Administracinė byla Nr. A-1555-575/2019
Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01452-2017-6
Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2019 m. kovo 6 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. K. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. vasario 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I.
1. Pareiškėjas A. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės (toliau – ir LAVL, Ligoninė), 7 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
2. Pareiškėjas nurodė, kad laikotarpiu nuo 2017 m. vasario 9 d. iki 2017 m. rugpjūčio 25 d. buvo kalinamas LAVL žiauriomis, žeminančiomis orumą, kankinančiomis sąlygomis. Gyvenamosiose kamerų tipo patalpose Nr. 310 buvo netinkama dirbtinė apšvieta. Dėl to ne kartą kreipėsi į Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Kauno departamentą (toliau – ir Visuomenės sveikatos centras). Visuomenės sveikatos centras nustatė dirbtinės apšvietos pažeidimus, tačiau nustatyti pažeidimai nebuvo pašalinti visą pareiškėjo kalėjimo šioje kamerų tipo patalpoje laikotarpį, t. y. apie 6 mėnesius. Be to, pareiškėjui nebuvo sudaryta sąlygų pasinaudoti dušu pagal sezoniškumą – šiltuoju metų laiku nepakako vieną kartą per savaitę nusiprausti po dušu. Pareiškėjas serga (duomenys neskelbtini), todėl jam būtina palaikyti asmens švarą. 2017 m. vasario 21 d. kreipėsi į LAVL direktorių su prašymu leisti dažniau maudytis. Galimybės išsimaudyti ne mažiau kaip du kartus per savaitę nesuteikimas prieštarauja tarptautinės teisės aktams, pažeidžia pareiškėjo teises. Pareiškėjas kėlė pretenzijas dėl netinkamo pareigūnų elgesio bei nuolatinių provokacijų. Kalėdamas tokiomis sąlygomis patyrė fizinį skausmą, dvasinių išgyvenimų, nepatogumų, emocinę depresiją, pažeminimą, galimybių sumažėjimą, sutriko regėjimas, nuolat jaučia baimę, apatiją, t. y. patyrė neturtinę žalą.
4. LAVL nurodė, kad pareiškėjas kalėjo nuo 2017 m. vasario 9 d. iki 2017 m. rugpjūčio 25 d. Pripažino, kad 2017 m. birželio 27 d. Visuomenės sveikatos centro specialistams atlikus kamerų tipo patalpos Nr. 310 grįžtamąją kontrolę, buvo nustatytas dirbtinės apšvietos pažeidimas, tačiau šviesos srauto sklaidai galbūt turėjo įtakos pačių nuteistųjų nuspalvinti lempų gaubtai. Pacientų maudymasis organizuojamas pagal LAVL direktoriaus 2016 m. gruodžio 19 d. patvirtintą Nuteistųjų ir suimtųjų maudymosi grafiką Nr. 45-PER-651, laikantis galiojančių teisės aktų nuostatų – t. y. suteikiant teisę nusiprausti duše ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Dėl dažnesnio prausimosi duše pareiškėją gydančio gydytojo rekomendacijų nebuvo gauta. Be to, pareiškėjas galėjo nusiprausti ir gyvenamosiose palatose, nes visose kamerų tipo patalpose, kuriose ginčui aktualiu laikotarpiu gyveno pareiškėjas, buvo įrengtos praustuvės bei užtikrintas nuolatinis karšto ir šalto vandens tiekimas. Pareiškėjas 2017 m. balandžio 26 d. buvo išvežtas į LSMUL Kauno klinikas gydytojo okulisto konsultacijai dėl glaukomos, tačiau diagnozė nepasitvirtino, rekomenduota kontrolė po 6 mėnesių, kitų regėjimo sutrikimų nebuvo nustatyta. Pareiškėjas dėl netinkamos dirbtinės apšvietos į LAVL administraciją nesikreipė. Pareiškėjas LAVL darbuotojų atžvilgiu buvo nusiteikęs neigiamai, nuolat rašydavo skundus, atsakymus atsisakydavo priimti. Taigi, pareiškėjas nebendradarbiavo su LAVL administracija spręsdamas jam aktualias problemas. Pareiškėjas šiuo atveju nepagrindė žalos atsiradimo fakto. Apibūdindamas tariamai patirtą žalą pareiškėjas apsiribojo bendro pobūdžio teiginiais, samprotavimais, nepagrindė priežastinio ryšio tarp LAVL veiksmų ir/arba neveikimo ir tariamai atsiradusių pasekmių. Prašoma priteisti neturtinės žalos atlyginimo suma yra nepagrįsta.
II.
5. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2018 m. vasario 28 d. sprendimu pareiškėjo skundą iš dalies tenkino, priteisė jam iš atsakovo 200 Eur neturtinės žalos atlyginimui, kitą skundo reikalavimų dalį atmetė.
6. Teismas, išanalizavęs ir įvertinęs byloje esančius įrodymus, nustatė, kad pareiškėjas LAVL laikotarpiu nuo 2017 m. vasario 9 d. iki 2017 m. rugpjūčio 25 d. kalėjo nepertraukiamai (išskyrus 2017 m. balandžio 26 d., kai buvo išvežtas į LSMU Kauno klinikas) 11 D 3/p korpuso kamerų tipo patalpoje Nr. 207, 12 D 3/p korpuso kamerų tipo patalpoje Nr. 310 (nuo 2017 m. vasario 27 d. iki 2017 m. liepos 28 d.) ir 12 D 3 /p korpuso kamerų tipo patalpoje Nr. 311.
7. Teismas, vertindamas pareiškėjo teiginius dėl kamerų tipo patalpose buvusios netinkamos (nepakankamos) dirbtinės apšvietos, rėmėsi Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 134:2015) 14 punktu, taip pat byloje esančiais rašytiniais įrodymais, patvirtinančiais, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pagal pareiškėjo prašymus Visuomenės sveikatos centro specialistai tikrino kamerų tipo patalpos Nr. 310 dirbtinę apšvietą ir nustatė Higienos normos HN 134:2015 14 punkto pažeidimus, todėl pripažino atitinkamus pareiškėjo teiginius pagrįstais. Atsižvelgęs į tai, kad atsakovo atstovas nepateikė jokių duomenų apie kamerų tipo patalpos Nr. 207 dirbtinės apšvietos atitiktį Higienos normos HN 134:2015 14 punkto reikalavimams, teismas laikė nustatytu ir pareiškėjo teiginį dėl minėtos patalpos netinkamo apšvietimo. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad Visuomenės sveikatos centras, 2017 m. rugpjūčio 25 d. patikrinęs kamerų tipo patalpos Nr. 311 apšvietą, Higienos normos HN 134:2015 14 punkto pažeidimo nenustatė, o pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, paneigiančių nurodyto patikrinimo duomenis, jo pretenzijas dėl netinkamos dirbtinės apšvietos minėtoje patalpoje atmetė kaip nepagrįstas.
8. Teismas, vertindamas pareiškėjo teiginius dėl leidimo naudotis dušu dažniau nei kartą per savaitę, rėmėsi Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194, 258 punktu, kuriame nustatyta, kad ne rečiau kaip kartą per savaitę nuteistiesiems suteikiama galimybė pasinaudoti dušu, taip pat Higienos normos HN 134:2015 44 punktu, kuriame įtvirtintos analogiškos nuostatos. Teismas įvertino, kad nurodytose teisės nuostatose yra įtvirtinamas mažiausias skaičius kartų, kai asmeniui turi būti suteikiama galimybė nusiprausti po dušu. Leisti nuteistajam dažniau nei kartą į savaitę praustis po dušu yra pataisos įstaigos direktoriaus diskrecijos teisė.
9. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo kalinimo laikotarpiu LAVL asmenys į dušus buvo vedami vadovaujantis Nuteistųjų ir suimtųjų maudymosi grafiku. Pareiškėjas neneigė, kad kartą per savaitę jis turėjo galimybę praustis po dušu. Taigi nacionalinis reguliavimas dėl prausimosi kartų skaičiaus suteikimo savaime nebuvo pažeistas. Nors pareiškėjas 2017 m. vasario 21 d. kreipėsi į LAVL direktorių su prašymu leisti jam dažniau maudytis duše, tačiau LAVL direktorius 2017 m. kovo 15 d. šio pareiškėjo prašymo nagrinėjimo procedūrą nutraukė, pareiškėjui pateikus 2017 m. kovo 15 d. pareiškimą, kuriuo jis prašė nenagrinėti ir neteikti atsakymų į jo raštus. Taigi negalima tvirtinti, jog LAVL atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą dėl maudymosi.
10. Teismas pažymėjo, kad Europos Tarybos Ministrų Komiteto rekomendacijų Europos Sąjungos šalims narėms Nr. R (2006)2 „Dėl Europos kalėjimų taisyklių“ (priimta 952-ame Ministrų Komiteto ministrų pavaduotojų posėdyje 2006 m. sausio 11 d.) 19.4 punkto nuostatos, nustatančios, jog turi būti įrengta tinkama įranga tam, kad kiekvienas kalinys galėtų praustis klimatines sąlygas atitinkančioje temperatūroje, jei įmanoma, kiekvieną dieną, tačiau ne rečiau kaip du kartus per savaitę (arba dažniau, jei reikalinga) tam, kad būtų užtikrinti higienos reikalavimai, kaip ir visas dokumentas yra patariamojo, o ne privalomojo pobūdžio.
11. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad LAVL pareiškėjui buvo suteikta teisė kartą per savaitę pasinaudoti dušu, nenustačius ypač prastų kalinimo sąlygų, nesant jokių duomenų, kad pareiškėjui dėl sveikatos būklės ar kitų priežasčių buvo būtina dažniau maudytis po dušu (jį gydančio gydytojo rekomendacijų ar pan.), bei į tai, jog pareiškėjas turėjo galimybę nusiprausti ginčo kamerų tipo patalpose, kuriose įrengtos praustuvės bei šilto ir šalto vandens tiekimo sistema, nurodė, jog nėra pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjo teisė palaikyti kūno higieną LAVL buvo pažeista.
12. Teismas teigė, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl provokuojančių pareigūnų veiksmų yra hipotetinio pobūdžio, jis nenurodė konkrečių pareigūnų, jų vardų, pavardžių, konkrečių pareigūnų elgesio atvejų, iš kurių būtų galima spręsti apie jų netinkamą, provokuojantį elgesį, pareiškėjas nepateikė jokių šias aplinkybes pagrindžiančių įrodymų. Taigi bendro pobūdžio, faktinėmis aplinkybėmis ir įrodymais nepagrįstų samprotavimų pagrindu teismas negalėjo nustatyti galimai neteisėtų atsakovo atstovo veiksmų.
13. Teismas, įvertinęs teisinį reglamentavimą ir faktinius bylos duomenis, padarė išvadą, kad pareiškėjui laikotarpiu nuo 2017 m. vasario 9 d. iki 2017 m. liepos 28 d. gydantis kamerų tipo patalpose Nr. 207 ir Nr. 310 nebuvo užtikrinta tinkama dirbtinė apšvieta. Tačiau šis pažeidimas nėra pakankamas pagrindas pripažinti pareiškėjo kalinimo sąlygas LAVL pažeidžiančiomis Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio nuostatas.
14. Teismas iš pareiškėjo Asmens sveikatos istorijos nustatė, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu buvo konsultuotas gydytojo okulisto, jam nustatytas (duomenys neskelbtini), taip pat pareiškėjas du kartus konsultuotas gydytojo (duomenys neskelbtini), kuris nurodė, jog pareiškėjas kreipėsi dėl (duomenys neskelbtini), jam skirtas gydymas. Duomenų, paneigiančių nustatyto pažeidimo galimą įtaką minėtiems susirgimams, atsakovo atstovas į bylą nepateikė, todėl teismas nustatytą pažeidimą (netinkamą dirbtinę apšvietą) laikė nurodytų sveikatos sutrikimų priežastimi.
15. Teismas, įvertinęs nustatyto pažeidimo pobūdį, jo trukmę, pareiškėjui sukeltas neigiamas pasekmes, nesant įrodymų, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, atsižvelgęs į šiuo metu Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydį įvertino 200 Eur suma.
III.
16. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir tenkinti jo skundą, teiktą pirmosios instancijos teismui.
17. Pareiškėjas pažymi, kad į teismą kreipėsi ir prašė priteisti neturtinės žalos atlyginimą dėl Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo fakto. Pareiškėjo vertinimu, teismas turėjo priteisti jo nurodytą neturtinės žalos atlyginimo dydį. Teismas, nustatydamas neturinės žalos atlyginimo dydį, turėjo vadovautis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) sprendimais priteisiamomis atitinkamomis sumomis, o ne Lietuvoje egzistuojančiomis ekonominėmis sąlygomis, nes tokiu būdu pareiškėjas yra diskriminuojamas.
18. Atsakovo atstovas atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.
19. Atsakovo atstovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jį naikinti ar keisti nėra jokio pagrindo.
k o n s t a t u o j a :
IV.
21. Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas teigė patyręs dėl netinkamų laikymo sąlygų LAVL laikotarpiu nuo 2017 m. vasario 9 d. iki 2017 m. rugpjūčio 25 d., atlyginimo.
22. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, nustatė, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjui kalint LAVL kamerų tipo patalpose Nr. 310 ir Nr. 207, buvo pažeista jo teisė į tinkamas kalinimo sąlygas, t. y. nebuvo užtikrinta pakankama dirbtinė apšvieta (Higienos normos HN 134:2015 14 p. pažeidimas). Taigi šiuo atveju LAVL pareigūnai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, todėl pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pareiškėjo sveikatos sutrikimus, priteisė jam 200 Eur neturtinei žalai atlyginti.
23. Pareiškėjas apeliaciniame skunde pirmosios instancijos teismo sprendime nustatytų faktinių bylos aplinkybių neginčija, tačiau mano, kad jam turėtų būti priteistas didesnis neturtinės žalos atlyginimas, atitinkantis EŽTT sprendimais priteisiamus patirtos neturtinės žalos atlyginimo dydžius.
24. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).
25. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pasisakys dėl šios nutarties 17 punkte nurodytų pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, nes kitų pirmosios instancijos teismo sprendime nustatytų aplinkybių bei jų vertinimo pareiškėjas apeliaciniame skunde neginčija. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylos medžiagą, įvertinęs aktualų teisinį reglamentavimą bei teismų praktiką, sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime padarytomis išvadomis dėl pareiškėjo skunde Regionų apygardos administraciniam teismui nurodytų, tačiau apeliaciniame skunde neginčytų aplinkybių, todėl dėl jų atskirai nepasisako. Taip pat teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu laikyti, jog pareiškėjo laikymo LAVL sąlygos, konstatuoto pažeidimo kontekste, neatitinka Konvencijos 3 straipsnyje nurodytų draudimų pobūdžio.
26. Teisėjų kolegija dėl pareiškėjo ginčijamo jam priteisto neturtinės žalos dydžio pažymi, kad EŽTT neformuoja jokių bendrų, išsamių atlygintinų sumų kriterijų ir nenustato fiksuoto žalos atlyginimo dydžio, kuriais turėtų vadovautis bendrai visų valstybių nacionaliniai teismai. Dėl priteistinos žalos dydžio remiantis subsidiarumo doktrina pirmiausia sprendžia nacionalinis teismas, taikydamas šioje valstybėje įtvirtintą teisinį reguliavimą bei teismų praktikoje nustatytus kriterijus, įvertinęs konkrečiu atveju patirtą žalą. Taigi pagal subsidiarumo doktriną pirminė atsakomybė už Konvencijos nuostatų efektyvų įgyvendinimą ir taikymą tenka nacionalinėms institucijoms, o pareiškimų į EŽTT sistema yra tik subsidiari nacionalinėms žmogaus teisių apsaugos sistemoms ir pirmiausiai yra vadovaujamasi vidaus teise (žr., pvz., EŽTT 2006 m. kovo 29 d. sprendimą byloje Cocchiarella prieš Italiją (pareiškimo Nr. 64886/01); 1998 m. vasario 19 d. sprendimą byloje Edificaciones March Gallego S.A. prieš Ispaniją (pareiškimo Nr. 28028/95) ir kt.).
27. Be to, EŽTT 2010 m. gruodžio 14 d. nutarime dėl priimtinumo byloje Giedrikas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 51392/07) priminė, kad „aukos“ statusas pagal Konvencijos 34 straipsnį priklauso nuo to, ar vidaus institucijos pripažino tariamą Konvencijos pažeidimą tiesiogiai arba iš esmės, ir, jei būtina, užtikrino tinkamą su tuo susijusios žalos atlyginimą. Tik jei šios sąlygos įvykdytos, pareiškimas nebus nagrinėjamas EŽTT dėl subsidiaraus Konvencijos apsauginio mechanizmo pobūdžio (žr., pvz., EŽTT 2006 m. kovo 29 d. sprendimo byloje Cocchiarella prieš Italiją (pareiškimo Nr. 64886/01) 71 p.; 2004 m. birželio 3 d. nutarimą byloje Cataldo prieš Italiją (pareiškimo Nr. 45656/99)). Teismas taip pat visiškai sutiko, kad priemonę, kuri suteikia kompensacijos galimybę, pasiūliusi valstybė turi priteisti sumas, kurios, nors yra mažesnės už priteisiamas EŽTT, nėra nepagrįstos, su sąlyga, kad atitinkami sprendimai, kurie turi atitikti susijusios valstybės teisės tradicijas ir gyvenimo lygį, priimami greitai, yra pagrįsti ir labai greitai vykdomi (žr., pvz., EŽTT 2006 m. kovo 29 d. sprendimo byloje Scordino prieš Italiją (pareiškimo Nr. 36813/97) 206 p.). EŽTT šioje byloje taip pat pažymėjo, kad suma, kurią pareiškėjui priteisė Lietuvos teismai, yra mažesnė, lyginant su sumomis, kurias už panašius pažeidimus priteisia EŽTT. Kita vertus, EŽTT akcentavo pagrįstos teisingo atlyginimo sumos priteisimo vidaus sistemoje svarbą tam, kad svarstoma priemonė būtų laikoma „veiksminga“ pagal Konvenciją, t. y. ar priteista suma laikytina pagrįsta vis dėlto yra vertinama atsižvelgiant į visas bylos aplinkybes, inter alia ir priteistą atlyginimo vertę, atsižvelgiant į gyvenimo lygį susijusioje valstybėje ir į tai, kad pagal nacionalinę sistemą kompensacija paprastai priteisiama ir išmokama greičiau, nei tuomet, kai dėl to spręstų EŽTT pagal Konvencijos 41 straipsnį (žr., pvz., EŽTT 2004 m. spalio 19 d. nutarimą byloje Dubjaková prieš Slovakija (pareiškimo Nr. 67299/01)).
28. Vadinasi, pagal subsidiarumo doktriną pareiga užtikrinti žmogaus teises, jų laikymąsi pirmiausiai tenka valstybių nacionalinėms institucijoms, joms yra suteikiama pakankamai plati diskrecija šioje srityje. Teismui, kaip nacionalinei ginčą nagrinėjančiai institucijai, pirmiausiai yra palikta teisė įvertinti įvardinamus asmenų teisių pažeidimus, esant jiems konstatuotiems, priteisti pagal įtvirtintą teisinį reguliavimą žalos dydį, kompensuojantį patirtą žalą. Be kita ko, tai darydamas, nacionalinis teismas turi atsižvelgti į nacionaliniame reguliavime įtvirtintus tokios žalos dydžio nustatymo kriterijus, o skirtingų neturtinės žalos sumų priteisimas (ir skirtinguose to paties teismo priimtuose sprendimuose) pats savaime nepagrindžia aplinkybės, jog asmuo buvo diskriminuojamas, nes neturtinė žala patiriama individualiai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1312-756/2017; 2017 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-773-756/2017; 2017 m. gegužės 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1435-858/2017; 2017 m. gegužės 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-850-261/2017 ir kt.).
29. Apibendrindama išvardytų nuostatų visumą, teisėjų kolegija pažymi, kad kiekvienas žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje. Be to, atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra būtent nacionalinio teismo prerogatyva ir teismas, priteisdamas konkretų neturtinės žalos atlyginimo dydį, turi pareigą atsižvelgti į nacionalinėje teisėje įvardintus kriterijus, į tai, kad būtent priteistinas neturtinės žalos atlyginimas kompensuotų asmens patirtą žalą. Todėl nėra pagrindo teigti, jog pareiškėjo atveju turėjo būti priteistas konkretus neturtinės žalos atlyginimo dydis, priteistas EŽTT konkrečioje jo nagrinėtoje byloje, o pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesivadovavo EŽTT praktika dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio.
30. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į pirmiau nurodytus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, į kalinimo neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis trukmę, į pažeidimų pobūdį, į pareiškėjo nurodytus patirtus nepatogumus ir sukeltas pasekmes, į ginamų vertybių pobūdį, į bendrą šalies ekonominę situaciją, į pragyvenimo lygį, į kitus teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo priteista 200 Eur suma laikytina adekvačia kompensuoti pareiškėjo patirtą neturtinę žalą.
31. Teisėjų kolegija nustatė, kad pareiškėjas 2018 m. gruodžio 21 d. pateikė apeliacinės instancijos teismui pranešimą, kuriame nurodė, jog jam, be kita ko, turėtų būti priteistos procesinės palūkanos nuo bylos iškėlimo teisme dienos.
32. Šiuo aspektu pažymėtina, kad minėto pareiškėjo pranešimo pateikimas laikytinas apeliacinio skundo patikslinimu. Tačiau apeliacinis skundas gali būti patikslintas tik per ABTĮ 132 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą apeliaciniam skundui paduoti (per trisdešimt kalendorinių dienų nuo sprendimo paskelbimo). Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo sprendimas buvo priimtas ir paskelbtas 2018 m. vasario 28 d. (I t., b. l. 157), tuo tarpu pranešimas buvo pateiktas 2018 m. gruodžio 21 d., taigi akivaizdžiai praleidus nustatytą terminą, todėl jame nurodytas reikalavimas dėl procesinių palūkanų priteisimo nenagrinėjamas.
33. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jį keisti ar naikinti nėra jokio teisinio pagrindo, tuo tarpu pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija