Baudžiamoji byla Nr. 2K-3-489/2018
Teisminio proceso Nr. 1-01-1-65547-2015-8
Procesinio sprendimo kategorijos:
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2018 m. vasario 13 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Olego Fedosiuko (kolegijos pirmininkas), Prano Kuconio ir Tomo Šeškausko (pranešėjas),
sekretoriaujant Ritai Bartulienei,
dalyvaujant prokurorui Sergejui Stulginskiui,
viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo N. A. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. birželio 6 d. nuosprendžio.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. vasario 24 d. nuosprendžiu N. A. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 1 dalį ir 284 straipsnio 1 dalį (2007 m. liepos 21 d. įstatymo redakcija), nenustačius, kad jis padarė veikas, turinčias šių nusikaltimų požymių.
Valstybinės ligonių kasos N. A. pareikštas civilinis ieškinys dėl nukentėjusiojo gydymo išlaidų atlyginimo paliktas nenagrinėtas.
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. birželio 6 d. nuosprendžiu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. vasario 24 d. nuosprendis panaikintas ir priimtas naujas nuosprendis, kuriuo N. A. nuteistas pagal BK 138 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu vieneriems metams, įpareigojant per visą bausmės laiką dirbti ar be pažeidimų registruotis darbo biržoje, pagal 284 straipsnį laisvės apribojimu devyniems mėnesiams, įpareigojant per visą bausmės laiką dirbti ar be pažeidimų registruotis darbo biržoje.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės apribojimas vieneriems metams, įpareigojant per visą bausmės laiką dirbti ar be pažeidimų registruotis darbo biržoje.
Iš N. A. priteista Valstybinei ligonių kasai 602,36 Eur nukentėjusiojo gydymo išlaidoms atlyginti.
Teisėjų kolegija, išklausiusi prokuroro, prašiusio kasacinį skundą tenkinti iš dalies,
n u s t a t ė :
I. Bylos esmė
I. A. instancijos teismo nuosprendžio esmė
2. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs N. A. baudžiamąją bylą, panaikino išteisinamąjį pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priėmė naują nuosprendį, kuriuo N. A. pripažino kaltu pagal BK 138 straipsnio 1 dalį bei 284 straipsnį, nes pirmosios instancijos teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių, yra padarytos pažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus.
3. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu N. A. nuteistas už tai, kad nesunkiai sutrikdė D. G. sveikatą, būtent: 2015 m. lapkričio 28 d., nuo 4 iki 5 val., Vilniuje, (duomenys neskelbtini), viešoje vietoje, prie klubo „U“, priėjęs prie D. G., be priežasties vieną kartą rankos kumščiu sudavė nukentėjusiajam į veidą, po to pastarasis pargriuvo ant žemės, ir taip D. G. padarė nesunkų sveikatos sutrikdymą, kuris pasireiškė poodine kraujosruva kairės akies vokuose, kairio skruostikaulio bei kairio viršutinio žandikaulio priekinės ir šoninės sienelių skeveldriniais lūžiais, poodine kraujosruva dešinėje alkūnėje.
4. Be to, tuo pačiu nuosprendžiu N. A. nuteistas už tai, kad viešoje vietoje įžūliais bei vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, būtent: 2015 m. lapkričio 28 d., nuo 4 iki 5 val., Vilniuje, (duomenys neskelbtini), viešoje vietoje, prie klubo „U“, be priežasties vieną kartą rankos kumščiu sudavė nukentėjusiajam D. G. į veidą, po to nukentėjusysis pargriuvo ant žemės, taip viešoje vietoje įžūliais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.
III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai
5. Kasaciniu skundu nuteistasis N. A. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. birželio 6 d. nuosprendį ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. vasario 24 d. nuosprendį arba panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. birželio 6 d. nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
5.1. Kasaciniame skunde nurodoma, kad vertindamas įrodymus apeliacinės instancijos teismas iš esmės pažeidė BPK 20 straipsnio, 44 straipsnio 5 dalies reikalavimus, o nuosprendį surašė nesilaikydamas BPK 331 straipsnio 2 dalies nuostatų. Be to, padarydamas šiuos pažeidimus apeliacinės instancijos teismas nesilaikė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 ir 2 dalių, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalies nuostatų. Iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto nekaltumo prezumpcijos principo išplaukia, kad pareiga įrodyti nusikaltimo padarymą tenka baudžiamąjį persekiojimą vykdančioms institucijoms, o kaltinamasis savo nekaltumo įrodinėti neprivalo, bet kokios abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai (in dubio pro reo) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-315/2012, 2K-510/2012). Kasatoriaus nuomone, šioje byloje nėra nustatyta, kad būtent jis sužalojo nukentėjusįjį. Nors nukentėjusysis D. G. nurodė, kad smūgį jam į kairį skruostą sudavė kasatorius, tačiau nukentėjusysis pats tiesiogiai smūgio nematė, tokią išvadą padarė tik remdamasis aplinkybe, kad aplinkui nebuvo jokių kitų žmonių ir jis matė, kaip kasatorius užsimojo. Užsimojimas nėra smūgis, o parodymų, kad pajuto smūgį, nukentėjusysis nei ikiteisminio tyrimo metu, nei nagrinėjant bylą teisme nedavė. Nukentėjusiojo parodymų dėl kasatoriaus suduoto smūgio nepatvirtino jokie kiti byloje apklausti asmenys. Kasatorius pažymi, kad apklausiama teisiamojo posėdžio metu teismo medicinos ekspertė paaiškino, jog nukentėjusysis D. G. galėjo patirti žandikaulio sužalojimą griūdamas ir atsitrenkdamas į grindinį, o šie ekspertės paaiškinimai nagrinėjant bylą teisme nebuvo paneigti. Svarbu ir tai, kad byloje patikimai nustatyta, jog nukentėjusysis dalyvavo muštynėse su nenustatytu vaikinu klubo viduje bei lauke ir jam nustatytus kūno sužalojimus galėjo patirti šių muštynių metu. Reikšminga ir aplinkybė, kad, pagal nukentėjusiojo D. G. ir jo draugo liudytojo L. P. parodymus, po smūgio jie buvo kažkur kartu nuėję ir atgal prie klubo grįžo tik praėjus penkiolikai minučių, todėl neaišku, ar nukentėjusysis nesusižalojo per šį laiką kitomis aplinkybėmis. Kasatorius pažymi, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka valstybinį kaltinimą byloje palaikiusi prokurorė buvo šališka. Ji uždavė nukentėjusiajam D. G. tendencingus klausimus, kuriais siekė išgauti šio atsakymą, kuris nekeltų teismui dvejonių dėl smūgio sudavimo, baigiamosiose kalbose kasatoriaus kaltę bandė grįsti aplinkybe, jog jis anksčiau yra atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės kaltininkui ir nukentėjusiajam susitaikius, kad neigdamas savo kaltę iškėlė versiją apie muštynes klubo tualeto patalpose, nukentėjusiojo D. G. pirminius paaiškinimus ir teismo medicinos ekspertės parodymus interpretavo visiškai kitaip, klaidindama teismą dėl nukentėjusiojo gebėjimo prisiminti įvykius. Apeliacinės instancijos teismas bylą išnagrinėjo paviršutiniškai ir į susidariusią situaciją žvelgė šališkai, nes susipažino tik su prokuroro apeliaciniu skundu ir pirmosios instancijos teismo išteisinamuoju nuosprendžiu. Apeliacinės instancijos teismas visiškai neatsižvelgė į kitus byloje surinktus įrodymus, tarp jų į pranešimą apie pradėtą ikiteisminį tyrimą, protokolą-pareiškimą, liudytojų apklausos protokolus, nukentėjusiojo parodymus, akistatos protokolą, įtariamojo apklausos protokolą, pirmosios instancijos teismo posėdžio protokolą, nors pagal baudžiamojo proceso įstatymą turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Prokurorė apeliaciniame skunde ir apeliacinės instancijos teismas priimtame apkaltinamajame nuosprendyje nutylėjo esminę aplinkybę, kad po to, kai nukentėjusysis ir kiti konflikte dalyvavę asmenys buvo išvesti iš klubo į lauką, tarp jų vėl kilo muštynės. Šias aplinkybes patvirtino duodamas parodymus teisme liudytojas L. P., jie užfiksuoti protokole, todėl neatmestina, kad sužalojimą nukentėjusysis D. G. galėjo patirti ir kilus konfliktui lauke. Apeliacinės instancijos teismui apkaltinamajame nuosprendyje iškreipus faktines bylos aplinkybes, nenurodžius tikslios įvykio eigos, buvo surašytas įstatymo reikalavimų neatitinkantis nuosprendis. Apeliacinės instancijos teismas kritiškai vertino liudytojų S. D. ir A. U. parodymus, remdamasis tik tuo, kad šie asmenys yra jo bendradarbiai, tačiau toks teismo motyvas nepagrįstas, nes iš detalios šių liudytojų parodymų analizės matyti, kad jokio palankumo jam liudytojai nereiškė, o jų parodymai buvo nuoseklūs viso ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo teisme metu, kitaip nei liudytojo L. P., kurio parodymus apeliacinės instancijos teismas pripažino patikimais ir jais rėmėsi darydamas išvadas apie faktines bylos aplinkybes. Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismas nukentėjusiojo D. G. ir liudytojo L. P. parodymus nepagrįstai įvertino kaip nuoseklius ir patvirtinamus kitų byloje surinktų įrodymų, nes šių asmenų parodymai ikiteisminio tyrimo metu ir nagrinėjant bylą teisme dėl esminių bylos aplinkybių išliko prieštaringi ir neišsamūs, o teismo medicinos specialisto išvada patvirtina tik tą nukentėjusiojo parodymų dalį, kad jis patyrė kūno sužalojimą, bet nesuteikia pagrindo daryti išvadą, kad nukentėjusysis buvo sužalotas būtent dėl jo, kasatoriaus, veikos. Esant tokioms aplinkybėms, abejonės turėjo būti aiškinamos jo, kaip kaltinamojo, naudai.
5.2. Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, kvalifikuodamas jo veiką pagal BK 284 straipsnį, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, pasirinko neteisingą teisinės atsakomybės rūšį. Veikos padarymo metu teisinė atsakomybė už nedidelį chuliganizmą buvo numatyta Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 174 straipsnyje ir Baudžiamojo kodekso 284 straipsnyje. Pagal teismų praktiką susiklosčius situacijai, kai už veiką gali būti taikoma ir administracinė, ir baudžiamoji atsakomybė, turi būti vertinamas veikos pavojingumas ir negalima tokia teismų praktika, kai asmens elgesys, esant išimtinai administraciniams santykiams, yra vertinamas kaip nusikalstamas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-409/2011, 2K-324/2013, 2K-96/2014). Dėl to atribojant administracinę ir baudžiamąją atsakomybę už nedidelį chuliganizmą būtina įvertinti padarytą veiką pagal objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių turinį, jų pasireiškimą, teisės pažeidimo intensyvumo mastą, chuliganiškų motyvų buvimą kaip pagrindinį, o ne šalutinį veikos aspektą, vadovautis protingumo, proporcingumo, teisingumo ir kitų bendrųjų teisės principų nuostatomis. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas šioje byloje turėjo įvertinti jo veiksmų paskatas, konflikto kilimo priežastis, liudytojų reakciją, jo veiksmų pobūdį, trukmę bei intensyvumą, kitas aplinkybes ir tik tada daryti išvadą dėl teisinės atsakomybės rūšies, tačiau to nepadarė.
IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
6. Nuteistojo N. A. kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Dėl bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų
7. Kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas kasacinę bylą, priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Dėl šios nuostatos taikymo teismų praktikoje išaiškinta, kad skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas remiantis šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis iš naujo įrodymų nevertinant ir naujų faktinių aplinkybių nenustatant (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, 2K-P-9/2012 ir kt.). Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-181/2008, 2K-P-135-648/2016). Iš kasacinio skundo turinio matyti, kad nuteistasis nesutinka su apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu, be kitų argumentų, ginčydamas byloje surinktų įrodymų – nukentėjusiojo D. G., liudytojų L. P., S. D., A. U. parodymų – vertinimą. Atsižvelgdama į pirmiau nurodytas baudžiamojo proceso įstatymo normų ir teismų praktikos nustatytas kasacinės instancijos teismo kompetencijos ribas, teisėjų kolegija tokius kasatoriaus teiginius nagrinės tik tiek, kiek jie susiję su BPK 369 straipsnio 1 dalyje numatytais bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindais.
Dėl kasaciniame skunde nurodomo esminio BPK 44 straipsnio 5 dalies pažeidimo
8. Kasaciniame skunde nurodoma, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka dalyvavusi prokurorė buvo šališka, todėl buvo pažeista BPK 44 straipsnio 5 dalis, įtvirtinanti kaltinamojo teisę į tinkamą teisinį procesą.
9. Kolegija sprendžia, kad atmestinas kaip prieštaraujantis bylos medžiagai kasatoriaus skundo motyvas, kad valstybinį kaltinimą byloje palaikiusi prokurorė buvo šališka, taip buvo pažeista jo teisė į tinkamą baudžiamąjį teisinį procesą.
10. Kolegija pažymi, kad pagal BPK įtvirtinto nušalinimo instituto nuostatas įtariamasis, kaltinamasis ar išteisintasis gali pareikšti nušalinimą prokurorui (BPK 57 straipsnio 1, 2 dalys). BPK 58 straipsnio 1 dalyje nustatyti nušalinimo pagrindai, kada prokuroras negali dalyvauti procese, pavyzdžiui, jeigu jis toje byloje yra nukentėjusysis, civilinis ieškovas, civilinis atsakovas, bet kurio iš šių asmenų šeimos narys ar giminaitis, įtariamojo, kaltinamojo bei nuteistojo ar atstovo pagal įstatymą, teisėjo, ikiteisminio tyrimo teisėjo, prokuroro, ikiteisminio tyrimo pareigūno ar gynėjo toje byloje šeimos narys ar giminaitis ir kt. Be to, kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad sprendžiant dėl prokuroro nešališkumo turi būti atsižvelgiama į jo procesines funkcijas ir jam keliamus reikalavimus. Pagal BPK 42 straipsnį prokuroras yra baudžiamojo proceso dalyvis, palaikantis valstybinį kaltinimą baudžiamojoje byloje, t. y. įrodinėjantis, kad nusikalstamos veikos padarymu kaltinamas asmuo yra kaltas (BPK 42 straipsnis). Dėl to bylos duomenimis pakankamai pagrįstas prokuroro įsitikinimas, kad kaltinamasis yra kaltas, ir pastangos įrodyti kaltinimą savaime negali būti pagrindas konstatuoti prokuroro šališkumą (nusistatymo prieš kaltinamąjį ar kita prasme). Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad byloje nėra duomenų, jog valstybinį kaltinimą apeliacinės instancijos teisme palaikiusi prokurorė V. Strokinienė negalėtų dalyvauti procese dėl giminystės ryšių su kitais proceso dalyviais ar būtų kitų BPK 58 straipsnio 1 dalyje apibūdintų aplinkybių, dėl kurių ji negalėtų dalyvauti procese kaip prokurorė. Kasatoriaus teiginiai, kad prokurorė bandė klaidinti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismus, yra nepagrįsti, nes prieštarauja prokurorės pasisakymų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose turiniui. Pagal BK 54 straipsnio 2 dalies 5 punktą kaltininko asmenybė yra reikšminga aplinkybė, į kurią skirdamas bausmę turi atsižvelgti teismas, todėl prokurorė, atkreipdama teismo dėmesį į tai, kad kasatorius pirmiau buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, pasisakė dėl jo asmenybės vertinimo paskiriant jam bausmę, o ne siekdama pagrįsti jo baudžiamąją atsakomybę, kaip teigia kasatorius, todėl tai taip pat negali būti vertinama kaip prokurorės šališkumas. Pažymėtina ir tai, kad nagrinėjant bylą pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose pats kasatorius ar jo gynėjas nepasinaudojo teise pareikšti nušalinimą valstybinį kaltinimą byloje palaikiusiai prokurorei, o tai rodo, kad bylos nagrinėjimo metu jokių abejonių dėl prokurorės nešališkumo nei kasatoriui, nei jo gynėjui nekilo.
Dėl kasaciniame skunde nurodomų esminių BPK 20 straipsnio 5 dalies, 331 straipsnio 2 dalies pažeidimų
11. Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas bylą išnagrinėjo paviršutiniškai ir šališkai, nes sprendimą pripažinti kasatorių kaltu priėmė susipažinęs tik su prokuroro apeliaciniu skundu ir išteisinamuoju nuosprendžiu, neatsižvelgęs į byloje surinktų įrodymų visumą, nutylėdamas esminę aplinkybę, kad D. G. galėjo susižaloti kitomis aplinkybėmis, kaip muštynėse klubo patalpose ar prie jų. Be to, apeliacinės instancijos teismas, patikimai nenustatęs, kad D. G. patyrė kūno sužalojimus būtent dėl kasatoriaus veikos, likusią abejonę aiškino ne kasatoriaus, kaip kaltinamojo, naudai, bet jo teisinę padėtį sunkinančia linkme. Nuosprendyje apeliacinės instancijos teismas, nutylėdamas aplinkybę, kad nukentėjusysis galėjo susižaloti ir muštynių prie klubo metu, iškreipė tikslią įvykio eigą, todėl surašė įstatymo reikalavimų neatitinkantį nuosprendį.
12. Kolegija sprendžia, kad, priešingai nei nurodoma skunde, apeliacinės instancijos teismas nuosprendį pripažinti kasatorių kaltu priėmė ne tik susipažinęs su apeliaciniu skundu ir pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu, bet išsamiai ir nešališkai išnagrinėjęs visas bylos aplinkybes, dėl jų surinktus įrodymus, savo išvadas pagrindęs ne spėjimu ir prielaidomis, bet byloje surinktų įrodymų visetu. Kasatoriaus gynybos versija, kad nukentėjusysis susižalojo pats ar buvo sužalotas kitomis aplinkybėmis, buvo motyvuotai atmesta dėl prieštaravimo įrodymų visetui, kurį sudaro nukentėjusiojo D. G., liudytojų L. P., V. J. parodymai, asmens parodymo atpažinti protokolas, teismo medicinos specialisto išvada ir paaiškinimai teisme, protokolas-pareiškimas ir kiti įrodymai. Liudytojų S. D. bei A. U. parodymai apeliacinės instancijos teismo buvo motyvuotai įvertinti kritiškai atsižvelgiant į galimą šių suinteresuotumą padėti bendradarbiui N. A. ir jų parodymų prieštaravimą pirmiau nurodytų įrodymų visetui. Kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas savo išvadas apie faktines aplinkybes pagrindė nukentėjusiojo, liudytojų parodymais, kurie užfiksuoti teisiamojo ar teismo posėdžio protokoluose, todėl atmestinas kaip deklaratyvus kasacinio skundo argumentas, kad apeliacinės instancijos teismas nevertino byloje surinkto įrodymų viseto, nes nesirėmė teisiamojo posėdžio protokole užfiksuotais įrodymais. Kita vertus, kasatorius pagrįstai pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje tiesiogiai nesirėmė nukentėjusiųjų, liudytojų, įtariamojo apklausos protokolais, tačiau ši aplinkybė nesuteikia pagrindo išvadai, kad šios instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimą vertinti įrodymų visetą. Pagal BPK 242 straipsnio 1 dalį teismas turi tiesiogiai ištirti įrodymus, be kita ko, apklausti kaltinamuosius, nukentėjusiuosius, liudytojus, o pagal BPK 301 straipsnio 1 dalį teismas nuosprendį gali pagrįsti tik teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais, todėl pagal baudžiamojo proceso įstatymą, darydamas išvadas apie faktines aplinkybes, teismas gali remtis tik teisme duotais asmenų parodymais. Ikiteisminio tyrimo metu asmens duoti parodymai gali būti reikšmingi siekiant patikrinti kitus įrodymus ir formuojantis teismo vidiniam įsitikinimui, tačiau negali būti reikšmingi kaip savarankiškas įrodymų šaltinis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-372/2005, 2K-431/2006, 2K-592/2010, 2K-461/2011, 2K-545/2012, 2K-348-788/2017), o būtent taip šie duomenys buvo vertinami apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje. Pagrįstas ir kasatoriaus teiginys, kad apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje nesirėmė akistatos protokolais, tačiau kolegija pažymi, kad šio įrodymo šaltinis yra konkrečių asmenų parodymai, o akistatų metu apklausti asmenys buvo apklausti ir nagrinėjant bylą teisiamajame posėdyje, jo metu davė tokius pat parodymus dėl esminių bylos aplinkybių, kaip ir ikiteisminio tyrimo metu, todėl nėra pagrindo teigti, kad teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimą vertinti byloje surinktų įrodymų visetą. Kasatorius pagrįstai pažymi, kad nuosprendyje apeliacinės instancijos teismas nesirėmė ir pranešimu apie ikiteisminį tyrimą, tačiau šiame dokumente iš esmės fiksuotas tik faktas, kad ikiteisminis tyrimas pradedamas, jokių išvadų apie faktines bylos aplinkybes nedaroma. Dėl to nepagrįstas kasacinio skundo motyvas, kad apeliacinės instancijos teismo išvados nėra paremtos byloje surinktų įrodymų visetu.
13. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtintas nekaltumo prezumpcijos principas: asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Šis principas taip pat įtvirtintas BPK 44 straipsnio 6 dalyje. Sudėtinė nekaltumo prezumpcijos principo dalis yra in dubio pro reo principas – taisyklė, pagal kurią abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai, kai išnaudojus visas galimybes nepavyksta jų pašalinti. Šiuo atveju patikrinus bylą teisės taikymo aspektu nėra pagrindo teigti, kad apeliacinės instancijos teismas, tirdamas ir vertindamas įrodymus, pagrįsdamas naują apkaltinamąjį nuosprendį vienais įrodymais ir atmesdamas kitus, iš esmės pažeidė nekaltumo prezumpcijos principą. Nenustačius, kad apeliacinės instancijos teismas netyrė, nevertino kokių nors reikšmingų faktinių bylos aplinkybių ir padarė esminių BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimų, atmestinas kaip prieštaraujantis bylos medžiagai kasacinio skundo motyvas, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendis yra surašytas iš esmės pažeidžiant BPK 331 straipsnio 2 dalies reikalavimus.
Dėl BK 284 straipsnio 1 dalies taikymo
14. Byloje pagal nagrinėjamo įvykio metu galiojusią aktualią BK 284 straipsnio 1 dalies redakciją už viešosios tvarkos pažeidimą, sukėlusį padarinius, atsakė tas, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką.
15. Aiškinant šią normą gausioje teismų praktikoje yra pažymėta, kad traukiant asmenį baudžiamojon atsakomybėn pagal šį straipsnį turi būti nustatyti veikos padariniai – visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymas. Šie padariniai nustatomi atsižvelgiant į tai, ar viešoje vietoje buvo panaudotas fizinis smurtas, ar aplinkiniai pasijuto šiurkščiai pažeminti ar šokiruoti, ar buvo nutrauktas žmonių poilsis ar darbas, padaryta didelė materialinė žala, sutrikdyta normali įmonių ar įstaigų veikla, žmonėms sukeltas didelis išgąstis, ar kilo sumaištis, nutrauktas jiems skirtas renginys, sustabdytas eismas ir pan. Sprendžiant, ar kaltininko veiksmai sukėlė šiuos padarinius, turi būti atsižvelgiama ir į tai, kokia buvo aplinkinių reakcija, koks nukentėjusiųjų skaičius, kiek truko neteisėti veiksmai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-243/2006, 2K-248/2008, 2K-412/2009, 2K-563/2009, 2K-513/2010, 2K-135/2011, 2K-416/2013, 2K-491/2013, 2K-141-507/2015, 2K-310-942/2016). Teismų praktikoje visuomenės rimties sutrikdymu paprastai laikomi veiksmai, kai prieš asmenį viešoje vietoje panaudojamas fizinis smurtas, aplinkiniai asmenys dėl to pasijunta pažeminti, šokiruoti ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-55/2011, 2K-450/2010). Kaltininko veiksmus kvalifikuojant pagal BK 284 straipsnio 1 dalį nėra būtina, kad viešoji tvarka būtų pažeista, matant žmonių miniai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-278-511/2015).
16. Aiškinant nusikalstamos veikos – viešosios tvarkos pažeidimo – sudėties požymius, teismų praktikoje taip pat pažymima, kad šis nusikaltimas padaromas tiesiogine tyčia, taigi būtina, kad kaltininkas suvoktų, jog savo veiksmais demonstruoja nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai, numatytų, kad dėl to bus sutrikdyta visuomenės rimtis ar tvarka, ir šių padarinių norėtų. Veikos motyvai ir tikslai nėra būtini viešosios tvarkos pažeidimo nusikalstamos veikos sudėties požymiai, tačiau kaltininko elgesio paskatų analizė svarbi jo tyčios turiniui nustatyti, taip pat išvadai, kad asmuo suvokė savo veiksmus kaip nepagarbos aplinkiniams ar aplinkai demonstravimą ir kad tai buvo svarbus jo veikos aspektas (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-384-788/2018).
17. Pagal BK 284 straipsnį veikos kvalifikuojamos ir tais atvejais, kai savo asmeniniams santykiams spręsti kaltininkas pasirinko būtent viešąją vietą ir būdą, kuriuo akivaizdžiai sutrikdė visuomenės rimtį, pademonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-126/2006, 2K-159/2009, 2K-136/2010, 2K-55/2011, 2K-120/2011). Pagal nusikalstamų veikų kvalifikavimo patirtį, kaltininkui nusikalstamai veikiant viešojoje vietoje, kitiems asmenims gali būti padaromi įvairaus laipsnio sveikatos sutrikdymai. Tokiais atvejais nukentėjusiajam patyrus nesunkų ar sunkų sveikatos sutrikdymą, kaltininko veika kvalifikuojama kaip viešosios tvarkos pažeidimo ir atitinkamo sveikatos sutrikdymo nusikaltimų sutaptis (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-408/2013, 2K-7-62-489/2015). Iš kitų galimų kitam žmogui padarytų sveikatos sutrikdymų BK 284 straipsnio 1 dalis apima fizinio skausmo sukėlimą ir nežymų sveikatos sutrikdymą.
18. Kasaciniame skunde pagrįstai atkreipiamas dėmesys, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėjamos bylos atveju netinkamai N. A. pritaikė BK 284 straipsnį.
19. Pagal teismų nustatytas bylos aplinkybes N. A., atlikdamas klubo apsaugos darbuotojo pareigas, įvykio naktį tramdė girtų klubo lankytojų susistumdymą ir netrukus po to, kai neblaivus D. G. UAB „Saugos miestas“ apsaugos darbuotojų dėl netinkamo elgesio buvo pašalintas iš šio klubo, nuteistasis be aiškiai nustatytos priežasties prie klubo „U“ išėjimo vieną kartą rankos kumščiu sudavė nukentėjusiajam D. G., padarė šiam asmeniui nesunkų sveikatos sutrikdymą.
20. Tokius veiksmus N. A. atliko būdamas UAB „Saugos miestas“ apsaugos darbuotojas, kuris dirbo apsaugininku įvykio naktį klube „U“. Pagal Lietuvos Respublikos asmens ir turto saugos įstatymo 15 straipsnio 1 dalį apsaugos darbuotojas turi teisę panaudoti fizinę prievartą, o to paties įstatymo 16 straipsnio 1 dalyje nurodyti pagrindai, kada apsaugos darbuotojas gali tai padaryti. Tačiau apsaugos darbuotojo statusas nesuteikia teisės prieš klubo vidaus tvarką pažeidžiančius, tarpusavyje sukonfliktavusius klubo lankytojus, darbuotojus naudoti nebūtinas, neadekvačias ar neteisėtas neblaivių asmenų sutramdymo priemones.
21. Pagal teismų nagrinėjamoje byloje nustatytą situaciją, naktį prie klubo N. A. padarytą neteisėtą vienkartinį smurtinį veiksmą nulėmė ne siekis sutrikdyti viešąją tvarką, o neteisingas apsaugos darbuotojui suteiktų įgaliojimų palaikyti tvarką naktiniame klube ir šalia jo realizavimas, neadekvatus reagavimas į buvusio klubo svečio, neblaivaus D. G. elgesį klube ir šiam išėjus iš jo. Toks kaltininko elgesio motyvas ir kitos aplinkybės (D. G. suduotas vienas smūgis, įvykis vyko vėlyvos nakties metu, kitų nukentėjusiųjų byloje nėra) nepatvirtina nuteistojo veikoje buvus tiesioginę tyčią pažeisti viešąją tvarką.
22. Nenustačius BK 284 straipsnio 1 dalyje numatyto būtinojo viešosios tvarkos pažeidimo sudėties požymio – pavojingų veikos padarinių ir kaltininko tiesioginės tyčios sutrikdyti visuomenės rimtį ar tvarką, apeliacinės instancijos teismo naujo apkaltinamojo nuosprendžio dalis, kuria N. A. nuteistas pagal BK 284 straipsnį, naikintina ir dėl šios dalies byla nutrauktina (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
23. Nustačius, kad N. A. netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, kiti kasacinio skundo argumentai dėl netinkamai pritaikyto BK 284 straipsnio netenka teisinės reikšmės ir nesvarstomi.
Dėl BK 138 straipsnio 1 dalies taikymo
24. Kasaciniame skunde nėra nurodoma tiesioginių argumentų dėl netinkamo BK 138 straipsnio 1 dalies taikymo, tačiau tvirtinama, kad dėl nagrinėjant bylą teisme padarytų esminių BPK pažeidimų bylos aplinkybės nustatytos netiksliai ir tai turėjo įtakos netinkamam baudžiamojo įstatymo pritaikymui, todėl darytina išvada, kad ginčijamas ir BK 138 straipsnio 1 dalies taikymas. Pirmiau nutartyje nurodyta, kad nagrinėjant bylą teisme kasaciniame skunde nurodomų esminių BPK pažeidimų, nulėmusių netinkamą bylos aplinkybių nustatymą, nepadaryta. Pagal apeliacinės instancijos teismo nustatytas aplinkybes N. A. 2015 m. lapkričio 28 d., nuo 4 iki 5 val., Vilniuje, (duomenys neskelbtini), viešoje vietoje, prie klubo „U“, priėjęs prie D. G. vieną kartą rankos kumščiu sudavė nukentėjusiajam į veidą, po to pastarasis pargriuvo ant žemės, ir taip D. G. padarė nesunkų sveikatos sutrikdymą, kuris pasireiškė poodine kraujosruva kairės akies vokuose, kairio skruostikaulio bei kairio viršutinio žandikaulio priekinės ir šoninės sienelių skeveldriniais lūžiais, poodine kraujosruva dešinėje alkūnėje. Kolegijos nuomone, tokia N. A. veika atitinka objektyviuosius ir subjektyviuosius BK 138 straipsnio 1 dalyje aprašytos nusikalstamos veikos sudėties požymius, todėl apeliacinės instancijos teismas, N. A. veiką kvalifikuodamas pagal šį BK specialiosios dalies straipsnį, tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 6 punktu,
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. birželio 6 d. nuosprendį pakeisti.
Panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. birželio 6 d. nuosprendžio dalį, kuria N. A. nuteistas pagal BK 284 straipsnį, ir dėl šios dalies baudžiamąją bylą nutraukti.
Panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. birželio 6 d. nuosprendžio dalį, kuria, vadovaujantis BK 63 straipsnio nuostatomis, N. A. paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir jam paskirta galutinė subendrinta bausmė.
Kitos Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. birželio 6 d. nuosprendžio dalies nenaikinti ir nekeisti.
Teisėjai Olegas Fedosiukas
Pranas Kuconis
Tomas Šeškauskas