMA nebus pervestos, nes šios lėšos yra areštuotos.
9. VMI vertino pareiškėjos finansinę būklę pagal mokesčių mokėtojo finansinės būklės vertinimo rekomendacijas ir nustatė, kad pareiškėjos finansinė padėtis nuo 2014 metų blogėja. Skundžiamas sprendimas neišdėstyti mokestinės neprimoko buvo priimtas nenustačius, jog mokestinės nepriemokos atidėjimas ar išdėstymas suteiks galimybę mokesčių mokėtojui stabilizuoti savo finansinę būklę ir šią nepriemoką sumokėti vėliau.
II.
10. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. birželio 28 d. sprendimu pareiškėjo UAB „Tritho“ skundą tenkino – panaikino Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2016 m. spalio 10 d. sprendimą Nr. (23.24-08)-327-6496 ir įpareigojo Lietuvos Respublikos finansų ministeriją per vieną mėnesį nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2016 m. rugsėjo 29 d. prašymą išdėstyti jo mokestinės nepriemokos mokėjimą.
11. Teismas nustatė, kad VMI 2016 m. rugsėjo 29 d. buvo gautas pareiškėjo prašymas išdėstyti mokesčių mokėjimą, leidžiant nepriemoką sumokėti dalimis per ketverius metus; prie prašymo pareiškėja pridėjo verslo planą bei susijusius duomenis; VMI Sprendimu atsisakė išdėstyti pareiškėjo mokestinės nepriemokos mokėjimą, atsakovas Sprendimą grindė 2016 m. spalio 10 d. 0 išvada dėl mokestinės nepriemokos mokėjimo termino išdėstymo Nr. (23.23-08)-326-182 (toliau – ir Išvada), joje nurodė, kad pareiškėjo finansinė padėtis nuo 2014 metų blogėja, Bendrovės 2015–2016 metais visas įplaukas į valstybės biudžetą sudarė antstolių išieškotos sumos, lėšų pervedimus už pareiškėją atliko tarpusavyje susijusios įmonės, Bendrovė galimai nesiima veiksmų kreditoriniams įsipareigojimams mažinti, mažėja pareiškėjos darbuotojų skaičius.
12. Teismas nurodė, kad nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl VMI Sprendimo atsisakyti išdėstyti mokestinės nepriemokos mokėjimą. Aptaręs kilusiam ginčui aktualias MAĮ 88 straipsnio, Taisyklių 7–8 punktų nuostatas, atsižvelgdamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką, kaip turi elgtis mokesčių administratorius, įgyvendindamas diskreciją išdėstyti (arba atsisakyti tą padaryti) mokesčių mokėtojo mokestinės nepriemokos sumokėjimą, teismas pažymėjo, kad sprendimas išdėstyti mokestinės nepriemokos mokėjimą turi būti priimtas įvertinus mokesčio mokėtojo finansinę būklę. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo finansinė būklė buvo įvertinta remiantis 2016 m. rugsėjo 29 d. Bendrovės pateiktu prašymu ir prie jo pridėtais dokumentais, Sprendimo motyvai pateikti Išvadoje.
13. Teismas iš VMI pateiktos informacijos (2017 m. birželio 8 d. rašto Nr. (23.4-08E)-RNA) ir teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenų nustatė, kad VMI 2017 m. vasario 8 d. kreipėsi į Mažeikių rajono apylinkės teismą su ieškiniu, prašydama pripažinti atliktus tarpusavio įskaitymus tarp pareiškėjo ir UAB „Valhalla“ bei UAB „Rytų ūkis“ negaliojančiais. Mažeikių rajono apylinkės teisme 2017 m. kovo 2 d. gautas VMI pareiškimas dėl ieškinio atsisakymo, kadangi atsakovai 2017 m. vasario 24 d. sumokėjo 13 852 Eur įsiskolinimą bei VMI patirtas bylinėjimosi išlaidas.
14. Teismas pažymėjo, kad VMI teismui taip pat pateikė pareiškėjo suėjusių mokesčių prievolių ataskaitą, iš kurios matyti, kad šiuo metu Bendrovė yra nesumokėjusi 34 793,24 Eur mokesčių, kurių sumokėjimo terminas yra suėjęs, o 2016 m. rugsėjo 29 d. prašyme VMI prašė išdėstyti 54 575,41 Eur mokestinę nepriemoką. Teismo vertinimu, Sprendimas ir Išvada buvo priimti, vertinant pareiškėjo prašymą išdėstyti 54 575,41 Eur mokestinę nepriemoką ir Bendrovės galimybės sumokėti 54 575,41 Eur įsiskolinimą per ketverius metus pagal pareiškėjo pateiktus duomenis, tačiau šiuo metu Bendrovė yra nesumokėjusi 34 793,24 Eur dydžio įsiskolinimo.
15. Teismas darė išvadą, kad aplinkybės dėl pareiškėjo mokestinės nepriemokos dydžio iš esmės pasikeitė (pasikeitė prašoma išdėstyti nepriemokos suma), o mokesčių mokėjimo atidėjimo tikslas – suteikti ūkio subjektui galimybę stabilizuoti finansinę situaciją, nenutraukiant ūkinės veiklos. Atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo doktriną, kad konstitucinė teisingumo samprata suponuoja ne tik formalų, nominalų teismo vykdomą teisingumą, teismas vertino visapusiškai byloje esančius įrodymus.
16. Teismas nurodė, jog nenustatė aplinkybių, kad VMI, vertindama pareiškėjo 2016 m. rugsėjo 29 d. prašymą, pažeidė MAĮ ir Taisyklių nuostatas, tačiau sprendė, kad paaiškėjus naujoms faktinėms aplinkybėms yra pagrindas pareiškėjo prašymą išdėstyti mokesčių nepriemoką nagrinėti iš naujo. Dėl aptartų priežasčių teismas VMI Sprendimą panaikino ir įpareigojo atsakovą per vieną mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2016 m. rugsėjo 29 d. prašymą išdėstyti mokestinės nepriemokos mokėjimą, atsižvelgiant, be kita ko, į sumažėjusį Bendrovės įsiskolinimą valstybės biudžetui.
III.
17. Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 28 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą - pareiškėjo skundą atmesti.
18. Atsakovas nurodo, kad byloje ginčas kilo dėl VMI Sprendimo atsisakyti išdėstyti mokestinės nepriemokos mokėjimą. Nors pirmosios instancijos teismas nenustatė aplinkybių, jog VMI, vertindama pareiškėjo 2016 m. rugsėjo 29 d. prašymą, pažeidė teisės aktų nuostatas, t. y. Sprendimą priėmė pagal MAĮ ir Taisyklių reikalavimus, tačiau panaikino Sprendimą paaiškėjus naujoms faktinėms aplinkybėms, ir sprendė, kad yra pagrindas pareiškėjo prašymą išdėstyti mokesčių nepriemoką nagrinėti iš naujo, atsižvelgiant į naujas aplinkybes.
19. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad sprendimas išdėstyti mokestinės nepriemokos mokėjimą turi būti priimtas įvertinus mokesčio mokėtojo finansinę būklę. Šiuo atveju pareiškėjo finansinė būklė buvo įvertinta remiantis jo pateiktu Prašymu ir prie jo pridėtais dokumentais, Sprendimo motyvai pateikti Išvadose, Sprendimas ir Išvados buvo priimti, vertinant pareiškėjo prašymą išdėstyti 54 575,41 Eur mokestinę nepriemoką.
20. Atsakovas pažymi, kad išsamiai išnagrinėjo Bendrovės prašymą ir pateiktus dokumentus, VMI turimus duomenis, atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 12 d. priimtoje nutartyje administracinėje byloje Nr.eA-4342-602/2016 išdėstytus argumentus. VMI 2017 m. birželio 8 d. teismui pateiktas raštas Nr. (23.4-08E)-RNA, kuriame nurodyta, kad Bendrovės 13 852 Eur įsiskolinimas buvo sumokėtas, tik VMI pateikus ieškinį Mažeikių rajono apylinkės teismui dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais, patvirtina, kad VMI priėmė pagrįstą Sprendimą neišdėstyti pareiškėjui mokestinės nepriemokos sumokėjimo.
21. VMI teigimu, pirmosios instancijos teismo sprendime nurodyta nustatyta nauja faktinė aplinkybė, jog sprendimo priėmimo metu Bendrovės įsiskolinimas valstybės biudžetui sudaro 34 793,24 Eur, t. y. mažiau nei pareiškėjas buvo nurodęs prašyme, nėra tas teisėtas pagrindas panaikinti VMI Sprendimą. Teismas nepagrįstai vertino mokestinės nepriemokos dydžio sumažėjimą, kadangi šiuo konkrečiu atveju Sprendimo teisėtumui vertintini jo priėmimo momentu buvęs pareiškėjo prašymas mokesčių administratoriui ir pateikti dokumentai, kurių pagrindu VMI atliko analizę, parengė išvadą ir priėmė Sprendimą.
22. Pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ir dėl to, kad teismas skundžiamame sprendime įpareigojo Lietuvos Respublikos finansų ministeriją, kuri nebuvo proceso šalis, iš naujo išnagrinėti Bendrovės prašymą išdėstyti jos mokestinės nepriemokos mokėjimą, o ne VMI. Tai reiškia, kad teismas įpareigojo sprendimu ne tą subjektą spręsti mokestinės nepriemokos išdėstymo klausimą.
23. Pareiškėjas UAB „Tritho“ atsiliepime į VMI apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą ir priteisti iš atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas.
24. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, iš esmės atspindi MAĮ 27 straipsnyje įtvirtintą mokesčių administratoriaus ir mokesčių mokėtojo bendradarbiavimo principą. Nors minėtas principas nereiškia, kad turėtų būti tenkinami visi mokesčių mokėtojo prašymai, tačiau Bendrovė nuo 2013 metų bando išdėstyti mokestinę nepriemoką, kurią išdėstyti atsakovas atsisako. Šiuo atveju 2017 metai būtų ketvirtieji mokestinės nepriemokos mokėjimo metai ir Bendrovė būtų bebaigianti vykdyti šią prievolę. Pareiškėjo atlikti skaičiavimai parodo, kad jos finansiniai rodikliai ir galimybės atsiskaityti su kreditoriais yra geresnės, nei vertino atsakovas, priimdamas Sprendimą, todėl pirmosios instancijos teismas jį pagrįstai panaikino, Bendrovei negresia bankrotas, ji sėkmingai siekia išsaugoti ir stabilizuoti veiklą.
25. Dėl VMI nurodyto teismo sprendimo neteisėtumo, kad teismas įpareigojo Finansų ministeriją iš naujo vertinti pareiškėjo prašymą dėl mokestinės nepriemokos atidėjimo, pareiškėjas nurodė, jog tai akivaizdus rašymo apsirikimas, todėl šis trūkumas negali būti savarankiškas sprendimo panaikino pagrindas.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
26. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl mokesčių administratoriaus Sprendimo, kuriuo atsisakyta pareiškėjui išdėstyti mokestinės nepriemokos sumokėjimą, teisėtumo ir pagrįstumo.
28. MAĮ 88 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad „Sprendimas atidėti mokestinės nepriemokos mokėjimą ar jį išdėstyti gali būti priimtas tik nustačius, kad nedelsiant ją sumokėjus mokesčių mokėtojo finansinė būklė taptų kritine arba mokesčių mokėtojas turėtų didelių sunkumų vykdydamas kitus savo finansinius įsipareigojimus, tačiau šios mokestinės nepriemokos mokėjimo atidėjimas ar išdėstymas suteiktų jam galimybę stabilizuoti savo finansinę būklę ir sumokėti mokestinę nepriemoką vėliau.“
29. Administracinių teismų praktikoje aiškinant šios teisės normos nuostatas yra nurodyta, jog vien tik konstatavimas aplinkybės, kad nedelsiant sumokėjus mokestinę nepriemoką mokesčių mokėtojo finansinės padėtis gali tapti kritine, nėra absoliutus pagrindas atidėti ar išdėstyti mokestinės nepriemokos mokėjimą, o yra saistomas ir antros sąlygos, reikalaujančios mokesčių mokėtojui įrodyti, kad jis turi realių galimybių atsiskaityti per prašomą suteikti mokestinės nepriemokos atidėjimo laikotarpį (LVAT, 2014-03-13 administracinė byla Nr. A442-1237/2014).
30. MAĮ 88 straipsnio 1 dalyje taip pat nustatyta, kad „Mokestinės nepriemokos sumokėjimo terminą finansų ministro nustatyta tvarka mokesčių administratorius gali atidėti arba išdėstyti.“<...>
31. Lietuvos Respublikos finansų ministras, įgyvendindamas šią įstatymo nuostatą, 1998 m. lapkričio 17 d. įsakymu Nr. 268 patvirtino Mokestinės nepriemokos ar baudos už administracinį teisės pažeidimą mokėjimo atidėjimo arba išdėstymo taisykles (Lietuvos Respublikos finansų ministro 2015 m. birželio 23 įsakymo Nr.1K-216 redakcija, toliau- Taisyklės).
32. Pagal šių Taisyklių 16-28 punktų nuostatas, teisė inicijuoti procedūrą dėl mokestinės nepriemokos atidėjimo arba išdėstymo yra suteikta mokesčių mokėtojui. Šiai procedūrai pradėti jis privalo pateikti prašymą bei pridėti prie jo dokumentus, patvirtinančius nepriemokos atsiradimo priežastis, nepriemokos dydį, duomenis šiuo metu esančią finansinę būklę, nurodyti laikotarpį, kuriam prašoma atidėti arba išdėstyti mokestinės nepriemokos mokėjimo terminą, o taip pat pateikti ir kitus mokesčių administratoriaus prašomus duomenis.
33. Mokesčių administratorius sprendimą dėl mokestinės nepriemokos atidėjimo ar išdėstymo turi priimti per 30 dienų nuo mokesčių mokėtojo prašymo atidėti arba išdėstyti mokestinės nepriemokos mokėjimą ir visų prašymui nagrinėti reikiamų dokumentų pateikimo dienos (Taisyklių 24 p.).
34. Iš šio teisinio reglamentavimo matyti, kad prašymo dėl mokestinės nepriemokos atidėjimo ar išdėstymo nagrinėjimas mokesčių administratoriaus institucijoje yra siejamas su mokesčių mokėtojo finansine būkle tam tikru metu. Tai savo ruožtu reiškia, kad aptariamo prašymo nagrinėjimas ir jo faktinis bei teisinis pagrindimai turi būti fiksuojami konkrečiame laike. Tai apsprendžia ir ginčijamo teisme mokesčių administratoriaus sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą.
35. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas 2016 m. rugsėjo 29 d. pateikė atsakovui prašymą išdėstyti 54 575,41 Eur mokestinę nepriemoką, dėl kurio atsakovas 2016 m. spalio 11 d. priėmė ginčijamą Sprendimą (t. 1, b. l. 14–15; 57-66).
36. Šios aplinkybės patvirtina, kad procedūra dėl pareiškėjo inicijuoto mokestinės nepriemokos išdėstymo teisės aktų nustatyta tvarka buvo pradėta 2016 m. rugsėjo 29 d. ir baigta 2016 m. spalio 11 d..
37. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo matyti, kad teismas byloje ginčijamą Sprendimą panaikino bei įpareigojo atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą, remiantis tuo, kad atsakovas turi įvertinti aplinkybę, jog pareiškėjas 2017 m. vasario 24 d. sumokėjo dalį -13 852 Eur, mokestinės nepriemokos.
38. Tai reiškia, kad pirmosios instancijos teismas Sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą vertino, remdamasis faktine aplinkybe, kuri nebuvo ir negalėjo būti Sprendimo nagrinėjimo dalyku. Dėl ko pirmosios instancijos teismo išvada dėl Sprendimo nepagrįstumo yra neteisinga.
39. Šiuo atveju mokestinės nepriemokos dalies -13 852 Eur sumokėjimas 2017 m. vasario 24 d., yra tas faktinis pagrindas, kuriuo remdamasis pareiškėjas galėjo ir tebegali inicijuoti pakartotinę mokestinės nepriemokos išdėstymo procedūrą.
40. Iš Sprendimo matyti, kad atsisakymas tenkinti pareiškėjo prašymą iš esmės grindžiamas tuo, jog pareiškėjas aptariamu laikotarpiu neturėjo finansinių galimybių vykdyti veiklą, bei atsiskaityti su biudžetu, nes buvo nemokus. Iš Sprendimo taip pat matyti, kad jis priimtas remiantis išvada, kurią atliko VMI nepriemokų administravimo departamento specialistė R. V., t. y., asmuo panaudojęs specialias žinias įmonių finansinio mokumo klausimais.
41. Toks šios išvados pobūdis lemia, kad joje padaryti apibendrinimai bei vertinimai atitinka specialių žinių statusą, todėl jie gali būti paneigti tik panaudojus atitinkamas specialias žinias šioje srityje (ABTĮ 60; 61 str.).
42. Pareiškėjas tokio pobūdžio įrodymų byloje neteikė bei neprašė surinkti. Įrodymų vertinimo prasme tai reiškia, kad pareiškėjas nustatyta tvarka neįrodė savo teiginių, dėl jo mokumo ir pan. pagrįstumo, o tuo pačiu nepaneigė atsakovo išvadų dėl jo nemokumo.
43. Apibendrinus darytina išvada, kad pareiškėjo reikalavimas panaikinti atsakovo Sprendimą yra nepagrįstas bei atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas, priimant naują sprendimą.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija
n u s p r e n d ž i a:
Atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliacinį skundą tenkinti.
Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 28 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą:
pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Tritho“ skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl 2016 m. spalio 10 d. sprendimo Nr. (23.24-08)-327-6496 panaikinimo atmesti.
Sprendimas neskundžiamas.