Administracinė byla Nr. TA-496-575/2021
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01022-2020-2
Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2021 m. liepos 14 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. M. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (iki reorganizavimo – Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas), apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. balandžio 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. M. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Teisėjų kolegija
nustatė:
I.
1. Pareiškėjas M. M. kreipėsi į teismą su skundu ir prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN) (iki reorganizavimo – Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K)), neturtinės žalos atlyginimą – 2 000 Eur už kalinimą netinkamomis sąlygomis laikotarpiu nuo 2018 m. rugsėjo 25 d. iki 2019 m. kovo 27 d.
2. Pareiškėjas nurodė, kad nebuvo užtikrintas jo privatumas – dušo ir sanitarinio mazgo patalpose pareiškėją galėjo matyti kiti įstaigoje laikomi nuteistieji ir įstaigos prižiūrėtojai. Dušo patalpoje nebuvo persirengimo kambario, pareiškėjo drabužiai sušlapdavo. Pasivaikščiojimo kiemelio sienos buvo purvinos, apdaužytos, kiemelio grindys nelygios. Be to, pasivaikščiojimo kiemelyje nebuvo prižiūrėtojo iškvietimo mygtuko, todėl pareiškėjui teko triukšmauti, siekiant prisikviesi prižiūrėtoją. Pareiškėjas teigė, kad Lukiškių TI-K jis buvo laikomas perpildytose kamerose.
3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus PN atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad pareiškėjo reikalavimas yra nepagrįstas, prašė skundą atmesti.
4. Atsakovas nurodė, kad tualetas nuo likusio kameros ploto buvo atskirtas sienele, kuri buvo ne mažesnė kaip 1,5 metro aukščio, toks įrengimas atitiko teisės aktų reikalavimus. Įstaigos pareigūnai nuolat stebėjo įstaigoje laikomus asmenis, siekiant užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje.
5. Asmenims vieną kartą per savaitę iki 15 minučių buvo suteikiama teisė nusiprausti duše, dušo patalpų įrengimas atitiko higienos normų reikalavimus. Į dušo patalpas buvo vedami visi asmenys, esantys vienoje kameroje, tačiau ne daugiau asmenų nei buvo įrengta dušo galvučių. Siekiant užtikrinti nuteistųjų (suimtųjų) privatumą duše, Lukiškių skg. 6 korpusų dušo patalpose buvo įrengtos pertvaros. Pertvaros bendras aukštis – 1,6 m (0,4 m atstumas tarp pertvaros ir grindų), plotis – 1,2 m. Pasivaikščiojimo kiemeliai atitiko teisės aktų reikalavimus. Aliarmo signalizacijos mygtukų įrengimo pasivaikščiojimų kiemeliuose teisės aktai nenumatė, be to, kiemelius tvarkyti privalėjo patys įstaigoje laikyti asmenys.
II.
7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. balandžio 15 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino iš dalies. Teismas priteisė pareiškėjui M. M. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, 690 Eur neturtinei žalai atlyginti už laikotarpiu nuo 2018 m. rugsėjo 25 iki 2019 m. kovo 27 d. neužtikrintą privatumą naudojantis sanitariniais įrenginiais ir dušo patalpomis. Kitą skundo dalį teismas atmetė kaip nepagrįstą.
8. Teismas pažymėjo, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakyme Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Įvertinęs į bylą pateiktus duomenis, teismas nustatė, kad pareiškėjui kamerose teko nuo 3,845 kv. m (kameroje Nr. 283) iki 7,94 kv. m (kameroje Nr. 142). Taigi, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjui teko daugiau nei 3,6 kv. m ploto, kamerų ploto norma pažeista nebuvo.
9. Teismas taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad nacionaliniai teisės aktai nenustato, jog skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą, iš bendro patalpų ploto turi būti atimtas sanitarinio mazgo patalpos užimamas plotas. Pažymėjo, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra išaiškinęs, jog turėtų būti laikomasi aiškinimo, kad 3 kv. m plotas, tenkantis asmeniui daugiavietėse kamerose, yra minimalus standartas, taikomas vertinant Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio galimą pažeidimą. Šiuo aspektu svarbu, ar kalinamas asmuo turėjo galimybę normaliai judėti kameroje. Teismas išaiškino, kad kameroje esantys sanitariniai įrenginiai neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą, kita vertus, į turimo ploto kameroje apskaičiavimą reikėtų įtraukti plotą, užstatytą baldais (žr., pvz., EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendimas byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13). Taigi, teismas apibendrino, kad ploto norma, tenkanti vienam asmeniui, skaičiuojama atėmus sanitarinio mazgo plotą tik vertinant, ar nebuvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis. Patikrinus pareiškėjo kamerų plotą skaičiavimo metodika, kai iš bendro gyvenamojo ploto atimamas sanitarinio mazgo užimamas plotas, pirmosios teismas nustatė, jog ir šiuo atveju atsakovo atstovas užtikrino pareiškėjui minimalų gyvenamąjį plotą.
10. Teismas nurodė, kad Kalėjimų departamento direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakyme Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 21 punkte nustatyta, jog suimtieji galėtų pasivaikščioti ir mankštintis gryname ore, tardymo izoliatorių rėžiminės teritorijos gyvenamųjų pastatų viršutiniuose aukštuose arba ant žemės įrengiami pasivaikščiojimo kiemai. Ant žemės rėžiminėje teritorijoje įrengti pasivaikščiojimo kiemai gali būti sujungti su gyvenamaisiais pastatais antžeminėmis arba požeminėmis perėjomis suimtiesiems lydėti. Taisyklių 22 punkte nustatyta, kad pasivaikščiojimo kiemuose įrengiamos rakinamos kameros. Kameros uždengiamos metaliniu grotuotu rėmu. Pasivaikščiojimo kiemų kamerų durys įrengiamos pagal reikalavimus, kurie taikomi gyvenamųjų kamerų durims (nėra tik užsklendžiamų langelių). Vidinių grotuotų kamerų durų nėra. Išilgai pasivaikščiojimo kiemų kamerų sienų, viršuje, įrengiama prižiūrėtojo pakyla ir įrengiami 120 centimetrų pločio stogeliai, kad suimtieji galėtų pasislėpti nuo atmosferos kritulių. Pasivaikščiojimo kiemų kamerose turi būti įrengta atmosferos kritulių vandens šalinimo sistema. Dėl kiemelių priežiūros atsakovas patvirtino, kad kiemeliai yra nuolatos prižiūrimi – periodiškai valomi, jei dulka – laistomi. Taigi, pareiškėjo argumentus dėl pasivaikščiojimų kiemelių nepriežiūros teismas atmetė. Papildomai teismas atkreipė dėmesį į tai, kad už kiemelių priežiūrą buvo atsakingi patys įstaigoje laikyti asmenys.
11. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas tik konstatavo ir abstrakčiai nurodė, jog kiemelyje nebuvo iškvietimo mygtuko ir dėl to jam galimai grėsė pavojus. Pareiškėjas skunde konkrečiai nenurodė nė vieno atvejo, kai dėl realios grėsmės jis nebuvo iškvietęs pareigūnų ir jam nebuvo suteikta pagalba, dėl ko galėjo būti patirta žala. Teismas atkreipė dėmesį, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas neteikė skundų įstaigos administracijai. Prie skundo pridėtame Vilniaus PN 2020 m. kovo 3 d. atsakyme matyti, kad pareiškėjas skundą pateikė tik 2020 m. vasario 6 d. (nors įstaigoje buvo laikomas iki 2019 m. kovo 27 d.). Taigi, teismas įvertino, kad pareiškėjas neturtinės žalos kilimą iš esmės sieja vien su teorine galimybe, jog jam galėjo būti sukeltos kokios nors neigiamos pasekmės, t. y. žala grindžiama subjektyviais pareiškėjo samprotavimais.
12. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 134:2015) nuostatos nenumato atskirų persirengimo kabinų (patalpų) duše įrengimo, todėl šiuo aspektu atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų teismas nenustatė. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas skunde, nurodydamas, jog šį reikalavimą reglamentuoja įstatymas, konkrečiai nenurodė, kokius teisės aktus įkalinimo įstaiga pažeidė neįrengdama duše atskiros persirengimo patalpos. Apie tai, kad teisės aktai nenumatė, kad duše būtų įrengtos atskiros persirengimo kabinos (patalpos), savo praktikoje yra pažymėjęs ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) (žr., pvz., 2019 m. kovo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1917-629/2019).
13. Teismas nurodė, kad pagal EŽTT praktiką privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais neužtikrinimas gali būti vertinamas kaip viena iš aplinkybių, lemianti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr., pvz., EŽTT 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02). Šiuo atveju teismas atkreipė dėmesį, kad ginčui aktualiu laikotarpiu (nuo 2018 m. rugsėjo 25 d. iki 2019 m. kovo 27 d.) pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis sanitariniais mazgais objektyviai galėjo būti pažeista, kai jis laikotarpiais nuo 2018 m. rugsėjo 26 d. iki lapkričio 6 d., nuo lapkričio 8 d. iki lapkričio 22 d., nuo lapkričio 24 d. iki gruodžio 3 d., nuo gruodžio 13 d. iki 2019 m. sausio 9 d., nuo 2019 m. sausio 11 d. iki vasario 5 d., nuo vasario 7 d. iki kovo 4 d., nuo kovo 9 d. iki kovo 13 d. ir nuo kovo 15 d. iki kovo 20 d. buvo laikomas ne vienas. Atsakovo atstovas nepaneigė pareiškėjo teiginių, kad Lukiškių TI-K kamerose sanitariniai mazgai nebuvo visiškai atitverti nuo gyvenamosios patalpos, todėl teismas įvertino, kad pareiškėjo teisės į privatumą neužtikrinimas blogino jo kalinimo sąlygas 165 paras.
14. Teismas nurodė, kad nacionaliniai teisės aktai nereglamentavo dušo patalpos įrengimo tardymo izoliatoriuose reikalavimų, taip pat nenumatė šioms įstaigoms prievolės dušuose įrengti pertvaras bei atskirai nuo dušo patalpos įrengti persirengimo kambarius. Kadangi pertvarų dušo patalpose įrengimo ir persirengimo kambarių įrengimo atskirai nuo dušo patalpos teisės aktai nenumatė, todėl, kaip nurodė teismas, jų neįrengimas pats savaime nėra neteisėtas veiksmas. Tačiau, teismas nurodė, kad pertvarų dušo patalpose neįrengimas ar dušo patalpų įrengimas tokiu būdu, jog besimaudantis duše nuteistasis (suimtasis) yra (gali būti) stebimas pareigūnų per duryse įrengtą stebėjimo langą, sudaro pagrindą pripažinti, kad ši aplinkybė neužtikrina visiško asmens privatumo buvimo. LVAT savo praktikoje yra nurodęs, jog tam tikrais atvejais neatmestina galimybė, kad nustačius ypač prastas kalinimo sąlygas, ribota galimybė naudotis dušu ar karštu vandeniu bei privatumo naudojantis dušu neužtikrinimas taip pat būtų vertinami kaip vienos iš kumuliacinių sąlygų, sudarančių Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr., pvz., 2016 m. spalio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1021-602/2016; 2018 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-888-858/2018; 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-886-662/2018).
15. LVAT taip pat yra pažymėjęs, jog vadovaujantis Kalėjimų departamento direktoriaus 2014 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. V-362 patvirtintos Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos 81 punktu, viena iš vidaus tvarkos užtikrinimo priemonių yra būtent pareigūnų galimybė netrukdomai stebėti kalinius ir suimtuosius. Tuo tikslu net ir Lukiškių TI-K dušo patalpoje, esančioje priežiūros poste, įrengtas stebėjimo langas. LVAT akcentavo, kad, vadovaujantis nurodyta instrukcija, tam tikri kalinamųjų ir suimtųjų privatumo apribojimai ir su tuo susiję nepatogumai yra neišvengiami, tačiau ši instrukcijos nuostata turi būti vertinama neatsiejamai nuo asmens teisės į privatumą, orumą ir garbę. Asmens maudymasis duše, stebint kitiems asmenims ir nesant galimybės bent iš dalies uždengti dušo užuolaidėle, yra nesuderinamas su asmens teise į privatumą (žr., pvz., 2018 m. gegužės 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-279-662/2018). Nagrinėjamu atveju Lukiškių TI-K nepateikė įrodymų ir byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas priklausytų didelei rizikos grupei dėl polinkio į kitų asmenų užpuolimą, savęs žalojimą, bandymą nusižudyti ir pan., dėl ko stebėjimas per duryse įrengtą stebėjimo langą būtų būtinas ir konkrečiu atveju pateisinamas. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismas padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju yra pakankamas pagrindas pripažinti, jog pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis dušu buvo pažeista. Tačiau taip pat teismas atkreipė dėmesį į tai, kad į dušo patalpas pareiškėjas buvo vedamas kartą per savaitę.
16. Teismas įvertino, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą, kadangi vien pažeidimo pripažinimo šiuo atveju nepakanka pažeistai teisei apginti. Teismas nurodė, kad nors pripažintina, jog privatumo sanitariniame mazge (165 paras) ir dušo patalpose (visą ginčo laikotarpį) trūkumas tam tikrais laikotarpiais sukėlė pareiškėjui dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, tačiau nėra pagrindo visiškai tenkinti pareiškėjo skundą. Vadovaujantis Civilinio kodekso 6.250 straipsniu ir pareiškėjo konstatuotus teisių pažeidimus, pažeidimo mastą bei intensyvumą, taip pat į Lietuvos valstybės ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, taip pat į tai, jog į dušo patalpas pareiškėjas buvo vedamas kartą per savaitę, teismas įvertino, kad pareiškėjo prašomas priteisti neturtinės žalos dydis yra mažintinas, todėl pareiškėjo skundas patenkino iš dalies ir nustatė, jog atlygintinos neturtinės žalos dydis yra 690 Eur, kuris teisingumo, protingumo bei sąžiningumo kriterijų taikymo požiūriu yra adekvatus pareiškėjo atžvilgiu padarytam teisės pažeidimui ir šiuo požiūriu yra teisingas.
III.
17. Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. balandžio 15 d. sprendimą ir priteisti pareiškėjui iš atsakovo 2000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
18. Pareiškėjas teigia, kad kalinimo laikotarpiu nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais ir dušo kabinomis. Pasivaikščiojimo kiemelio sienos buvo purvinos, aprašinėtos necenzūriniais žodžiais, ištrupėjusios ir duobėtos grindys, todėl buvo sunku vaikščioti. Pareiškėjas teigia, kad pasivaikščiojimo kiemeliuose buvo pavojus susižaloti. Be to, pasivaikščiojimo kiemeliuose nebuvo prižiūrėtojo ir iškvietimo mygtuko, todėl pradėjus snigti, lyti, ar pablogėjus sveikatai (pareiškėjui 75 metai), nebuvo galimybės išsikviesti prižiūrėtojo. Pareiškėjas taip pat buvo laikomas perpildytose kamerose, todėl buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis.
19. Pareiškėjas akcentuoja, kad nacionaliniai teisės aktai negali prieštarauti Konvencijai. Pareiškėjo pirmosios instancijos teismui skundo motyvai (privatumo duše ir sanitarinio mazgo pažeidimas, neremontuojami pasivaikščiojimo kiemeliai, laikymas perpildytose kamerose) nėra natūrali laisvės atėmimo nubausto asmens kalinimo pasekmė.
20. Atsakovo atstovas pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. balandžio 15 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo M. M. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
21. Atsakovo atstovas teigia, kad pirmosios instancijos teismas nemotyvuoja, kodėl, teismo manymu, pažeistai teisei apginti nepakanka vien pažeidimo pripažinimo. Atsakovo atstovas pažymi, kad neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nebaigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, todėl teismas turėtų spręsti dėl materialios kompensacijos už patirtą neturtinę žalą dydžio, aiškindamasis ir vertindamas individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, atsižvelgdamas į įstatyme bei teismų praktikoje įtvirtintus ir teismo šiuo konkrečiu atveju reikšmingais pripažintus kriterijus. Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas. Sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio, atsižvelgtina ir į tokias reikšmingas bendro pobūdžio aplinkybes, kaip bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį bei bendruosius teisės principus. Atsižvelgus į nurodytą teisinį reglamentavimą, bei teismų praktiką, darytina išvada, kad pareiškėjas turėjo pateikti teismui kuo daugiau ir kuo svarbesnių bei reikšmingų aplinkybių, patvirtinančių neturtinės žalos kilimo faktą, o pirmosios instancijos teismo nustatyta atlygintinos neturtinės žalos suma nėra pagrįsta jokiais nurodytais objektyviais kriterijais.
22. Pirmosios instancijos teismas išsamiai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pareiškėjo pasekmių, išgyvenimų, taip pat priežastinio ryšio tarp pareiškėjo nurodytų pažeidimų ir jam padarytos neturtinės žalos, o pareiškėjas nepateikė duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines bei psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ir laipsnio klausimo sprendimui, todėl pirmosios instancijos teismo pozicija vertintina kaip neargumentuota.
23. Atsakovo atstovas, atsižvelgęs į EŽTT ir LVAT aktualią praktiką, į byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę ir intensyvumą, konstatuoja, kad byloje nustatyti pažeidimai nelaikytini intensyviais ir neprilygo pagal Konvencijos 3 straipsnį draudžiamam elgesiui. Todėl šiuo atveju nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais ir pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą, tai atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus.
Teisėjų kolegija
konstatuoja:
IV.
24. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš netinkamų jo laikymo Lukiškių TI-K, atlyginimo.
25. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad buvo pažeistos pareiškėjo teisės į tinkamas kalinimo sąlygas, neužtikrinus jo privatumo naudojantis sanitariniu mazgu (165 paras) ir dušo patalpose (visą ginčo laikotarpį), todėl priteisė pareiškėjui iš atsakovo 690 Eur neturtinei žalai atlyginti. Nesutikdami su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliacinius skundus pateikė pareiškėjas ir atsakovo atstovas.
26. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausiai pažymi, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo ir atsakovo atstovo apeliacinių skundų ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo ir atsakovo atstovo apeliacinių skundų ribų.
27. Pažymėtina, kad pareiškėjo ir atsakovo atstovo apeliaciniuose skunduose nėra jokių bylos faktais ir teisės aktų normomis pagrįstų argumentų, kuriais remiantis turėtų būti nustatyta, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė bylos faktines aplinkybes, susijusias su atsakovo atstovo neteisėtais veiksmais (neveikimu) pareiškėjui neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų.
28. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas išsamiai pasisakė dėl pareiškėjo nurodytų pažeidimų, juos išanalizavo ypač detaliai ir visapusiškai įvertino byloje esančią medžiagą. Aiškindamasis dėl pareiškėjo nusiskundimų, teismas atliko byloje esančių įrodymų vertinimą esminiais aspektais, t. y. ar jie patvirtina pareiškėjo nurodytus pažeidimus. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir motyvais, kad pareiškėjo argumentai dėl pasivaikščiojimų kiemelių nepriežiūros yra nepagrįsti, pareiškėjui teko daugiau nei 3,6 kv. m ploto, todėl kamerų ploto norma pažeista nebuvo. Be to, pareiškėjas tik konstatavo ir abstrakčiai nurodė, jog kiemelyje nebuvo iškvietimo mygtuko ir dėl to jam galimai grėsė pavojus. Apeliaciniame skunde pareiškėjas iš esmės pakartoja savo argumentus, pateiktus pirmosios instancijos teismui.
29. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, atsižvelgusi į byloje pateiktų duomenų visumą, išnagrinėjusi atsakovo atstovo apeliacinio skundo teiginius ir byloje surinktus įrodymus, nenustatė pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo konstatuotu pareiškėjo kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K pažeidimu – neužtikrintas pareiškėjo privatumas naudojantis sanitariniu mazgu (165 paras) ir dušo patalpose (visą ginčo laikotarpį).
30. Atsakydama tiek į pareiškėjo, tiek į atsakovo atstovo apeliacinių skundų argumentus, susijusius su neturtinės žalos atlyginimu, teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas netinkamomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., 2008 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-1966/2008; 2009 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-734/2009; 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4043-624/2017 ir kt.).
31. Teisėjų kolegija pažymi, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva, todėl nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl turtinės žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai. Be to, būtina atsižvelgti į tai, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia (be kita ko) – teisingumo principo. Lietuvos teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius. Taigi neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir kt. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2422-492/2016 ir kt.).
32. Teisėjų kolegija pažymi, kad kiekvienas žalos dėl nepriimtinomis kalinimo sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje. Taigi atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra būtent nacionalinio teismo prerogatyva ir teismas priteisdamas konkretų neturtinės žalos dydį turi pareigą atsižvelgti į įvardintus kriterijus, į tai, kad būtent priteistina neturtinė žala kompensuotų asmens patirtą žalą.
33. Įvertinus pirmosios instancijos teismo nustatytus pažeidimus (pareiškėjas buvo laikomas neužtikrinant privatumo sanitariniame mazge (165 paras) ir dušo patalpose (visą ginčo laikotarpį), atsižvelgus į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis trukmę, bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės socialinius įsipareigojimus, Vyriausybės patvirtintos minimalios mėnesinės algos dydį), teismų panašiose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius bei teisingumo, sąžiningumo bei protingumo principus, pažymėtina, jog šiuo atveju pareiškėjas nepagrindė, kad jo patirta žala turi būti įvertinta būtent 2 000 Eur. Tokios žalos atlyginimo sumos, kompensuojančios pareiškėjo patirtą dvasinę skriaudą, patirtus išgyvenimus, taip pat nėra pagrindo priteisti atsižvelgus ir į jo nurodomus patirtus išgyvenimus, todėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai dėl 2 000 Eur neturtinės žalos priteisimo atmestini kaip nepagrįsti. Tačiau darytina išvada, kad pažeidimai pareiškėjo atžvilgiu nebuvo tokie mažareikšmiai, jog šiuo atveju kaip pakankamos satisfakcijos užtektų pripažinimo, kad buvo pažeistos pareiškėjo teisės į teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas, kaip apeliaciniame skunde nurodė atsakovo atstovas. Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo priteistas 690 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimas yra pakankamas.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Pareiškėjo M. M. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, apeliacinius skundus atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. balandžio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Stasys Gagys
Ričardas Piličiauskas
Arūnas Sutkevičius