Administracinė byla Nr. A-494-756/2019
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01694-2017-3
Procesinio sprendimo kategorija 29.1.4
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2019 m. gegužės 9 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Skirgailės Žalimienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Trakų rajono Naujasodžio žemės ūkio bendrovės apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Trakų rajono Naujasodžio žemės ūkio bendrovės skundą atsakovui Nacionalinei mokėjimo agentūrai prie Žemės ūkio ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Teisėjų kolegija
nustatė:
I.
1. Pareiškėjas Trakų rajono Naujasodžio žemės ūkio bendrovė (toliau – ir Bendrovė) su skundu, kurį vėliau patikslino, kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NMA, Agentūra) 2017 m. birželio 5 d. sprendimo Nr. BR6-155 „Dėl mokėtinos išmokų sumos ir taikomų sankcijų“ (toliau – ir Sprendimas) dalį dėl 6 110,12 Eur sankcijos skyrimo ir įpareigoti atsakovą per vieną mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos sumokėti pareiškėjui 3 055,60 Eur nepriemoką pagal 2013 m. paraišką Nr. 13-1004762578-A1-1. Taip pat patikslintame skunde pareiškėjas prašė teismo priteisti bylinėjimosi išlaidas.
2. Pareiškėjas patikslintame skunde paaiškino, kad jis 2017 m. gegužės 19 d. kreipėsi į teismą dėl atsakovo vilkinimo priimti sprendimą. Atsakovas gavo pranešimą apie pareiškėjo neva be teisėto pagrindo deklaruojamus dirbamus žemės plotus, dėl kurių jų savininkas nebuvo sudaręs galiojimo sutarčių. Dėl to atsakovas 2013 m. spalio 14 d. pareikalavo pareiškėją pateikti įrodymus dėl žemės dirbimo bei žemės sklypų naudojimą patvirtinančias sutartis. Pareiškėjas pateikė įrodymus apie teisėtai pagal žodines sutartis naudojamus žemės sklypus ir teisėtą jų deklaravimą siekiant gauti išmokas. Tačiau atsakovas, nepriimdamas tokių paaiškinimų, neturėdamas galiojančio ir teisėto sprendimo dėl sankcijos už neteisingai deklaruotus plotus, pradėjo išskaityti pinigines išskaitas iš išmokų, skirtų už 2014–2015 metų veiklą. Atsakovas, gavęs iš teismo skundo nuorašą, 2017 m. birželio 5 d. priėmė ginčijamą Sprendimą, kuriuo nusprendė skirti 22 545,19 Eur išmoką už 173,79 ha deklaruotų plotų, 6 110,12 Eur virš deklaravimo sankciją ir 16,09 Eur sankciją už pavėluotą paraišką dėl pildančių dokumentų pateikimo. Remdamasis šiuo sprendimu, atsakovas atsiliepime į skundą nurodė, kad ginčas yra išspręstas ir išnyko pareiškėjo materialinis teisinis suinteresuotumas dėl tolesnio bylos nagrinėjimo.
3. Atsakovo netenkino jo paaiškinimas ir atsakovas primygtinai reikalavo tik rašytinių sutarčių dėl žemės naudojimo. Pareiškėjo nuomone, NMA susiaurintai aiškino Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2012 m. kovo 15 d. įsakymu Nr. 3D-171 „Dėl Paramos už žemės ūkio naudmenų ir kitus plotus paraiškos ir tiesioginių išmokų administravimo bei kontrolės taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 40 punkto nuostatas, nes dokumentų sąvokai priskyrė tik rašytinius sandorius. Pagal Taisyklių 40 punktą paraiškos teikėjas turi pateikti žemės valdymo teisės (nuosavybės, nuomos ar kitais pagrindais) patvirtinimo dokumentus, t. y. NMA turi įsitikinti teisėtu žemės naudojimu. Toks faktas, pareiškėjo teigimu, gali būti patvirtintas ne vien tik rašytiniu šalių sandoriu, bet ir kitais dokumentais, pvz., vienos žodinio sandorio šalies pareiškimu apie žodinio sandorio buvimą, valstybės institucijų patvirtinimu apie legalų žemės naudojimą, viešu tokios žemės naudojimo dokumentų pateikimu valstybės institucijoms, pačių žemės savininkų pretenzijų nebuvimu, nes žemės naudojimas žemės ūkio veiklai negali vykti nepastebimai. Atsakovas, ne vieną kartą tikrinęs ginčo plotus, nenustatė, jog jie nebuvo apdirbti taip, kad tai nesuteiktų teisės pareiškėjui pretenduoti į išmoką. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas (toliau – ir CK) leidžia žemę naudoti panaudos pagrindais žodinio susitarimo pagrindu ir tai atitinka bendruosius civilinės teisės principus. Lietuvos Respublikos Vyriausybės ar kitos valstybės institucijos teisės aktas negali prieštarauti CK ar kito įstatymo normoms, todėl Taisyklių 40 punkto traktavimas priešingai įstatyminiam žemėnaudos civilinių teisinių santykių reglamentavimui, yra neteisėtas ir nepagrįstas. Pareiškėjas du metus teikė atsakovui rašytines panaudos sutartis, sudarytas su žemės savininkais, paraiškos laikotarpiu, todėl netinkamas paraiškos pateikimas ir vėlavimas pateikti būtinus dokumentus, dalies žemės sklypų rašytinių sutarčių nepateikimas negali būti traktuojamas kaip neteisėtas ir nepagrįstas jų deklaravimas taikant už tai sankciją.
5. NMA nesutiko su pareiškėjo teiginiais, jog atsakovas, tik iš teismo gavęs skundo nuorašą, priėmė ginčijamą Sprendimą, nurodydamas, kad šių argumentų pareiškėjas niekaip nepagrindė. Agentūra privalėjo įvertinti itin didelės apimties pareiškėjo pateiktus dokumentus. Taigi NMA nepažeidė jokių teisės aktų normų ir vadovaudamasi Taisyklėmis priėmė Sprendimą. Pareiškėjas patikslintame skunde teikė tikrovės neatitinkančius ir klaidinančius teiginius, kadangi Agentūra jau iki pareiškėjo kreipimosi į teismą įvykdė 2013 m. paraiškos vertinimą ir tik po to, kai buvo pateikti visi duomenys, priėmė Sprendimą.
6. Pirmuoju skundu pareiškėjas prašė įpareigoti Agentūrą priimti naują sprendimą, o patikslintu skundu – panaikinti Sprendimo dalį. Šie reikalavimai yra skirtingi, todėl, atsakovo teigimu, pareiškėjas yra neteisus, teigdamas, jog tikslina skundą. Atsakovo nuomone, pareiškėjo skundas turėjo būti atmestas kaip nepagrįstas, nes nebeliko skundo dalyko.
7. Atsakovas nesutinka su pareiškėjo prašymu dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo ir teigė, jog pareiškėjo atstovo pateiktas patikslintas skundas nereikalavo didelių teisinių žinių ar sudėtingos teisės aktų analizės.
II.
8. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. rugpjūčio 18 d. sprendimu pareiškėjo Trakų rajono Naujasodžio žemės ūkio bendrovės skundą atmetė.
9. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visus įrodymus, sprendė, jog Agentūra, atlikusi visus vertinimui būtinus patikrinimus, priėmė teisėtą ir pagrįstą Sprendimą. Agentūra, siekdama tinkamai atlikti savo funkcijas, nuosekliai patikrino visus duomenis, esančius atitinkamose sistemose ir registruose bei pareiškėjo pateiktus dokumentus. Atsakovas nepažeidė jokių teisės normų ir vadovaudamasis Taisyklėmis priėmė pagrįstą Sprendimą, kurio dalį pareiškėjas ginčijo. Siekdama priimti objektyvų Sprendimą, Agentūra, atsižvelgė ir į Taisyklių 40 punkto nuostatas, ji privalėjo prašyti pareiškėją pateikti žemės valdymo teisę pagrindžiančius dokumentus, kurie buvo teikiami pareiškėjo net iki 2016 m. sausio 28 d. Agentūra yra atsakinga už tinkamą valstybės ir Europos Sąjungos (toliau – ir ES) paramos žemės ūkiui ir kaimo plėtrai lėšų administravimą bei jų panaudojimo kontrolę, taip pat ji atsako ne tik Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, bet ir ES Komisijai, kuriai teikia išlaidų deklaracijas, informaciją apie pažeidimus, metines finansines ataskaitas bei kitą su paramos administravimu susijusią informaciją. Agentūra neturėjo galimybės baigti administruoti pareiškėjo 2013 m. paraišką, kadangi pats pareiškėjas privalėjo pateikti prašomų dokumentų kopijas. Pareiškėjas turėjo pareigą elgtis racionaliai, operatyviai, rūpestingai ir laiku pateikti visus prašomus dokumentus. Agentūra privalėjo įsitikinti, ar pagrįstai yra deklaruojami sklypai, todėl pagrįstas jos reikalavimas pateikti dokumentus apie deklaruojamų sklypų plotus. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad Agentūra, siekdama patikrinti FNTT pateiktą informaciją privalėjo įsitikinti, ar deklaruotus sklypus pareiškėjas deklaravo pagrįstai. Atsižvelgęs į šias aplinkybes, teismas nurodė, kad nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo patikslinto skundo ir panaikinti atsakovo 2017 m. birželio 5 d. sprendimo Nr. BR6-155 „Dėl mokėtinos išmokų sumos ir taikomų sankcijų“ dalį dėl 6 110,12 Eur sankcijos skyrimo bei įpareigoti atsakovą per vieną mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo sumokėti pareiškėjui 3 055,6 Eur nepriemoką pagal 2013 m. paraišką Nr. 13-1004762578-A1-1. Atmetęs pareiškėjo patikslintą skundą, teismas pareiškėjui nepriteisė ir bylinėjimosi išlaidų.
III.
10. Pareiškėjas Trakų rajono Naujasodžio žemės ūkio bendrovė apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 18 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo patikslintą skundą tenkinti. Taip pat pareiškėjas prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas pirmosios instancijos teisme, ir žyminį mokestį už apeliacinio skundo padavimą.
11. Pareiškėjo apeliacinis skundas grindžiamas tais pačiais argumentais kaip ir patikslintas skundas pirmosios instancijos teismui. Papildomai pažymima, kad teismo spendime nėra užsimenama apie nagrinėjamo skundo dalyką ir motyvus, t. y. kad pareiškėjas savo teises gina žodinės žemės naudojimo sutarties faktu, nekalbant apie tai, jog teismas, spręsdamas, kad skundas nepagrįstas, turėjo motyvuotai pasisakyti, kodėl žodinė žemėnaudos sutartis, neprieštaraujanti įstatymams teismo nuomone nelaikoma pakankamu teisiniu pagrindu įrodant žemėnaudos teisėtumą. Pirmosios instancijos teismas, kaip ir atsakovas, jokiais teisiniais argumentais nepaneigė pareiškėjo sudarytų žodinių žemės panaudos sutarčių teisėtumo ir pakankamumo pretenduoti į išmokas už žemės ūkio veiklą. Pareiškėjo teigimu, teismas neteisingai išsprendė bylinėjimosi išlaidų klausimą, nes pirminio skundo reikalavimą (įpareigoti atsakovą priimti sprendimą) atsakovas įvykdė tik po to, kai gavo skundą iš teismo, todėl pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 44 straipsnio 3 dalį jis įgijo teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
konstatuoja:
IV.
13. Nagrinėjamoje byloje patikslintu skundu pareiškėjas skundžia Nacionalinės mokėjimo agentūros 2017 m. birželio 5 d. sprendimo Nr. BR6-155 „Dėl mokėtinos išmokų sumos ir taikomų sankcijų“ dalį, kuria Trakų rajono Naujasodžio žemės ūkio bendrovei skirta 6 110,12 Eur virš deklaravimo sankcija ir prašo įpareigoti atsakovą per vieną mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos sumokėti pareiškėjui 3 055,60 Eur nepriemoką pagal 2013 m. paraišką Nr. 13-1004762578-A1-1.
14. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo patikslintą skundą atmetė, sprendime padaręs išvadą, kad Agentūra, siekdama tinkamai atlikti jai priskirtas funkcijas, nuosekliai patikrino visus duomenis, esančius atitinkamose sistemose ir registruose bei pareiškėjo pateiktus dokumentus. Dėl to, kad pareiškėjas nepateikė visų Agentūros (remiantis Taisyklių 40 p.) reikalautų dokumentų, pagrindžiančių pareiškėjo deklaruotų žemės plotų valdymo teisę, Agentūra neturėjo galimybės baigti administruoti pareiškėjo 2013 m. paraiškos.
15. Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pareiškėjas padavė apeliacinį skundą, kuriame, be argumentų, nurodytų pirmosios instancijos teismui, akcentuoja ir tai, kad pirmosios instancijos teismas sprendime neužsiminė apie nagrinėjamo ginčo dalyką ir skundo motyvus, neargumentavo kodėl žodinė žemėnaudos sutartis, neprieštaraujanti įstatymams nelaikoma pakankamu teisiniu pagrindu įrodant žemėnaudos teisėtumą.
16. Vadovaujantis ABTĮ 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, nurodytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje, t. y. aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos.
17. Iš bylos medžiagos matyti, kad skundžiamame sprendime, apskaičiuojant 6 110,12 Eur sankciją, nurodoma, jog pareiškėjas Paraiškoje deklaravo 197.34 ha plotą, tačiau rašytines žemėnaudos sutartis pateikė tik dėl 173,79 ha, dėl ko nustatytas 23,55 ha virš deklaravimas. Pritaikius Taisyklių 42.1.1. papunktį, sankcija apskaičiuota pagal dvigubą virš deklaruoto ploto skaičių, kas sudaro 47.10 ha. Kadangi Agentūroje 2013 m. gruodžio 10 d. buvo gautas Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnybos raštas Nr. 25/9-2-5-26040 su informacija apie tai, kad pareiškėjas 2013 m. Paraiškoje neturėdamas teisės deklaravo Trakų rajone esamus laisvus žemės ūkio paskirties plotus ir už tai gauna ES tiesiogines išmokas, Agentūra 2013 m. gruodžio 30 d. paprašė pareiškėjo pateikti visų 2013 m. Paraiškoje deklaruotų sklypų žemės valdymo (nuosavybės / nuomos pagrindais) su žemės sklypų planais bei žemės dirbimo dokumentus. Pats pareiškėjas per Agentūros rašte nustatytą 20 kalendorinių dienų nuo pranešimo gavimo dienos terminą prašomų dokumentų nepateikė. Agentūros prašomus valdymo teisę įrodančius dokumentus pareiškėjas teikė netgi 2 metus, bet iki ginčo iškėlimo teisme atsakovui taip ir nebuvo pateikta dalis valdymo teisę patvirtinančių dokumentų į Paraiškoje deklaruotus žemės sklypus ar jų dalis.
18. Agentūroje 2014 m. sausio 17 d. buvo gauta Trakų rajono savivaldybės administracijos 2014 m. sausio 6 d. pažyma Nr. 2-02 (reg. Nr. BR5.3-300), kad Naujasodžio ŽŪB „<...> 2013 m. deklaravo ir apdirbo daugiametes ganyklas, skirtas prekinei žolinės produkcijos gamybai, viso 197,34 ha“. Sutiktina su atsakovo teigimu, kad ši pažyma patvirtino tik 2013 m. pareiškėjo Paraiškoje deklaruotų laukų dirbimo (vykdomos žemės ūkio veiklos) faktą. Tačiau valdymo dokumentai, kurie patvirtintų teisėtą pareiškėjo naudojimąsi visais 2013 m. Paraiškoje deklaruotais laukais, Agentūrai pateikti nebuvo. Pareiškėjas tvirtina, kad dalimi žemės sklypų jis naudojosi (juos valdė) remdamasis žodiniu žemės panaudos sandoriu, kuris, jo nuomone, pagal Civilinio kodekso normas yra leidžiamas ir atitinka bendruosius civilinės teisės principus. Todėl atsakovas, pareiškėjo nuomone, siaurinamai aiškina Taisyklių 40 punkto nuostatas, dokumentų sąvokai priskirdamas tik rašytinius sandorius.
19. Paramos už žemės ūkio naudmenų ir kitus plotus paraiškos ir tiesioginių išmokų administravimo ir kontrolės taisyklių 40 punkte (2013 m. kovo 20 d. žemės ūkio ministro įsakymo Nr. 3D-207 redakcija) nustatyta: jei naudmenų ar kitų plotų nedeklaravęs, tačiau jų nuosavybės ar valdymo teisę turintis asmuo praneša apie pareiškėją, kuris neteisėtai deklaravo jo valdomus plotus, parama už šiuos plotus pareiškėjui bus mokama tik tuo atveju, jeigu jis pateiks šių plotų dirbimo (žemės ūkio veiklą, kuri įrodoma pagal žemės ūkio produkcijos realizavimo, seniūnijos išduotą pažymą bei kitus minėtos veiklos fakto patvirtinimo dokumentus) bei žemės valdymo teisės (nuosavybės, nuomos ar kitais pagrindais) patvirtinimo dokumentus. Minėtus dokumentus pareiškėjas privalo pateikti ir tada, kai yra gaunamas skundas apie jo deklaruotą plotą. Agentūra, remdamasi žemės sklypo planu ir nuosavybės dokumentais, nustatys, ar pareiškėjas teisėtai deklaruoja minėtus plotus. Pareiškėjui, įrodžiusiam žemės ūkio veiklos faktą ir žemės nuosavybės ar valdymo teisę, o Agentūrai pagal žemės nuosavybės ar valdymo teisės patvirtinimo dokumentus nustačius deklaravimo teisėtumą, išmokos bus mokamos, jei pareiškėjas tą teisę įrodė iki išmokų mokėjimo pabaigos.
20. CK 1.93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad sandoris, sudarytas nesilaikant įstatymo nustatytos formos, negalioja tik tuo atveju, kai toks padarinys nustatytas įstatyme. Žemės nuomos sutarties negaliojimo padarinys nėra nustatytas CK 6.547 straipsnyje. Taigi rašytinės formos nesilaikymas, jeigu įstatyme nenustatyta ko kito, nedaro sandorio negaliojančio, tačiau kilus ginčui dėl sandorio sudarymo ir jo įvykdymo fakto negalima remtis liudytojų parodymais (CK 1.93 straipsnio 2 dalis). Šie faktai įrodinėjami rašytiniais įrodymais, išskyrus atvejus, kai teismas nutaria nurodytų sandorio formos nesilaikymo padarinių netaikyti (CK 1.93 straipsnio 6 dalis). CK 1.93 straipsnio 2 dalies nuostatų teismas gali netaikyti, jeigu tai prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams, kai, atsižvelgiant į šalių tarpusavio santykius, sandorio prigimtį bei kitas svarbias aplinkybes draudimas panaudoti liudytojų parodymus prieštarautų nurodytiems principams (CK 1.93 straipsnio 6 dalies 4 punktas) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-21/2011). Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju byloje kilusiam ginčui išspręsti žodinio sandorio dėl žemės sklypo panaudos buvimą turi įrodyti būtent pareiškėjas (ABTĮ 24 str. 2 d. 7 p.). Byloje esantys vien tik paties pareiškėjo surašyti ir pasirašyti raštai, įvardinti „žodinė sutartis“, neįrodo tokios sutarties realaus buvimo. Todėl kaip nepagrįstas atmestinas apeliacinio skundo argumentas, kad dėl 23,55 ha ploto, kuris deklaruotas Paraiškoje ir kuriam nepateiktos rašytinės žemėnaudos sutartys, bet ir, pareiškėjo teigimu, nepaneigtas jo teisėtas naudojimasis šiuo plotu pareiškėjui papildomai priklauso 3 055,60 Eur išmoka. Pareiškėjas neteisus, manydamas, jog pateikus Paraišką gauti išmokas, jam nekyla pareiga įrodyti deklaruotų žemės plotų valdymo pagrįstumą (t. y. aplinkybių, kuriomis jis grindžia savo reikalavimus), o priešingai, pareiga paneigti, kad jis teisėtai naudojasi atitinkamais žemės plotais, kas suteikia teisę gauti išmoką, kyla atsakovui. Tai prieštarautų protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principams bei ABTĮ 24 straipsnio 2 dalies 7 punkto nuostatoms.
21. Apibendrindama išdėstytus argumentus teisėjų kolegija sprendžia, kad keisti ar naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra teisinio pagrindo, todėl jis atmestinas, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 18 d. sprendimas paliktinas nepakeistas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija