Administracinė byla Nr. A-4100-525/2019
Teisminio proceso Nr. 3-63-3-01494-2018-4
Procesinio sprendimo kategorija 28.2
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2019 m. gegužės 8 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2019 m. vasario 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. S. skundą atsakovui Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai dėl sprendimo panaikinimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėjas J. S. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Klaipėdos skyriaus (toliau – ir Klaipėdos skyrius) 2018 m. liepos 12 d. sprendimą Nr. 2.3-(NTP-2)-18-NT-1239-12515 „Dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo“ (toliau – ir Sprendimas).
2. Pareiškėjas nurodė, kad 2018 m. birželio 19 d. Klaipėdos skyriui pateikė prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą administracinėje byloje Nr. I-2888-281/2018, kuri yra nagrinėjama Vilniaus apygardos administraciniame teisme. Teigė, jog minėtoje byloje jam būtina kvalifikuota antrinė teisinė pagalba, o advokato dalyvavimą procese garantuoja Lietuvos Respublikos Konstitucija, įstatymai ir Europos Sąjungos teisės aktai. Klaipėdos skyrius nutarė netenkinti pareiškėjo prašymo. Sprendimas grindžiamas aplinkybe, kad pareiškėjas nėra apmokėjęs išlaidų už suteiktą antrinę teisinę pagalbą. Pareiškėjas pažymėjo, jog Klaipėdos skyrius praeityje faktiškai nesuteikė antrinės teisinės pagalbos ir iš jo 1 240 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidų suma priteista nesąžiningai surengtame administraciniame procese, kuriame neturėjo galimybės gintis. Jis neturėjo ir neturi finansinių galimybių sumokėti priteistą sumą, kadangi jo pastovios pajamos siekia tik 133 Eur. Iš nurodytos sumą jis turi apmokėti komunalines išlaidas, prasimaitinti, pirkti vaistus, todėl gaunamų lėšų nepakanka visoms išlaidoms padengti. Klaipėdos skyrius nesiėmė veiksmų išieškoti iš jo 1 240 Eur sumos ir manipuliuoja minėta aplinkybe kaip pagrindu neskirti antrinės teisinės pagalbos visuose teisminiuose procesuose.
3. Atsakovas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba (toliau – ir Tarnyba, atsakovas) atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, jog nesutinka su jame pateiktais motyvais, prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
4. Atsakovas teigė, kad Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2015 m. sausio 19 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-466-386/2015 priteisė iš pareiškėjo 1 240 Eur antrinės teisinės pagalbos teikimo išlaidų atlyginimą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. rugsėjo 22 d. nutartimi minėtą Klaipėdos apygardos administracinio teismo sprendimą paliko nepakeistą. Klaipėdos skyriuje 2018 m. birželio 19 d. gautas pareiškėjo prašymas suteikti antrinę teisinę pagalbą. Klaipėdos skyrius 2018 m. birželio 20 d. raštu Nr. (2.3)NO-2-4924 paprašė pareiškėjo pateikti patvirtinimą, jog jis yra apmokėjęs valstybės patirtas išlaidas teikiant antrinę teisinę pagalbą, kurių mokėjimas priteistas Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 19 d. sprendimu. 2018 m. liepos 4 d. gautas pareiškėjo pranešimas, kuriame jis nurodė, kad valstybės patirtų išlaidų neapmokės, o 2018 m. liepos 11 d. gautas pranešimas iš Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI), kuriame teigiama, kad duomenų apie pareiškėjo vardu sumokėtą 1 240 Eur sumą nėra.
5. Klaipėdos skyrius, įvertinęs minėtas aplinkybes ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 11 straipsnio 7 dalies 11 punktu, nutarė atsisakyti suteikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą. Pabrėžė, kad teisė gauti antrinę teisinę pagalbą nėra absoliuti, ji realizuojama Įstatymo numatytomis sąlygomis ir tvarka. Valstybės garantuojamą teisinę pagalbą suteikia pati valstybė tik tokia apimtimi, kokia ji yra pajėgi šią teisę garantuoti. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punkte įtvirtintas pagrindas atsisakyti suteikti antrinę teisinę pagalbą yra vienas iš įstatymų leidėjo nustatytų teisės gauti antrinę teisinę pagalbą apribojimų, būtinų antrinės teisinės pagalbos paskirties įgyvendinimui. Nurodyta teisės norma aiškiai ir nedviprasmiškai nustato, jog antrinė teisinė pagalba neteikiama, jeigu pareiškėjas iki nurodyto termino neapmokėjo antrinės teisinės pagalbos išlaidų už anksčiau suteiktą pagalba kitoje byloje.
6. Atsakovas akcentavo, kad skunde nurodytos aplinkybės, jog pareiškėjui nepakanka gaunamų lėšų pragyvenimui ir kad jis neturi galimybės apmokėti priteistą sumą, nėra pagrindas teikti antrinę teisinę pagalbą kitose bylose, eliminuojant pareiškėjo pareigą atlyginti priteistas antrinės teisinės pagalbos išlaidas. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pareiga yra teisės aktų nustatyta tvarka apskaičiuoti antrinės teisinės pagalbos išlaidas ir informuoti asmenis apie apskaičiuotą sumą, apmokėjimo tvarką bei terminus. Priverstinį antrinės teisinės pagalbos teikimo išlaidų išieškojimą priimtų sprendimų pagrindu vykdo VMI. Atsakovo nuomone, Klaipėdos skyrius pagristai bei teisėtai 2018 m. liepos 12 d. sprendimu atsisakė suteikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą.
II.
7. Regionų apygardos administracinis teismas 2019 m. vasario 22 d. sprendimu pareiškėjo J. S. skundą tenkino. Panaikino Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Klaipėdos skyriaus 2018 m. liepos 12 d. sprendimą Nr. 2.3-(NTP-2)-18-NT-1239-12515 „Dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo“.
8. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamoje administracinėje byloje tarp proceso šalių kilo ginčas dėl Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Klaipėdos skyriaus 2018 m. liepos 12 d. sprendimo Nr. 2.3-(NTP-2)-18-NT-1239-12515 „Dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo“ teisėtumo ir pagrįstumo.
9. Iš administracinėje byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, jog pareiškėjas 2018 m. birželio 19 d. Klaipėdos skyriui pateikė prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą administracinėje byloje Nr. I-2888-281/2018, kuri nagrinėjama Vilniaus apygardos administraciniame teisme.
10. Klaipėdos skyrius, išnagrinėjęs pareiškėjo 2018 m. birželio 19 d. prašymą, pareiškėjui 2018 m. birželio 20 d. išsiuntė raštą Nr. (2.3) NO-2-4924 „Dėl prašymo suteikti antrinę teisinę pagalbą“. Minėtame rašte nurodoma, jog Klaipėdos skyrius, išnagrinėjęs prašymą, reikalavimą pagrindžiančius dokumentus ir dokumentus, įrodančius teisę gauti antrinę teisinę pagalbą, nustatė, kad: 1) Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2015 m. sausio 19 d. sprendimu priteisė iš pareiškėjo 1 240 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidų pagal Tarnybos 2012 m. sausio 13 d. sprendimą Nr. (1.31)-TPD-2-12, 2012 m. spalio 1 d. sprendimą Nr. (1.31)-TPD-94-12, 2012 m. gruodžio 17 d. sprendimą Nr. (1.31)-TPD-119-12 bei 2013 m. sausio 9 d. sprendimą Nr. (1.31) TPD-5-13; 2) Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. rugsėjo 22 d. nutartimi, priimta administracinėje byloje Nr. eA-1834-261/2015, Klaipėdos apygardos administracinio teismo sprendimą paliko nepakeistą. Įvertinus nustatytas aplinkybes, pareiškėjas įpareigotas per 30 dienų nuo rašto išsiuntimo dienos pateikti patvirtinimą, jog jis yra apmokėjęs valstybės patirtas išlaidas už antrinės teisinės pagalbos teikimą.
11. Tarnyba atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad 2018 m. liepos 4 d. Klaipėdos skyriuje buvo gautas pareiškėjo pranešimas, kuriame jis nurodė, kad neketina apmokėti valstybės patirtų išlaidų už antrinės teisinės pagalbos teikimą. Taip pat Klaipėdos skyrius 2018 m. birželio 21 d. raštu Nr. (2.3) NO-2-4923 „Dėl informacijos pateikimo“ kreipėsi į VMI su prašymu pateikti informaciją ar yra įvykdytos / vykdomos iš pareiškėjo išskaitos pagal įsiteisėjusią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1134-261/2015. VMI 2018 m. liepos 11 d. raštu Nr. (20.2-06 E) RMA-17103 „Dėl informacijos pateikimo“ informavo Tarnybą, kad nėra duomenų apie pareiškėjo vardu sumokėtą 1 240 Eur sumą.
12. Klaipėdos skyrius, atsižvelgdamas į minėtas aplinkybes bei vadovaudamasis Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punktu, skundžiamu Sprendimu nutarė atsisakyti teikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą.
13. Teismas vadovavosi Įstatymo (galiojusi nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2019 m. sausio 1 d.) 11 straipsnio 7 dalies 11 punktu ir pažymėjo, kad įsiteisėjusiu Klaipėdos apygardos administracinio teismo sprendimu iš pareiškėjo valstybės naudai buvo priteistas 1 240 Eur antrinės teisinės pagalbos teikimo išlaidų atlyginimas ir skundžiamo Sprendimo priėmimo metu pareiškėjas šios prievolės nebuvo įvykdęs.
14. Pareiškėjas skunde minėtų aplinkybių neneigė, tačiau pažymėjo, jog 1 240 Eur iš jo priteista už realiai nesuteiktą antrinę teisinę pagalbą. Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis nustatyta, kad Klaipėdos apygardos administracinio teismo sprendimas administracinėje byloje Nr. eI-466-386/2015 įsiteisėjo ir tiek administracinės bylos proceso šalims, tiek bylą nagrinėjančiam teismui įgijo res judicata (teismo išspręsta byla) galią.
15. Teismas atkreipė dėmesį, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas kreipėsi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir Konstitucinis Teismas) su prašymu ištirti, ar Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punktas neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai, 31 straipsnio 6 daliai bei konstituciniam teisinės valstybės principui.
16. Konstitucinis Teismas 2018 m. spalio 11 d. priėmė nutarimą „Dėl Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punkto atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ Nr. KT20-N11/2018, kuriuo pripažino, kad Įstatymo (2013 m. gegužės 9 d. redakcija; Žin., 2013, Nr. 54-2675) 11 straipsnio 7 dalies 11 punktas tiek, kiek pagal jame nustatytą teisinį reguliavimą antrinė teisinė pagalba neteikiama, jeigu pareiškėjui tokia pagalba buvo suteikta kitoje byloje, tačiau jis iki nurodyto termino neapmokėjo nustatytų tos pagalbos išlaidų arba jų dalies, tais atvejais, kai asmeniui tokia pagalba yra itin sunkiai prieinama dėl finansinių priežasčių ir ją užtikrinti baudžiamojoje byloje būtina teisingumo interesais, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai, 31 straipsnio 2, 6 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui.
17. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, atsižvelgdamas į minėtą Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimą ir nagrinėdamas analogišką administracinę bylą konstatavo, jog jeigu Tarnyba, vadovaudamasi Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punktu, priėmė sprendimą neteikti asmeniui antrinės teisinės pagalbos, tačiau neatsižvelgė į jokias kitas aplinkybes t. y. nei į asmens turtą ir pajamas, nei į teisingumo interesus, inter alia (be kita ko) bylos ar taikomos teisės sudėtingumą, tam tikrus asmens socialinės ir asmeninės padėties ypatumus, toks sprendimas negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gruodžio 19 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3189-556/2018).
18. Teismas atkreipė dėmesį, kad Lietuvos Respublikos Seimas 2018 m. birželio 30 d. priėmė Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo Nr. VIII-1591 2, 11, 12, 13, 14, 15, 18, 19, 21, 22, 23, 24, 29, 30, 31, 32, 34 straipsnių ir priedo pakeitimo įstatymą, kuriuo, be kita ko, pakeitė Įstatymo (2013 m. gegužės 9 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) 11 straipsnio 10 dalį ir papildė jį 11 dalimi.
19. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalimi, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gruodžio 19 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-4729-442/2018 ir pažymėjo, kad remiantis minėtomis aplinkybėmis bei aktualiausia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencija analogiškose bylose, darytina išvada, kad Tarnybai nagrinėjant pareiškėjo 2018 m. birželio 19 d. prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą kilo prievolė įvertinti ne tik tai, ar pareiškėjas yra sumokėjęs išlaidų atlyginimą už suteiktą antrinę teisinę pagalbą kitoje byloje, tačiau įvertinti ir pareiškėjo turtinę padėtį, pajamas, teisingumo interesus, bylos, kurioje prašoma suteikti antrinę teisinę pagalbą, sudėtingumą ir t. t. Iš byloje esančių rašytinių įrodymų, skundžiamo Sprendimo turinio, nustatyta, jog Klaipėdos skyrius, spręsdamas pareiškėjo 2018 m. birželio 19 d. prašymo pagrįstumą, atsižvelgė tik į aplinkybę, ar pareiškėjas yra sumokėjęs 1 240 Eur antrinės teisinės pagalbos teikimo išlaidas.
20. Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes ir bylos rašytinių įrodymų visumą, teismas darė išvadą, jog pareiškėjo skundas tenkintinas ir Sprendimas pripažintinas neteisėtu bei nepagrįstu, todėl naikintinas.
III.
22. Atsakovas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba (toliau – ir apeliantas) pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir pareiškėjo skundą atmesti. Apeliaciniame skunde atsakovas vadovaujasi tokiais pagrindiniais argumentais:
22.1. Konstitucinis Teismas byloje Nr. 17/2017 sprendė klausimą dėl Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punkto atitikties Konstitucijai tuo atveju, kai asmuo prašo suteikti antrinę teisinę pagalbą baudžiamojoje byloje, o Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A-3189-556/2018 nagrinėjo atsisakymą suteikti antrinę teisinę pagalbą Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punkto pagrindu administracinio nusižengimo byloje, tuo tarpu ginčijamu Sprendimu pareiškėjui atsisakyta suteikti antrinę teisinę pagalbą administracinėje byloje. Baudžiamosios ir administracinių nusižengimų bylos savo pobūdžiu ir prigimtimi skiriasi nuo administracinių bylų, kuriose sprendžiami viešojo administravimo srities ginčai.
22.2. Lietuvos Respublikos Seimas Įstatymo 11 straipsnio pakeitimus, kuriais numatyta galimybė netaikyti Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 3, 4, 5, 11 ir 15 punktų, atsižvelgiant į asmens individualią situaciją, priėmė atsižvelgdamas į Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimą byloje Urbšienė ir Urbšys prie Lietuvą, tačiau tokią galimybę numatė tik išskirtiniais atvejais ir nustatyta tvarka. Tarnybai priėmus sprendimą atsisakyti suteikti antrinę teisinė pagalbą, vadovaujantis Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 3, 4, 5, 11 ir 15 punktais, asmuo gali pateikti Tarnybai motyvuotą prašymą dėl savo individualios situacijos papildomo įvertinimo bei šį prašymą pagrindžiančius dokumentus ir (ar) informaciją (Įstatymo 11 str.). Taigi asmuo prašymą įvertinti jo individualią situaciją turi pateikti po Tarnybos sprendimo, kuriuo jam buvo atsisakyta sutiekti antrinę teisinę pagalbą, priėmimo. Nesant tokio asmens prašymo, Tarnybai nekyla prievolė įvertinti jo individualią situaciją papildomai, to padaryti, nesant asmens prašymo ir jį pagrindžiančių dokumentų, Tarnyba neturi objektyvios galimybės. Teismas, panaikindamas skundžiamą Sprendimą, neatsižvelgė į priežastis, dėl kurių įstatymų leidėjas priėmė Įstatymo 11 straipsnio pakeitimus bei įstatymų leidėjo tikslą numatyti galimybę netaikyti Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punkto tik išskirtiniais atvejais ir nepagrįstai išplėtė Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punkto netaikymo ribas.
22.3. Teismas pažeidė teisės principą lex retro non agit (įstatymas neturi grįžtamosios galios), nes rėmėsi 2018 m. birželio 30 d. Įstatymo redakcija Nr. XIII-1437, kuri įsigaliojo nuo 2019 m. sausio 1 d., tuo tarpu Sprendimas buvo priimtas 2018 m. liepos 12 d., t. y. galiojant ankstesnei Įstatymo redakcijai, kurioje nebuvo numatyta galimybė pareiškėjui kreiptis į Tarnybą dėl individualios situacijos papildomo įvertinimo.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
23. Byloje nagrinėjamas ginčas dėl Klaipėdos skyriaus 2018 m. liepos 12 d. sprendimo Nr. 2.3-(NTP-2)-18-NT-1239-12515 „Dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo“ teisėtumo ir pagrįstumo. Minėtu sprendimu Tarnyba atsisakė pareiškėjui suteikti antrinę teisinę pagalbą, vadovaudamasi Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punktu, nes pareiškėjas nėra sumokėjęs 1 240 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidų kitoje byloje.
24. Pirmosios instancijos teismas 2019 m. vasario 22 d. sprendimu pareiškėjo J. S. skundą tenkino ir skundžiamą Klaipėdos skyriaus 2018 m. liepos 12 d. sprendimą panaikino.
25. Apeliacinį skundą padavė atsakovas manydamas, jog teismas, panaikindamas skundžiamą Sprendimą, nepagrįstai išplėtė Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punkto netaikymo ribas. Atsakovo vertinimu, teismas taip pat pažeidė teisės principą lex retro non agit (įstatymas neturi grįžtamosios galios), nes rėmėsi 2018 m. birželio 30 d. Įstatymo redakcija Nr. XIII-1437, kuri įsigaliojo nuo 2019 m. sausio 1 d.
26. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punktas (skundžiamo Sprendimo priėmimo pagrindas) numato, kad antrinė teisinė pagalba neteikiama, jeigu pareiškėjui buvo suteikta antrinė teisinė pagalba kitoje byloje, tačiau jis iki nurodyto termino neapmokėjo nustatytų antrinės teisinės pagalbos išlaidų arba jų dalies.
27. Pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas 2018 m. spalio 11 d. priėmė nutarimą „Dėl Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punkto atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ (byla Nr. 17/2017), kuriuo pripažino, kad Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo (2013 m. gegužės 9 d. redakcija; Žin., 2013, Nr. 54-2675) 11 straipsnio 7 dalies 11 punktas tiek, kiek pagal jame nustatytą teisinį reguliavimą antrinė teisinė pagalba neteikiama, jeigu pareiškėjui tokia pagalba buvo suteikta kitoje byloje, tačiau jis iki nurodyto termino neapmokėjo nustatytų tos pagalbos išlaidų arba jų dalies, tais atvejais, kai asmeniui tokia pagalba yra itin sunkiai prieinama dėl finansinių priežasčių ir ją užtikrinti baudžiamojoje byloje būtina teisingumo interesais, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai, 31 straipsnio 2, 6 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui.
28. Nepriklausomai nuo to, kad nurodytoje konstitucinės justicijos byloje ginčijamo teisinio reguliavimo atitiktis Konstitucijai tirta tiek, kiek pagal jį antrinė teisinė pagalba neteikiama baudžiamojoje byloje, tam tikri aptariamame Konstitucinio Teismo nutarime pateikti išaiškinimai aktualūs ir nagrinėjamoje administracinėje byloje.
29. Konstitucinis Teismas minėtame nutarime išaiškino, kad:
„– Konstitucijos 31 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta teisė turėti advokatą reiškia asmens teisę pačiam pasirinkti advokatą, taip pat teisę turėti valstybės paskirtą advokatą; iš konstitucinės teisės į gynybą, taip pat teisės turėti advokatą kyla valstybės institucijų pareiga užtikrinti, kad galimybė įgyvendinti šias teises būtų reali;
– įstatymų leidėjas gali nustatyti ir tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį teisinė pagalba tam tikrais atvejais būtų neteikiama asmenims, kurie neįvykdo įstatyme nustatytos pareigos apmokėti jiems kitose bylose suteiktos teisinės pagalbos išlaidas ar jų dalį; tačiau jokiais atvejais tokiu teisiniu reguliavimu negali būti paneigtos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje, 31 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos asmens teisė kreiptis į teismą ir teisė į tinkamą teismo procesą, t. y. negali būti sudarytos prielaidos nepaisyti teisingumo interesų, be kita ko, kai tam tikram asmeniui teisinė pagalba būtų itin sunkiai prieinama dėl finansinių priežasčių.“
30. Konstitucinis Teismas nurodė, kad „pagal ginčijamame Įstatymo (2013 m. gegužės 9 d. redakcija) 11 straipsnio 7 dalies 11 punkte nustatytą teisinį reguliavimą, <...> antrinė teisinė pagalba neteikiama asmeniui neatsižvelgiant į jokias aplinkybes, t. y. nei į asmens turtą ir pajamas, nei į teisingumo interesus, inter alia bylos ar taikomos teisės sudėtingumą, galimos bausmės griežtumą, nusikalstamos veikos sunkumą, tam tikrus asmens socialinės ir asmeninės padėties ypatumus.“ Atsižvelgęs į tai, Konstitucinis Teismas padarė išvadą, kad „tokiu teisiniu reguliavimu nepaisoma Konstitucijos, inter alia jos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos asmens teisės kreiptis į teismą, 31 straipsnio 2 dalyje garantuojamo teisingo bylos išnagrinėjimo nepriklausomame ir nešališkame teisme imperatyvo, konstitucinio teisinės valstybės principo, suponuojamos valstybės pareigos užtikrinti veiksmingos teisinės pagalbos teikimą asmenims, kuriems tokia pagalba būtų itin sunkiai prieinama dėl finansinių priežasčių, tais atvejais, kai tai būtina teisingumo interesais, taip pat iš Konstitucijos 31 straipsnio 6 dalyje įtvirtintų konstitucinių teisės į gynybą ir teisės turėti advokatą kylančios valstybės institucijų pareigos užtikrinti, kad galimybė įgyvendinti šias teises būtų reali.“
31. Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija vertina, kad ginčijamas atsakovo Sprendimas, kuriuo, neatsižvelgiant į jokias aplinkybes, t. y. nei į asmens turtą ir pajamas, nei į teisingumo interesus, be kita ko, bylos ar taikomos teisės sudėtingumą, tam tikrus asmens socialinės ir asmeninės padėties ypatumus, atsisakyta teikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą, negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu.
32. Tokią išvadą, be kita ko, patvirtina aplinkybė, kad Lietuvos Respublikos Seimas 2018 m. birželio 30 d. priėmė Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo Nr. VIII-1591 2, 11, 12, 13, 14, 15, 18, 19, 21, 22, 23, 24, 29, 30, 31, 32, 34 straipsnių ir priedo pakeitimo įstatymą (toliau – ir Pakeitimo įstatymas), kuriuo inter alia pakeitė Įstatymo (2013 m. gegužės 9 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) 11 straipsnio 10 dalį ir papildė jį 11 dalimi.
33. Pagal Įstatymo 11 straipsnio 10, 11 dalyse (2018 m. birželio 30 d. įstatymo Nr. XIII-1437 redakcija) nustatytą teisinį reguliavimą, Tarnybai atsisakius suteikti antrinę teisinę pagalbą (be kita ko, vadovaujantis šio straipsnio 7 dalies 11 punktu), asmenims numatyta galimybė kreiptis į Tarnybą su motyvuotu rašytiniu prašymu dėl savo individualios situacijos papildomo įvertinimo, o Tarnyba, įvertinusi jų individualią situaciją (gyvenimo lygį ir pareiškėjo turtinę padėtį, galimybes veiksmingai savarankiškai sau atstovauti, išlaidas advokato pagalbai, bylos, kurioje prašoma suteikti antrinę teisinę pagalbą, sudėtingumą ir turtinių reikalavimų (turtinių interesų) dydį, pareiškėjo procesinę padėtį byloje ir galimus neigiamus padarinius pareiškėjui), išimtiniais atvejais turės teisę suteikti antrinę teisinę pagalbą, nepaisydama to, kad jiems tokia pagalba buvo suteikta kitoje byloje ir jie iki nurodyto termino neapmokėjo nustatytų tos pagalbos išlaidų arba jų dalies, t. y. netaikydama Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punkto, kuriuo nagrinėjamu atveju vadovavosi atsakovas, priimdamas ginčijamą Sprendimą.
34. Teisėjų kolegija nesutinka su atsakovo vertinimu, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė teisės principą lex retro non agit (įstatymas neturi grįžtamosios galios), nes rėmėsi 2018 m. birželio 30 d. Įstatymo redakcija Nr. XIII-1437, kuri įsigaliojo nuo 2019 m. sausio 1 d., nes teismas tik atkreipė dėmesį į įstatymų leidėjo priimtą Įstatymo pakeitimą, kuris patvirtina teismo išdėstytą motyvaciją, bet minėtas Įstatymo pakeitimas nebuvo pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo pagrindas. Teismas, įvertinęs visas byloje nustatytas aplinkybes ir surinktus įrodymus, vertino, kad Tarnybai nagrinėjant pareiškėjo 2018 m. birželio 19 d. prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą, kilo prievolė įvertinti ne tik tai, ar pareiškėjas yra sumokėjęs išlaidų atlyginimą už suteiktą antrinę teisinę pagalbą kitoje byloje, tačiau įvertinti ir pareiškėjo turtinę padėtį, pajamas, teisingumo interesus, bylos, kurioje prašoma suteikti antrinę teisinę pagalbą, sudėtingumą ir t. t. Minėtai išvadai apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pritaria.
35. Teisėjų kolegija, apibendrindama šioje nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino įrodymus ir vadovavosi šiai bylai aktualiomis materialiosios ir proceso teisės normomis, apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo atliktos ginčo faktinio ir teisinio aspektų analizės bei padarytų išvadų. Todėl atsakovo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Atsakovo Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos apeliacinį skundą atmesti.
Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2019 m. vasario 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Laimutis Alechnavičius
Artūras Drigotas
Virginija Volskienė