Administracinė byla Nr. A-4553-492/2018
Teisminio proceso Nr. 4-45-3-00130-2018-1
Procesinio sprendimo kategorija 8.5
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2018 m. birželio 7 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (pranešėja).
Sekretoriaujant Julijai Krinickienei,
dalyvaujant užsieniečiui A. S. (A. S.),
jo atstovei advokatei Astai Astrauskienei,
vertėjui A. J. F.,
Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos centro atstovei J. B.,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal A. S. (A. S.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Švenčionių rūmų 2018 m. gegužės 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos centro teikimą dėl A. S. (A. S.) sulaikymo persvarstymo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos centras (toliau – ir Centras) teikimu teismo prašė persvarstyti užsieniečio sulaikymą ir palikti galioti Alytaus apylinkės teismo 2018 m. vasario 20 d. sprendimą dėl (duomenys neskelbiami) piliečio A. S., gim. 1979 m. sausio 4 d., sulaikymo Centre.
2. Centras rėmėsi Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 23 straipsnio 6–8 punktais, 113 straipsnio 2 dalimi, 4 dalies 3 punktu ir 5 dalies 10 punktu, 114 straipsnio 2 dalimi, 118 straipsnio 1 ir 2 dalimis, nurodydamas, kad užsienietis teisės būti Lietuvos Respublikoje neturi, jis nevaržomai, neturėdamas tam teisės gyvena ir keliauja Europos Sąjungos viduje, tuo pažeisdamas migracijos įstatymus. Teigė, kad užsienietis piktnaudžiauja prieglobsčio prašytojo teise (prašymą suteikti prieglobstį pateikė tik 2018 m. balandžio 11 d., nors į Lietuvą, užsieniečio teigimu, atvyko 2017 m. rugpjūčio mėn.), iš esmės siekia gauti laisvo judėjimo galimybę. Nurodė, kad Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas), nagrinėdamas A. S. prašymą dėl prieglobsčio jam suteikimo, 2018 m. balandžio 11 d. nusprendė jo (prašymo) nenagrinėti iš esmės, o nustatyti Europos Sąjungos valstybę narę, atsakingą už jo prieglobsčio prašymo nagrinėjimą.
3. A. S. prašė Centro teikimo netenkinti arba taikyti alternatyvią sulaikymui priemonę – įpareigoti užsienietį nustatytu laiku periodiškai atvykti į atitinkamą teritorinę policijos įstaigą bei perduoti jį išlaikyti ir prižiūrėti Lietuvos Respublikos pilietei R. R..
4. Užsienietis skundėsi sulaikymo sąlygomis, savo bloga sveikata ir prašė leisti jam gyventi su sutuoktine Lietuvos Respublikos piliete R. R., su kuria yra sudaręs bažnytinę santuoką Prancūzijoje (civiline tvarka neapskaityta, nes to dar nespėjo padaryti). Nurodė, jog šiuo metu planuoja ir nori gauti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje. Atkreipė dėmesį, jog minėtą Migracijos departamento sprendimą jis yra apskundęs, šis sprendimas dar neįsiteisėjęs.
II.
5. Vilniaus regiono apylinkės teismas 2018 m. gegužės 17 d. sprendimu Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos centro teikimą tenkino iš dalies – pakeitė Alytaus rajono apylinkės teismo 2018 m. vasario 20 d. sprendimą dėl užsieniečio sulaikymo Centre ir nusprendė taikyti jam alternatyvią sulaikymui priemonę – apgyvendinimą Centre iki 2018 m. birželio 20 d., netaikant judėjimo laisvės apribojimų. Taikydamas šia priemonę, teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. lapkričio 22 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-5452-662/2017.
6. Teismas nustatė, kad užsieniečio, kuriam suteiktas prieglobsčio prašytojo statusas, tapatybė yra nustatyta, duomenų, kad jis keltų grėsmę Lietuvos Respublikos saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai, nėra. Užsienietis 2018 m. vasario 20 d. Alytaus apylinkės teismo sprendimu yra sulaikytas, nes jo teisinė padėtis Lietuvos Respublikoje nebuvo nustatyta, o jo sulaikymo terminas baigiasi 2018 m. gegužės 20 d.
7. Teismas pažymėjo, kad sulaikymas yra kraštutinė priemonė žmogaus teisių ir laisvių atžvilgiu. Akcentavo, kad šiuo metu sulaikymo ir alternatyvios sulaikymui priemonės taikymo pagrindai, nurodyti Įstatymo 113 straipsnio 1 dalies 2 punkte nėra išnykę, taip pat sutiko su Centro vertinimu, kad egzistuoja ir kiti užsieniečio sulaikymo pagrindai, numatyti Įstatymo 113 straipsnio 2 dalyje ir 4 dalies 3 punkte.
8. Teismas pažymėjo, kad argumentai dėl santuokos nėra pagrįsti įrodymais. Byloje nebuvo duomenų, kurie patvirtintų, kad R. R. turi pakankamai lėšų išlaikyti užsienietį ir sugebės juo tinkamai pasirūpinti, kol bus sprendžiamas jo teisinės padėties Lietuvoje klausimas (įvertinus ir užsieniečio nusiskundimus savo sveikata, išsakytus teismo posėdyje). Nebuvo duomenų ir apie R. R. gaunamas pajamas, ją pačią charakterizuojančių duomenų, todėl sprendė, kad nebuvo pagrindų patikėti užsienietį prižiūrėti šiai Lietuvos Respublikos pilietei.
III.
9. A. S. apeliaciniu skundu prašo Vilniaus regionų apylinkės teismo 2018 m. gegužės 17 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – Centro teikimo netenkinti, arba pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeisti ir pritaikyti alternatyvią sulaikymo priemonę – įpareigoti užsienietį nustatytu laiku periodiškai atvykti į atitinkamą teritorinę policijos įstaigą.
10. Mano, kad, atsižvelgiant į jo turimą teisinį statusą, pirmosios instancijos teismas spręsdamas dėl jo sulaikymo pagrindų, netinkamai aiškino bei taikė Įstatymo 113 straipsnio 2 dalies ir 4 dalies 3 punkto nuostatas. Atkreipia dėmesį į tai, kad, spręsdamas dėl jo sulaikymo Įstatymo 113 straipsnio 4 dalies 3 punkte įtvirtintu pagrindu, pirmosios instancijos teismas privalėjo nustatyti, jog egzistuoja visos šiame straipsnyje nurodytos sąlygos, t. y., užsienietis, yra sulaikytas Įstatymo 113 straipsnio 2 dalyje nurodytu pagrindu, kai sprendžiama dėl jo grąžinimo į užsienio valstybę, pateikia prašymą suteikti prieglobstį ir yra rimtas pagrindas manyti, kad šis prašymas pateiktas tik siekiant atidėti arba sutrukdyti įvykdyti sprendimą grąžinti į užsienio valstybę bei užsienietis jau turėjo galimybę pasinaudoti prieglobsčio suteikimo procedūra. Nenustačius visų šių sąlygų, prieglobsčio prašytojo sulaikymas šiuo pagrindu yra negalimas.
11. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas neįrodė ir tinkamai nepagrindė, jog egzistuoja realus pagrindas manyti, kad apelianto prašymas suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje buvo pateiktas tik siekiant atidėti arba sutrukdyti įvykdyti sprendimą dėl jo grąžinimo į užsienio valstybę. Posėdžio metu apelianto atstovė ir pats apeliantas nurodė, jog prieglobsčio prašymą pateikė bei apskundė Migracijos departamento sprendimą siekdamas, jog jo prieglobsčio prašymą nagrinėtu Lietuvos Respublika, kad apeliantas nebūtų išskirtas su savo sutuoktine, Lietuvos Respublikos piliete R. R.. Nurodo, jog pirmosios instancijos teismas šiuo atveju iš esmės vadovavosi vieninteliu faktu, jog apeliantas savo prieglobsčio prašymą pateikė tik po to, kai jo atžvilgiu buvo pradėtas perdavimas kitai Europos Sąjungos valstybei narei.
12. Nurodo, kad nesutikus su jo pozicija dėl išnykusių sulaikymo pagrindų, yra pagrindas taikyti jam alternatyvią sulaikymui priemonę – leisti apeliantui nustatytu laiku periodiškai atvykti į atitinkamą teritorinę policijos įstaigą (Įstatymo 115 str. 2 d. 1 p.). Šiuo klausimu akcentuoja, jog Įstatymas nenumato alternatyvių sulaikymui priemonių hierarchijos. Jam yra suteiktas prieglobsčio prašytojo statusas, t. y. Lietuvos Respublikoje jis yra teisėtai, jam yra išduotas užsieniečių registracijos pažymėjimas, jo tapatybė nustatyta, jis nekelia grėsmės valstybės saugumui ir viešajai tvarkai, teikia pagalbą nustatant jo teisinę padėtį. Be to, papildomai pažymi, jog pirmosios instancijos teismui buvo pateikti papildomi rašytiniai įrodymai, t. y., apelianto sutuoktinės R. R. prašymas (sutikimas), kad jis gyventų su ja jos nuosavybės teise valdomame bute (duomenys neskelbiami), kad ji sutinka materialiai išlaikyti, maitinti, suteikti pajamų ir rūpintis užsieniečiu. Mano, kad jam pritaikius alternatyvią sulaikymui priemonę – įpareigojimą nustatytu laiku periodiškai atvykti į atitinkamą teritorinę policijos įstaigą – vis vien būtų pasiektas sulaikymo tikslas, t. y., užtikrinama, kad užsienietis be leidimo neišvyktų iš Lietuvos Respublikos, bei, tuo pačiu, leidus apeliantui apsigyventi jo pasirinktoje gyvenamoje vietoje, būtų sumažinami valstybės patiriami kaštai, skiriami jo apgyvendinimui Centre. Akcentuoja, jog įrodymai, kad jis yra sudaręs santuoką su minėta Lietuvos Respublikos piliete yra jo, Centro turimoje, asmens byloje.
k o n s t a t u o j a:
IV.
14. Nagrinėjamas ginčas yra kilęs dėl sprendimo sulaikyti (duomenys neskelbiami) A. S. pakartotinio svarstymo šiam užsieniečiui įgijus prieglobsčio prašytojo statusą.
15. Byloje nustatyta, kad 2018 m. vasario 19 d. Valstybės sienos apsaugos tarnybos Varėnos pasienio rinktinės Kalvarijos pasienio užkardos pareigūnams Lenkijos pasieniečiai perdavė Lenkijoje sulaikytą (duomenys neskelbiami) A. S., kuris tą pačią dieną buvo perduotas Centrui, nes šis neturėjo kelionės dokumentų, privalomų vizų ar leidimo būti ar gyventi Lietuvos Respublikoje bei Europos Sąjungoje. 2018 m. vasario 20 d. Alytaus apylinkės teismo sprendimu buvo sulaikytas Centre iki 2018 m. gegužės 20 d.
16. Centras, be kita ko, nustatė, kad apeliantui 2005 m. gruodžio 7 d. buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, kurio galiojimas pasibaigė 2006 m. gegužės 1 d.; užsienietis nurodė, kad į Lietuvą atvyko iš Prancūzijos, kurioje gyveno nuo 2006 m. (nurodė savo adresą, gyvenimą Prancūzijoje patvirtinančius dokumentus), ir kurioje, jo teigimu, buvo pateikęs prašymą suteikti jam prieglobstį. Gavęs šią informaciją, Centras kreipėsi į Migracijos departamentą, kad šis nustatytų už užsieniečio teisinės padėties nustatymą atsakingą Europos Sąjungos valstybę narę.
17. 2018 m. balandžio 11 d. apeliantas pateikė prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, taip, be kita ko, įgydamas prieglobsčio prašytojo statusą. Migracijos departamentas nutarė nenagrinėti šio prašymo iš esmės, o nustatyti Europos Sąjungos valstybę narę, atsakingą už prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimą.
18. Atitinkamai Centras dėl sulaikymo persvarstymo kreipėsi į apylinkės teismą, kaip to reikalauja Įstatymo 118 straipsnio 1 dalis, be kita ko, įtvirtinanti, kad „jeigu užsienietis, kuris yra sulaikytas šio Įstatymo 113 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytais pagrindais, pateikia prašymą suteikti prieglobstį, Valstybės sienos apsaugos tarnyba nedelsdama privalo kreiptis į apylinkės teismą su prašymu pakartotinai svarstyti sprendimą sulaikyti prieglobsčio prašytoją“.
19. Išnagrinėjęs Centro teikimą, pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu: (1) konstatavo, kad ginčo atveju nėra išnykę Įstatymo 113 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyti bei egzistuoja to paties straipsnio 2 dalyje ir 4 dalies 3 punkte išvardinti sulaikymo ir alternatyvios sulaikymui priemonės taikymo pagrindai; (2) Centro teikimą tenkino iš dalies ir taikė Įstatymo 115 straipsnio 2 dalies 5 punkte numatytą alternatyvią sulaikymui priemonę – apgyvendinimą Centre, netaikant judėjimo laisvės apribojimų.
20. Iš apeliacinio skundo matyti, kad apeliantas iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo (1) vertinimu, kad nėra išnykę Įstatymo 113 straipsnyje numatyti jo sulaikymo pagrindai, bei (2) sprendimu netenkinti jo prašymas taikyti Įstatymo 115 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatytą alternatyvią sulaikymui priemonę.
V.
21. Pirmiausia pastebėtina, kad byloje nėra ginčo, jog apeliantas yra įgijęs prieglobsčio prašytojo statusą (Įstatymo 2 str. 20 d.). Pirmosios instancijos teismas, pripažindamas, jog egzistuoja apelianto sulaikymo (alternatyvios sulaikymui priemonės taikymo) pagrindas, be kita ko, rėmėsi Įstatymo 113 straipsnio 2 dalimi ir 4 dalies 3 punktu.
22. Įstatymo 113 straipsnio 2 dalis nustato, kad, „kai sprendžiama dėl užsieniečio grąžinimo į užsienio valstybę, išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos, įpareigojimo užsieniečiui išvykti iš Lietuvos Respublikos arba prieglobsčio prašytojo perdavimo kitai Europos Sąjungos valstybei narei, atsakingai už prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimą, užsienietis gali būti sulaikytas tik tuo atveju, jeigu sulaikymas būtinas atitinkamam sprendimui priimti ir (ar) vykdyti (jeigu užsienietis trukdo priimti ir (ar) vykdyti sprendimą, gali pasislėpti vengdamas grąžinimo, išsiuntimo ar perdavimo).“
23. Vadovaujantis Įstatymo 113 straipsnio 4 dalies 3 punktu, prieglobsčio prašytojas gali būti sulaikytas, „kai užsienietis, sulaikytas šio straipsnio 2 dalyje nurodytu pagrindu, kai sprendžiama dėl jo grąžinimo į užsienio valstybę, pateikia prašymą suteikti prieglobstį ir yra rimtas pagrindas manyti, kad šis prašymas pateiktas tik siekiant atidėti arba sutrukdyti įvykdyti sprendimą grąžinti į užsienio valstybę, ir užsienietis jau turėjo galimybę pasinaudoti prieglobsčio suteikimo procedūra“.
24. Šių nuostatų taikymo kontekste teisėjų kolegija pažymi, jog byloje surinkti duomenys patvirtina, kad prašymas suteikti prieglobstį pateiktas beveik po dviejų mėnesių nuo apelianto sulaikymo ir iš esmės tik po to, kai kompetentingos institucijos ėmėsi spręsti klausimą dėl už jo teisinio statuso nustatymą atsakingos Europos Sąjungos valstybės narės nustatymo bei galimo jo perdavimo šiai valstybei. Akcentuotina ir tai, kad 2005 metais jam buvo išduotas ir leidimas laikinai gyventi Lietuvoje, galiojęs iki 2006 metų vidurio, pirmojo sulaikymo metu apklaustas užsienietis teigė, jog atvyko iš Prancūzijos, kurioje gyveno nuo 2006 metų, o santuoką su Lietuvos Respublikos piliete (galimai) sudarė 2017 m. liepos 23 d., tačiau dėl prieglobsčio suteikimo Lietuvos Respublikoje kreipėsi tik 2018 m. balandžio 11 d. Akcentuotina ir tai, kad byloje surinkti duomenys leidžia pagrįstai manyti, kad nuo 2006 metų apeliantas keliaudavo tarp Europos Sąjungos valstybių narių neturėdamas tokią teisę jam suteikiančio dokumento (apeliantas nepateikė jokių galiojančių dokumentų, patvirtinančių jo teisė būti Europos Sąjungoje; jis, prieš perduodant Lietuvos pareigūnams, buvo sulaikytas Lenkijos Respublikos teritorijoje ir kt.), todėl nagrinėjamu atveju yra rimtas pagrindas manyti, jog pareiškėjas prašymą suteikti prieglobstį pateikė siekdamas kitų, nei su pabėgėlio statuso arba papildomos apsaugos įgijimo susijusių, tikslų, kad šį prašymą pateikė siekdamas išvengti grąžinimo, išsiuntimo ar perdavimo. Šio vertinimo (pagrįstų abejonių dėl tikrųjų apelianto tikslų) nagrinėjamu atveju negali paneigti ir jo argumentai dėl (galimai) sudarytos santuokos su Lietuvos Respublikos piliete ir siekio gyventi su sutuoktine.
25. Esant rimtoms ir objektyviais byloje surinktais įrodymais patvirtintoms abejonėms dėl tikrųjų apelianto tikslų ir ketinimų pateikiant prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, tokiomis aplinkybėmis, kokios susiklostė nagrinėjamu atveju, yra pagrindas pagrįstai manyti, jog užsienietis trukdo priimti Įstatymo 113 straipsnio 2 dalyje nurodytą sprendimą. Todėl konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja Įstatymo 113 straipsnio 2 dalies ir 4 dalies 3 punkte nurodyti užsieniečio (apelianto) sulaikymo pagrindai.
26. Įstatymo 115 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog teismas, atsižvelgdamas į tai, kad užsieniečio tapatybė nustatyta, jis nekelia grėsmės valstybės saugumui ir viešajai tvarkai, teikia pagalbą teismui nustatant jo teisinę padėtį Lietuvos Respublikoje bei kitas aplinkybes, gali priimti sprendimą nesulaikyti užsieniečio ir skirti jam alternatyvią sulaikymui priemonę.
27. Nagrinėjamu atveju nėra ginčo, kad egzistuoja šioje nuostatoje numatytos bendrosios sąlygos alternatyviai sulaikymui priemonei taikyti, todėl pirmosios instancijos teismas, kaip minėta, apeliantui taikė Įstatymo 115 straipsnio 2 dalies 5 punkte numatytą priemonę – apgyvendinti užsienietį Centre netaikant judėjimo laisvės apribojimų.
28. Apeliantas iš esmės prašo taikyti Įstatymo 115 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatytą priemonę – užsienietis nustatytu laiku periodiškai turi atvykti į atitinkamą teritorinę policijos įstaigą. Byloje taip pat yra pateiktas R. R. prašymas leisti apeliantui gyventi su ja jos nuosavybės teise valdomame bute (duomenys neskelbiami), kartu sutinkant jį (apeliantą) materialiai išlaikyti, maitinti, suteikti pajamų ir rūpintis juo.
29. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pastebi, kad Įstatymo 115 straipsnio 2 dalies 1 punkto priemonė paprastai galėtų būti taikoma, jei užsienietis, be kita ko, turi realias (finansines) galimybes pasirūpinti būstu, maitinimo ir kitomis būtinomis reikmėmis (pvz., žr. 2017 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4524-756/2017). Tačiau byloje nėra jokių duomenų apie apelianto finansines galimybes, o pateiktas R. R. prašymas (sutikimas), atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes, vertintinas skeptiškai.
30. Iš tiesų minėtas prašymas (sutikimas) nėra teisiškai įpareigojantis, o apeliantas neprašo taikyti Įstatymo 115 straipsnio 2 dalies 4 punkte numatytos priemonės („patikėti prižiūrėti užsienietį Lietuvos Respublikos piliečiui arba Lietuvos Respublikoje teisėtai gyvenančiam užsieniečiui, turintiems giminystės ryšių su užsieniečiu, kurio sulaikymo klausimas sprendžiamas, jei šis asmuo įsipareigojo rūpintis juo ir jį išlaikyti“), sutikimo prisiimti tokį (įstatyme numatytą) įsipareigojimą ir su juo susijusias pasekmes R. R. nėra aiškiai išreiškusi. Be to, net ir darant prielaidą, kad minėta Lietuvos Respublikos pilietė yra apelianto sutuoktinė (pateikti duomenys šiuo klausimu yra prieštaringi), byloje esantys duomenys bei aplinkybių visuma vis dėlto sudaro pagrindą abejoti, kad yra palaikomi realūs šeiminiai santykiai (pvz., sulaikius užsienietį ir bandant susisiekti su R. R. telefonu, ši nurodė, kad jokių santykių su apeliantu nepalaiko), byloje nėra pateikta duomenų, kurie leistų išsklaidyti abejones dėl to, kad minėta Lietuvos Respublikos pilietė realiai rūpintųsi apeliantu, kol bus sprendžiamas klausimas dėl jo teisinio statuso.
31. Atsižvelgdama į nurodytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai nustatė ir įvertino faktines bylos aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė bylai reikšmingą teisinį reguliavimą, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Pagrindo tenkinti apeliacinį skundą nėra, todėl jis atmetamas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija