Baudžiamoji byla Nr. 2K-163-511/2018
Teisminio proceso Nr. 1-89-1-00825-2005-1
Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.12.1.;
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2018 m. gegužės 15 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Armano Abramavičiaus (kolegijos pirmininkas), Vytauto Masioko ir Eligijaus Gladučio (pranešėjas),
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. K. kasacinį skundą dėl (duomenys neskelbtini) rajono apylinkės teismo 2017 m. liepos 27 d. nuosprendžio ir Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. lapkričio 3 d. nutarties.
(duomenys neskelbtini) rajono apylinkės teismo 2017 m. liepos 27 d. nuosprendžiu A. K. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 149 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu trejiems metams šešiems mėnesiams; pagal BK 150 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu trejiems metams šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 1 punktu, paskirtas bausmes subendrinus bausmių apėmimo būdu, A. K. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas trejiems metams šešiems mėnesiams. Pritaikius BK 75 straipsnį, bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, įpareigojant nuteistąjį bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo, ir paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – 15 MGL (564,9 Eur) dydžio įmoka į Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, nurodant ją sumokėti per šešis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. lapkričio 3 d. nutartimi nuteistojo A. K. ir nukentėjusiosios E. P. apeliaciniai skundai atmesti.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Bylos esmė
1. A. K. nuteistas už tai, kad išžagino ir seksualiai prievartavo nepilnametę E. P. (gim. (duomenys neskelbtini)), t. y. 2005 m. lapkričio 6 d., apie 24 val., (duomenys neskelbtini), automobilyje (duomenys neskelbtini), turėdamas tikslą išžaginti ir seksualiai prievartauti nukentėjusiąją E. P., jėga numovė E. P. džinsus ir apatinius drabužius ir, užgulęs ją bei užlaužęs rankas, vieną kartą lytiškai santykiavo su nukentėjusiąja prieš jos valią. Tęsdamas nusikalstamus veiksmus, nurodė nukentėjusiajai atsiklaupti automobilio galinėje sėdynėje, o jai atsisakius, panaudojo fizinį smurtą – sudavė ne mažiau nei tris smūgius į veidą – ir grasindamas, kad ji bus dar labiau mušama, patenkino savo lytinę aistrą su nukentėjusiąja analiniu būdu prieš jos valią. Dėl nubrozdinimo apatinės lūpos srityje, kraujosruvos dešiniame skruoste, apatinėje lūpoje, smakro dešinėje pusėje ir abiejų šlaunų srityse bei žaizdelės klitorio srityje E. P. buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas.
II. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
2. Kasaciniu skundu nuteistasis A. K. prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį bei apeliacinės instancijos teismo nutartį ir bylą jam nutraukti. Kasatorius skunde nurodo:
2.1. Abiejų instancijų teismai netinkamai aiškino ir taikė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) nuostatas, susijusias su kaltinimo keitimu teisme. Kasatorius, aptardamas BPK 23 straipsnio, 44 straipsnio 5 ir 7 dalių, 219, 220, 234, 255, 256 straipsnių nuostatas kaltinimo keitimo teisme ir teisės į teisingą teismą aspektais, teigia, kad nagrinėjant jo bylą pirmosios instancijos teisme prokuroras pateikė teismui prašymą dėl kaltinimo pakeitimo teisme, tačiau pradinis kaltinimas kasatoriui pagal BK 149 straipsnio 3 dalį buvo ne pakeistas, o papildytas nauju kaltinimu pagal BK 150 straipsnio 3 dalį, t. y. A. K. teisme buvo inkriminuota nauja nusikalstama veika, kartu nurodant naujas, jam iki tol nežinomas, faktines aplinkybes, dėl kurių jis ikiteisminio tyrimo metu nebuvo apklaustas. Nors kasatoriui ir jo gynėjui buvo sudarytos sąlygos pasiruošti gynybai pagal naują kaltinimą, tačiau bylą nagrinėję teismai aplinkybės, kad A. K. teisme iš esmės buvo ne pakeistas, o pareikštas naujas kaltinimas, nevertino, taip pažeidė kasatoriaus teisę į teisingą teismą.
2.2. Abiejų instancijų teismai netinkamai aiškino ir taikė BK 95 straipsnio nuostatas dėl apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminų skaičiavimo ir padarė nepagrįstas išvadas, kad šioje byloje senaties eiga buvo sustojusi, nes A. K. pasislėpė nuo ikiteisminio tyrimo ir teismo. Pasak kasatoriaus, bylą nagrinėję teismai nenurodė jokių argumentų, kurie leistų matyti, kad jis, būdamas išvykęs iš Lietuvos ir nuolat dirbdamas užsienyje, būtų ėmęsis kokių nors veiksmų, siekdamas suklaidinti tiek Lietuvos, tiek ir užsienio valstybių teisėsaugos pareigūnus apie savo statusą, gyvenamąją, darbo vietą, taip nukrypo nuo šiuo klausimu suformuotos teismų praktikos. Teismai netyrė ir nenustatinėjo faktinių aplinkybių, kurių pagrindu būtų buvę galima daryti išvadą, jog A. K., suvokdamas, kad padarė nusikalstamą veiką, ir vengdamas atsakomybės už tai, gyvendamas ne Lietuvoje, būtų nuolat keitęs gyvenamąją vietą, darbovietę, transporto, ryšių priemones, būtų bandęs įgyti netikrus asmens tapatybės dokumentus. Priešingai, bylos duomenys patvirtina, kad jis apsistojo (duomenys neskelbtini), kur vėliau atvyko gyventi ir jo šeima, visi įsikūrė tame pačiame mieste, juos siejo socialiniai ryšiai, vaiko auklėjimo ir ugdymo įstaiga ir pan. Aplinkybės, kad kasatorius nebepalaikė jokių santykių su Lietuvoje gyvenančiais artimaisiais, savaime nepatvirtina, kad jis sąmoningai siekė išvengti baudžiamosios atsakomybės. Teismai taip pat nesigilino į tai, kada baigė galioti kasatoriaus asmens dokumentas, nors nuo to priklauso teisėsaugos institucijų vykdomos jo paieškos intensyvumo ir operatyvumo vertinimas. Tuo tarpu vien tik nusikalstamą veiką padariusio asmens paieškos paskelbimas ir jos formalus vykdymas nerandant tokio asmens dar savaime nereiškia, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo pasislėpė nuo ikiteisminio tyrimo ar teismo (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-371/2011).
2.3. Šioje byloje buvo pažeistos A. K. procesinės garantijos, nes jo atžvilgiu, jam apie tai nežinant, dėl tų pačių faktinių aplinkybių buvo pakartotinai pradėtas ir vykdomas baudžiamasis persekiojimas. Savo ruožtu apeliacinės instancijos teismas neteisingai aiškino ir taikė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalies, BK 2 straipsnio 6 dalies ir kitas principines nuostatas, draudžiančias pažeisti non bis in idem (draudimas du kartus bausti už tą patį teisės pažeidimą) principą. Pasak kasatoriaus, plačiąja prasme šis principas reiškia, kad asmuo negali būti persekiojamas dėl to paties pažeidimo pakartotinai, jei pirmajame procese buvo priimtas galutinis sprendimas. Šioje byloje Panevėžio apygardos prokuratūros (duomenys neskelbtini) apylinkės prokuratūros prokuroro 2016 m. kovo 17 d. nutarimu ikiteisminis tyrimas A. K. buvo nutrauktas BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminams. Tačiau A. K. gynėjui apie šį nutarimą nebuvo pranešta (nutarimas jam nebuvo siunčiamas), ir nors nutarimas buvo siunčiamas A. K. paskutinės žinomos jo gyvenamosios vietos adresu, tačiau kasatorius, būdamas išvykęs iš Lietuvos, nei apie jo atžvilgiu atliekamą kokį nors tyrimą, nei apie priimtą sprendimą dėl tyrimo nutraukimo nieko nežinojo. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento vyriausiojo prokuroro pavaduotojo 2016 m. gegužės 31 d. nutarimu, vadovaujantis BPK 217 straipsnio 1 dalimi, 2016 m. kovo 17 d. nutarimas buvo panaikintas ir ikiteisminis tyrimas atnaujintas. Apie šį nutarimą A. K. vėlgi nebuvo pranešta, o vien nutarimo išsiuntimas jo gynėjui nereiškia tinkamo dokumento įteikimo kasatoriui. Apeliacinės instancijos teismas, iš esmės vadovaudamasis tik minėtais prokurorų nutarimais, atmestinai vertino pakartotinio baudžiamojo persekiojimo galimybę ir sistemiškai neanalizavo baudžiamojo proceso įstatymo nuostatų, t. y. BPK 217 straipsnio 1 dalį aiškino atsietai nuo BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punkto, iš esmės ribojančio bet kokį teisinį procesą asmens atžvilgiu, jeigu jis dėl tų pačių aplinkybių ir asmenų vykdomas antrą kartą.
2.4. Abiejų instancijų teismai nesilaikė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimo vertinti įrodymų visumą, bylos duomenis vertino fragmentiškai, pasisakydami dėl konkrečių įrodinėtinų aplinkybių rėmėsi pavieniais duomenimis, kurių nepatvirtina kiti bylos duomenys. Tokiu būdu teismai padarė klaidingą išvadą dėl nuteistojo A. K. suvokimo apie tai, kokio amžiaus galėjo būti nukentėjusioji E. P. veikos padarymo metu. Teismai, vertindami E. P. parodymus ir kitus bylos įrodymus, kuriais remdamiesi pripažino, kad nuteistasis suvokė, jog nukentėjusioji yra nepilnametė, ignoravo aplinkybes, kad 2005 m. lapkričio 7 d. specialisto išvadoje Nr. G746/05(08) nurodyta, jog E. P. pirmus lytinius santykius turėjo prieš dvejus metus, o paskutinį kartą lytiškai santykiavo prieš dvi savaites, nukentėjusiosios socialine, psichologine ir fizine bei seksualine branda nesidomėjo, tai turėjo esminės įtakos nukentėjusiosios nepilnametystės kaip galimo pažeidžiamumo vertinimui. Byloje nėra teismo psichiatro-psichologo išvadų dėl nepilnametės E. P. fizinės ir psichologinės brandos lygio, gebėjimo suvokti lytinių santykių esmę, jiems atsispirti, jų atsisakyti ir pan. Tokios išvados būtų reikšmingos ne tik vertinant nukentėjusiosios asmenybę, tačiau leistų spręsti, ar pagal savo savybes ji atitiko nepilnametės požymius, ar savo patirtimi buvo pasiekusi pilnamečio asmens brandą ir nuteistasis negalėjo suvokti jos tikrojo amžiaus. Teismai kai kuriuos nukentėjusiosios E. P. ir liudytojo R. T. parodymus dėl nukentėjusiosios pasisakymų apie savo amžių selektyviai panaudojo atitinkamoms faktinėms aplinkybėms paneigti arba patvirtinti, tačiau šių asmenų parodymų visumos nevertino. Taip pažeidė Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą nekaltumo prezumpcijos principą, draudžiantį grįsti nuosprendį įrodymais, kurių patikimumas kelia abejonių. Teismai nevertino ir to, kad įvykio metu A. K. bei E. P. buvo stipriai apgirtę ir tai galėjo turėti įtakos nuteistojo suvokimui apie nukentėjusiosios, besielgiančios kaip subrendęs žmogus, amžių.
2.5. Apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl apeliaciniame skunde nurodytų nesutikimo su pirmosios instancijos teismo atliktu bylos įrodymų vertinimu argumentų, visą dėmesį skyrė nukentėjusiosios pirminių ir nuo 2017 m. sausio 12 d. pakeistų parodymų bei jų pakeitimo priežasčių vertinimui, tačiau kitų skundo argumentų detaliau neanalizavo. Taip šis teismas padarė BPK 320 straipsnio 3 dalies pažeidimą, nes nepatikrino bylos tiek, kiek buvo prašoma A. K. apeliaciniame skunde. Abiejų instancijų teismai taip pat vienus įrodymus pabrėžė labiau ir jais vadovavosi, o kitus atmetė, be to, nepateikė tokio sprendimo motyvų, taip pažeidė BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas. Teismai, teigdami, kad E. P. parodymų pakeitimą lėmė tai, jog A. K. buvo sulaikytas teisėsaugos institucijų ir vyko jo pristatymo į Lietuvą procedūra, nenurodė jokių tai patvirtinančių duomenų. Priešingai, byloje nėra duomenų, kad apie kasatoriaus sulaikymą užsienio valstybėje ir jo perdavimo procedūras nukentėjusioji buvo informuota ar jai tai tapo žinoma iš kitų šaltinių. Teismai, atmesdami nukentėjusiosios 2017 m. sausio 19 d. ir vėliau teisme duotus parodymus, vadovavosi ir netiesioginiais įrodymais (liudytojų K. P., L. G., D. V. parodymais), tačiau nevertino jų lygindami su pakeista nukentėjusiosios pozicija apie įvykio aplinkybes. Be to, šių liudytojų parodymai nukentėjusiosios 2017 m. sausio 19 d. ir vėliau duotų parodymų visumos nepaneigia. Teismai taip pat nevertino 2017 m. kovo 3 d. specialisto išvados Nr. pG482/2017(02) teiginių, kuriuos patvirtino ir nukentėjusiosios bei liudytojo R. T. parodymai teisme, kad E. P. veido sužalojimai (kraujosruva dešinio skruosto srityje, kraujosruva su nubrozdinimu apatinėje lūpoje, kraujosruva smakro dešinėje) galėjo būti padaryti užduoties klausime nurodytu būdu.
3. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Laima Milevičienė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo jį atmesti. Prokurorė atsiliepime į kasacinį skundą nurodo:
3.1. Abiejų instancijų teismai išvadas dėl kasatoriaus kaltės išžaginus ir seksualiai prievartavus nepilnametę nukentėjusiąją pagrindė išsamiai ištirtų ir tinkamai įvertintų įrodymų visuma, laikydamiesi BPK 20 straipsnio 3, 4, 5 dalių reikalavimų, ir pagrįstai paneigė nuteistojo A. K. bei nukentėjusiosios E. P. teisiamojo posėdžio metu iškeltą versiją, kad lytiniai santykiai vyko abiejų sutikimu, o ne prieš nukentėjusiosios valią. Dėl kasatoriaus argumento, kad byloje nėra patikimų duomenų, jog jis žinojo, kad nukentėjusioji yra nepilnametė, prokurorė pažymi, kad nukentėjusioji ikiteisminio tyrimo metu tvirtino, jog A. K. sakė, kad yra nepilnametė, mokosi 10 klasėje, jai 16 metų, kad kitą dieną jai reikia eiti į mokyklą. Netikėti tokiais nukentėjusiosios parodymais nėra pagrindo. Kasaciniame skunde nurodytas nukentėjusiosios elgesys, kad ji sėdo į nepažįstamų asmenų automobilį, be to, anksčiau buvo turėjusi lytinių santykių, neturi įtakos A. K. nusikalstamų veikų vertinimui.
3.2. Priimant nuosprendį, kuriuo A. K. nuteistas pagal pakeistą kaltinimą, nebuvo pažeisti Konstitucijos 31 straipsnyje, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnyje, BPK 7, 10, 44 straipsniuose įtvirtinti teisės į teisingą procesą, teisės į gynybą, rungimosi principai, taip pat BPK 255, 256 straipsniuose nustatyta veikos kvalifikavimo keitimo tvarka. Pateiktame iki įrodymų tyrimo teisme pabaigos prašyme prokuroras prašė kaltinime nurodytas veikos aplinkybes pakeisti iš esmės skirtingomis ir atitinkamai kaltinamojo veiką kvalifikuoti ne tik pagal BK 149 straipsnio 3 dalį, tačiau ir pagal BK 150 straipsnio 3 dalį. Iš prokuroro pateikto prašymo matyti, kad kaltinimas buvo papildytas naujomis aplinkybėmis ir nauja nusikalstama veika inkriminuota dėl toje pačioje vietoje ir tuo pačiu metu, kaip ir pirminiame kaltinime, atliktų A. K. veiksmų, papildant juos naujomis aplinkybėmis bei atitinkamai pagal jas kvalifikuojant kaltinamojo veiksmus. Be to, pakeistame kaltinime nurodytos aplinkybės buvo ikiteisminio tyrimo metu nustatytos, apklausiant nukentėjusiąją, atliekant jos parodymų patikrinimą vietoje, užduodant klausimus medicinos specialistams ir pan. Keičiant kaltinimą teisme A. K. buvo tinkamai pranešta apie pakeisto kaltinimo pobūdį ir pagrindą, bylos nagrinėjimas buvo atidėtas, padaryta pertrauka pasiruošti gynybai nuo pakeisto kaltinimo.
3.3. Teismai pagrįstai nurodė, kad, vadovaujantis BK 95 straipsnio nuostatomis, senaties eiga A. K. buvo sustojusi iki jo sulaikymo 2016 m. lapkričio 25 d., nes jis pasislėpė nuo ikiteisminio tyrimo, t. y. iš karto po nusikaltimo padarymo išvyko į užsienį, išvykimo nedeklaravo, nutraukė visus ryšius su giminėmis ir artimaisiais, gyveno be galiojančio asmens dokumento, dirbo nelegaliai.
3.4. Apkaltinamasis nuosprendis byloje priimtas nepažeidžiant draudimo antrą kartą bausti asmenį už tą pačią veiką, nes aukštesnysis prokuroras, vadovaudamasis BPK 217 straipsnio 1 dalimi, 2016 m. gegužės 31 d. nutarimu panaikino 2016 m. kovo 17 d. nutarimą nutraukti A. K. ikiteisminį tyrimą kaip neteisėtą ir nepagrįstą ir tuo pačiu nutarimu ikiteisminį tyrimą atnaujino. Minėti nutarimai buvo siųsti A. K. paskutiniu žinomu gyvenamosios vietos adresu, taip pat jo gynėjai, taip sudarant procesinę galimybę šiuos nutarimus skųsti.
III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
4. Nuteistojo A. K. kasacinis skundas atmestinas.
Dėl kaltinimo keitimo pirmosios instancijos teisme
5. Kasatoriaus argumentai, kad pirmosios instancijos teisme keičiant kaltinimą buvo nesilaikoma BPK nuostatų ir pažeista nuteistojo teisė į teisingą teismą, atmestini.
6. BPK 255 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta pagrindinė nuostata, apibrėžianti bylos nagrinėjimo teisme ribas, – byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje. BPK 255 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad kaltinamasis negali būti nuteistas dėl nusikalstamos veikos, kuri buvo perkvalifikuota, arba dėl nusikalstamos veikos, kurios faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų, jeigu apie tokią galimybę teisiamajame posėdyje jam iš anksto nebuvo pranešta. Pagal BPK 256 straipsnį (2015 m. birželio 23 d. redakcija) prokuroras, privatus kaltintojas ir nukentėjusysis turi teisę iki įrodymų tyrimo teisme pabaigos pateikti rašytinį prašymą kaltinime nurodytos veikos faktines aplinkybes pakeisti iš esmės skirtingomis arba pakeisti kaltinime nurodytos veikos kvalifikavimą. Teismas, gavęs tokį prašymą, apie tai nedelsdamas praneša nagrinėjimo teisme dalyviams. Nurodytais atvejais teismas praneša kaltinamajam ir jo gynėjui apie teisę prašyti pertraukos pasirengti gynybai. Patenkinęs tokį prašymą, teismas nustato konkretų pertraukos laiką (BPK 256 straipsnio 3 dalis).
7. Byloje esančiame kaltinamajame akte ir teisėjo nutartyje bylą perduoti nagrinėti neviešame teisiamajame posėdyje nurodyta, kad A. K. kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 149 straipsnio 3 dalyje. Pirmosios instancijos teisme pakeitus kaltinimą šio teismo nuosprendžiu A. K. nuteistas pagal BK 149 straipsnio 3 dalį ir 150 straipsnio 3 dalį. Bylos duomenys patvirtina, kad kaltinimas A. K. buvo pakeistas prokuroro iniciatyva. Prokuroras pateiktame prašyme dėl kaltinimo pakeitimo teisme, be kita ko, nurodė, kad ikiteisminio tyrimo metu nebuvo tinkamai įvertinti A. K. veiksmai dėl nukentėjusiosios prievartavimo būdų ir kad kaltininko veiksmai atitinka požymius nusikalstamų veikų, numatytų BK 149 straipsnio 3 dalyje ir 150 straipsnio 3 dalyje. Iš teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad apie tokį prokuroro prašymą nagrinėjimo teisme dalyviams buvo pranešta, nuteistasis A. K. su kaltinimo pakeitimu buvo supažindintas pasirašytinai, o teisiamajame posėdyje buvo paskelbta pertrauka, suteikiant jam galimybę pasiruošti gynybai (3 t., b. l. 130–131). Be to, teisiamojo posėdžio metu A. K. nurodė, kad kaltinimą suprato, ir sutiko būti persekiojamas už nusikalstamą veiką, numatytą BPK 150 straipsnio 3 dalyje, dėl kurios jis nebuvo perduotas pagal Europos arešto orderį (BPK 70 straipsnio 4 dalis). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas laikėsi procesinių reikalavimų, keliamų kaltinimo keitimui teisme, užtikrino nuteistojo A. K. teisę žinoti kaltinimo turinį bei pasirengti gynybai ir BPK 255, 256 straipsnių nuostatų nepažeidė.
8. Pažymėtina ir tai, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą byla perduodama prokurorui, kai ikiteisminio tyrimo metu buvo surašytas iš esmės BPK 219 straipsnio reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas ar yra kitų esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, kurie trukdo nagrinėti bylą (BPK 234 straipsnio 2 dalis). Byla taip pat gali būti perduota prokurorui jo prašymu ikiteisminiam tyrimui papildyti (BPK 234 straipsnio 3 dalis). Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas kaltinamojo akto trūkumų ar kitų bylą nagrinėti trukdančių aplinkybių nenustatė, prašymo dėl ikiteisminio tyrimo papildymo nepateikė ir prokuroras. Priešingai, pateiktame prašyme dėl kaltinimo pakeitimo teisme prokuroras nurodė, kad kaltinime nurodytos veikos faktinių aplinkybių pakeitimas nereikalauja papildomo nusikalstamų veikų aplinkybių tyrimo. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad pakeistame kaltinime nauja nusikalstama veika A. K. buvo inkriminuota dėl toje pačioje vietoje ir tuo pačiu metu, kaip ir pirminiame kaltinime, atliktų jo veiksmų, papildant juos naujomis aplinkybėmis, kurios buvo nustatytos ikiteisminio tyrimo metu, todėl grąžinti bylą prokurorui ikiteisminiam tyrimui dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 150 straipsnio 3 dalyje, atlikti nebuvo jokio pagrindo.
Dėl įrodymų vertinimo (BPK 20 straipsnio 5 dalis)
9. Kasatorius nesutinka su teismų atliktu įrodymų (nukentėjusiosios, liudytojų parodymų, specialisto išvadų) vertinimu ir nustatytomis bylos aplinkybėmis, kad įvykio metu jis žinojo nukentėjusiosios E. P. amžių, kad veiksmus su nukentėjusiąja atliko prieš jos valią. Skunde teigiama, kad teismai įrodymus vertino neišsamiai, vienpusiškai, nevertino jų visumos, kartu pateikiant savo nuomonę dėl atskirų bylos duomenų įrodomosios reikšmės nustatant byloje įrodinėtinas aplinkybes.
10. Pagrindinės įrodymų vertinimo taisyklės nustatytos BPK 20 straipsnyje, jų privalu laikytis tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismui. Pagal šį BPK straipsnį įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Teismai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu.
11. Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas esminiu pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje teismo išvados padarytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms teisingam bylos išsprendimui reikšmingoms aplinkybėms nustatyti, nebuvo įvertinti visi proceso metu surinkti bylos išsprendimui reikšmingi įrodymai, vertinant įrodymus padaryta klaidų dėl jų turinio, remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais, įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytus reikalavimus, neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-587/2014, 2K-28-489/2016).
12. Patikrinusi skundžiamus teismų sprendimus teisės taikymo aspektu, teisėjų kolegija esminių BPK normų, reglamentuojančių įrodymų tyrimą ir vertinimą (BPK 20 straipsnio 5 dalis, 301 straipsnis), pažeidimų nenustatė. Abiejų instancijų teismų sprendimuose yra nurodyti įrodymai, kuriais pagrįstos teismų išvados dėl A. K. kaltumo padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 149 straipsnio 3 dalyje, 150 straipsnio 3 dalyje, ir motyvai, kuriais vadovaujantis buvo atmesti kiti įrodymai. Tai, kad byloje nustatytomis aplinkybėmis nuteistasis A. K. išžagino ir seksualiai prievartavo nepilnametę E. P., įrodyta nukentėjusiosios E. P. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, taip pat liudytojų K. P., D. V. parodymais, asmens parodymo atpažinti iš nuotraukų protokolais, parodymų patikrinimo vietoje protokolais, įvykio vietos apžiūros protokolais, specialistų išvadomis, kita rašytine bylos medžiaga. Teismai visus įrodymus įvertino tiek atskirai, tiek lygindami tarpusavyje, nė vienam įrodymų šaltiniui neteikdami išskirtinės reikšmės, o pirmosios instancijos teismas apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje, kaip to ir reikalaujama BPK 305 straipsnio 1 dalyje, išdėstė įrodymų vertinimo motyvus ir padarė įrodymais pagrįstas išvadas, kokios faktinės aplinkybės nustatytos byloje ir kokie duomenys pagrindžia nuteistojo A. K. kaltumą.
13. Kasaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad jokie objektyvūs bylos duomenys nepatvirtina, jog nuteistasis įvykio metu žinojo nukentėjusiosios E. P. amžių. Taip pat nesutinkama su teismų sprendimu vadovautis būtent ikiteisminio tyrimo metu duotais nukentėjusiosios parodymais, sprendžiant dėl jos valios veiksmų su ja atlikimo metu. Nagrinėjamoje byloje teismai nustatė, kad nukentėjusioji E. P. viso ikiteisminio tyrimo metu nuosekliai tvirtino, jog A. K. sakė, kad yra nepilnametė, kad mokosi dešimtoje klasėje, minėjo, kad kitą dieną jai reikia eiti į mokyklą; taip pat iki 2017 m. sausio 12 d. ne vienoje apklausoje teigė, jog A. K. ją išžagino ir seksualiai prievartavo, o jos paaiškinimai dėl paties fakto ir įvykio aplinkybių buvo nuoseklūs, išsamūs. Nukentėjusiosios ikiteisminio tyrimo pareigūnui duotus parodymus teismai pripažino teisingais, kadangi juos, be kita ko, patvirtina ir kiti pirmiau nurodyti objektyvūs rašytiniai bylos įrodymai, ir pagrįstai jais rėmėsi, spręsdami tiek dėl nuteistojo suvokimo apie nukentėjusiosios amžių, tiek dėl jo veiksmų su nukentėjusiąja prievartinio pobūdžio. Išsamiai išnagrinėję bei įvertinę šiuos ir kitus įrodymus, teismai gynybos keltą versiją, kad A. K. nežinojo E. P. amžiaus, kad lytiniai santykiai tarp jo ir nukentėjusiosios vyko abipusiu sutikimu, motyvuotai atmetė. Šiame kontekste pažymėtina, kad padarius išvadą, jog A. K. žinojo, kad E. P. yra nepilnametė, kad veiksmus su nukentėjusiąja atliko prieš jos valią, jo veiksmų kvalifikavimui neturi reikšmės tai, kad, pasak kasatoriaus, teismai neįvertino nukentėjusiosios E. P. fizinės, psichologinės, socialinės brandos.
14. Pažymėtina ir tai, kad, priešingai nei nurodo kasatorius, apeliacinės instancijos teismo nutarties turinys patvirtina, jog teismas, vadovaudamasis BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3, 5 dalių nuostatomis, patikrino bylą tiek, kiek to prašoma nuteistojo apeliaciniame skunde, ir atsakė į esminius jo argumentus, išdėstydamas išsamias ir motyvuotas išvadas.
Dėl apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties
15. Kasatoriaus argumentai, kad šioje byloje teismai netinkamai taikė BK 95 straipsnio nuostatas, numatančias atvejus, kai sustoja apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties eiga, ir nepagrįstai nenutraukė jam bylos suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui, taip pat atmestini.
16. Pagal BK 95 straipsnį asmeniui, padariusiam nusikalstamą veiką, apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatis taikoma, kai yra atitinkamų sąlygų visuma: a) yra suėjęs apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas; b) asmuo šio termino laikotarpiu nesislėpė nuo ikiteisminio tyrimo ar teismo; c) nepadarė naujos nusikalstamos veikos. Nusikaltimai, numatyti BK 149 straipsnio 3 dalyje, 150 straipsnio 3 dalyje, priskiriami prie sunkių (BK 11 straipsnis), ir pagal BK 95 straipsnį 1 dalies 1 punkto d papunktį (2003 m. balandžio 10 d. redakcija) apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatis jiems yra dešimt metų. BK 95 straipsnio 3 dalyje (2003 m. balandžio 10 d. redakcija) nustatyta, kad jeigu nusikalstamą veiką padaręs asmuo pasislėpė nuo ikiteisminio tyrimo ar teismo, senaties eiga sustoja. Šiame straipsnyje taip pat nustatyta, kad senaties eiga atsinaujina nuo tos dienos, kurią asmuo sulaikomas arba kurią jis pats atvyksta ir prisipažįsta padaręs nusikaltimą. Nagrinėjamoje byloje teismai konstatavo, kad A. K. po nusikaltimų padarymo (2005 m. lapkričio 6 d.) pasislėpė nuo ikiteisminio tyrimo ir senaties eiga sustojo iki jo sulaikymo (2016 m. lapkričio 25 d.), todėl jam negali būti pritaikytas BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punkto d papunktis.
17. Pasislėpimas – tai sąmoningi asmens veiksmai, atliekami padarius nusikalstamą veiką, kuriais siekiama išvengti patraukimo baudžiamojon atsakomybėn. Tai veiksmai, apsunkinantys kaltininko pristatymą prokurorui ar teismui, jo apklausą, kardomųjų priemonių taikymą. Šiems veiksmams gali būti priskirti gyvenamosios vietos pakeitimas, sistemingas persikėlimas iš vienos vietovės į kitą, išvykimas į užsienį, gyvenimas be dokumentų ar suklastotų dokumentų įgijimas, pavardės ar vardo, išvaizdos pakeitimas, kitokių aplinkybių, trukdančių nustatyti asmens tapatybę, sudarymas. Kiekvienu atveju būtina nustatyti, ar atlikdamas nurodytus veiksmus kaltininkas suvokė, kad padarė nusikalstamą veiką ir yra ieškomas arba ateityje bus ieškomas dėl padarytos veikos ir kad tam tikrus veiksmus atliko siekdamas išvengti baudžiamosios atsakomybės (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-9/2011, 2K-7-371/2011).
18. Nagrinėjamoje byloje teismai nustatė, kad A. K. iš karto po nusikalstamų veikų padarymo išvyko iš Lietuvos Respublikos, nutraukė visus ryšius su artimaisiais ir giminėmis, savo išvykimo į užsienį nedeklaravo, kurį laiką užsienyje gyveno be galiojančio asmens dokumento, nelegaliai dirbo. Nustatyta ir tai, kad nuo 2005 m. gruodžio 19 d. buvo atliekama A. K. tiek nacionalinė, tiek tarptautinė paieška, jų metu, be kita ko, buvo bendrauta su kasatoriaus žmona, tėvais, nuteistojo ieškoma paskutiniu žinomu jo, taip pat tėvų gyvenamosios vietos adresu, 2009 m. birželio 18 d. A. K. paskirta kardomoji priemonė – suėmimas jam nedalyvaujant, o nuteistasis surastas ir sulaikytas tik 2016 m. lapkričio 25 d. (duomenys neskelbtini), vykdant Europos arešto orderį. Taip pat iš bylos medžiagos matyti, kad 2007 m. rugpjūčio 20 d. surašytas įtariamųjų R. T., A. K. ir nukentėjusiosios E. P. susitaikymo protokolas (2 t., b. l. 58). Taigi, nustatytos tokios faktinės aplinkybės ir A. K. elgesys iš karto po nusikalstamų veikų padarymo patvirtina teismų išvadas, jog nuteistasis suvokė, kad jo atžvilgiu yra vykdomas baudžiamasis persekiojimas, kad jis yra ieškomas dėl padarytos nusikalstamos veikos, ir savo elgesiu siekė išvengti baudžiamosios atsakomybės. Kartu tai paneigia kasatoriaus argumentus, kad jis nesuprato, jog padarė nusikalstamą veiką, kad nesiekė išvengti baudžiamosios atsakomybės ir kad nuo tyrimo nesislėpė. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai laikotarpį po nusikalstamų veikų padarymo iki A. K. sulaikymo pagrįstai pripažino laikotarpiu, per kurį apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties eiga dėl padarytų nusikaltimų buvo sustojusi, nes nuteistasis pasislėpė nuo ikiteisminio tyrimo, ir BK 95 straipsnio nuostatas taikė tinkamai.
Dėl non bis in idem principo laikymosi
19. Nuteistojo teiginiai dėl non bis in idem principo pažeidimo atmestini. Pažymėtina, kad šis principas, kuris įtvirtintas tiek nacionalinėje, tiek tarptautinėje teisėje, reiškia draudimą, priėmus asmeniui galutinį procesinį sprendimą byloje dėl tam tikros baustinos veikos, antrą kartą bausti asmenį už tą pačią veiką ir net kartoti baudžiamąjį procesą dėl tos pačios veikos. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad Panevėžio apygardos prokuratūros (duomenys neskelbtini) apylinkės prokuratūros prokuroro 2016 m. kovo 17 d. nutarimu ikiteisminis tyrimas pagal BK 149 straipsnio 3 dalį A. K. buvo nutrauktas suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui. Tačiau Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento vyriausiojo prokuroro pavaduotojo 2016 m. gegužės 31 d. nutarimu, vadovaujantis BPK 217 straipsnio 1 dalimi, minėtas nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą buvo panaikintas ir ikiteisminis tyrimas atnaujintas. Apie 2016 m. gegužės 31 d. nutarimą, be kita ko, išaiškinant galimybę jį skųsti, buvo pranešta nuteistajam A. K., siunčiant nutarimo kopiją jo tėvų gyvenamosios vietos adresu, ir jo gynėjams R. Š. bei J. R.. Vadinasi, aukštesniajam prokurorui panaikinus spendimą dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo ir ikiteisminį tyrimą atnaujinus, nėra pagrindo teigti, kad ikiteisminio tyrimo stadijoje A. K. buvo priimtas galutinis procesinis sprendimas dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, ir kad jis vėliau šioje byloje dėl tos pačios veikos buvo pakartotinai persekiojamas ir nuteistas. Taigi non bis in idem principas pažeistas nebuvo.
20. Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, kuriuos būtų galima laikyti esminiais, t. y. dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuotos nuteistojo teisės ar kurie sukliudė teismams išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingus nuosprendį bei nutartį, nepadaryta, baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai.
21. Nesant BPK 369 straipsnyje nustatytų nuosprendžio ir paskesnės apeliacinės instancijos teismo nutarties panaikinimo bei pakeitimo pagrindų, kasacinis skundas negali būti tenkinamas.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,