Administracinė byla Nr. eA-1274-261/2018
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-06898-2013-0
Procesinio sprendimo kategorija 22.3
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2018 m. liepos 4 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Romano Klišausko ir Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos L. D. (buv. D.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos L. D. (buv. D.) skundą atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, dėl sprendimų panaikinimo ir neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėja L. D. (buv. D.) (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydama panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Tarnyba) 2014 m. sausio 21 d. raštą Nr. 1SD-(4.2)-144, 2013 m. spalio 25 d. sprendimą Nr. 1SD-(4.2)-2955 ir priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Tarnybos, nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 1 d. (toliau – ir ginčo laikotarpis) neišmokėtą darbo užmokesčio dalį (17 395 Lt).
1.1. Pareiškėja paaiškino, kad ginčo laikotarpiu jai (karjeros valstybės tarnautojai) buvo mokamas darbo užmokestis, sumažintas vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio 3 dalies ir 1 priedo pakeitimais, kuriais buvo sumažintas pareiginės algos koeficientas ir priedas už kvalifikacinę klasę. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – Konstitucinis Teismas) 2013 m. liepos 1 d. nutarime pripažino įstatymo nuostatas, kuriomis remiantis buvo sumažintas pareiškėjos darbo užmokestis ginčo laikotarpiu, prieštaraujančiomis Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – Konstitucija). Pareiškėjos manymu, jos darbo užmokesčio mažinimas nurodytu laikotarpiu buvo neteisėtas, todėl neišmokėta darbo užmokesčio dalis jai turi būti priteista. Skundžiamais Tarnybos sprendimais tai buvo atsisakyta padaryti bei atsisakyta suteikti pareiškėjos prašomą informaciją.
2. Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, atstovaujanti ir Lietuvos valstybei, atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
2.1. Atsakovas paaiškino, kad pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso nuostatas su darbo santykiais susijusios sumos gali būti priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus. Taip pat Tarnyba nesutiko ir su prašo priteisti neišmokėto darbo užmokesčio suma. Pasak Tarnybos, Konstitucijai prieštaraujančiomis pripažintos nuostatos, susijusios su darbo užmokesčio mažinimu, nebegalėjo būti taikomos tik nuo 2013 m. spalio 1 d., kai įsigaliojo Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimas, todėl Tarnyba pagrįstai iki šios datos mokėjo pareiškėjai darbo užmokestį, taikydama tuo metu galiojusias teisės normas. Pažymėjo, kad Tarnyba neturi savarankiškų finansinių galimybių kompensuoti dalį negauto darbo užmokesčio, nes tokių sumų mokėjimas nėra numatytas jos išlaidose. Be to, pareiškėjai sumažinta darbo užmokesčio dalis negalės būti išmokama tol, kol nebus nustatytas patirtų praradimų kompensavimo mechanizmas.
II.
3. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. vasario 7 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė.
4. Vadovaudamasis Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime ir 2014 m. balandžio 16 d. sprendime Nr. KT14-S-9/2014 pateiktais išaiškinimais, teismas pažymėjo, jog patirtų praradimų kompensavimo dydžius, terminus ir kitus esminius elementus nustato Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymas (toliau – Grąžinimo įstatymas), įsigaliojęs 2015 m. rugsėjo 1 d., kuriame patirtų praradimų kompensavimo mechanizmas yra nustatytas taip pat ir karjeros valstybės tarnautojams.
5. Atsakydamas į pareiškėjos atstovės argumentus, kad Grąžinimo įstatymas akivaizdžiai prieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 daliai ir 109 straipsnio 2 daliai, kadangi žmonės su nedideliu darbo užmokesčiu pagal minėtą įstatymą gali likti net skolingi valstybei, teismas pažymėjo, kad praradimų kompensavimo tvarka Grąžinimo įstatyme yra grindžiama proporcingumo principu (2 str. 2 d.), kuris yra reikšmingas atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo nuostatas. Grąžinimo įstatymas priimtas inter alia (be kita ko) atsižvelgus į tai, kad Konstitucinis Teismas nepaneigė įstatymų leidėjo teisės nustatyti teisinį reguliavimą, kuriuo dėl valstybėje susiklosčiusios itin sunkios ekonominės, finansinės padėties būtų laikinai sumažintas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, darbo užmokestis (atlyginimas), jeigu kartu būtų užtikrinamas tolygus ir nediskriminacinis atlyginimų mažinimo mastas visoms valstybės tarnautojų ir pareigūnų kategorijoms ir nebūtų pažeistos laikotarpiu iki itin sunkios ekonominės, finansinės padėties susidarymo valstybėje nustatytų atlyginimų skirtingoms valstybės tarnautojų, prokurorų, teisėjų ir kitų pareigūnų kategorijoms dydžių proporcijos, todėl įstatymų leidėjas nustatė, koks tolygus darbo užmokesčio (atlyginimo) mažinimas 2009–2013 metais buvo būtinas, ir Grąžinimo įstatymo 2 straipsnyje aiškiai reglamentavo dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) mokėjimo patirtų praradimų apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarką. Grąžinimo įstatymu užtikrinamas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, darbo užmokesčio mažinimas 2009–2013 metais pagal 2 straipsnio 2 dalyje nustatytą formulę, apskaičiuojant tik tą kompensuotiną darbo užmokesčio dalį, kuria daugiau, nei visiems asmenims taikomas mažinimo dydis, buvo sumažintas darbo užmokestis. Teismui nekilo pagrįstų abejonių, kad Grąžinimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje nustatyta formulė gali prieštarauti Konstitucijai, todėl į Konstitucinį Teismą nesikreipė.
6. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pagal kurią patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme nėra pagrindo tenkinti reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 15 d. sprendimai administracinėse bylose Nr. A-669-602/2016, Nr. A-668-602/2016), konstatavo, kad tenkinti pareiškėjos reikalavimą priteisti nagrinėjamu ginčo laikotarpiu neišmokėtą darbo užmokesčio dalį bei panaikinti ginčijamus Tarnybos sprendimus nėra pagrindo.
III.
7. Pareiškėja L. D. (buv. D.) pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 7 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą tenkinti. Taip pat prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu nustatyti, ar Grąžinimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalis ta apimtimi, kiek nustatyta negrąžinti neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio, neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 daliai ir 109 straipsnio 2 daliai. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
7.1. Grąžinimo įstatyme nustatytas patirtų praradimų kompensavimo mechanizmas šių praradimų nekompensuoja, kadangi pritaikius Grąžinimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje nurodytą grąžintinos darbo užmokesčio dalies dydį nustatančią formulę pareiškėjai bus kompensuota tik 1 679,63 Eur vietoje 5 037,94 Eur (17 395 Lt), t. y. tik trečdalis nepriemokos ir šis procesas užtruks iki 2020 m. gruodžio 31 d.
7.2. Vien neteisėtas darbo užmokesčio neišmokėjimo faktas lemia nuostolius ir praradimus darbo užmokesčio laiku negavusiems asmenims, o darbo užmokesčio nemokėjimas 11 metų (nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2020 m. gruodžio 31 d.), lemia pareiškėjai ženklius nuostolius. Atsakovas valstybės pareigą nustatyti praradimų dėl neproporcingai sumažintų atlyginimų kompensavimo mechanizmą traktavo kaip teisę savo nuožiūra nustatyti neišmokėto darbo užmokesčio grąžintiną dydį, nekompensuojant ne tik praradimų, bet ir negražinant dalies tos sumos, kurią pareiškėja būtų gavusi, jeigu valstybė nebūtų priėmusi antikonstitucinių sprendimų. Apskaičiuoti kiekvienam darbuotojui nepagrįstai sumažinto darbo užmokesčio dalį yra buhalterijos, o ne įstatymų leidėjo funkcija, nes tiek iki neproporcingo sumažinimo buvęs darbo užmokesčio dydis, tiek darbo užmokesčio sumažinimo kriterijai ir dydis yra žinomi bei pagrįsti buhalteriniais dokumentais. Todėl valstybė galėjo nustatyti koeficientą praradimams kompensuoti (nustatydama koeficientą didesnį negu 1), o ne grąžintinai darbo užmokesčio daliai nustatydama mažesnį koeficientą, tokiu būdu nuspręsdama negrąžinti dalies neteisėtai neišmokėto darbo užmokesčio.
7.3. Tai, kad atsakovas, vykdydamas savo konstitucinę pareigą, Grąžinimo įstatymu vėl pažeidė Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalies nuostatą, įtvirtinančią asmenų lygybės principą, 48 straipsnio 1 dalies nuostatą, kad kiekvienas žmogus turi teisę gauti teisingą apmokėjimą už darbą, ir 109 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą teisinės valstybės principą, patvirtina ir Grąžinimo įstatymo 2 straipsnio 4 dalis, kurioje nustatyta, kad pagal šio straipsnio 2 dalį nustatant grąžintiną neišmokėto darbo užmokesčio dalį, mėnesio grąžintini dydžiai, kurie yra neigiami, nesumuojami. Tuo atsakovas pripažino, kad taikant jo nustatytą kompensavimo tvarką, asmuo, kuriam darbo užmokestis buvo neteisėtai sumažintas, gali ne tik negauti prarasto darbo užmokesčio, bet ir likti skolingas valstybei.
7.4. Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas skundą, neįvertino reikalavimų pagrįstumo ir neįsitikino, kad pagal Grąžinimo įstatymą nebus kompensuota realiai prarasta darbo užmokesčio dalis, tokiu būdu sudarydamas valstybei galimybę taikyti Konstitucijai prieštaraujantį įstatymą. Todėl būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą.
8. Atsakovas Tarnyba, atstovaujanti ir Lietuvos valstybę, atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Tarnybos nuomone, teismo spendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jį naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
8.1. Tarnyba neturi teisinio pagrindo perskaičiuoti pareiškėjai neišmokėto darbo užmokesčio dydį kitokia tvarka nei numatyta Grąžinimo įstatyme bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2015 m. rugpjūčio 26 d. nutarimu „Dėl Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymo įgyvendinimo“ patvirtintame Grąžintinos asmeniui neišmokėto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies, socialinių ir kitų nuo darbo užmokesčio (atlyginimo) skaičiuojamų išmokų skirtumo apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarkos apraše (toliau – ir Aprašas).
8.2. Vadovaujantis Konstitucinio Teismo 2015 m. lapkričio 19 d. nutarime pateiktu išaiškinimu bei Grąžinimo įstatymo nuostatomis, pareiškėjos dėl neproporcingo darbo užmokesčio sumažinimo patirti praradimai turėtų būti kompensuojami pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą. Toks neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio dalies grąžinimo mechanizmo taikymas atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 15 d. administracinėse bylose Nr. A-669-602/2016 ir A-668-602/2016 suformuotą teismų praktiką (taip pat žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. lapkričio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3833-520/2016, 2017 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1356-575/2017 ir kt.). Nagrinėjamu atveju nukrypti nuo šios praktikos Tarnyba neturi jokio pagrindo.
8.3. Teismui nekilo pagrįstų abejonių, o pareiškėja iš esmės nepateikė pagrįstų teisinių argumentų, kad Grąžinimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje nustatyta grąžintino darbo užmokesčio apskaičiavimo formulė galėtų prieštarauti Konstitucijai ir joje įtvirtintam konstituciniam teisinės valstybės principui.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
9. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjai (karjeros valstybės tarnautojai) nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 1 d. dėl Konstitucijai prieštaraujančiu pripažinto teisinio reglamentavimo taikymo neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.
10. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Grąžinimo įstatymo nuostatomis, šiam ginčui aktualiais Konstitucinio Teismo nutarimuose pateiktais išaiškinimais bei administracinių teismų praktika, sprendė, jog pagrindo tenkinti pareiškėjos skundą ir priteisti jai neišmokėtą darbo užmokesčio dalį nėra. Teismas netenkino ir pareiškėjos atstovės prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Grąžinimo įstatymo nuostatų atitikties Konstitucijai.
11. Pareiškėja apeliaciniame skunde laikosi pozicijos, kad pagal Grąžinimo įstatymo nuostatas jai bus atlyginta ne visa jos netekto darbo užmokesčio dalis, todėl Grąžinimo įstatymo nuostatos prieštarauja Konstitucijai, tačiau pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė kreiptis į Konstitucinį Teismą.
12. Teisėjų kolegija, nagrinėdama ir vertindama apeliacinio skundo argumentus, pirmiausia pažymi, kad Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime konstatavo, jog pripažinus teisinį reguliavimą, kuriuo buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštaraujančiu Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, iš Konstitucijos 23 straipsnio įstatymų leidėjui kyla reikalavimas nustatyti šių asmenų patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą; tai, be kita ko, reiškia, kad turi būti nustatyta tvarka, kuria valstybė per protingą laikotarpį teisingai – tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, – juos kompensuos; toks teisinis reguliavimas nustatytinas be nepagrįsto delsimo.
13. Konstitucinis Teismas 2014 m. balandžio 16 d. sprendime, kuriame buvo išaiškintos minėtos Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo nuostatos, pabrėžė, kad: 1) įstatymų leidėjas, laikydamasis konstitucinio atsakingo valdymo principo, gali atidėti dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmo nustatymą ir (ar) jo įgyvendinimą protingam laikotarpiui, kuris nustatytinas įvertinus valstybėje susiklosčiusią ekonominę, finansinę padėtį, atsižvelgus į ypatingos situacijos padarinius ir valstybės išgales, įskaitant ir įvairius valstybės prisiimtus įsipareigojimus, inter alia (be kita ko) susijusius su finansine drausme, taigi ir su valstybės biudžeto pajamų ir išlaidų subalansavimo imperatyvu; 2) praradimus dėl neproporcingo atlyginimų sumažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimą turėtų būti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį; įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustačius neteisingą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę šiuos praradimus, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka.
14. Konstitucinis Teismas nagrinėjamu atveju aktualiame 2015 m. lapkričio 19 d. nutarime išaiškino, kad asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Konstituciją, inter alia (be kita ko) konstitucinį socialinės darnos imperatyvą, gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais.
15. Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime išaiškino, jog asmenų, patyrusių praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo, teisėti lūkesčiai turi būti užtikrinti kompensavimo mechanizmą nustatančiu įstatymu. Lietuvos Respublikos Seimas, įgyvendindamas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimą, 2015 m. birželio 30 d., priėmė Grąžinimo įstatymą, įsigaliojusį (su tam tikra išimtimi) 2015 m. rugsėjo 1 d., kuriame nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas. Įstatymų leidėjas Grąžinimo įstatyme nustatė, koks darbo užmokesčio (atlyginimo) mažinimas 2009-2013 metais buvo būtinas, formulėje nustatydamas PK koeficientą (tolygiai ir proporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) koeficientas) iš esmės rėmėsi teisingo ir proporcingo atitinkamo laikotarpio mažinimo konstanta, paverčiant ją matematiniu dydžiu – atitinkamai 0,98 ir 0,955.
16. Atsižvelgusi į tai bei atsakydama į pareiškėjos nurodytus argumentus, jog nagrinėjamu atveju, taikant Grąžinimo įstatymo nuostatas, jai nebus grąžinta prašomo dydžio darbo užmokesčio nepriemoka, t. y. bus grąžinta tik dalis šios sumos, teisėjų kolegija pažymi, kad Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu buvo pripažinta, jog tam tikros Valstybės tarnybos įstatymo nuostatos prieštarauja Konstitucijai tik tiek, kiek jomis buvo nustatyti neproporcingai sumažinti valstybės tarnautojų atlyginimai. Minėtame nutarime Konstitucinis Teismas taip pat išaiškino, jog įstatymų leidėjas gali sumažinti atlyginimus įvairiems asmenims, jei tai būtina siekiant užtikrinti gyvybiškai svarbius visuomenės ir valstybės interesus, apsaugoti kitas konstitucines vertybes, tačiau ir tokiais atvejais jis turi išlaikyti pusiausvyrą tarp asmenų, kuriems nustatomas mažiau palankus atlyginimų teisinis reguliavimas, teisių bei teisėtų interesų ir visuomenės bei valstybės interesų, t. y. turi būti paisoma, be kita ko, proporcingumo principo reikalavimų. Akcentuotina, kad teisingas kompensavimas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime yra siejamas su kompensavimu tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, t. y. asmenims turi būti kompensuojamas ne visas 2009–2013 metais neišmokėtas darbo užmokestis, o tik ta jo dalis, kuri susidarė dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo. Tai, kad pareiškėjai pagal Grąžinimo įstatymą apskaičiuota kompensuojama suma yra ženkliai mažesnė, nei realiai jai būtų išmokėta darbo užmokesčio per ginčo laikotarpį, savaime nesudaro pagrindo teigti, kad įstatymų leidėjas nustatė akivaizdžiai neteisingą (kompensacijų dydžių požiūriu) kompensavimo mechanizmą.
17. Teisėjų kolegija, nagrinėdama pareiškėjos prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą, pažymi, kad pagal ABTĮ 4 straipsnio 2 dalį, jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją.
18. Aiškinant šią proceso teisės normą, akcentuotina, kad teisė kreiptis į Konstitucinį Teismą suteikta išimtinai bylą nagrinėjančiam teismui. Ši teismo teisė įstatymo nėra sietina su proceso dalyvių atitinkamais prašymais ar reikalavimais, o palikta paties teismo nuožiūrai. Pagal įstatymo formuluotę „yra pagrindas manyti“ galima daryti išvadą, kad sprendimas kreiptis į Konstitucinį Teismą yra tik teismo atliktos įstatymo analizės ir aiškinimo rezultatas. Teismas, atsižvelgęs į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, sprendžia, ar būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-78/2012 ir kt.). Pagal Konstituciją pagrindas inicijuoti konstitucinės justicijos bylą Konstituciniame Teisme yra konkrečią bylą nagrinėjančiam teismui kilusios abejonės dėl toje byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai, kurios privalo būti pašalintos, kad teismas galėtų priimti teisingą sprendimą (baigiamąjį aktą).
19. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylos medžiagą ir nustatytas bylos faktines aplinkybes, įvertinusi byloje kilusio ginčo pobūdį, byloje taikytinas teisės aktų nuostatas, atsižvelgusi į aktualių Konstitucinio Teismo nutarimų turinį, sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo manyti, jog dėl pareiškėjos iškeltų abejonių Grąžinimo įstatymo (jo dalies) atitiktimi Konstitucijai turi būti tenkinamas prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą. Pareiškėja, prašydama kreiptis į Konstitucinį Teismą, nepateikė pagrįstų teisinių argumentų, leidžiančių abejoti įstatymų leidėjo Grąžinimo įstatyme nustatyto kompensavimo mechanizmo atitiktimi Konstitucijai ir joje įtvirtintam konstituciniam teisinės valstybės principui. Kaip minėta, kompensuojama turi būti tik neproporcingai dėl ekonomikos krizės sumažinta atlyginimo dalis, todėl taikant Grąžinimo įstatyme nustatytą formulę asmeniui priklausanti grąžintina neišmokėto darbo užmokesčio dalis gali būti lygi nuliui arba gali būti apskaičiuojamas neigiamas dydis ir tai iš esmės reiškia, kad asmeniui darbo užmokestis nebuvo mažinamas neproporcingai, o dėl proporcingo mažinimo neišmokėta darbo užmokesčio dalis nėra ir neturi būti grąžinama. Nėra pagrindo teigti, kad įstatymų leidėjas nustatė akivaizdžiai neteisingą (kompensacijų dydžių ir jų išmokėjimo terminų požiūriu) kompensavimo mechanizmą. Teismas vertina, jog nėra būtinybės šioje byloje kreiptis į Konstitucinį Teismą, kad byla būtų teisingai išnagrinėta. Akcentuotina, kad ir kitose tokio pobūdžio bylose nebuvo tenkinti asmenų prašymai kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Grąžinimo įstatymo (jo dalies) atitikties Konstitucijai, kuriuos pareiškėjai grindė iš esmės analogiškais argumentais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. vasario 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1177-575/2017, 2017 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1605-520/2017, 2017 m. gruodžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1670-552/2017, 2017 m. gruodžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1983-552/2017 ir kt.).
20. Apibendrindama nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas atmesti skundą yra teisingas galiojančios teisės, bylos faktų bei jų vertinimo požiūriu, atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
pareiškėjos L. D. (buv. D.) apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.